Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla“.
Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui.
Tai yra antroji videodalis – apie Karabachą, Holodomorą, genocidą, neperskaitytas knygas
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, rugsėjo 30 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ketvirtadienį sakė, kad šią savaitę per derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu aptarė bendradarbiavimo su Rusija gynybos pramonės srityje stiprinimą.
Trečiadienį Juodosios jūros kurorte Sočyje R. T. Erdoganas ir V. Putinas surengė pirmąsias per 18 mėnesių tiesiogines derybas, kurių darbotvarkėje vienas svarbiausių klausimų buvo Sirijos konfliktas.
„Turėjome progą aptarti, kokių veiksmų galėtume imtis dėl lėktuvų variklių, karinių lėktuvų“, – grįžęs į Turkiją žurnalistams sakė Turkijos vadovas.
„Kita sritis, kurioje galime kartu žengti keletą žingsnių, yra laivų statyba. Jei Dievas panorės, imsimės bendrų žingsnių net dėl povandeninių laivų“, – transliuotojas NTV citavo jo žodžius.
Jo žodžiai tikrai sukels susirūpinimą Vakaruose, ypač JAV, nes Vašingtonas praėjusiais metais Turkijai pritaikė sankcijas dėl to, kad ji už daug milijardų dolerių įsigijo Rusijoje pagamintą oro gynybos sistemą S-400.
JAV taip pat pašalino Turkiją iš F-35 programos, pagal kurią Vakarų sąjungininkės gamina naujos kartos naikintuvo dalis ir užsitikrina išankstinio jo pirkimo teises.
Ankara tikėjosi gauti net 100 šių „nematomų“ naikintuvų, o jų gamyboje turėjo dalyvauti keli Turkijos tiekėjai.
R. T. Erdoganas dar kartą patvirtino Turkijos įsipareigojimą įsigyti S-400 ir pažadėjo, kad Ankara „nežengs nė žingsnio atgal“, tačiau paragino JAV arba atiduoti Turkijos užsakytus lėktuvus, arba grąžinti sumokėtus 1,4 mlrd. dolerių.
Turkijos ir JAV santykiai yra įtempti, o R. T. Erdoganas praėjusią savaitę pripažino, kad jo asmeniniai ryšiai su JAV prezidentu Joe Bidenu „neprasidėjo gerai“. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas taip pat sakė pasiūlęs Rusijai bendradarbiauti su Turkija statant dar dvi atomines elektrines, o Rusijos pusė sutikusi.
Pirmąją Turkijos atominę jėgainę šalies pietinėje pakrantėje stato Rusijos valstybinė branduolinės energetikos įmonė „Rosatom“ ir tikimasi, kad ji pradės veikti 2023 metais, kai bus minimas Turkijos, kaip po Osmanų imperijos iširimo susikūrusios respublikos, šimtmetis.
Nepaisant šiltų R. T. Erdogano žodžių, Turkijos ir Rusijos santykiai yra sudėtingi, nes abi šalys stovi priešingose tokių konfliktų, kaip Libijos ir Sirijos, pusėse.
R. T. Erdoganas pateikė tik miglotus komentarus apie jųdviejų pokalbius dėl šiaurės vakarų Sirijos, kur pastarosiomis savaitėmis režimo pajėgos ir Maskva suintensyvino oro antskrydžius. „Daugiausia dėmesio skyrėme poreikiui kartu imtis veiksmų šiuo klausimu“, – sakė R. T. Erdoganas.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad Armėnija yra pasirengusi surengti diskusijas dėl santykių atkūrimo su Turkija, ilgalaike buvusios sovietinės šalies prieše.
Armėnija ir Turkija niekada neužmezgė diplomatinių santykių, abiejų šalių bendra siena uždaryta nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Santykiai įtempti dėl masinių armėnų žudynių per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje, Armėnija reikalauja, kad šie žiaurumai būtų pripažinti genocidu. Neseniai jie dar labiau pablogėjo dėl Turkijos paramos Azerbaidžanui, pernai kariavusiam trumpą, bet žiaurų karą su Armėnija dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės.
N. Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad naujausi Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano komentarai suteikia „galimybę pokalbiui dėl santykių sureguliavimo“. „Mes pasiruošę tokiai diskusijai“, – sakė jis ministrų kabineto posėdyje.
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas praėjusį mėnesį sakė, kad Ankara pasirengusi normalizuojant ryšius su Armėnija, jei Jerevanas „pareikš savo pasirengimą judėti šia linkme.“
Armėnija ir Turkijos sąjungininkė Azerbaidžanas kariavo šešių savaičių karą dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per jį žuvo maždaug 6500 žmonių. Rusijai tarpininkaujant buvo sudarytos paliaubos, tačiau Jerevanas turėjo atsisakyti dešimtmečius valdytos teritorijos.
N. Pašinianas trečiadienį pabrėžė regioninių transporto jungčių atidarymo svarbą ir sakė, kad „mūsų regioną reikia paversti kryžkele, jungiančia Vakarus ir Rytus, Šiaurę ir Pietus.“ 2009 m. Armėnija ir Turkija pasirašė santykių normalizavimo sutartį, kuri būtų atvėrusi bendrą sieną. Tačiau Jerevanas niekada sutarties neratifikavo, o 2018 m. nutraukė procesą.
Pirmą kartą Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos paštai išleidžia bendrą pašto ženklą. Pašto nuotr.
Lietuvos paštas išleido pašto ženklą „Chotino mūšiui – 400 metų”. Dailininko Jaroslawo Ochendzano kurtame pašto ženkle vaizduojamas J. Brandto tapyto paveikslo „Mūšis prie Chotino” fragmentas. Pašto ženklo nominalas – 1,29 Eur, tiražas 10 tūkst. vnt.
Kartu su pašto ženklu išleistas ir pirmos dienos vokas, kurio proginis antspaudavimas rugsėjo 2 d. vyksta Vilniaus pašte, įsikūrusiame Totorių gatvėje.
Chotino mūšis itin svarbus įvykis ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Ukrainos istorijoje, todėl šis pašto ženklas – pirmasis bendras Lietuvos pašto ir Lenkijos bei Ukrainos paštų projektas. Tą pačią dieną pašto ženklas su tokia pačia iliustracija išleistas ir Lenkijoje bei Ukrainoje.
