Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus.
Armėnai, kurių pasaulyje yra apie 10 milijonų, o dabartinėje Armėnijoje gyvena tik koks trečdalis, ne išimtis. Iš tikrųjų, šie Mažosios Azijos gyventojai šaltiniuose minimi jau XIV – XIII a. prieš mūsų erą. Bet tai negali būti dingstimi iškelti save aukščiau kitų ir šiuo tariamu unikalumu grįsti gana agresyvius santykius su kaimynais.
Vieną tokių istorinių etapų naujoje savo knygoje nagrinėja ne koks kitatautis mokslininkas, o armėnų istorikas, publicistas ir visuomenės veikėjas Filipas Vartanovičius Ekoziansas. Į mano rankas pateko visai naujas 2020 m. išleistas tyrimas „Izarelis Ori. Pandoros skrynia. I knyga. Persija“ (Экозяанц Ф.В. Исраэль Ори, Ларец Пандоры. Книга первая. Персия; Москва, 2020; armėnų k.: Иɫɪɚɷɥ Ɉɪɢ. Ʌɚɪɟɰ ɉɚɧɞɨɪɵ. Ʉɧɢɝɚ 1: ɉɟɪɫɢɹ).
Šis autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug, pagarsėjęs ne tik kaip rašytojas ir vertėjas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jis yra sukūręs nemažai muzikinių kūrinių. Šiandien 1964 m. Charkove gimęs romansų atlikėjas gana kandžiai rašo ne tik istorinėmis temomis, bet ir nūdienos aktualijomis, net apie koronavirusą (jo blogas https://cont.ws/@melkicedek).
Bet mes grįžkime prie jo pirmosios knygos apie laikotarpį, kuris, kaip rašo autorius, XVIII a. pradžioje tapo persilaužimu Armėnijos istorijoje, kai 1711 m. mirė Izraelis Ori (Israel Ori) – didysis Persijos armėnas, melikas (arabų k. didikas, caras, kunigaikštis, armėnų titulas, kurį duodavo persų šachai) pasiskundęs Romos Popiežiui, jog persai engia armėnus ir juos reikia gelbėti. Šiandienos terminais, Izraelis Ori šaukė apie armėnų genocidą. Šie laiškai šv. Tėvui ir Rusijos carui Petrui I išplito po Europą. Popiežius gelbėti armėnų nesiėmė, tik Rusijos caras 1721 m. padėjo jiems kare su Osmanų imperija, tačiau laisvės neatnešė.
Po 100 metų armėnai vėl kreipėsi pagalbos į kitą carą – Nikolajų I, bet ir šį kartą nieko nepešė, tik caras leido armėnams persikelti į imperijos valdas, daugiausiai į Kaukazą, kurį galutinai užkariavo XIX a. vidury. Tiesa, po bolševikinio lenininio perversmo Rusijoje 1917 m. Armėnija gavo valstybės statusą, tačiau iškart buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Tik 1991 m. ji iškovojo nepriklausomybę tose pačiose persų žemėse, kur prieš 300 metų Izraelis Ori ir ketino ją įkurti.
Savo knygoje F. Ekoziansas analizuoja, kaip kilmingi armėnų melikai gyveno persų valdžioje. Šiame skyriuje autorius rašo, kad su persais armėnai sugyveno puikiai, nuolat turtėjo, turėjo žemių, savo namus, tarnus ir net savo kariuomenę. Moterys laisvai rinkosi vyrus iš musulmonų bendruomenės, ir šaltiniuose apie jokią prievartą neminima. Kitame armėnų laiške savo valdovui Petrui I melikai skundėsi tik dėl to, kad armėnės gimdo vaikus persams, taip plėsdamos jų šeimas ir silpnindamos krikščionybę. O priimdamas caro kariuomenę, Izraelis Ori žadėjo: jo didenybės caro kareiviai gali visą žiemą praleisti Armėnijoje, čia armėnų maitinami, nes viena provincija per metus gali išlaikyti 100 tūkstančių karių be jokio vargo… „Tiesiai pasakysiu: ne kiekvienas Europos monarchas tais laikais galėjo tai sau leisti…“, – pastebi knygos autorius.
Tad kyla klausimas: ar tikrai tuomet armėnai jautė tokią baisią priespaudą, ar tik ieškojo galingesnių jėgų užtarimo? Kitaip sakant, jie nuo senų laikų rinkosi vasalo dalią, tokia ji yra ir šiandien, kai atskira valstybe tapusi Armėnija toliau vergauja Rusijai ir šios pavyzdžiu vykdo agresyvią politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu.
Į knygos turinį neįeina 1915 m. armėnus ir kitas Osmanų imperijos tautas ištikusi tragedija, kuri Jerevane (ir ne tik čia) vadinama armėnų genocidu. Tačiau autorius, pats būdamas armėnų kilmės, neslepia, kad nuolat save vaizduojanti kitų auka Armėnija nėra vienintelė tokia per trejetą amžių. 1915 m. nelaimė ištiko tiek armėnus, kurie pirmieji pakėlė kardą prieš turkus, tiek kurdus, tiek musulmonus ir krikščionis.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Kaip jis sakė savo interviu portalui Slaptai.lt, „protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Naujausiuose savo interviu F. Ekoziancas neslepia savo pozicijos Kalnų Karabacho atžvilgiu: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“
Pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe, jos praeitimi dar nesukuria teisės į išskirtinumą, juo labiau, kai ši teisė nepatvirtinama realia politika – laisvės troškimu sau ir savo kaimynams.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.
Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga
Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.
Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.
Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).
Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.
Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.
O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.
Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu
F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.
Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.
Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.
Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.
Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių
„Israelis Ori. Pandoros skrynia”. Autorius – Filipas Ekozjancas
F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“)
Priekaištai Lietuvai
Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: „Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.“)
F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.
Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).
Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.
Kas ką skriaudė?
F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.
Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai” ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.
Iškalbinga Džulfos istorija
Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?
Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.
F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.
Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.
Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?
Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…
Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?
Skolose paskendęs patriarchas
Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.
Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?
Vadinamasis „armėnų klausimas” vargu ar rūpėjo
Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa. Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.
O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?
Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?
Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?
Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.
Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija
Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.
Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?
O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.
Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.
Modernieji istorikai ginčijasi, ar Abiejų Tautų Respublika nebuvo kolonijinė. Kolonializmo epochos pradžioje ji priklausė Europos galingųjų ratui, kurio narius vienijo siekimas užgrobti žemes ir jas išlaikyti, kartu teko sunkiai kautis su vidiniais ir išorės priešais.
XVII a. aušroje sąjungininkų prieš bendrą priešą – Osmanų imperiją – ieškojo ir Sefevidų Persija. Vazų dinastijos pradininkas Lenkijoje ir Lietuvoje Zigmantas III į tokią perspektyvą žvelgė palankiai.
Basieji karmelitai į Vilnių atėjo vėliau nei Isfahaną
Vilniaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia, baltuojanti greta Aušros Vartų, yra savotiškas Vazų dinastijos bei jos ryšio su Sefevidų Persija priminimas.
Ankstyvojo baroko stiliaus bažnyčią projektavo italų architektas Constante Tencalla, remdamasis S. Maria della Scala basųjų karmelitų bažnyčios Romoje pavyzdžiu. Bažnyčios įgilintame portale puikuojasi baltame marmure iškaltas Vazų dinastijos herbas – javų pėdas.
Basieji karmelitai buvo viena iš keturių naujų vienuolinių bendruomenių (be to, dar benediktinių, karmelitų ir Laterano kanauninkų), kurios Vilniuje įsisteigė vyskupaujant (1616–1630) Eustachijui Valavičiui. Tai buvo svarbi XVII a. figūra, ne tik kaip bažnyčios hierarchas, bet ir karaliaus Zigmanto III Vazos dvaro pareigūnas, mecenatas.
Šachas Abasas Didysis aktyviai bendravo su Europos monarchais, pakvietė vienuolius atvykti su krikščioniška misija.
Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos. Trys pirmieji vienuoliai atkeliavo apsidairyti 1624 m. Po dvejų metų kiti trys karmelitai išsirengė į Vilnių, čia apsistojo jau savuose namuose, nupirktuose magistrato tarėjo Ignaco Dubovičiaus. Fundaciją rėmė, tūkstantį auksinų skyrė ir vyskupas. 1626 m. gruodį karmelitai prie Aušros Vartų atidarė medinę bažnyčią.
Tiesa, ji nebuvo ilgaamžė, sudegė. Puošni barokinė bažnyčia jos vietoje buvo pastatyta 1650 m. Šachas Abbasas I
Įdomu, kad anksčiau nei Lietuvoje basieji karmelitai įsikūrė musulmoniškame krašte – Sefevidų Persijoje, jos sostinėje Isfahane.
Grupė vienuolių karmelitų iš Portugalijos čia atkeliavo 1604 m.
Prie to yra netiesiogiai prisidėjęs 44 metus valdęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas III Vaza (1587–1632). Savo motinos Kotrynos Jogailaitės jis buvo išauklėtas uoliu kataliku, jį supę visi artimieji patarėjai buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Finansiškai remti misionierius Europos krikščionis monarchus skatino ir Vatikanas.
Šacho diplomatinis žingsnis: krikščionybės išpažinimo laisvė
Sefevidų Persijos tuomečio valdovo šacho Abaso Pirmojo, praminto Didžiuoju (1587–1629), vardas siejamas su šios valstybės didžiausia galybe. Buvo sukurta nuolatinė kariuomenė, vykdytos ekonominės bei politinės reformos. Per 1603–1623 m. karus su Osmanų imperija Sefevidai užėmė Iraką, Kurdistaną, Užkaukazę.
Savo galią šachui padėjo stiprinti mezgamas karinis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas su krikščioniškuoju pasauliu. Buvo svarbu savo kariuomenę aprūpinti artilerija ir šaunamaisiais ginklais, taip įgyjant pranašumą kovojant su Turkija, taip pat užsitikrinti šilko bei kitų prekių eksporto rinkas. Reformuoti kariuomenę pagal britišką modelį jam padėjo šacho kvietimu atvykę ir ne vienus metus Abaso I dvare gyvenę keliautojai broliai Antonis ir Robertas Shirley.
Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.
Siekdamas įgyti sąjungininkų Abasas I ėmėsi gudraus diplomatinio žingsnio. Jis kreipėsi į popiežių Klemensą VIII siūlydamas įsteigti nuolatinę atstovybę.
Isfahane išties buvo įsikūrusios trijų katalikiškų denominacijų misijos: jėzuitų, basųjų karmelitų, vėliausiai – kapucinų. Tačiau ilgiausiai ir sėkmingiausiai veikė karmelitai (paskutinis vienuolis iš Isfahano išvyko 1752 m.). Vienuolyne apsistodavo keliautojai, diplomatai ir pirkliai. Pas karmelitus poilsį rasdavo misionieriai, vykstantys į tolimesnes šalis – Indiją ir toliau.
Vienuoliai vertėjavo, gydė, tarpininkavo su vietos valdžia, pristatydavo į Europą korespondenciją. Jiems buvo patikėtas diplomatų bei tarpininkų tarp Sefevidų ir Vakarų vaidmuo.
Šachas suteikė nemažai laisvių. Vakarų krikščionys galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir atlikti apeigas, statyti bažnyčias, skambinti varpais dieną ir naktį. O pirkliai, tarp kurių vyravo armėnai, gavo privilegiją nemokėti muito.
Vakariečiai šachui Abasui I savo ruožtu buvo informacijos šaltinis apie Vakarus, padėjo kurti santykius.
Istorikų pastebėjimu, krikščionių padėtis Sefevidų Persijoje turėjo daugiau teigiamų bruožų palyginti su kitų religinių mažumų grupėmis: judėjais, zoroastriečiais, sunitais. Vis dėlto ilgainiui atsirado suvaržymų.
