Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.
Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.
Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.
Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…
Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.
Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.
Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir t.t. ir t.t. Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.
Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.
Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.
O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisakė dėl Premjero Sauliaus Skvernelio ketinimų atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė teigia, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Anot Prezidentės, siekiant ginti Lietuvos ekonominius ir energetinius interesus, reikia remtis Europos Sąjungos (ES) institucijomis.
„Dvišaliai aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis. Tuo tarpu Rusija laužo tarptautinės teisės normas, vykdo agresyvią karinę, informacinę ir kibernetinę politiką kaimynių adresu. Būtų naivu įsivaizduoti, kad su šia šalimi įmanomi ekonominiai santykiai, atsieti nuo politikos. Rusija visada naudojo energetiką, prekybą ir kitus instrumentus kaip politinio spaudimo ir įtakos didinimo priemonę kitoms šalims. Mūsų ligšiolinė patirtis tai tik patvirtina“, – akcentuojama Prezidentės pranešime.
Prezidentės nuomone, nepagrįsti yra ir Premjero siekiai, kalbantis su Rusija, ginti Lietuvos ekonominius, energetinius interesus.
„Svarbiausi strateginiai energetikos, transporto ar prekybos klausimai sprendžiami pasitelkus ir ES institucijų svorį. Todėl šiuo metu gaivinti dvišalę „komisijų“ veiklą nėra tikslinga ir nacionalinio saugumo požiūriu neatsakinga“, – teigiama Prezidentės pranešime.
Ketvirtadienį S. Skvernelis „Žinių radijui“ kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Pastarosiomis dienomis Premjeras dėl savo pareiškimų, akcentuojančių būtinybę atnaujinti Lietuvos ir Rusijos santykius, susilaukė daug kritikos viešojoje erdvėje.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ne kartą yra sakęs mėgstąs juokauti. Tuo galėjome įsitikinti per jau metus trunkantį jo vadovavimo Vyriausybei laikotarpį. Tačiau ši Premjero charakterio savybė viešojoje erdvėje nepasiteisino.
Už aštriai nevengiančio pasisakyti S. Skvernelio juokus dažnai aiškintis tekdavo jo patarėjams.
Vienas labiausiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje Vyriausybės vadovo juokų buvo sąmojis, kad „alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė“. Šio, kaip įvardijo pats S. Skvernelis, „juokeliuko“ visuomenė nesuprato. Premjero paleista į viešumą mintis sukėlė daug neigiamų aistrų. Politikos apžvalgininkai ir opozicijoje sėdintys politikai neigiamą „policinės valstybės“ įvaizdį netruko išnaudoti kritikuojant visą Vyriausybės darbą.
Ypač kritikuojant ir taip visuomenėje dviprasmiškai vertinamas reformas. Taigi S. Skvernelio remiamos reformos imtos vaizduoti kaip baudimais besisvaidančio ir į politinius kompromisus nesileidžiančio „vadovo-policininko“ kovos prieš visuomenę įrodymu.
Kitaip tariant, Premjero pajuokavimas tapo tikru akmeniu, įmestu į jo „viešųjų ryšių daržą“, o kartu ir įrodymu, kad Premjerui trūksta politinio patyrimo ir kompetencijų.
Vis dėlto praėjusį ketvirtadienį Premjeras „Žinių radijuje“ pripažino, kad jo pavasarį išsakytos kalbos apie „policinę valstybę“ buvo nevykusios.
Tačiau šių žodžių nuoširdumu vertė sudvejoti toliau dėlioti Premjero samprotavimai. Gindamas įstatymo pataisas, pagal kurias prokurorų atlyginimai turėtų didėti 500-900 eurų, S. Skvernelis ne tik negailėjo liaupsių teisėsaugos pareigūnams ir ekskomisarams, kurie, anot jo, yra šiuo metu paklausiausi darbuotojai, tačiau, anot Mykolo Romerio universiteto docento Virginijaus Valentinavičiaus, akivaizdžiai juos išskyrė iš kitų darbuotojų grupių. S. Skvernelis akcentavo, kad teisėsaugos struktūrose dirbantys žmonės yra lojalūs, atsidavę valstybei ir tikrai prisideda prie to, kad šalyje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo.
Politologas Virgis Valentinavičius
Žinoma, reikia pažymėti, kad nieko blogo nėra tame, jog Premjeras giria ir puoselėja teisėsaugos struktūras. Valstybei žalingos trintys kyla tuomet, kai aukščiausi valdžios asmenys pastebi ir svarbiomis laiko tik kai kurias struktūras ir jų darbuotojus.
Juk ne taip seniai Premjeras kalbėjo, kad mokytojų atlyginimai kils tik tuomet, kai bus „matomi rezultatai“, o ir medikams negailėjo griežtų žodžių bei kaltinimų šantažu, šiems pareiškus apie streikavimo galimybę. Kitaip tariant, kyla įtarimų, kad Premjero mintys sukasi jei ne apie „policinę valstybę“, tai apie valstybę dėl „policijos“.
Tai, kad S. Skvernelio „juokuose“ yra dalis tiesos, akcentavo ir V. Valentinavičius. Nors toks Premjero pareiškimas, anot MRU docento, rodo, kad S. Skvernelis kaip politikas yra labiau subrendęs nei buvo prieš pusę metų, tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų išsižada anksčiau pasakytų skandalingų žodžių.
V. Valentinavičius teigė manąs, kad, ko gero, S. Skvernelis prieš pripažindamas pajuokavimą nevykusiu, tiesiog išklausė gero viešųjų ryšių specialisto, pats iki galo juo netikėdamas. „Kiekviename juoke yra dalis tiesos“, – pabrėžė V. Valentinavičius. Politologas pažymėjo, kad „Žinių radijui“ duotame interviu S. Skvernelis aiškiai pademonstravo, jog jis pasitiki tik teisėsaugos pareigūnais, jog tik jie, anot Premjero, yra pajėgūs palaikyti tvarką valstybėje.
Politologas tai aiškino kaip savotišką Ministro Pirmininko „užsidarymą“ teisėsaugos reikaluose. O tai, anot MRU docento, nėra labai geras pasirinkimas S. Skverneliui. Premjerui, detalizavo V. Valetinavičius, kaip potencialiam kandidatui į prezidentus, reikėtų labiau susirūpinti užsienio politika, kuri priklauso Prezidento prerogatyvai.
Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
Todėl, pabrėžė V. Valentinavičius, būtų gerai, jei Ministras Pirmininkas savo pomėgį VRM (Vidaus reikalų ministerijos. – ELTA) sistemai atsvertų URM (Užsienio reikalų ministerijos. – ELTA) reikalų išmanymų. Politologas pabrėžė, kad S. Skvernelio pareikšta „trafaretinė“ pozicija, kritikuojanti JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, liudija labai nedidelę kompetenciją tarptautiniuose reikaluose. „Skverneliui žymiai lengviau kalbėti apie pareigūnų automobilius, negu apie tarptautinius santykius tolimose šalyse ir bandyti suprasti, ką tai reiškia Lietuvai“, – kalbėjo politologas.
Informaciją pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas.
Vyriausybė patvirtino Energetikos ministerijos parengtą veiksmų planą, skirtą apsisaugoti nuo Baltarusijoje statomos Astravo elektrinės keliamų grėsmių.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įsitikinęs, kad sprendžiant Astravo klausimą reikia ryžtingų veiksmų.
„Prie pat Lietuvos sienos statoma elektrinė kelia didelį susirūpinimą mums visiems. Tai visų pirma mūsų žmonių saugumo klausimas. Todėl turime veikti ryžtingai, ginti Lietuvos ir jos gyventojų interesus. Patvirtintos būtinosios apsaugos priemonės užkirs kelią nesaugiai Astravo elektrinės elektrai patekti į Lietuvos rinką“, – sakė S. Skvernelis.
Veiksmų planas padės užtikrinti, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijoje statomos nesaugios Astravo elektrinės, o Lietuvos akumuliaciniai elektros galios pajėgumai (pvz., Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė) negalėtų būti naudojami Astravo elektros akumuliavimo poreikiams tenkinti. Be to iki 2019 m. ketinama su regiono valstybėmis sutarti dėl bendro elektros patekimo į rinką ribojimo.
Būtinųjų priemonių planas skirtas apsisaugoti nuo nesaugios Astravo elektrinės, kol bus įgyvendinta Baltijos valstybių, Lietuvos elektros sistemos sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad Vyriausybė nekeis užsibrėžtos krypties ir stengsis vykdyti būtinus valstybei darbus. Ministras Pirmininkas nesureikšmina pastaruoju metu kritusių jo reitingų.
„Turime padaryti tai, ką privalome padaryti, o kas žiūri tiktai į reitingus, tai aš manau, patogiausias dalykas apskritai nieko nedaryti, galbūt ieškoti galimybių kažkam kažkiek tų eurų surasti, numesti, vieną kitą dešimtį tūkstančių ar milijoną, ir tada tikrai būsi visiems geras. Bet tada dar po ketverių metų mes būsime dar prastesnėje situacijoje“, – trečiadienį portalo Delfi.lt tiesioginės transliacijos metu sakė Vyriausybės vadovas.
S. Skvernelis pažymėjo, kad dabartinis Ministrų Kabinetas ėmėsi darbų, kurie ilgą laiką buvo vilkinami, be to, šios Vyriausybės narių nelydi skandalai, į kuriuos įsiveldavo kai kurie ankstesni ministrai. Ministro Pirmininko teigimu, akivaizdu, kad šie pokyčiai tenkina ne visus.
„Man keista: anksčiau buvo priekaištaujama Vyriausybės nariams dėl nekompetencijos, skandalų, vagysčių – mes nebeleidžiame niekam nieko vogti, tikrai pakankamai aktyviai kovojame su korupcija, nepotizmu, neskaidrumu, darome neišvengiamas struktūrines reformas, kurios buvo nedaromos (dėl to tokioje situacijoje atsidūrėme), atsiranda žmonių, kurie nėra tuo patenkinti“, – kalbėjo Premjeras.
S. Skvernelis neatsako, ar 2019 m. dalyvaus šalies Prezidento rinkimuose.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
„Dabar siekiu tik vieno – sėkmingai įgyvendinti Vyriausybės programą, o ateis laikotarpis, kai kiekvienas iš politikų turėsime daryti savo pasirinkimą ir jį paskelbti, tai tas ir bus padaryta“, – sakė S.Skvernelis.
