Gintariniai papuošalai. Slaptai.lt nuotr.

Simbolius mes sutinkame aplink save visą gyvenimą. Jie visada neša informaciją, pagal juos mes galime sužinoti praeities istoriją, tradicijas ir papročius.

Simboliai skirti išmanantiems suteikia daug informacijos. Simboliai yra visur ir yra skirti apšviestiesiems. Žmogiškasis smalsumas visada žmones vertė domėti  simboliais, jie perkeldavo ten savo baimes, perkeldavo pasaulio mistinius ar nesuprantamus reiškinius.  Ir ne visada atsargumo principu, dažniausiai pasiremdami liaudies išmintimi, teigiančia, kad atsarga gėdos nedaro.

Iš simbolių ir amuletų nešiojimo papročių galime sužinoti kokiu tikslu juos nešiojo, nuo ko turėjo apsaugoti, kokią jų paskirtis ir nuo ko mus saugo. Galime geriau pažinti žmones, galime nuspėti erą, kurią jie gyveno.    

Saulės simbolis – yra bene populiariausias visose srityse simbolis Lietuvoje ir pasaulyje. Šis simbolis matomas  tiek tautinių tradicinių amuletų gamyboje, tiek juvelyrikoje, senųjų papuošalų, įvairių ženklų gamyboje. Gamyba šių gaminių siekia tūkstančius metų. Saulės vaidmuo  pabrėžiamas tradiciniuose tautiniuose renginių ritualuose. Daugumoje šalių saulė ir menulis simbolizuoja du šviesulius, o apsijungus šiuos du simbolius ateina nušvitimas. Šie simboliai visumoje yra šviesos ir žinių simboliai.

Simbolis Mėnulis – jaunikaičiu, ponaičiu, laimės nešėju. Vaizduojamas kaip ragų ar pasagos pavidalo ženklas. Senovėje aisčiai ir sarmatai labai gerbė Saulė ir Mėnulį. Saulė saugojo mus dieną, Mėnulis saugojo nuo visokiausių pavojų naktyje, Žvaigždės saugojo Mėnulį.

Mitai apie simbolius: dabar dauguma rašydami ima jėzuitų primetama versiją, kad šie simboliai susiję su velniais arba saugojo nuo jų. Tai yra visiškas melas šie simboliai buvo populiarūs 1-14 amžiuose iki krikščionybės atsiradimo, kurį dauguma mūsų protėvių simbolių sunaikino. Mėnulis saugojo nuo ugnies, vandens, ligų, nelaimių, suteikė sveikatos, gerovės.

Žaltys – priskiriamas prie antgamtinių būtybių: saugojo namus, namų židinį, gerovės, sveikatos ir vaisingumo mirusių protėvių dievybė. Jis šimtus metų laikomas gerąja namų dvasia ir globėju. Sunku paaiškinti žmogaus pagarbą kas lėmė tokį elgesį ar žibanti žalčio išvaizda, ar baimę keliantis žvilgsnis, ar tai kad jis išsineria iš savo odos. Dažnai simbolis žalčiai siejamas Žemės ir Saulės simboliais. Tai – žemės derlingumo, saulės simbolis.

Žalčiai vieni seniausių mūsų protėvių: aisčių ir sarmatų simboliai. Mitologinėse legendose žalčio funkcija –teikti gerovę namams, kuriuose gyvena. Buvo laikomas kaip pilnavertis namų gyventojas maitinamas, girdomas, saugomas….

Kirvio simbolis –akmens amžiaus populiarus simboliai. Kirvis simbolizuoja dangaus-dievybės jėgą. Gintariniai kirvio pavidalo amuletai buvo paplitę tarp baltų. Šiuos simbolius nešiodavo ištisus amžius kaip stiprybės simbolį….

Lietuvių mitologija kirvį priskiria dangaus dievui Perkūnui. Kirvio ženklas naudojamas architektūroje: geležinėse stogastulpių ir kryžių viršūnėse, kryželio galai užbaigiami kirvuku arba mediniai kirvukai kartais puošia trobos kraigai.

Rekomenduoju visiems susipažinti su tautinę simbolika paremta senovės tradicijomis ir archeologiniais radiniais. Tokius gaminius:  papuošalai, juvelyriniai dirbiniai, lietos baldų ir interjerų apdailos detalės, medaliai ir kitus tautinio paveldo artefaktus gamina ir rekonstruoja Neįgaliųjų socialinė įmonė UAB „Ūlos juvelyrų studija”.

Parengė Nerijus Bakasėnas

Nuotraukos iš Neįgaliųjų socialinės įmonės UAB „Ūlos juvelyrų studija” kolekcijos.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
 
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
 
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
 
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
 
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:15

Paskutinį balandžio savaitgalį Kulionių kaime, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje jau aštuonioliktą kartą buvo atšvęsta pirmosios pavasario žalumos šventė – Jorė. Daugiau nei pusė tūkstančio senojo baltų tikėjimo puoselėtojų mūsų protėvių papročiu dvi dienas šventė didįjį gyvybės atsigavimo vyksmą. 

Pirmąją šventės dieną visi tvarkė šventimo vietos aplinką, pirmąja pavasario žaluma puošdami šventės šventinius Jorės vartus, šventvietės stulpus ir aukurus. Po Talkos daugelis prakaitą plovė ir savo gyvybines galias stiprino kaimiškoje pirtyje.

Continue reading „Jorės šventėje romuviai prisiekė tęsti protėvių darbus”

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( III )”

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija”