Ore – Lietuvos valstybės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, viso pasaulio lietuviai, kad ir kur jie būtų, pavieniui ir bendruomenėse, giedos „Tautišką giesmę“.
Pirmieji „Tautiškos giesmės“ akordai šiemet viso pasaulio lietuviams nuskambės iš Alytaus, „Lietuvos kultūros sostinės 2022“, tapsiančio pagrindine „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginio scena ir traukos centru mūsų šalyje. Jau keturioliktąjį kartą lietuvius visame pasaulyje sujungsiantis renginys kviečia pajusti susitelkimo ir vienybės dvasią bei svarbą šiandienos pasaulyje. „Solidarūs – mes stiprūs!” – tokia žinia šiemet apskries pasaulį ir parodys, kad tvirti ir stiprūs esame todėl, kad mokame susitelkti.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pabrėžia, kad jau tradicija tapęs „Tautiškos giesmė aplink pasaulį“ giedojimas – mūsų tautos balso jėgos ir vienybės simbolis.
„Mes – Lietuvos žmonės, įrodėme, kad ypač didelių sunkumų akivaizdoje, net ir būdami labai skirtingi, galime susitelkti ir parodyti, kokia galinga jėga slypi vienybėje. Giedokime „Tautišką giesmę“ visi kartu ir kasdien prisiminkime, kad tik veikdami išvien esame stiprūs“, – sako premjerė I. Šimonytė.
Pasak „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ sumanytojo Raimundo Daubaro, solidarumas mus sustiprina, o tikroji jėga atsiskleidžia ir tampa juntama bei galinga tik tuomet, kai atskirų žmonių pastangos ir balsai sujungiami draugėn.
„Kuriame pasaulio kampelyje bebūtume – nuo Australijos iki Aliaskos – visi lietuviai, sustokime ir giedokime „Tautišką giesmę“ drauge. Lietuvoje 21 val. „Tautiškos giesmės“ balsai pirmiausia pasigirs Alytuje ir nuaidės per visą šalį ir pasaulį“, – sako R. Daubaras.
Šventinis renginys ir „Tautiškos giesmės“ transliacija – Alytaus gamtoje
Šiais metais giedoti „Tautišką giesmę“ ir dalyvauti renginiuose „Lietuvos kultūros sostinė 2022“ Alytus kviečia ypatingoje vietoje – prie aukščiausio Lietuvoje Baltosios rožės tilto. Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visi šie metai Alytui, „Lietuvos kultūros sostinei 2022“, yra ypatingi.Tačiau liepos 6-oji – išskirtinė diena, kai mūsų miestas kviečia visus lietuvius ir jų draugus atvykti ir drauge giedoti mus vienijančią ir pakylėjančią „Tautišką giesmę“. Parengėme turiningą kultūrinę programą, todėl jau nuo 19 val. laukiame visų prie Baltosios rožės tilto, o 21 val. drauge sugiedojus „Tautišką giesmę“, šventė ir kultūrinė programa tęsis toliau. Visus savo svečius pakviesime dar pavakaroti kartu ir pasidžiaugti bendrystės ir solidarumo dvasia. Nuoširdžiai laukiame visų Alytuje“, – kviečia Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis.
Jau nuo 19 val. miestiečių ir miesto svečių Alytuje, Dainų slėnyje šalia Baltosios rožės tilto, lauks teatralizuotas parodos atidarymas, muzikos ir šokio fiesta, liaudies meno koncertai, lauko kinas ir edukacijos įvairaus amžiaus grupėms.
20 val. prasidės šventinis koncertas, kuris bus transliuojamas tiesiogiai per LRT televiziją. 20.55 val. Lietuvos Respublikos prezidentas iš Vilniaus rotušės aikštės pakvies lietuvius visoje Lietuvoje ir visame pasaulyje kartu giedoti „Tautišką giesmę“. Koncerto kulminacija – bendras „Tautiškos giesmės“ giedojimas 21 val. su Alytaus jungtiniu choru akompanuojant Lietuvos kariuomenės orkestrui.
Šventiniame koncerte – netradicinė scena ir nauji kūriniai
Pasak šventinio renginio organizatorių, išskirtinio grožio gamtos apsuptyje vyksiantis koncertas reikalauja ir subtilių scenografijos sprendimų.
„Šiemet pagrindinis „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginys Lietuvoje vyks Dzūkijoje, vienoje iš gražiausių mūsų šalies vietų, šalia Baltosios rožės tilto, kurį supa vešli gamta, miškai, Nemunas, Alytaus piliakalnis. Dėl to scena suplanuota taip, kad neužgožtų gamtos grožio, bet įsilietų į ją ir taptų gamtovaizdžio dalimi. Solidarumo ir vieningumo idėją atspindės ir tai, kad scena nebus uždengta stogu – atlikėjai ir žiūrovai dalyvaus renginyje vienodomis sąlygomis, grožėdamiesi atviru gamtovaizdžiu. Jeigu leis oro sąlygos, nustebinti turėtų ir aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas“, – sako režisierius D. Abaris.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Specialiai šiam koncertui atlikėjai parengė naujų kūrinių ir jų interpretacijų. Atlikėjas Alen Chicco pristatys savo kūrinį – baladę „Mūsų Lietuva“ ir paties sukurtą vaizdo klipą, kuris atskleis jo, kaip jauno žmogaus, išgyventą Tėvynės jausmą. Prie projekto prisijungs ir Dzūkijos atstovai – autentiškiausias dzūkų atlikėjas Rokas Kašėta, specialiai iš Airijos į renginį parskrisiantis grupės „Airija“ lyderis Darius Mileris-Nojus, rengiantis pasirodymą su ukrainiete Elizaveta Izmalkova, šokių kolektyvas „Aušrinė“. Taip pat laukia Viliaus Alesiaus (SKAMP) ir Luko Pačkausko specialiai šiam renginiui sukurto kūrinio premjera, kurią išgirsime prieš himno giedojimą. Lina Rastokaitė savaip interpretuos legendinį grupės „Antis“ kūrinį „Lietuvos valstybė“, o subtilų finalinį muzikinį akcentą rengia ir charizmatiškoji atlikėja Kristina Radžiukynaitė-KaYra. Renginį ves Ignas Krupavičius.
Lietuvos tūkstantmečio proga gimusi tradicija sukūrė „Tautiškos giesmės“ dieną
Valstybės diena taip pat bus švenčiama ne tik visoje Lietuvoje, bet ir dešimtyse pasaulio šalių, kur gyvena lietuviai. Visą liepos 6-ąją visose laiko zonose skirtingose valstybėse gyvai skambės Lietuvos himnas.
„Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ idėja gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėja„ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Lietuvos himną ir pirmąkart kelioms istorinėms akimirkoms Žemės rutulį apjuosti gyvų balsų žiedu. Taip garsiai ir išdidžiai buvo pranešta, kad Lietuvos vardui – 1000 metų. Pirmaisiais metais „Tautišką giesmę“ giedojo 26 lietuvių bendruomenės visame pasaulyje. Nuo tol ši unikali tautos iniciatyva, palaikoma aktyvių bendruomenių ir pavienių žmonių, tapo gyva mūsų laikų tradicija. O nuo 2019 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu liepos 6-oji švenčiama ne tik kaip Valstybės ar Mindaugo karūnavimo diena, bet ir kaip „Tautiškos giesmės“ diena.
Knygos. Slaptai.lt nuotr.
Birželio 28-30 dienomis Vilniuje vyks II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jo renginiuose dalyvaus 25 rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai iš 15 šalių: Airijos, Australijos, Belgijos, Italijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kipro, Lenkijos, Meksikos, Nyderlandų, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir Lietuvos.
Antradienio rytą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rengiamas suvažiavimo atidarymas, vėliau rašytojai lankysis Prezidentūroje.
Svetur kuriantys lietuvių rašytojai susipažins su Lietuvos kultūrinio gyvenimo aktualijomis: dalyvaus kultūrinėje programoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos surengtoje Diasporos rašytojų knygų parodoje ir išeivijos fotografo Edžio Jurčio parodos finisaže, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje aplankys parodas ,,Paralelinis laikas” ir Šiuolaikinė Afrikos dailė: Tapatybės svajos ir realijos”. Knygų lentyna. Slaptai.lt foto
Trečiadienį, birželio 29-ąją, Rašytojų klube vyks specialiai šiam suvažiavimui parengto pasaulio lietuvių rašytojų almanacho ,,Egzodika 2″ pristatymo vakaras, rašytojų kūrybos skaitymai. Birželio 30-ąją – Rašytojų klube vyks baigiamasis vakaras: Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos skaitymai ir susitikimas su Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
Kaip teigia Pasaulio lietuvių (PLB) Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, ,,šis renginys telkia ir buria po visą pasaulį pasklidusius lietuvių kilmės rašytojus, kuriančius ne tik lietuvių kalba, bet savo kūryba teigiančius lietuviškosios tapatybės svarbą. Pirmasis diasporos rašytojų suvažiavimas vyko prieš 3 metus, 2019-aisiais, ir įtikino, kad PLB ir kompetentingų Lietuvos institucijų bendradarbiavimas sukuria solidžią platformą diasporos kūrybos ir kultūros žmonėms „grįžti” į tėvynę visomis prasmėmis. Rašytojai dovanos savo kūrybos leidinius Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, tad Lietuvos skaitytojai turės galimybę susipažinti ir su svetur kuriama ir leidžiama literatūra.”
Suvažiavimą organizuoja Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjunga, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Ateinančių 2022 metų kalendoriuje numatytas 14 istorinių datų ir asmenybių pagerbimas.
Nueinančiais 2021 metais tokių progų buvo šiek tiek mažiau – 11.
Seimo sprendimu, 2022 metai paskelbti Lietuvos valstybės konstitucijos, Lietuvos universitetų, Jaunimo, Krepšinio, Gyvūnų gerovės, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, Sūduvos, Lietuvos karaimų, Savanorystės metais.
2022 metai taip pat bus Romo Kalantos, Ievos Simonaitytės, Pranciškaus Skorinos, Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.
Šių metų gegužę Seimas priėmė rekordinį skaičių – net 13 nutarimų, kuriais siekiama paminėti 2022 metų šias svarbias istorines sukaktis, nusipelniusias asmenybes. Sprendimą dėl 2022-ųjų metų paskelbimo Lietuvos karaimų metais Seimas yra priėmęs pernai gruodžio 23 d.
ELTA primena, kokias istorines sukaktis minėsime 2022 metais.
2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties, 125 metai, kai gimė rašytoja I. Simonaitytė, 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas. Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais sukanka 100 metų, kai 1922 metais buvo priimta Lietuvos valstybės konstitucija – pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.
2022 m. bus minimos Lietuvos jaunimui svarbios sukaktys: Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos trisdešimtmečio ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos penkiasdešimtmečio įsteigimo jubiliejai.
2022 metais sukaks 100 metų Lietuvos krepšiniui, prasidėjusiam 1922 m. vykusiomis pirmosiomis varžybomis bei tais pačiais metais surengtomis Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėmis.
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 metų kovo 19 dieną, minės 50-ies metų jubiliejų.
1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos, o 2022 m. bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600-metis.
2022 metais sukanka 625 metai nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
2021-aisiais metais paminėta 11 svarbių šaliai datų
ELTA primena, kad Seimas yra paskelbęs 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, Lietuvai pagražinti draugijos bei Archyvų metais. Prie Valdovų rūmų – viduramžių kariūnai. Slaptai.lt nuotr.
2021-uosius Seimas skyrė pagerbti Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes.
Nueinantys 2021-ieji metai yra Lietuvos ir Lenkijos karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, skulptoriaus Juozo Zikaro, poeto Vytauto Mačernio, mokslininkų Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos ir Marijos Gimbutienės metais.
Garbės ženklas „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Pasaulio lietuvių vienybės dienos proga, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų teikimu, garbės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ apdovanojo JAV lietuvių bendruomenę ir nusipelniusius užsienyje gyvenančius lietuvius.
JAV lietuvių bendruomenei, šiais metais mininčiai veiklos 70-metį, už ilgametį JAV lietuvių vienijimą, Lietuvos laisvės siekio palaikymą okupacijos laikotarpiu, indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą, Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės puoselėjimą, jaunosios kartos tautinį ugdymą, pilietiškumo skatinimą skirtas aukščiausias garbės ženklo apdovanojimas – Aukso Vytis.
Garbės ženklo medaliai už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą skirti lietuvių kalbos puoselėtojai Irenai Aleksai (Lenkija), aktyviam Čikagos lietuvių bendruomenės nariui Alexanderiui Rimui Domanskiui (JAV), Lietuvos tyrimų centro Notingeme direktoriui, Didžiosios Britanijos lietuvių katalikų bendrijos ir Lietuvių katalikų centro „Židinys“ sekretoriui Dariui Furmonavičiui (Jungtinė Karalystė), JAV LB Kolorado lietuvių bendruomenės valdybos nariui, buvusiam ilgamečiam pirmininkui Arvidui Kazimierui Jarašiui (JAV), lietuvių literatūros vertėjui, lietuvių kalbos mokytojui, aktyviam visuomenininkui Romui Kinkai (Jungtinė Karalystė), Čikagos lietuvių krepšinio lygos įkūrėjui ir prezidentui, treneriui Aurimui Matulevičiui (JAV), „Susivienijimo Lietuvių Amerikoje“ prezidentei Laimai Marijai Michailovič (JAV), Čikagos lietuvių meno ansamblio „Dainava“ meno vadovui ir dirigentui, Šiaurės Amerikos lietuvių muzikų vicepirmininkui, Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininkui Dariui Polikaičiui (JAV).
Garbės ženklo medaliai skirti ir Krasnojarsko tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininkui Antanui Rasiuliui (Rusija), Krasnojarsko tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininko pavaduotojui, Krasnojarsko sekmadieninės lietuvių kalbos mokyklos vadovui ir mokytojui Sauliui Sidarui (Rusija), JAV lietuvių bendruomenės tarybos narei, lietuviškos kultūros puoselėtojai Austėjai Sruogai (JAV), Lenkijos lietuvių bendruomenės nariui, ilgamečiam Punsko lietuvių kultūros namų choreografinio sambūrio „Jotva“ vadovui, lietuvių kalbos puoselėtojui Algiui Uzdilai (Lenkija), Lituanistikos tyrimo ir studijų centro steigėjui ir tarybos pirmininkui, Lietuvių dailės muziejaus tarybos pirmininkui, Jaunimo centro tarybos nariui dr. Robertui A. Vitui (JAV).
Ministro padėkos už reikšmingą veiklą Lietuvai ir lietuvybei taip pat bus įteiktos kitiems JAV, Kanados, Lenkijos, Norvegijos, Šveicarijos, Ukrainos lietuviams ir 2017-2021 metų kadencijos Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybai, skelbia Užsienio reikalų ministerija.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau devintą kartą pirmąjį kovo sekmadienį minima Maldos už lietuvius visame pasaulyje diena. Ta proga Lietuvos vyskupai kviečia melstis ir prašyti Dievo palaimos ir sustiprinimo lietuviams visame pasaulyje.
„Jau devintą kartą pirmąjį kovo sekmadienį kviečiame melstis už lietuvius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Šiemet, kovo 7 d., junkimės į bendrą maldą, prašydami Dievo palaimos ir sustiprinimo lietuviams visame pasaulyje, ugdant lietuvių tautinę bei religinę tapatybę, dėkojant Dievui už lietuviškas parapijas ir misijas, stovyklas, lituanistines mokyklas ir bendruomenes bei organizacijas. Melskimės už savo artimuosius, draugus ir pažįstamus, visus brolius ir seseris, kurie laiko save lietuviais ir kuriems yra brangi Tėvynė Lietuva“, – sakoma Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) išplatintame laiške, kurį pasirašė LVK pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir LVK delegatas užsienio lietuviams katalikams prel. Edmundas J. Putrimas.
„Lietuvos vyskupų sprendimu Maldos už lietuvius visame pasaulyje diena visada „glaudžiasi“ prie šv. Kazimiero iškilmės. O šie 2021-ieji metai visuotinėje Bažnyčioje pažymėti ir ypatinga tema: popiežius Pranciškus praėjusių metų pabaigoje paskelbė Šventojo Juozapo metus. Vienydamiesi maldoje ir patikėdami Dievui visa tai, kas mūsų laukia šiemet, turėkime prieš akis šiuos du maldos ir veiksmo vyrus: šv. Kazimierą ir šv. Juozapą. Jie abu mums primena, kad daugybė žmonių tyliai, nebijodami ir nepaisydami kitų nepasitenkinimo ar galimo pasmerkimo, daro gerus darbus“, – sako Lietuvos vyskupai.
