Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Karlas Marksas klydo – amžina yra ne klasių kova, o žmonių kova su savo valdžia. Ir čia svarbiau ne kas teisesnis, o kas viršesnis, ir tikslas visada pateisina priemones.

Valdžiai svarbu, kad pasijustum pralaimėtoju, atsisakytum savęs ir taptum nuolankiu, abejingu grindų skuduru, nes ji taip įsivaizduoja pilietiškumą – plušėk, mokesčius mokėk ir tylėk. Valdiškame bušido svarbu ne tik nugalėti ir suspardyti, būtinai reikia iš priešininko pasityčioti.

Naujausia patyčia – Lukiškių aikštė. Kas, kad visi laukė visiems suprantamo dalyko, vieta paminklui jau paruošta ir tik reikia pasirinkti, koks jis bus? Svarbu juk ne kas bus, o ko nebus. O svarbiausia, kad tik nebūtų, ko žmonės nori, kad jie dar ir dar kartą pasijustų silpni, bejėgiai ir pralaimėję.

Tremtinių kančios įamžinimui, partizanų ir rezistentų aukos garbei pastatysim tai, kuo tremtiniai, rezistentai ir partizanai bjaurisi, ko nenori ir prieš ką protestuoja! Nes nezabudkų kūrėjai ir krūmuose mažąsias kovas kovoję jų „globėjai”, terbaklyniai „kovotojai” su rusais spalvotais švarkeliais ir meno žinovės žino geriau!

Pasirodo, mūsų drąsiajai valstybei reikia ne pergalės, valstybingumo ir laisvės, o nelaisvės ir pralaimėjimo simbolikos. Pasirodo, partizanų kovose svarbiausia buvo slapstytis žeminėse ir drebinti kinkas, kad tik priešas nepastebėtų. O gal tai ne šiaip patyčia, gal tikrai lietuvių kovos simbolis ir yra slėptuvė?

Nejaugi Bunkerio Lietuva ir yra geriausia buvusios ir būsimos Tėvynės vizija ir alegorija? Bunkerio Lietuva, palaidota, savyje pasislėpusi ir užsidariusi po žeme? O pagrindinėje valstybės aikštėje ant Lietuvos Bunkerio, ant žuvusiųjų ir nukankintų atminties simbolio hipsteriai rengs piknikus, deginsis saulutėje, vedžios šuniukus ir važinėsis rogutėmis?

Vis pagalvoju – ar yra kokia nors patyčių riba, kurią žmonės gali pakęsti? Nejaugi tie vaiduokliai rūmuose nejunta, kad gyvena ant ugnikalnio, valdovų menėse prisikaupę puvimo dujų ir jungiant šviesą gali sprogti?

O gal taip tikrai reikia ir toliau šitaip būsim? Tada Bunkerio Lietuva tikrai teisingas simbolis.

2017.12.02; 05:30

Šiandien būtų galima džiaugtis, jog žymiai rimčiau nei iki šiol svarstome, kaip derėtų ginti savo istoriją nuo svetimųjų peršamo melo, šmeižto ir iškraipymų. Rusiškos, lenkiškos, baltarusiškos koncepcijos pradeda kelti rimtą pavojų. Jos tarsi nejučiomis mums brukamos, jos vis tvirčiau įsitvirtina mūsų sąmonėje. Dažnusyk įsitvirtina mūsų pačių rankomis.

Jei neatsikvošėsime, ilgainiui į savąją istoriją žvelgsime lenkų, rusų ar baltarusių akimis. Jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai ims manyti, jog Lietuvoje nebuvo nieko didingo, didvyriško, išskyrus svetimųjų atneštus dalykus.

Tačiau džiaugdamasis, jog lyg ir pradedame matyti tikruosius pavojus, negaliu nepastebėti, jog gynybai mes vis dar linkę pasitelkti pačias primityviausias priemones.

Continue reading „Kodėl skurdus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodas”

akcentai_111

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Continue reading „Kartų kaita ir tautos atmintis”

{sigplus}fotoreportazai/mika{/sigplus}

Vakar Vilniaus mokytojų namuose įvyko lietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, vertėjo, rašytojo Vaclovo Mikailionio knygos “Jotvingių laisvės šokis” sutiktuvės. Su nepakartojamosios, nuostabiosios Veronikos Povilionienės pasidainavimais, dalyvaujant ir Trakų kultūros centro Rūdiškių filialo folkloro ansambliui “Diemedis” (vadovė Dalė Žalpienė).

Lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis prozos diptichu atskleidžia dvasinę tautos būseną, ištikus XX amžiaus karams bei okupacijoms. Autorių domina tai, kaip naujomis istorinėmis aplinkybėmis atsiskleidžia to krašto, kurį V.Krėvė vadino Dainava, žmonių pasaulėjauta. Iš metraščių paliudijimų, archeologų pasakojimų stengiamasi atkurti “jotvingiškąjį” Pietų Lietuvos klodą. Nužudytos nėščios jotvingės kapas tampa talpiu šio krašto istorinės lemties simboliu.

Continue reading „“Jotvingių laisvės šokis””

petras venclovas

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.

Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?

Continue reading „Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo”