Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Maskva, spalio 7 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, per prezidento Vladimiro Putino gimtadienį, rusai mini prieš 15 metų įvykdytą žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Laikraštis, kuriame ji dirbo, perspėjo, kad praėjo laikas, kai buvo galima įvardyti žmogžudystės užsakovą.
A. Politkovskaja, arši V. Putino ir žiaurių Kremliaus karų Čečėnijoje kritikė, buvo nušauta 2006 metų spalio 7 dieną savo gyvenamojo namo Maskvoje laiptinėje. Jai buvo 48 metai.
Žinia apie nužudytą žymią tiriamosios žurnalistikos atstovę, kuri dirbo didžiausiame Rusijos nepriklausomame laikraštyje „Novaja Gazeta“ ir bendradarbiavo su Vakarų leidiniais, įskaitant „The Guardian“, nuvilnijo per visą pasaulį.
„Praėjus penkiolikai metų po mūsų žurnalistės nužudymo, suėjo nusikaltimo senaties terminas. Pagal įstatymą jį pratęsti gali tik teismas, – metinių išvakarėse rašė „Novaja Gazeta“. – Kitu atveju kaltininkai liks nenubausti“.
2014 metais teismas už A. Politkovskajos nužudymą nuteisė kalėti iki gyvos galvos du vyrus, o dar trims su tuo susijusiems asmenims skyrė ilgas laisvės atėmimo bausmes.
Čečėnas Lom-Ali Gaitukajevas, pripažintas kaltu dėl nužudymo organizavimo, mirė 2017 metais įkalinimo įstaigoje, kur atliko bausmę iki gyvos galvos.
Tačiau net ir po 15 metų tyrėjai vis dar neatskleidė, kas užsakė šią žmogžudystę, o „Novaja Gazeta“ teigia, kad valdžios institucijos nėra suinteresuotos tęsti tyrimą dėl politinių priežasčių.
2018 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas pasmerkė Rusiją už tai, kad ši nesiėmė tinkamų priemonių surasti A. Politkovskajos nužudymo užsakovus.
Teisėjai padarė išvadą, kad Rusijos tyrėjai turėjo ištirti galimybes, jog nusikaltimą užsakė „Rusijos saugumo tarnybos FSB arba Čečėnijos Respublikos administracijos agentai“.
A. Politkovskajos darbo vieta „Novaja Gazeta“ redakcijoje buvo išsaugota jos atminimui pagerbti.
A. Politkovskaja už savo reportažus ir knygas pelnė daugybę apdovanojimų, taip pat ir jos vardu pavadinti keli apdovanojimai.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones”…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Čekijos sostinėje atsirado Boriso Nemcovo aikštė ir Anos Politkovskajos alėja. Tai žurnalistams pranešė Prahos meras Zdeněkas Hřibas.
B. Nemcovo garbei buvo pervadinta Aikštė po kaštonais, kur įsikūrusi Rusijos ambasada Čekijoje. O A. Politkovskajos alėja atsirado už kelių žingsnių nuo įėjimo į pastatą. Ji yra Stromovkos parke, su kuriuo ribojasi Rusijos diplomatinės atstovybės teritorija.
Čekijos prezidento atstovas spaudai Jiřís Ovčáčekas pavadino Prahos valdžios iniciatyvą „akivaizdžiai politiniu žingsniu“.
Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.
2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi. Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Žurnalistė A. Politkovskaja, kurios aštrios kritikos bijojo korumpuoti valdininkai, generolai ir net, manoma, prezidentas Vladimiras Putinas, buvo nužudyta per Kremliaus šeimininko gimtadienį 2006 metų spalio 7 dieną. Spekuliuojama, esą A. Politkovskajos nužudymas buvo „dovana” Rusijos vadovui. Moteris buvo nušauta savo namo laiptinėje Maskvoje.
Tiriant A. Politkovskajos nužudymo bylą iš pradžių buvo sulaikyta net 11 įtariamųjų. 2014 metais du įtariamieji buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o dar trims skirti ilgos laisvės atėmimo bausmės. Tačiau kas užsakė moters egzekuciją, taip ir nebuvo išaiškinta.
