Apie Petro Cvirkos prozos veikalų vertę neturiu jokios pagrįstos nuomonės, nes tikriausiai nieko iš jo raštų nesu skaitęs net vaikystėje, tačiau viena bibliotekininkė liudija, kad, pasklidus gandui apie planuojamą Cvirkos paminklo nuvertimą (iškėlimą?), pastebimai šoktelėjo skaitytojų susidomėjimas šio rašytojo kūrybiniu palikimu, žmonės esą masiškai tempia į namus jo knygas, nežiūrint to, kad bibliotekos dirba ekstremalios situacijos sąlygomis. Tai reiškia, kad rašytojo atminimas prisikelia iš numirusių, vėlė prabunda, jo veikalai iš naujo yra atverčiami, sužinojus, kad 60 su viršum metų išstovėjęs ir jau suvis sukriošęs kontroversiško rašytojo paminklas bus nubaustas kalėti, uždarytas į belangę ar net nukankintas ketvirčiuojant.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai nieko verti yra pasakojimai, kad P.Cvirka buvo nunuodytas sovietų valdžios agentų 1947 m., baiminantis rašytojo atsivertimo į kitą pusę, kažin ar anas išties jau buvo toks didelis kankinys, kaip dabar kartais sporadiškai yra bandoma pavaizduoti, tačiau labai tikėtina, kad kankinio statusą liaudies vaizduotėje greitai įgys P.Cvirkos paminklas. Kas be ko, ne kiekvienam buvo lemta tapti kovotoju už laisvę, tačiau tokiu atveju, kaip matome, nelaimėliui galima guostis bent tuo, kad kartais net ir labai nešvento žmogaus paminklas įgyją paminklo disidento statusą.
XXX
Tačiau, broliai ir seserys, ne pats paminklo nukėlimas mums gali užtraukti dideles nelaimes, daug didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad meras Šimašius jau siūlo P. Cvirkos skverą iš šalia prilipusią gatvę pervadinti į Uosto skverą ir Uosto gatvę, tarsi dar būtų galima kur nors išplaukti.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu prisimenate, tas pats Šimašius neseniai niekuo dėtą Lukiškių aikštę buvo pavertęs pliažu, taigi dabar jau baisu net pagalvoti apie tai, kokius grandiozinius užmanymus puoselėja nevykėlis meras, užsimoję vieną iš pagrindinių miesto skverų pavadinti Uosto vardu. Klausiu labai rimtai – ar tas pats Šimašius jau nėra nusprendęs užtvindyti Vilniaus miestą, paverčiant jį Vilniaus mariomis, ir tokiu būdu štai nuplaunant visas nuodėmingo vadovavimo savivaldybei žymes? Tarkime, „Po manęs nors ir tvanas“, dar spės pagalvoti Šimašius, pavertęs Vilniaus miestą nuskendusių laivų kapinynu su vaiduoklių uostu, vietoj buvusio skvero.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Žinia, nuskendusio dugne laivui vadovauja padugnių komanda, todėl jums, broliai ir seserys, į rugsėjo 10 d. mitingą derėtų rinktis užsidėjus gelbėjimosi liemenes.
2021.09.09; 06:00
XXX
išvykome iš ryto kai vanduo čia matinis
į marių dugną ir įstrigęs į žoles
jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai
undinės priartėjančias akis giliai žalias
X
ką akys dar matys? –
— gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas
dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas
nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias
Nuo aplinkosaugos skandalų, naujos valdžios išrinkimo iki visuotinio karantino – 2020-ieji pažymėti svarbių minėjimų, pažangių idėjų, pilietinių iniciatyvų, visuomenę papiktinusių skandalų bei koronaviruso krizės įvykiais. Baigiantis metams naujienų agentūra ELTA pateikia 15 įsimintinų ir garsiai viešojoje erdvėje nuskambėjusių įvykių.
„Grigeo“ skandalas. Teisėsauga sausį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbta, kad aplinkai padaryta žala gali siekti apie 60 milijonų eurų. Atsižvelgiant į tai, bendrovei „Grigeo Klaipėda“ sausio 7 dieną buvo surašytas privalomasis nurodymas nedelsiant nutraukti aplinkos teršimą nevalytomis nuotekomis.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr. VSD skandalas. Kovą pranešta, kad aukšto rango žvalgybos pareigūnas yra pateikęs informaciją apie tai, jog Valstybės saugumo departamento vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos žmones ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
Teigta, kad pareigūnas 2019 metų pavasarį turimą informaciją pateikė tuomet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas ėjusiam Vytautui Bakui, informuoti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-mečio minėjimas. Kovo 11-ąją Lietuva minėjo vieno iš svarbiausių šalies istorijos įvykių – Nepriklausomybės atkūrimo – 30-ąją sukaktį. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“, už kurį balsavo 124, susilaikė 6 deputatai.
Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Šis dokumentas yra saugomas Seimo archyve kartu su kitais parlamento priimtais teisės aktais.
Koronaviruso pandemija. Praėjusių metų pabaigoje Hubėjaus provincijos sostinėje Uhane kilusi COVID-19 epidemija žiemą pradėjo plisti į kitas pasaulio šalis ir neilgai trukus tapo pandemija, su kuria pasaulis intensyviai kovoja iki šiol. Jau dabar skaičiuojama, kad koronavirusas nusinešė daugiau nei 1,6 mln. žmonių gyvybes, o daugelis pasaulio valstybių šiuo metu fiksuoja užsikrėtimo rekordus.
Pandemija neaplenkė ir Lietuvos – nuo jos pradžios iš viso infekcija užsikrėtė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, daugiau nei 1000 mirė.
Visuotinio karantino paskelbimas. Lietuvoje nustačius pirmuosius koronaviruso infekcijos atvejus ir siekiant pažaboti viruso plitimą, Vyriausybė nutarė nuo kovo 16 d. paskelbti karantiną visos šalies mastu. Jo metu buvo uždarytos parduotuvės, išskyrus maisto prekių bei vaistines, taip pat barai, kavinės, grožio salonai, uždrausti renginiai ir masiniai susibūrimai, sustabdyta ugdymo įstaigų veikla, uždraustos kelionės į užsienio valstybes. Vėliau ribojimai pradėti švelninti, o nuo birželio 17 d. nuspręsta karantiną nutraukti. Antrasis visuotinis karantinas paskelbtas lapkričio 7 d. ir šiuo metu galioja iki sausio 31 d.
Gruodžio 26-ąją į Lietuvą atvežti pirmieji skiepai nuo COVID-19, o gruodžio 27-ąją pradėtas skiepyti medicinos personalas visoje šalyje. Vėliau bus skiepijami globos įstaigų gyventojai, vyresni ne 65 metų asmenys, sergantieji lėtinėmis ligomis.
Sostinė – kavinė po atviru dangumi. Balandžio mėnesį Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad savivaldybė lauko kavinėms dovanoja visas miesto viešąsias erdves. Paskelbta iniciatyva sulaukė didelio šalies ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Apie Vilniaus sumanymą leisti lauko kavinėms savo staliukus pastatyti viešose miesto erdvėse rašė CNN, „The Guardian“, „New York Post“, „Daily Mail“, „Independent“. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė skelbė, kad iniciatyva sulaukė didžiulio verslininkų susidomėjimo – vien per savaitgalį sulaukta 120 pasiūlymų, kuriuose verslininkai nurodė norį sostinės viešose erdvėse pastatyti daugiau nei tūkstantį staliukų.