Kaip jau skelbta, S. Skvernelio vertinimas visuomenėje yra blogiausias nuo 2015-ųjų pabaigos. Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ liepos 7-17 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pirmą kartą nuo 2015 metų lapkričio, kai buvo pradėti matuoti S. Skvernelio reitingai, dabartinis Ministras Pirmininkas turi daugiau gyventojų nepalankių vertinimų (45proc.) nei palankių (44 proc.).
Palankiausiai S. Skvernelį gyventojai vertino 2016-ųjų lapkritį, kai po Seimo rinkimų jis tapo Premjeru (tada 74 proc. jį vertino palankiai ir 17 proc. nepalankiai).
Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.
Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia.
Premjeras Saulius Skvernelis
Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.
Apie ateitį ciniškai ar teisingai?
Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.
Emigracija – normalus reiškinys
Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.
Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.
Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.
Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).
Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite
Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.
Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.
Ateitis – elitui
Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.
Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.
Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.
Valstybė – didelė įmonė
Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.
Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.
Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.
Emigravimo skatinimo planas veiksmingas
Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.
Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.
Kodėl ir kam emigracija naudinga?
Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.
Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.
Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai
Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.
Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.
Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.
Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?
Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.
Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.
Rusiška agresija
O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.
Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.
Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.
Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad bausmių vykdymo sistemoje būtini kardinalūs pokyčiai, norint užtikrinti jos skaidrumą, atvirumą ir progresyvumą. Teisingumo ministerija įpareigota rasti jai pavaldžioms bausmių vykdymo įstaigoms vadovus ne iš šios sistemos.
Vyriausybės vadovas kalbėjo pirmadienį susitikęs su Kauno tardymo izoliatoriaus (KTI) buhalterinės apskaitos skyriaus viršininke Rasa Kazėniene, paviešinusia įstatymų pažeidimus savo darbovietėje. Taip pat pirmadienį paskelbtos tyrimų dėl galimų pažeidimų izoliatoriuje išvados.
„Galiu konstatuoti apie mūsų bausmių vykdymo sistemą, kad tai visiška sovietinė sistema su adaptuota lietuviška versija, papuvusi sistema. Be labai kardinalių žingsnių nematau net teorinių galimybių, kad galėtų būti pokyčių. Pertvarka turi būti daroma nedelsiant, čia su kosmetinėmis priemonėmis nepavyks išsisukti“, – pirmadienį kalbėjo Premjeras.
Pasak Vyriausybės vadovo, nepriimtina situacija, kai Kauno tardymo izoliatoriuje įvardijus pažeidimus, padėtis iš esmės nesikeičia.
„Dėl KTI, simptomatinis pavyzdys: paskelbus apie galimus pažeidimus, atlikti patikrinimai ir – visa tai toliau vyksta izoliatoriuje. Asmenys, kurie šiuo metu laikinai vadovauja KTI, užsiima tradicinę poziciją, kad atsirado žmogus, kuris „neša“ viską iš sistemos vidaus. Turiu nuvilti tuos, kurie mano, kad bus lengva susidoroti su principinga KTI darbuotoja“, – kalbėjo Premjeras, turėdamas omenyje R. Kazėnienę, kuriai pasiūlytos pareigos „sustiprinti Teisingumo ministerijos audito padalinį, išnaudojant tą potencialą ir atliekant auditą visose įkalinimo įstaigose“.
Premjeras teigia, kad realius pokyčius sistemoje gali padaryti su ja nesusiję žmonės.
„Kardinalius pokyčius gali padaryti tik žmonės, nesusiję su konkrečiomis įstaigomis ir su šia sistema. Todėl teisingumo ministrė yra paprašyta padaryti skubius žingsnius, kad Kauno tardymo izoliatoriui būtų paskirtas laikinas vadovas ne iš šios įstaigos, kad būtų nušalinti KTI darbuotojai, kurie turėtų atstovauti šiai įstaigai teismų procesuose“, – kalbėjo Premjeras, pageidavęs, kad Kauno tardymo izoliatoriui atstovautų Teisingumo ministerijos teisininkai.
Kalėjimų departamente esanti Imuniteto tarnyba, pasak Premjero, yra neįgali ir neturi prasmės išlikti, jo žodžiais „bedantės tarnybos nereikalingos“. Minėtas klausimas esą bus iššūkis ir teisingumo ministrei, ir naujajam Kalėjimų departamento vadovui, kai jis bus paskirtas.
S. Skvernelio teigimu, kalbant apie KTI ir galbūt kitas įstaigas, nepriimtina situacija, kad buhalterijos, personalo ar ūkio padaliniuose dar esama pareigūnų, „žmonių su antpečiais“, nors tos funkcijos nieko neturi bendra su statutinės tarnybos apibrėžimu.
Premjeras pareikalavo, kad kiekvieną pirmadienį būtų asmeniškai informuojamas apie situaciją Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ir konkrečiai – KTI. Pasak Premjero, naujų tyrimų daryti nereikia, būtina įgyvendinti atliktųjų išvadas.
Teisingumo ministrė Milda Vainiutė teigė, kad sistemos laukia dideli pokyčiai, o dėl Kalėjimų departamento vadovybės klausimai paaiškės artimiausiu metu.
„Laukia dideli pokyčiai. Kalbant apie Kalėjimų departamento direktorių, tai šiandien susitiksiu su laimėjusiu konkursą Artūru Norkevičiumi ir iki darbo dienos pabaigos bus sprendimas, ar jis bus paskirtas į pareigas, ar ne“, – kalbėjo M. Vainiutė.
Ministrė išsamiau nekomentavo išvadų dėl tyrimo KTI. Pasak jos, reaguojama pakankamai greitai ir operatyviai. M. Vainiutė taip pat nekalbėjo ir apie liepos pabaigoje įvykusio viceministro Donato Matuizos atsistatydinimo priežastis, tik pasakė, kad jis daug padarė atskleisdamas negeroves kalėjimų sistemoje.
Ministrė teigė, kad sveikintų R. Kazėnienės prisijungimą prie Teisingumo ministerijos komandos.
Savo ruožtu pati R. Kazėnienė teigė, kad dar neapsisprendė dėl jai siūlomų pareigų.
„Buvo naujiena šiandieninis pasiūlymas, kurio negaliu vienašališkai priimti, norėčiau pasitarti su šeima. Dvylika metų dirbau atlikdama išankstinę finansų kontrolę ir kiekvieną kartą šiek tiek prisiliesdama prie viešųjų pirkimų. Turiu supratimą apie schemas, kurios taikomos įstaigose, – jos yra gana paprastos“, – kalbėjo R. Kazėnienė, teigianti, kad kitų pasiūlymų šiuo metu neturinti.
KTI darbuotoja sako, kad reakcija į jos sprendimą skelbti įstaigos galimus įstatymų pažeidimus buvo priešiška.
„Nesitikėjo, kad tas pats žmogus gali su tiesa prabilti antrą kartą. Sistemoje tokie žmonės nei mylimi, nei gerbiami. Sulaukiau kaltinimų ir melu, ir nematymo tolesnio darbo kartu. Bet man tai poveikio nepadarė, aš turiu savo faktus, savo patirtį“, – kalbėjo R. Kazėnienė.
Pirmadienį teisingumo ministrei M. Vainiutei buvo pateikta informacija apie Kalėjimų departamento atliktą patikrinimą Kauno tardymo izoliatoriuje. Ministrė pavedė Kalėjimų departamentui išsiaiškinti situaciją minėtoje įstaigoje, gavusi R. Kazėnienės tarnybinį pranešimą dėl nevykdomų Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijų ir galimai neteisėtų įstaigos darbuotojų veiksmų.
Kaip pirmadienį praneša Teisingumo ministerija, išvadose patvirtinta, kad Kauno tardymo izoliatorius neįvykdė Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijos nutraukti maitinimo paslaugų sutartį su UAB „Niklita“ ir nepaskelbė naujo viešojo konkurso šiai paslaugai pirkti. Tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriuje neužtikrinama sutarčių vykdymo ir galiojimo kontrolė.
Izoliatoriuje pradėti du tarnybiniai patikrinimai dėl galimų teisės pažeidimų.
Ministrė nurodė Kalėjimų departamento vadovybei kaip įmanoma greičiau centralizuoti viešuosius pirkimus bausmių vykdymo sistemoje, siekiant skaidrumo ir teisėtumo, vykdant viešuosius pirkimus ir sudarant sandorius.
Šį pavasarį tyrimą atlikusios Valstybės kontrolė, Viešųjų pirkimų tarnyba bei Teisingumo ministerijos sudaryta komisija Kauno tardymo izoliatoriuje nustatė daugybinius pažeidimus ir pateikė būtinas įgyvendinti rekomendacijas.
Kaip jau skelbta, vasarį teisingumo ministrės sprendimu buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl Kalėjimų departamento vadovės Živilės Mikėnaitės ir Kauno tardymo izoliatoriaus laikinojo vadovo Edvardo Kviatkausko galimų finansinių ir tarnybinių pažeidimų. Tyrimas buvo pradėtas taip pat gavus R. Kazėnienės pranešimą.
Šiuo metu nei Kalėjimų departamentas, nei Kauno tardymo izoliatorius neturi nuolatinių vadovų.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei artoją nuo žagrės į Boingo kabiną vietoj piloto pasodintume, lėktuvas ne tik nepakiltų, bet ir iš vietos nepajudėtų, nes artojas savo akiratyje nebuvo matęs tiekos mygtukų ir rankenėlių. Todėl artojas nesėda į piloto kabiną.
Tapti lėktuvo vadu reikia atitinkamą mokslą išeiti, pilotavimo patirtį įgyti, gauti atitinkamą kvalifikacijos patvirtinimą.
O ko reikia tapti politiku, valstybės vadovu?
Politika yra valstybės reikalų tvarkymas, tarsi turėtų būti ir aukščiausio lygio politikos mokyklos. Tačiau valstybės reikalų tvarkymo mokyklų nėra, todėl į politiką gali eiti bet kas, ir artojas nuo žagrės, ir bet kokių mokslų daktaras. Leidimus išduoda „šventąja karve“ vadinama demokratija. „Šventajai karvei“ nerūpi einančiojo į politiką išsilavinimas, ištikimybė valstybei, turimas turtas, kad klaidą padaręs galėtų valstybei atlyginti. Nelaiko renkamieji net pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos – egzamino. Trumpai tariant, tinka visiškas neišmanėlis.
Pachlavanas Machmudas, XIV amžiaus išminčius ir poetas iš Bucharos, musulmonų kanonizuotas šventuoju, yra parašęs:
Lengviau Kaukazo tris šimtus kalnų į trupinius sumalt piestoj
Ir dangaus skliautą nudažyt devyniskart savu krauju,
Sėdėti dešimt metų požemio vienutėj
Nei būt su neišmanėliu akimirką kartu.
Tik vienu, specifiniu, tačiau Tautai itin svarbiu – rašybos asmens dokumentuose – klausimu pateikiu neišmanėlių nepilną sąrašą (savo bendrapartiečių):
Prie neišmanėlių, tačiau turinčių įstatymų leidybos galią, turėtume priskirti technokratą, premjerą Saulių Skvernelį, kuris neva pasišovė kurpti pavardžių įstatymą pagal Kirkilo-Kubiliaus projektą.
Sakytume, ne akimirką, o dvidešimt septynerius metus „šventoji karvė“ mus įkalino būti su neišmanėliais. Netruks ateiti nauji Seimo rinkimai, įsidėmėkime šias pavardes, kad išvengtume taip ilgos „akimirkos“.
Nebandykite, bendrapartiečiai, manęs už tariamą įžeidimą atiduoti teismui, šalinti iš TS-LKD partijos (esu jos eilinis), nes mano teisumą liudys 70 tūkstančių peticiją pasirašiusių LR piliečių, tikri mokslininkai, o ne partinei drausmei pasidavę neišmanėliai.
Urėdijų reforma pusę metų kaitinusi politines aistras Seimo salėje pasiekė apogėjų ir atomazgą – valstiečių ir žaliųjų sąjungos su konservatoriais ir dar keliais įvairių interesų grupių parlamentarų balsais buvo priimtas urėdijų reformos projektas.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstiečių ir žaliųjų politinis darinys pademonstravo, kad yra pajėgus realizuoti savo sumanymus, nepaisant nesugebėjimo parengti ir pristatyti jų pagrindimo, o šios reformos nauda ir žala pasiliko antrame plane, užgožta politinio pokerio partijos intrigos grožio ir atgrasumo.
Kas grožėjosi, o kas bodėjosi „reformacijos“ urėdijose rezultatu? Suprantama, kad daugiausia besidžiaugiančių savimi buvo valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, netgi santūrokas parlamentaras Povilas Urbšys socialiniuose tinkluose pasidalino džiugiu šūksniu – „mes galime!“.
Žiūrėdami į save veidrodyje galėjo pasidžiaugti: „koks aš gražus“ – Aplinkos ministras Kęstutis Navickas; „koks aš gudrus“, – premjeras, o anūkas, jei pats ir nesidžiaugė, tai sulaukė senolio pagyrimo: „daryk kaip aš tau sakau, viskas ir toliau bus gerai“.
Kitokie jausmai tvyrojo socialdemokratų stovykloje – pažiūrėjęs į veidrodį Gintautas Paluckas galėjo konstatuoti, kad: „gražus, tai gražus, bet niekas tuo nebetiki“, Seimo liberalų lyderiui galėjo kilti apsisprendimo abejonių: „gražus ar negražus dabar esu?“, o lenkų šeimynos frakcija, matyt, į veidrodį ir nežiūrėjo: „dievai žino už ką tie lietuviai balsavo, bet premjeras žadėjo, tad dabar svarbu, kad ištęsėtų“.
Nuo gamtos prie politikos
Ironizuoti galima ir bus ironizuojama, nes sprendimų dėl urėdijų likimo priėmimas Seime į įprastus parlamentinio darbo rėmus netilpo ir labiau priminė pokerio lošėjų partiją. Tačiau į klausimus, kas įvyko, kas laimėjo, kam naudinga ir kokios grėsmės atsiranda – atsakyti reikėtų. Ką žiūrėdami į sąžinės veidrodį matė po priimto sprendimo politikai – tik kontekstas ironijai, nes ne apie estetiką ir ne apie gamtos sukurtą grožį reformuojant urėdijas buvo galvojama ir ne dėl to intrigos virė.
Apie Seime vykusias politines batalijas bei jų rezultatus parašė bemaž visos žiniasklaidos priemonės, tačiau įvyko reikšmingas pokytis – jei anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama reformos turiniui, motyvams ir grėsmėms, tai po balsavimo Seime dėmesys persikėlė į politines sprendimo pasekmes – išliks ar neišliks koalicija.
Reformos esmė – naikinama Generalinė miškų urėdija ir atveriama galimybė miškų valdymą perimti vienai ar kelioms institucijoms (urėdijoms), Vyriausybei perduodama teisė priimti sprendimus dėl tolimesnio miškų valdymo modelio bei su tuo susijusių veiksmų įgyvendinimo. Kaip BNS naujienų agentūrai teigė Aplinkos ministras K. Navickas, urėdijos iki 2019 m. bus sujungtos į vieną juridinį asmenį, o dabartinės urėdijos išliks nebent kaip filialai.
Naudingiau stambiosioms pramonės įmonėms
Kadangi reformą, net anksčiau nei ji tapo žinoma visuomenei, nuosekliai palaikė stambiausi medienos žaliavos naudotojai, daugiausia gaminantys ir tiekiantys medžio drožlių plokštes Švedijos kompanijai IKEA, tikėtina, kad šampano taurės pirmiausia šios interesų grupės kabinetuose ir buvo pakeltos. Tačiau ar galima kartu su jais bei valstiečiais, žaliaisiais ir konservatoriais pasidžiaugti drauge? Kad vieni ar kiti valdžios priimti sprendimai naudingi kažkuriai interesų grupei, sudaro galimybes verslininkams užsidirbti daugiau pelno, savaime nėra nei gėris, nei blogis.
Neganda tokie sprendimai tampa, jei vienos grupės interesai pažeidžia kitų grupių, svarbesnius, didesnę reikšmę visuomenės gerovei turinčius, interesus. Atrodo, kad priimant sprendimą dėl urėdijų, didiesiems Lietuvos miškų pramonės atstovams palankia kryptimi nueita toliau nei iš pradžių ketinta. Taip manyti leidžia jau paskutiniame įstatymo pakeitimų svarstymo etape, priešpaskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, trijų Seimo narių, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Ramūno Karbauskio ir Kęstučio Mažeikos, pateiktas ir Seimo priimtas pasiūlymas įteisinti medienos pardavimo ilgalaikes (3–10 metų), pusmetines ir trumpalaikes (3 mėn.) sutartis. Ankstesniame įstatyme bei Vyriausybės parengtame ir svarstytame įstatymo pakeitimo projekte tokių medienos pardavimo sutartinių terminų ribojimo nebuvo, tad apie tai ir nebuvo diskutuojama.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kad nebebus galimybių sudaryti medienos pirkimo sutarčių metams ar dviem, o tik ne trumpesniam nei 3–10 m. laikotarpiui – naudingiau stambiajam, o ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurio privalumas tėra lankstumas. Kovojant dėl išlikimo rinkoje smulkiesiems žymiai dažniau tenka pasikliauti tik 1–3, o ne 3–10 metų jų gaminamos produkcijos poreikiu, atitinkamai, tokiam laikui jiems svarbu turėti ir žaliavos įsigijimo garantijas.
Ilgalaikėmis sutartimis daugiausia disponuoja tik didieji rinkos žaidėjai, tiekiantys medienos žaliavas ar pusgaminius, medienos plokštes, tarptautinėms baldų gamybos kompanijoms. Nors ši grėsmė tik išvestinė, pagrįsta smulkaus ir stambaus verslo veikimo rinkoje praktika, tačiau priimant įstatymo pakeitimus – apie tai net ir nebuvo diskutuoja, nebuvo ir kada diskutuoti, kaip ir nebuvo atlikta jokios analizės, kokiam laikotarpiui medienos pirkimo sutartys su urėdijomis buvo dažniausiai sudaromos iki šiol.
Ar medienos rinka bus monopolizuota?
Pakito Aplinkos ministro požiūris į medienos eksportą. Jei anksčiau jis kalbėjo apie tai, kad medienos žaliavos išvežimas iš Lietuvos gali būti ribojamas (apribojimus taiko kaimynai latviai ir lenkai), tai dabar apribojimų, iš dalies apsaugančių miškus nuo intensyvaus resursų pereikvojimo, K. Navickas nebemato reikalo taikyti, – rašoma 15min.lt portale publikuojamame Mindaugo Samkaus straipsnyje.
Norom nenorom, bet ministro nuomonių pokyčiai (jeigu jie iš tiesų buvo) siejasi su K. Navicko giminaičio, Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovo, įmonės interesu – turėti daugiau galimybių medieną eksportuoti be apribojimų. Iš esmės pagrindinė reali ir visuomenės socialinei sanklodai skausmingiausia grėsmė, kurią sukuria miškų įstatymo pakeitimai – žalia šviesa medienos rinkoje pelningiau veikti monopoliniam pirkėjui ir sudarytos prielaidos lengviau išstumti iš rinkos mažesniuosius, regioninius medienos žaliavos naudotojus.
Įvairių ekspertų vertinimu – neigiamų padarinių grėsmė iškilusi nuo 5 iki 15 tūkst. šiame sektoriuje dirbančių žmonių (neskaičiuojant pačių urėdijų darbuotojų). Kadangi didieji medienos žaliavos naudotojai daugiausia parduoda vienam pirkėjui, tad apie monopolinius susitarimus net ir diskutuoti neverta, jie savaime egzistuos, nes derybose su šiuo pirkėju sąlygas mūsų verslui padiktuos tarptautinė kompanija ir mūsiškiams neliks nieko kito, kaip tik susitarti. Bet susitarti galės tik tie, kurie derybose dalyvaus, o mažosios lentpjūvės ir įmonėlės, savaime aišku, liks už durų.
Tikėtinas variantas, kad trumpuoju periodu, kol medienos pirkimo aukcionuose bandys dalyvauti ir mažieji regioninių verslų atstovai, medienos kaina netgi kils, nes didieji turės resursų pasiūlyti didesnes kainas, kol jos pasieks atsivežtinės, tarkim, iš Rusijos, žaliavos kainų ribą, kurios jau bus nepajėgūs mokėti mažesnieji. Kai mažieji medienos produktų gamintojai iš rinkos iškris, didesniesiems atsvers galimybė sumažinti kainas. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu biudžetas gaus mažiau pajamų, o siekdamas gauti tiek pat, miškų valdytojai bus priversti didinti pardavimų apimtis, t.y. kirsti daugiau miškų. Jei daugiau uždirbti nepavyks – bus pasitelktas užsienio investuotojas ir t.t.
Žinoma, tokios išvestinės „būtų, jeigu būtų“ schemos negali būti tikslios, tam reikėtų rimtesnių analizių, duomenų, prognozavimo priemonių ir kompetentingų specialistų ne vienos savaitės darbo, tačiau šių analizių pati vyriausybė neatliko, o į mokslininkų nuomones ir nekreipė dėmesio.
Nuo grėsmės, prie pasekmės
Kad grėsmės realios, kalba bendra verslo logika ir kaimyninių šalių patirtis, tačiau reformatoriams tokie dalykai buvo ir yra nesvarbūs. Smulkaus ir vidutinio verslo galimybių sumažėjimas ir dėl to tikėtinas tokių įmonių pasitraukimas iš rinkos bei medienos resursų išeikvojimas – reformos plane grėsmėmis net nelaikoma.
Šiandien parduodame medžius, kurie yra 80–100 metų gamtos ir žmonių (jei miškai sodinti) darbo vaisius. Kaip užtikrinsime, kad dabartiniais gamtos ir žmonių vaisiais naudosis šios šalies piliečiai XXI a. pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje – tokių toli siekiančių planų jokia partija neturi, matyt, ir nemato prasmės jų turėti. Tačiau gamtos atveju tik tokie planai ir tėra realūs, nes medžių augimo jokios modernios ir inovatyviausios IT technologijos dar nei kiek nepagreitino.
Reformos pasekmės paspartins pajamų regionuose, tuo pačiu ir savivaldybių biudžetų, mažėjimo tendencijas, nes bus likviduoti juridiniai asmenys regionuose, taigi ir visi darbuotojai gyventojų pajamų mokesčius, kurių dalis tekdavo savivaldybėms, mokės tame regione, kuriame bus registruotas naujas juridinis asmuo – viena urėdija ar įmonė. Ši grėsmė reformų plane numatyta, tačiau realaus sprendimo, kaip jos bus išvengta, nepateikiama. Kadangi, dalis grėsmių Vyriausybė netgi nepripažįsta egzistuojančiomis, o ir toms, kurios nėra ignoruojamos, realių sprendimų, kaip grėsmių bus išvengta, neturi, ateities scenarijus nėra optimistinis, nes reiškia, kad grėsmės taps pasekmėmis.
Laimėjo arogancija
Vyriausybė, kuriai dabar perduotos visos galios pertvarkyti urėdijas, turės svertų neigiamas pasekmes iš dalies amortizuoti. Tačiau kokiu būdu tai vyks? Reformą įgyvendins Aplinkos ministerija. O Aplinkos ministro individuli darbo maniera ir tai, kad jo suburta ministerijos politikų komanda nesugebėjo nei paruošti kompetentingo reformos plano, nei bent jau tai, kas paruošta, pristatyti visuomenei, nei susikalbėti su suinteresuotomis miškininkų grupėmis (urėdais, miškininkų profsąjungomis, mokslininkais), nei matė poreikio su jomis kalbėtis – nieko gera nežada.
Didieji medienos žaliavos naudotojai – tik viena interesų grupė, anaiptol negarantuojanti nei visos Lietuvos miškų resursų gausėjimo, nei stabdanti socialinės atskirties didėjimą regionuose. Kažką ministras nuspręs ir kažkaip padarys.
Nesinorėtų tikėti, kad jis sprendimus iki šiol paryčiui susapnuodavo ir po to įgyvendindavo. Labiau tikėtina, kad tie patys „angelai“, kurie pašnibždėjo, kaip ir kokia reforma turi būti, šnibždės ir kai reforma bus realizuojama.
Dar vienas svarbus šios reformos padarinys – visuomenės susipriešinimas. Reformos vykdymo metu dialogo su visuomene nebuvo, netgi prezidentė atkreipė dėmesį į valdančiųjų pasipūtimą ir aroganciją ir paprastų žmonių, tų pačių dirbančiųjų urėdijose, ir specialistų atžvilgiu. Todėl visuomenėje po tokios reformos tik padaugės nusivylimo, nes laimėjo ne dialogas ir susitarimas, o būtent ta pasipūtusių ir savimi patenkintų veikėjų arogancija, parodanti, kad visuomenės nuomonė jai visiškai nei svarbi, nei įdomi.
Kiek liks, dirbs, rūpinsis gamta?
Iš 4000 urėdijos darbuotojų darbo neteks nuo 400 iki 3300 dirbančiųjų. 400 asmenų skaičių įvardina patys reformos organizatoriai, o 3300 – išvestinis dydis pagal Latvijos pavyzdį, kur panaši reforma įgyvendinta. Jos pradžioje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje darbuotojų skaičius urėdijose buvo panašus, dabar šioje sistemoje dirbančiųjų Latvijoje liko 700. Todėl, kai naudojant miško resursus įsivyraus tik gaunamos piniginės naudos santykiai, tikėtina, kad Lietuvos laukia panašūs samdomos darbo jėgos poreikio pokyčiai.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat neatsakyta, kas rūpinsis rekreacine miškų paskirtimi, bioįvairovės išsaugojimu. Tiesioginės naudos ir pinigų bioįvairovė ir galimybė žmonėms per mišką pereiti rekreacijai skirtu taku miškų valdytojams neatneša, tačiau visuomenei – tai svarbios ilgalaikės vertybės. Ar bus, kaip jau ne kartą nutiko, rastas saliamoniškas sprendimas – pasivaikščiojimus miške apmokestinti, kad už šį bendrą visuomenės turtą susimokėtų vartojai? Tačiau vargu ar tokį spendimą derės laikyti didžiausiu šios reformos nuopelnu.
Politinis spektaklis Seime
Urėdijų reformos svarstymas ir miškų įstatymo pakeitimo priėmimas bei politinio žaidimo peripetijos Seime taip pat nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Valstiečiai ir žalieji, vadovaujami premjero, sužaidė sėkmingą pokerio partiją Seime, tačiau, vargu ar galima teigti, kad laimėjo daugumos nuomonė ir demokratija. Panašu, kad valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui įstatymais reglamentuotos demokratinės procedūros nėra labai reikšmingos.
Reformą vertinusių ekspertų nuomonės išsiskyrė – viena jų grupė pateikė neigiamą išvadą. Seimo aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybės parengtam miškų įstatymo pakeitimų projektui nepritarė, tačiau tai nesutrukdė sprendimą priimti – svarstytas alternatyvus Eugenijaus Gentvilo pateiktas projektas, kuris jau priėmimo etape, keičiant atskirus projekto punktus, tapo identišku vyriausybės pateiktajam. Tai rodo, kad valstiečiai perkando įstatymų priėmimo procedūrų vingrybes bei spragas, kuriomis naudojantis galima „prastumti“ bet ką ir iš šio žaidimo jie išėjo laimėtojais. Strategiškai pažiūrėjus – argi reikia valstiečiams miškų? Jiems reikia didesnių plotų dirbamiems laukams, tad rezultatas nuoseklus.
Tik nelabai tikėtina, kad veikdama buldozeriniu principu ši politinė jėga išsaugojo ar, juo labiau, padidino savo potencialų elektoratą. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu valstiečiai ir žalieji dabar bandys įrodyti, kad rūpinasi regionais, nes regionams dėl to, kad pas juos sumažės realiai veikiančių juridinių asmenų, tikrai nebus jokios naudos.
Valstiečių ir žaliųjų programoje urėdijų reformos iš viso nebuvo numatyta, tad nėra ir atsakymų, ką jie įgyvendins toliau, kieno interesus priimant kitus sprendimus atstovaus ir, juolab neaišku, kokia visuomenės grupė jais galės pasikliauti ateityje. Visuomenė anksčiau ar vėliau primirš jai labiau įpirštą nei aktualią Gretos Kildišienės turtų bei politinės įtakos atsiradimo ir pradingimo istoriją, tačiau, kad pamirš tai, kas palies daugumą piliečių tiesiogiai, jų pinigines, vertybes, žmogiškuosius santykius, melo statines išpiltas kur pakliuvo ir ant ko pakliuvo – greitai tokie dalykai nepasimiršta.
Žaidė – valstiečiai, laimėjo – konservatoriai
Įdomiausias urėdijų reformos priėmimo etape buvo konservatorių ėjimas – palaikymas bet kokios vienos reformos, mainais į kitą reformą. Jei į visą urėdijų reformavimo procesą pažvelgus ne per vertybinę prizmę, o kaip į politinio žaidimo pokerio partiją – tai ją laimėjo, be abejo, konservatoriai. Urėdijų atžvilgiu, išskyrus kelias išimtis, jų pozicija buvo panaši kaip ir prezidentės, t.y. pritarė bet kokiai urėdijų reformai. Klausimų dėl Lietuvos „žaliojo“ turto sunaikinimo grėsmės jiems nekilo, gamtos apsaugos atžvilgiu konservatorių partija jokios aiškesnės pozicijos niekada neturėjo, matyt, ir neketina jos formuluoti.
Kad Lietuvos turtas atiteks kitoms šalims, tarkim Skandinavijai ar papildys tarptautinių finansinių korporacijų kišenes – šiaip partijai ypatingų skrupulų taip pat nekelia. Iš esmės – tai jau tradicija. Ryškiausias pavyzdys – „Williams“ istorija, kai siekta už bet kiek parduoti kompaniją bet kam, tik ne rusams. Konservatoriams Lietuvą pelningai išparduoti nelabai sekėsi – „Mažeikių naftą“ galiausiai vis vien įsigijo Rusijos „Jukos“ kompanija, o šiuo metu valdo kiti Lietuvos draugai – lenkai.
Kai vyko diskusija dėl urėdijų, konservatoriai joje bemaž nedalyvavo, palikdami viską savieigai, galbūt ir nematė grėsmių, nes didžiųjų kapitalo korporacijų atžvilgiu jie iš esmės laikosi Europos konservatyviosioms partijoms būdingų nuostatų. Todėl laisvos rankos priimant spendimus dėl miškų ateities Seime, jiems leido sužaisti mažesnį, tačiau sau naudingą žaidimą. Reformai jie galėjo pritarti, nes nepritarimo argumentas buvo tik vienas – buvimas opozicijoj.