Pasaulinės pandemijos akivaizdoje „šie šventumo pavyzdžiai kviečia ir kiekvieną iš mūsų įsipareigoti artimo meilės darbams ir gyventi maldos gyvenimą. Prašykime šių šventųjų užtarimo pas Viešpatį, kad suteiktų paguodos ir gydančios vilties. Daug lietuvių visame pasaulyje dirba medicinos ir slaugos srityse – jie aukoja savo sveikatą, jėgas ir laiką, gelbėdami, prižiūrėdami ligonius ir pagyvenusius žmones, guosdami vienišus, padėdami bedarbiams ar benamiams. Dėkojame jiems už pastangas kasdienybėje liudyti Dievo veikimą žmogaus rankomis. Dėkojame ir dvasininkams, kurie, nors ir varžomi ribojimų, rūpinasi, kad žmonės neliktų be sakramentų ir Gerosios Naujienos“, sakoma LVK laiške.
Vyskupai kviečia „visus, ypač jaunimo vadovus, ir toliau ugdyti jaunimą artimo meilės darbų dvasia“.
Kviesdami jungtis į maldą šv. Mišiose, transliuojamose iš lietuvių parapijų ar bendruomenių visame pasaulyje, Lietuvos vyskupai kviečia melstis vieni už kitus ir padėti „tiems, kuriems labiausiai reikia, kad ir nedideliais, bet konkrečiais gailestingumo darbais“.
Kovo 7 d. 18 val. (Lietuvos laiku) šv. Mišios bus transliuojamos per Marijos radiją ir internetu (YouTube kanale „Prisikelimo parapija“) iš Tėvų pranciškonų Prisikėlimo parapijos Toronte, Kanadoje.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) sąrašo lyderis Linas Linkevičius pabrėžia, kad Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje kandidatuoja ir jis, įkūrimas yra laimėjimas. Politiko teigimu, užsienyje gyvenantys lietuviai nori dalyvauti Lietuvos gyvenime, ir ši teisė, pasak jo, turi būti jiems užtikrinta.
„Aš manau, kad čia pergalė yra jau to, kad mūsų tautiečiai susitelkę įrodė, kad ši apygarda įsteigta neatsitiktinai ir jeigu bendras balsavusių procentas yra menkesnis visoje Lietuvoje, tai čia užsiregistravusių yra daugiau nei du kartus nei 2016 metais“, – LRT radijui teigė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Pasaulio lietuvių vienmandatė apygarda yra pati didžiausia rinkėjų skaičiumi.
LSDDP sąrašo lyderis akcentuoja, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nori dalyvauti Lietuvos gyvenime. Pasak politiko, jų balsas taip pat turi būti išgirstas.
„Nepaisant pandemijos, nepaisant visų kliūčių, matyti, kad (užsienyje gyvenantys – ELTA) mūsų tautiečiai nori aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Jie tikrai tam pasiruošę, jie tikrai, be jokios abejonės, to verti ir to negirdėti ir nematyti būtų labai neatsakinga“, – sakė L. Linkevičius.
D. Henke: džiaugiuosi, kad parlamente bus Seimo narys, atstovaujantis Lietuvos diasporai
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke taip pat džiaugėsi, kad šiuose Seimo rinkimuose užsiregistravo balsuoti dvigubai daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių nei 2016 metų rinkimuose.
„Buvo šiek tiek pakoreguota 2019 metų registravimo sistema ir žmonės galėjo paprasčiau registruotis. Nors pradžioje, dar vasarą, matėme, kad tie skaičiai buvo dar per daug maži, nes kad (Pasaulio lietuvių – ELTA) apygarda išliktų ir po ketverių metų, mažiausiai turėjo užsiregistruoti ir balsuoti 35 tūkst. Lietuvos piliečių“, – LRT radijui teigė ji.
„Tai mes džiaugiamės, kad dabar jau šią dieną, šią valandą, rašome naują pasaulio Lietuvos istoriją, kuri besikeičianti, modernėjanti, atsiverianti ir jungianti, nes jau dabar ir, aš manau, kad po ketverių metų taip pat Lietuvos parlamente bent jau vienas Seimo narys simboliškai atstovaus būtent Lietuvos diasporai“, – akcentavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė.
D. Henke taip pat džiaugėsi, kad 50 lietuvių, pasklidusių po visą pasaulį, mobilizavosi ir dėjo visas pastangas, kad užsienyje gyvenantys lietuviai užsiregistruotų dalyvauti Seimo rinkimuose.
„Džiaugiuosi, kad šitiek daug bendraminčių yra pasaulyje, ir mes iš tikrųjų ne tik save įvardijame kaip jėgą pasaulyje, bet dabar ir įrodėme, kad pilietiškumo būtent ta gaidelė, pilietiškumo pergalė ir šiemet per Seimo rinkimus pavyko ir įvyko“, – sakė D. Henke.
2019 m. spalio pradžioje Vyriausioji rinkimų komisija nutarė įkurti Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą, primena ELTA.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas ir Paulius Saudargas kreipiasi į Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkę Laurą Matjošaitytę, prašydami apsvarstyti ir pateikti paaiškinimą dėl ministro Lino Linkevičiaus kandidatavimo vienmandatėje Pasaulio lietuvių apygardoje.
Kreipimesi teigiama, kad Seimo narys, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius šių metų spalio 11 d. Seimo rinkimuose savo kandidatūrą kelia vienmandatėje Pasaulio lietuvių apygardoje, nors Seimo rinkimų įstatymo nuostatos numato tam tikras atsakomybes dėl balsavimo užsienyje.
„Tai, kad organizuojant rinkimus užsienyje Užsienio reikalų ministerijai tenka išskirtinis vaidmuo, o Lietuvos diplomatinė tarnyba yra statutinė organizacija, todėl ir santykiai joje tarp vadovo ir pavaldinių yra žymiai labiau hierarchizuoti, daugiau „vertikalės“, paskatino mus su kolegomis kreiptis į VRK“, – teigia Seimo narys A. Ažubalis.
