provincija

Politinės intrigos

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?

Problemos kaupėsi 30 metų

1990 m. Lietuvoje prasidėjo radikalūs demografiniai ir migracijos pokyčiai. Jie vyksta iki šiol ir iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Lietuva dėl emigracijos neteko per 1 mln. savo gyventojų, dar tiek pat pakeitė savo gyvenamąją vietą ir iš gimtosios vietovės persikėlė gyventi į didesnį miestą arba priemiesčius. Labai sumažėjo gimstamumas, išaugo senyvo amžiaus žmonių dalis.  

1990 m. Lietuvoje prasidėjusią transformaciją lėmė santvarkos pasikeitimas ir uždelsta urbanizacija, kuri Vakaruose jau buvo įsibėgėjusi. Valstybė patyrė labai staigų ir drastišką demografinį pokytį. Vilniaus miestas susiurbė daug jaunų žmonių iš kitų šalies regionų ir dabar yra vienas jauniausių miestų visoje Europoje. Sostinė išsiplėtė ir teritoriniu požiūriu, atsirado priemiesčiai, kuriuose dabar gyvena per 100 tūkst. žmonių, o miesto įtakos zona siekia net Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus.

Kaunas, Klaipėda su pajūriu ir Šiauliai išsiplėtė į priemiesčius po aplinkines teritorijas ir savivaldybes, o kiti Lietuvos regionai merdi, netekę net iki 50 proc. savo gyventojų. Drastiškai sumažėjo jaunimo. Bendrojo vidaus produkto Vilniaus apskrityje sukuriama jau 42 proc., o Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskrityse jo nesukuriama nė po 3,5 proc. Dideli skirtumai tarp savivaldybių ir vertinant kitus kriterijus – nedarbo lygį, darbo užmokestį, sukauptas tiesiogines užsienio investicijas.

Šie staigūs ir radikalūs socialiniai pokyčiai Centrinės valdžios buvo ignoruojami. Efektyvios regioninės politikos, kuri švelnintų migracijos procesus, iki šiol šalyje nėra. Teisinė bazė ir planavimo priemonės yra atsilikusios, silpnos ir neefektyvios. Regioninės politikos trūkumą buvo bandoma pridengti gausiais Europos Sąjungos paramos pinigais, tačiau tai mažai paveikė žmonių pasirinkimą. Regionai toliau nyksta, o miestuose kaupiasi planavimo problemos.

Savivaldybių administracijos, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir iki šiol nėra savarankiškos nei sudarydamos biudžetus, nei planuodamos išlaidas. Vidutiniškai tik 15 proc. biudžeto įplaukų savivaldybės gali leisti savarankiškai, kita yra suplanuojama ir suformuojama Vyriausybėje. Savivaldybės nėra laisvos ir vykdydamos savo funkcijas. Jos griežtai reglamentuojamos nacionalinių teisės aktų. Trūksta savivaldybių administracijų dialogo su bendruomenėmis, kurios galėtų pačios vykdyti dalį savivaldybių pareigų.

Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva nėra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri susiduria su sparčia urbanizacija ir regionų nykimu. Tai vyksta daugelyje pasaulio šalių. Verta analizuoti kitų šalių regionų politikos patirtį, ekspertų nuomonę, pasitelkti mokslininkų rekomendacijas ir efektyvinti valstybės politiką, kuri padėtų išlaikyti tolygesnį visos šalies apgyvendinimą.

Šalia regionų politikos turi atsirasti ir miestų politika, kuri suvaldytų aštrėjančius iššūkius. Valstybė ir savivaldybės turi sustiprinti teritorijų planavimo, urbanizacijos ir architektūros politiką, kuri iki šiol buvo silpna ir neužtikrino visuomenės intereso. Iki šiol Centrinė valdžia ignoravo gyventojų telkimąsi didžiuosiuose miestuose, todėl miestų ir ypač priemiesčių infrastruktūra, savivaldybių teikiamos paslaugos labai atsilieka nuo Vakarų Europos miestų gerosios praktikos.

Regioninės politikos iššūkiai

  • Regioniniai skirtumai auga. 2002–2020 m. regionų plėtrai skatinti buvo inicijuota daug programų, projektų, sutelkta milijardai eurų iš valstybės, ES ir savivaldybių biudžetų. Nepaisant to, atotrūkis tarp Vilniaus, mažesnių miestų ir kitų teritorijų toliau didėja. BVP vienam gyventojui Vilniaus regione siekia 112 proc. ES vidurkio, o likusiuose šalies regionuose tesiekia 65 % (varijuoja tarp 77 – 41 %). Nepasiektas tikslas, kad bet kurio regiono gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas kaip ir bet kuris sostinės gyventojas. Užsienio ir vietos investicijos sutelktos Vilniuje, vidutiniai darbo užmokesčio skirtumai tarp savivaldybių jau siekia du kartus ir toliau auga. Atokesnėse savivaldybėse mažėja jaunų žmonių skaičius ir didėja pensinio amžiaus gyventojų dalis.
  • Augančios ir mažėjančios savivaldybės. Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose gyventojų skaičius auga, kituose didžiuosiuose miestuose Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir jų apylinkėse skaičius gan stabilus, tačiau kitose 2/3 savivaldybių gyventojų mažėja jau 30 metų, ypač jaunimo. Valstybėje jau yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokiose vietovėse labai apribota ateities plėtros perspektyva, nors savivaldybės linkusios prisiimti vis didesnius įsipareigojimus viešiesiems finansams. Augančios savivaldybės susiduria su kitomis problemomis – teritorijų plėtra, infrastruktūros trūkumu. Per 250 tūkst. žmonių gyvena didžiųjų miestų priemiesčiuose ir aglomeracijose. Šių teritorijų apibrėžimui nėra sukurta pakankama teisinė aplinka, dėl to jų nepasiekia kryptingos investicijos. Dauguma gyventojų susiduria su nepakankamu viešojo transporto tinklu, prasta gatvių, šaligatvių, apšvietimo ir kita infrastruktūros būkle, trūksta švietimo, sveikatos ir kitų paslaugų.
    Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  • Neefektyvus regioninis valdymas. Regioninės plėtros tarybos veikia neefektyviai, nėra orientuotos į rezultatą, nesugeba identifikuoti ir spręsti strateginių klausimų. Savivaldybių atstovai yra susitelkę į atstovaujamo krašto problemas. Trūksta savivaldybių bendradarbiavimo ir atskiruose tarpsavivaldybiniuose projektuose. 2020 m. Centrinės valdžios sprendimas didinti finansų srautų paskirstymą per Regionines plėtros tarybas, nepagerinus valdymo, yra netvarus ir skubotas. Vyriausybės lygyje regioninė politika nėra prioritetas, trūksta politinio vadovavimo, orientacijos į rezultatus ir ekonominio sprendimų pagrindimo.
  • Savivaldybėms trūksta finansinio savarankiškumo. Centrinė valdžia suplanuoja ir suformuoja beveik visą savivaldybės biudžetą tiek pagal pajamas, tiek pagal išlaidas. Lietuvos savivaldybių pajamos gana nediferencijuotos ir didžiąją dalimi priklauso nuo vieno finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio pajamos sudaro daugiau kaip 80 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savarankiškumo ribojimai trukdo savivaldybėms veikti efektyviau, racionaliau naudoti valstybės išteklius, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo.
  • Savivaldybėms trūksta veiklos laisvės. Savivaldybių veikimą ir iniciatyvą labai riboja smulkmeniškas reglamentavimas nacionaliniuose teisės aktuose. Mažai orientuojamasi į rezultatą, o labai kontroliuojamas procesas. Centrinė valdžia savivaldybėms yra delegavusi 36 valstybines funkcijas, tačiau jas vykdo ir pati. Valstybės kontrolė pastebi, kad toks dubliavimas ir nacionalinis reguliavimas neužtikrina vieningų, efektyvių ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimo. Europos Tarybos 2018 m. vertinimu subsidiarumo principas nėra nuosekliai įgyvendintas praktikoje, nes kai kurios valstybės institucijos bando reguliuoti nepriklausomas savivaldybių funkcijas.
  • Lietuvos miestų infrastruktūra atsilieka nuo Europos traukos centrų. Viešoji infrastruktūra miestuose finansuojama nepakankamai ir savo kokybe smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos. Miestuose esančios gatvės, skverai, parkai, viešasis transportas, apšvietimas ir kitos paslaugos finansuojamos nepakankamai. Vilniaus ar Kauno miesto biudžetas yra mažesnis už Rygos, Talino ar Varšuvos skaičiuojant vienam gyventojui. Tokią situaciją lemia ydinga perskirstymo sistema, kai po tarpbiudžetinio GPM perskirstymo vienam Vilniaus ir Kauno m. (daugiausia GPM surenkančių) savivaldybių gyventojui lieka mažiau biudžeto pajamų nei savivaldybėse, kurioms iš minėtų miestų savivaldybių atskaityta GPM dalis yra pervedama. Apskritai, Lietuvoje vietos savivaldos išlaidos sudaro vos 22 proc. visų viešųjų išlaidų, o EBPO šalyse – apie 40 proc.
  • Valstybės darbo vietų telkimas sostinėje. 2016–2020 m. pertvarkant viešąjį sektorių buvo naikinamos darbo vietos regionuose (-15 tūkst.), o sostinėje, priešingai, jų skaičius augo (+8 tūkst.). Vilniuje 1/3 visų darbo vietų yra finansuojama valstybės. Toks koncentravimas skatina vieno miesto valstybės perspektyvą, didina jaunimo ir kitų gyventojų apsisprendimą keltis studijuoti ir gyventi į Vilnių. Darbo vietų optimizacija turi būti tęsiama, tačiau neturi koncentruotis viename mieste.

Esminės veiklos kryptys

  1. Reformuoti regioninės plėtros valdymą. Regioninei politikai būtina politinė lyderystė ir ekonominis pagrindimas, todėl verta svarstyti kaip į sprendimų priėmimą įtraukti platesnį ekspertų ratą. Peržiūrėti regioninių plėtros tarybų misiją, daugiau orientuojant jas į politikos formavimą, uždavinių kėlimą, o ne finansų skirstymą. Prie Regionų plėtros tarybų įsteigti Kompetencijų centrus, kurie analizuotų regione veikiančių įmonių poreikius, skatintų švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimą, pameistrystės programas, stipendijas studentų ir dėstytojų pritraukimui bei mainams.
    Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  2. Investuoti į kokybišką mobilumą šalies viduje. Gerinti nutolusių miestelių ir kaimų susisiekimą su ekonominiais centrais. Tai padės priartinti darbo vietas prie gyventojų ir stabdys migraciją į didžiuosius miestus ar užsienį bei mažins socialinę atskirtį šalyje. Užtikrinti, kad ES parama būtų skiriama toms savivaldybių viešojo transporto sistemoms, kurios yra integruotos ir papildančios viena kitą su nacionalinio viešojo transporto sistema. Siekti vieningo el. bilieto visoje šalyje, integruotų nuolaidų ir kompensacijų sistemų.
  3. Tolygus darbo vietų valstybėje paskirstymas. Skatinti viešojo administravimo, valstybės paslaugų ir valstybės įmonių bei organizacijų darbo vietų kūrimą visoje valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į kompetencijas ir perspektyvas. Danijos Karalystės modeliu mažinti valstybinių institucijų ir valstybinių darbo vietų skaičių sostinėje, o jas perkelti į kitus regionus. Mažesniuose miestuose galėtų atsirasti Paslaugų centrai, kurių darbuotojai atliktų buhalterijos, personalo, informacinių technologijų, duomenų priežiūros, archyvo ir kitas operacijas, kurios svarbios visos valstybės valdymo ar atskirų įmonių veikloje.
  4. Tvaresnė miestų plėtra ir geresnė infrastruktūra. Įvesti kriterijus kas yra urbanizuota teritorija, miestas, miestelis, priemiesčiai, kaimas, neurbanizuota teritorija. Sustiprinti planavimo paslaugą, kuri teritorija numatoma urbanizuoti, o kuri ne, kad būtų suvaldyta beprasmė miestų plėtra į išorę, o plėtra vyktų darniai kartu su reikiama infrastruktūra. Užtikrinti reikiamą teisinę sistemą, įgalinančią savivaldybes ir valstybę kontroliuoti urbanizaciją. Sustiprinti finansinę paramos sistemą, pritraukiant ir ES lėšas, kuri gerintų miestų infrastruktūrą: sodininkų teritorijų konversiją, kultūros ir gamtos paveldo pritaikymą bei atnaujinimą, priemiesčių infrastruktūrą, socialiai jautrių kvartalų atnaujinimą ir kitus svarbiausius vietos gyventojų poreikius atitinkančius projektus.
    Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  5. Didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas. Mažinti įstatymais reguliuojamų lengvatų bei išimčių praktiką, kurios apima savivaldybių biudžetų formavimą. Rinkliavų, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių pajamos turi tapti išskirtinai savivaldos veiklos finansavimo šaltiniais. Tokia praktika, kai pajamos iš vietos mokesčių tesudaro 6,4 proc. visų savivaldybių pajamų (2020 m.), turi keistis iš esmės. Skatinti globalaus biudžeto formavimą, kad savivaldybės vis didesnę biudžeto dalį galėtų skirstyti laisvai, mažinant Centrinės valdžios reguliavimą. Atsisakysime taisyklės, pagal kurią išankstines prognozes viršijusios savivaldybių mokestinių pajamų lėšos arba nepanaudotos dotacijų lėšos centrinės valdžios paimamos iš savivaldybių biudžetų.
  6. Efektyvesnis valdymas. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintu subsidiarumo principu, kuris reiškia, kad visuomeninių įsipareigojimų vykdymas priskiriamas arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perduodamos tos funkcijos, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo – išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybes, peržiūrėti ir įvertinti esamą funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės valdžios ir vietos savivaldos lygių. Skatinti ir remti bendruomenių veiklas, kad jos galėtų atlikti dalį savivaldybių funkcijų.
    Senovinių automobilių paradas Vilniuje. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
  7. Laisvė veikti. Centrinė valdžia turi išskirti mažųjų savivaldybių problemas ir pamatyti augančių savivaldybių iššūkius. Būtinas nuolatinis dialogas ne tik su Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri geriausiai mato mažųjų savivaldybių problemas, bet ir augančių savivaldybių (didžiųjų miestų) atstovais. Didžiausią dėmesį skirti šalinant biurokratines kliūtis infrastruktūros plėtros, teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo, aplinkosaugos ir komunalinių paslaugų teikimo srityse. Sudaryti sąlygas laisviau keisti ir savivaldybių valdymą – administracijos struktūrą, seniūnijų ribas ir personalą, seniūnaitijas. Tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, mažinti jo apimtį, smulkmenišką reglamentavimą, daugiau orientuoti į rezultatą, o ne į procedūrų detalizavimą.

2021.01.21; 12:10

Politinės intrigos

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.

Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.  

Darbo ir perspektyvų

Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.

Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa”, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.

Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje – šokiai. Slaptai.lt nuotr.

Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje” pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!

Kur prapuola darbo vietos?

Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.

Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.

Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.

Kryptinga valstybės politika

Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.

Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.

Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.

Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų,  o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.

2020.08.17; 10:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.

Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.

Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.

Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.

Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.

Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.

To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).

JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.

Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.

Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?

Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės” pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…

Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.

JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“

Beje, griežčiausiai riaušininkus pasmerkė afroamerikiečiai – Detroito, Atlantos, Čikagos, Denverio miestų merai.

Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?

Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?

Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.

Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…

Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?

Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.

Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai” svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“

Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa

Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: „Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.

Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.

Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai”. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.

Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…

Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.

 Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…

2020.06.09; 07:00

Politinės intrigos

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Prezidentas Gitanas Nausėda tęsi rinkimų pažadus ir skiria dėmesį regionų politikai. Neseniai jo iniciatyva surengtas forumas, kuriame diskutavo specialistai, visuomenininkai, merai.

Pastarieji akcentavo poreikį didesnei savivaldai ir finansavimui, tada atsirastų daugiau gražių gatvių, baseinų ir parkų? Bet ar tikrai pinigų ir galių trūksta savivaldybėms, kad valstybės plėtra būtų tolygi?

Geresnė infrastruktūra kam?

Nuo 2002 m. į regionus plūsta milijardai ES paramos: infrastruktūrai, daugiabučių renovacijai, vandentvarkai, atliekų tvarkymui ir kt., bet tuo pačiu iš regionų išvyksta tūkstančiai. Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir tik 15 galima priskirti prie augančių – didmiesčiai, gretimos savivaldybės, kurortai ir pajūris. Likusios, nepaisant pastebimai gerėjančios infrastruktūros, praranda gyventojus sparčiu tempu. O jeigu nėra gyventojų, tai gražesnėmis gatvėmis ne tik nebus vaikščiojančių, bet jas išlaikyti bus sunku.

Alytaus vaizdai. Slaptai.lt nuotr.

Daug ką įkvepia šiemet gerėjanti migracijos statistika ir vėl augantis šalies gyventojų skaičius. Visada pavyzdžiu siūlau pasižiūrėti į Estiją, kurioje šie procesai prasidėjo keliais metais ankčiau. Estai jau 4 metus džiaugiasi augančiu gyventojų skaičiumi, bet augimas jaučiamas tik miestuose, o regionai toliau netenka gyventojų. Taigi ir Lietuvoje tikėtis, kad grįš išvykę tautiečiai į miestelius ir kaimus, būtų naivu.

Kai kurių kalbėtojų pasvarstymai apie gimstamumo skatinimą irgi nepamatuoti, nes jokia valstybė nėra atradusi stebuklingų paskatų. Net turtingiausios valstybės Austrija, Šveicarija, Norvegija neranda būdų, kaip padidinti gimstamumą iki teigiamos kartų kaitos, todėl neras ir Lietuva.

Regionams būtinos investicijos

Dabar Lietuvos plėtra vyksta labai netolygiai, viską lemia Vilnius. Per šiuos metus sostinėje gyventojų daugėjo 8,5 tūkst. (visas Kelmės miestas), dar keli tūkstančiai naujakurių įsikūrė gretimose Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų savivaldybėse. Jeigu Vyriausybė mano, kad tokia koncentracija nėra palanki darniam šalies vystymuisi, reikia ieškoti sprendimų, kaip gyventojus paskatinti rinktis gyvenimą ir kitur.

Labai svarbu yra kokybiškos paslaugos, būstas, susisiekimas, pramogų įvairovė, aukštas švietimo lygis, bet kertinis yra patrauklios darbo vietos. Jeigu nebus darbo, negelbės niekas. Galime pasidžiaugti kai kuriose savivaldybėse investuojančiais verslininkais, Akmenėje ir Kazlų Rūdoje baldininkai, Marijampolėje langininkai, Pabradėje ir Visagine medicinos priemonių gamintojai.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

O kaip su valstybe? Juk Radviliškyje įsteigtas „Sodros“ skambučių centras yra lygiai tokia pati investicija kaip ir baldų gamykla. Žmonės turi darbo, skatinami smulkesni vietos verslai, mokami mokesčiai.

Centralizuoti galima ne tik į Vilnių

Pastaruoju metu Lietuvoje vykdoma valstybės institucijų ir įmonių centralizacija. Tai yra sveikintina ir natūralu. Didėjant el. paslaugų skaičiui, padalinių mažėja. Bet nenormalu yra tai, kad centralizacija lemia darbo vietų koncentraciją išimtinai sostinėje. Valstybės sektoriuje, kurį sudaro viešojo administravimo institucijos, paslaugų įstaigos (policija, ugniagesiai, „Sodra“, ligonių kasos ir kt.) ir valstybės įmonės, dirba per 300 tūkst. darbuotojų, iš jų 100 tūkst. Vilniuje. Kasmet Vilniuje valstybės finansuojamų darbuotojų skaičius auga, o regionuose mažėja.

Danija irgi susidūrė su panašia tendencija, kad valstybės institucijos susikoncentravo Kopenhagoje, todėl Vyriausybė 2015 m. pradėjo atvirkščią procesą ir institucijas pradėjo kelti į regionus. Ne paneigė centralizaciją, bet tiesiog optimizuotas institucijas ir padalinius perkėlė į mažesnius miestus. Pasipriešinimas buvo nemenkas, bet rezultatai puikūs, Vyriausybė džiaugiasi ir jau vykdomas II papildomas perkėlimo etapas.

Kodėl Lietuvoje neiškėlus bent 10 proc. valstybinio sektoriaus darbo vietų iš sostinės? Tai būtų 10 tūkst. darbuotojų. Palyginkim, naujuose fabrikuose Marijampolėje ar Kauno LEZ kol kas dirba vos po kelis šimtus žmonių, o efektas jau juntamas!

Valstybinės darbo vietos irgi investicija

Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo neprastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net didesnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Klaipėdoje maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie mažesnius miestelius.

Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.

Planas iškelti darbo vietas iš Vilniaus sulaukia didžiulio visuotinio pasipriešinimo. Iš profsąjungų, įstaigų vadovų, lobistų, net politikų, todėl tam būtinas rimtas politinis palaikymas. Verta svarstyti visos atsakomybės už regionų politiką sutelkimą vieno ministro rankose. Galbūt reformuojant Žemės ūkio ministeriją, kad ji taptų ne tik nišinė ūkininkų reikalų organizacija, bet rūpintųsi platesniu matymu. Dabar bėda, kad regionų politika yra nuleista iki ministerijų padalinių vedėjų sprendimų. O koks to rezultatas?

Ačiū, Prezidentui G. Nausėdai, kuris pagaliau tokiam aukštam lygyje pradėjo diskusiją apie Antrąją Lietuvą, bet kalbėti negana. Susitelkti tik į finansavimo savivaldai didinimą, reikštų neprisiimti atsakomybės ir tik aštrintų mažesnių savivaldybių agoniją. Būtinos investicijos ir pirmiausia parodyti, kad tiki savivaldybių ateitimi, turi Vyriausybė.