Paplūdimys Lukiškių aikštėje. Lukiškių aikštėje birželio viduryje buvo atidarytas dirbtinis smėlio paplūdimys, kuriam įrengti panaudota apie 300 kubinių metrų smėlio, o visas paplūdimio plotas siekė 1660 kvadratinių metrų. Šiuo sprendimu neilgai trukus pradėjo piktintis ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai, kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms. Neilgai trukus, rugpjūčio 1 dieną, įsigaliojo kontroversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Rekordinė investicija. Rugsėjo pradžioje Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje pristatyta rekordinė plyno lauko investicija Lietuvos istorijoje – VMG grupė oficialiai atidarė vieną didžiausių Europoje medienos drožlių plokščių gamyklų, į kurią investuota 146 mln. eurų. Ir sukurta 140 naujų darbo vietų. Į vienos aukštą pridėtinę vertę turinčios darbo vietos sukūrimą VMG grupė vidutiniškai investavo apie 1 mln. eurų.
S. Cichanouskajos atvykimas į Lietuvą. Praėjus kelioms dienoms po Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų, kuriuos tariamai laimėjo nuo 1994-ųjų šaliai vadovaujantis Aliaksandras Lukašenka, pabaigos, tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė, kad buvusi kandidatė minėtuose rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja yra Lietuvoje ir jai Vyriausybė suteikė neviešą saugią prieglobsčio vietą.
„Laisvės kelio“ akcija. Rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio dieną – žurnalisto, visuomenininko Andriaus Tapino iniciatyva organizuotas pilietinis renginys„Laisvės kelias|Vilnius – Baltarusija“. Jame dalyvavo daugiau apie 50 tūkst. žmonių, nutiesusių gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio, tokiu būdu išreiškiant palaikymą už laisvę ir demokratiją protestuose kovojantiems baltarusiams. Baltarusijoje tebesiautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Masiniai protestai Baltarusijoje prasidėjo po to, kai rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų laimėtoju save pasiskelbė ilgametis jos vadovas Aliaksandras Lukašenka. Reikalaudami jo pasitraukimo, šalies gyventojai taikiai išėjo į gatves, bet juos pasitiko OMON pajėgos, kurios prieš protestuotojus naudojo gumines kulkas, ašarines dujas. Iki šiol pranešama apie protestuotojų sulaikymus, vykdomus kankinamus, žuvusius asmenis.
Visuomenės reakciją sukėlę protestai, diskusijos, socialinės iniciatyvos:
„Black Lives Matter“ palaikymo akcija. Birželio pradžiojeVilniuje, prie Katedros, surengta akcija siekiant palaikyti JAV prasidėjusį „Black Lives Matter“ judėjimą ir atkreipti dėmesį į rasizmo problemas šalyje ir už jos ribų. Masinius protestus JAV išprovokavo juodaodžio George`o Floydo mirtis gegužės 25 d., baltaodžiui policininkui Mineapolio gatvėje beveik devynias minutes keliu užspaudus ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio G. Floydo kaklą, nors jis skundėsi, kad negali kvėpuoti. Protestų banga neilgai trukus nusirito ir į kitas pasaulio šalis.
Balso teisė – nuo pat gimimo.Seimo rinkimų kontekste rudenį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusija dėl galimybės Lietuvai tapti pirmąja valstybe pasaulyje, svarstančiai apie visuotinę balso teisę, kurią iki piliečiui sukaks 18 metų įgyvendintų tėvai arba teisėti globėjai. Idėjos šalininkai teigiamai vertino tokios diskusijos progresyvumą, galimybę skatinti jaunų žmonių domėjimąsi šalies gyvenimu, didinti rūpestį šeimų interesais, politiniam vektoriui nuo vyresnės kartos pasislinkus jaunesniosios link – progresyvumo suteikti ir šalies politikai. Savo ruožtu kritikai išreiškė nuogąstavimų, dėl sudėtingo tokios idėjos įgyvendinimo, ypač plačios diskusijos poreikio ir ne vienerius metus stringančių kitų iniciatyvų, siekiančių atjauninti elektoratą.