Šis argumentas lengviausiai ir peržengtas – konservatoriai tapo „valdančiąją pozicija“ ir apsukriai laimėjo galimybę padidinti savo politinį kapitalą visuomenėje, atimdami jį iš tradicinių oponentų – socialdemokratų. Mainais už palaikymą urėdijų reformai išsireikalavę vyriausybės sutikimo mažinti mokesčius už šildymą, jie gavo galimybę pelnyti to visuomenės sluoksnio, kuris potencialiai gali tapti konservatorių rinkėju, dėmesį. Jeigu iki šiol vidurinįjį visuomenės sluoksnį, nuosekliai laikydamiesi savo socialdemokratinės doktrinos, bandė atstovauti ir interesus apginti socialdemokratai, – bent jau garsiai purkštavo sudarydami gynėjų įvaizdį, kai buvo didinamas mokestis už šildymą ir net grasino inicijuoti, kad mažesnis PVM mokestį už šildymą būtų įtvirtintas įstatymu – po sumanaus konservatorių žingsnio, dabar jau jie, o ne socialdemokratai galės pretenduoti į 700 tūkst. Lietuvos piliečių palankumą, jei tik šis politinis žaidimas – sandėris su valstiečiais – konservatoriams iki galo pasiseks.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, S. Skverelis jau spėjo pasigirdi, kad „išdūrė“ konservatorius ir jokių konkrečių procentų, kiek bus mažinamas mokestis, į dviejų partijų sutartį neįrašė. Jei valstiečiams su konservatoriais draugauti nepatiks, ko gero, pasiūlys mažinti PVM mokestį už šildymą 3 proc., t.y. susieti jį su pačių konservatorių „nuopelnu“ piliečiams – 2008 m., motyvuojant finansų krize, nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM mokesčiu, o po krizės, sumažinti iki 18 proc., pamirštu.
Konservatoriams tokiu atveju tektų ginti visuomenėje nelabai palankiai prisimenamus jų valdymo padarinius ir tokiu atveju jie naujo politinio kapitalo gali ne tik nesukaupti, bet netgi išbarstyti turimą. Tačiau – tai dar tik būsimo rudens politinio sezono aktualija, kur dar daug kas gali pasikeisti. Tarkim, konservatoriai sumanys mainyti „PVM už šildymą sumažinimą“ ant kokio kito jiems patrauklesnio įstatymo, tarkim, konservatorių patriarchui prezidento statuso suteikimo ar pan., juk mainų turgelis jau atidarytas, tad įmanomas bet koks barteris.
Asmeninės ir partinės ambicijos
Valstiečių ir žaliųjų sužaista politinio pokerio partija, nors ir laimėta, bet spragų paliko. Kad urėdijų reforma sėkminga – jie dar turės įrodyti ir kol kas tų įrodymų dar nei pateikė, nei rinkti pradėjo. Rezultatas labiausiai patenkino tik dviejų politinio pokerio žaidėjų, K. Navicko ir S. Skvernelio, ambicijas, o visi kiti jų frakcijoje atliko tik aptarnaujančiojo personalo funkcijas.
Paties įstatymo priėmimo proceso metu valstiečių ir žaliųjų veikiančiųjų asmenų grupė atrodė ne kaip parlamentinė frakcija ar bet kokia kita didesnė komanda, kuri turi susitarti ir drauge kažką nuveikti, tačiau labiau priminė kortų šulerių sueigą su savais meistrais, kvailiais ir statistais. Politinių dividendų tokiu būdu priimdami sprendimus jie neužsidirbo, žaisdami žymėtomis kortomis, keisdami partnerius, pasitikėjimo irgi nepelnė, t.y., susiklosčius kitoms aplinkybėms ir jie gali būti taip pat sėkmingai išmainyti, kaip sėkmingai šio balsavimo metu išmainė socialdemokratus.
Todėl teigti, kad valstiečiai įžengė į politinių pergalių kelią – ankstoka, nes pergalės be vertybių tėra tik kortų nameliai, vieną dieną vienų šulerių, kitą dieną kitų pastatomi ir dažniausiai savaime sugriūnantys ar naujų žaidėjų, pasikeitus pamainai prie kortų staliuko, sugriaunami.
Autsaiderių pusėje
Liberalų žaidimas – ypatingo dėmesio nevertas. Jų kortos buvo prastos. E. Gentvilas po miškų įstatymo pakeitimų priėmimo bandė visiems priminti, kad tai jo pasiūlytas įstatymo pakeitimo projektas priimtas, ir tuo pačiu skųstis, kad priimtas visai ne toks, koks buvo jo pasiūlytas. Jei sutiktume su tuo, kad priimtas įstatymas naudingas stambiajam verslui, liberalai lyg ir neturėtų dėl to apgailestauti, tačiau kartais jie nori atstovauti ir smulkųjį bei vidutinį verslą, tad turėtų apsispręsti. Kitaip taps savo elektoratui juokingi ir nepatrauklūs, o Seime atliks tik atsarginių įstatymų projektų rengėjų funkciją tam atvejui, kai valdančiųjų projektai strigs ir tiks bet kokie variantai, kurie pratempti per procedūrines girnas, kažkam galbūt ir bus naudingi.
Politinio pokerio partiją pralaimėjusių socialdemokratų stovykloje turėtų įsivyrauti įtampa. Miškų įstatymo priėmimas parodė, kad didieji koalicijos partneriai jų „žmonėmis nelaiko“, o atstovaujant rinkėjų interesus – daugiau gali pasiekti partija esanti oficialioje opozicijoje, nei jie – esantys „pozicijoje“, t.y. būdami, kad ir mažesnieji, bet visgi koalicijos partneriai.
Mažo to, konservatoriai perėmė iš jų iniciatyvą rūpintis skaitlingiausio ir aktyviausio viduriniojo visuomenės sluoksnio interesais. Nesolidžiai atrodo ir jų dabartinis lyderis G. Paluckas, svaidydamasis pareiškimais, į kuriuos net jo partijos kolegos nekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad rinkimuose į socialdemokratų partijos vadus jis „de jure“ nugalėjo, bet „de facto“ lyderiu netapo ir, panašu, kad dar nežino net būdo, kaip juo tapti.
Socialdemokratai prarado savo šalininkus, galimus rėmėjus, elektoratą – prasčiau nebūna. Nors laiko ieškoti būdų, kaip iš tokios duobės išlipti, ši partija dar turi. Taip pat turi ir patirties, kadangi politinėje arenoje yra viena iš labiausiai patyrusių žaidėjų, neblogos tokių žaidimų patirties gali pasisemti ir iš savo partnerių Europoje, kur, nepaisant visų populistinių partijų pergalių, socialdemokratija dar neišnyko.
Plikas kirtimas – popietinis vakuumas visuomenėje
Apibendrinant šios reformos politines pasekmes peršasi įdomios išvados – Lietuvoje neliko partijos, kuri nuosekliai ir sėkmingai atstovautų smulkaus ir vidutinio verslo, dirbančiųjų, didžiosios dalies vartotojų, aktyviausių šalies piliečių interesus. Valstiečiai ir žalieji atstovauja patys sau, konservatoriai su liberalais atstovauja labiau stambiajam, nei smulkiajam verslui, o visiems kitiems – tik pagal aplinkybes, socialdemokratai – norėtų atstovauti, bet nesugeba.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepanašu, kad artimiausiu metu iš veikiančiųjų politinio lauko dalyvių nauja jėga, atliepianti daugumos interesus, atsirastų. Kitų pretendentų (forumų, sąjūdžių ir pan.) užimti nišą daug, bet kol kas nei vieno iš jų pretenzija 5 proc. patekimo į Seimą ribos neperžengia. Formuojasi aplinkybės, palankios naujam politinio populizmo aktoriui pasirodyti ir pasiimti nepatenkintųjų rinkėjų balsus.
Paskutiniųjų sociologinių apklausų rezultatai, kuriuos paskelbė lrytas.lt, – tai ir atspindi. Valstiečių ir žaliųjų reitingai smunka, kitų partijų irgi nekyla, didėja tik procentas tų, kurie nežino už kurią partiją balsuotų, t.y. visų dabartinių politinių jėgų veikla rinkėjai yra nusivylę. Tai ir nenuostabu, nes stebint politinį procesą tenka padaryti išvadą, kad gamtos ištekliai ir daugumai žmonių gyvybiškai svarbūs interesai tampa tik statymų bankeliais ant politinio pokerio stalo.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nemėgsta valdantieji ne tik miškininkų, tačiau ir žiniasklaidos, kultūros, švietimo, net sunku surasti sritį, kurią jie mėgtų, matyt, Lietuvos žmonių irgi nemėgsta. Turi valstiečiai žaliuosius ir vieni kitais džiaugiasi bei dar turi nei valstietį, nei žaliąjį premjerą, kuris džiaugiasi tik savimi ir savo profesionalų vyriausybe.
Bet miškininkų jie nemėgsta visi sutartinai už tai, kad liepia jiems užsimerkti ir šokti į šulinį, o tie neklauso. Neužsimerkia, nešoka ir netgi reikalauja valdančiųjų ištraukti iš maišo katę, pavadintą urėdijų reforma, ir visiems parodyti.
Urėdijų reformos idėja kilo ne šios kadencijos Seime, norėta pokyčių miškuose dar valdant socialdemokratams bei dar anksčiau, valdant konservatoriams. Tačiau įvyko atvirkščiai – situacija urėdijose buvo įšaldyta, įstatymu nustatytas urėdijų skaičius Lietuvoje, kuris tik įstatymu ir gali būti keičiamas. Tuomet reformos iniciatyvos irgi nebuvo be prieskonio. Aktyviai šiais kausimais besireiškusiai prezidentei kliuvo ne tiek urėdijos, kiek jų vadovai, daugelį metų tose pačiose pareigose dirbantys žmonės, kurie prezidentės norui, vadovaujančios grandies valstybės valdomose įmonėse ir tarnybose atsinaujinimui, nepritarė.
Nepritarimas buvo ne isteriškas, bet svarus ir argumentuotas. Tuometinis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pateikė solidžios institucijos, Jeilio universiteto kiekvienais metais skelbiamą Aplinkos gerovės indeksą (EPI – Environmental Performance Index), kuris sudaromas išanalizavus 132 pasaulio valstybių aplinkosaugą. Vienas šio indekso rodiklių – miškų išsaugojimas. Lietuvai pagal šį rodiklį 2012 m. buvo pripažinta pirmoji vieta, tarkim, Suomijai – 53, o Švedijai – tik 64. Apie tai tuo metu rašė „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“ ir kt. nepriklausoma Lietuvos spauda. Jeilio pateikti Lietuvos miškų vertinimai nėra paneigti iki šiol.
Ar miškas turi Tėvynę?