1622 m. prasidėjo krikščionybės tikėjimą priėmusių musulmonų persekiojimas, o paskutiniais savo valdymo metais Abasas Didysis išleido įsakymą, pagal kurį atsivertusiems musulmonams suteikta išskirtinė teisė paveldėti savo giminaičių turtą iki 7 kartos (vėliau sutrumpėjo iki 4). Šachas Abasas II (1642–1666) pakartotinai patvirtino šį vediktą. Tai lėmė, kad XVII a. antrojoje pusėje į islamą perėjo 50 tūkst. krikščionių.
Požiūrio į krikščionis kaitai turėjo įtakos santykiai su Europos valstybėmis. Sefevidų Persijos valdovams negalėjo patikti ir tai, kad karmelitų ordinas pamažu tapo europiečių politinio skverbimosi į šalį įrankiu.
Pastebėta, kad katalikų misijos neapsiribojo tikybos žodžiu. Vienuoliai užrašuose fiksavo duomenis apie karavanų ir jūrų kelius, ekonomiką, valstybės sanklodą, politinę padėtį, kalbą, religiją. Misionierių veikla turėjo žvalgybinės veiklos požymių.
Karmelitai buvo finansuojami Vatikano, o nuo 1656 m. ordinas pradėjo mokėti metinę piniginę algą. Materialinę ir politinę paramą teikė Europos valstybių atstovybės, kurios veikė Sefevidų Persijos dvare. Misionierius taip pat globojo Europos monarchai. Oficialiais Persijos karmelitų globėjais save laikė Zigmanto III Vazos sostą paveldėjęs Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (1638–1648), Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1643–1715), Šventosios Romos imperatorius bei Vengrijos, Čekijos, Kroatijos ir Slavonijos karalius Leopoldas I Habsburgas (1658–1705).
Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę grėsmę
Europos monarchams partnerystė su Sefevidų Persija buvo strategiškai svarbi. Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę islamo grėsmę – istorinis krikščionių valdovų bandymas. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas III Vaza taip pat laikė, kad tai yra potencialus sąjungininkas būsimuose karuose su Osmanų Turkija.
Šachas Abasas Didysis 1599 m. išsiuntė pasiuntinius į svarbiausias Europos sostines, tarp jų ir Vatikaną bei Varšuvą, su kvietimu kurti sąjungą prieš Osmanus. Valdovo žinią gabenęs britas Antonis Shirley (1565–1635) ir šacho patikėtinis Huseinas Ali Beg Bayat Rusijoje susidūrė su sunkumais, pasiuntiniai pusmečiui buvo sulaikyti caro Boriso Godunovo, kuris sąmoningai siekė užkirsti kelią Respublikos ryšiams su Sefevidų Persija.
Aplinkybės iš tiesų sutrukdė laiku ir tinkamai atlikti diplomatinę misiją, mat šachas Abasas Didysis jau iš Zigmanto III Vazos siųsto pasiuntinio sužinojo, kad Lenkijos karaliui skirtos dovanos nebuvo perduotos, dėl to labai supyko.
Zigmanto III Vazos pasiuntinys buvo iš Persijos kilęs armėnų pirklys Seferas Muratovičius (Sefer Muratowicz). Žinoma, kad šis ne vieną kalbą mokėjęs asmuo su Osmanų Turkijos pasiuntiniais į Respubliką atvyko apie 1596 m., pradžioje įsikūrė Lvove, o paskui Varšuvoje ir sugebėjo pelnyti tokį karaliaus asmeninį pasitikėjimą, kad 1601 m. monarcho pavedimu išvyko į Sefevidų Persiją.
Zigmanto III Vazos pasiuntinys į Sefevidų Persiją 1601-1602 m. kelionę detaliai aprašė, užrašai buvo ne kartą publikuoti lenkų kalba.
Kaip pastebi lenkų istorikai, armėnų prekybininko pasitelkimas ir asmeninis bendravimo kanalas su Sefevidų šachu Abasu Didžiuoju yra pavyzdys, kaip ATR valdovas užsienio politikoje nepaisė savo parlamento, veikė savo nuožiūra.
