Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.
Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…
Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).
Nukėlus Petro Cvirkos paminklą Vilniaus centrinėje aikštėje jau keliami balsai, besikėsinantys ir į Salomėjos Nėries literatūrinę vertę.
Gerbiu Salomėją Nėrį – poetę. Ji – lietuvių tautos lakštingala. Tokie prievardžiai vėjais nemėtomi. Ir anaiptol nelaikau jos tarybine ar sovietine poete. Kažkuo ji skiriasi nuo A. Venclovos ir kitų to meto kūrėjų. Sunku suvokti, kiek lietuvių motinų lūpos nustotų auklėjamojo poveikio savo jaunosioms kartoms, jeigu kokia jėga išbrauktų šios poetės mums paliktą janystės ir jos brandžią kūrybą laisvoje Lietuvoje bei ilgai falsifikuotas, bet išsaugotas klajonių eiles rinkiny „PRIE DIDŽIOJO KELIO“, kur Salomėja Neris išlalikė savo skaistų vardą.
Yra ir kitokia Salomėjos Nėries asmenybės dalis – sovietinė veikėja, lietuvių tautos išdavikė, kolaborantė, poemos apie Staliną ar apie Marytę Melninkaitę autorė. Šita Salomėja man nereikalinga ir apie ją aš niekur nerandu reikalo kalbėti ar svajoti. Tiesiog tos nepasiilgstu. Tai stalininės prievartos gal net iki galo nei mūsų (nei jos pačios) neįsisąmoninta auka. Tai dirbtinai epochos kelta herojė. Šitos asmenybės dalies man niekur neprireikia. Gal kam?
Daug kas kalba apie okupacijos epochą, bet, matyt, mes nei vieni, nei kiti nemokame iki galo suprasti nei to istorijos tarpsnio, nei juo net ir nuoširdžiai susižavėjusių žmonių tikrųjų mentalitetų, net nemokame tinkakmai istorijai padėkoti už šiandienę laisvę. Tiesiog neatsakėme iki galo, kas tuos žmones į tą išdavysčių kelią pastūmėjo, ir kokia buvo alternatyvi Lietuvai išeitis ar ko kas nepadarėme, kad to neįvyktų. Nepamirškime, kad teisė didvyriškomo iš nieko nereikalauja.
Salomėja Nėris. Vikipedija foto
Jau kelintą kartą girdime, kaip Salomėja Neris suplakama į vieną šutvę su Petru Cvirka ir kitais to meto veikėjais. Tikrai Salomėja pasirašė po garsiuoju stojimo į Trečiąjį Frontą pareiškimu ir pasuko Lietuvai pavojingu keliu. Bet pasakykime ir antrą tiesą, kad ją tuo keliu pasukti prikalbėjo garsūs kiti to meto kairieji veikėjai K. Korsakas, A. Venclova, A. Sniečkus, J. Paleckis… Ir pamirštame, kad jai garsaus pareiškimo į Trečiąjį Frontą tekstą parašė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) išeivijoje steigėjas Bronys Raila. Jis dar prieš karą išvykoje į Austriją Vienoje Neriai aiškino, kaip kapitalistai į Atlantą ar Dunojų verčia kviečius, kad darbo žmonės neturėtų pigios duonos. Ir jai tų žmonių darėsi gaila. Abejingas svetimam likimui žmogus to būtų nepatyręs.
Prisiminkime poetės jautrų požiūrį į neturtingą tėviškės kaimynystėje Kiršuose gyvernusią amžininkę, ką rodo jos eilėraštis JAUNYSTĖ: Saule nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina, tau akyse dangaus šviesa, tu man viena, viena, viena… Ne. Salomėja, rašydama šį kūrinį, nebuvo dar parsidavusi Stalinui. Ji tik mokėjo į vargšę kaimynę pažvelgti per jautrumo akis ir jos gailėtis.
Mes dar nežinome, kuo Lietuvai baigsis stojimas į Europos Sąjungą. O stojome, regis, su didele euforija, ir linkime jai čia sėkmės. Bet ar vienas patriotiškai nusiteikusių didžiųjų mūsų Sąjūdžio veikėjų (tarp jų R.Ozolas) nelaikė šio žingsnio atsisveikinimu su nepriklausomybe? Matome gal tik lenkus ir vengrus, drįstančius kelti balsą dėl savo suverenų. Mes bijome net pagalvoti apie tai. Ar šiandien lengva pasakyti, kas čia teisus? Pasikliauname savo tikėjimu ir tiek.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Salomėja Neris buvo ne vienintelė, kuri tikėjo, kad Stalinas yra kažkas didingo, ir ginklais žvanginančio Hitlerio fone gal iš tikrųjų laukė išsigelbėjimo Lietuvai. Nemanykime, kad visi kairieji lietuviai buvo tikri tėvynės išdavikai. Kiek dorų kairiųjų Lietuvoje Stalino administracija pašalino iš gyvųjų? Šiandien to nesvarstome. Jų buvo ir tarp „liaudies seimo“ rinkimus nenorėjusių klastoti komisijos narių.
