Kodėl skurdus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodas


Print

Šiandien būtų galima džiaugtis, jog žymiai rimčiau nei iki šiol svarstome, kaip derėtų ginti savo istoriją nuo svetimųjų peršamo melo, šmeižto ir iškraipymų. Rusiškos, lenkiškos, baltarusiškos koncepcijos pradeda kelti rimtą pavojų. Jos tarsi nejučiomis mums brukamos, jos vis tvirčiau įsitvirtina mūsų sąmonėje. Dažnusyk įsitvirtina mūsų pačių rankomis.

Jei neatsikvošėsime, ilgainiui į savąją istoriją žvelgsime lenkų, rusų ar baltarusių akimis. Jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai ims manyti, jog Lietuvoje nebuvo nieko didingo, didvyriško, išskyrus svetimųjų atneštus dalykus.

Tačiau džiaugdamasis, jog lyg ir pradedame matyti tikruosius pavojus, negaliu nepastebėti, jog gynybai mes vis dar linkę pasitelkti pačias primityviausias priemones.

Štai jaunąjai politikų kartai priskiriamas parlamentaras Paulius Saudargas portale bernardinai.lt skelbia, jog mūsų „jaunimui reikia didvyrių“. O kas ginčija šią nuostatą? Dešiniųjų jėgų atstovas teisus ir tuomet, kai pastebi, jog mūsų oponentai šiuo metu labiausiai stengiasi sumenkinti Sausio 13-ąją, partizanų kovas ir Sibiro tremtis.

Sutinku, menkina. Bet menkina išradingai, sumaniai. Menkina taip, kad mūsų galvose bent jau pasėtų abejonių.

O koks mūsų atkirtis? Dažniausiai mums užtenka formalių, valdiškų, nuobodžių minėjimų, rengiamų mokyklų salėse ar aikštėse prie ne itin įspūdingų paminklų. Dar sugebame parodyti vieną kitą dokumentinį filmą, kuriame nepateikiame nieko naujo, tiesiog atkartojame seniai žinomus faktus bei aplinkybes.

Tiesa, Seimo narys P.Saudargas pastebi, jog ypač veiksmingos yra mūsų jaunimo ekspedicijos į Sibirą lankant lietuvių tremties vietas. Be abejo, tokios kelionės – aukso vertės. Į tokias ekspedicijas išvykę mūsų vaikinai ir merginos savo akimis pamato, kokiomis siaubingomis sąlygomis lietuviams teko kalėti lageriuose.

Kadaise ir pačiam teko leistis į kvapą giaužiančią dešimties dienų trukmės kelionę Pietų Sibiro Kemerovo sritin. Aplankėme į Novokuznecko miestą likimo nubloštą mūsų tremtinę Oną Milaknytę. Ne tik aplankėme, bet ir parsivežėme atgalios į Lietuvą. Ji buvo iš tų tremtinių, kurie bet kokia kaina norėjo sugrįžti į Lietuvą, nors Tėvynėje po tiek metų jau nebeturėjo nei artimųjų, nei giminių, nei pažįstamų.

Sugrįžęs iš Pietų Sibiro daug rašiau apie vieną iš įspūdingiausių mano gyvenime kelionių. Mano rašinius skelbė tuomet itin didelį, beveik šimtatūkstantinį tiražą, turintis „Valstiečių laikraštis“. Nuoširdžiai stengiausi kuo smulkiau, įdomiau, vaizdingiau papasakoti apie patirtus įspūdžius. Stengiausi ne dėl honorarų.

Juk būta apie ką papasakoti. Pietų Sibiro rusai mus priėmė šiltai, draugiškai. Lietuvius jie laikė ypatinga tauta, kadangi mes nepaliekame tremtinių likimo valiai: jei nespėjame parsivežti gyvųjų, parsivežame bent jau ištremtųjų kaulus. Tokia nuostata Novokuznecko rusams paliko neišdildomą įspūdį.

Ypač jaudinantis buvo mūsų tremtinės atsisveikinimas su kaimynais. Palydėti O.Milaknytės sugužėjo visi gatvės, kurioje jai teko gyventi ilgus dešimtmečius, gyventojai. Palydos užtruko iki ryto. Verkė ir O.Milaknytė, verkė ir jos kaimynai, verkė vietinio laikraščio „Novokuzneckije novosti“ žurnalistės, verkė į aerouostą nuvežti turėjęs taksistas… O.Milaknytei buvo graudu palikti žemę, kur prabėjo visas gyvenimas, įskaitant ir vaikystę, ir jaunystę. O rusams buvo graudu netekti kaimynės, su kuria kelis dešimtečius dalintasi ir vargais, ir džiaugsmais.

Ir vis dėlto rusai nuoširdžiai džiaugėsi, kad jų Ana, jie ją dažniausiai šaukė rusišku Anos vardu, galų gale išvys brangiąją Lietuvą, kurios neteko būdama dar visai jauna mergaičiukė. Rusai suvokė, kokia gili tokios kelionės prasmė.

Jau tada, regėdamas jaudinančią atsisveikinimo dramą viename iš tolimojo Novokuznecko priemiesčių, suvokiau, kokį jaudinantį, įkvepiantį meninį filmą būtų galima susukti apie iš pirmo žvilgsnio mažai kuo išskirtinį tremtinės O.Milaknytės gyvenimą. Mintyse neabejojau, kad protingai susukta meninė juosta būtų tūkstantį kartų įtaigesnė nei dešimtys mano publikacijų.

Šiandien, prabėgus penkiolikai metų po kelionės į Pietų Sibirą, nuomonės nepakeičiau: jeigu jaunąjai kartai norime kuo įtaigiau perteikti pasakojimus apie tremtį, istorijos vadovėliai, dokumentiniai filmai, straipsniai ir iškilmingi minėjimai mokyklose bei Seimo rūmų salėse tegali tapti pagalbine, papildoma priemone. Pagridinė priemonė – nuotykinis meninis filmas.