Nelegalios veisyklos. Rugsėjį viešojoje erdvėje masiškai išplito informacija bei nuotraukos iš nelegalių gyvūnų veislynų, kur užfiksuotas žiaurus elgesys su gyvūnais. Visuomenėje kilus rezonansui dėl tokio elgesio, Seimas pradėjo svarstyti siūlymus dėl bausmių griežtinimo už žiaurų elgesį su gyvūnais veisiant juos komerciniais tikslais. Kaip skelbė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, išaiškinus apie nelegalių veislynų veiklą, į gyvūnų prieglaudas paimta apie 300-us šunų.
Prancūzijos prezidento vizitas Lietuvoje. Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas su sutuoktine Brigitte Macron. Oficialaus vizito metu buvo apsilankyta Prezidentūroje, su Lietuvos prezidentu Gitano Nausėda diskutuota abiem šalims aktualiomis temomis. Pokalbyje aptarta padėtis Baltarusijoje, tarptautinės bendruomenės veiksmai, siekiant palaikyti demokratinius procesus šioje šalyje bei išreikšti solidarumą su Baltarusijos pilietine visuomene. Lietuva pristatė Prancūzijai iniciatyvą rengti galimą ES paramos paketą Baltarusijos politiniams, ekonominiams ir visuomeniniams pokyčiams.
Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Seimo rinkimai. Pandemijos kontekste vykusių eilinių Seimo rinkimų metų šalis išrinko naująją valdžią. Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinus 2 rinkimų turų rezultatus paaiškėjo, kad parlamente daugiausia mandatų – 50 – laimėjo praeitą kadenciją opozicine partija buvusi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, antroje vietoje – buvusio premjero Sauliaus Skvernelio vedama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija, gavusi 32 vietas Seime. Liberalų sąjūdis ir Lietuvos socialdemokratų partija gavo po 13 mandatų, Laisvės partija – 11, Darbo partija – dešimt, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos atstovai – po tris mandatus, partijos „Laisvė ir teisingumas“, Lietuvos žaliųjų partijos atstovai – po vieną.
Nauja Vyriausybė. Po Seimo rinkimų centro dešinės valdančiąją koaliciją suformavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija lapkričio viduryje paskelbė siūlomus kandidatus į 14 ministerijų vadovų postus. Naujasis Ministrų Kabinetas su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte Seime patvirtintas gruodžio 11 d.
Vadovų skyrimas. Seimas balandžio pradžioje pritarė prezidento į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius antrai kadencijai pasiūlyto Dariaus Jauniškio kandidatūrai. Jo paskyrimą vėliau galutinai patvirtino prezidentas Gitanas Nausėda. D. Jauniškis – pirmasis žvalgybos vadovas, į šias pareigas paskirtas dvi kadencijas iš eilės. VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu vietoj valstybės kontrolieriaus pareigas tuomet ėjusio Arūno Dulkio prezidentas pasiūlė jo pavaduotoją Mindaugą Macijauską. Tokį sprendimą šalies vadovas motyvavo dėl minėto kandidato ambicingesnės ir konkretesnės vizijos. Seimas, pradžioje pasipriešinęs prezidentui dėl A. Dulkio atleidimo iš pareigų, galiausiai nusileido prezidentui G. Nausėdai.
Birželį Klaipėdos valstybinei jūrų uosto direkcijai pradėjo vadovauti Algis Latakas. A. Latakas anksčiau dirbo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje KLASCO, kelerius metus ėjęs KLASCO gamybos direktoriaus pareigas, dirbo konsultacinėje verslo įmonėje „Averditum” direktoriaus pavaduotoju. Yra įgijęs vadybininko ir inžinieriaus mechaniko specialybę.
Valstybei strateginę reikšmę turintis uostas nuolatinio vadovo neturėjo nuo 2019 m. kovo, kai iš šių pareigų buvo atleistas Arvydas Vaitkus.