Muratovičiaus kelionės tikslas buvo nustatytas jo sutartyje su karaliumi. Zigmantą III Vazą domino persiškas šilkas. Po metų persiški prabangūs kilimai, audiniai papuošė Varšuvos rūmus ir palapines; keli kilimai dabar saugomi Miuncheno centre esančiuose Residenz rūmuose, buvusioje Bavarijos karalių rezidencijoje. Tačiau svarbiausia misijos užduotis buvo užtikrinti tiesioginį nuolatinį kontaktą su potencialiu sąjungininku prieš Osmanų imperiją.
Karališkojo pasiuntinio statusas ir prekybininko įgūdžiai armėnų pirkliui padėjo įveikti tuomet pusmečio reikalavusius atstumus tarp Varšuvos ir Isfahano. Istorikų vertinimu, būtent armėnų pirkliui per konfidencialias derybas su šachu prie šachmatų lentos pavyko pasiekti Lenkijos ir Sefevidų Persijos santykių persilaužimą.
Respublikos valdovas dosniai atsidėkojo. Muratovičiui buvo suteikta privilegija importuoti prekes iš Rytų, suteikta teisinė neliečiamybė bei karališkojo tiekėjo bei dvariškio statusas. Beje, savo diplomatinę misiją, vykdytą karaliaus pavedimu, armėnų pirklys detaliai aprašė, jo užrašai ne kartą buvo publikuoti lenkų kalba.
Po to tarp Varšuvos ir Isfahano buvo dar ne vienas kontaktas.
1605 m. į karaliaus Zigmanto III dvarą Varšuvoje atkako šacho pasiuntinys Mehdi Kuli benTurkman su žinia apie Abaso Didžiojo pergales prieš sultoną. Tikėtasi, kad tai paskatins sprendimą prisidėti prie koalicijos prieš Osmanus.
Dar kartą šacho Abaso Didžiojo pasiuntiniai, šįkart vadovaujami anglo Roberto Sherley (1581–1628), pas Anglijos ir kitus Europos monarchus su diplomatine misija buvo išsiųsti 1608 m. Pirmasis buvo aplankytas Zigmantas III Vaza. Laiškais šachas kvietė šlietis prie antiosmaniškos koalicijos, kurią sudarytų Anglija, Prancūzija, Šventoji Romos imperija, ATR bei maskvėnai. Šachas siūlė jungtinėms pajėgoms su jo armija susitikti Alepe.
Istorinės aplinkybės tam nebuvo palankios, Zigmantas III Vaza šachui Abasui Didžiajam galėjo pasiūlyti tik asmeninę draugystę.
1600 m. Respublika įsitraukė į karus su Švedijos karalyste ir Maskvos valstybe. Varšuvos seimas norėjo palaikyti taiką su Osmanų Turkija, už ją pasisakė 1605 bei 1606 m. Koalicijos su persais perspektyva atitolo, juolab kad atsirado problemų ir šalies viduje – kilo maištas, vadinamas Zebžidovskio rokošu (1606–1608).
Tačiau taika su Osmanų Turkija nebuvo ilgaamžė.
1620 m. rudenį, kai turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją, Varšuvos seimas ir karalius kariuomenės vadovavimą pavedė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. 1621 m. liepą jis drauge su kitais ryškiais LDK vadais – Aleksandru Sapiega, Mikalojumi Zenavičiumi, Aleksandru Radvila, Jonu Zaviša – per Lvovą pajudėjo pietų kryptimi ir susijungė su Krokuvos vaivados Stanislavo Lubomirskio vadovaujamais lenkų pulkais.
Persiškas kilimas su karališkuoju Zigmanto III Vazos herbu – šacho Abaso Didžiojo dovana Lenkijos karaliui.
Rugsėjį prie Chotyno ant Dniestro kranto prasidėjo mūšiai, trukę visą mėnesį. 70 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę sudarė kazokai. Osmanų kariuomenė, dvigubai ar net trigubai didesnė, buvo sutriuškinta. Tačiau skaudžių nuostolių patyrė ir Respublika. Rugsėjo 24 d. nuo žaizdų mirė didysis etmonas Chodkevičius.
Teigiama, kad sultono Osmano II kariuomenę pavyko įveikti tai, kad tuo pat metu šachas Abasas I surengė žygį į Rytų Turkiją.