2019.10.20; 06:30

Aktualijos

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Aktualijos

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kovo mėnesio pabaigoje savaitraštyje „Ūkininko patarėjas“ pasirodė Juozo Skripkausko straipsnis „Kaimo bibliotekos kapanojasi mirusių sielų voratinkliuose“.

Nustebino ir, atvirai kalbant, papiktino tendencinga, pagiežinga jau pati straipsnio pradžia. Spręskite patys: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas ne visiems yra blogai, kai kas tuo išmaniai naudojasi. Kaimuose dar sovietmečiu įsteigtos bibliotekos turėtų neatsidžiaugti mažu darbo krūviu, nors savo ataskaitose deklaruoja nuveikiančios milžiniškus darbus“.

Užbaigiamas straipsnis irgi panašiu irzliu, demaskuotojišku tonu: „Ant kokių pamatų suręsta Lietuvos kaimo švietimo sistema, jeigu dažnas apie ją nieko nežino, o jei žino – negali pasinaudoti? Gali būti, kad ji egzistuoja pati dėl savęs: vidaus aplinkraščių, planų, ataskaitų, formalių renginių ir garsių šūkių, kokie jie reikalingi“.

Beje, bibliotekos, ir kaimo, ir miesto, pagal dabartinį funkcijų paskirstymą priklauso kultūros sistemai; švietimo sistemai priklausytų mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, bet ūkininkams skirto laikraščio autorius, matyt, nematė reikalo vargintis dėl tokių smulkmenų. Pakalbino tris – keturias 90-ties metų senutes, apibendrino, jog potencialios skaitytojos nieko nežino apie „švietimo sistemą“ – ir apkaltino, jog bibliotekos egzistuojančios pačios dėl savęs!..

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir norisi pasiteirauti, ar nemėgino autorius su jomis  pasirokuoti dar ir apie vegetarizmą, depiliacijas ir kalnų slidinėjimo Alpėse privalumus? Būtų galėjęs nustebinęs skaitytojus dar originalesnėmis išvadomis…

Tiek to, retorinius klausimus paliksime ateičiai. J. Skripkauskas – žemaitis, kilęs iš to paties Kretingos rajono, kurio bibliotekas kartu su Klaipėdos rajono bibliotekų tinklu jis ištyrinėjo su padidinamuoju stiklu, tad realią padėtį galėjo pamatyti ir įvertinti geriau nei kokie nors biurokratai iš Vilniaus, kurie dažniausiai tiek ir tedaro, kad skaitinėja ataskaitas, kurias jiems siuntinėja kaimų ir miestų bibliotekos.

Pamatyti tai pamatė. Kaip pamato vanagas, višta, fotografas, o ką jau kalbėti apie visokius dronus. Bet KĄ  būtent pamatė, ar pavyko įvertinti tai, kas pamatyta, ar pavyko užčiuopti priežastis bei numatyti pasekmes ne tik abejotinos išminties sostinės biurokratinių sprendimų, bet ir savo parašytų žodžių ir išvadų? Vargu… 

Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

Pamatė: kai kuriuose kaimuose nėra net kasdienių prekių parduotuvės, o „renovuota biblioteka žibėte žiba“ – ir pasmerkė, išvadino tokias bibliotekas „išmintingai sukonstruotų mirusių sielų voratinkliu“.

Nepamatė: parduotuvės priklauso privataus kapitalo ir laisvos rinkos veikimo sferai. Parduotuvių savininkai eina ten, kur pinigai, o kaimų gyventojai – ne pats mokiausias šiandien gyventojų sluoksnius. Bet skaityti dar (vis dar!) moka visi, o valstybė – vis dar! – suinteresuota išsaugoti kuo civilizuotesnį ne tik jauno, bet ir pagyvenusio žmogaus pavidalą, tad nors ir vangiai, bet rūpinasi bibliotekomis, kultūros namais bei centrais, sveikatos įstaigomis ir net

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

keliais, net jeigu jais autobusas į gyvenvietę iš rajono centro atvažiuoja 1 – 2 kartus per savaitę.

Tik čia iškyla problemėlė: vienai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių atrodo, kad valstybė, valdžia per mažai rūpinasi regionais, kaimų ir miestelių Lietuva, numesdama jiems tik mažą dalį to, ką pasiskiria sau ir poros didesnių miestų reikmėms.