Petras Cvirka – literatūros talentas, bet, ko gero, šaltakraujis tėvynės išdavikas. Jo biografiją apsunkina ir šis faktas, kad jis tikrai skųsdavo svetimam saugumui savo tautos šviesuolius, gal net jo asmeniškus konkurentus ir artimus talentus, kaip antai Juozą Keliuotį… Reiktų matyti Cvirkos literatūrinį talentą ir tik jo asmenybės fone atsakyti, kokios gal įgimtos, o gal įgytos charakterio savybės paskatino jį žengti išdavystės keliu. Jo kairiškumas čia niekuo dėtas. Ir vargetos tėvynę mylėdavo. Salomėja, sužinojusi apie pirmus tremtinių vagonus Kauno geležinkelio stotyje bėgo pas A.Sniečkų apie tai pranešti ir teirautis, kas čia ką baisaus daro. Šie du faktai neleidžia man Neries sodyti į vieną ešeloną su Petru.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Ar pasisakyčiau už Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą iš centrinės Vilniaus aikštės? Pirma – Vilnius nėra pertekęs net ir literatūros kūrėjų paminklų. Labai stebina, kad tie, kurie garsiai rėkia, kaip reikėję nukelti Cvirką, nepasigenda, kaip labai sostinei kitų paminklų trūksta. Sostinei neprireikė net Vyčio, kuris prieglobstį susirado vadinamoje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ar tai nėra iškalbus mūsų požiūrius atskleidžiantis faktas? Kodėl dėl to mums širdies neskauda? Ačiū Dievui susilaukėme J. Basanavičiui paminklo Vilniuje. O kur paminklai prezidentui Antanui Smetonai, kuris čia gyveno ir dirbo, lakūnams Dariui ir Girėnui, kur įamžinti literatūros aukštieji kūrėjai, muzikai, choreografai, dailininkai, architektai, gydytojai, mokytojai, žemdirbiai, kurių duoną valgome?.. Kur sostinės svečiams užsieniečiams pamatyti, kad Lietuvoje gyvena save gerbianti kultūringa tauta, ne tik statistiniai žmonės? Ar paminklo autoriai kūrė Cvirkai – išdavikui-kolaborantui – paminklą? Sunku tuo tikėti. Ką besakytume – talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas P.Cvirkos monumentas buvo labai dekoratyvus. Skulptorius ir architektas bei aikštės tvarkytojai įdėjo daug meilės, kuri švytėjo tautai, ir kūrėjai ją aukštino, bet visų pastangos buvo išmestos į šiukšlyną. 1959 metais buvau P.Cvirkos paminklo atidengime, bet tik dabar ėmiau suvokti, kad jis pastatytas ne lietuvių literatūros ryškiam kūrėjui. Anais sunkiais laikais apie tai nieks nekalbėjome.
Būčiau jo negriovęs ir dar dėl vienos priežasties: Petras tikrai nusikalto tautai ir žmogiškumui. Mes jį pašalinome, ir apie tai neliks progų kalbėti. O kokios galėjo prie jo vykti lituanistinės pamokos moksleiviams? Juk tai čia, to grožio šviesoje, ir derėjo su jaunimu paanalizuoti, kas talentingą žmogų pakreipia eiti Judo keliu ir krėsti piktadarystes. Bet praktika rodo, kad šiame žemės sklypelyje istorijai lemta bus dar ne sykį kartotis, nes tokie judai netramdomi, jų kas kartą rasis naujų. Neduok Dieve, kad tai taptų pranašyste.
Dar vienas argumentas man byloja, dėl ko nepatikliai žiūriu į paminklo iškėlimą iš sostinės centrinės aikštės – tai vyksta valdžios akistatoje, kuri taip palankiai žvelgia į svetimą hunveibinų kultūrą ir taip lengvai neigia mūsų tautoje šimtmečiais ir tūkstantmečiais besiformavusias Vėlines. Ne apie hunveibinus būtų Salomėja šiandien dainavusi. Jos planuose be Eglės, žalčių karalienės, buvo visas plačiai nujaučiamas lietuvių epas. Svajonė ši liko neįgyvendinta. Gal užuot ją smerkę imkimės jos darbų tęsti?
Galvodamas apie Salomėją Nerį galvoju ir apie save. Visi mes turime ir nuodėmių, ne tik dorybių. Bet vis dėl to esame linkę kalbėti apie mūsų teigiamas vertybes, ne apie klaidas, nes tik dorybes keliame pavyzdžiu, kad jos daugintųsi. Tačiau analizuodami asmenybes neturime pamiršti ir jų šešėliu persmelktų pusių. Tik pasvėrę klaidas ir vertybes pasakysime, ko ir patys esame verti. Koks buvo didis Mokytojas Kristus, kuris tarė: „Temeta akmenį tas, kuris jaučiasi be nuodėmės“.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ar daug turime lietuvių moterų, pagarsėjusių politikių? Visuomenės veikėjų – taip, bet politikių? Nors gal ne be trūkumų, bene aukščiausiai drįsčiau vertinti Dalią Grybauskaitę. O ko verta Salomėja Nėris kaip politikė? Dieve brangus, kokia ji politikė. Kai rusų gydytojas fiziologas Ivanas Pavlovas susitiko su tautos išskirtinai didingu rašytoju Levu Tolstojoumi, Jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Rašytojas – jis neturi sau lygių. Bet filosofas? Koks jis filosofas. Dieve mano, koks jis filosofas“…
