Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas ketvirtadienį patvirtino atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją.
Nacionalinio saugumo strategijos atnaujinimo darbo grupei vadovavęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad saugumo aplinkos pokyčiai pareikalavo iš naujo įvertinti, kaip sutelktomis valstybės ir jos piliečių pastangomis užtikrinti nacionalinio saugumo interesų stiprinimą.
„Tarptautinė sistema tampa vis sunkiau prognozuojama dėl pastaraisiais metais išryškėjusių globalių ir regioninių procesų. Autoritarinės valstybės kelia naujus iššūkius Vakarų demokratinėms valstybėms. Pagrindinės grėsmės Lietuvai ateina iš Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos“, – sakė ministras.
Kaip teigiama Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime, atnaujintoje strategijoje išskiriami trys nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždavinius formuojantys ramsčiai: pasirengimas valstybės gynybai, valstybės ir visuomenės atsparumo didinimas bei Lietuvos interesus atitinkančios tarptautinės saugumo sistemos užtikrinimas.
„Kryptingas trijų strategijoje įtvirtinamų ramsčių plėtojimas leis užtikrinti potencialaus užpuoliko atgrasymą ir efektyvią gynybą nuo karinių, hibridinių ar kitų nacionaliniam saugumui kylančių grėsmių“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras A. Anušauskas.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Strategijoje iškelti uždaviniai, kuriais siekiama prisidėti ir prie tarptautine teises grįstos pasaulio tvarkos ir Euroatlantinės bendrijos stiprinimo. Nustatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetai, kuriais bus stiprinimas Lietuvos interesų atstovavimas pasaulyje“, – pridūrė ministras.
Atnaujintoje strategijoje, kaip pažymi KAM, didelis dėmesys skiriamas visuotinės gynybos modelio plėtojimui, valstybės pasirengimo valdyti krizes stiprinimui, kritinės infrastruktūros ir sektorių atsparumo stiprinimui nuo autoritarinių režimų įtakos.
Strategijoje keliami uždaviniai didinti Lietuvos kariuomenės kovinę galią ir parengtį, daugiausia dėmesio skiriant kariavimo sausumoje gebėjimams vystyti, siekti kuo didesnio nuolatinio JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kitų sąjungininkų buvimo Lietuvoje bei regione, stiprinti karinį bendradarbiavimą su Lenkija, Latvija, Estija.
Taip pat užsibrėžiama sukurti vientisą krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo sistemą, užtikrinti jos sąveiką su mobilizacijos sistema, stiprinti ES išorės sienos apsaugą.
Vienas iš prioritetų yra ir valstybės sienos apsaugos modernizavimas, ypatingą dėmesį skiriant pažangioms techninėms sienos stebėjimo priemonėms diegti ir fizinei sienos apsaugai stiprinti.
Ekonomikoje žadama parengti priemones, skatinančias Lietuvos verslininkus ieškoti rinkų ir bendradarbiauti su demokratinėmis valstybėmis.
Iki šiol galiojo 2017 metais patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija.
Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti nelegalūs migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Į Lietuvą per pasienį su Baltarusija patenkantiems nelegalių migrantų skaičiams ir toliau augant, Ministrų Kabineto nariai priversti sukti galvas, kur apgyvendinti atvykėlius. Visgi planai migrantus įkurdinti pasienio savivaldybių gyvenvietėse sulaukia vietinių pasipriešinimo. Gyventojai išsako nuogąstavimus dėl migrantų esą keliamo pavojaus jų saugumui.
Dėl vietinių gyventojų kaimynystėje apgyvendintų asmenų keliamų rizikų nesutaria ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai.
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Dainius Gaižauskas įsitikinęs, kad šiuo metu migrantų apgyvendinimo vietas prižiūrinčių pareigūnų kiekiai nėra pakankami ir kilus organizuotam pasipriešinimui, NSGK nario nuomone, šiuo metu esančių pajėgumų neužtektų siekiant sutramdyti besipriešinančius asmenis.
„Nereikia žmonėms meluoti, kad tai užtikrina saugumą. Savivaldybėse dabar yra akys, kurios mato, kas dabar realiai vyksta. Jeigu išeitų didesnė masė žmonių, tai jūs pabandykite sulaikyti 10-20 vyrų. Tai neįmanoma. Pareigūnai ginkluoti, bet jie nešaus, nebent tai keltų grėsmę kitam“, – Eltai teigė D. Gaižauskas.
Tačiau NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tikina, kad visos rizikos valdomos, o „valstiečio“ išsakytus nuogąstavimus vadina politikavimu. Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos parlamentaras aiškina, kad apgyvendinimo vietose tvarką prižiūrintys pareigūnai stebi ir vertina situaciją, tačiau konflikto atveju jiems į pagalbą visuomet atvyktų pastiprinimas.
„Nėra taip, kad būtų uždaryta masė ir tu nežinai, kas ten vyksta. Taip nėra. Profesionalūs pareigūnai prieina kitaip. Tikrai net neabejoju, kad ponas Gaižauskas žino tokius dalykus, algoritmus. Jis buvęs pareigūnas. Bet šitoje vietoje nuspręsta papolitikuoti. Suprantu. Žmogiška“, – sakė L. Kasčiūnas.
Tuo metu opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė Dovilė Šakalienė kritiškai vertina NSGK kolegos D. Gaižausko retoriką. Pasak jos, siekiant susitvarkyti su šia Aliaksandro Lukašenkos suorganizuota krize, nereikėtų naudoti gąsdinimo retorikos migrantų atžvilgiu. Pasak socialdemokratės, suprantama, kad Lietuvos gyventojai nebuvo emociškai pasiruošę tokiam migrantų skaičiui, suveikė ir netikėtumo faktorius. NSGK narė tikina, kad LSDP vietoje emocijomis grįsto gąsdinimo siekia valdantiesiems pateikti konkrečias rekomendacijas.
„Mes stengiamės pasiūlyti ramų, racionalų ir faktais grįstą situacijos vertinimą ir praktinius pasiūlymus. Tiek gąsdinimas, kad tai tariamai yra karo komendantai, tiek gąsdinimai, kad Lietuvą užplūs ir ją paskandins migrantai, tikrai yra neracionalu. Lietuvoje mes kalbame apie porą tūkstančių žmonių, kas mums tikrai yra neįprasta, bet priminsiu, kad Pietines Europos Sąjungos šalis kiekvienais metais užplūsta apie 100 tūkst. emigrantų“, – pasakojo D. Šakalienė.
D. Gaižauskas: migrantų skaičiui augant prasidės saugumo problemos
Tačiau „valstietis“ D. Gaižauskas tikina, kad gyventojų baimės dėl kaimynystėje apgyvendintų migrantų yra pagrįstos. Esą jam apsilankius nelegalių migrantų apgyvendinimo vietose, vietiniai jam su nerimu kėlė klausimus dėl nacionalinės valdžios sprendimų, o savivaldos atstovai, pasak LVŽS politiko, taip pat teigia neturintys pakankamų kontaktų su Vyriausybe. D. Gaižauskas įsitikinęs, kad konfliktų gali kilti ir dėl to, kad nepakankamai informacijos ir patarimų iš Ministrų Kabineto gavę savivaldos atstovai tiesiog neišmano kitos kultūros, religijos ypatybių.
