Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Generalinė prokuratūra antradienį pranešė teismui perdavusi didelio rezonanso sulaukusią šnipinėjimo bylą. Šioje byloje buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas iš Rusijos gavęs dvi užduotis: surinkti duomenų apie Sausio 13-oios bylą nagrinėjančius teisėjus bei surasti medikus, kurie išduotų netikrą pažymą apie suimto bylos kaltinamojo Jurijaus Melio sveikatos būklę.
Kaltinimai šnipinėjimu pareikšti ir kitam Lietuvos piliečiui – verslininkui Deimantui Bertauskui.
Kaip skelbia Prokuratūra, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstama veika galimai vyko nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio. Kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių vienas iš jų teismo pripažintas kaltu sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galimai rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
Antradienį išplatintame Prokuratūros pranešime pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims, tyrimo duomenimis, buvo suformuotos dvi užduotys – pagal pateiktus sąrašus surinkti duomenis apie teisėjų, prokurorų bei kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios bylos nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.
Taip pat kaltinamųjų buvo prašoma surasti Lietuvos Respublikos valstybės institucijose dirbančius asmenis, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteistojo J. Melio sveikatos būklę. Buvo siekiama, kad šie duomenys turėtų įtakos J. Melio skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimui į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas. Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Itin sudėtingą ir didelės apimties ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, o tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
Bendromis Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo išaiškintas šis Lietuvos valstybės saugumui pavojingas sunkus nusikaltimas.
Vėjuota ši žiema. Ir nenormali, kaip kad nenormali būsena ne kurių mūsų visuomenės veikėjų galvose ir jų moralinėje ekologijoje.
Praėjusią savaitę aplinkosaugininkai, praskridę virš Druskininkų, upelyje pamatė primesta padangų. Vis nauji taršos židiniai randasi visoje Lietuvoje. Tai baugina, liūdina ir piktina bei sukelia beviltiškumo jausmą. Ką turėtume daryti, – niekas nežino. Net Karbauskis – Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.
Gal todėl Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasiūlė idėją jaunuoliams iki aštuoniolikos metų leisti nemokamai žvejoti; esą turėdami užsiėmimą jie mažiau nusikals.
Idėjinė impotencija, kuriai nėra jokių vaistų.
Daugeliui normalių žmonių kyla paprastas klausimas: kodėl tik dabar visa tai iškilo? Po baisios nelaimės Alytuje, po tarptautinio lygio skandalo Grigeo Klaipėdoje, Pakruojo rajone; po skandalo Vilniuje, kur tebeteršiama Neris…
Daug po.
O kur anksčiau buvo, ir niekas nieko nežinojo; kuo dabar kvėpuoja Vilniaus meras Remigijus Šimašius, dar neseniai taip uoliai nuiminėjęs atminimo lentas mūsų šalies patriotams, keitęs jų vardu pavadintus gatvių pavadinimus?
Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.
Tik tiek tesugeba? Nieko nematė, nieko neužuodė.
Ir daugiau nieko, ir niekas nieko nematė.
Autoritetingi ekologijos specialistai unisonu tvirtina, jog ekologinė tarša Vilniaus centre dešimtimis, o gal ir šimtais kartų viršija smarvę, kuri uodžiama mažame ūkininko tvarte. O ir apskritai tai nelygintini dalykai. Nes ūkininko tvarte nėra taršos, o tik natūralus mėšlas; nėra asmeninių interesų painiojimo su visuomeniniais, nėra piaro, kultūrinės taršos, kaip kad „Metų žmogaus“ rinkimuose.
Daug ko nėra ūkininko tvarte. O štai Seime, savivaldybėse bei daugelyje kitų institucijų vyksta atvira, ciniška ir nevaldoma kotletų valgymo už dyka misterija.
Net premjeras S. Skvernelis sako, kad tai normalu, kad tai įprasta praktika.
Tad ko stebimės?
Net į Nacionalinį operos ir baleto teatrą yra įsileidžiami elitiniai tuščiagalviai pajacai parodyti, ir net solidžių mūsų žiniasklaidos internetinių portalų vadinami žvaigždėmis.
Šalia žvaigždės Stonkuvienės – Alytaus meras Nerijus Cesiulis… Ir tik iki klyno tepakilęs renginio vedėjų – E.Jakilaičio ir G. Savicko humoras. Įdomu, ką pasakytų Zigmundas Froidas?
Nejaučiame skirtumo: kas netikra, sumazgiota su retu mūsų visuomenėje tikrumu.
Man regis, šiuolaikinė „moderni“ Lietuva susidūrė su labai sudėtinga ir sunkiai paaiškinam realybe.
Nekantriai naujųjų laikų „mąstytojai“ laukė, kol išmirs senoji moraliai supuvusi sovietinės kartos lietuvių inteligentija, kurios iš tikrųjų nemaža dalis kolaboravo su sovietiniu režimu. Esą ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Mūsų lūkesčiai beveik išsipildė – jų liko tik vienas kitas. Ir štai ant šlovės pjedestalo užlipo tie kiti – nieko apskritai nenuveikę, ir net negebantys normaliai išreikšti įsivaizduojamos minties žodžio pavidalu.
Jie vien savo išoriniu antikultūrinio žmogaus pavidalu tapatinasi su kultūra; jie „kultūringai“ dalyvauja dūzgėse, net „kultūringai“ geria ir valgo už dyka; beje, lygiai taip pat, kaip prieš Lietuvos okupaciją Rusijos ambasadoje Kaune Liudas Gira ir Justas Paleckis. Suprantama, vėliau su kaupu atidirbo už ėdesį už dyka.
Bet nieko už dyka šiame gyvenime nėra. Net žiemos Lietuvoje nėra. Nes savo lūzeriška elgsena irgi prisidedame prie moralinės klimato kaitos.
Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.
O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?
Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.
Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…
Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.
„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.
O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.
Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.
Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.
Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.
Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.
Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…
Ko gi ne Mesijas?
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.
Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.
Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.
Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.
Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo SSKP 30-mečiui, pasigirsta ir nuožmios kritikos šiai su „kagėbė“ glaudžiai susijusiai organizacijai, ir ilgesingų trelių, šlovinančių ją ir liejančių graudžias ašaras dėl jos išnykimo iš politinės arenos. Vienas garbus ekonomikos profesorius savo veidaknygės paskyroje sakosi išlenksiąs taurelę už numirėlę, bet kokiame nors rūsyje, nes skundžiasi, girdi, kad dabar LKP netoleruojama…
Akivaizdu, kad savo komunistinės praeities ilgisi tie, kas tuomet buvo „prie lovio“, priklausė visagalei partinei nomenklatūrai ir vartėsi taukuose, gyvendami ištaiginguose, išskirtiniuose, visa ko aprūpintuose miestų rajonuose, medžiojo savo miškų plotuose, gėrė tik konjaką ir šlamštė juodą ikrą. Gal šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks šios kompartijos įvaizdis liko iki šių dienų. Žinoma, ne visi naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, buvo daug partijos narių, priimtų tik dėl skaičiaus, dėl masiškumo, suviliotų visokiais pažadais ir pertekliniu gyvenimu, klasta įtrauktų į nusikalstamą komunistinę veiklą.
Komunistų viliojimo menas
Šių eilučių autorių, vos baigusį studijas, taip pat pasigavo seni kompartijos vilkai. Jaunam specialistui, vos atėjusiam į Lietuvos radiją, jeigu jis įstos į „šlovingąją“ tada dar SSKP, buvo žadama viskas – karjera, atlyginimas, greita eilė butui, nes juk jauna šeima nuomoja kambarį pas alkoholikus, lengvai gaunami talonai šaldytuvui ir automobiliui, daug kitų gėrybių. Dabar tas pažadukas, kaip profesorius besiilgintis senų laikų (buvęs redakcijos vadovo pavaduotojas; visų jų pavardžių neminiu sąmoningai), taip pat žada pakelti už LKP „briaunuotą stiklinę“ karčiosios…
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Iš visų tų gausių pažadų išsipildė tik vienas – trijų asmenų šeima gavo kambarėlį bendrabutyje. Karjera? Taip ir likau redaktoriumi, žurnalistu ir, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjus LDDP, kitų metų pavasarį buvau išgrūstas iš TVR, nes, girdi, savo laidoje kalbinau prof. V. Landsbergį, rengiau interviu su buvusia A. Smetonos šeimininke, važinėjau į Čečėniją ir kalbinau Dž. Dudajevą ir t.t., ir pan. Vėlgi neminiu pavardžių tų ano meto TVR vadovų, kurie pasakė tiesiai šviesiai: nereikia tavo laidų, tad ir tavęs nereikia…
Gerokai prieš tai, berods, tų pačių 1989 m. pabaigoje, pradėjęs rašyti komentarus tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, viešai atsižegnojau kompartijos, kaip „supuvusio represinio relikto“. Viename savo interviu su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. M. Brazausku (jis buvo parengtas sovietiniams baudėjams jau užgrobus TVR pastatus ir televizijai įsikūrus AT rūmuose) jo paklausiau: „Koks tolesnis Jūsų suplėkusios partijos likimas?“. Sekretorius pasipiktino tokiu klausimu, bet su jam būdingu atlaidumu vėliau to niekada nepriminė…
Suknelė pakeista, bet mergelė liko ta pati…
Taigi, prieš 30 metų, gruodžio 20 d., 20-ojo suvažiavimo metu 1033 prieš 160 balsų LKP atsiskyrė nuo SSKP, o dar beveik po metų, gruodžio 8 d., pakeitė pavadinimą į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Atsiskyrimo dienos vakarą tam nepritarę LKP nariai paskelbė liekantys ištikimi SSKP ir įkūrė LKP „ant SSKP platformos“, žmonių vaizdžiai pavadinti „platformininkais“ arba „burokevičininkais“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo šie atskalūnai buvo uždrausti.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet „savarankiška“ LKP liko. Istorikas Algimantas Liekis savo apybraižoje „LKP agonijos kronika“ rašo, kad „Lietuvoje pirmoje iš okupuotųjų kraštų buvo pamėginta padaryti ne tokią kenksmingą ir kone „šventų švenčiausiąją“ Lietuvos partinę organizaciją, einančią kartu su lietuvių tauta ar bent jau nekovojančią prieš jos laisvės ir nepriklausomybės siekius“. Atsiskyrusios LKP geranoriškumą neva paryškino radikalus LKP „ant SSKP platformos“ pasirinkimas.
Garbus istorikas, deja, mus neseniai palikęs, savo analizėje tvirtina, kad komunistų partija, kokiu šventumu ji besidangstytų, nenusiplaus savo antitautinio pobūdžio, represinės paskirties ir sąsajų su KGB, kurie visi drauge po 1990 m. kovo 11 -osios priimto Nepriklausomybės akto stengėsi pasmaugti atsikūrusią jauną valstybę. Jau yra įrodyta, kad tiek pokario partizaninio judėjimo metu, tiek tremiant į lagerius Lietuvos žmones, tiek atstovaujant sovietinę valdžią, komunistų partija dirbo ranka rankon su KGB, vykdė Maskvos nurodymus ir lietuvių tautos genocidą.
„Įveikus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir po stalinizmo eros pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“, rašė istorikas Tomas Vaisieta. KGB dešinioji ranka, o kartais ir vadovaujanti, buvo komunistų partija. Tai buvo po visas įmones ir organizacijas išsikerojusi hidra, kuri represinėms struktūroms užtikrino laisvą veiklą ir teikė visokeriopą pagalbą, užgniaužiant tautinio pasipriešinimo recidyvus.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Publicistas Algimantas Zolubas mano kitaip: būtent LKP buvo represijų užsakovė, kitaip tariant, „kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai“. Štai kodėl prieš pusantrų metų Seime įregistruotas įstatymas dėl LKP įvardijimo nusikalstama organizacija, kaip pernai rugpjūtį pareiškė Vilniaus forumas, turi būti rimtai svarstomas.
Ar atgis LKP?
Dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos AT nutarimu buvo uždrausta LKP „ant SSKP platformos“, o atsiskyrusioji LKP apsimetė tautos atstove, burkavo su Sąjūdžiu ir iki šiol liko neįvertinta. „Ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu“, – pastebi A. Zolubas, reikalaujantis „antrojo Niurnbergo“ šiai nusikalstamai represinei organizacijai pasmerkti ir nuteisti.