Salomėja ne per savo ambicijas įsitraukė į politines girnas, ji buvo į jas įtraukta tik todėl, kad propagandiniais sumetimais šito reikėjo pavergėjui. Jos balsas valstybės problemų klausimais buvo lygintinas su melžėjos balsu. Ji galėjo tik savo eilių paskaityti, bet ne politines problemas kelti aukštojoje tribūnoje. Man baisu, kad tie neatodairiški tautos talentų valymai yra tos pačiõs užkeiktõs svetimõs propagandos reliktas ir veikia vėl svetimiems. Pasakę, kuo Salomėja mums neparanki, nenutylėkime, kuo ji nepakeičiama. Ir rinkimės kiekvienas ją tokią, kokią turime už ką gerbti. Niekur ji nešlovino tolimųjų kraštų ir nelaikė jų savo tėvyne, vien tik reiškė nenumaldopmą ilgesį savajai. Kai iš rusų atstovybės Kaune paskambinę ELTOS direktoriui K.Korsakui ir paprašę atvežti du geriausius Lietuvos poetus, tas pasigriebė Pajėsyje Kazį Borutą bei Palemone Salomėją, ir pristatė juos Dekanozovui. Pasirodęs Nikolajus Pozdniakovas, SSRS liaudies komisarų taryvos įgaliotinis, pareiškė, kad yra dvi temos, kuriomis reikia skubiai parašyti: sveikinimą liaudies seimui ir sveikinimą J.Stalinui. Boruta savo vyriška galva susigribo, kad seimą sveikinti galima ir trumpai, todėl pirmas pasisiūlė tos temos imtis. Salomėjai liko, kas liko. Atminimai liudija, kad didysis NKVD viršininkas Vladimiras Dekanozovas savo pokalbyje džentelmeniškumo principais anaiptol nesišvaistė. Salomėja dirbusi visą naktį ir ryto 6 poema buvo baigta. Bet ir išprievartautoje poemoje Salomėja neišlaikė nesuklikusi: Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį… Tai žodžiai, kurių iki šiandien net nemokame į kitas kalbas deramai išversti. Poetę visomis išgalėmis gynė ir lietuvių rašytojas, poetas ir pedagogas Robertas Keturakis, kuris lengvatikių ironijai teigė, kad pirmoje poemos apie Staliną redakcijoje Salomėja komunizmą surimavo su klizma, kas buvo atspausdinta 1940 metų Tiesoje. Beje, kai kalbame apie vieną tiesą, nepamirškime ir tos kitos tiesos, kitos jos dalies: kai Lietuvai grėsė vokiškoji okupacija (daug kas vylėsi, kad ji bus geresnė Lietuvai išeitis, tačiau ir tai nepasiteisino), Salomėja eilėraštyje LIETUVAI prabilo: Iš negandingų vakarų audrų, perkūnijų prikrauti lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai akim tyliųjų ežerų lyg eidama linelių rauti. Todėl man ir kyla noras teigti, kad jos talentas yra jos didžioji kaltė. Stalinas apgavo ir V.Krėvę, pirmosios liaudies valdžios ministrą pirmininką, apgavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kuriam buvo žadėjęs, kad Lietuva ir Sovietų Sąjungos sudėty išlaikys savo suverenumą.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po šių ir daugybės kitų žodžių aš nemoku Salomėjos laikyti tautos išdavike. Ne ji suprojektavo spąstus Lietuvai, ir ne joje ieškokime kaltės už padarinius. Man ji – ta, kuri pernelyg lengvai patikėjo, kad slibinas apsaugos Lietuvą nuo baisių kataklizmų. Bet ji tokia Lietuvai nėra pavojinga. Skaudžiai ir ji pati tuo nusivylė ir gal net gyvybe už savo lengvabūdišką požiūrį užmokėjo. Cituojame jos pranašiškus žodžius: Ir išbūrė, ir nulėmė būti jaunai amžinai. Bet priminsiu ir antrus jos gal nė kiek nemažiau pranašiškus žodžius: Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja, kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu tyru krauju nedirbtinos širdies. Kad man reikalinga tik prigimtinė Salomėjos asmenybės pusė, manau, ji tuo tik džiaugiasi. Anos kitos niekam ji ir pati nesiūlo.
Pasakiau ir susimąsčiau – juk pagal tą sielojimąsi dėl Lietuvos likimo ir aš esu toje pačioje pusėje, kaip ir tie, kurie šaukia – saugoti mūsų tyrąją dvasią ir šalinti iš viešumos tautos parsidavėlius. Tik kad mūsų argumentai pateikiami skirtingi.
Antanas Miškinkis artimai pažinojo plunksnos draugę Salomėją. Jis nustebo dėl tokios Salės rodomos drąsos, bet prasitarė tik gilios užuojautos žodžiais, kad sesę palaidojo patvorėly. Ne menkiau poetę buvo pažinojęs meno paveikslų mylėtojas, poetas, kankinys kun. Ričardas Mikutavičius, kuris vadovavo Salomėjos Neries perlaidojimo į Petrašiūnų kapines iškilmėms. Priimu jo tokį aktyvumą kaip krikščioniško atlaidumo žvilgsnį į tą, kuri skaudžiai buvo apgauta ir nuvilta, nes pernelyg lengvai tikėjo. Jų net ir kapai sukelti į kaimynystę Petrašiūnų Panteone Kaune, ir ta kaimynystė nėra nebyli. Dėl braidžiojimo klystkeliais Salomėjos neprakeikė ir mūsų literatūrą į aukštumas iškėlęs Vincas Mykolaitis Putinas, net priėmęs Kaune į savo butą ją gyventi. Man tokie šių žmonių poelgiai labai dera su krikščioniškąja filosofija.
Vytautas Mačernius. Poetas
Koncertų cikle „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ ketvirtadienio vakarą suskambės poezijos ir muzikos programa, skirta poeto Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Ypatingoje erdvėje – liepų alėjoje – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius Vladas Bagdonas kvies pasiklausyti Vytauto Mačernio „Vizijų“. Poezijos skaitymus, kaip praneša „Bardai LT“, papildys aktoriaus Giedriaus Arbačiausko ir atlikėjos Živilės Mackevičiūtės atliekamos dainos, sukurtos tragiško likimo poeto eilėmis.
V. Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Viena vertingiausių V. Mačernio kūrybos dalis – eilėraščių ciklas „Vizijos“, kurias, kaip teigiama „Bardai LT“ pranešime, galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Pasiklausyti išskirtinai V. Mačernio metams sukurtos poetinės-muzikinės programos po atviru dangumi, Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblio apsuptyje tarp liepų, kviečia programos sumanytojai – geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ ir viliasi, kad talentingų aktorių ir atlikėjų sujungti poetiniai žodžiai ir muzika praplės V. Mačernio kūrybos gerbėjų ratą, sužadins poezijos troškulį ir leis didžiuotis mūsų šalies kūrėjais.
Alfredas Guščius laiko Vytauto Mačernio knygą. Slaptai.lt nuotr.