400-osioms Chotino mūšio metinėms įamžinti pašto ženkle vaizduojamas 1867 m. J. Brandto tapyto paveikslo „Mūšis prie Chotino” fragmentas. Chotino mūšis – Abiejų Tautų Respublikos karo su Turkija mūšis, įvykęs 1621 m. prie Dniestro, Ukrainoje, ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu. Istorikų vertinimu Chotino mūšyje sprendėsi Vidurio Europos likimas. 70 tūkstančių Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę – apie 35 tūkstančius sudarė Zaporožės kazokai, sėkmingai atrėmė 220 tūkstančių Osmanų imperijos kariuomenės puolimą.
Paveikslo fragmente užfiksuota akimirka, kaip ant balto žirgo joja Lietuvos-Lenkijos karo vadas, žymus Lietuvos valstybės veikėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Būtent jo mūšyje vadovaujama jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė sėkmingai atrėmė keliskart gausesnės Turkijos ir Krymo totorių kariuomenės puolimą ir taip šlovingai sustabdė Vidurio Europai grasinusią Osmanų imperijos jėgą.
Jonas Karolis Chodkevičius – ne tik vienas žymiausių 17 a. pradžios Europos karvedžių, bet ir garsus Lietuvos valstybės veikėjas – Žemaitijos seniūnas, LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada, Šklovo, Myšo ir Bychavo grafas, LDK valstybės karo, švietimo ir kultūros veikėjas. Šiemet taip pat minimos ir jo 400-osios mirties metinės.
2021-uosius, metus Lietuvos Respublika paskelbė Jono Karolio Chodkevičiaus metais.
Per metus AB Lietuvos paštas išleidžia 20-25 pašto ženklus.
GÖKHAN TURAN, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Su Turkijos Respublikos ambasadoriumi GÖKHAN TURAN 5-ųjų liepos 15-osios bandymo įvykdyti perversmą metinių proga kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Turkijos ir Lietuvos santykiai siekia dar Osmanų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai šios valstybės dalijosi siena, turėjo prekybos susitarimus ir siekė strateginio tikslo išlaikyti galios balansą regione. Moderniais laikais mūsų pirmasis diplomatinis susitarimas buvo Draugingumo sutartis, sudaryta 1930 m. rugsėjo 17 d., po kurios sekė Turkijos niekada nepripažintos sovietų okupacijos periodas. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Turkija buvo viena iš pirmųjų šalių, atidariusių rezidavimo ambasadą Vilniuje. Trumpai tariant, mes turime unikalią ilgos pažinties istoriją.
Apibusių mūsų santykių kontekste, būtų tinkama pripažinti, kad ši diena, liepos 15-oji, prieš penkerius metus tapo svarbia data Turkijos tautos istorijoje, kai buvo surengtas bandymas įvykdyti perversmą prieš jos demokratiją ir išrinktą to meto vyriausybę.
K: Lietuvos skaitytojų aiškumui, leiskite paklausti, kas tiksliai įvyko Turkijoje prieš penkerius metus, 2016 m. liepos 15 d.?
Išdavikiškas bandymas įvykdyti perversmą įvyko 2016 m. liepos 15 d. ir jis bus prisimenamas kaip juoda strėlė, taikyta į Turkijos demokratiją. Perversmo bandymas, surengtas grupės karininkų, kurie buvo Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) nariai ar su ja susiję, kėsinosi nužudyti Prezidentą Erdoğaną ir pakeisti konstitucinę tvarką bei parlamentinę demokratiją į karine chuntą.
Liepos 15-osios naktį buvo aišku, kad FETO nariai surengė puolimą prieš Turkijos demokratiją. Vaizdas, kurį Turkija išvydo nubudusi liepos 16-osios rytą, buvo tragiškas. Tai, kas įvyko, buvo siaubo naktis aršiai tratant sraigtasparnių, tankų ir F-16 naikintuvų ginkluotei. Šie įvykiai nusinešė 251 gyvybę. Daugiau nei 2500 žmonių buvo suluošinti ar sužeisti. Perversmo vykdytojai, tarp kitų įvairių vietų, bombardavo Turkijos Parlamentą, užpuolė Prezidentūros kompleksą, policijos būstinę ir Nacionalinę žvalgybos organizaciją (NŽO), taikėsi į kai kurias žiniasklaidos priemones ir Turkijos palydovinių ryšių centrą (Turksat).
Karinis perversmas Turkijoje žlugo
Tačiau dešimtys tūkstančių beginklių civilių pasipylė į Turkijos miestų gatves apginti Turkijos demokratijos bei jos teisėtai išrinktos vyriausybės ir pasipriešino perversmo sąmokslininkams. Dėl pasaulio istorijoje retai matomo epiško tautos pasipriešinimo bandymas įvykdyti perversmą buvo atremtas.
Tai buvo ne tik kruviniausias Turkijos istorijoje bandymas įvykdyti perversmą, bet taip pat labiausiai organizuotas teroristinis išpuolis, su kuriuo Turkija yra susidūrusi. Tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Turkijoje po Liepos 15-osios perversmo bandymo, pavadino jį ‘Turkijos Rugsėjo 11-ąja’.
Ar galite įsivaizduoti Lietuvos naikintuvus bombarduojant Seimą, JAV karinius lėktuvus metant bombas ant Kapitolijaus kalvos ar Vokietijos Oro pajėgas taikantis į Bundestagą, kol sraigtasparniai šaudo į minias žmonių, susirinkusių priešais Prezidentūrą? Jums gali būti sunku tai įsivaizduoti, bet Turkijoje tai įvyko. Tai buvo siaubinga tikrovė, su kuria Turkijos žmonės susidūrė tą naktį.
K: Kiek iš tiesų kariškių dalyvavo bandant įvykdyti perversmą?
Daugiau nei 10 tūkstančių kariškių ir civilių FETO organizacijos narių, 35 kariniai lėktuvai, 74 tankai, 246 šarvuoti automobiliai, 3 kariniai laivai, 3992 ginklai ir 37 kariniai sraigtasparniai dalyvavo ir suvaidino vaidmenį perversmo bandyme.
K: Kas stovėjo už Liepos 15-osios bandymo atlikti perversmą?
Net kai mūsų Parlamentas, Prezidentūra ir policijos būstinė buvo apšaudomi – ir turkams susirinkus gatvėse bei stovint prieš tankus – Turkijos prokurorai pradėjo dirbti bandydami suprasti, kas yra perversmo sumanytojai. Greitai iškilo nepaneigiami įrodymai, vedantys link Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) – pavojingos slaptos grupės Turkijoje, JAV ir kitose šalyse, kurią pastaruosius 40 metų augino Fethullah Gülenas. Šiandien Gülenas gyvena Saylorsburge, Pensilvanijoje.
Teismų metu gauti nepaneigiami įrodymai atskleidė, kad už šio išdavikiško bandymo įvykdyti perversmą stovėjo FETO organizacija. Šie svarbūs įrodymai apima audio ir video įrašus iš pervesmo bandymo nakties, susirašinėjimą tarp sąmokslininkų, kitą informaciją bei dokumentus, sulaikytų perversmo sąmokslininkų prisipažinimus ir liudijimus.
K: Kas yra FETO ir kokia yra šios organizacijos esmė, kurią pašaliniam žmogui gali būti sunku suprasti?
Spręsti apie FETO veiksmus vien iš to, kas įvyko Liepos 15-ąją, būtų nepakankama. Liepos 15-osios naktį įvykdyti nusikaltimai tebuvo ledkalnio viršūnė.
FETO yra ginkluota kulto organizacija, sudaryta žmonių, vykdančių vedlio Fethullah Güleno nurodymus. Jis yra šios slaptos, nusikalstamos ir teroristinės organizacijos vadinamasis ‘mesijas’ lyderis. FETO globalus išsikerojimas, ambicijos ir metodai neturi precedento. Lyderis Gülenas yra Vidaus reikalų ministerijos labiausiai ieškomų asmenų sąrašo raudonojoje kategorijoje.
Viskas prasidėjo po labdaringo švietimo priedanga 1970-aisiais. Fethullah Gülenas ir jo sekėjai prisistatydavo kaip nekaltas švietimo judėjimas, kai jie pradėjo mokyklų steigimo Turkijoje ir vėliau kitur pasaulyje kampaniją. Savo galios viršūnėje jie valdė tūkstančius mokyklų Turkijoje ir daugiau kaip aštuonis šimtus švietimo įstaigų pasaulyje. Jų paplitimas buvo beprecedentis.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Dabar mes suprantame, kad tai buvo pirmasis infiltracijos kampanijos žingsnis, kuriame vaikai ir jų tėvai buvo įtraukti naudojant nekaltai atrodantį geresnio išsilavinimo bei gero darbo pažadą. Šie vaikai buvo išleisti į mokyklą su akademine ir finansine parama ir buvo stipriai indoktrinuoti. Jie tapo Fethullah Güleno, kuris save vadina ‘Išrinktuoju’, klausimų nekelenčiais pėstininkais. Tikslas buvo sugriauti Turkijos valstybės demokratijos pagrindus ir įkurti naują anti-demokratinę valstybę su absoliučia Güleno valdžia. Jo mokiniai buvo įtikinti, kad siekdami savo pagrindinio tikslo – perimti valstybės kontrolę, jie turėtų slėptis ir būti labai atsargūs, taip pat, kad jiems leidžiama laužyti visas etines bei religines taisykles ir principus. Savo struktūroje skirdama didelį dėmesį konfidencialumui ir vadindama tai ‘atsargos priemone’, ši organizacija, siekdama slaptumo, suteikia savo nariams ‘kodinius vardus’, atskirus nuo jų tikrųjų vardų. Dėl to tai yra unikali ir savotiška ginkluota teroristinė organizacija, kurios net žemiausio rango nariai pažįsta vienas kitą kodiniais vardais ir kuri yra sudaryta ląstelių struktūros principu.
Vyko ir masiniai sukčiavimai atrankose, siekiant infiltruotis į svarbias valstybines pozicijas, pavyzdžiui: policijos departamentuose ir karo mokyklose.
Augant galiai, ši organizacija ėmėsi globalios mesijiškos misijos, vaizduodama Fethullah Güleną kaip ‘Visatos Imamą’.
Už viso to stovintis nusikalstamas sindikatas sukūrė ir valdė integruotą sistemą, kuri pasirūpindavo verbavimu per mokyklas, finansavimas buvo užtikrinamas per holdingo įmones ir verslo atstovų aukas. Ši organizacija taip pat steigė žiniasklaidos priemones, siekama paveikti visuomenės nuomonę už ar prieš bet kurį asmenį, grupę ar idėją. Su daugybe žmonių Turkijoje, kurie suprato, kokia tai organizacija, buvo psichologiškai ir socialiai susidorota per šias žiniasklaidos priemones. Per šias žiniasklaidos priemones buvo vykdomos susidorojimo kampanijos prieš žurnalistus, akademikus, biurokratus ir karininkus, kurie joms oponavo ar bandė atskleisti tiesą apie jas.
Turkijos teisminės institucijos priėmė daugybę nuosprendžių prieš šios nusikalstamos organizacijos nariusdėl įvairių nusikalstamų veikų, kaip kad neteisėtas pasiklausymas, įkalčių klastojimas ir neteisėti sulaikymai tų, kurie oponavo šiai organizacijai. Tebevykstantys bei pasibaigę tyrimai, baudžiamieji persekiojimai ir teismai parodė, kad Fethullah Gülenas yra FETO ginkluotos teroristinės organizacijos administratorius ir vadeiva, ir kad jis įsakė surengti perversmą.
Kai Turkijos vyriausybė suprato, kas iš tiesų vyko, pradėti būtini teisiniai veiksmai prieš FETO. Visų pirma buvo svarbu atskleisti jų slaptas ryšių sistemas.
Liepos 15-oji buvo suplanuota tuo metu, kai Turkijos vyriausybė atskleidė ir išvardijo daugumą vadinamųjų kariškių, kurie iš tikrųjų buvo FETO nariai, ir ruošėsi juos atleisti. Kitaip tariant, tai buvo ir beviltiškas paskutinis FETO žingsnis – bandymas išlaikyti savo įtaką ir kontrolę Turkijoje.
Ginkluotas bandymas įvykdyti perversmą Liepos 15-ąją parodė, kad FETO nebijo panaudoti terorizmo taktikos net prieš civilius, greta kitų nusikaltimų, ir aiškiai parodė pasauliui, kad ji yra viena pavojingiausių grupių prieš demokratinį valdymą.
Jų buvimas ir veikimo būdas toks pats tiek švietimo, nevyriausybinių organizacijų, tiek vietino verslo srityse visame pasaulyje. Mes manome, kad siekdami infiltruotis ir plėsti savo pasaulinę ekonominę bei politinę įtaką, jie kelia tiesioginę saugumo grėsmę bet kuriai šaliai, kurioje jie veikia per susijusius asmenis ir institucijas. Lietuva nėra išimtis. Turkija ir toliau aiškins ir įspės draugus bei sąjungininkus pasaulyje būti atsargiems dėl piktavališkų ir pragaištingų šios organizacijos veiksmų.
K: Kokių žingsnių Turkija ėmėsi prieš šią organizaciją, siekdama išsaugoti savo demokratiją ir stabilumą?
Pastaruosius penkerius metus, kova prieš FETO tiek Turkijos viduje, tiek už jos ribų buvo vienas pagrindinių mūsų vyriausybės prioritetų. Turkijoje mūsų pastangos remiasi trimis gairėmis.
Pirmiausia, remiantis teisės viršenybės principu, Liepos 15-osios perversmo bandymo vykdytojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamos valdžios institucijos vis dar vykdo keletą teisminių procesų, o FETO tyrimai mūsų šalyje tęsiami.
Antra, atskleista FETO organizacinė struktūra vyriausybinėse institucijose; prieš jos narius buvo pradėtos administracinės ir teisminės procedūros, tokiu būdu „paraleli valstybės struktūra“ buvo sugriauta.
Trečia, be vyriausybinių institucijų, FETO bandymai išplisti visose ekonomikos srityse per savo priedangos bendrovės, ypač švietimo, žiniasklaidos ir bankų sektoriuose, buvo sužlugdyti mūsų šalyje.
Tuo tarpu FETO labai pasikeitė. Turkijoje praradusi savo stuburą, ši organizacija dabar bando išgyventi naudodama savo organizacinę struktūrą užsienyje. Taigi kova prieš FETO užsienyje tapo dar svarbesnė.
Turkijos kariuomenė
Kova prieš FETO struktūras užsienyje yra vienas iš mūsų šalies aukščiausių prioritetų. Mūsų pastangos gali būti apibendrintos taip:
a) Pagrindinis mūsų pastangų tikslas yra didinti kitų šalių supratimą apie šią grupuotę. Kelios tarptautinės organizacijos priėmė svarbias rezoliucijas dėl FETO. Dar daugiau, šalys, kurios tyrė ir stebėjo šią grupuotę, dažnai atskleisdavo jos dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose kaip pinigų plovimas, bauginimas, kyšininkavimas, pasų ir vizų klastojimas.
b) Mes prašėme įšaldyti FETO narių turtą ir jų ekstradicijos iš šalių, kuriose yra šie asmenys gyvena.
c) Turkijos Maarif (Švietimo) fondas taip pat tęsia savo veiklą visame pasaulyje, siekdamas užkirsti kelią bet kokiems nesklandumams, atsirandantiems dėl veiksmų, kurių imtasi prieš FETO, ypač švietimo srityje. Be to, kad beveik 40-yje šalių FETO mokyklos yra perimtos atitinkamų švietimo įstaigų, daugiau nei 20 tokių mokyklų ir švietimo centrų yra perduotos Turkijos Maarif fondui. Taip pat Turkijos Maarif fondas įsteigė mokyklas daugiau nei 20 šalių.
K: Kas išgelbėjo demokratiją tą vakarą Turkijoje?
Nors Liepos 15-osios perversmas buvo suplanuotas iki smulkiausių detalių, yra du svarbūs dalykai, kurie užkirto kelią jo sėkmei. Vienas iš jų yra tai, kad FETO nariai kariuomenėje pradėjo bandymą įvykdyti perversmą dvejomis valandomis anksčiau nei planuota, įtardami, jog Nacionalinė Žvalgybos Organizacija ir Turkijos Ginkluotojų pajėgų štabas sužinojo, kad kažkas įvyks. Tačiau pagrindinis faktorius buvo Turkijos žmonės, kurie išėjo į gatves pakvietus Prezidentui Erdoğanui.
Turkijos miestuose vyko dešimtys eisenų už demokratiją, kuriose dalyvavo milijonai mūsų piliečių, priklausančių įvairioms politinėms pakraipoms.
Po bandymo įvykdyti perversmą, Prezidentas Erdoğanas ir Ministras Pirmininkas Binali Yıldırım bei opozicinių partijų lyderiai 2016 m. rugpjūčio 8 d. susirinko į masinį mitingą Stambule. Šis didžiulis mitingas buvo istorinė tautinio ryžto išraiška ir pirmas kartas, kai visos partijos susirinko į politinį mitingą dėl vienos priežasties. Jame dalyvavo daugiau nei trys milijonai Turkijos piliečių ir tai buvo vienas didžiausių mitingų modernios Turkijos politikos istorijoje.
Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
Turkijos visų tikėjimų religiniai lyderiai, musulmonai, krikščionys ir žydai susivienijo pasmerkdami FETO bandymą įvykdyti perversmą ir išleido bendrą pareiškimą. Apibendrinant, Turkijos žmonių valia ir ryžtas išgelbėjo Turkijos demokratiją ir konstitucinę tvarką.
K: Lietuva ir Turkija yra NATO narės. Su kokiais iššūkiais abi mūsų šalys, kaip vieno Alijanso narės, susiduria šiandien?
Nuo tada, kai Lietuva tapo NATO nare, Alijanso supratimas apie grėsmes pasikeitė. Pavyzdžiui, mes vis daugiau kalbame apie grėsmes demokratijai ir stabilumui, hibridines grėsmes ir kibernetinį saugumą. Įdomu pastebėti, kad FETO organizacija buvo gana įgali kelti grėsmes demokratijai, taip pat ir per savo kibernetinio saugumo pajėgumus. Šie naujo tipo iššūkiai neturi jokių sienų. Turime didinti sąmoningumą ir pajėgumus kovoti su jais.
Per pastaruosius kelerius metus NATO ir Europoje apskritai vis daugiau suprantama apie hibridines grėsmes ir jų komponentus. Nors technologiniai pranašumai padeda įveikti hibridines grėsmes, būtinas didesnis informuotumas. Dezinformacija, netikros naujienos ir propaganda tapo manipuliavimo įrankiais ekstremistams ir daugeliui kitų marginalinių grupių. Norint įveikti šiuos iššūkius reikalingas didesnis žiniasklaidos priemonių išprusimas ir demokratinės visuomenės atsparumas.
Geresnis supratimas apie regionines grėsmes taip pat neabejotinai pagerins saugumo kokybę. Kalbant apie Turkiją, mes pripažįstame regioninio saugumo reikšmę Baltijos šalims.Taigi, prisidedame prie Baltijos oro policijos misijos keturiais F-16 lėktuvais, finansiškai remiame ir skiriame karininką NATO energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje, šalia kitų bendradarbiavimo formų NATO.
Kalbant apie bendrą nacionalinio saugumo koncepciją, taisyklėmis paremta ir nuspėjama tarptautinė tvarka yra pageidaujama aplinka abiem mūsų valstybėms, siekiant sustiprinti demokratiją ir mūsų žmonių gerovę.
K: Koks yra mūsų šalių bendradarbiavimo potencialas kitose srityse?
Kaip minėta anksčiau, mes esame ne tik NATO Alijanso nariai, bet ir sąjungininkai, išpažįstantys demokratijos, žodžio laisvės, laisvos rinkos ekonomikos bei tikėjimą gerbiančio gyvenimo būdo vertybes.
Kol jūs tapote ES nariais, ilgas Turkijos stojimo procesas vis dar tęsiasi. Nors derybų procesas yra užstrigęs jau keletą metų, mes siekiame ilgainiui tapti pilnateisiais ES nariais. Esame Europos peizažo ir istorijos dalis, turint omenyje, kad Europa yra daugialypė. Norint peržengti kai kurias kliūtis, reikalinga politinė išmintis ir strateginė perspektyva. Vis dėlto mes bendradarbiaujame plačiai, remdamiesi keliais oficialiais susitarimais, įskaitant Muitų sąjungą su ES. Turkija labai vertina Lietuvos paramą, paremtą jos unikalia patirtimi, Turkijai siekiant narystės ES. Mes norėtume, kad ji būtų garsesnė ir pastebimesnė.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Mes palaikėme Lietuvos siekį įstoti į praktiškai kiekvieną regioninę ir pasaulinę organizaciją per pastaruosius 30 metų. Mūsų parama jūsų narystės NATO procese buvo bene svarbiausia iš jų.
Ekonominiuose santykiuose mūsų dvišalis potencialas yra neišnaudotas. Pernai, nepaisant Covid-19 pandemijos sąlygų, mūsų dvišalė prekyba pasiekė 765 milijonų dolerių. Turkija yra septinta didžiausia ekonomika Europoje ir 18-ta pasaulyje. Ji siūlo puikias galimybes Lietuvos verslui. Taip pat reikia daugiau informacijos apie galimybes, kurias Lietuva siūlo Turkijos verslininkams. Galima sakyti, kad mūsų ekonomikos papildo viena kitą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, logistikos ir transporto srityje abi šalys gali veikti kaip regioniniai centrai viena kitai.
Bendradarbiavimas gynybos pramonėje turi didelį potencialą. Platus Turkijos gynybos pramonės gaminių asortimentas, ypač moderniausi Turkijos civiliniai ir kariniai dronai, gali būti įdomūs Lietuvos kariuomenei ir saugumo institucijoms.
Daugiau turkų studentų atranda pasaulinio švietimo galimybes per įvairias programas, pvz., „Erasmus“. Lietuvos universitetų programos anglų kalba yra labai populiarios tarp Turkijos „Erasmus“ studentų.
Mes turime istorinius žmogiškuosius ryšius per Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes. Turkijoje taip pat turime nemažą totorių bendruomenę iš Krymo.
Taip pat džiaugiamės matydami, kad Turkija tradiciškai yra viena iš labiausiai Lietuvos turistų mėgstamų vietų. 2019 m., paskutiniais metais prieš pandemiją, Turkijoje lankėsi 230 000 lietuvių. Tai buvo rekordas, kurį norime pagerinti per ateinančius metus. Mes sveikiname žmonių kontaktus, tikimės toliau plėtoti mūsų abipusį potencialą.
Turkijos vėliava
Turkijos URM pasmerkė ir pavadino neteisėta ketvirtadienį Latvijos parlamento priimtą deklaraciją, smerkiančią armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
„Šiandien Latvijos parlamento priimtas sprendimas pripažinti 1915 metų įvykius „genocidu“ yra nepagrįstas mėginimas perrašyti istoriją dėl politinių priežasčių. Mes atmetame ir griežtai smerkiame šį neteisėtą sprendimą“, – sakoma Turkijos URM pareiškime.
„Užuot vadovavusis tam tikrų sluoksnių, mėginančių sukelti priešiškumą, darbotvarke, mes siūlome Latvijos parlamentui ištaisyti šią klaidą ir paremti pastangas, kuriomis siekiama taikaus sambūvio regione, ypač tarp turkų ir armėnų tautų“, – pareiškė Turkijos URM.
Iniciatyvą priimti deklaraciją artėjant Armėnų genocido aukų atminimo dienai iškėlė grupė Latvijos parlamentarų. Ši diena Armėnijoje kasmet pažymima balandžio 24-ąją. Saeima priėmė šį dokumentą balsų dauguma. Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.
Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?
Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.
Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo
Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.
O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.
Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais
Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?
Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu
Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?
Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?
Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.
Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.
Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.
Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?
Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.
Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui
Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.
Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.
Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla ginčų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Labiausiai rūpėjo išgirsti, kaip šiemet pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Juk Dž. Baideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas (Donald trump) vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barakas Obama (Barackas Obama), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat nevartojo šio apibrėžimo.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Deja, JAV prezidentas Dž. Baidenas vakar, remiantis armėniška spauda, 1915-ųjų karus oficialiai įvardino buvus „genocidu“. Šis pareiškimas niekuo neįpareigojantis. Tai – tik deklaracija. Ir vis dėlto tai – keistas 46-ojo JAV prezidento žingsnis.
Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neperprasime skelbdami politinius pareiškimus. Kvaila, primityvu ieškoti, kas prieš šimtą metų dėjosi karo frontuose, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Vienintelis teisingas kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. O šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tiksliai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Jie niekaip negali žinoti. Kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias … oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Armėnija neatsiliepė į Turkijos raginimus visoms suinteresuotoms šalims atrakinti savo archyvus, juos atidžiai peržiūrėti ir tada, susėdus prie apskritojo stalo, aptarti visas niuansus ir smulkmenas. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę nuodugniai ištirti armėniškus archyvus (turkiški archyvai, kaip jau minėjau – atviri).
Tad Dž. Baideno skubėjimas brėžti kategoriškas išvadas nesusipažinus su armėniškais archyvais, – lemtinga klaida. Dž. Baideno skubėjimas įsiteikti Jerevanui rodo ne 46-ojo JAV prezidento padorumą, jautrumą, o jo silpnumą ir primityvumą pasiduodant gausioms lobistinėms įtakoms. Tiesiog Vašingtone – gausu armėniškų lobistinių organizacijų, kurių spaudimui jis gėdingai pasidavė. Jei Dž. Baidenui rūpėtų tiesa ir teisingumas, jam būtų užtekę vienui vienintelio klausimo: ar Amerika žino, kokias paslaptis Armėnija slepia savo archyvuose? Išgirdęs atsakymą apie aklinai užrakintas armėniškųjų archyvų duris, principingas prezidentas privalėjo atkirsti: kol Jerevanas neįsileis į savo senuosius rankraštynus, tol nebus oficialaus Vašingtono pareiškimo.
Briusas Feinas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas
Galų gale Dž. Baidenui, prieš svaidantis griežtais pareiškimais, derėjo pasidomėti, ką šia tema manantis buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas. Šis JAV prezidento R.Reigano patarėjas yra ne sykį viešai teigęs, jog Baltieji Rūmai yra bandę atidžiai analizuoti „armėnų genocido“ klausimą remdamiesi prieinama informacija. Štai kokia jo išvada, kurią šiandien primena leidiniai Turkiye ir Caucasus Online: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“.
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviai žvelgia, mano supratimu, ir armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori.Pandoros skrynia”
Dėmesio verta ir blaivi, subalansuota oficialios Ankaros nuomonė: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.“
Deja, oficialusis Vašingtonas nusispjovė į visus Armėnijos oponentų argumentus. Ir tuo pačiu pravėrė garsiąją Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Jis ne tik atstūmė savo NATO sąjungininkę Turkiją, ne tik prieš save nuteikė milijonus musulmonų visame pasaulyje, bet ir suteikė teisę dideliems ir mažiems savo kritikams nuolat teirautis: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, kaip traktuotini Irako, Serbijos bombardavimai?
Galimas ir kitas Amerikos oponentų klausimas: ar verta aklai tikėti kiekvienu Vašingtono žodžiu, jei ankstesnysis JAV prezidentas savo parašu garantavo Ukrainai jos teritorinį vientisumą mainais į „atiduotas atomines bombas”, o vėlesni JAV prezidentai šį viešai, iškilmingai tartą įsipareigojimą pamiršo?
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija toliau gins savo poziciją vadinamojo armėnų genocido Osmanų imperijoje klausimu. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano kanceliarijos pranešime.
„Ponas prezidentas informavo, kad Turkija ir ateityje gins tiesą nuo tų, kurie meluoja apie vadinamąjį armėnų genocidą ir pritaria šiam šmeižtui dėl politinių priežasčių“, – sakoma pranešime.
Anksčiau laikraštis „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniais JAV administracijoje, pranešė, kad Amerikos prezidentas Joe Bidenas ketina oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Leidinio duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą oficialiai gali paskelbti šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Laikraščio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas gali apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose apie 1915 metų įvykius. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas. Tai sukėlė didelį Ankaros nepasitenkinimą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas sveikina Amerikos prezidento Joe Bideno ketinimą oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame jo pareiškime.
Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą oficialiai gali paskelbti šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas gali apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose apie 1915 metų įvykius. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas. Tai sukėlė didelį Ankaros nepasitenkinimą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Joe Bidenas ruošiasi pripažinti Pirmojo pasaulio karo metu Osmanų imperijos vykdytas armėnų žudynes genocidu, paskelbė JAV žiniasklaida.
1915 metų balandžio 24-oji laikoma armėnų genocido pradžia. Istorikai laiko šias žudynes pirmuoju XX amžiaus genocidu, buvo nužudyta apytikriai 1,5 mln. armėnų. Osmanų imperijos paveldėtoja Turkija įnirtingai neigia, kad šios žudynės prilygsta genocidui.
Tikėtina, kad šis JAV žingsnis dar labiau padidins įtampą su NATO sąjungininke Turkija, kuri griežtai atmeta genocido pavadinimą, nors dešimtys šalių, įskaitant Prancūziją ir Rusiją, vartoja šį terminą armėnų žudynėms.
Kaip teigia „The New York Times“ ir „Wall Street Journal“, J. Bidenas genocidą turi pripažinti šeštadienį, minint 106-ąsias šių masinių žudynių metines. Žudynės prasidėjo 1915 metais, kai Osmanų imperija kovojo su carine Rusija per Pirmąjį pasaulinį karą dabartinės Armėnijos teritorijoje.
J. Bidenas taptų pirmuoju JAV prezidentu, atvirai pavadinusiu žudynes genocidu. Nors tai neturėtų jokių teisinių pasekmių, jis supykdytų Ankarą, kuri tvirtina, kad genocido nebuvo ir abi pusės karo metu vykdė žiaurumus.