Naujas pareigas pradėjo eiti ir buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovė Diana Vilytė. Ji nuo spalio 17 d. pradėjo dirbti paslaugų valdymo direktore Registrų centre. Tuo tarpu VPT daugiau nei metai neturi nuolatinio vadovo – nuo praėjusių metų spalio tarnybai vadovauja laikinoji vadovė, direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.
Netektys. Lietuva per 2020-uosius neteko daug iškilių žmonių.
Eidama 91-uosius metus kovo 10 dieną mirė muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji buvo pirmojo atkurtos Lietuvos faktinio vadovo muzikologo Vytauto Landsbergio žmona. G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006).
Eidamas 71-uosius metus balandžio 30 d. mirė Kauno technologijų universiteto (KTU) gimnazijos įkūrėjas, pedagogas Bronislovas Burgis. B. Burgis gimė 1949 metais Plungės rajone, Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) gavo technologijų daktaro laipsnį. B. Burgis buvo įkūręs savo vardo labdaros ir paramos fondą moksleiviams iš daugiavaikių ar sunkiau besiverčiančių šeimų, buvo ilgametis KTU vadovas.
Žurnalistas Aurelijus Katkevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Rugpjūčio 12 d., eidamas 58-uosius metus, mirė Aurelijus Katkevičius. A. Katkevičius – žinomas šalies žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tinklaraštininkas, poliglotas, vienas pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistų. A. Katkevičius taip pat yra išvertęs į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinių, dramų, poezijos. A. Katkevičiaus nuopelnai Lietuvai įvertini Sausio 13-osios atminimo medaliu.
2020-aisiais Lietuva neteko ir profesoriaus Romo Pakalnio. Po sunkios ligos jis mirė rugsėjo 20-osios rytą. Profesorius visą gyvenimą skyrė krašto gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Dirbdamas Mokslų akademijos Botanikos institute kartu su prof. Kaziu Ėringiu pradėjo naują Kraštovaizdžio ekologijos sritį. Sovietmečio pabaigoje aktyviai įsijungė į kovą prieš naftos platformą T6 prie Kuršių nerijos. Buvo Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir I Sąjūdžio Seimo narys. Aktyvus Lietuvos gamtosaugos ir Lietuvos švietimo koncepcijos bendraautorius. 2000–2008 m. Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys ir pirmininkas. Nuo 1997 m. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas.
Gruodžio 11-ąją mirė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. Ji buvo įvertinta daugybe apdovanojimų: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimu – Metų Tolerancijos žmogus, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.
I. Veisaitė taip pat įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
Seimo narių grupė registravo Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo pataisas, kurios užtikrins Lukiškių aikštės perdavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Pagal siūlomą projektą, „Lukiškių aikštę Vilniuje panaudos teise neatlygintinai valdo ir ja naudojasi biudžetinė įstaiga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.
„Tai, kaip Vilniaus mieste elgiasi ir kaip iš visiems mums šventų vietų tyčiojasi liberalai bei koalicijoje su jais esantys konservatoriai, – nedovanotina. Tam, kad būtume visiškai tikri, jog pliažai Lukiškių aikštėje nesikartos kiekvieną vasarą ir neniekins tų nužudytų žmonių, kurių vardai iškalti ant KGB rūmų pamatų, atminimo, ir registravome įstatymo pataisas, kuriomis Lukiškių aikštės valdymas atitenka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Jam priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus bei priešais jį esanti Lukiškių aikštė sudaro vientisą architektūrinį kompleksą, muziejus turi daug patirties ir žinių įprasminant laisvės kovas, tad aikštės tvarkymas taps paprastesniu ir neabejotinai užtikrins jos memorialinį statusą”, – sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
Pasak jo, poreikis ieškoti aikštei naujo šeimininko kilo po to, kai Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius laisvės kovas ir žmonių kančią bei mirtį menančioje aikštėje, prieš pat KGB rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, visai vasarai įrengė pliažą ir jo nenuėmė net įsigaliojus Seimo priimtam įstatymui.