(Vytauto Mačernio gimimo šimtosioms metinėms)
Kai su literatūros kritikų kurso Maskvoje klausytojais 1972 metais rudenį teko nuvykti į Jasnaja Poliana (Tulos sritis), ir pamatyti didžiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus gimtinę (joje jis ir palaidotas – ąžuolų parke šalia vieno iš daugelio takelių netikėtai išvydau nedidelį žemės kauburėlį… Ir kai pamačiau vos – ne – vos už parko taką aukštesnį žemės kauburėlį, akimirksniu patyriau sielos sukrėtimą, tai kepurė savaime nukrito nuo galvos…
Didelis, ryškus menininko talentas nesubręsta bevaisėje „niekieno“ žemėje ir geografine, ir dvasine prasme. Tą mintį paliudija, kai 1994 metais išvydau žymaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio kapą, atėjo į galvą būtent Kūrėjo – Gamtos analogija: ir Levas Tolstojus buvo suaugęs su Jasnaja Poliana, ir Vytautą Mačernį, gimusį 1921 metais, birželio 5 dieną, siejo toksai pat ryšys su Šarnele. (Beje, šis žemaičių poetas, labai palankiai vertino didžiuosius rusų rašytojus Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, jiedu paskatino išmokti rusų kalbą, rašė apie juos straipsnį, kuris yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios ūku“). Šių kūrėjų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra susiurbė savo krašto, savo tautos gyvybinguosius syvus. Jaunojo Vytauto Mačernio dvasinio brendimo greitis – fenomenalus. V. Mačernis per nepilnus 24 metus savo gyvenimo metus paliko talentingų kūrinių; o juk, galima įsivaizduoti, kiek jisai dar būtų sukūręs, jeigu būtų gyvenęs, kaip Vincas Mykolaitis – Putinas, kaip Bernardas Brazdžionis, kaip Justinas Marcinkevičius?
1994 metais pasirodė Tomo Sakalausko esė knyga „Regėjimo naktis“ (Vytauto Mačernio gyvenimo ir kūrybos vizijos). Autorius savo veikale rašo: „V. Mačernis gyveno 23 metus ir 133 dienas. Šarnelėj užgimė V. Mačernio poezija: 209 mums žinomų jo eilėraščių – apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigrežęs nuo aistrų, nuo kūno vilionių ir pagundų… Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas. Horizontalioji laiko ašis bematant nulūš. Jis skuba. Sparčiai keliauja į save. Jis keičiasi su kiekviena diena. Rodos, į jo vieno pragyventą valandą kito sutilptų dvi trys, o gal ir dar daugiau. Gal dėl to jis nepritampa prie bendraamžių, nesuranda jų tarpe artimų sielų. Jo amžininkams, sulaukusiems 15, 16, 17 metų, tokie klausimai ne galvoj: tik prasideda įsisukt jų gyvenimo ratas, jis dar tik rieda į pavasarį. Jie mano, kad gyvens kartu su saule ir dievais“.
Žmonės tą poeto išskirtumą pastebėjo. Kaip liudija mokslininkas Vytautas Kubilius, kalbėjęsis su poeto motina Elžbieta 1971 metais, ir su Vytauto broliais Aloyzu, Jonu, Juozu Šarnelėje, kai jų broliui buvo 60 metų gimimo dienos minėjimas 1981 m.:
„Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos… Haliucinacijos, matyt, būdavo pakanakamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo ir kūrybinis gyvenimas“. Kiekvienas naujas eilėraštis – nauja pakopa. Atrodo, lyg paskutinis, rašomas žodis, atsisveikinant. Tame žodyje – „tobulajame rutuly“ – jis surado stiprybę, atramą ir išsigelbėjimą. Savo egzistenzijos pateisinimą. Iššauktais žodžiais galėjo džiaugtis, galėjo šypsotis. Švytėti. Turėjo tiek maža – ir tiek daug. Kaip mena poeto bičiulis Paulius Jurkus, tais 1938 metais įvyko jo gyvenimo lūžis, kuris padarė iš linksmo berniokėlio paniurėlį. Jis smarkiai susirgo: „Liga jam davė pasinerti į didelę retrospekciją. Viena po kitos griūva ant jo negandos: artimųjų ankstyvos mirtys, išsiskyrimai, ir – sklindanti, besiplečianti Nežinia. Kas lieka trapiai, greitai pažeidžiamai sielai, nakties tamsybėse reginčiai savo baigtį, persekiojmai kraupių sapnų ir nuojautų?“
Tomas Sakalauskas knygos gale rašo: „Vytautas paskutinę dieną rašė „Songs of Myself“ XV giesmę. Ji viską pasako: poetas susitaikė. Jis galutinai įsitikino, kad skirtas tai žemei. Jo lemtis – čia likti, čia būti. Jis žino, kaip atsakyti į klausimą: būti ar rūpintis, kaip apginti gyvenimą? Eiti ir išsaugoti kūną ar likti ir išgelbėti dvasią? Jis apsisprendė, kas turi pergalėti: žmogus – poetą ar poetas žmogų? Jis rašo Viziją apie save. Švelnūs XV giesmės balsai gieda pabaigą, kuri nepražūva. Kuri nėra prapultis. Tai – žodžiai iš „aukštųjų poezijos akimirkų“.
Vytautas Mačernius. Poetas
Tomas Sakalauskas aprašo visas septynias vizijas, iki poeto tragiškos mirties nuo patrankos sviedinio skeveldros. Jis žuvo 1944 metų spalį. Plati knygos istorija, daug iškiliausių vardų. Nuo Naujojo Testamento šventųjų, nuo tarptautinių klasikų iki lietuvių rašytojų ir filosofų.
—————————-
Vytautas buvo poetas, bet jį domino filosofija. Skaitė vokiečių filosofą F. Nyčę, S. Kjirkegerą, kitus egzistencialistus, o filosofas V. Sezemanas tikėjosi iš jo rimto filosofo ateities. Kai 1946 metais išleista poeto Alfonso Nykos – Niliūno poezijos knyga „Praradimo simfonijos“, tai jo knygos eilėraštis „Marche Funebre“ buvo skirtas V. Mačerniui. (Nyka – Niliūnas buvo pasitraukęs į Vakarus, ir per laiškus sužinojo, kad žuvo Vytautas Mačernis). To eilėraščio pabaigoje Nykas – Niliūnas rašė:
Tik Tu liepsnosi tamsoje šalia galingų šviesos fontanų:
Artur Rimbaud, Lautreament, John Keats,
Kol sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,
Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis“.