Žinia, kad Lilio miesto centre, netoli traukinių stoties esančiame viešbutyje „Coq Hardi“, sausio 30-ąją keliais dūriais į gerklę nužudytas Čečėnijoje žinomas aktyvus Ramzano Kadyrovo kritikas 44 metų tinklaraštininkas Imranas Alijevas, tarsi nieko ir nesujaudino. Tapo įprasta, kad Čečėnijos mini diktatorius ir geras V. Putino bičiulis taip šalina savo oponentus, kurių pagrindinis ginklas – tiesos žodis apie Kremliaus statytinį ir jo darbelius.
Laikraštis „Le Monde“ praneša, kad, miesto teisėsaugos organų nuomone, tai buvo užsakomoji politinė žmogžudystė. Prie subadyto kūno rastas kruvinas peilis liudija, kad žudikas net nesislėpė ir paliko nusikaltimo įrankį čia pat. Keista, kad policija, įvardijusi tai kaip politinę žmogžudystę ir pagrindinį įtariamąjį – iš Belgijos pas draugą atvažiavusį kitą čečėną, jo nesulaikė ir leido jam pasprukti į Rusiją, o paskui į Grozną. Jokių suėmimų irgi nebuvo atlikta. Kitaip sakant, čia pačių čečėnų reikalas…
Bet logika siūlo kitą išvadą. Į Grozną laisvai grįžęs „Senojo Mansuro“ (toks nužudytojo slapyvardis) žudikas, pravarde „Nuška“, kaip praneša portalas „Kavkazskij uzel“, atraportavo Ramzanui Kadyrovui, kad užduotis įvykdyta. Aršus jo kritikas daugiau nekaltins prezidento už žmogaus teisių pažeidimus. I. Alijevas savo retorikoje ir tinklaraštyje vartojo ypač šiurkščius išsireiškimus ir net necenzūrinę leksiką, o šito muftijaus sūnelis pakęsti negalėjo.
V.Putinas ir R.Kadyrovas
Tiesa, dar gruodį I. Alijevas savo YouTube paskyroje prisiekė ištikimybę R. Kadyrovui ir tikino, kad jis – „vienas iš jo armijos ir tarnaus iki savo gyvenimo pabaigos“. Staiga pasikeitusi I. Alijevo retorika prezidento atžvilgiu privertė R. Kadyrovą griebtis patikrinto metodo – kritiko pašalinimo…
Šis būdas tapo įprastas V. Putino statytiniui. Štai toli gražu nepilnas sąrašas.
Dar 2009 m. sausio 13 d. Vienos centre buvo nužudytas 26 metų Umartas Izrailovas, viešai papasakojęs, kokias žiaurias kankinimo ir bausmių priemones suimtiesiems naudoja R. Kadyrovas. Nusikaltėliai taip pat pabėgo į Čečėniją, nors vėliau buvo suimti.
2017 m. rugsėjo 8 d. Kijevo centre, prie Besarabijos geležinkelio stoties, buvo susprogdintas automobilis su etniniu čečėnu iš Gruzijos Tomūru Mchauriu, kuris buvo susijęs su čečėnais, kovojusiais Donbase. Jau po pusantro mėnesio buvo nužudyta Amina Okujeva – Dž. Dudajevo vardo bataliono vado, kariavusio prieš separatistus Ukrainoje, žmona. 2019 m. rugpjūčio 23 d. profesionalius kileris Berlyno viešbutyje „Moabit“ nušovė Zelimchaną Changošvilį – taip pat R. Kadyrovo oponentą ir Gruzijos pilietį. Vokiečių laikraštis „Der Tagesspiegel“ rašė, kad žudikas buvo samdinys iš Rusijos. Iki šiol tikrinama versija, kad jo pašalinimu buvo suinteresuotos Rusijos specialiosios tarnybos, gavusios užsakymą iš V. Putino numylėtinio R. Kadyrovo.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Žiniasklaida primena dar bent penkias 2008 – 2016 m. žudynes, įvykusias Turkijoje, ir ankstesnius čečėnų lyderių pašalinimus. R. Kadyrovas dar tik buvo savo tėvo muftijaus, o paskui Čečėnijos vadovo Achmedo Kadyrovo apsaugininkas, kai 1996 m. balandžio 21-ąją rusų raketa, nukreipta į palydoviniu ryšiu bendraujantį Ičkerijos prezidentą, buvo susprogdintas pirmasis Čečėnijos vadovas Dž. Dudajevas. 2004-ųjų gruodžio 23 d. Dohoje (Kataras) buvo nužudytas prezidentas Zelimchanas Jendarbyjevas. Visai netrukus 2005 m. kovo pradžioje požeminiame bunkeryje Tolstoj Jurto gyvenvietėje žuvo trečiasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas. Tuomet Kremliaus statytinis R. Kadyrovas ciniškai pareiškė, kad „tai dovana visoms Čečėnijos moterims kovo 8-osios proga“.