Kiek anksčiau daugiau kaip 100 JAV Kongreso narių parašė prezidentui laišką, ragindami jį laikytis rinkimų kampanijos pažadų ir pripažinti genocidą. JAV Kongresas dar 2019-ųjų gruodį pripažino žudynes genocidu.
„Dešimtmečius, kol pasaulio lyderiai pripažįsta pirmąjį XX amžiaus genocidą, JAV prezidentas tyli“, – laiške rašė Kongreso nariai.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.
Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.
Bet geriau vėliau, negu niekad…
Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…
Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.
Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.
Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?
Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.
Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities
Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų.
Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.
Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?
Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.
Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų
Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.
Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė
Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?
Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?
Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?
Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.
Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną žymint 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak šalies vadovo, Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos siekia senuosius XV–XVI amžius. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento, stiprino mūsų viltį tapti laisviems ir atkurti nepriklausomybę, kurios trisdešimtmetį atšventėme pavasarį. Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių proga mūsų šalį sveikina ir Turkijos vadovas. „Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške rašo Turkijos Prezidentas, visai Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Abiejų šalių vadovai pabrėžia, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios mūsų saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
„Linkiu, kad mūsų turimas bendradarbiavimo potencialas atvertų dar daugiau galimybių plėtoti tarpusavio ryšius ir veiklas visose abiem pusėms svarbiose srityse ir būtų grindžiamas universalių vertybių ir solidarumo dvasia, auginančia dar tvirtesnį ryšį tarp mūsų valstybių ir visuomenių“, – laiške teigia Lietuvos Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Prezidento Komunikacijos grupė
Didžiojoje Britanijoje – svarbus įvykis. Keičiasi britų žvalgybos vadovai.
Nuo šiol britų žvalgybai MI-6 nurodinės Ričardas Muras, buvęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos politinių klausimų skyriaus direktorius.
Ką praverstų žinoti apie naująjį britų Secret Intelligence Service (SIS) direktorių? Jam – 57 metai. Visų britų „džeimsų bondų“ veiklą koordinuoti pradėjęs ponas R.Muras laisvai kalba turkiškai, jo žmona, beje, taip pat šneka turkiškai be akcento.
R.Muras turi filosofjos ir politinės ekonomijos bakalauro laipsnį. Jis studijavo Oksforde, vėliau mokslus krimto Harvardo universitete, 2007-aisiais – studijavo aukštojoje verso mokykloje Stenforde.
R.Murą pažinoję kolegos tvirtina, kad šis sugeba valdyti savo jausmus, išlieka šaltakraujiškas net pakliuvęs į nemalonias situacijas. Moka kęsti alkį, šaltį bei visus kitus nepriteklius. Meistriškai slepia savo simpatijas ir antipatijas. Britų aukštuomenė tokius bruožus labai vertina – jei žmogus sugeba išlikti ramus net didžiausios nelaimės akivaizdoje.
Šaltakraujiško džeimso bondo bruožai Londonui labai pravers, nes laikai – tikrai neramūs. Įtemti Londono santykiai su JAV ir Europa, kinų ekspansijos keliamos problemos, Rusijos intrigos, rusiškos diversijos, po pasaulį pasklidęs terorizmas, koronavirusas, Artimųjų Rytų galvosūkiai, – štai kokias temas gvildenti teks naująjam Didžiosios Britanijos žvalgybos bosui.
Britų žvalgybos būstinė
Be kita ko, R.Muras britų žvalgyboje dirba nuo 1987 metų ir niekad iš jos nebuvo pasitraukęs. Tiesiog žvalgybininko veiklą kartais derino su diplomato, ambasadoriaus pareigomis. Nūnai sunku perprasti, kas jam labiau prie širdies – žvalgyba ar diplomatija. Greičiausiai – ir viena, ir kita. Juk R.Muras diplomatu yra dirbęs Vietname, Pakistane, Malaizijoje, Turkijoje, kur, be jokios abejonės, atlikdavo tiek žvalgybines, tiek diplomatines funkcijas.
Ypatingai draugiški satykiai jį sieja su Turkija. Bent jau šitaip buvo iki šiol. Jis ne tik geba laisvai turkiškai kalbėti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Jis palaiko draugiškus, abipusiai pagarbius santykius su šiandieniniu Turkijos prezidentu Redžepu Erdoganu. Jis talkino šiam Turkijos prezidentui keliaujant po Europą, rūpinosi, kad Europos spaudoje pasirodytų Turkiją objektyviai vertinančių publikacijų.
Beje, britai nuo seno bičiuliavosi su Turkija – dar nuo Osmanų imperijos laikų. Pavyzdžiui, abi šalys talkino viena kitai iš regiono išstumiant Vokietiją.
R.Muras niekad neslėpė įsitikinimų, jog Turkija yra itin svarbus žaidėjas regione, pajėgus priešintis Rusijos ir Kinijos įtakoms.
R.Muras taip pat yra svečiavęsis Azerbaidžane, puikiai susipažinęs su Šiaurės Kaukazo skauduliais.
Taigi šis vyras nuo šiol formuos ne tik JK politines, bet ir britų žvalgybines operacijas.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.
Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi turkiški kontrargumentai. Tik tiek.
Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.
Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.
Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių
Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?
Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).
Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.
Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).
Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.
Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.
„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“
Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.
Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.
Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.
Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.
Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.
Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?
Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.
Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.
Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.
Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.
Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.
Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai
Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).
Turkijos žvalgybos emblema
Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.
Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.
Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.
Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.
Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.
2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.
Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.
Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.
Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.
Kaip atskirti mitą nuo tiesos
Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.
Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.
Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.
Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.
Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).
Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.
Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką
Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.
Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.
Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.
Antroji citata: melikams nieko netrūko
Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.
Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.
1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.
Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.
Trečioji citata: apie tikruosius tikslus
Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…
Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.
Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.
Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.
Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?
Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.
Izraelis Ori. Senovės piešinys
Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.
Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.
Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.
Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?
Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius
Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus.
Armėnai, kurių pasaulyje yra apie 10 milijonų, o dabartinėje Armėnijoje gyvena tik koks trečdalis, ne išimtis. Iš tikrųjų, šie Mažosios Azijos gyventojai šaltiniuose minimi jau XIV – XIII a. prieš mūsų erą. Bet tai negali būti dingstimi iškelti save aukščiau kitų ir šiuo tariamu unikalumu grįsti gana agresyvius santykius su kaimynais.
