Mitologinis Vilnius ( III )


Print

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Ne kartą vaikščiota su virgulėmis ir per aikštę ties Arkikatedra. Jos vis rodydavo, kad tikrai iš šios šventovės centro (o ne nuo altorių ar Šv. Kazimiero koplyčios! ) sklinda pietų link, t. y. apytikriai Aušros Vartų kryptimi, ne siauresnė kaip 10 metrų pločio energetinė juosta. Nekreipdama dėmesio nei į dabartinį Vidaus ministerijos pastatą, nei į kitas kliūtis, ji prasiveržia prie Šv. Jonų bažnyčios, perskrodžia Ragučio aikštelę ir per Šv. Mikalojaus cerkvę, per buvusius „Spalio“ ir „Maskvos“ kino teatrų pastatus, per Šv. Kazimiero bažnyčią pagaliau pasiekia Aušros Vartų teritoriją.

Įdomu, kad ji skrodžia ne pačius vartus, o Šv. Teresės bažnyčią ir toliau pulsuoja Rasų kalvos link. Vos žvilgtelėjus į žemėlapį, tampa akivaizdu, kad aplinkui šį stiprų srautą tarsi žaltys apsivijusi centrinė senamiesčio gatvė, dabar vadinama net trimis vardais – Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų.

Dar vienas akivaizdus dalykas – Ragučio šventykla atkarpą nuo Arkikatedros iki Aušros Vartų dalina lygiai perpus.

Kad čia pačiame dabartinio Senamiesčio viduryje būta kažkokios šventyklos, liudytų ir dubenėtas akmuo, aptiktas kasant pamatus „Akademijos“ galerijai. Jis dabar įkurdintas tarp dviejų liepų ant apvalaus žemės kauburėlio. Dar vienas „energetiškai pakrautas“ (tai rodo virgulės) akmuo, galbūt irgi dubenėtas, įmūrytas į „prancūziško“ namo kampą. Tai namas, kuriame per Napoleono žygį buvo apsistojęs Stendalis, o dabar įsikūrusi Prancūzijos ambasada.

Taigi legenda, kad senovėje čia buvusi Ragučio šventvietė, liudytų ir šie akmenys. Ir dar vienas liudijimas: katalikų tradicija pavasarį rengti procesijas tarp Aušros Vartų ir Arkikatedros, tarsi primenantis kažkokį labai seną paprotį. Juk Ragučio šventė yra ne kas kita, o tiesiog mums gerai pažįstamas Pavasario lygiadienis, kovo 21-oji, kai diena susilygina su naktimi.

Todėl išdrįstume atkurti tokį senovės vaizdą. Pavasarį vyriškoji dievybė, pavyzdžiui, Perkūnas, iš šiaurės žengia susitikti su moteriškąja dievybe, su Deive Motina Žemyna, ateinančia iš pietų. Ragučio šventvietėje susitikusios dievybės kasmet susituokia, ir prasideda naujas atgimimo ciklas. Žmonės džiūgauja, nes po šių šventųjų tuoktuvių visa gamta atgims, Perkūnas grumėdamas apvaisins Motiną Žemę, tad gyvybė vėl atsigaus ir suklestės.

Dėl vyriškosios dievybės centro Arkikatedros teritorijoje turbūt abejoti netenka. Juk čia gal dar Mindaugo laikais buvusi svarbiausia Perkūno šventykla. Jos pėdsakai archeologų aptikti Arkikatedros požemiuose. Vėliau jau krikščionybės laikais norėta šiai bažnyčiai suteikti lenkų šventojo Stanislovo vardą, pagaliau čia išliko Šv. Kazimiero koplyčia. Visi, be abejo, vyriškiai.

Pažvelgę į pietinį Senamiesčio galą aptiksime Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčią, kurią senieji vietos gyventojai galėjo vadinti ir Deive Motina. Tarp kitko, šios šventosios dievybės paveikslas skiriasi nuo įprasto kanono – ant jos moteriškų rankų nėra jokio kūdikėlio. Taigi švenčiausiąja Mergele Marija ji laikoma tik pagal susitarimą. Atrodo, kad visiškai neatsitiktinai greta šios šventvietės vėlgi vyrauja vien „moteriškumas“ – Šv. Teresės bažnyčia tai ne tik simbolizuoja, bet ir priima, kaip jau minėta, pagrindinę energetinio srauto tėkmę į savąsias įsčias, mat mūsų tirtas pagrindinis srautas iš tikrųjų pulsuoja kairiau Aušros Vartų. Tai, be abejo, nereiškia, kad aplinkui nėra kitų energetiškai stiprių vietų.

O kad senovėje čia būta išties gana didelio liepyno, t.y. „moteriškos“ šventvietės, liudytų ir du greta įsikūrę vienuolynai – Šv. Dvasios ir Šv. Trejybės, o prie pastarosios dar ir Bazilijonų vienuolynas. Ne tik virgulės visa tai paliudijo, tai patvirtino ir Kupolės jautrūs dvasiniai potyriai, kad ši šventoji giraitė senovėje galėjo siekti net dabartinį Filharmonijos pastatą. Jos likučiais galima pasigrožėti užėjus į stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno, beje, iki šiol „moteriško“, kiemą.