„Dalis iš jų yra kitos religijos, tautybės. Savaime suprantama musulmonai. Jeigu neišmanai to tikėjimo, gali pridaryti didelių klaidų, dėl kurių jie labai greitai pradeda konfliktuoti. Sako, dar tas penkias dienas lyg ir buvo ramu, jie dar turėjo apsiprasti, kai kurie buvo sušalę. Bet kai sušilo, apsidairė, kur jie yra, prasidėjo jų sluoksniavimasis, kas yra lyderiai. Musulmonai pradėjo aiškintis, kodėl moterys su mumis, kodėl jos gyvena virš mūsų, o mes apačioje. Jie pradėjo reikalauti savo teisių, nes jie, suprantama, jas išmano“, – mano „valstietis“. Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dalies gyventojų baimės, D. Gaižausko nuomone, yra pagrįstos ir dėl to, kad 3 ar 4 migrantus prižiūrintys ekipažai nėra pakankamos pajėgos užtikrinant tvarką 100 ar daugiau žmonių grupėje.
„Savivaldybėje esantys gyventojai tą pastebi, mato ir bijo, nes juos ne saugo, o prižiūri mūsų Viešojo saugumo tarnybos keli pareigūnai. Aš su jais diskutavau. Klausiau, kokios jų pareigos ir funkcijos, ką darytų, jeigu jie išeitų. Man atsakė: mes paprasčiausiai informuotumėme policiją, kuria kryptimi eina. Jeigu 1-2 eitų, tai bandytų sulaikyti, bet jeigu 10-20, jų tikrai nesulaikytų“, – nuogąstavo LVŽS frakcijos parlamentaras, kartu pažymėdamas, kad migrantams esą jau ir dabar pavyksta prasmukti nepastebėtiems.
„Gyventojai sako: mes patys pranešame pasieniečiams, kai juos randame malkinėje arba šiltnamiuose. Žinote, kaip nejauku“, – pasakojo jis.
LVŽS Šešėlinio krašto apsaugos ministro pareigas einantis politikas ketvirtadienį vykusiame „valstiečių“ šešėlinio Ministrų Kabineto posėdyje kalbėjo, kad didelėmis grupėmis apgyvendinti nelegalūs migrantai jau skirstosi į hierarchines struktūras. Dalis jų, pasak parlamentaro, treniruojasi karate ir kitus kovos menus. Kalbėdamas su ELTA D. Gaižauskas taip pat neatmetė, kad migrantai gali pradėti planuoti tam tikrus koordinuotus veiksmus.
„Niekas negali garantuoti, kad taip nebus. Panašu, kad greičiausiai taip ir bus, nes kitose valstybėse, kur buvo tam tikri neramumai, jie buvo gan agresyvūs. Vieni, tikrai matosi, kur su vaikais, tai tikrai pabėgėliai. Kiti fiziškai gerai pasiruošę augaloti vyrai“, – potencialias grėsmes įžvelgė LVŽS narys, kartu primindamas, kad netgi Lietuvos piliečiui Igoriui Molotkovui prieš 6 metus yra pavykę iš pareigūnų atimti automatą.
„Jeigu geri augaloti vyrai, o šalia stovi keli pareigūnai, tai tuos pareigūnus nuginkluoti irgi nesunku. Atsimename, kaip vienas lietuvis buvo pabėgęs su kalašnikovu, kas darėsi, kiek turėjome vargo ir problemų“, – sakė „valstietis“.
Todėl NSGK narys neatmeta, kad migrantų skaičiams ir toliau augant, jie gali burtis į grupes ir siekti patekti į Vakarų Europą, o siekiant juos sustabdyti esą gali gali kilti sunkumų.
„Migrantai nori eiti toliau į Europą, jie tikrai ne į Lietuvą bandė ateiti. Juos sulaiko, jie negauna to, ko norėjo, jie pradės kelti tam tikrus klausimus. Kai jų prieis daugiau, jau daugiau nei 2 tūkst., jie tikrai nesustos, pradės burtis. Tada prasidės problemos“, – įspėjo D. Gaižauskas.
NSGK pirmininkas „valstiečių“ įžvalgas vadina politikavimu
Tačiau konservatorius L. Kasčiūnas mano, kad LVŽS išsakyti nuogąstavimai nėra pagrįsti. Pasak jo, saugumui užtikrinti pasitelkiama kelių lygių sistema, o vietoje budintys pareigūnai tėra pirmoji linija. NSGK pirmininkas pabrėžia neabejojantis tvarką užtikrinančių pareigūnų profesionalumu.
„Tikrai manau, kad rizikos valdomos. Aišku, saugumo pajėgų visada gali būti daugiau. Mes dažnai suprantame visą tą valdymą labai vienpusiškai. Įsivaizduojama, kad yra masė žmonių, kuri uždara, ji kažką organizuoja. Man teko naktį užkardoje budėti. Užkardoje šiek tiek kitas atvejis, kai apgyvendinti migrantai, bet pajėgumai yra panašaus lygio. Dabar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai perėmė kontrolę, tikrai puikiai pasirengę pareigūnai, žinantys, kaip malšinti riaušes. Dėl to iš karto ir pasakau, kad rizikos valdomos“, – tvirtino L. Kasčiūnas, kartu pabrėždamas ir tai, kad su pareigūnais nuolat bendradarbiauja ir vietos gyventojai.
„Iš užkardų pastebėjau, visą laiką yra darbas su bendruomene. Atsiranda žmonių, kurie bendradarbiauja, informuoja, leidžia pajausti nuotaikas, perspėja, jeigu yra kažkokių niuansų. Darbas vyksta ir pareigūnai tą daro“, – sakė jis.
L. Kasčiūnas akcentuoja, kad jeigu hipotetinio scenarijaus atveju nutiktų taip, kad migrantai bandytų pabėgti, vietoje budintiems pareigūnams padėtų kur kas didesnės saugumo tarnybų pajėgos.
„Manau, kad (D. Gaižauskas-ELTA) nusprendė papolitikuoti ir pagąsdinti visuomenę. Manau, kad tai reikia vertinti adekvačiai, ramiai. Tarkime, buvo kelių žmonių pabėgimas Kapčiamiestyje. Na ir ką, miškuose buvo sugauti, tai kur tu čia labai smarkiai bėgsi? Nepabėgsi. Kaštus jie matyt irgi skaičiuoja. Yra kelių lygmenų apsauga. Yra ne tik tie pareigūnai, kurie saugo konkretų objektą konkrečiu metu. Yra kita linija. Kaip buvęs pareigūnas Dainius galėtų profesionaliau vertinti situaciją“, – aiškino TS-LKD politikas.
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.
Tačiau konservatorius teigė suprantantis vietinius gyventojus ir tai, kad jų kaimynystėje apgyvendinus atvykėlius, stebint situaciją, apima tam tikras nesaugumo jausmas.