Seimo narys A. Anušauskas pabrėžė, kad ministras turi aiškiai deklaruoti savo veiklą.
„Rinkimų politinės kampanijos laikotarpiu ministras turi aiškiai deklaruoti, kada jis užsienio apygardoje veikia kaip kandidatas, nevažinėjantis į susitikimus už mokesčių mokėtojų pinigus, ir kada kaip ministras – vykstantis tik darbiniais reikalais, o ne agituoti už save“, – pažymėjo A. Anušauskas.
„Nepaisant išskirtinai svarbaus užsienio reikalų ministro vaidmens Pasaulio lietuvių bendruomenėje, kyla klausimas, ar kai rinkimus šioje apygardoje organizuoja Užsienio reikalų ministerija, ten pat kandidatuojantis URM ministras neįsivelia į interesų konfliktą. Panaši kolizija susidarytų, jei į rinkimus kažkurioje apygardoje veržtųsi VRK pirmininkė“, – apibendrino P. Saudargas.
Minint Pasaulio lietuvių vienybės dieną, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius padėkojo lietuviams visame pasaulyje už tarpusavio pagalbą COVID-19 pandemijos metu.
Pasak ministro, pasaulinė pandemija tapo iššūkiu mums visiems, todėl gyvenančių užsienyje tautiečių pagalba tapo nepamainomu ramsčiu sudėtingoje situacijoje.
„Noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam, kuris į sunkią padėtį patekusiam tautiečiui ištiesė pagalbos ranką. Jūs tapote milžinišku gelbėjimo tinklu, kuris leido žinoti, kad ypač sudėtingose situacijose yra į ką atsiremti. Tai tapo gražiu liudijimu, kad „Globalios Lietuvos” idėja tarp viso pasaulio lietuvių yra gyva”, – teigė ministras.
Sudėtingiausiu pandemijos laikotarpiu pasaulio lietuviai padėjo į bėdą patekusiems tautiečiams, organizavo pagalbos akcijas medikams bei paveiktoms visuomenės grupėms.
„Buvo aukojama Lietuvos COVID-19 pasekmių mažinimo fondui, kitiems fondams bei visuomeninėms iniciatyvoms – ir kaip visuomet – didesnė dalis visos pagalbos buvo suteikiama tyliai, nesireklamuojant. Visa Jūsų suteikiama pagalba tarsi cementas stiprino ir, tikiu, toliau stiprins mūsų Tėvynės pamatus”, – pabrėžė ministras.
Ministras paragino lietuvius visame pasaulyje ir toliau savo žiniomis ir darbais prisidėti prie modernios ir klestinčios Lietuvos kūrimo bei lietuvybės pasaulyje išlaikymo.
Antradienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) diskutuos dėl naujos Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos įkūrimo. VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė teigia, kad jei VRK priims sprendimą vienmandatę įkurti, Lietuvoje iš 71 vienmandatės apygardos liks 70. Todėl Lietuvoje rinkimų apygardų ribų pokyčiai bus neišvengiami.
VRK pirmininkė primena, kad dar šiemet Seimas neeiliniame posėdyje pritarė sprendimui, kuriuo artimiausiuose Seimo rinkimuose būtų kuriama atskira rinkimų apygarda pasaulio lietuviams. Jos rinkėjų skaičius nustatomas įskaičiuojant paskutiniuose rinkimuose dalyvavusių ir Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose balsavusių rinkėjų skaičių.
„Norime su VRK nariais padiskutuoti, žiūrime į Seimo rinkimų įstatymą, įstatymo 9 ir 33 str. numato užsienio lietuvių apygardos atsiradimą. Yra tam tikrų sąlygų, kai tokia apygarda sudaroma. Reikia padiskutuoti dar su VRK nariais ir priimti tokį sprendimą, ar priimti vis dėlto tokį sprendimą vėliau. Reikia diskutuoti ir pasižiūrėti, kokios kitų komisijos narių nuomonės“, – Eltai teigė VRK pirmininkė L. Matjošaitytė.
Po šio VRK sprendimo Lietuvos teritorija bus dalijama į 70 vienmandačių rinkimų apygardų, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje.
„Nustačius, kad paskutiniuose rinkimuose dalyvavusių ir Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose balsavusių užsienyje esančių rinkėjų skaičius, kuris nustatomas iki Seimo rinkimų likus metams, yra didesnis negu 0,9 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, bus sudaroma Pasaulio lietuvių vienmandatė rinkimų apygarda ir kitose valstybėse esantys Lietuvos piliečiai bus įrašomi į Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjų sąrašą“, – rašoma VRK pranešime.
Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Turint omeny, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarime pažymėjo, kad rinkėjų skaičiaus nuokrypis rinkimų apygardose galėtų būti ne didesnis kaip 10 proc. nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus.
Anot VRK, Lietuvos demografiniai pokyčiai sąlygoja, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose gyventojų skaičius auga, o regionuose – mažėja. Todėl rinkimų apygardų ribų pokyčiai yra neišvengiami.
Šių metų vasara ilgam įsirėš į Vakarų Žemaitijos Darbėnų miestelio gyventojų atmintį.
Birželio paskutinį sekmadienį kartu su šventųjų Petro ir Pauliaus atlaidais nuūžė nuskambėjo linksma, tranki miestelio gimtadienio šventė, tradiciškai sutraukianti keliskart daugiau svečių, nei Darbėnuose gyvena vietinių gyventojų.