Bet atvirkščiai: yra jėgų, kurios nuolat ragina legalizuoti komunistų partiją, ir ne bet kurią, o aną – „ant SSKP platformos“. Negausi socialistų partija (jai vadovavo Algirdas Paleckis) 2001 m. rugsėjo mėnesį viešai kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus ir tuomet valdžiusią socialdemokratų ir socialliberalų daugumą, ragindama legalizuoti komunistų partiją arba kreiptis dėl jos uždraudimo teisėtumo į Konstitucinį Teismą, nes, girdi, tas uždraudimas yra „teisiniu požiūriu įstatymiškai neteisėtas, o politiniu – antidemokratiškas aktas”.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Įstatymų leidėjai nesiryžo revizuoti 1991 m. teisės akto, bet tik viena kita rezoliucija (pavyzdžiui, Seimo priimta 2017 m. birželio 27 d.) įvertino, jog „Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai (paryškinta Č.I.) yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Taigi, galimai…
Nesant aiškiai apibrėžtos ir vienareikšmės teisinės pozicijos prieš 30 metų atsiskyrusios ir taip prie tautinio Atgimimo prisitaikiusios LKP atžvilgiu, visokie jos simpatikai ir šiandien kelia galvas, giria ir ilgisi savo komunistinės praeities. Jie jaučia, kad galbūt jų šlovės valanda dar išmuš.
Kol Alytaus miestas ir jo apylinkės skęsta juoduose ir žmogaus fizinei bei dvasinei sveikatai kenksminguose dūmuose, Lietuvos Respublikos Seime tvyro ne mažiau kenksmingi nuodai.
R.Karbauskis, po nepavykusio V.Pranckiečio nuvertimo, baltu it popierius veidu suka akis tai kairėn, tai dešinėn, – žvilgsnis į kampą užspeisto ir besiblaškančio žmogaus.
Panašiai elgiasi tas, kuris narve. O narvas – ankštas.
Ir jau kelintą kartą atsiprašo tautos, kad kadais, pats užkopęs į Olimpą, pasiūlė tautai tokį Pirmininką.
Gal pačiam reikėjo tapti Pirmininku? Per vėlu.
Maža to, ir su Vyriausybės ketinimu prisidėti prie Prezidento gerais norais grįstom vizijom kurti gerovės valstybę prašauta pro šalį. Pats Seimas, kuris ir patvirtino S. Skvernelio Vyriausybę, nepritarė jos siūlytiems mokestiniams pakeitimams.
Taigi turtingieji ir toliau tuks, o vargšai – skurs. Ko gi ne dovana nenumaldomai artėjančių Šv. Kalėdų proga Stalino saulės nešėjo anūkui Paleckiui, dar dviem mėnesiams prasitęsusiam nemokamas atostogas belangėje?
Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.
Visiškas dugnas. Tuo tarpu šalies Prezidentas maudosi rytietiškos saulės spinduliuose dalyvaudamas Japonijos Imperatorius inauguracijos šventėje. Kartu su ponia, „kuri Japonijoje pademonstravo išskirtinį įvaizdį“, ir kurią nuolat giria, užuot nors lengvai įspyręs „daugumai“ į užpakalį.
Kas galėjo pagalvoti ar bent susapnuoti (po klounadiškos V. Uspaskicho eros ir jo epopėjos), kad artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečio išvakarėse mūsų šalis skęs šitokioje pelkėje, jau su naujais veikėjais, naujom dekoracijom: vidaus reikalų ministrė R. Tamašūnienė (ta, kuri nuo Lenkų rinkiminės akcijos deleguota) teigia, jog gaisras jau numalšintas, o Alytaus miesto meras N. Cesiulis – kad dar vis dega.
Gal iš Vilniaus geriau matosi? – ironizuoja meras. Tik ironija – labai jau dramatiška.
Ministrės tik šukuosena graži, o ir ji pati blondinė, bet veidas šaltas.
Alytaus apylinkių močiutės ateinantį pavasarį jau nebesės dirvon nei pomidorų, nei agurkų sėklų, nes žemė užteršta; ir, ko gero, ilgam.
Ministrė kažkokiu būdu turėtų padėti šiam nuo didžiulės nelaimės kenčiančiam kraštui, bet jos lūpos žeria vien priekaištų žodžius tiems, kurie ugnyje jau kelinta diena.
Regis, mes gyvename labai jau toksiškame pasaulyje. Antai, Kolumbijos mokslininkas teigia, kad ne branduolinis ginklas yra didžiausias žmonijos priešas, o klimato atšilimas.
Šiukšlės ir prabangus motociklas. Slaptai.lt nuotr.
Įdomu būtų sužinoti, kuo, pavyzdžiui, svaiginasi Karbauskis, Kepenis, Širinskienė, etc.
Nes, anot vieno garsiausių XIX amžiaus prancūzų poetų Šarlio Bodlero, žmogus vis tiek turi kuo nors svaigintis – vynu, poezija, ar dorybėmis.
Dorybių jau turbūt nebeliko. Bent jau jomis nekvepia.
Liko tik vynas ir grafomaniška latifundijų ir agrokoncernų, su rusišku kvapeliu, poezija.
Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šnipinėjimu Rusijai įtariamo Algirdo Paleckio suėmimą Kauno apygardos teismas pratęsė dar dviem mėnesiams. Tai Eltai patvirtino teismo pirmininko padėjėja Milda Bučnytė.
„Suėmimo terminą pratęsti trims mėnesiams tenkino iš dalies ir suėmimo terminą pratęsė dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. spalio 26 d.“, – teigiama pranešime.
Antradienio rytą pats A. Paleckis Kauno apygardos teisme neigė visus jam pareikštus kaltinimus.
„Ką aš turiu pripažinti? Kad aš esu aš? Kad aš laisvas žmogus, galiu važiuoti ir daryti ką noriu, be abejo, įstatymo rėmuose. (…) Jeigu yra nusikaltimas važiuoti į Rusiją, ką aš galiu pasakyti…“, – teigė žurnalistams A. Paleckis.
„Nieko neperdaviau, man atrodo, protingi žmonės supranta, kas čia vyksta. O kas vyksta? Demokratija. Matote, demokratija“, – rodydamas antrankius, žurnalistams kalbėjo A. Paleckis.
Paklaustas, kokia jo sveikatos būklė, A. Paleckis sakė, kad pakenčiama.
„Sveikata pakenčiama, leido pagaliau (susitikti su šeima. – ELTA) kartą per mėnesį, šiaip tai neleisdavo. Protingi žmonės supranta, kas vyksta“, – kartojo A. Paleckis.