„Aš visiškai suprantu tuos jausmus. Tikrai nenoriu tų jausmų kritikuoti. Matyt, aš pats tuos klausimus kelčiau būdamas vienos ar kitos bendruomenės narys. Supraskime, kad mes turime tarnybas, turime profesionalius žmones, turime unikalią situaciją. Tiesiog noriu pasakyti, kad mes tas rizikas valdome“, – patikino NSGK pirmininkas.
Tuo tarpu reaguodamas į D. Gaižausko išsakytus nuogąstavimus, kad migrantai treniruojasi karate, konservatorius atsakė, jog šalies pareigūnai greičiausiai įvalgę ir geresnį kovos menų stilių.
„Gal mūsų pareigūnai geresnį stilių išmano, tai įveiktų juos. Nežinau, Dainius gal geriau žino, kokį jie ten stilių įvaldę, ar karate, ar taip toliau“, – pareigūnų sugebėjimais neabejojo TS-LKD frakcijos narys, kartu parekomenduodamas Lietuvos futbolo klubų skautams atkreipti dėmesį ne tik į migrantų tarpe esančius kovotojus, bet ir į futbolo talentus.
„Siūlyčiau pagalvoti, kad atsiųsti kokių futbolo skautų, gal rastumėme Lietuvos futbolui kokių proveržio deimantų. Vieną kitą deimančiuką. Daug nereikia“, – juokavo L. Kasčiūnas.
D. Šakalienė: saugumo klausimu savivaldybės neturėtų būti paliktos vienos
Tačiau LSDP frakcijai priklausanti D. Šakalienė taip pat įžvelgia tam tikrų su migrantų apgyvendinimu susijusių saugumo užtikrinimo spragų. Pasak jos, viešosios tvarkos užtikrinimo koordinavimas migrantus priimančiose pasienio savivaldybėse turėtų būti užtikrintas nacionaliniu lygiu.
„Turime situaciją matyti kompleksiškai. Vienas dalykas, taip, žinoma, mes turime užtikrinti gyventojų saugumą ir pačių migrantų saugumą. Nes kai kur tiesiog yra kurstoma neapykanta, tai kelia riziką išprovokuoti konfliktą iš abiejų pusių. Tą turime užkardyti. Antras dalykas, apsauga turi būti ne savivaldos klausimas, apsauga turėtų būti organizuojama nacionaliniu lygiu, nes ekstremalios padėties paskelbimas pasienio savivaldybėse iš esmės reiškia, kad tai nacionalinio lygmens krizė“, – akcentavo NSGK priklausanti parlamentarė.
Antroji problema, dėl kurios, socialdemokratės nuomone, gyventojų baimės migrantų atžvilgiu auga – nuoseklios Vyriausybės komunikacijos trūkumas.
„Labai svarbu komunikacija. Pavyzdžiui, Dieveniškėse šiuo metu vykstanti situacija yra gera iliustracija, kas nutinka, kai nėra aiškios komunikacijos strategijos, kurios esmė turėtų būti, kad gyventojai iš anksto turėtų būti labai proaktyviai informuojami, kas, kur bus statoma, kiek bus žmonių. Nes kitaip sukuriama puiki dirva baimėms, gąsdinimams, sąmokslo teorijoms“, – mano D. Šakalienė. Pasienyje su Baltarusija kasdien sulaikomi migrantai. VSAT nuotr.
Pasak jos, siekiant užtikrinti saugumą, ne mažiau svarbu yra ir tai, kad skirtingos migrantų grupės būtų apgyvendintos skirtingose vietose.
„Mes turime atsižvelgti į kitų šalių patirtis. Turi būti atskiriamos šeimos (ypač su vaikais), kita grupė – moterys, trečia grupė – vyrai. Tai turi būti atskiros stovyklos ir atskirai apgyvendinamos. Jeigu šeimos su vaikais, moterys turi būti apgyvendinamos, kur yra patogesnė infrastruktūra ir tai tikriausiai bus arčiau gyvenamųjų vietų, tai vyrų stovyklos gali būti ir toliau nuo gyvenamųjų vietų. Tuomet paprasčiau užtikrinti ir apsaugą“, – pasiūlymus vardino D. Šakalienė.
Praėjusią parą, šeštadienį, pasieniečiai sulaikė 133 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusius migrantus. Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš šeštadienio į sekmadienį bandė patekti 2603 neteisėti migrantai.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais metais 30-yje pasaulio šalių nužudyti mažiausiai 88 žurnalistai. Tai penktadienį Ženevoje pranešė Šveicarijos nevyriausybinė organizacija „Press Emblem Campaign“ (PEC).
Praėjusią savaitę PEC paskelbtame metiniame pranešime buvo užfiksuotos 83 žiniasklaidos darbuotojų žūtys. Dabar ji šį skaičių patikslino.
„Iš viso nuo sausio mėnesio 30-yje valstybių buvo nužudyti 88 žurnalistai, – pažymėjo organizacija. – Pirmauja Indija, kur užfiksuota 14 nužudymų. Po jos eina Meksika, kur buvo nužudyta 12 žurnalistų“.
Pasak PEC, tarp pavojingiausių žiniasklaidai šalių – Pakistanas (8 nužudytieji), Afganistanas (6), Irakas (5), Sirija (4), Filipinai (4) ir Hondūras (4). Po tris žurnalistų žūties atvejus užfiksuota Venesueloje ir Nigerijoje, po du – Brazilijoje, Gvatemaloje, Liberijoje ir Somalyje.
PEC duomenimis, pernai pasaulyje buvo nužudyti 75 žurnalistai, o per 10 metų – 1 185.
Be to, nuo 2020 metų kovo daugiau kaip 535 žiniasklaidos darbuotojai mirė, užsikrėtę koronavirusu, iš jų 93 – Peru, 53 – Indijoje, 49 – Brazilijoje, 41 – Ekvadore, 40 – Bangladeše, 39 – Meksikoje, 28 – Jungtinėse Valstijose, 16 – Turkijoje, 13 – Pakistane, 12 – Didžiojoje Britanijoje.
Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas vėl sumenkino koronaviruso keliamą grėsmę ir apkaltino žiniasklaidą dėl politinių priežasčių perdedant pandemijos pavojų. Naujų infekcijų skaičius auga tik todėl, kad JAV atliekama tiek daug testų, rašė jis pirmadienį tviteryje. D. Trumpas kalbėjo apie „melagienų žiniasklaidos sąmokslą“.
„Korumpuota“ ir blogai informuota žiniasklaida tikslingai naudojasi pandemija iki rinkimų lapkričio 3 dieną, kad jam pakenktų, rašė D. Trumpas. „Lapkričio 4-ąją tema visiškai pasikeis“, – pridūrė jis.
Naujų koronaviruso infekcijų skaičius JAV pastaruoju metu išaugo iki 70 000 per parą. Atvejų daugėja gerokai sparčiau nei atliekamų testų. Ekspertai įspėja, kad prasidėjus šaltajam metų laikui JAV laukia antroji pandemijos banga. Todėl labai mažai tikėtina, kad pandemijos tema po rinkimų staiga dings iš amerikiečių žiniasklaidos.