Ar gyvenamasis laikas buvo lengvesnis Vytautui Mačerniui? 1940 metais okupuojama Nepriklausoma Lietuva, 1941 metų birželio 14 dieną – pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą, birželio 22 –ji vokiečių – rusų karo pradžia. Kokie baisūs dalykai prasidėjo. O nepamirškim ir asmeninių šeimos negandų. Pagal prigimtį Mačernis – vienas liūdniausių Lietuvos poetų, tačiau pagal sąmonigumą – vienas tvirčiausių.
Pavargimas
Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose
Aš taip skubėjau jau visada kažkur,
Bet kartą … pavargau.
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
būsiu aš atėjęs.
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,
Tačiau ir ten jos ras dėmių…
Todėl norėtųsi visai
Be pėdsako išnykt, pražūt.
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Eilėraštis „Pavargimas“ parašytas 1942 metais liepos 6 dieną. Kas padėjo Vytautui Mačerniui atlaikyti karo metu likimo išbandymus, nuvyti šalin pesimizmo šmėklą? Tikėjimas, krikščioniškasis humanizmas, savaiminga žemaičių natūrfilosofija. Didžiausiuose Mačernio kūrinių vizijose, taip moteriai bei meilei skirtuose eilėraščiuose, šios savybės tiesiog dvelkte dvelkia kiekviename posme, įvaizdyje, pačiame kalbėjimo būde. Pamenate Kristaus žodžius apie tai, jog tiktai iš tokio kviečio grūdo prasikals nauja gyvybė, kuris patsai numirs (apmirs), o po to duos vaisių? Ši evangelinė mintis tampa leitmotyvu daugeliui eilėraščių mirties tema. Kaip ir „Pavasario sonetų“ trečiasis eilėraštis, kuris nėra apie mirtį ar kito gedulingo ciklo. Šitaip poetas išgyvena gamtos prisikėlimą – kaip amžinojo ir „praeinančio pasaulio“ žavų, bet kaip pranykstančią viziją.
3
Praeinančiame pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsiveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
V. Mačernio talento didumas gali būti matuojamas ir jo požiūrio į mirtį, į amžinybę, į Dievą drąsa bei nuoširdumu. Savo simpatijai Bronei Vildžiūnaitei laiške Vytautas Mačernis rašė: „Jeigu kas nors vertinga yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą“.
Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.
Dar norėčiau pasiremti jauno poeto, publicisto, redaktoriaus Vaidoto Daunio straipsniu „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“, kuris yra knygoje, išleistoje jau po poeto mirties 2003m „Pastoviųjų vertybių versmė“. (Pats autorius netikėtai žuvo 1995 m. liepos 29 dieną Vilniaus Vingio parko estradoje, nespėjęs laiku paleisti pakilusio oro balionio krepšelio. Mačiusių tą tragišką vaizdą savo akimis – „poetas nusileido lyg iš dangaus“; jam tada buvo trisdešimt septyneri metai). Gilios yra V. Daunio mintys apie šį žemaičių poetą: „Vytautas Mačernis, Nykos – Nilūno apibūdinimu, yra greičiau konservatorius revoliucionierius, grįžęs link Mykolaičio – Putino, link tradicijos, iš kurios jis lukštenasi. Paradoksalu, kad pokario metais būtent Putino poezija liko savotiška Mačernio tradicijos tęsėja… Man rūpi pasakyti, kad dabartinis jaunas žmogus, jeigu ir pajėgia nujausti komplikuotą V. Mačernio regėjimų erdvę, tai kartu su poetu pasakyti tokius itin paprastus žodžius (kuriuos tuojau pacituosiu) jam yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu kaip tik šie žodžiai yra liudininkai, jog Mačernis – tai Didžiosios krizės poetas; Didžiosios – todėl, kad ji yra pajėgi išskalauti štai tokius poezijos grynuolius:
Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
„Malonė“
Laiškai merginoms Danguolei Jackevičiūtei, kuriai rašė eiliuotus laiškus (ji po ligos, būdama 16 metų ir šešių mėnesių, mirė), Bronei Vildžiūnaitei pilni meilės, skausmo, gailestingumo. Rašytoja Aldona Ruseckaitė, remdamasi Vytauto Mačernio laiškais šioms merginoms bei kita medžiaga, 2017 metais įdomų parašė romaną „Dūžtančios formos“. Knygos užsklandoje autorė rašo, kad Bronei Vildžiūnaitei 2016 gruodžio 1 d. sukako 96 metai. Rašytoja paaiškina, kodėl romane vardas ir pavardė pakeisti: vietoje Bronės Vildžiūnaitės – į Sofiją Visvaldaitę. (Skaitytojai yra įvairūs; man būtų geriau, jeigu tos romano „vardų bei pavardinės operacijos“ nebūtų).
Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „dūžtančios formos“ skaitė ir Audrius Sabūnas, Japonijoje, Kioto universitete, studijuojantis jaunuolis. Knygą jam dovanojo mama. Su šeima nuvyko į jo gimtinę, į nedidelį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, buvo aplankytas poeto kapas. V. Mačernis mokėjo aštuonias kalbas, nemažai vertė, rašė kursinį darbą apie Kristų ir Nyčę, žadėjo tęsti studijas Sorbonos univesitete. Bet viską sumaišė netikėta jo žūtis.
Audrius Sabūnas turi gražią kultūrinę misiją: sumanymą per „You Tube“ televiziją perskaityti keliolika į įvairias užsienio kalbas išverstų V. Mačernio eilėraščių; jau paskelbė šešis eilėraščius. Jie perskaityti anglų, japonų, rusų, baltarusių, ispanų, korėjiečių kalbomis. Į laikraščio „XXI amžiaus“ (Nr. 15) žurnalistės Daivos Červokienės klausimą – „kuo kalba egzotiškesnė, tuo ieškojote trumpesnio eilėraščio“, studentas atsako: „Pasakyčiau, taip. Kuo prastesnės mano kalbos žinios, tuo trumpesnio vertimui ieškau. Korėjietiškai moku silpnai, išverčiau trioletą“. Juk japonai pirmieji susidomiejo M, K. Čiurlioniu, tai kodėl jie kodėl negalėtų ir V. Mačerniu susidomėti. Tarkime, Japonijoje susidomėjusių Lietuva yra pakankamai nemažai. Žinau, kad viena japonė, atrodo, visiškai neraginta, išvertė Salomėjos Nėries poezijos rinkinį „Anksti rytą“.