A. Paleckio palaikyti atėjo grupelė žmonių, kuriems įtariamasis nuoširdžiai dėkojo.
„Jūs, Algirdai, šaunuolis, Naujoji Vilnia jus palaiko“, – teigė susirinkusieji.
2018 m. spalį teisėsauga pranešė, kad dėl šnipinėjimo Rusijai pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pareikšti visam tinklui asmenų.
Tarp įtariamųjų – A. Paleckis. Pasak generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, įtariamieji taikėsi į jautriausias valstybei sritis, kaip Sausio 13-osios byla.
Pats A. Paleckis savo kaltę neigia, todėl, teisėsaugininkų teigimu, paleistas į laisvę galėjo ir toliau bendrauti su asmenimis, kuriems rinko informaciją apie Sausio 13-osios prokurorus ir teisėjus.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
A. Paleckiui, vieninteliam iš kaltinamųjų, skirta suėmimo kardomoji priemonė. Kitiems įtariamiesiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Generalinis prokuroras patvirtino, kad dėl šnipinėjimo gali grėsti nuo trejų iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Didžiosios Britanijos muzikos teatras „Grange Park Opera“ stato operą „Aleksandro Litvinenkos gyvenimas ir mirtis“ (The Life & Death of Alexander Litvinenko). Pasaulinė premjera numatyta 2020 metų birželį.
Buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentas, kuris 2006 m. lapkritį mirė Londone šiurpia mirtimi, išgėręs polonio izotopu užnuodytos arbatos, tapo Rusijos slaptųjų tarnybų veiklos metodų simboliu. Europa buvo šokiruota: imperijos agentų čiuptuvai yra apraizgę visą Vakarų demokratinį pasaulį. Šnipinėjimo skandalai neblėsta. Naujienų išgirstame kiekvieną mėnesį.
Lietuva: tarp įtariamųjų – ir žinomas politikas
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje išaiškinta 12 asmenų, įtariamų šnipinėjimu. Pusė jų yra jau nuteisti.
Šių metų balandžio pradžioje Klaipėdoje septyneriems metams laisvės atėmimo nuteistas 44 metų klaipėdietis Romanas Šešelis. Rusijoje gimęs rusų tautybės Lietuvos pilietis buvo sulaikytas 2017 metų gruodį. Teismas įrodė, kad jis buvo užverbuotas Rusijos žvalgybos, 2015-2017 m. rinko ir pardavinėjo informaciją apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje esančius Lietuvos strateginius objektus, NATO karo laivus bei jais gabenamą karinę techniką.
Tačiau tai, kad 2018 m. rudenį buvo sulaikytas šnipinėjimu įtariamas žinomos politikų bei visuomenės veikėjų dinastijos atstovas Algirdas Paleckis, – Nepriklausomoje Lietuvoje analogų neturintis skandalas.
Prokuratūros pateikiamais šykščiais duomenimis, jis yra vienas iš įtariamųjų. Ikiteisminio tyrimo duomenys konfidencialūs, apie įtariamojo sulaikymą visuomenė buvo informuota tik gruodžio 19 d., baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teismui. Kol bus baigtas tyrimas, gali praeiti dar maždaug vieneri metai.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenė informuota, kad sulaikymo įstaigoje laikomas A. Paleckis, įtariama, Rusijos Federacijai rinko informaciją apie Sausio 13-osios bylą.
Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas balandžio 23 d. portalo „Delfi“ laidoje „Dienos tema“ komentavo, kad šnipinėjimo objektas nebūtinai turi būti slapta informacija; kitas valstybes gali dominti ir vieša informacija apie valstybės ekonominį saugumą, tam tikrus ekonominius bei kitus klausimus.
Latvija: nuo eilinio pensininko iki pulkininko leitenanto
Kaimyninė Latvija susiduria su ne mažesniais iššūkiais. Pripažįstama, kad čia aktyviai tęsia darbą visos Rusijos slaptosios tarnybos: Federalinė saugumo tarnyba, Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo Vyriausioji valdyba (anksčiau Vyriausiojo žvalgybos valdyba), Užsienio žvalgybos valdyba.
Kita vertus, šalis, kurioje daugiau nei 37 proc. gyventojų yra rusakalbiai, Maskvos yra kaltinama rusofobija, „rusų šnipų“ medžiokle.
Laisvės atėmimo bausmę šiuo metu atlieka buvęs geležinkelio meistras pensininkas Olegas Krasnoperovas. Tyrimo duomenimis, jis 2015-2016 m. neteisėtu būdu Jelgavos stoties teritorijoje reguliariai rinko slaptą karinio ir komercinio pobūdžio informaciją. Perfilmuodavo geležinkelio sistemų vaizdo stebėjimo įrašus, taip gaudavo duomenų apie NATO karinės technikos judėjimą. Informaciją perduodavo kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
Rusijos naudai šnipinėjęs Jelgavos gyventojas yra maža žuvelė palyginti su rudenį sulaikytu asmeniu Olegu Buraku. Tai buvęs teisėsaugos sistemos darbuotojas, aukštas pareigas ėjęs pulkininkas. Iki 2006-ųjų spalio, kai išėjo į pensiją, jis buvo Vidaus reikalų ministerijos Informacijos centro Šaunamųjų ginklų skyriaus viršininkas.
Rusų tautybės karininkas turėjo dvi nuobaudas dėl nepakankamo valstybinės kalbos mokėjimo. Dėl O. Burako prorusiška žiniasklaida pakėlė isteriją: tai ligotas pagyvenęs žmogus, buvęs Afganistano karo dalyvis, neįgalaus sūnaus tėvas; prieš jį naudojami žiaurūs informacijos išgavimo metodai, o sulaikytas jis esą dėl to, kad atskleidė korupcijos faktą, kuriame dalyvavo jo tiesioginis viršininkas. Latvijos valdžia kaltinama rusofobija. Latvijos antinacistinis komitetas, palaikomas Latvijos rusų sąjungos, surengė solidarumo mitingą, pateikia Buraką kaip politinį kalinį.
Latvijoje dislokuotas tarptautinis NATO batalionas. EPA – ELTA nuotr.
Rygos centriniame kalėjime laikomam Latvijos piliečiui iškelta baudžiamoji byla pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius: šnipinėjimo, pornografijos platinimo bei neteisėto įrangos, skirtos operatyviniam darbui, naudojimo.