Johnso Hopkinso universiteto duomenimis, 330 mln. gyventojų turinčioje šalyje iki šiol patvirtinta 8,6 mln. infekcijų ir 225 000 mirtys – tai didžiausi skaičiai pasaulyje.
Savo tviterio žinutėje D. Trumpas pakartojo, kad „jauni žmonės“ po Covid-19 infekcijos „labai greitai pasveiksta“. Žinomi sveikatos ekspertai šį prezidento vis naudojamą argumentą vadina klaidinančiu ir pavojingu. Sunki ligos eiga jaunesniems asmenims esą pasitaiko rečiau, tačiau nėra neįmanoma. Be to, jie gali užkrėsti vyresnius asmenis ar gretutinių ligų turinčius žmones, kuriems Covid-19 yra pavojingesnė.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad pasienyje su Lietuva reikia stiprinti karinius pajėgumus, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad tokie žodžiai skamba neįtikinamai, nes Lietuva laikosi gynybinės politikos. Tiesa, V. Rupšys neslepia manąs, kad A. Lukašenka turi sumanymą.
Pasak generolo leitenanto, Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais nuolat stebi ne tik įvykius kitose valstybėse, tačiau ir kibernetinę erdvę. V. Rupšio teigimu, informacinis karas yra šių dienų realybė ir, tikina kariuomenės vadas, „praloš tie, kurie jį ignoruoja“.
Kalbėdamas apie naujausius įvykius Baltarusijoje, V. Rupšys naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo, ko ėmėsi šalies karinės pajėgos, įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją dėl Europos autonomiškumo didinimo ir įvardijo, kam reikalingas Vakarų Lietuvoje planuojamas statyti naujasis karinis poligonas.
– Vertinant įvykius Baltarusijoje, Aliaksandras Lukašenka net porą kartų sakė, kad pasienyje su Lietuva yra arba reikia sustiprinti karių pajėgumus. Ar yra realios karinės grėsmės Lietuvai?
– Pradedant nuo A. Lukašenkos sprendimų, kuriuos jūs minite, – kad reikia perkelti karinius vienetus į Vakarų pasienį, pasienį su Lietuva ir Lenkija, tai jis turi kažkokį sumanymą. Turi sumanymą tikriausiai ir tie, kurie patarė jam tai daryti. Neatmetu ir jų kariuomenės generalinio štabo ar karinių vadovų. Aišku, turbūt neteisinga būtų viešai spėlioti jo sumanymų. Neatmetu, kad tas sumanymas yra nevienareikšmis ir tikrai nėra tiesiogiai siejamas su kažkokia grėsme iš NATO valstybių, tarp jų – ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Mūsų aktyvumas čia, mūsų karinė strategija ir viešai deklaruojama mūsų saugumo politika yra gynybinė. Taip pat ir sąjungine prasme – mes esame NATO karinio, politinio aljanso valstybė. Jam turėtų būti akivaizdžiai matoma, kad iš čia jokios grėsmės nėra. Ir jeigu yra čia kažkokie mūsų sąjungininkų vienetai dislokuoti, tai yra su tikslu atgrasyti, sustiprinti mus, kad kažkam nekiltų noras čia ateiti. Kitas tikslas – kad turėtume čia bendrus mokymus ir kiltų mūsų profesionalumas, karinis pajėgumas. Bet tai tikrai niekaip nėra nukreipta prieš Baltarusiją tiesiogiai.
Todėl tas jo pareiškimas, kad perdislokuos pajėgumus ir kad yra kažkokia grėsmė, skamba tiesiog neįtikinamai. Aš galiu asmeniškai daryti tokią prielaidą, kad jis turi kažkokių kitokių sumanymų, – ar vidinei auditorijai, patiems baltarusiams nukreipta, ar kažkas kito. Jeigu jam taip tikrai atrodo, tai mažų mažiausiai man keista.
– „Laisvės kelio“ metu į Lietuvos oro erdvę buvo įskridęs Baltarusijos orlaivis. Ar po tokių A. Lukašenkos pareiškimų nepadažnėjo provokacijų? Pavyzdžiui, šalies oro erdvės pažeidimų?
– Kalbant apie Baltarusijos karinius ar civilinius orlaivius, tai oro erdvės pažeidimų praktiškai išvis nebuvo. Čia buvo toks labai išimtinis atvejis, kai Baltarusijos karinių oro pajėgų orlaivis kirto sieną, ir tai buvo fiksuota mūsų oro stebėjimo sistemomis. Pasakyčiau, kad tai praktiškai vienetinis atvejis.
Mūsų NATO oro policijos vienetas tikrai dažnai kyla, bet kyla dėl įvairiausių priežasčių – artėjimo, neatsakymo į mūsų užklausas.
Automatiškai, pagal standartines procedūras, mūsų NATO orlaiviai kyla iškart, kad nebūtų pažeidimų. Bet dažniausiai tokie įvykiai būna susiję su Rusijos orlaiviais.
– Kokie žingsniai buvo atlikti, kalbant apie Lietuvos kariuomenę, po įvykių Baltarusijoje?
– Jeigu įvyksta tokie veiksmai mūsų kaimyninėje valstybėje arba pamatome, jog pakilo kovinė parengtis kitoje valstybėje, mes turime aiškiai nusimatę planus, kaip reaguojame pagal esamą situaciją ten. Ir mes reagavome taip, kaip dera buvo reaguoti tada, kada jie perkėlė vienetus arčiau Lietuvos sienos ir pradėjo mokymus. Aš nenoriu dabar detalizuoti, ką mes darėme, yra planai, ir mes tuos planus įgyvendinome. Galiu pasakyti, – jeigu įvyksta kažkoks situacijos eskalavimas, tarrp jų ir karinis, mes tikrai esame pasiruošę labai greitai reaguoti. Ir atitinkamai bei adekvačiai reagavome. Iš šiandienos perspektyvos pasakyčiau, kad reagavome labai teisingai. Tikrai nebuvo jokio pagrindo jiems sakyti, kad mes „žvanginame ginklais“, – to tikrai nebuvo. Mes situaciją labai gerai ir atidžiai stebėjome, manyčiau, kad ją puikiai įvertinome, ir stebime, kas ten vyksta, toliau.
Baltarusijos kariškiai ruošiasi kariniam paradui. EPA – ELTA nuotr.
Ir NATO reaguoja, ypač politiniu lygmeniu. Jie sako, kad NATO yra susirūpinusi dėl situacijos. NATO, kaip gynybinė karinė ir politinė organizacija, sako, kad klausimai turi būti sprendžiami taikiais metodais, ir tai turi būti išspręsta pačios Baltarusijos viduje, nesikišant kitoms valstybėms. Ir NATO aiškiai sako, kad kažkokių karinių priemonių ar kažkokio karinio spaudimo tikrai negali būti. Karinio veiksmo iš NATO tikrai nėra, tik politinis. Jeigu jūs pastebėjote, dažniausiai yra pasisakoma, daromi pareiškimai ir vertinimai NATO generalinio sekretoriaus (Jenso Stoltenbergo – ELTA) arba jo štabo.