Po to, kai miestui sienos ir vartai tapo nebereikalingi, pietiniai miesto vartai buvo paversti švenčiausia vieta, įkurta koplyčia ant šių vartų aštriajame miesto kampe (Ostra brama). Beje, per Aušros Vartus išeiname į pietus, o ne į rytus. Aušrą per juos turbūt galėtume išvysti tik per trumpiausias metų dienas, per Kūčias Kalėdas. Beje, juk tuomet ir gimsta… Išganytojas, kaip ir avestiečių Mitra.

Taigi pažvelgus iš paukščio skrydžio visas senasis Vilnius atrodytų tarsi milžiniška šventykla, kurioje pulsuoja galingi „liepiniai“ ir „ąžuoliniai“ srautai, teikiantys palaimą, sveikatą ir išmintį čia gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms. Į šią šventyklą įeini iš pietų per Aušros Vartus ir perėjęs iki Perkūno šventyklos sužinai visą dieviškąją išmintį.

Šis didysis srautas traukia prie savęs ir šoninius srautus, tad susidaro panaši į milžinišką verpstę energetinė struktūra. Todėl greta jos neverta ieškoti taisyklingų rombiškų energetinių gardelių, kurių mes jau prieš pora metų negalėjome aptikti, kai pirmą kartą ant Šiuolaikinio meno centro grindų bandėme jas pavaizduoti. Jų šiaurės-pietų kraštinės vis išlinkdavo ir stengdavosi atitikti šio milžiniško magneto jėgos linijas. Bet priežastys, kodėl išlinksta jėgos linijos, mums paaiškėjo tik dabar.

Dar vienas dalykas mums sukėlė nuostabą. Turbūt ne vienas pamename dabartines Trijų Karalių (sausio 6-osios) eisenas nuo Aušros Vartų Katedros aikštės link. O baigdavosi ši eisena Rašytojų sąjungos salytėje, t. y. prie pat Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės V. Kudirkos aikštės. Tai bus mums dar viena mįslė, kurią mėginsime įspėti aiškindamiesi, kur buvęs Šventaragio slėnis.

O kol kas mus nustebino tai, kad žmonės kažkaip sąmoningai ar netgi nesąmoningai kartoja patį seniausią žygį nuo moteriškosios dievybės pas vyriškąjį dieviškąjį asmenį Perkūną, žygį, per kurį kasmet tarsi pranešama, kad jau užgimė pasaulio išgelbėtojas, kad diena ne tik nebetrumpėja, bet jau pailgėjo per visą gaidžio žingsnį!

Taigi nuo Pavasario lygiadienio, nuo kovo 21 dienos, nuo dieviškųjų sutuoktuvių jau praėjo daugiau kaip devynetas mėnesių, todėl, kaip ir dera, pagimdytas pasaulio išgelbėtojas. Šiais laikais Trys Karaliai, įžengę į Rašytojų sąjungos klubą, irgi praneša gerąją naujieną, kad užgimė naujas …vertėjas laureatas.

Priminsiu, kad mes drauge su Artūru Raila užsibrėžėme sukurti ne mokslinį, o meninį projektą. Ir žodį „meninis“ reikia suprasti tiesiogine prasme – menininkui juk leidžiama ir pafantazuoti… Be to, tai tik projektas, kuris kaip ir hipotezė nebūtinai turi atitikti vienintelę ir galutinę tiesą. Ir dar: visas projektas ar meninė hipotezė šį kartą įgavo dar vieną pavadinimą – „Mitologinis Vilnius“.

Tai leido kai kada nesiskaityti su istorikų ar archeologų sunkiai ir kruopščiai iš archyvų bei žemės iškastais faktų trupiniais, o elgtis šiek tiek laisviau, nors ir nepaneigiant daugmaž išaiškintų dalykų. Bet Vilniaus praeityje dar paslapčių tiek daug, kad ir istorikams, ir menininkams darbo bus į valias.

Dar labiau mums atrišo rankas didžiojo mokslininko ir didžiojo Lietuvos bičiulio akademiko Vladimiro Toporovo žodis: „Su visu Vilniumi, kaip ir su atskiromis jo vietomis, šventyklomis ir kitais pastatais, tvirtai siejama daugybė mitų ir legendų. Jiems atsirasti ir išlikti padėjo ne tik tam tikros išskirtinės miesto tipologinės ypatybės ir to mechanizmo, kuris įtvirtina ir pertvarko tas ypatybes semiotiniame lygmenyje, struktūra, bet ir dvasinio sluoksnio, siejančio miestą su žmogumi <…> tankumas ir sudėtingumas. Esant šitokiai situacijai, pats miestas atsiveria bet kokiai mitopoetinei intencijai, ir susidaro įspūdis, kad jis pats generuoja savo mitus ir legendas.“ (Vladimiras Toporovas „Baltų mitologijos ir ritualų tyrimai“. V.,2000, p. 8–9)

Apie miesto tipologines ypatybes jau šiek tiek kalbėjome, o apie Vilniaus dvasinį sluoksnį, o gal net kelis dvasinius sluoksnius bei apie mitopoetines paslaptis drįsime savo nuomonę pareikšti tolesniuose puslapiuose.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vaclovas Mikailionis.

(Bus daugiau)

2013.09.28


Prisijunkite prie diskusijos