Natūralu, kad kilo klausimas, kodėl reikia reformuoti sistemą, kuri puikai funkcionuoja bei keisti vadovus, kurie tokią sistemą sukūrė? Vengiant įvardinti konkrečiai, buvo kalbama apie interesų grupes, gijas, kurios tęsėsi toli už Lietuvos ribų iki pat skandinaviškos miškų apsaugos sistemos, o tiksliau, skandinaviško miškų eksploatavimo modelio, tiesa, nelabai sėkmingo, nes miškų jiems pritrūko.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visuomenės susirūpinimas buvo pamatuotas, tik miškininkai neretai juo piktnaudžiavo gindami savo interesus, keldami naujus nepatogius klausimus – ar nebus privatizuoti ir iškirsti Lietuvos miškai, turtas, kurį iki šiol pavyko valstybei išsaugoti. Buvo nuolat primenama, kad tai visų mūsų, šios valstybės piliečių turtas, kurio vertė siekė 2,5–3 mlrd. eurų. Ir platesnės visuomenės, ir miškininkų klausimai pagrįsti. Į juos neatsakyta iki šiol.
Neatsako į juos ir naujosios reformos iniciatoriai bei vykdytojai. Savo paskelbtoje vadinamoje urėdijų pertvarkos programoje „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, miškų išteklių pereikvojimas ir medieną eksploatuojančių Lietuvos ir užsienio bendrovių įtaka Lietuvos miškų valdymui, netgi neįvardijama kaip potenciali grėsmė.
Negi valdantieji politikai vis dar mano, kaip ir 1990-ais metais, kad ateis gerieji užsienio kapitalistai ir rūpinsis mūsų šalies turtais ir žmonėmis. Realybė parodė, kad verslas neturi tėvynės, o tiksliau, – jo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.
Perlenkta lazda – tiesinama
Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas neatlaikęs spaudimo pasitraukė. Konkurso būdu išrinktas naujas generalinis miškų urėdas, juo tapo dr. Rimantas Prūsaitis, jis pradėjo neradikalius, tačiau nuoseklius sisteminius pokyčius urėdijose. Tačiau socialdemokratų vadovaujama marga politinių jėgų koalicija Seime nusprendė sudėti papildomų saugiklių, kad būtų nepajudinami ne tik miškai, bet ir miškininkai, visa miškų valdymo sistema, ir įstatymu įteisino 42 urėdijas Lietuvoje bei atmetė prezidentės veto, kuri bandė šį beprecedentį ir beprasmišką sprendimą sustabdyti.
Panašu, kad primityvoki miškų ir miškininkų gerbėjai padarė meškos paslaugą ir miškams, ir miškininkams. Lazda buvo perlenkta ir kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su politinėmis realijomis suprato, kad kokia valdžia beateitų po naujų Seimo rinkimų, lazda bus tiesinama.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pralaimėjimų nemėgsta ir įžeidimų nepamiršta – tai jau ne kartą matėme mūsų šalies politinio gyvenimo veidrodyje. Po rinkimų į Seimą atėjusiems valstiečiams ir žaliesiems, prievolė vykdyti urėdijų reformą atiteko. Galima formuluoti taip, kad reforma buvo „nuleista iš viršaus“ – prezidentūros, bet tai būtų tik prielaida. Iš kitos pusės, prezidento institucija Lietuvoje yra tik politinė – moralinė, o ne institucinė valstybės ūkio valdymo struktūra, tad nesvarbu, iš kur ta iniciatyva atėjo, nebus klaida ją priskirti ir premjero Sauliais Skvernelio prerogatyvai, juolab, kad bent jau iš pradžių jis prezidentės palankumą ir palaikymą turėjo.
Spąstai užsidarė
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas apie reformą paskelbė 2017 metų pradžioje, o šiek tiek vėliau nei po mėnesio, reformai pritarė ir prezidentė. Anot šalies vadovės, urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje. Pas kaimynus Latvijoje, Estijoje – 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojami kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės, – prezidentės žodžius citavo BNS naujienų agentūra. Buvo įvardinti ir terminai. Pasak šalies vadovės, Seimas turėjo pritarti institucijų reformoms dar pavasario sesijoje. Taigi, tai ką matome dabar politinėje arenoje Seime ir už jo ribų, yra prezidentės noro ar reikalavimo vykdymas ir nustatytas terminas kaip tik baigiasi.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau be galo įdomus klausimas, kam metų pradžioje pritarė šalies vadovė? Reformos idėjai, poreikiui ar reformos turiniui? Visuomenei prieinami dokumentai – Miškų įstatymo pakeitimo projektas bei „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“ projektas, kuriame keliose skaidrėse pristatoma valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra po reformos, galima pavadinti neblogu studento bakalauriniu darbu, rizikuojant įžeisti studentus, kurie parašo geresnius bakalaurinius ir magistrinius. Tikėtina, kad prezidentė vieną kitą tokį darbą, ne apie urėdijas, bet apie ekonomiką, verslą, yra skaičiusi, todėl labai abejotina, kad galėjo pritarti bet kam – „kad tik būtų urėdijos reformuotos“, be to, projekto data – kovo mėnuo, o prezidentė reformai pritarė jau vasario mėnesį, kai šio „bakalaurinio“ dar galimai net nebuvo. Tad labiau tikėtina, kad šalies vadovė suteikė pasitikėjimo avansą aplinkos ministrui, pasitikėdama jo kompetencija ir padorumu. Ir pakliuvo į savo pačios pareiškimų paspęstus spąstus.
Prezidentei jos veto atmetimas tapo principo reikalu, todėl ji reikalavo reformos ir, suprantama, jai pritarė. O kai reali „reforma“ atsirado, paaiškėjo, kad ji visai ne tai, ką buvo galima įsivaizduoti – žymiai juokingiau arba, kaip prezidentė jau metiniame pranešime valstiečių ir žaliųjų reformas apibūdino, – parodija. Nepritarti šiai parodijai reiškė susitaikyti su savo pralaimėjimu prieš pasipūtusius socialdemokratų senbuvius, o pritarti – reiškė juoktis arba verkti žiūrinti į darbus, kurie su jos palaiminimu valstiečių ir žaliųjų daromi.
Tai, kas vyko nuo reformos paskelbimo iki šios dienos, taikliausiai ir apibūdintų pačios prezidentės metiniame pranešime Seime suformuluotas dabartinių reformų prilyginimas parodijoms.
Interesai
Koks valstietiškos arba žaliosios miškų reformos turinys ir kokia šio turinio įgyvendinimo forma? Kai Aplinkos ministras K. Navickas apie reformą pranešė – susidarė įspūdis, kad turinio dar nebuvo matęs. Buvo aiškinama, kad urėdijos dirba nuostolingai, kad ten – tai ir tedaroma, kad grobstomas turtas, o jei nereformuosime urėdijų – Lietuvos nepriims į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Galiausiai, ministras pasiguodė, kad būsiąs dėl šios reformos „kalamas prie kryžiaus“. Kadangi dar prieš pora savaičių naujai iškeptas ministras džiaugėsi urėdijų darbuotojų gyventojams dalijamomis eglės šakomis Kalėdinių švenčių išvakarėse, niekas prie kryžiaus ministro nekalė, priešingai, tvyrojo nejauki tyla, nes po ministro pareiškimo miškininkai išsižiojo iš nuostabos ir kelias savaites, bandydami suprasti, kas pasikeitė, neatgavo žado.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tylą pirmieji nutraukė ne ministrą prie kryžiaus kalantys miškininkai, bet jį ginantys (nors niekas jo dar nepuolė) verslininkai. Praėjus kelioms dienoms po ministro pareiškimo, grynas.lt, kuriame savo pranešimus dažniausiai skelbia Aplinkos ministerija, pasirodė ministrą palaikantis straipsnis. Tad jeigu kalbėti, kas šia reforma suinteresuoti – tai suinteresuotieji nuo pat pradžių ir nebuvo slepiami. Reformas, apie kurių turinį dar nebuvo žinoma, bent jau visuomenė dar nieko nebuvo mačiusi, teigiamai vertino „Lietuvos medienos“ prezidentas „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, jam antrino Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Tie patys asmenys, kuriuos Seimo narys ir vienas iš prezidentės veto atmetimo iniciatorių Algimantas Salamakinas, jau pirmojo bandymo reformuoti urėdijas metu, pavadino medžio apdirbimo pramonės magnatais, papildydamas šį sąrašą, medienos produktų gamybos įmone „Juodeliai“ bei baldų pramonės gigantu IKEA.
Diskusijos „dėl paukščiuko“
Siužetas intrigų ir interesų siurealistiniame voratinklyje rutuliojosi. Miškininkai kėlė klausimus, valdantieji teigė, kad į juos atsako, tik klausimai esą nepagrįsti. Bandė miškininkus raminti, gąsdinti, žadėjo turtingą rytojų ir grasė kalėjimais, sistemingai traukė iš stalčių pažeidimus miškotvarkoje, kurių, be abejo, pasiėmus padidinimo stiklą, 42 valstybės įmonėse per visą Lietuvos teritoriją, surado. Tačiau į esminius klausimus, kurie rūpėjo ne tik miškininkams, bet visai Lietuvos visuomenei, taip iki šios dienos ir neatsakė.
Apie ką kalba tas „juokingas“ dokumentas vadinamas „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, Aplinkos ministerijos tinklapyje paskelbtas praėjus mėnesiui po pranešimo apie reformą ir pakartotinai paskelbtas dar kartą paskutinę birželio savaitę? Per tą laiką jame nepasikeitė nei viena eilutė, nors visą laiką dėl jo turinio vyko arši vieša kova žiniasklaidos priemonių puslapiuose ir nevieša kova valdžios kabinetuose. Kai dabar valdantieji tvirtina, kad diskutavo su mokslininkais, miškininkais, įsiklausė ir suprato – tai ir yra atsakymas. Išklausė, bet išeidami parodė užpakalį. Pokyčiai vyko tik kalbų lygyje, o reforma, kurios rėmas kažkurios valdžios kabinete greitai sukaltas, nei kablelio perkėlimu po tų diskusijų ir konsultacijų nepasikeitė. Ir visa tai dargi drįstama pavadinti „viešu reformos svarstymu“.