– Jau kalbėjome apie oro gynybą. Lietuva įsigijo oro gynybos sistemą NASAMS. Kiek, vertinant pastarųjų 5 metų perspektyvą, patobulėjo Lietuvos oro gynyba?
– Po įvykių Ukrainoje pradžios, Krymo okupacijos mes privalėjome padaryti tinkamas išvadas, ypač, kokių karinių arba kovinių pajėgumų pas mus trūksta. Vieni iš jų ir buvo visų lygių oro gynybos pajėgumai – artimo trumpo, vidutinio ir tolimo ilgo nuotolio sistemos. Atitinkamai buvo suplanuoti resursai ir lėšos technikos įsigijimui bei pajėgumų plėtojimui.
Kalbant apie artimo trumpojo nuotolio oro gynybą, tai ji yra skirta savų vienetų apsaugai. Vidutinio nuotolio – dešimtimis kilometrų – skirta ginamo objekto apsaugai. Tai mes dabar jau esame pajėgūs tą daryti. Noriu pasakyti, kad tai nereiškia, jog anksčiau negalėjome to padaryti, bet turėjome tai daryti su sąjungininkų pagalba. Turime dabar trumpojo nuotolio oro gynybos priemones, tokie ginklai priskiriami sausumos manevro vienetams, ir turime vidutinio nuotolio priemones. Ir tai nėra pabaiga, toliau plėtosime oro gynybos pajėgumus, bet ilgojo nuotolio oro erdvės gynyba dabar yra NATO uždavinys. NATO planuose yra numatyta, kad jie mus „dengs“ su tomis oro gynybos sistemomis.
– Paminėjote, kad toliau bus plėtojami pajėgumai. Kur būtų svarbu nukreipti investicijas ir kokie įsigijimai paramai iš oro turėtų būti įgyvendinti, kad galėtume pasakyti, jog esme visiškai pasirūpinę savo apsauga?
– Reikia žiūrėti mūsų gynybos strategiją. Mes 2004 metais įstojome į NATO dėl to, kad mokesčių mokėtojų pinigų tiek neišleistume gynybai ir neskirtume tiek savo biudžeto kažkokio pajėgumo priemonių įsigijimui. Susumavus sąjungininkų ir mūsų pajėgas mes atliksime tą uždavinį. Būtų sunkiai įgyvendinama, kad galėtume viską pasiekti vieni, todėl esame NATO valstybė narė – kartu su sąjungininkais galime užtikrinti sausumos, jūros ir oro gynybą. To, ko mums trūksta, tai padengia mūsų sąjungininkai. Ko jiems trūksta ir mes turime, tą mes duodame sąjungininkams. Nėra tikslo, kad mes vieni 100 proc. savarankiškai galėtume tai padaryti, todėl, kad tai turbūt būtų mums sudėtinga įgyvendinti ir tikriausiai visuomenei irgi tai būtų nepriimtina.
Dabartinis etapas, kai mes įsigijome NASAMS, turi baigtis ne įsigijimu, o tų sistemų sujungimu į vieną visumą, vieną sistemą. Kad radarai, kurie stebi, fiksuoja taikinius ir perduoda informaciją per valdymo sistemas ir valdymo centrus, veiktų kartu su NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis. Šios mūsų sistemos integruotos į NATO tokias pat sistemas, ir tai būtų vienas bendras „skėtis“. Oro gynyba veikia taip: jei taikinį galima sunaikinti su mūsų trumpojo ar vidutinio nuotolio sistema, tai ji ir bus naudojama, bendras centras žiūri, su kokia priemone galima naikinti. Jei oro erdvės stebėjimo centras mato, kad su mūsų sistemomis to nepavyks padaryti, tada duodamas uždavinys NATO kažkurioms pajėgoms, ilgo nuotolio priemonių paleidėjui, ir taikinys sunaikinamas jomis.
Per „Tobruko palikimo“ (angl. „Tobruq Legacy 20“) pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje.
– Klaipėdos jūrų uostas yra strateginės svarbos objektas. Jis buvo minimas ir įvykių Baltarusijoje kontekste. Ar skiriamas dėmesys jo apsaugai yra pakankamas?
– Apie uostą paskutiniu metu buvo diskutuota prekybine, ekonomine prasme, apie galinčias kilti problemas. Apie saugumą diskutuota mažiau, bet bendrai tai rodo, kad grėsmės, deja, tik didėja ir auga. Karine prasme aš sakyčiau, kad įvykiai Baltarusijoje – jos bendradarbiavimas su Rusija ir šitų karinio bendradarbiavimo ir integracijos santykių gilinimas – yra mums rūpestis. Tai siejasi su visais objektais, tarp jų ir jūrų uostu, nors yra ir kitų strateginių objektų, kurie karine prasme yra mūsų prioritetiniai. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Reikia suprasti, kad taikos metu jie yra saugomi, jų saugumas yra užtikrinamas ne kariuomenės pajėgumais, o kitų institucijų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Policijos departamento, administracijų samdomų apsaugos tarnybų ir taip toliau. Bet jeigu žiūrime išorės grėsmių prasme, tai mes turime planą, esame numatę, kurios pajėgos ir kokie vienetai bus atsakingi už šito objekto saugumą bei gynybą, jeigu reikėtų. Tai yra taip pat ir mūsų sąjungininkų, NATO planuose, dvišalių santykių su kitomis valstybėmis planuose irgi yra numatytas jūrų uosto saugumo užtikrinimas bei gynyba. Yra aiškiai numatyti veiksmai, pajėgos, eiliškumas laike ir erdvėje.
– Kaip pasikeitė Suvalkų koridoriaus situacija po Baltarusijos įvykių. Kaip keistųsi, jei Baltarusijoje realiai atsirastų Rusijos kariai?
– Tai susideda ir iš karinio, ir iš politinio vertinimo. Mes turime karinį vertinimą – karinės grėsmės prasme tai keistų daug ką, bet mes tai buvome ir anksčiau numatę. Iš esmės Rusijos pajėgų atsiradimas prie mūsų sienos, nepaisant įvykių Baltarusijoje, tikrai buvo neatmestinas ir anksčiau. Šios dvi valstybės kartu su kitomis valstybėmis turi karinę sąjungą (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (CSTO) – karinis aljansas, kuriam priklauso 6 posovietinės šalys: Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija – ELTA), NVS, yra pasirašiusios sutartis dėl išorinės šių valstybių gynybos ir gali sudaryti prielaidas bei situacijas, kad bet kada galėtų atsirasti, kur tik reikia. Aišku, jų fizinis atsiradimas ar bazių steigimas sutrumpintų laiką ir galbūt sprendimus palengvintų, bet praktiškai ta grėsmė – Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje – ir anksčiau buvo neatmestina.
