Vašingtonas, vasario 14 d. (AFP-ELTA). Rusija laiko mažiausiai 6 000 Ukrainos vaikų perauklėjimo stovyklose, o tai gali būti laikoma karo nusikaltimu, teigiama antradienį paskelbtame JAV tyrime.
Nuo karo pradžios beveik prieš metus vaikai, tarp kurių buvo ir vos keturių mėnesių kūdikių, buvo išvežti į 43 stovyklas visoje Rusijoje, įskaitant Maskvos aneksuotą Krymą ir Sibirą, „prorusiškam patriotiniam ir kariniam švietimui“, sakoma Jeilio humanitarinių tyrimų laboratorijos ataskaitoje, kurią finansavo JAV valstybės departamentas.
Jeilio universiteto tyrėjas Nathanielis Raymondas teigė, kad Rusija „akivaizdžiai pažeidė“ Ketvirtąją Ženevos konvenciją dėl elgesio su civiliais karo metu, ir pavadino ataskaitą „milžinišku vaikų grobimo pavojaus signalu“ (JAV vadinamas „Amber alert“).
Rusijos veikla „kai kuriais atvejais gali būti laikoma karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmoniškumui“, – sakė jis žurnalistams.
Ataskaitoje raginama suteikti galimybę neutraliai institucijai patekti į stovyklas ir nedelsiant sustabdyti Ukrainos vaikų įvaikinimą.
Ukrainos vyriausybė neseniai pareiškė, kad daugiau kaip 14 700 vaikų buvo deportuoti į Rusiją, kur kai kurie iš jų buvo seksualiai išnaudojami.
JAV ataskaitoje, kuri grindžiama palydovinėmis nuotraukomis ir viešais duomenimis, teigiama, kad į stovyklas buvo išsiųsta mažiausiai 6 000 vaikų, tačiau šis skaičius „tikriausiai yra gerokai didesnis“.
Rusija tvirtina, kad gelbsti našlaičius arba veža vaikus gydytis. Kai kurie tėvai buvo spaudžiami duoti sutikimą išsiųsti savo vaikus, kartais tikintis, kad jie sugrįš, sakoma ataskaitoje.
Joje teigiama, kad Rusijos valdžios institucijos siekia vaikams per mokyklų programas, ekskursijas į patriotines vietas ir pokalbius su veteranais diegti promaskvietiškas pažiūras.
Vaikai taip pat buvo mokomi naudotis šaunamaisiais ginklais, nors N. Raymondas teigia, kad nėra įrodymų, jog jie būtų siunčiami kovoti.
Ataskaitoje teigiama, kad su šia operacija yra glaudžiai susiję V. Putino padėjėjai, ypač prezidento įgaliotinė vaiko teisėms Marija Lvova-Belova, ir cituojami pastarosios žodžiai, kad rusų šeimos įsivaikino 350 vaikų ir kad dar daugiau kaip 1 000 vaikų laukia įvaikinimo.
Kyjivas, spalio 23 d. (ELTA). Pasak Ukrainos žiniasklaidos, Zaporižioje sulaikytas buvęs Ukrainos turbinų gamintojos „Motor Sič“ vadovas Viačeslavas Boguslajevas. Jis, anot pranešimų, kaltinamas tėvynės išdavyste, nes bendradarbiavo su Rusijos pajėgomis.
Anot žiniasklaidos, kuri remiasi saugumo šaltiniais, V. Boguslajevo būste atlikta krata. Jis pats išvežtas į Kyjivą.
Ukrainos žurnalistė Iryna Romaliyska feisbuke rašo, kad V. Boguslajevas žinomas savo prorusiškomis pažiūromis, jis įtariamas tiekęs Rusijai sraigtasparnių ir lėktuvų dalis.
„Motor Sič“ laikoma viena didžiausių pasaulyje lėktuvų ir sraigtasparnių variklių gamintojų.
Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.
Zagrebas, balandžio 21 d. (ELTA). Kroatijos ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius nutraukia visus kontaktus su šalies prezidentu Zoranu Milanovičiumi.
Kaip ketvirtadienį pranešė portalas „Euractiv“, to priežastis – politiniai premjero ir prezidento nesutarimai, taip pat prorusiškos valstybės vadovo pažiūros.
„Mes neketiname susitikti su juo Nacionalinio saugumo tarybos formatu. Mes tikrai neketiname susitikti su juo akis į akį. Mes neketiname gaišti laiko ir turėti fizinį kontaktą su asmeniu, kuris gali taip niekingai ir įžūliai elgtis su politine partija, vyriausybe ir daugeliu iš mūsų asmeniškai“, – pareiškė A. Plenkovičius.
Šis pareiškimas nuskambėjo reaguojant į Z. Milanovičiaus žodžius, kad vyriausybės vadovo partija – Kroatijos demokratų sąjunga (HDZ) – yra susijusi su buvusia Jugoslavijos slaptąja tarnyba.
Premjeras taip pat pareiškė, kad prezidentas yra manipuliuotojas, vandalas ir prorusiškų pažiūrų žmogus.
„Aš nežinau, ar jis yra jų (rusų) agentas, ar ne, bet žala, kurią jis per du pastaruosius mėnesius padarė Kroatijai užsienio politikos srityje, yra didžiulė“, – sakė A. Plenkovičius.
„Kol dirba ši vyriausybė, nė vienas ministras niekur nevažiuos su juo, neorganizuos bendrų susitikimų ir konferencijų. Mes jį boikotuosime“, – pridūrė premjeras. Pasak jo, Z. Milanovičius peržengė ribą, pareikšdamas, kad visa HDZ partija ir vyriausybė yra banditai.
UNIAN primena, jog sausį Z. Milanovičius pareiškė, kad Ukrainai ne vieta NATO ir kad eskalacijos su Rusija atveju Zagrebas maksimaliai atsiribos nuo įvykių. O vasario pradžioje Kroatijos prezidentas apkaltino Didžiąją Britaniją dėl jos paramos Ukrainai ir paragino tartis su Rusija, be kurios, anot jo, negali būti stabilumo Europoje.
Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Tokių darinių panašiais atvejai pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.
Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia pavojų šaliai.
Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.
Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus. Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.
Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.
Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes, daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.
Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.
Tačiau tarkime, kad autorius sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.
Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą, gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių, tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.
Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.
Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.
Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.
Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.
Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.
Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė.