O liepos pirmąjį sekmadienį į bažnyčią iš visų pusių vėl skubėjo tikintieji, tik jau tylesni, rimtesni ir netikėdami savo akimis: pirmuose bažnyčios klauptuose kukliai įsikūrė prezidentas elektas Gitanas Nausėda su žmona bei tėveliu, ir kartu su visais lenkė kelius bendrai maldai už savo prieš penkerius metus mirusią mamą, kuri palaidota Darbėnų kapinėse, už visus gyvus ir mirusius Darbėnų parapijiečius.
Prezidentas bažnyčioje – lyg ir ne tokia jau naujiena televizijos prikimštam elektoratui. Per kiekvienas valstybines šventes smalsūs piliečiai gali pasimėgauti kadrais, kuriuose užfiksuoti pirmieji valstybės asmenys svarbiausioje Lietuvos bažnyčioje. O štai atvykti į mažą bažnytėlę, kur nelydi būrys fotografų, TV kameros ir radijo mikrofonai – ne kiekvienam prezidentui duota ir ne kiekvienas prezidentas rastų tam laiko įtemptoje prezidentinėje dienotvarkėje, jei malda ir Bažnyčia jam – tik dalis prezidentui privalomų ritualų.
Bet kartu su prezidentu G. Nausėda maldas meldę darbėniškiai turėjo progos įsitikinti: šiam prezidentui malda su tikinčiųjų bendruomene – ne tuščias formalumas, ne prezidentinio įvaizdžio detalė.
Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas buvo nuoširdus ir kalbėdamas poterius, ir vėliau, po pamaldų, ilgai ir šiltai bendravęs su visais pamaldose dalyvavusiais žmonėmis, fotografavosi ir su jaunais, ir su senais, ir su mažais. Ir būkite tikri: ne mažiau nuoširdžiai darbėniškiai žemaičiai didžiuodamiesi apie G. Nausėdą sakė: „Tas yr tėkros mūsa Prezidėnts“.
O ką jiems atsakė prezidentas?
Pirmiausia jis padėkojo: „Mielos seserys, mieli broliai, brangieji tautiečiai, žemaičiai – ačiū už visus linkėjimus, pasakytus tokia gražia žemaičių šnekta. Šiandien aš tiesiog norėčiau prisiminti ir liūdnas, ir geras akimirkas. Liūdnas, nes šiandien aš ir mano šeima atėjome į šią jaukią, nedidukę bažnyčią pasimelsti už mano mamytę, kuri prieš penkerius metus paliko šį pasaulį ir dabar ilsisi Darbėnų kapinėlėse. Man tikrai buvo malonu už jos vėlę melstis kartu su jumis, su žmonėmis, gyvenančiais čia, kur ji vaikystėje lakstė basa, kur pasitiko savo jaunystę“.
Prisiminęs vakarykščiai švęstą Lietuvos valstybės dieną, prezidentas tęsė: „Žinote, tokiomis akimirkomis aš visada susimąstau: o kaip gi ta mūsų maža Lietuva išliko per visas tas negandas? Kokios priežastys lėmė tai, kad daugybės tautų jau nebėra istorijos ir geografijos žemėlapiuose, tuo tarpu Lietuva yra ir stovi tvirta, nesiūbuojanti? Atsakymas būtų štai toks: tikėjimas į Dievą“ /…./ Antroji priežastis turbūt yra ta, kad mes tiesiog labai mylėjome ir gerbėme tai, ką mums paliko protėviai. O protėviai paliko ne tik šį gintarinį lopinėlį prie Baltijos jūros, bet paliko ir papročius, ir ypatingą, tiesiog neįkainojamą turtą – mūsų kalbą. Ir, matyt, jausdami atsakomybę už visus protėvių darbus mes visa tai branginame. Ir be jokios abejonės, išsaugosime tai, ką turime. Atskirai paėmus, visi mes esame mirtingi, tačiau aš tvirtai tikiu, kad mūsų tauta yra nemirtinga. Tik reikia tikėti į Dievą, reikia tikėti vienas į kitą ir reikia šiek tiek daugiau artimo meilės. Štai šitą Dievo priesaką, Dievo įsakymą mes kartais truputį primirštame. Mylėkime vieni kitus, ir aš tikiu, kad Lietuvoje bus švariau, šviesiau ir geriau gyventi. Laimink Dieve, mūsų tėvynę, laimink, Dieve, mus visus“.
Tokiu kreipiniu į Dievą užbaigė savo kalbą išrinktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tikriausiai atsiras tokių, kurie kritikuos prezidentą, kad jis Lietuvos ateities ieškodamas pirmiausia kreipiasi į Dievą, o ne į Europos Sąjungą. Bet jis kalbėjo ne politikams, ne eurokarjeros žmonėms. Kalbėjo tiems, kurių daugumą nepriklausomybė atskyrė nuo vaikų, anūkų, išplasnojusių dirbti ir kurti kitose šalyse, bet patys jie tebesilaiko įsikibę savo šaknų, savo protėvių kapų čia, Lietuvoje…
Turėdami gana platų pasirinkimą, rinkdamiesi prezidentą, lietuviai pirmenybę sąmoningai ar nesąmoningai atidavė kandidatui, visu savo elgesiu, kalbėjimo maniera ir turiniu reprezentuojantį kultūrą. Tikrąją, ne popsinę, ne Eurovizinę, o didžiąją, klasikinę…
O juk būtent kultūros šiandien labiausiai stokoja Lietuvos politika ir politikai. Kultūros, meilės, atsakomybės.
Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.
Priminsiu filosofo Alvydo Jokubaičio mintis, išsakytas Lietuvos moderniosios nepriklausomos valstybės šimtmečio jubiliejaus išvakarėse.
Pasak filosofo, dabartinę Lietuvos valstybę kamuoja šios negalės: „(1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.
Alvydas Jokubaitis, atsigręžęs į istoriją, priminė, jog XIX amžiuje lietuviai reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra.
Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Antrą didelį išbandymą kultūros alkstantys lietuviai patyrė dabar, pokomunistiniu laikotarpiu: jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. To pasėkoje kultūriškai numelioruoti „europietiškosios Lietuvos“ vadovai, politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga davė progą „senojo stiliaus“ nepriklausomybę paversti kažkuo kitu, ir po valstybės priedanga imta ugdyti „lieteuropiečius“.
Filosofo verdiktas tokiam pasirinkimui griežtas ir negailestingas: „Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė“.
Kas laukia Lietuvos valstybės, kurios piliečiai, politikai nesuvokia lietuvybės prasmės? Jie nemato, jog, pasak A. Jokubaičio, „tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji“.
Šio ryšio nematančių politikų pastangomis šiandien Lietuva vis labiau virsta paprastu administraciniu vienetu (dėl šventos ramybės nepriminsiu tos valstybės, kurios administraciniu vienetu, „šiaurės vakarų kraštu“ Lietuva jau pabuvojo…), kuriame, taikliu filosofo pastebėjimu, „mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas“.
Tačiau to nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė reiškia vien atsilikimą bei uždarumą. Tauta, tikėjimas prisimenami nebent per vienadienius renginius, ir tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Prezidento G. Nausėdos kalba Darbėnuose, kaip ir jo pasisakymai kitur kitomis progomis, įžiebia viltį, kad Lietuvoje moralinės ir politinės teisės į viešumą, į pagarbą ir valstybės rėmimą bus sugrąžintos tokioms tradicinėms (deja, nebe konservatoriškoms) vertybėms, kaip tautinė tapatybė, suvokiama per tikėjimą, kalbą, kultūrą plačiąja prasme, o ne vien proginę.
Prezidento žodžiai įžiebia viltį, kad tautos vienybė bus suprantama kaip Vilniaus vienybė su Darbėnais ir Pagėgiais, Marcinkonimis ir Varėna, Turmantu ir Zarasais, Žagare ir Biržais, o ne vien liberaliai abstrakčiai – su „pasaulio lietuviais“.
Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.
Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.
„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.
Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos”.
Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje.
Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė. Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.
Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.
Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.
Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.
1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.
Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.
Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.
Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.
Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).
Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.
O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.
Abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m. lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.
Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.
Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).
Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.
Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.
Vėliau miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.
Tų pačių 1988-1989 m. žiemą į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.
Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.
Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .
Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV ir radijo laidose.
Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.
Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.
Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.
Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.
Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.
Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.
Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.
Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?
Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.
Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.
Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?
Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino.
Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.
Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.
Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir gebėjimą būti naudingi Lietuvai.
O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.
Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.
Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“
O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?
Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…
Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…
Slaptai.lt skelbia antrąjį videointerviu su skulptoriumi, menininku, poetu Gediminu RADZEVIČIUMI. Jei 1-ojoje dalyje kalbėjomės apie Pasaulio lietuvių Vienybės Karūną, tai 2-ąjame videointerviu skulptorius pasakoja, kokį jis įsivaizduoja Karalių Mindaugą.
Slaptai.lt portalo svečias – skulptorius, dailininkas, poetas Gediminas RADZEVIČIUS, kuriantis Vienybės Karūną. Kodėl – būtent Vienybės karūna? Kur ji statoma? Ar paskatins ji po Pasaulį išsibarsčiusius lietuvius būti vieningesniais, draugiškesniais, pakantesniais? Taip pat klausiame, kaip į šį sumanymą žvelgia valdžia ir visuomenė? Ar esama pavydo, nesupratimo, įtarumo?
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo atrankos į „Misija Sibiras’18” ekspediciją etapo pabaigos organizatoriai skelbia, kad į Sibirą šiemet išvyks ne viena, o dvi ekspedicijos. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines.
Abiejų komandų išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Komandos išvyks kartu, tačiau lankys bei tvarkys kapines skirtingais maršrutais, kad darbai vyktų dar efektyviau ir greičiau. Kiekvieną komandą planuojama formuoti iš 12 žmonių, taigi šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.
Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
„Per 12 projekto gyvavimo metų ekspedicijos sutvarkė pagrindines didžiausias lietuvių kapines Sibire, tačiau tebėra labai daug mažesnių kapinaičių, kurios sparčiai nyksta. Kartais pakanka vieno miškų gaisro ar didesnės audros, kad kapinės taptų nebeatrandamomis. Mažesnėse kapinaitėse daug efektyviau darbuotis nedidelėmis grupėmis, nes darbai vyksta labiau koncentruotai, mažesnė komanda yra mobilesnė. Turėdami 2 skirtingas ekspedicijas, galėsime nuveikti dvigubai daugiau“, – teigia ilgametis „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.
Nors ekspedicijų dalyvių skaičius jau patvirtintas, ekspedicijos maršrutas dar yra planuojamas, jis priklauso nuo daugelio dedamųjų: informacijos, kurią pavyksta rasti archyvuose, kontaktų, kuriuos pavyksta užmegzti Sibire, ir nuo visuomenės paramos, kuri leidžia nuvykti toliau ir nuveikti daugiau.
Prezidentūroje – susitikimas su projekto „Misija Sibiras” dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Didelis visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimas projektu yra reikšmingas indikatorius, rodantis, kad turime atrasti būdą, kaip leisti prie istorijos prisiliesti dar didesniam skaičiui žmonių. Suformuoti dvi „Misija Sibiras‘18“ ekspedicijas yra drąsos ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, bet tik tokiu būdu išsaugosime mažesnes, bet sparčiai nykstančias lietuvių tremties vietas. Ekspedicijų eiga priklauso ir nuo visuomenės pagalbos – tiek finansinės, tiek moralinės. Šiuo metu trumpaisiais numeriais 1891 ir 1892 renkame aukas, kurios leis įsigyti kokybiškesnius įrankius, pasiekti sunkiai įžengiamas kapines. Lygiai taip pat svarbus ir moralinis palaikymas, nes tik su buvusių tremtinių ar jų giminaičių pagalba pavyks atrasti neužfiksuotas kapines ar Sibire tebegyvenančius tautiečius“, – sako projekto vadovė R. Kėželytė.