Reikia prisiminti paskutinių pratybų „Zapad 2017“ scenarijų – ten buvo naudotasi baltarusių infrastruktūra, teritorija ir buvo bendri Rusijos ir Baltarusijos labai gerai suderinti veiksmai. Tai buvo pratybos, kurios skirtos praktikuoti kažkokį veiksmą, kurį, prireikus, būtų galima kažkada įgyvendinti. Dėl to aš sakau, kad čia nieko naujo dabar šiame kontekste nėra. Tik, jei Rusija dislokuotų savo pajėgumus ten, situaciją jiems palengvintų. Turbūt Rusija to ir siekia, jie tai – glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija – ir deklaruoja.
– Kaip suprantu, kariuomenė jau buvo pasirengusi ir yra nusimačiusi planus įvairiausioms situacijoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes esame pasirengę ir hibridinėms grėsmėms?
– Mes pamatėme, kad tokios gali būti tada, kai buvo įvykiai Kryme, kai Rusija panaudojo hibridinę strategiją ir taktiką, užimant, okupuojant šitą Ukrainos dalį. Mes turime vertinti tai, kas buvo, ir numatyti, kas gali būti. Yra visokių hibrido variantų, ir tai nereiškia, kad kitą kartą potencialus priešininkas panaudos tokį pat veiksmą arba tokią pat taktiką, kokia buvo. Mes tikrai nuolat stebime, žiūrime, vertiname ir planuojame, kaip mes veiktume prieš kažkokį hibridą. Tai yra įvairių priemonių suderinamumas, tarp jų – ir nuslepiant tiesioginę karinę agresiją. Tai jie gali panaudoti dar ir kitokių variantų, mes esame pasiruošę.
Reikia paminėti, kad ir teisės aktai pas mus buvo patobulinti, mes sudarėme atitinkamas pajėgas – greitojo reagavimo pajėgas, jeigu civilinės institucijos – Lietuvos policija, Viešojo saugumo tarnyba ar kitos – jau nebegalėtų likviduoti grėsmės ir toje teritorijoje reikėtų įvesti karinę padėtį, kur mes galėtume veikti su savo karinių vienetų pajėgomis. Tai esame numatę ir pasiruošę, bet taip jau yra karybos istorijoje, kad dažnai tas, kuriam reikia reaguoti, kartais nebūna kažkam pasiruošęs. Mes negalime niekada sakyti, kad mes 100 proc. esame pasiruošę kažkam, nes visą laiką priešininkas kažką naujo gali sugalvoti. Dėl to visada turime stebėti, analizuoti ir numatyti, kaip gali būti kitaip. Mes tai darome ir hibridinės grėsmės atsakui nesame vieniši – turime labai gerai koordinuoti veiksmus su kitomis valstybinėmis institucijomis. Hibridinių grėsmių užkardymas ir likvidavimas nėra vien kariuomenės atsakomybė. Tai yra kompleksinis dalykas.
– Jau kone 10 metų kalbama apie tai, kad Lietuvai pagrindinės grėsmės kyla kibernetinėje, informacinėje erdvėje. Kaip tai pakeitė kariuomenės darbą?
– Tai tikrai dabar jau yra realybė ir su šitomis kibernetinėmis grėsmėmis bei kariniais veiksmais kibernetinėje erdvėje nieko unikalaus Lietuvai nėra. Tai yra viso pasaulio problema, visi – visas pasaulis ir mūsų sąjungininkai – tai supranta. Tik gal sprendimai nėra mūsų visų sąjunginėse valstybėse vienodi. Yra trys pagrindinės strategijos priimtos: yra tokios valstybės, kur kibernetinį saugumą ir kovą kibernetinėje erdvėje užtikrina ne kariuomenės, yra, kur tai yra grynai vien kariuomenės atsakomybė, ir yra mišrus modelis. Žiūrint efektyvumo prasme, efektyviausia atrodo, kai tai (kibernetinio saugumo klausimas – ELTA) atiduodamas karinei struktūrai su išorės agresijos dimensija. Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dažniausiai kibernetinės grėsmės ateina iš išorės todėl, kad, taikos metu užtikrinant saugumą kibernetinėje erdvėje, karo metu pobūdis niekaip nesikeis. Karo metu mes savo karinius, ryšio tinklus visada turėsime užtikrinti, todėl tikslinga ir taikos metu turėti tas priemones, dirbti realiu laiku ir su realiu priešu ir taikos metu. Čia nėra karo paskelbimas. Tai yra kasdienė veikla, nes kasdienis įsiskverbimas į mūsų kibernetinę erdvę jau vyksta.
Todėl mes turime turėti praktikos. Praėjusią savaitę turėjau svečią – NATO karinio komiteto pirmininką (Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų maršalą serą Stuartą Williamą Peachą – ELTA), ir mes aptarėme šią problemą. Sakome, kad NATO turi aiškiai suprasti, jog tai – kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis – yra didžiulis ir kariuomenės reikalas bei atsakomybė. Mes tam tikrai skiriame dėmesį, pagrindinis uždavinys šioje plotmėje yra skiriamas krašto apsaugos sistemai. Ir dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimo plane tai yra numatyta, yra numatomas ir finansavimas priemonių įsigijimui, personalo ruošimui, visos sistemos plėtojimui.
– Kaip suprantu, negalime nuvertinti kibernetinių ir informacinių grėsmių.
– Čia yra šiuolaikinė, šiandienos problema. Kibernetinio mūšio lauke kova jau yra, kaip ir informaciniame lauke, – informacinis karas vyksta, tiesiog ignoruoti tai būtų kvailystė. Praloš tie, kurie ignoruoja arba nemato jo. Dėl to mes, kariuomenė, į tai žiūrime pakankamai rimtai, mes turime įsteigę Strateginės komunikacijos departamentą, kur žiūrime, kas ir kaip vyksta informacinėje erdvėje. Ar tas pajėgumas mūsų yra pakankamas, tai, pasakyčiau, dar yra klaustukas. Man atrodo, kad mes dar turėtume tobulėti. Kibernetines grėsmes mokosi užkardyti kariuomenės specialistai per pratybas „Gintarinė migla“, kurių metu tobulinamas tarpinstitucinis ir tarptautinis karinis bendradarbiavimas, saugant nuo kibernetinių grėsmių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.
– Galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su didžiosiomis valstybėmis, bet ne su Baltijos valstybėmis. Kaip vertinate karinį Lietuvos ir Baltijos valstybių bendradarbiavimą? Ar turėtų Baltijos šalių bendradarbiavimas šioje srityje būti gilesnis?
– Aš asmeniškai, kaip kariuomenės vadas, ir kariuomenė, kaip institucija, turi labai glaudų bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Sakyčiau, kad patys geriausi sąjunginiai ryšiai išlaikyti tarp Baltijos valstybių. Tikrai. Mes dalinamės ir apsikeičiame ta informacija, kokia nesidaliname su kitomis valstybėmis, žiūrime, kaip kartu galime treniruotis, kaip galime turėti viena kitą papildančias struktūras, remiame vienas kitą.
Galiu iliustruoti – toks projektas kaip Baltijos gynybos koledžas – karininkų karinis rengimas yra vykdomas kartu su latviais ir estais. Tai yra puikiai veikiantis mūsų bendras projektas. Taip pat yra atskiri karinių oro pajėgų kursai čia, Lietuvoje, jūrų pajėgų kursai – Latvijoje. Net įsigijimų prasme mes deriname savo veiksmus. Apsitariame dažniau nei per ketvirtį tarp kariuomenės vadų, ką galėtume kartu nuveikti, kad įgautume vienokį ar kitokį pajėgumą. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra labai geras.