Šių eilučių autorius su visais trimis nužudytais Ičkerijos vadovais buvo pažįstamas ir gali paliudyti, kad tai buvo aukštos kultūros, didelio intelekto ir savo vainachų tautos laisvei atsidavę politikai, kurių nekentė ne tik Kremlius, bet ir jo statytiniai, iki šiol uzurpavę valdžią Čečėnijoje.
Minėtą sąrašą galima tęsti kitomis žudynėmis, prie kurių prikišęs rankas tiek Kremlius, tiek Kadyrovų giminė. Manoma, kad yra R. Kadyrovo ryšys su „Novaja Gazeta“ žurnalistės A. Politkovskajos nužudymu 2006 m. spalio 7 d., su neįtikusio FST papulkininkio Movladžio Baisarovo sunaikinimu tų metų lapkritį, su Ruslano Jamadajevo, konfliktavusio su R. Kadyrovu, sunaikinimu 2008-ųjų rugsėjį, su judėjimo „Memorial“ aktyvistės žurnalistės Nataljos Estemirovos pagrobimu ir nužudymu 2009 m. liepą ir t.t.
Įtariama, kad R. Kadyrovo tėvas savo laiku bendradarbiavo su sovietine „kagėbė“, o paskui rėmė čečėnų sukilėlius, kad Maskvai padėtų sunaikinti jų stovyklas ir vadus. Tokiu gruoblėtu keliu ėjo ir eina jauniausias muftijaus sūnus. Dabar 43-jų tesulaukęs Ramzanas lenkia savo tėvą, ištikimai tarnaudamas savo šeimininkui ir vykdydamas jo paliepimus. Todėl pasigirsta silpni argumentai, esą V. Putinas nori atsikratyti savo vasalu. Atvirkščiai: jis jam naudingas. Netgi girdisi gandų, kad V. Putinas numatęs jį padaryti Rusijos vicepremjeru, kai ateis tam laikas, ir dabartinis Rusijos prezidentas įsitvirtins premjero pozicijoje…
Tiesą rašė leidinio „Bloomberg View“ apžvalgininkas Leonidas Bershidsky‘s: „Galima tvirtinti, kad, kol Kadyrovas vadovauja Čečėnijai, atstovaudamas Putino interesus, tol Rusijos lyderis turės neišsenkamas galvažudžių atsargas, tinkančias kariauti ten, kur oficialios fronto linijos nėra – ar Maskvoje, ar Rytų Ukrainoje… Putino oponento nužudymas, kurį įvykdė Kadyrovo pavaldinys, suartino monarchą ir vasalą. Šiaip ar taip, Putino priešai – tai ir Kadyrovo priešai.“
Galvažudiškas juodojo dziudo diržo savininko ir boksininko tandemas įprasmina tamsų senosios imperijos įvaizdį: valdžia uzurpuojama ir žudynių pagalba. Tai tarsi nusikalstamo režimo pamato rišamoji medžiaga.
Skveras prie Rusijos ambasados bus pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė iniciatyvai, kad Vilniuje atsirastų Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą Vilniuje.
„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje. Taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Prieš porą mėnesių meras susitiko su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.
„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – Tarybos salėje kalbėjo B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-osios Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir palaikė buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Vakarų spauda pasakoja apie Chimkų žurnalisto Michailo Beketovo, kuris neseniai mirė ir ketvirtadienį buvo palaidotas, gyvenimą, veiklą ir vargus.