Per dvi kratas rasta pakankamai įkalčių: 13 tūkst. failų duomenų, du savadarbiai šaunamieji ginklai, šoviniai, sprogmuo, operatyvinio darbo įranga. Pasak tyrėjų, Burakas ilgą laiką sistemingai rinko informaciją, valstybės paslaptis, už atlygį vykdė Rusijos žvalgybos tarnybos užduotis. Jam gresia iki dvidešimties metų laisvės atėmimas.
Estija: demaskuotas ne vienas šnipas su antpečiais
Estijoje pastaraisiais metais taip pat buvo demaskuotas ne vienas karininkas, dirbęs Rusijos naudai.
Šių metų kovo pabaigoje sulaikytas šnipinėjimu įtariamas buvęs Estijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, valstybinį apdovanojimą už šalies gynybos stiprinimą turintis Vladimiras Kulikovas.
Ryšius su Rusijos žvalgyba jis užmezgė 2012 m., kai pasitraukė iš tarnybos Estijos saugumo policijoje (KaPo). Materialiniu nepritekliumi negalėjo skųstis: gavo policininko pensiją bei išmoką už sužeidimą. Be to, dirbo vaikų dziudo treneriu. Manoma, kad buvo užverbuotas tuo metu, kai lankėsi Rusijos Federacijoje.
Pasak žiniasklaidoje pateiktos versijos, atleidimą iš KaPo lėmė tai, kad Kulikovas per nepriklausomybės metus neišmoko valstybinės estų kalbos. Žinoma, Kremliaus režimui tarnaujanti žiniasklaida tai interpretuoja kaip rusofobiją, rusakalbių persekiojimą.
Šis atvejis propagandos meistrams – tikras saldainis. Kulikovas tarnyboje yra pasižymėjęs: buvo sužeistas, 1995 m. išrinktas geriausiu KaPo darbuotoju.
Tai ne vienintelė pastaruoju metu Estijos viešojoje erdvėje šmėžavusi pavardė, siejama su šnipinėjimu.
Pernai rugsėjį buvo sulaikyti, šių metų vasarį dėl šnipinėjimo Rusijos naudai nuteisti tėvas ir sūnus: Estijos gynybos pajėgų štabo karininkas majoras Denisas Metsavas ir Piotras Volinas, sovietiniais metais buvęs KGB Pasienio pajėgų karininkas.
Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Į šios bylos tyrimą buvo įtraukta aukščiausia Estijos policijos ir kariuomenės vadovybė.
Asmenys apkaltinti Estijos valstybinių paslapčių, įslaptintos tarnybinės bei vidaus reikalų informacijos rinkimu ir perdavimu Rusijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo Vyriausioji valdybai. Metsavas antivalstybine veikla užsiimė daugiau nei dešimtmetį, o jo tėvas – apie penkerius metus. Už teikiamą informaciją gaudavo atlygį. Majorui teismas skyrė 15 metų ir šešių mėnesių, o jo tėvui – pusmečio laisvės atėmimo bausmę.
Švedija: diplomatinė priedanga ir pramoninis šnipinėjimas
Diplomatinėje priedangoje įvairiose šalyse dirba šimtai Rusijos žvalgybos agentų. Precedento neturinčiu žvalgybinės informacijos kiekiu praėjusį pavasarį pasidalijo Didžioji Britanija. Tam ryžtasi dėl jos Britanijoje įvykdytos cheminės atakos, kai buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Rusijoje pagaminta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Vakarų valstybės Maskvai pateikė koordinuotą atsaką: dešimtys pasaulio valstybių, tarp jų devyniolika ES narių, iš savo šalių išsiuntė daugiau nei pusantro šimto rusų diplomatų – šnipų, dirbusių diplomatinėje priedangoje. Tai buvo rimtas smūgis Rusijos šnipų tinklui.
Tąkart Švedija paprašė šalį palikti vieną Rusijos diplomatą. O šį pavasarį dėl šnipinėjimo skandalo į Švedijos užsienio reikalų ministeriją ir vėl buvo iškviestas Rusijos pasiuntinys Stokholme Viktoras Tatarincevas. Švedai pareikalavo iš šalies išsiųsti pasiuntinybės darbuotoją, įtariamą šnipinėjimu. Diplomato pavardė neįvardijama.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos specialiąsias tarnybas domina įvairi informacija. Verbuojami asmenys ir pramoniniam šnipinėjimui.
Apie demaskuotą šnipą šių metų vasarį pranešė Švedijos saugumo tarnyba (SEPO). Buvo sulaikytas 45-erių švedas, dirbęs informacinių technologijų įmonėje. Įtariama, kad jis buvo užverbuotas Rusijos specialiųjų tarnybų ir jai teikė slaptą informaciją. Pasak SEPO, užsienio žvalgyba aktyviai domisi švedų IT pramonės naujovėmis. Nepaisant suaktyvėjusio kibernetinio šnipinėjimo, informacija renkama ir „tradiciniais metodais“.
Belgija: į šnipinėjimo voratinklį įtrauktas kontržvalgybininkas
Tuo pačiu laiku, kaip ir Švedijoje, įsiplieskė kur kas didesnio masto skandalas.
Pasaulį apskriejo skandalinga žinia iš Briuselio: šnipinėjimu Rusijos naudai įtariamas kontržvalgybininkas Klementas Vandenborė (Clement Vandenborre), kuris daugiau nei 40 metų dirbo įvairiose Belgijos kariuomenės struktūrose, Belgijos bendrosios informacijos ir žvalgybos tarnyboje vadovavo Žvalgybos skyriui!
Briuselyje jau ilgokai nerimaujama dėl saugumo grėsmių. Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) prieš pat šį įvykį įspėjo Belgijos pareigūnus stebėti „šimtus šnipų“ iš įvairių užsienio šalių, tarp jų Rusijos bei Kinijos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos diplomatinės tarnybos pranešime, Briuselyje veikia „maždaug 250 Kinijos ir 200 Rusijos šnipų“.
Belgijos slaptoji policija
Įtariama, kad generolas Vandenborė 2016 m. per specialią operaciją Serbijoje perdavė slaptą informaciją moteriai, kuri buvo dviguba agentė ir dirbo Maskvai. Gali būti, kad perduota informacija apėmė paslaptis, susijusias su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, kurios steigėja yra Belgija. Aukštas pareigūnas taip pat kaltinamas slaptų dokumentų slėpimu. Žinoma, visus kaltinimus generolas kategoriškai atmeta.