Esu išvertęs į japonų kalbą Mačernio eilėraštį „Atradau karalių tavyje“. Poetas kelia universalius klausimus ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas. Ryškiausi V. Mačernio kūrybos motyvai – pasaulio svetimumas ir jam atsvarą teikiantys namai, ryšys su protėviais, gimtoji žemė, atsakymų į būties klausimus ieškojimas, ir „dūžtančių formų“ pasaulio pastebėtas grožis, bei kiti motyvai – Audriui Sabūnui artimi.
———————
Vytautas Mačernis pažadėjo žmonėms paskelbti gerą naujieną:„Aš atnešiu jums saulės patekėjimą“. Tomas Sakalauskas knygoje „Regėjimo naktis“ įdėjo tą alegorinę Viziją iš žurnalo „Ateitis“, išleistoje 1937/38. Nr. 3. To vaizdo centrinė – Viešpaties – figūra. Į pasakotojo klausimą: „Viešpatie, kodėl teikeisi aplankyt mane?“, Vytautas sulaukė atsakymo: „Jis tik pažiūrėjo į mane ir tyliu patraukliu balsu pratarė: – Tu laukei saulės, jos laukimą pakeitei miegu. Ir jūs visi taip darote. Šviesos laukiate miegodami. „Tegul ji ateina“, – sakote jūs. Bet budint Aš jūsų nemačiau, nors jūs skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę“.
V. Mačernis savo nakties regėjimą baigia tokiais žodžiais:
„Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai bus sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogumi, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies“.
Vizijos – tai poeto dvasios energija, prisilietimai prie amžinybės.Vytautas Mačernis sprendžia amžinybės ir laikinumo lygtį: būti ar imti? Štai į tokį klausimą turi atsakyti jo žodžiai. Jie privalės išganyti, išvaduoti žemumų gyventojus iš nelaimių ir paklydimų.
1937 m. jaunas poetas rašo „Laišką Kristui“, tam, kuris praėjo pragarus, pasiekė dvasios kalną ir mirė už “pakalnių žmonių nuodėmes“. Kristus tikisi žodžiais atpirkti žmonių kančią. Tai šauksmas iš gilumos į pasaulį. Jis turi pasakyti žodį, kad kiti išgirstų. Pakilti virš kitų.
Laiškas Kristui
Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdy lyg varpas neskambės.
Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,
Nes su Tavim gyvent lengviau.
Aukojam Tau save, jaunystę,
Gražias dienas aukojau Tau.
Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.
Jau mintyse žali žolynai želia –
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.
———————–
…1942 metais V. Mačernis jau buvo baigęs savo Vizijų ciklą. Vilniuje, universiteto filologijos fakulteto auditoriuje, išklausęs Vytauto Mačernio vizijas, profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas pasakė: „Va, tikra poezija, ir tikras poetas“. Prisimindamas tą įvykį, 1969 metais apie Vytautą Mačernio poeziją, rašė poetas Kazys Bradūnas: „Tai buvo, man rodos, ta pati kūrybinė kaitra, kuria, nujausdamas savo likimą, kadaise degė ir Čiurlionis, tapydamas paveikslą po paveikslo, per daug nesirūpindamas nei dažų, nei popieriaus kokybe“… Priminsiu jums Henriko Nagio pokalbį su Vytautu Mačerniu, įvykusį pirmojo sovietmečio rudenį Vilniuje: „Klausiausi jo, kalbančio apie vizijas. Jis tuo metu rašė apie pirmąsias vizijas ir planavo kitas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, kai atrodė, kas buvo brangu, amžiams nužudyta brutalios ir ir nesuprantamos poltinės mašinos, sumindyta miestan barbarų, dar kurti ir planuoti, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Aš pats buvau bežadis. Buvau miręs. Taip tada pasakiau. Jis pažiūrėjo į mane stebėdamasis ir pasakė, kad visa tai esą nesvarbu, visa tai praeinama, laikina. Tai, ką rašome, tėra svarbu, nes tuo gyvename tikrai. Ir vėl kalbėjo apie Yeats, Byroną, Poe, apie naują žodį, kurį turim atrasti ir mes… Tą vakarą temačiau jo dideles ramias akis, ir žinojau, kad atradau dar vieną žmogų, kuris mokėtų mirti už savo savo žodį“.
Henrikas Nagys 1951 – aisiais metais sukuria eilėraštį „Epitafija ant poeto kapo. Vytautui Mačerniui“. („AIDAI“, 1952 m. nr.1). Jos paskutinį posmą pacituosiu:
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų.
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų“.
———————
…Pradėjau šį rašinį nuo Levo Tolstojaus palyginimo su Vytautu Mačerniu. Nesupraskite, kad norėjau šiuos du kūrėjus sulyginti, tiksliau sakant, mūsiškį talentą pakylėti ant koturnų. Levą Tolstojų lyginti su Vytautu Mačerniu man tuo neleistų labiau dar ir tautiniai, ir žanriniai, ir veikalų mastai, ir amžius, ir daug kitų dalykų.
…Pacituosiu paties Vytauto Mačernio mintis iš jo straipsnio „Mūsų gyvybės upė“, parašyto, kai autorius turėjo tik 20 metų (straipsnis yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios dangumi‘, 1990 m.). „Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau ne tai, kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjamas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys“.