Mitai ir tiesos
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dokumentas, kuriame tikiesi pamatyti analizę, sprendimus, kas yra gerai, kas blogai ir kodėl po reformos bus dar geriau, primena propagandinį atsikalbinėjimą ir tendencingų faktų rinkinį, todėl tik dar labiau kaitina aistras. Nuogąstavimai, kuriuos visuomenė išsakė, pavadinami „mitais“, kurie neigiami vadinamosiomis „tiesomis“, pvz.: mitas – Urėdijų pertvarkos metu bus atleisti 3000 darbuotojų, o tiesa – Darbo neteks apie 400 specialistų (daugiausia bendrojo administravimo); mitas – Vykdant reformą siekiama privatizuoti valstybinius miškus ir urėdijas, o tiesa – VĮ statusas garantuoja valstybinių miškų įmonei apsaugą nuo privatizacijos; mitas – Reforma vykdoma stambiųjų pramonininkų užsakymu, siekiant sumažinti medienos kainas, o tiesa – Jokių išskirtinių sąlygų ir lengvatų medienos perdirbėjams nenumatoma, paliekama atvira prekybos apvaliąja mediena sistema (AMEPS); mitas – Rinka bus monopolizuota vienam stambiausiam tiekėjui reguliuojant medienos kainas, o tiesa – Prekybos mediena sistema (AMEPS) bus adaptuota, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas; mitas – Po pertvarkos suklestės korupcija, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nebus motyvacijos dirbti, nes pinigai suplauks į centrą, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nukentės regionai ir juose gyvenantys bei dirbantys žmonės, o tiesa – Įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą, dalis atleidžiamų specialistų įdarbinami centriniame padalinyje (ne Vilniuje), kitiems organizuojamas perkvalifikavimas ir t.t.
Reformos jovalas
Jau nekalbant apie tai, kam iš viso reformos esmę turėjusiame apibūdinti dokumente reikalingas propagandinis mitų ir tiesų mišinys, tačiau esmė tokia, kad visa tai, kuo ši reforma įtariama, pavadinti tik mitais, neužtenka. Ir jau tikrai mitai nepaneigiami bendromis frazėmis apie „darbuotojų motyvavimo sistemą“, VĮ statusą, darbuotojų iškeldinimą nežinoma kryptimi (bet tik ne į Vilnių), perkvalifikavimą, nors naujų darbo vietų nekuriama, o priešingai, jų mažinama ir t.t. Dokumente tokių kalambūrų pilna, tarkim, grėsme reformai įvardinami „galimi kaltinimai monopolistinėmis tendencijomis (viena įmonė aprėps daugiau nei 50 proc. apvaliosios medienos rinkos), kur grėsmę eliminuoja ta pati „tiesa“, kad „bus adaptuota dabartinė prekybos mediena AMEPS sistema, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas“.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net ir paviršutiniškai su ekonomika susipažinusiam asmeniui kyla klausimas, kokią kainą monopolistas padiktuos, juk tam monopolijos ir kuriamos, kad diktuotų savas, o ne vartotojams naudingas kainas. Didžiosioms įmonėms (medienos pirkėjoms) iš rinkos eliminuoti mažąsias, tereikės poros metų kryptingų pastangų. Jei jos ir turės praradimų „kainų karo“ laikotarpiu, po jo praradimus susigrąžins su kaupu. Visi tai matome ir patiriame didžiųjų prekybos centrų gyvu pavyzdžiu. Kad savivaldybės praras GPM, nes jose urėdijų iš viso nebeliks arba nebeliks ten registruotų juridinių asmenų ir GPM bus mokamas kažkokiame iki šiol nežinomame Lietuvos mieste, nepakanka atsakyti „įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą“.
Tikėtina, kad ta „galimybė“ ir teliks galimybe, nes vargu ar atsiras savižudis finansų ministras, kuris ryšis dėl išimties miškininkams sujaukti visą mokestinę sistemą Lietuvoje. Dėl Valstybinės įmonės (VĮ) statuso, kuris esą apsaugos miškus nuo privatizavimo, irgi į grėsmę neatsakyta. Iki šiol privatizuoti urėdijas iš tiesų buvo neįmanoma, o VĮ virsmas akcine arba uždarąja akcine bendrove, netgi užprogramuotas. Valstybines įmones reorganizuoti į ribotos civilinės atsakomybės bendroves rekomenduoja ta pati EBPO, tad reorganizacija labiau nei tikėtina, vadovaujantis „Europinės ir pasaulinės gerosios praktikos pavyzdžiais paremtais aukščiausiais valdymo efektyvumo ir skaidrumo standartais (EBPO reikalavimai valstybės valdomoms įmonėms). Kadangi miškų administravimas, nuo miškų resursų pardavimo (turto), gali būti atskirtas, atsivers galimybė į miškų administravimo sistemą prisitraukti užsienio kapitalą bei patarėjus, tokiu būdu atverti landą, apie kurią senai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų svajojama. Vadinamasis „konsolidavimas vienoje įmonėje“ būtų pirmas žingsnis ta kryptimi. Galima šiuos nuogąstavimus neigti, tikslinti, bet į juos argumentuotai atsakyti – privalu.
Griauti jau moka, o statyti dar mokosi
Apie reformą, kuri sugriautų, pasak tarptautinių ekspertų, vieną geriausią pasaulyje miškų valdymo sistemą, derėtų diskutuoti viešai ir išsamiai, o ne „po stalu“, juolab, kai kalbama apie 3 mlrd. eurų vertės Lietuvos piliečiams priklausančią nuosavybę. Tai visų piliečių, o ne K. Navicko, S. Skvernelio ar Aplinkos ministerijos turtas. Tai, kad bus atleista ne 3000, o tik 400 kvalifikuotų darbuotojų, kuriems bus įteiktas bilietas iš Lietuvos jų pačių pasirinkta kryptimi plušėti Skandinavijos braškių ar Ispanijos pomidorų plantacijose, irgi didele reformos nauda nevadintina. Reformą būtų galima sveikinti, jei po jos būtų įkurta 400 naujų darbo vietų Lietuvoje, atsivertų daugiau galimybių smulkiam verslui regionuose, miškai gausėtų vertinga mediena, bet apie tai reformatoriai nutyli, nes nėra kuo pasigirti. Sutaupyti galima dar daugiau, pvz., atleisti ne tuos 400, bet visus miškų sistemos darbuotojus. Tačiau, kaip bus lėšos ne sutaupytos, o uždirbtos, – argumentuotų atsakymų pateiktuose viešumai dokumentuose nerandame.
Žinoma, galima parduoti daugiau medienos, bus gauta daugiau pinigų, ką jau ir daro latviai, kur tokia monopolistinė įmonė įkurta. Tik pamirštama, kad miškas ne rugių laukas, bręsta 80 metų – tai reiškia, kad jo laikas apima 3 kartų žmonių gyvenimus. Mišką pasodina seneliai, o naudojasi jų darbo vaisiais – anūkai. Jei norima naudotis čia ir dabar – „ten ir rytoj“ nieko nebeliks.
Kodėl policininkas šauna sau į koją?
Apgailėtinos pasirodė ir valdančiųjų desperatiškos pastangos prieš reformos svarstymus Seime išpilti eilinę purvo statinę ant miškininkų ir išlaužyti rankas politiniams oponentams. Iš rankovės S. Skvernelis ištraukė 1300 pažeidimų miškininkystės sektoriuje, kurie esą buvo slepiami nuo Vyriausybės. Kadangi S. Svernelis prieš tai dirbo svarbiausiu Lietuvos policininku, norėtųsi paklausti, ką jo 1000 vadovaujamų policininkų veikė, kad nei 1 iš tų 1300 pažeidimų nepastebėjo? Ar tik ne sau koją šauna tokiais faktais švaistydamas premjeras? Šioje situacijoje netgi stebina drąsa ir ramybe pulsuojanti generalinio miškų urėdo dr. R. Prūsaičio elgsena. Žinodamas, ant kokios dalgės ašmenų sėdi ir suprasdamas, kad už menkiausią netiesos žodį, bus toli ir triukšmingai ištremtas iš miškotvarkos sistemos, jis ramiai paneiginėja premjero atradimus – tai kelia daugiau pasitikėjimo nei buvusio policijos komisaro atradimai, kurių nematė būnant policininku ir akys atsivėrė tik tapus politiku.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seime sumanyta sudaryti komisiją, kuri tirs, kas priešinasi urėdijų reformai – tai reiškia, kad jeigu priešinatės valdančiųjų sukurtam juodojo humoro teatrui, tiesiog todėl, kad nesate jo gerbėjas, automatiškai tampate įtariamuoju. Mažai tikėtina, kad komisija, kurią sudarys valdantieji, nustatytų, kad žlugdo urėdijų reformą labiausiai jie patys, teikdami neparuoštus, neargumentuotus ir iš esmės destruktyvius reformų paketus. O gal nustatys, kad reformai priešinasi prezidentė ir inicijuos jos apkaltą? Pretekstas atsirado.
Kuris, kurį?
Šalies prezidentė nustebino. Vis dėlto peržengė savo žmogiškąsias ambicijas, kurios, kai jos veto praėjusios kadencijos valdantieji atmetė, turėjo būti užgautos. Po ilgos tylos savo nuomonę šalies vadovė išsakė: „Urėdijų ir, tiksliau, miškų reformos reikia, bet taip, kaip ji yra pradėta, kaip ji yra vykdoma, vėl yra ta pati klaida: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“, – prezidentės žodžius cituoja BNS naujienų agentūra. Šalies vadovės nuomone, tokiais savo veiksmais valdantieji urėdijų reformą griauna dar jei neprasidėjus.
S. Skvernelis sureagavo audringai, bet nenustebino, juk jis, „niekuo dėtas“, kaip jau tampa įprasta: „Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių“, – socialiniuose tinkluose paskelbtą, su prezidentės kritika susijusią, premjero žinutę cituoja „Lietuvos rytas“. Teigiama, kad S. Skvernelis netgi graso atsistatydinti, jei Seimas šiai urėdijų reformos parodijai nepritars. Atviras klausimas, ar atsistatydins Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, jei Seimas pritars reformai, nes reformą atidėti iki rudens jis neapdairiai pažadėjo miškininkų profsąjungai.
Politinė atsakomybė – rinkimai
Kol kas neturime atsakymo, ar valstiečių ir žaliųjų valdžia nekenčia tik miškininkų, ar visų Lietuvos žmonių, ar tiesiog yra politiniai avantiūristai, nemąstantys nei apie dabartį, nei apie tolimesnę ateitį ir savo pačių politikoje, ir Lietuvos piliečių savo tėvynėje. Kai K. Navickas pareiškia, kad už urėdijų reformą jis pats drauge su vyriausybe prisiimsiąs politinę atsakomybę, galima tik paskaičiuoti, kad tą „politinės atsakomybės“ prisiėmimą jau matėme: 7 kartus Seimo ir net 17 kartų – Vyriausybės. Per kitus Seimo rinkimus, kaip visada nutinka, senąją valdžią pakeičia nauja, vieną vyriausybę – kita. Tuo „politinė atsakomybė“ ir baigiasi. Jei į miškus bus įžengta su kirviu ar buldozeriu, kurio valdymo principus valstiečių ir žaliųjų valdžia demonstruoja, miškai gali neatsigauti nei po 7, nei po 17, nei po 27 būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės metų.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reformą vertino profesionalūs ekspertai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė: „Civittos“ (verslo valdymo, viešosios politikos ir plėtros konsultacinės bendrovės) ekspertai pateikė teigiamą išvadą dėl Vyriausybės teikiamo Miškų įstatymo projekto. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) ekspertinėje išvadoje, kuri viešai paskelbta birželio 30 d. nurodoma, kad reforma nėra teigiamai vertintina vadybiniu ir viešojo administravimo požiūriu, kadangi įstatymo keitimas nėra pagrįstas tvirtais skaičiavimais, o paremtas teoriniais teiginiais. Tokios ekspertų išvados reiškia, kad juodojo humoro spektaklis, kurį jau pusę metų stebime, turės tęsinį, tik vis dar nežinia, kokia drama ir isterišku kvatojimu šis veiksmas avanscenoje baigsis.