„Atsisveikinimas su rusų žurnalistu – kovotoju ir „nepatogiu žmogum“ – taip pavadintas straipsnis laikraštyje El Pais. Michailas Beketovas vadovavo laikraščiui "Chimkinskaja pravda" (Chimkų tiesa) ir kritikavo Chimkų municipalinę administraciją, primena autorius.
Paskelbus ciklą straipsnių apie Chimkų miško iškirtimą plentui nutiesti, M.Beketovui prasidėjo nemalonumai: užmušė jo šunį, susprogdino automobilį. „Žurnalistas apkaltino (tuometį – red.) Chimkų merą skatinus puolimą, bet meras, savo ruožtu, apkaltino jį šmeižtu ir padavė į teismą. Po to M.Beketovas buvo sumuštas, neteko dalies kaukolės ir galimybės tęsti profesionalią veiklą“, – sakoma straipsnyje.
Aš nustebusi. Buvau kartą nuvykusi į Estiją. Aplankiau Narvos miestą. Sugrįžusi į Maskvą laidoje “Echo Moskvy” pareiškiau, jog Narvoje – keista padėtis.
Keistoka padėtis susidariusi dėl policijos viršininko tautybės. Narvoje šiuo metu gyvena apie 95 proc. rusakalbių ir tik 5 proc. – estų. O Narvos policijos viršininkas – estas. Reeno Kullamia. Toks Narvos policijos viršininko vardas ir pavardė.
Skaitydamas “Rusijos dienoraštį” regi nepagražintą Rusijos veidą. Vartant “Rusijos dienoraščio” puslapius apninka niūros nuotaikos. Bet tuo ši knyga ir vertinga. Būtent tokių knygų pagalba ir galima perprasti dabartinės Rusijos esmę. Būtent tokios knygos galėtų duoti peno mūsų politikams, svarstantiems, kaip privalu konstruoti diplomatinius santykius su Kremliumi. Juk atsiriboti nuo Rusijos irgi neįmanoma. Kad ir kokie bebūtų Kremliaus valdovai, prekiauti su Rusija Lietuvai vis tiek būtina. Tačiau lyginant kai kuriuos Anos Politkovskajos ir lietuvių politikų pasisakymus apie Rusiją, galima nesunkiai pastebėti didelių skirtumų: A.Politkovskaja nedailina Rusijos, mūsiškiai – dailina.
Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta savo namo laiptinėje Maskvoje 2006 metų spalio 7 dieną. Šiandien – 2009-ųjų spalis. Po A.Politkovskajos mirties prabėgo keleri metai. Ilgas ar trumpas šis laiko tarpas? Tikriausiai – ilgas. Gyvenimas nestovi vietoje, įvykiai veja įvykius, todėl nenuostabu, kad visuomenė pamiršta arba bent jau primiršta svarbius reiškinius. O juk A.Politkovskajos “Rusijos dienoraštis”, kurį galime perskaityti jau ir lietuvių kalba, yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų nei pamiršti, nei primiršti. Ypač “Rusijos dienoraščio” nederėtų ignoruoti mūsų politikams, diplomatams bei istorikams, televizijos ekranuose bei laikraščių puslapiuose besiginčijantiems dėl sudėtingų Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių.
Debatų, kas kaltas dėl Lietuvos ir Rusijos priešpriešos, – šiandien apstu. Atmintin įstrigo na kad ir maždaug prieš dvi savaites surengta LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laida, kurioje dėl Vilniaus ir Kremliaus tarpusavio nesutarimų ietis laužė ir parlamentaras Justinas Karosas. Toje ginčų laidoje J.Karosas nuolat pabrėždavo, esą Lietuvos ir Rusijos politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas šlubuoja dar ir dėl to, kad didįjį kaimyną Rytuose mes nuolat erziname skelbdami priešiškus pareiškimus. Parlamentaras bandė įpiršti nuomonę, girdi, Rusija norėtų su mumis draugauti, bet negali, nes mes ją nuolat įžeidinėjame, užgauliojame, kritikuojame. Beje, Rusiją mes dažnusyk barame, anot J.Karoso, net be pagrindo, nes visuomet palaikome tik Kremliaus oponetus, sakykim, Ukrainą ir Gruziją, nors Rusijos oponentai taip pat nėra šventieji.