V. Mačernis pabaigoje straipsnio rašo: „Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku“.
————————–
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
… Ir šiandien, kai dėl Rusijos gresia karas Ukrainai (kaip ir 2008 metais karas Sakaratvelui), ir Lietuva negali dėl karingosiosios kaimynės nurimti. Suprantama, kiekvienas iš mūsų visų pirma atsakome už savo individualias dienas. Betgi dienų grandinėje esame tvirtai sukabinti vieni su kitais. Vadinasi, velkame tą pačią grandinę ir nešame tą pačią Būtį. Vardan šio šviesaus, iškilaus Poeto prisiimkime didesnę atsakomybę ir už savo dienas, ir už Lietuvos, ir už viso pasaulio likimą. Prieš šimtą metų gyveno Vytautas Mačernis, bet iš kūrybinio palikimo mes galime pasisemti kūrybinės išminties, laisvos egzistencijos ir drąsos, reikalingos ir gyvenime bei kūryboje.
————————
1994 m. birželio 4 d. dalyvavau Vytauto Mačernio 73 – ojo gimtadienio minėjime Žemaičių Kalvarijoje. Aš esu taip pat žemaitis, kilęs iš Mardosų kaimo, netoli nuo Plungės. Buvau to gimtadienio minėjimo, skirto Vytautui Mačerniui garbei, giliai sujaudintas… O iš patirtų jausmų atsirado ir šis eilėraštis.
Paulius Širvys. Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotr.
Sekmadienio vakarą Kačerginės daugiafunkciame centre surengtas monospektaklis „Dialogas su Pauliumi”, skirtas poeto Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
„Poezija – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų”, – šiuos bei kitus poeto žodžius monospektaklyje „Dialogas su Pauliumi” vakaro dalyviams priminė jo autorius ir atlikėjas – aktorius Petras Venslovas.
Paulius Širvys gimė 1920 metų rugsėjo 6 dieną Padustėlyje (Dusetų valsčiuje), mirė 1979-ųjų kovą Vilniuje.
Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, bėgo iš belaisvių mirties stovyklos, buvo sugautas ir išvežtas į Vokietiją darbams. Iš ten bėgo net keletą kartų. Vėl kariavo, buvo sužeistas, iš kariuomenės paleistas 1945-ųjų rudenį. Dirbo laikraščių redakcijose, spaustuvėje. Maskvoje baigė Aukštuosius literatūros kursus, vėl dirbo žurnalistu.
Tačiau 1967-aisiais įsidarbino žvejybos laivyne jūreiviu, vėliau tapo tolimojo plaukiojimo vairininku.
Eiles P. Širvys kūrė nuo jaunumės, jo eilėraščiai pradėti spausdinti nuo 1947-ųjų. Šimtai jų sugulė į dvi dešimtis poezijos rinkinių, kurių nemaža dalis išleista jau po poeto mirties. Tėviškės gamta, vaikystės prisiminimai, rūsti karo kasdienybė, dažnai nelaiminga meilė – tokia pagrindinė P. Širvio poezijos tematika.
Daugybė jo eilėraščių tapo populiarių dainų tekstais, o tos dainos Lietuvoje plačiai dainuojamos ir keliasdešimčiai metų prabėgus nuo poeto mirties.
Taigi – kelios pabiros gaidos karštom pėdom skaitant naujausią, bene jau dvyliktą, emocionaliai intelektualaus poeto Vygando Račkaičio rinkinį „Prošvaistės“
Penkianyčiai! Nuo pat pirmų akimirkų – nuostabos ir susižavėjimo potyris. Kondensuoti minties ir jausmo vienumos blyksniai. Emocija, susikaupimas, atsivėrimas. Tokio – akis ir širdį sustabdančio, savitai išskirtinio, trumpasakio, bet ilgaveiksmio žanro, bent jau šitaip vaisingai išjausto ir išausto! – ko gero, mūsų literatūroje dar neturėta…
Talpūs ir nebanalūs motyvai. Nuo mūsų giliaprasmės mitologijos amžinasties – iki nūdienos daugialypumo, gamtos ir žmogaus santarvės ir egzistencijos trapaus laikinumo. Gyvasties gelmė ir dramatizmas. Būties ir nebūties kryžkeliai…
Išskirtinė žodžio prasmė, giluma, galia. Stulbinantis kalbos jausmas: poetinis talpumas, vidinė harmonija, pakiliai slėpiningas ir kartu atpažįstamai atviras minties užkodavimas. Tai didelis, nenykstantis, tautine dvasia ir lyrišku polėkiu paženklintas turtas. Non multa sed multum, kaip sakydavo garbusis profesorius Juozas Balčikonis (/ Laisvai išsiverskim iš lot., kad ir šitaip: Negausu žodžių, gilu prasmės… /).
Tai lobis – esminių pajautų ir tikros dvasinės gilumos pasiilgstančiam skaitytojui…
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.Vilius Baltrėnas. Vytauto Visocko nuotr.
… „Prošvaisčių“ autorius ir čia, kaip ir kitose savo filosofiškai lyriškų atsivėrimų knygose – dvasingai talpaus, subtiliai emocionalaus poetinio žodžio meistras.
Ir čia – tarsi surinkdamas, suliedindamas nevienadienių apmąstymų, asmeniškosios turtingos patirties klodus, dvasinės saviraiškos, nuotaikų, nuojautų ir pajautų, savitų įžvalgų dėmenis…
Simbolišku „PROŠVAISČIŲ“ pavadinimu! Lietuviškų penkianyčių vainikas! Kuris… – ką ir sakyti, prasmingai papuoštų ne vieno visuotinai pripažinto klasiko kūrybinį kraitį….
Stebiuosi, džiaugiuosi. Sveikinu autorių ir jo naujausią, ilgam skambėjimui lemtą žodį.
Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.
Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.
Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.
Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html
Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.
Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.
Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.
Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.
XXX
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.
Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.
Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties.
Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“
XXX
Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.
Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.
Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.
Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.
Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.
Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.
Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, – nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.
Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.
Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.
Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.
Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus kodo talentas.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.
Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą, gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.
Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas.
Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.
Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.
Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.
Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.
Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.
Emilijos Liegutės knygoje eilėraščių knygoje „Prieš didelį dangų“ žodis visada turi savo vietą. Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Pavyzdžiui, muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos; recenzija buvo išspaudinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“).
Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas – iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“. Viskas yra daroma tam, kad sukritikuotų, kasyra skelbiama…
O E. Liegutės knygoje, – kad visa tai būtų išaukšinta. Nes autorė parašė penktą savo knygą; senatvėje autorė įsižiūri į savąjį likimą, ir kiekvieną žodį reikia tarti su įkvėpimu, o jis negali būti atsitiktinis. Estetinėje kultūros bibliotekoje yra daug pavyzdžių, rodančių kad apie tai mąstoma plačiai. Italų filosofo Benedetto Kročės įsitikinimu, intuicija (tikrovės reiškinių vaizdas) mene yra glaudžiai susypinusi su menininko jausmais, jo subjektyviu santykiu su vaizduojama tikrove ir todėl gali būti vadima „lyrine intuicija“.
Eilėraštis pavadintas „Širdažole“, paskirtas dukrai Eglei. Nors beveik visi žodžiai tik apie save.
Paskaitykim jo pradžią:
Ateinu iš tolių toliausių.
Smulkiažedė burtažolė
mirguliuoja žydrai-geltonai,
kreipia mano žvilgsnį
tolyn.
Regiu – skrenda paukštis
išilgai mano žvilgsnio
Retas palyginimas su paukščiu, skrendančiu „išilgai žvilgsnio“. Ką tai duoda eilėraščiui? Nes jis (eilėraštis) atsirems į atramą
Ir kelio vienišumas man
nebaisus.
Sodininkė mirtis čia
neateis.
Čia žydi širdalžolė, plaška –
Nebijau veidu stoti į savo
likimą.
Pagal žodžio reikšmę, pagal jo svorį, – tai vienas pačių nuostabiausių Emilijos Liegutės eilėraščių. Eilėraštis pagal motinos širdį, – tokia yra gėlė „širdažolė“. Filosofinis apibendrinimas pagaunamas iš karto, matosi, kad su juo autorė ne kartą gulė ir kėlėsi.
Yra ir kitų, visai gerų eilėraščių: prie tokių priklauso ir „Prieš didelį dangų“…
Veiksmas vyksta „senam sode“:
Ar paukščio giesmė
atskiria mus?
Mes apsikabinę
suklumpam
prieš didelį dangų tarp
usnių dygių.
Tad filsosofija – praktine ir perkeltine reikšme. Pagal žmones, taip būna, taip nutinka, pagal filosofiją taip įvyksta , kai kelio kliūtys atrodo mažos, trumpalaikės… Kaip ir kitame, miniatiūriame eilėraštyje „Sodas atgijo“, kuriame dar yra palikta vietos ir autorės balso šūkaliojimams. Bet jame nepalikta vietos „juodajam“ autorės veidui. „Tarsi vaikai“- pagrečiui einantis kitas eilėraštis; ne veltui sakoma, kad būdamas vaikas, turi patirti angeliškus jausmus.
Kaip ir tame kūrinyje apie mirtį, pavadintame „Skrendu“:
Lenkis laikui, bet išliki
artumu. Tavo juoko – dar pilna
erdvė. Ir Tavo juokas ir mintys…
O kai žemė skubėdama
Paliks tave,
Sakyk upokšniui – „čiurlenu“.
O paukščio skrydžiui pasakyk:
„skrendu“.
Anot kai kurių filosofų, ir mintys gali būti mąstomos. O veiksmas – tai mąstymo veiksmas. Taip pat mąstyti ir norėti yra neperskiriami dalykai. Kaip ir eilėraštyje„Žvelgiu į save“:
Savo dvasią mylėjau
Kaip pirmykštę sužėlusią
girią.
Tas, upes, jų šniokštimą, krioklių nesustabdomą
virsmą.
Ir pirmykštes uolas, tarpekliais gūdžias išraižytas
Ir vienintelę gėlę, plevenančią vėjy ant kalno…
Pasiilgstu aš jų – milijonus metų laukiančius
manojo žvilgsnio uolose,
upių slėniuose, giriose.
Jie laukė manęs ir sulaukė –
// savo dvasia esu ten…
XXX
Ši prozininkės ir vaikų rašytojos knyga suskirstyta du skyrius. Tarp jų nesijaučia pranašumo, kiekviename yra labai gerųeilėraščių. Iš antrojo: „Keista“, „Pažintis“, „Žmogus“, „Muzika“, „Tik užauginti“… Maža žodžių – didelė erdvė autorei būti gyvenimo neprsispaustai, buities nesuvaržytai. Jeigu būtų Laiko , tai iš Emilijos Liegutės galima laukti Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio tipo poezijos (juvelyrinės, katreninės)… Viskas yra Laiko judesyje, kuriamear vyksmas, ar mintis, ar fantazija atsiremia į Jį… .
Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos.
Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.
Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15-20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms, skirtų “Mokinio skaitinių”.
Lietuvių tautos yra dvi šakos, viena ant Nemuno krantų, o kita už Atlanto bangų, pasklidusi po visą pasaulį. Taip laiko vėtros mus išdraskė, išblaškė, o dabar mes patys dažnokai imame ir bereikalo blaškytis O būtina, kad visos lietuvių šakos jaustų bendrą kamieną, kad jas jungtų gimtoji kalba, istorijos suvokimas ir rūpestis Lietuvos likimu bei jos pažanga.
Todėl mes laikas nuo laiko skelbsime medžiagą apie tuos, kurie palikę tėviškę, surado kitą likimo krantą. Talpinsime jų kūrybą, aprašysime jų politinę veiklą, kultūrinius pasiekimus, lietuvybės puoselėjimą. Žinoma, jau daug kas ir daroma, bet pabandykime dar plačiau, įtraukime, kuo daugiau žmonių, kad mes vienas kitą labiau pažintume ir suartėtume. Reikia keisti čia esančių žmonių mentalitetą, kad neatstumtume išėjusių, o jie pajustų, kad mes jų laukiame. Pirmiausia, kaip pakeisti psichologinį klimatą, kad brangintume vienas kito buvimą, artumą, palaikytume gerą iniciatyvą. Drauge pasidalintume džiaugsmais ir vargais. Reikia domėtis ir pergyventi, kodėl atvykusieji talentingi lietuviai vėl palieka mūsų šalį?