Ryškų Premjero Sauliaus Skvernelio reitingo kritimą galima aiškinti nekoordinuota Vyriausybės komunikacija ir neretai konkretumo stokojančiais veiksmų planais, įsitikinęs politologas Algis Krupavičius, neatmetantis galimybės, kad Ministro Pirmininko ir jo vadovaujamo Kabineto reitingai gali smukti toliau.
Štai ir atėjo krizė
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų. Kita vertus, Premjeras išlieka vienu didžiausią palaikymą ir pasitikėjimą turinčių politikų šalyje.
Prof. A. Krupavičius sako, kad S. Skverneliui, kaip Vyriausybės vadovui, tenka atsakomybė dėl Ministrų Kabineto veiklos, o šiai stinga aiškumo.
„Vyriausybės pozicijos yra gerokai susvyravusios dėl jos veiklos stiliaus, kurį galima apibūdinti kaip „vežimas prieš arklį“, t. y. paskelbtas ilgas reformų sąrašas, tačiau beveik kiekvienu atveju neaišku, kam reforma reikalinga ir kaip ji bus įgyvendinta. Reformų planai nesuderinti nei su interesų grupėmis, nei pačiai Vyriausybei kartais neaišku, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip“, – apklausos rezultatus įvertino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Krupavičius.
Politologo manymu, didelę įtaką S. Skvernelio ir Vyriausybės vertinimui padarė aukštojo mokslo reforma, taip pat ir kitos pastarojo meto aktualijos: pastangos riboti alkoholio vartojimą, PVM lengvatos šildymui atsisakymas, naujasis Darbo kodeksas.
„Ko gero, klasikų klasika reformų sąraše yra aukštojo mokslo pertvarka, joje nuo pat pradžių pasiūlytas projektas, kuris buvo nepriimtinas didelei daliai akademinės bendruomenės. Po to buvo bandymas surasti kompromisų, bet ne iš karto. Nelabai sėkminga buvo antialkoholinės politikos komunikacija, nors didelei daliai priemonių visuomenės dauguma pritarė“, – kalbėjo ekspertas.
Prof. A. Krupavičius artimiausioje perspektyvoje nemato galimybės augti Premjero ar Vyriausybės reitingams.
„Klausimas, kiek jie dar gali kristi. Ir apskritai, šiuos reitingus reikia matyti laiko perspektyvoje: jeigu lygintume dabartinės Vyriausybės ir Premjero reitingus su Andriaus Kubiliaus ir jo Vyriausybės, tai S. Skvernelio ir jo Ministrų Kabineto įvertinimai daugiau nei dukart geresni, lyginant tą patį laikotarpį – pusmetį nuo kadencijos pradžios“, – atkreipė dėmesį politologas.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kita vertus, ekspertas priminė, kad, palyginus S. Skvernelio ir dabartinės Vyriausybės reitingus su jo pirmtako Algirdo Butkevičiaus ir šio politiko vadovaujamo Ministrų Kabineto vertinimais, matomas kitas rezultatas – A. Butkevičiui palaikymas buvęs didesnis.
Gegužės apklausoje daugelis politikų sulaukė prastesnio įvertinimo. Pasak eksperto, šiuo atveju galima daryti ir prielaidą apie sezoniškumo įtaką piliečių vertinimams.
„Reikia detaliau analizuoti. Iš tikrųjų baigiasi politinis sezonas, artėja atostogos, ir paprastas Lietuvos pilietis rūpinasi šiek tiek kitais reikalais, negu tai, kas svarstoma parlamente, Vyriausybėje, apskritai tuo, kas vyrauja politikos diskurse. Dėmesio politikai svyravimai laike tikrai egzistuoja“, – kalbėjo politologas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl įspūdingų valstybės valdomoje įmonėje EPSO-G darbuotojų atlyginimų.
Anot J. Razmos, viešai prieinamoje informacijoje skelbiama, kad šios Vyriausybės kontroliuojamos įmonės vidutinis atlyginimas viršija 9 tūkst. eurų, tačiau neaišku, kokius rezultatus 23 darbuotojų EPSO-G kolektyvas pasiekė praėjusiais metais, kad gautų tokias milžiniškas premijas.
Seimo narys kreipimesi į Ministrą Pirmininką klausia, ar Vyriausybės požiūriu minėtieji EPSO-G darbuotojų atlyginimai yra objektyviai pagrįsti ir pateisinami. Parlamentaras taip pat prašo pateikti nuasmenintus kiekvienam minėtos įmonės darbuotojui išmokėtų atlyginimų, išskiriant pastoviąją ir kintamąją dalį, duomenis, taip pat atskirai valdybos nariams išmokėtų atlyginimų sąrašą.
Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.
„Iš to, kas apie įmonės darbuotojus, jų gaunamus atlyginimus ir jiems priskirtas funkcijas, atsakomybes bei realiai vykdomą veiklą pateikiama viešojoje erdvėje, galima susidaryti įspūdį, jog tai yra valstybės valdomų įmonių gerosios valdysenos diskreditavimas. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių išmokėtos didžiulės premijos patronuojančios įmonės darbuotojams, jei antrinių įmonių finansiniai praėjusių metų rodikliai pagerėjo dėl 2014 metais atlikto turto perkainojimo ir amortizacijos sąnaudų reikšmingo sumažėjimo“, – komentavo J. Razma.
Jo duomenimis, 2015 metų pradžioje pasikeitus EPSO-G vadovui darbuotojų skaičius ėmė sparčiai augti, nors niekur nebuvo pranešta, kad į ją būtų perkeltos papildomos funkcijos ir atsakomybės iš antrinių bendrovių. Anot J. Razmos, skirtingai nuo kitų valstybės valdomų įmonių, EPSO-G viešai nepateikia savo pačios finansinių ir veiklos ataskaitų, darbuotojų sąrašo ir jų gaunamų atlyginimų.
UAB EPSO-G yra Energetikos ministerijos valdoma patronuojanti įmonė, kuriai priklauso 96,6 proc. „Amber Grid“, 97,5 proc. „Litgrid“ ir 67 proc. „Baltpool“ akcijų.
Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija išplatino visuomenei pranešimą apie Lietuvos Respublikos Premjero Sauliaus Skvernelio planus atiduoti istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinį ansamblį (Pranciškonų g. 1/9) Lenkijos Gdansko provincijos vienuoliams.
Keli į Lietuvą atvykę Lenkijos pranciškonai jau ne pirmus metus mėgina įsitvirtinti Vilniaus Pranciškonų vienuolyne, pretenduodami į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.
Kovo 24 d. 14 Lietuvos visuomenės veikėjų, susirūpinusių Premjero S. Skvernelio ketinimais atiduoti Lenkijos vienuoliams šį nacionalinės reikšmės istorijos ir kultūros objektą, išplatino kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovus, prašydami viešai atšaukti anksčiau skelbtus planus dėl šios išimtinės Lietuvos nuosavybės perdavimo trečiųjų šalių nuosavybėn.
„Neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, neįsigilinę politikai pasišovė atiduoti žmonėms, kurie neturi ryšio su Lietuva ir nedorai spekuliuoja pranciškonų vardu. Vadinamasis „nuosavybės atkūrimas“ grindžiamas tik tuo, kad prieškarinės Lenkijos okupacinė valdžia 1938 m. nutarė atiduoti šį vienuolyną pranciškonų Lenkijos provincijai, kuriai vienuolynas iki jo uždarymo nepriklausė“, – rašoma viešame kreipimesi.
Pasak kreipimosi autorių, jei šį neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, būtų leista atiduoti su juo nesusijusiems Gdansko provincijos vienuoliams, būtų padaryta „sunkiai išmatuojama žala Lietuvos valstybei ir piliečiams, paniekinta jos istorinė atmintis ir tęstinumas“.
„Lietuvos Respublika niekad nepripažino pilsudskinės Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto aneksijos teisėtumo. Lietuvos Respublikos institucijos negali pripažinti teisėtumo jokių okupacinių valdžių sprendimų, kuriais buvo nusavintas ar perduotas mūsų nacionalinis turtas. 2001 m. Lietuvos Respublikos konkordato sutartis su Vatikanu neįpareigoja automatiškai atiduoti cariniais laikais nusavintą turtą tokiems juridiniams asmenims, kurie negali pagrįsti savo pretenzijų nei teisiškai, nei istoriškai ar kultūriškai, vien tik todėl, kad jie save sieja su Katalikų Bažnyčia“, – rašoma visuomenininkų kreipimesi.
Kreipimąsi pasirašė 14 žinomų Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: Kazys Almenas, akad. Grasilda Blažienė, Vydas Astas, Vidmantė Jasukaitytė, dr. Napalys Kitkauskas, Edmundas Kulikauskas, dr. Dainius Razauskas, dr. Edmundas Rimša, dr. Vytautas Rubavičius, Gintaras Songaila, akad. Antanas Tyla, dr. Dalia Urbanavičienė, inž. Algirdas Vapšys, Petras Vyšniauskas.
Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardo vienuolynas iki carinės okupacinės valdžios nusavinimo priklausė pranciškonų konventualų ordino Lietuvos provincijai. Tai buvo ne tik centrinė Lietuvos pranciškonų būstinė, bet ir patriotinis lietuviškos savimonės židinys, išreiškiantis senosios ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorinį tęstinumą. Šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Vienuolynas yra ne tik vienas didžiausių ir seniausių Lietuvos architektūros paminklų, bet ir lietuviškos raštijos bei istorinės tradicijos lopšys. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.).
Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimai stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Prieš Lenkijos okupaciją čia veikė pirmoji Vilniaus lietuviška mokykla, Lietuvių mokslo draugija, čia darbavosi nacionalinio atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius.
Kreipimąsi pasirašiusiųjų vardu – Gintaras Songaila.