Vieną tokių istorinių etapų naujoje savo knygoje nagrinėja ne koks kitatautis mokslininkas, o armėnų istorikas, publicistas ir visuomenės veikėjas Filipas Vartanovičius Ekoziansas. Į mano rankas pateko visai naujas 2020 m. išleistas tyrimas „Izarelis Ori. Pandoros skrynia. I knyga. Persija“ (Экозяанц Ф.В. Исраэль Ори, Ларец Пандоры. Книга первая. Персия; Москва, 2020; armėnų k.: Иɫɪɚɷɥ Ɉɪɢ. Ʌɚɪɟɰ ɉɚɧɞɨɪɵ. Ʉɧɢɝɚ 1: ɉɟɪɫɢɹ).
Šis autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug, pagarsėjęs ne tik kaip rašytojas ir vertėjas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jis yra sukūręs nemažai muzikinių kūrinių. Šiandien 1964 m. Charkove gimęs romansų atlikėjas gana kandžiai rašo ne tik istorinėmis temomis, bet ir nūdienos aktualijomis, net apie koronavirusą (jo blogas https://cont.ws/@melkicedek).
Bet mes grįžkime prie jo pirmosios knygos apie laikotarpį, kuris, kaip rašo autorius, XVIII a. pradžioje tapo persilaužimu Armėnijos istorijoje, kai 1711 m. mirė Izraelis Ori (Israel Ori) – didysis Persijos armėnas, melikas (arabų k. didikas, caras, kunigaikštis, armėnų titulas, kurį duodavo persų šachai) pasiskundęs Romos Popiežiui, jog persai engia armėnus ir juos reikia gelbėti. Šiandienos terminais, Izraelis Ori šaukė apie armėnų genocidą. Šie laiškai šv. Tėvui ir Rusijos carui Petrui I išplito po Europą. Popiežius gelbėti armėnų nesiėmė, tik Rusijos caras 1721 m. padėjo jiems kare su Osmanų imperija, tačiau laisvės neatnešė.
Po 100 metų armėnai vėl kreipėsi pagalbos į kitą carą – Nikolajų I, bet ir šį kartą nieko nepešė, tik caras leido armėnams persikelti į imperijos valdas, daugiausiai į Kaukazą, kurį galutinai užkariavo XIX a. vidury. Tiesa, po bolševikinio lenininio perversmo Rusijoje 1917 m. Armėnija gavo valstybės statusą, tačiau iškart buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Tik 1991 m. ji iškovojo nepriklausomybę tose pačiose persų žemėse, kur prieš 300 metų Izraelis Ori ir ketino ją įkurti.
Savo knygoje F. Ekoziansas analizuoja, kaip kilmingi armėnų melikai gyveno persų valdžioje. Šiame skyriuje autorius rašo, kad su persais armėnai sugyveno puikiai, nuolat turtėjo, turėjo žemių, savo namus, tarnus ir net savo kariuomenę. Moterys laisvai rinkosi vyrus iš musulmonų bendruomenės, ir šaltiniuose apie jokią prievartą neminima. Kitame armėnų laiške savo valdovui Petrui I melikai skundėsi tik dėl to, kad armėnės gimdo vaikus persams, taip plėsdamos jų šeimas ir silpnindamos krikščionybę. O priimdamas caro kariuomenę, Izraelis Ori žadėjo: jo didenybės caro kareiviai gali visą žiemą praleisti Armėnijoje, čia armėnų maitinami, nes viena provincija per metus gali išlaikyti 100 tūkstančių karių be jokio vargo… „Tiesiai pasakysiu: ne kiekvienas Europos monarchas tais laikais galėjo tai sau leisti…“, – pastebi knygos autorius.
Tad kyla klausimas: ar tikrai tuomet armėnai jautė tokią baisią priespaudą, ar tik ieškojo galingesnių jėgų užtarimo? Kitaip sakant, jie nuo senų laikų rinkosi vasalo dalią, tokia ji yra ir šiandien, kai atskira valstybe tapusi Armėnija toliau vergauja Rusijai ir šios pavyzdžiu vykdo agresyvią politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu.
Į knygos turinį neįeina 1915 m. armėnus ir kitas Osmanų imperijos tautas ištikusi tragedija, kuri Jerevane (ir ne tik čia) vadinama armėnų genocidu. Tačiau autorius, pats būdamas armėnų kilmės, neslepia, kad nuolat save vaizduojanti kitų auka Armėnija nėra vienintelė tokia per trejetą amžių. 1915 m. nelaimė ištiko tiek armėnus, kurie pirmieji pakėlė kardą prieš turkus, tiek kurdus, tiek musulmonus ir krikščionis.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Kaip jis sakė savo interviu portalui Slaptai.lt, „protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Naujausiuose savo interviu F. Ekoziancas neslepia savo pozicijos Kalnų Karabacho atžvilgiu: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“
Pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe, jos praeitimi dar nesukuria teisės į išskirtinumą, juo labiau, kai ši teisė nepatvirtinama realia politika – laisvės troškimu sau ir savo kaimynams.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.
Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga
Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.
Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.
Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).
Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.
Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.
O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.
Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu
F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.
Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.
Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.
Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.
Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių
„Israelis Ori. Pandoros skrynia”. Autorius – Filipas Ekozjancas
F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“)
Priekaištai Lietuvai
Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: „Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.“)
F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.
Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).
Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.
Kas ką skriaudė?
F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.
Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai” ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.
Iškalbinga Džulfos istorija
Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?
Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.
F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.
Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.
Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?
Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…
Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?
Skolose paskendęs patriarchas
Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.
Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?
Vadinamasis „armėnų klausimas” vargu ar rūpėjo
Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa. Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.
O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?
Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?
Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?
Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.
Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija
Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.
Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?
O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.
Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.
Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).
Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.
Štai pavyzdys.
Nauja konflikto kibirkštis
Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.
Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.
R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.
Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą
Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.
Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.
Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų.
XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.
Genocido apibrėžimas netinka
Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.
Lietuva, kaip visada, paskubėjo…
Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…
Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.
Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.