Belgijos gynybos ministerija patvirtino, kad vyksta šnipinėjimo veiklos tyrimas, tačiau detalių nekomentuoja. Daugiau jokių žinių apie Vandenborę nuo vasario mėnesio nėra. Ateityje turėtume išgirsti įdomių naujienų!
Austrija: Vakarų žvalgyba abejoja, ar saugu dalytis informacija
Austrija viena iš nedaugelio Europos šalių su Rusija palaiko draugiškus ryšius. Vienos neutralumas, įtvirtintas 1955 m. Valstybės sutartyje, ir anksčiau Maskvai buvo labai parankus. Tačiau dabartinė Austrijos valdančioji koalicija Kremliui sudaro sąlygas į Vieną žvelgti kaip į savo žaidimų aikštelę.
Skirtingai nei kitos demokratinės valstybės, Austrija „liko neutrali“ Krymo aneksijos klausimu. Nestebina, kad pernai pavasarį ji atsisakė prisijungti prie Londono ir kitų Vakarų valstybių sostinių sprendimo dėl „Skripalių bylos“ išsiųsti diplomatinės tarnybos priedangoje dirbančius šnipus.
Dabartinė Austrijos valdančioji koalicija, ultradešinioji Laisvės partija (FPO) flirtuoja su Kremliumi. Neatsitiktinai Vladimiras Putinas rugpjūčio mėnesį atsidūrė užsienio reikalų ministrės Karinos Kneissl vestuvėse, su ja šoko prieš kameras.
Austrijos specialusis dalinys. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau orams atvėsus smagumas dingo. Dešinieji pateko į nemalonią situaciją. Ponia Kneissl gruodį turėjo vykti į Maskvą, tačiau kelionę teko atšaukti…
Lapkričio mėnesį per vieną savaitę buvo sulaikyti du rusų agentai. Vienas iš jų – buvęs Austrijos ginkluotųjų pajėgų pulkininkas 70-metis Martin M. Įtariama, kad jis 20 metų dirbo Rusijos karinei žvalgybai. 1988 m. Teherane užverbuotas austras užkoduotą informaciją kas dvi savaites perduodavo kontaktiniam asmeniui „Jurijui“ specialiu imtuvu: apie Austrijos karines oro pajėgas, artilerijos sistemas, migracijos situaciją, taip pat apie daugelį austrų aukštų karininkų. Atsargos pulkininkas už rusams perduotą slaptą informaciją galėjo uždirbti 300 tūkst. eurų. Pastebima, kad jis veikė „labai profesionaliai“, užėmė nereikšmingą postą Austrijos kariuomenės štabe. Pagal Austrijos įstatymus, už valstybės paslapties išdavimą šnipui gresia iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Pasak Austrijos gynybos ministerijos pranešimo, šnipas buvo sulaikytas perspėjus „draugiškoms tarnyboms“. Rusijos reakcija buvo irzli. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Austrijai derėjo su savo įtarimais kreiptis tiesiogiai į Rusijos Federaciją, o ne griebtis „mikrofoninės diplomatijos“. Kremliui dirbanti žiniasklaida ironizavo: Austrija išpūtė „šnipų skandalą“ su Rusija, kad susirinktų taškų ES.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Austrų opozicinės politinės partijos atstovas naujienų agentūrai „Reuters“ atskleidė, kad Vakarų žvalgybos agentūros, ypač britų agentūra MI5 ir olandų žvalgybos agentūra, pradėjo itin atsargiai dalytis informacija su BVT. Valdančiųjų dešiniųjų artumas Maskvai jau seniai kelia jų susirūpinimą. FPO atstovai yra gynybos bei vidaus reikalų ministrai, o Vidaus reikalų ministerija savo ruožtu prižiūri pagrindinę Austrijos žvalgybos agentūrą BVT.
Įtarimų dėl galimo duomenų nutekinimo kilo dar 2017 m. Todėl nutarta Austrijos kontržvalgybą laikinai nušalinti nuo darbo Berno klube – neoficialaus žvalgybos ir saugumo tarnybų vadovų susivienijimo, kuriame keičiamasi informacija tarp 30 Europos valstybių.
Rusija: ar įvyks mainai?
Rusija akylai saugo savo valstybės paslaptis. Už šnipinėjimą gresia 20 metų laisvės atėmimo bausmė.
Maskvos miesto teismas šį balandį už šnipinėjimą nuteisė 63-ejų norvegą Frude Bergą, kuris buvo sulaikytas Maskvoje 2017 m. gruodį. Teismo nuosprendis – 14 metų griežtojo režimo kolonijoje.
KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.
Norvegas pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo prieš Rusiją. Tyrimo duomenimis, buvęs Norvegijos pasienio inspektorius buvo pasiųstas į Rusiją rinkti duomenų apie rusų povandeninius atominius laivus. Slaptų dokumentų apie Rusijos karinį jūrų laivyną jam pavyko gauti iš užverbuoto gynybinės įmonės darbuotojo Aleksejaus Žitniuko, kuris esą veikė kontroliuojamas saugumo tarnybos.
Žitniukas buvo nuteistas jau anksčiau, 2018 m. gruodį. Tėvynės išdavimu apkaltintas vyras turės 13 metų kalėti kolonijoje.
Bergas pateikė malonės prašymą. Pernai rugsėjį norvegai Osle buvo sulaikę ir be teismo paleido šnipinėjimu įtartą Rusijos pilietį Michailą Bočkariovą. Tuo tarpu pasak Rusijos žiniasklaidoje pateikiamos versijos, Bočkariovas buvo sulaikytas nepagrįstai, todėl ir paleistas…
Atsižvelgiant į viename informaciniame portale paskleistus teiginius, kurie formuoja nepagrįstą, tendencingą neigiamą nuomonę apie praėjusių metų rudenį pradėtą ikiteisminį tyrimą, atliekamą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 119 straipsnio „Šnipinėjimas”, kuriame vienas iš įtariamųjų yrapolitinis ir visuomenės veikėjas Algirdas Paleckis, prokuratūra nori priminti ir atkreipti dėmesį į keletą faktų.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Štai tie faktai.
Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir minėtas asmuo buvo sulaikytas, o vėliau – ir suimtas, 2018 m. rudenį. Įtariamasis Algirdas Paleckis nėra dingęs – jis buvo ir tebėra suėmimo vykdymo įstaigoje.