Įstatymas nustato, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiems 1863–1864 m. sukilėliams.
Tikimasi, kad įstatymo pataisos dėl Lukiškių aikštės, kurias savo parašais parėmė Seimo „valstiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, „socialdarbiečių“ frakcijų atstovai, bus pateiktos Seimui šią savaitę.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausybėje, darbo grupės posėdyje, nebuvo priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės valdymo. Darbo grupė sprendimą žada priimti penktadienį.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad dabar darbo grupės pagrindinis tikslas suformuluoti, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymą.
„Įstatymo įgyvendinimo nuostatos yra įvairialypės, jos įtraukia ir aikštės valdymo klausimus, ir įvairius kitus klausimus, kuriuos kelia įstatymas. Mums svarbiausia suformuluoti, kaip įstatymą tinkamai įgyvendinti. Apsvarstėme tikrai įvairius siūlymus, įvairius klausimus, nusprendėme dar kartą susitikti rytoj ir galutinai suformuluoti siūlymus“, – žurnalistams po darbo grupės posėdžio teigė M. Kvietkauskas.
Kultūros ministras pripažįsta, kad vienas iš svarstomų variantų yra perduoti aikštės valdymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
M. Kvietkauskas taip pat pripažįsta, kad į penktadienį numatytą darbo grupės posėdį dėl Lukiškių aikštės valdymo Vilniaus savivaldybės atstovai nekviečiami.
„Mes turime priimti principinius sprendimus jau darbo grupės sudėtyje, esame gavę savivaldybės pozicijas raštu, jas taip pat aptarinėjome, įvertinome“, – sakė ministras.
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo ši šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas teigia, kad darbo grupės posėdžio metu buvo išgrynintos trys idėjos.
„Kad reikia papildyti Lukiškių aikštės įstatymą, reikia tęsti pokalbius su savivaldybe dėl galimo panaudos pratęsimo ir prašyti Vyriausybę įvertinti dėl tolimesnio galimo panaudos gavėjo pakeitimo“, – idėjas pristatė A. Jakubauskas.
LGGRTC direktorius taip pat akcentuoja, kad jo vadovaujamas centras būtų pajėgus valdyti Lukiškių aikštę.
„Jeigu būtų Vyriausybės sprendimas ir būtų taisytas įstatymas – taip. Bet aš nenorėčiau spekuliuoti, geriausiai būtų kalbėti po to, kada bus priimtas sprendimas“, – teigė jis.
Paklausas, ar LGGRTC rūpintųsi ir Lukiškių aikštės priežiūra, A. Jakubauskas akcentavo, kad jo vadovaujamas centras būtų atsakingas tik už aikštės valdymą.
„Iš pradžių buvo pasiklysta formuluotėse: priežiūra ir valdymas. Priežiūra, be jokios abejonės, atpuola, nes mes tikrai ne medžių genėtojai ir sniego valytojai, bet valdymas, kada yra aikštė įveiklinama ir Genocido centras tampa aikštės valdytoju, tada taip, mes būtume pasirengę“, – teigė jis, akcentuodamas, kad aikštės priežiūra rūpintųsi pasamdyta įmonė.
ELTA primena, kad rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontraversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, skubos tvarka buvo priimtas po to, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pasak priimto įstatymo, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m.
Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.ltDykuma
Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.
Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.
Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.
Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.
X
Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.
X
Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.
Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.
Už tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.
Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.
Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?
Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.
X
O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.
Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
X
Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama kupiūras:
Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.
Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto
Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.
Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.
O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere.
Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…
Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt
Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.
Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.
Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją.
Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.
Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką.
Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Daug kur kalbama apie Vilniaus Lukiškių aikštę planavimą ir paskirtį. Kas bus su dar veikiančiu „pliažu“? Ar šis vasarinis pomėgis bus pratęsiamas? Meras Remigijus Šimašius nenori pasiduoti nei valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, nei mums, kitaip manantiems…
Rupjūčio 4 d. per Lietuvos radiją vėl buvo apie tai kalbama. Pritariu rašytojui ir filosfofui Vytautui Rubavičiui, kad mintis apie tokį „pliažą“ – tai esanti didelė nuodėmė.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
———————–
O kodėl toks meras R. Šimašius negalėtų pastatyti pliažo Vilniaus Arkikatedaros aikštėje? Kas jam draustų? Kunigai, pats metrotopolitas bei tikintieji? O radijo diskusijoje dalyvavęs žurnalistas J. Vinokuras galėtų leisti, nes, atseit, ši aikštė nedraustinoje zonoje… Nusikelkime dar toliau nuo Vilniaus, – ar į Kijevą, Rygos, ar kitų sostinių aikštes. Vietoje Laisvės, Nepriklausomybės aikščių pribarstykime smėlio, įsteikime po pliažą, maudykles. Tegul piliečiai vaikštinėja pusnuogiai aikštėse, tegul į juos žiūri dirbantieji, tegul ir stebisi, kreivai šypsosi.
————————–
O man kilo šventvagiška mintis – tokį „pliažą“ tegul įsikuria pats Rusijos lyderis Vladimiras Putinas Maskvos Raudonojoje aikštėje, – juk čia ir Leninas, ir kai kurie jo pakalikai, kaip Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir dar kai kurie jų pasekėjai galėtų pasidžiaugti ir pamosikuoti per nemirtingus sapnus!
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis piktinasi, kad, minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius už savivaldybės pinigus ir be tarybos pritarimo atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.
„Tą vertinu ne tik kaip pasityčiojimą iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių, kaip atmintinų pagarbos vertų vietų niekinimą, bet ir kaip moralinį nusikaltimą lietuvių kalbai. Aplink teritoriją matomi angliški užrašai demonstratyviai rodo, kad R. Šimašius sąmoningai spjovė į lietuvių kalbą. Ir ne pirmą kartą“, – rašoma A. Antanaičio pareiškime.
Jo teigimu, teisiškai tokius R.Šimašiaus veiksmus lietuvių kalbos atžvilgiu įvertins Valstybinė kalbos inspekcija.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
VLKK pirmininkas ragina valstybės institucijas, organizacijas ir piliečius nebūti abejingus lietuvių kalbos trypimui.
„Pradėdamas okupaciją priešas visada pirmiausia nusitaikydavo į kalbą. Lietuvių kalba šiandien yra Vilniaus mero taikinys. Kurios kariuomenės eilinis yra R.Šimašius?“ – retoriškai klausa A. Antanaitis.
Tokį pasiūlymą Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos frakcijų seniūnai Ramūnas Karbauskis ir Andrius Palionis.
Jų teigimu, tai sumažins alkoholinių gėrimų prieinamumą, taip pat padės išvengti alkoholio vartojimo nulemtų nelaimingų atsitikimų prie vandens telkinių.
Siekiant suteikti ūkio subjektams protingą terminą pasiruošti šio įstatymo įgyvendinimui, siūloma nustatyti, kad draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais paplūdimiuose, įsigalios nuo 2020 m. sausio 1 d. R. Karbauskis ir A. Palionis taip pat siūlo aiškiai reglamentuoti, kad tais atvejais, kai stacionariajai viešojo maitinimo vietai, kuriai yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, priklausanti alkoholinių gėrimų išdavimo klientams ar padavėjams vieta yra įrengta lauke ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo šios stacionariosios viešojo maitinimo vietos, papildoma licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nėra reikalinga.
Pagal jų siūlomą projektą, „įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose), išskyrus atvejus, kai savivaldybės taryba nustato mažesnį atstumą arba uždraudžia prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis“.