Neneigiu straipsnių svarbos. Būtų kvaila žurnalistui neigti viešojoje erdvėje pasirodančių rašinių įtaką. Neginčijų ir visų kitų priemonių svarbos: būtini dokumentiniai filmai, istorijos vadovėliai, susitikimai su moksleiviais istorijos pamokose, Seimo konferencijų salėse. Tačiau jei Lietuvos jaunimui išties reikia didvyrių, tai susidomėjimą ir pasididžiavimą didvyriais geriausiai žadina meniniai filmai.

Tačiau apie meninių istorinių – nuotykinių filmų stoką kažkodėl niekas Lietuvoje net neprabyla. Kodėl per du dešimtmečius nesukūrėme nė vieno meninio filmo, kuris gilintųsi, narpliotų, analizuotų mums, lietuviams, svarbius istorinius įvykius? Kodėl ši padėtis mus tenkina? Kodėl net nesusimąstome turį klaikią situaciją: per du dešimtmečius – nė vieno filmo istorinėmis temomis?

Tie keli po Kovo 11-osios sukurti filmai tik paryškina mūsų skurdą kinometografijos srityje, kuri, informacinių karų žinovų tvirtinimu, – viena iš įtaigiausių, paveikiausių, geriausiai įsimenamų. Keisti mes: verkiame, jog domėjimąsis Lietuvos istorija silpsta, jog tikrąjį Lietuvos didingumą stelbia svetimųjų patyčios, kad jaunimas atsiduria kosmopolitų, liberalų įtakoje, tačiau vis tiek griebiamės ne pačių efektyviausių gynybos priemonių. Efektyviausias gynybos priemones igoruojame.

Žinoma, istorinis meninis filmas, ypač daugiaserijinis, – ne kiekvienam pagal pečius. Lietuva nepajėgi susukti tiek meninių juostų, kiek jų sukuria, sakykim, JAV ar Rusija. Neužtektų nei aktorių, nei lėšų, nei režisierių.

Bet vieną kitą meninę juostą susukti galėtume. Jei Sausio 13-osios tragedija – per daug arti, dar nesusigulėjusi mūsų galvose, tai esama temų, kurias pats laikas pradėt gvildenti. Iki galo nepavyko sukurti įtaigaus meninio filmo apie partizanus? Bandykime dar kartą. Bandykime tol, kol pavyks nustelbti filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ar „Raudonmedžio rojus“. Galų gale kas pasakė, jog meninių filmų apie partizanines kovas galime turėti tik keletą? Siužetų apie miško brolių kovas užtektų dešimtims daugiaserijinių meninių filmų.

Tragiškas Antano Smetonos likimas – dar viena puiki tema. Prieš 70 metų Klivlende (JAV) neaiškiomis aplinkybėmis žuvo į Vakarus nuo sovietinio teroro pasitraukęs mūsų prezidentas A.Smetona. Duomenų, jog gaisrą organizavo tuometinės Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos, nėra. Bet juk mums niekas nedraudžia sukurti nuotykių kupiną meninę juostą, gvildenančią būtent šią versiją. Turėdami tokį filmą lengvai sudomintume jaunimą A.Smetonos asmenybe. Tada ir Kaune bei Vilniuje rengiami A.Smetonos pagerbimai įgautų solidesnę prasmę.

Dar vienas pavyzdys – Jono Budrio (tikroji pavardė – Polovinskas) – asmenybė. Jei skaitėte jo atsiminimų knygelę „Kontržvalgyba Lietuvoje“ (J.Budrio prisiminimai), suprantate, kodėl miniu šią pavardę. J.Budrys – vienas iš įtakingiausių, profesionaliausių mūsų tarpukario žalgybininkų.

Vien jo veikla rengiant Klaipėdos krašto sukilimą, – verta nuotykinio meninio filmo. Nesuprantu, kodėl mūsų profesionalūs režisieriai, scenaristai, rašytojai net nebando svajoti apie meninį filmą lietuviškosios žvalgybos tema? Toks meninis filmas būtų populiarus, jei tik sukaltume jį ne verkšlenimo, bet santūraus pasididžiavimo dvasia, įterpdami nuotykinių elementų.

Taip pat esama vilties, kad filmas neatneštų didelių nuostolių. Juk pati idėja – uždeganti, sensacinga. Kas gali būti įdomiau už žvalgybinius skandalus ir intrigas?   

Meninė juosta šia tema, man regis, pretenduoja sutraukti gausias žiūrovų auditorijas. Todėl mūsų abejingumas savos žvalgybos istorijai – nesuvokiamas.

Nėra pajėgumų, nėra pinigų? Bet juk mes rimtai net nebandome aiškintis, kodėl tokia idėja neužsidega mūsų inteligentija. Be abejo, dabartiniai Lietuvos valstybinių institucijų klerkai neskatina lietuviškų sumanymų nei moraliai, nei materialiai.

Bet ar tai reiškia, kad lėšų neįmanoma surasti? Tiesiog reikia ieškoti, reikia dirbti. Štai tada turėtume filmą, kuris bent jau pradėtų konkuruoti su Lietuvoje populiarumo niekaip neprarandančiais rusiškais nuotykiniais filmais apie „mentus, kriminalinius nusikaltėlius, šnipus ir karus“.

Todėl ir klausiu: kada mūsų politikai, intelektualai, režisieriai, filosofai bent jau pradės ieškoti skurdaus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodo priežasčių.

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.01.17; 05:45


Prisijunkite prie diskusijos