Visuomenė apie šį ikiteisminį tyrimą buvo informuota, kai tik tai tapo galima nepakenkiant ikiteisminiam tyrimui. Nepaisant to, kad, vadovaujantis visuomenės teise žinoti, apie patį ikiteisminį tyrimą buvo pranešta, daugelis šio ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie paprastai nėra konfidencialūs ir galimi skelbti, šiuo atveju iki šiol yra neviešintini. Dėl šio tyrimo ypatumų griežto konfidencialumo reikalavimai apima ir su tyrimu susijusias įvairias datas, įtariamųjų, liudytojų skaičių ir t.t.
Visi ikiteisminiai tyrimai dėl šnipinėjimo atliekami laikantis daug griežtesnių reikalavimų dėl informacijos viešinimo. Apie dalį šių tyrimų visuomenė buvo informuota tik tada, kai konkreti baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduodama nagrinėti teisme. Šių bylų nagrinėjimas paprastai vyksta tik uždaruose teismo posėdžiuose.
Tai atvejais, kai suėmimas paskirtas ar pratęstas ilgesniam negu vieno mėnesio terminui, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ir jį organizuojantis bei kontroliuojantis prokuroras į teismą dėl suėmimo pratęsimo privalo kreiptis likus ne mažiau kaip dešimčiai dienų iki suėmimo termino pabaigos.
Remiantis 5 metų duomenimis apie ikiteisminius tyrimus dėl šnipinėjimo, toks ikiteisminis tyrimas vidutiniškai trunka apie 1,5 metų.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.
Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai… Juk žinote, ką jie pridarė…
O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.
Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje… – rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.
Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?
Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.
Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…
Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.
Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.
1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie važiuodavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.
Italijos diktatorius Benitas Mussolinis
Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.
1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę. Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.
Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.
Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d., bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.
Fašizmas – tai egoizmas?
Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.
Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.
Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.
Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?
Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.
1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, surengtas.
Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.
Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.
Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?
Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis. A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.
Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius. Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.
Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.
Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Šnipinėjimu Rusijai įtariamo Algirdo Paleckio suėmimą Vilniaus apylinkės teismas pratęsė dar dviem mėnesiams. Tai Eltai patvirtino Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Elena Martinonienė.
2018 m. spalį teisėsauga pranešė, kad dėl šnipinėjimo Rusijai pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pareikšti visam tinklui asmenų. Tarp įtariamųjų – A. Paleckis. Pasak generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, įtariamieji taikėsi į jautriausias valstybei sritis, kaip Sausio 13-osios byla.
Generalinis prokuroras patvirtino, kad dėl šnipinėjimo gali grėsti nuo trejų iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.
ČŽurnalistiniai keliai su odioziniu politiku Algirdu Paleckiu mane suvedė senokai, kai 2009 m. gruodį kairuoliška „Fronto“ ir Lietuvos socialistų partijos susijungė į „Socialistinį liaudies frontą“ ir netrukus, 2010-ųjų vasarį, jį užregistravo Teisingumo ministerija. Jau tada naujasis darinys teigė, kad partija siekianti šalies neutralumo ir pasisakanti prieš Lietuvos dalyvavimą NATO bloke. Ji yra už civilizuotus, daugumos Europos šalių palaikomus abipusiai naudingus santykius su NVS šalimis. Tai kai kam atrodė patrauklu tada ir dabar.
Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politikas buvo geranoriškas, susikaupęs ir mano TV laidai išdėstė naujo politinio junginio perspektyvas. Prieš tai jis buvo Vilniaus vicemeras, o dar anksčiau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir 2004 m. net buvo išrinktas į Seimą. Nežinia, kuriuo metu „frontininko“ keliai pradėjo skirtis su A. Brazausko socialdemokratų partija, bet 2008 m. pradžioje jis buvo iš jos pašalintas.
Paskui atsirado jo teiginys „savi šaudė į savus“, dėl ko
2011 m. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo baigtas ikiteisminis
tyrimas ir 2013 m. sausio 22 d. teismas paskelbė baudžiamąjį verdiktą ir skyrė
10,4 tūkst. litų baudą. Parašius straipsnį apie tai, paskambino pats A. Paleckis
ir apgailestavo, kad aš esą nesuprantąs jo pozicijos ir ją iškraipąs. Pokalbis
buvo mandagus ir trumpas. Jutau, kad politikas nė kiek neabejoja savo teisumu
ir, kaip visi užkietėję komunistai, nekeis pažiūrų.
Pamažu SLF, vienijantis visokio plauko marginalinius
veikėjus, tarp kurių daug slaviškų pavardžių, virto ne tiek politine, kiek
destruktyvia organizacija. 50-metė jo žmona, Maskvoje gimusi prancūzų kalbos
specialistė žurnale „Stilius“ 2009 m. skundėsi, kad vyras taip paniręs į politiką,
jog šeimai skiria per mažai dėmesio… Iš tiesų partijos lyderis A. Paleckis nesustojo,
bet kuriuo metu jis tapo Rusijos slaptųjų tarnybų sraigteliu, tenka tik
spėlioti.
Apžvalgininkai rašė, kad A. Paleckio ir žmonos deklaruotas
turtas 2004 m. nebuvo įspūdingas. Tačiau jau po metų būdamas Seimo nariu jis ir
žmona deklaruoja dukart didesnę sumą, o jau 2006 m. – šešis kartus. Jis gražino
ir nemažą paskolą, gyveno ištaigingame Laurų kvartale. Iš kur tokie pinigai,
klausia apžvalgininkai? Ar jie nėjo per mistinį prieš 8 metus įsteigtą centrą
„Kremliaus strategija“, kuriame susitelkę nuožmiausi Maskvos propagandistai ir
ideologai? O gal per tarptautinę Maskvos kontroliuojamą organizaciją „Pasaulis
be nacizmo“, kurios konferencijoje Rusijos sostinėje 2016 m. A. Paleckis buvo
pristatytas „Lietuvos komunistu“ ir vaizduojamas vos ne kaip kankiniu…?
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Akivaizdu, kad šis „kankinys“ peržengė pavojingą valstybės
interesų išdavimo ribą. O kažkada, kaip rašiau 2016-ųjų vasarį, 2004 m. A. Paleckis tuometinio laikinajai
Prezidento pareigas ėjusio Artūro Paulausko įsaku „Už nuopelnus Lietuvai“ buvo
apdovanotas Riterio kryžiumi, bet 2013 m. kovą dabartinės Prezidentės dekretu
jis buvo išbrauktas iš apdovanotųjų sąrašo. Socialistas skundėsi, kad iš jo
neteisėtai (kitaip sakant, už garsiąją frazę „savi šaudė į savus“) atimtas ir
Prancūzijos Garbės legiono ordinas, kurį už dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos
santykių plėtojimą 2002 m. įteikė Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas.