Pirmas iš dešinės – NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber
Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai daug dėmesio skiriame kitiems sąjungininkams, nes, nors ir turime vienokius ar kitokius pajėgumus, bet esame limituoti resursais. Didieji NATO sąjungininkai tai kompensuoja bei į tą bendrą katilą „sumeta“ tuos pajėgumus, kurių mes neturime. Baltijos šalių pajėgumai yra labai panašūs ir galimybės yra vienodos, todėl mes visada akcentuojame JAV, Vokietijos kariuomenės, Didžiosios Britanijos karių buvimą čia ir pajėgų, kurių mes negalime patys skirti, skyrimą mūsų regionui. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad bendradarbiavimas daugiau nukreiptas į didžiąsias valstybes.
Beje, dažniausiai bendraujant ir formatas yra: trys Baltijos valstybės ir didžioji valstybė. Pavyzdžiui, sausumos pajėgų lygmeniu pokalbiai su JAV sausumos kariuomene visą laiką vyksta ne dvišaliu formatu, bet kalbasi trys Baltijos valstybės, plius Amerika. Taip pat ir su Didžiąja Britanija. Aišku, yra ir dvišaliai santykiai, bet šiaip mes visada einame kartu.
– Buvo pranešta, kad Vakarų Lietuvoje bus kuriamas naujas karinis poligonas. Kam reikalingas dar vienas poligonas? Kokia bus jo paskirtis?
– Kalbant apie valstybės gynybą, tai reikia visiems labai gerai suprasti, kad, nepaisant situacijų, pasirengimo tai dienai arba turėjimo/neturėjimo kažkokios priemonės, mūsų Lietuvos kariuomenė gins valstybę ginklu. Tikrai. Aš tą garantuoju. Nebus jokių pasiaiškinimų, jokių išimčių. Antras dalykas, kad to nereikėtų daryti, reikia atgrasyti ir parodyti potencialiam priešininkui, kad jiems neverta čia eiti, kad jie nepadarys, ko nori, arba to kaina bus baisi. Kad tai parodytume, mes turime turėti sąjungininkus – vieniems atgrasyti, žinant kaimynus iš Rytų, būtų labai sudėtinga. Matėm, kas vyksta Ukrainoje, Sakartvele ir kaip vyksta kitur. Taigi būkime realistais.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet mes esame NATO nariai, turime sąjungininkus, su kuriais kartu galime atgrasyti, o tam reikia turėti sąjungininkus ir čia, Lietuvoje, – sudaryti sąlygas tiek mūsų kariuomenei, tiek sąjungininkams treniruotis. Reikalinga infrastruktūra treniruotėms, apgyvendinimui, taip pat reikia užtikrinti tinkamą logistinį paketą, mokymo laukus, vietoves. Plėtojant mūsų kariuomenę tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, reikalingas atitinkamas karinių vienetų skaičius ir pakankamai teritorijos mokymams. (…) Norint užtikrinti mokymų kokybę ir pasiekti rezultatus, turime turėti atitinkamą infrastruktūrą. Todėl šiuo metu svarbu visada turėti sąjungininkus čia.
Po Velso sprendimo, ačiū Dievui, mes turime čia priešakinį NATO batalioną, vadovaujamą Vokietijos, mes turime dvišalius susitarimus su JAV, turime kitus tarptautinio bendradarbiavimo planus su Didžiąja Britanija bei atskiras pratybas. Mes labai daug skiriame teritorijų sąjunginių valstybių pajėgų dislokavimui ir mums jau trūksta patiems. Taigi neišvengiamai turime turėti papildomą teritoriją, kurioje galėtume patys treniruotis ir pasiekti kažkokį lygį ir atgrasyti potencialų priešininką.
– Kurioje vietoje bus naujasis poligonas?
– Mes dabar žvalgomės Vakarų Lietuvoje. Yra padaryta studija, kurią atliko VGTU, užsakius Krašto apsaugos ministerijai. Dabar politiniu lygmeniu vyksta pokalbiai su Šiaulių rajono, Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Kelmės rajono savivaldybėmis, kur galėtų būti šis poligonas. Jeigu visiems sąlygos ir idėja bus tinkama, nuspręsta vieta, mes tai įgyvendinsime. Jeigu ne, žiūrėsime kitas teritorijas, nesame prisirišę, nors prioritetas būtų ten. Tai priklausys nuo savivaldos, gyventojų, nes jiems būtų ten ūkinės veiklos veiksmai apriboti, – ten vis tiek bus karinė technika, kuri važinės, šaudys ir taip toliau. Dabar vyksta žvalgyba prieš priimant galutinius sprendimus.
– Ar vienas naujas poligonas – riba? Ar būtų prasmės, žvelgiant į ateitį, steigti daugiau?
– Jeigu aš būčiau tik kariuomenės vadas, nešiočiau tik kamufliažinę ar kitokią karinę uniformą, o nebūčiau Lietuvos pilietis, tai pasakyčiau taip. Bet aš esu toks pat, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, ir žinau, kad gerovės valstybė susideda ne tik iš saugumo nuo išorės priešų, bet ir iš daugelio socialinės gerovės, ūkio plėtojimo bei kitų komponentų. Tad aš kaip pilietis sakau – reikia turėti tiek, kiek reikia, ir neturėti iliuzijų, kad būsime kažkokia militaristinė valstybė ir mūsų teritorija bus sukarinta. Tikrai to nereikia ir nebus. Tai yra tik dėl to, kad mes atgrasytume, kad nereikėtų Lietuvai kariauti, kad mes gyventume saugiai ir galėtume vystytis kaip valstybė.
– Kiek nuo šaukimo į kariuomenę sugrąžinimo 2015 metais tarnybą kariuomenėje atliko šauktinių ir savanorių karių? Ar šiuo metu yra pakankamas Lietuvos kariuomenės mobilizacinis rezervas?
– Mes turime nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turime terminą, kuris nėra oficialus, bet yra faktas – kasmet pusė šaukiamųjų pareiškia norą savarankiškai atlikti tą privalomąją tarnybą. Juos vadiname savanoriais-šauktiniais. Lietuvos Seimas yra nustatęs, kad kasmet turime pašaukti apie 3 800 karių, iš kurių praktiškai pusę kasmet turime tų tikrų savanorių. Kita dalis, kurie pakliūva atsitiktinai, yra atrenkami į šaukiamųjų sąrašus, kai būna ta neteisingai viešumoje pavadinta „loterija“ po naujų metų, iš jų arti 45 proc. yra pareiškę pirmumo teisę.