Po laiko, praleisto svetimoje šalyje, grįžti į tėvynę gali būti nemenkas iššūkis. Kaip susirasti patinkantį darbą, vėl integruotis į visuomenę, nuo kurios jau atitolai, pritapti – tai klausimai, kylantys grįžtantiems emigrantams.
Sugrįžtantiems pagalbos ranką tiesia įvairios organizacijos ir iniciatyvos, skatinančios išvykusius sugrįžti ir palengvinančios integraciją. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ skleidžia žinią apie tokias iniciatyvas, išplitusias nuo nedidelių Lietuvos miestelių iki Jungtinės Karalystės.
Žemaičiai kviečia gyventi Telšiuose ir didžiuotis
„Nenoriu girtis, bet esu iš Telšių“ – tokiu linksmu šūkiu emigrantus į savo gimtą miestą grįžti kviečia telšiškiai. Telšių rajono savivaldybės administracija kuria tokio pat pavadinimo iniciatyvą interneto svetainėje www.telsiai.lt ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Rubrikoje emigravusiems telšiškiams bus teikiama informacija apie laisvas darbo vietas rajone, patarimai, kaip sukurti verslą rajone, kokią paramą teikia savivaldybė pradedantiems verslininkams ir t.t. Bus įsteigta ir virtualių konsultacijų rubrika.
Skiltyje taip pat bus viešinamos iš emigracijos grįžusių telšiškių sėkmės istorijos, taip siekiant padrąsinti grįžti į gimtinę iš svetur ar suteikti pagalbą jau sugrįžusiems.
Alytuje – dėmesys sugrįžusių emigrantų vaikams
Iniciatyvos padėti integruotis sugrįžtantiems emigrantams imasi ne tik organizacijos, bet ir pavieniai aktyvistai. Alytiškis Andrius Jučas subrandino ir įgyvendino gražią idėją – įkūrė integracijos centrą sugrįžusių į tėvynę emigrantų vaikams.
Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.
„Viena iš priežasčių, kuri kartais stabdo grįžimą – vaikai. Daugelis tėvų dvejoja, kaip jie pritaps. Kai kurie nelabai ir lietuviškai moka. Tokia situacija, nes ne visi tėvai lietuviai, kartais tik vienas šeimoje lietuvis. Vaikai svetur lanko angliškas ar kitokių kalbų mokyklas. Sugrįžę vaikai dėl skirtingos kalbos ir kultūros susiduria su patyčių problema. Tėvų baimės yra natūralios ir ši idėja kilo iš noro parodyti dėmesį sugrįžtantiems. Ir Alytus bus tuo miestu, kuris yra atviras ir draugiškas grįžtantiems emigrantams“, – teigia A. Jučas.
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad grįžusių vaikų yra beveik pusšimtis – nuo ikimokyklinio amžiaus iki paauglių. Šalių geografija labai plati: Italija, Vokietija, Ukraina, Anglija, Ispanija, Islandija ar net Venesuela. Įsitikinus, kad poreikis yra, Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, rugsėjį Likiškėlių pagrindinėje mokykloje duris atvėrė Lietuvybės centras. Dabar jame vaikai stiprina savo lietuvių kalbos žinias, susipažįsta su Lietuvos kultūra, papročiais.
Anglijos lietuviai siekia palaikyti ryšį
Nuo 2010 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ir dirbantys aktyvūs lietuviai sukūrė komunikacijos projektą Tapatybė.LT ir subūrė bendraminčių Pasaulio lietuvių savanorių reporterių komandą. Jos tikslas – padėti užsienio lietuviams palaikyti nuolatinį informacinį ryšį per Pasaulio lietuvių žinių formatą (LRT Lituanica/ LRT.LT).
Šį projektą palaiko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Jo teigimu, „Pasaulio lietuvių žinios“ – tai pirmoji originali LRT Lituanicos žinių laida, ugdanti lietuviškąjį tapatumą, plėtojanti viso pasaulio lietuvių ryšius, puoselėjanti geriausias kultūrines tradicijas.
Sugrįžtančių laukia ir darbdaviai
Dėl emigracijos privačiam sektoriui patiriant darbuotojų trūkumą, išvykusius lietuvius sugrįžti skatina ir patys verslininkai. Kaune veikianti Vokiečių kapitalo transporto įmonė, priklausanti „Hegelmann Transporte” įmonių grupei, vykdo projektą „Sugrįžk į Lietuvą“.
Bendrovė ragina sugrįžti bei siūlo darbo vietas ir visas profesinio tobulėjimo perspektyvas užsienyje gyvenantiems, bet norintiems grįžti į tėvynę lietuviams. Tinkamiems kandidatams „Sugrįžk į Lietuvą“ ne tik siūlo darbo vietas, bet ir suteikia pagalbą persikraustant į Lietuvą.
Apdovanojimai „Kryptis Lietuva“
Vyriausybės kanceliarija kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“ kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.
Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.
Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainėshttp://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.
„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Globalios Lietuvos forumo metu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Liepos 6-osios vakarą (Lietuvos laiku – 21 valandą) viso pasaulio lietuviai giedojo Tautišką giesmę. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie šią unikalią ir jaudinančią akciją Vilniuje ant Stalo kalno.
Beje, šiais metais Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga Tautiška giesmė Lietuvoje buvo giedama nuo 100 piliakalnų.