Kol vyko ikiteisminis tyrimas prieš Socialistinį liaudies
frontą Sausio 13-osios byloje, teismas neleido jam vykti į JAV, kur 2011 m.
balandį turėjo dalyvauti JAV Nacionalinio spaudos klubo (,,The National Press
Club“, NPC) renginyje „Ataka prieš demokratiją, žodžio, spaudos ir susirinkimų
laisvės pažeidimai iš Lietuvos Vyriausybės pusės pažeidžiant Algirdo Paleckio
teises.“ Po to jis nebuvo išleistas ir į Briuselį. Tačiau po metų, kai
kardomoji priemonė buvo panaikinta, birželio 7 d. jis nuvyko į JAV, kur buvo
pristatytas kaip diplomatas, gerai žinomas politikas, žurnalistas ir „kovos už
žodžio laisvę Europoje simbolis“. Taip savo regalijas šeimininkams nurodė jis
pats. Bet, kaip vėliau rašė lietuvių dienraštis „Draugas“, čia A. Paleckis
patyrė visišką fiasko: jo klausė tik kokios aštuonios neaiškios žmogystos, tarp
kurių buvo keletas NPC darbuotojų…
Iš tikrųjų, A. Paleckis nebuvo toks asmuo, kuriam buvo
draudžiama išvykti. Štai dar 2005 m. balandį kaip Seimo narys jis su dar 17
kolegų iš Europos vėl lankėsi JAV, dalyvaudamas „JAV tarptautinių lankytojų
programoje“. Tuomet dar lojalus Lietuvai politikas, beje, buvęs ES
derybininkas, savo ataskaitoje Seimo valdybai neigiamai vertino Amerikos
komplikuojamus santykius su Europos Sąjunga…
Nepavykusiuose savivaldybių rinkimuose pritariant gitara
sudainavęs kovingą frontininko dainelę „Aš tikiu tavim, vilnieti“ (galbūt ji
buvo savotišku „Fronto“ himnu?), A. Paleckis 2016 metų sausį padarė du
netikėtus pranešimus: kad jis palieka Socialistinį liaudies frontą ir kad
kandidatuos Seimo rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Jis prisipažino, kad
jau metai nėra partijos vadovybėje, jos vairą perleidęs 42 metų inžinieriui ir
vadybininkui iš Elektrėnų Edikui Jagelavičiui („feisbuko“ paskyroje šis
politikas bendrauja tik rusų kalba, rašė „Elektrėnų kronika“), tad nutraukęs
narystę joje, nes nesutampa požiūriai į keletą dalykų, bet tai nekeičia jo
ideologinių nuostatų. Kitais duomenimis, šis postas pastarajam veikėjui buvo
perduotas dar 2014 m. lapkritį.
Tvirtas socialisto charakteris imponavo LSDP veikėjai
Birutei Vėsaitei, kuri savo paskyroje socialiniame tinkle save pavadino jo
bendraminte ir parašė: „Tikrai laikas Tau, Algirdai, grįžti ir sustiprinti
kairįjį sparną.“ „A. Paleckis stiprus tarptautininkas ir retorikos iš jo
neatimsi“, – iškart po Sausio 13-osios metinių 2016 m. rašė politikė, matyt,
įkvėpta skandalingų politiko pareiškimų. Vėliau ji paskyroje teigė, kad buvo ne
taip suprasta, o LSDP spaudos centras išplatino pareiškimą, kad tai jos
asmeninė nuomonė. Nuo jos atsiribojo ir partijos vadovas, tuometinis premjeras
A. Butkevičius.
A. Paleckio bandymas save reabilituoti ir ieškoti draugų
kairėje, kartu įgyjant Seimo nario neliečiamybę, tebuvo taktinis planas vėl
grįžti iš politinės izoliacijos. Gali būti, kad tas planas gimė irgi ne
Lietuvoje. Juk kaimyninės šalies juodųjų technologijų mašina, įsukusi
minkštakūnį veikėją į savo traiškančius velenus, taip lengvai nepaleidžia. Tad
vis Baltijos šalis nuo kažko laisvinantis A. Paleckis iš tikrųjų yra auka – tik
Kremliaus propagandinės mašinos, rašiau 2016-ųjų sausį.
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.
Dabar A. Paleckio gyvenime jau pakvipo aitriais degėsiais: jis kaltinamas šnipinėjimu kaimyninės valstybės naudai. Tikiu, kad gabus, penkias kalbas mokantis žurnalistas ir tarptautininkas paverstas Rusijos specialiųjų tarnybų „šestiorka“ ir netrukus Maskvai taps neįdomus, nes Rusijos GRU ir kitos panašios tarnybos Baltijos šalyse išvysčiusios tokį galingą profesionalių šnipų ir informatorių tinklą, prie kurio šliejasi ir tokios ideologinio marazmo prisotintos asmenybės kaip šis garsios kairiųjų politikų ir diplomatų plejados atstovas.
Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida
Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.
Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.
Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…
Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.
Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…
Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).
„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.
Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).
Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.
Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.
Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant V. Mačernį.
O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.
Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.
Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu.
Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?
Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.
Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.
Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.
Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.
Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.
Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.
Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.
XXX
„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“
Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.
Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.
Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.
Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.
„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“
„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.
„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.
„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.
A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.
J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.
„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.
„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.
„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.
Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“
Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.
Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.
Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.
Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.
„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.
„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.
„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.
„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.
„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.
„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.
„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.
Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].
„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.
„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.
„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“
„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?
Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V. Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.
Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką. Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. gale – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva–Lenkija, arba atgal į ateitį“; išsp. lrytas.lt, alfa.lt, voruta.lt).
Mitingų savaitė prasidėjo. Pirmas blynas iškepė nedidelis. Buvo daug pasirengimo, daug baimės, kad prisvils. Neprisvilo, bet skonis keistokas, neįprastas, su labai ryškiu prieskoniu. Teks priprasti, nes tokių blynų ragausime vis dažniau. Užmaišytų kitur, pagal kitų receptą. Kažkada jau ragavome Pakso ir Borisovo blynų, dabar paragavome Paulausko, Paleckio, Mazuronio, Veselkos…