Bendroje sumoje praktiškai turime apie 90–95 proc. tų tikrųjų ir pirmumo teisę pareiškusiųjų, ir tie likę 5 proc. yra tie, kurie nenori eiti, bet Tėvynė liepia, Lietuvos Konstitucija ar kiti teisės aktai įpareigoja atlikti privalomą karo tarnybą, ir jie ateina. Taigi lieka iki 10 proc., priklausomai nuo metų, tų, kurie būna pašaukti privaloma tvarka. Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
Dėl rezervo tai parengto personalo skaičius po pasiteisinusio, teisingo mūsų mažai valstybei sprendimo, atkuriant privalomą šauktinių tarnybą, auga. Mes dabar turime apie 20 tūkst. parengto aktyviojo personalo rezervo, kurio nereikėtų permokinti. Jeigu kiltų dabar grėsmė ir reikėtų paskelbti mobilizaciją, jie galėtų atlikti pareigą be papildomo parengimo ir būti integruoti į karinius vienetus. Likusioji dalis yra parengtasis personalo rezervas – jis siekia apie 70 tūkst. Jie galėtų būti skirti paprastesnėms užduotims vykdyti, atkurti kariuomenės patirtus personalo nuostolius ir panašiai, bet jiems reikėtų atnaujinti žinias ir įgūdžius.
– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, buvo ne kartą pareiškęs, kad europiečiai turi patys gamintis ginklus. Galbūt tai buvo žinutė dėl ginklų įsigijimo iš Prancūzijos? Tai galėtų būti ir partnerystės stiprinimas.
– Kariniams įsigijimams, jeigu tai nėra išimtis, taikomos viešųjų pirkimų procedūros. Tai yra atviri, tarptautiniai konkursai, juose dalyvauja ir Prancūzijos įmonės arba karinio sektoriaus įmonės. Žiūrint į visus iki šiol vykdytus įsigijimus, tikrai prancūzai nebuvo tie, kurie nedalyvautų konkurse. Turbūt žinomas dabar yra didžiausias mūsų pirkimas – pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, kur buvo vertinamos bei dalyvavo ir Prancūzijos analogiškos pėstininkų kovos mašinos. Paprasčiausiai, pagal mūsų reikalavimus, jos nenugalėjo. Nugalėjo kitos įmonės todėl, kad labiau atitiko mūsų poreikį. Čia elementarus dalykas. Bet mes jau šiandien naudojame „Airbus Helicopters“ sraigtasparnius, karinėse oro pajėgose turime tris sraigtasparnius AS365N3+ „Dauphin“ – jie yra prancūziški. Prancūzijos įmonės dabar teikia techninę paramą ir atlieka remontus. Ir ateityje, jeigu pagal nustatytus standartus Prancūzijos gamintojų produkcija arba karinė įranga, ginkluotė, atitiks reikalavimus ir bus geresni už kitus, jie ir laimės. Tarp kitko, aš dabar aviu prancūzišką karišką avalynę, taigi ne viskas remiasi į techniką. Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas prezidento Macrono pareiškimas – tai, kad kiekvienas proteguoja savo ekonomiką ir karinę pramonę. Jis taip pat kalbėjo apie Europos valstybių karinio potencialo didinimą, autonomiškumą. Mes sakome, kad ES valstybių karinis pajėgumas turi kilti, turime tam skirti daugiau dėmesio, bet tai neturi būti kažkokia atsvara NATO – tai turi būti papildymas NATO. Kuo daugiau bus to pajėgumo, ypač tarp didžiųjų ES valstybių, tai tuo stipresnė bus NATO ir tuo bus didesnis saugumas.
– Lietuva šiuo metu neturi šalies ambasadoriaus JAV. Ar gynybos atašė visiškai atstovauja mūsų gynybos interesams ir politikai mūsų pagrindinės sąjungininkės valstybėje?
– Gynybos klausimai yra plati sąvoka. Kariniais-gynybiniais klausimais tikrai atstovauja gynybos atašė, tai yra karinis mūsų atstovas, jis turi nuolatinį ryšį su Pentagonu ir su kitomis karinėmis institucijomis Amerikoje. Taigi šiuo klausimu visiškai atstovaujama. Aišku, kur reikia politinio-diplomatinio lygmens, tada atstovauja ambasadorius. Dažniausiai būna, kad gynybos atašė dirba karinio bendradarbiavimo plotmėje ir toliau susitarimai vyksta tarp valstybių.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.
Iš kur tas egoizmas?
Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.
Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?
Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.
Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?
Austriškas pavyzdys
Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?
Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?
Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.
Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?
Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…
Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.
Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.
Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.
Nelipkite mums ant galvų
Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?
Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?
Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?
Situacija planetoje per pastaruosius 30 metų tapo pavojingesnė, atsiradus daugybei naujų problemų. Tai pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) interviu, publikuotame laikraščio „The Guardian“ šeštadienio numeryje.
Atsakydamas į laikraščio klausimą, ar per tuos 30 jo politinės karjeros metų situacija yra buvusi pavojingesnė nei dabar, NATO generalinis sekretorius pažymėjo, kad pasaulis tapo „labiau nenuspėjamas“, o situaciją planetoje tapo sunkiau kontroliuoti dėl „daugybės problemų vienu metu“.
„Tai daug pavojingesnis pasaulis“, – pareiškė J. Stoltenbergas, pabrėždamas stiprėjantį terorizmą ir augantį nestabilumą visame pasaulyje.
Laikraščio paklaustas, ar jis palaikąs karingus JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pareiškimus Šiaurės Korėjos atžvilgiu, J. Stoltenbergas atsakė: „Jeigu dabar imčiau kurti prielaidas dėl galimų karinių veiksmų variantų, aš tik sustiprinčiau situacijos netikrumą ir sudėtingumą“. Kartu jis pareiškė palaikąs „pastangas surasti politinį sprendimą derybų keliu“.
Vis dėlto NATO generalinis sekretorius pridūrė gerai suprantąs ir palaikąs Pietų Korėjos teisę, – kaip ir tam tikra prasme Japonijos, – užtikrinti savo saugumą ir kariniu keliu. „Jos turi teisę imtis atsakomųjų priemonių, kai susidurs su labai agresyviais veiksmais“, – sakė Aljanso vadovas.
Paklaustas, ar, jo manymu, D. Trampas yra ideali figūra spręsti egzistuojančias problemas saugumo sferoje, NATO generalinis sekretorius atsakė: „Donaldas Trampas – išrinktasis Jungtinių Valstijų prezidentas. O NATO – kolektyvinis 29 demokratinių valstybių aljansas. Demokratija yra ir įvairių politinių lyderių išrinkimas“.
Foreign Policy, remdamasi Eurasia Group, pateikia savąją versiją, kokie didžiausi pavojai tyko Žemės šiais, 2012-aisiais, metais. Manoma, kad baigiasi epocha, kada tarptautines rinkas reguliavo ekonomika, o geopolitikai didelės įtakos turėjo nacionaliniai saugumo reikalai.
Dabar, po finansinės griūties, Usamos bin Ladeno nužudymo ir amerikiečių karių išvedimo iš Irako pasaulis kardinaliai keičiasi. 2012-aisiais pasaulį labiausiai jaudins euro zonos likimas (ar nesubyrės Europos Sąjunga), kokie bus JAV ekonomikos atsigavimo tempai ir kokį vaidmenį pasauliniuose žaidimuose iš tiesų vaidins Kinija?