Kitai daliai, priešingai, toji kaimų Lietuva – akmuo po kaklu, trukdantis sau, savo reikmėms susišluoti ir tą varganą biudžeto dalį, kuri šiandien dar patraiškoma regionų kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Nežinau, kurių daugiau, bet tie, kurie svajoja sunaikinti kaimą, rėksmingesni, įtakingesni, ir jiems uoliau tarnauja armija rašančių, įrodinėjančių, agituojančių.

Olego Poliakovo knygos apie lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vieni jų, pasitelkdami visą modernią liberaliąją terminologiją, dejuoja, kiek nedovanotinai daug kvadratinių metrų tenka moksleiviams mažėjančių miestelių tuštėjančiose mokyklose, kiek jų, tų gražių mokyklų būtų galima privatizuoti (įdomu, kokiam reikalui), o kiti paprastesni, žemiškesni, nuo gimtųjų dirvonų netoli teatsiplėšę, paprastos liaudies terminais ir socialistiniais argumentais niekina ir trypia dar teberusenančius kaimų ir miestelių kultūros (sveikatos, švietimo) židinėlius.

Pamatė: galimą skirtumą tarp darbo krūvio, kuris, viena vertus, tenka keliasdešimt pacientų per dieną priiminėjantiems gydytojams ir, kita vertus, lengvai (taip, sprendžiant iš teksto, bibliotekininkų darbą įsivaizduoja autorius) knygeles kilnojančioms ištuštėjusių kaimų bibliotekininkėms.

Nepamatė: skirtumo tarp gydytojų ir bibliotekininkų pajamų. Būtent – pajamų, o ne algų, nes  labai ir labai dažnas gydytojas be teisėtos algos į namus parneša dar ir neoficialių pajamų – labai apčiuopiamų pacientų dėkingumo apraiškų. O bibliotekų darbuotojai iš savo keliskart mažesnių algų dar papildomai „finansuoja“ savo pačių veiklą. Čia ir gėlės, arbata bibliotekų svečiams, atvykstantiems į susitikimus su skaitytojais, dailiai apiforminti pakvietimai, be kurių į bibliotekos renginius įdomesnių svečių neprisikviesi, o kur dar saldumynai ar vaisiai vaikams, moksleiviams, kurie dažnai savo žodžiu paįvairina, pagyvina rimtą renginį. O kur dar išlaidos, apnešiojant/apvežiojant knygomis neįgalius skaitytoju, nes nei transporto, nei komandiruotpinigių šiai tauriai misijai  valdžia neskiria? 

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius.

Svarbiausia, nepamatė, nepajuto to degininančio nepilnavertiškumo, kurį patiria bibliotekininkai, kai, ruošiantis įdomesniam renginiui, bet negavus pakankamo finansavimo iš „valdžios“, tenka su ištiesta ranka apeiti vietos „mecenatus“, kuriais paprastai tampa smulkieji verslininkai – pagarba ir padėka jiems.

Bibliotekininkus suprasti gali nebent mažųjų miestelių ir kaimų kultūros centrų, skyrių vadovai, besistengiantys iš debesų nuvyti kultūros „virvę“ – prisikviesti įdomesnį atlikėją, koncertuojančią grupę ar, su didžiausiu vargu subūrus šaunesnę kapelą, šokėjų grupę, kur nors nuvežti juos savęs parodyti, žmonių pasižiūrėti. Nieko keista: jie irgi priklauso tam pačiam ujamam, Vilniaus ir vietos valdžios dažnai peikiamam kaimų kultūros židinėlių kurstytojų sluoksniui. 

Pamatė: „kitame rajone nuo centrinės bibliotekos įsikūrę net trys kaimų filialai – einant tiesiai nebus nė trijų kilometrų“.

Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepamatė: šiais laikais nei tiesiai, nei aplinkui trijų ar daugiau kilometrų nors į biblioteką, nors į mokyklą ar į kultūros centrą pėsčias jau niekas nebeis, ypač pensininkai, tie aktyviausieji skaitytojai. Kilometrus pėstute beskaičiuoja nebent grybautojai. O autobusai po gyvenvietes važinėja retai ir ne kiekvieną dieną.

Nepamatė ir kito naujųjų laikų reiškinio: kadangi, kaip žinia, skaitoma ne kojomis, šiandien rūpinamasi ir visai nevaikštančiais, tik specialiuoju transportu važinėjančiais skaitytojais, įrengiant jiems specialius įvažiavimus ar keltuvus.

Ką padarysi, straipsnio autorius, sprendžiant iš visko,  tebežiūri į gyvenimą socializmo statytojo akimis. Neberasdamas kaime jam suprantamesnio sovietmečio šurmulio su trankiais kolūkiečių chorais ir nieko kito neveikiančiomis, tik knygas „mainančiomis“ bibliotekininkėmis, bet užtat ataskaitose paskaitęs jam neįprastų renginių pavadinimus ir nepasivarginęs į juos įsigilinti, korespondentas smarkiai susirūpino: „Ar tik bibliotekos neuzurpuoja kultūros specialistų veiklos?“

Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos pristatymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lyg anekdotus J. Skripkauskas cituoja renginių pavadinimus, nuo kurių, kaip pats prisipažino, jam suka vidurius: “Versk knygelės lapus ir raidelės pabus“, „Aš tau pasaką seku“, „Smagūs skaitymėliai“ ir pan.

Nieko keisto: jei gerai įmitusiam vyrui, įpratusiam prie kavos (su brendžiu ar be…), prie alkoholinio ar bealkoholinio alučio, pasiūlytume iš buteliuko patraukti kūdikių mišinėlio, ko gero, irgi vidurius susuktų.

Tačiau negi senokai mišinėlių nebevartojančiam žurnalistui neaišku, jog cituotieji renginiai skirti ne suaugusiems ir net ne vyresnių klasių moksleiviams, o patiems mažiausiems, tik tik pradedantiems sklaidyti pirmąsias knygeles, ir tik didelio didžiausio „Ačiū“, o ne pašaipos nusipelno bibliotekininkės, nuoširdžiai ugdančios būsimuosius skaitytojus, knygų mylėtojus?!

 O gal kažkam kaip tik ir nepatinka tokia į ateitį nukreipta veikla, nes gali sutrukdyti uždaryti paskutines bibliotekas?

Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi aš nuo pat mažumės daug laiko esu praleidusi ir tebeleidžiu bibliotekose, tad remdamasi faktais, sukaupta patirtimi (o ne tendencingai atrinkta statistika) drįstu teigti, jog šiandieninė biblioteka nuo sovietinės skiriasi kaip diena nuo nakties, nes bibliotekininkai šiandien dirba ne tik ir ne tiek su knyga, kiek su knygų SKAITYTOJAIS. Šiandien skaitytojams negana parsinešti-perskaityti-grąžinti knygą, bet rūpi su bibliotekininkų profesionalia pagalba bendraminčių būrelyje naujai pamatyti, išjausti, aptarti, įprasminti supantį pasaulį, kartu įprasminant ir savo – šios žemės gyventojo, šio krašto puoselėtojo, valstybės kūrėjo, pasaulio suvokėjo gyvenimą. Ir šita, nauja misija, išryškina, kuo kultūros centrų, skyrių veikla, turiniu ir uždaviniais orientuota į pramogą, skiriasi nuo šiuolaikinių bibliotekų funkcijų…

Sunku patikėti, kad kaimui, – ūkininkams, valstiečiams – skirto laikraščio redakcijoje neatsirado žmogaus, kuris sulaikytų ranką, botagu užsimojusią ant žmonių, iš paskutinių jėgų tebesupančių – ne, ne saldybių, kaip rašo J.Skripkauskas, – brutaliai „optimizuojamų“ regionų, jų kaimų ir miestelių kultūros lopšį.

Šiandien, kai mūsų liko taip mažai, ir dar tebemažėja, atrodo, turėtume labai atsargiai, jautriai vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų ir dirba mums. Dar jautriau reikėtų kalbėti apie tuos žmones, kurie tebelaukia stebuklo, kurie tiki, kad pagaliau ateis į valdžią protingi žmonės ir sugalvos kažką, padarys kažką, kad nebetirptų Lietuvos kaimas lyg sniegas pavasarį, kad išvykusieji sugrįžtų ir rastų čia jų tebelaukiančius – su meile, su knyga, su gimtuoju žodžiu…

2018.04.12; 09:00

Aktualijos

Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.

Regionų viltis – investicijos

Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė? 

Lietuvos provincija – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos –  tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.

Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.

Lietuva neturi regionų politikos

XXI amžiaus tendencija – žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?

Kad regionų politika merdi, kalti patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi, kas atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų.

O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?

Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.

VRM apsamanojusi

Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką, yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!

Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau, ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“.

Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.

Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.

2017.05.30; 11:30

Aktualijos

Vidaus reikalų ministerija kviečia 54 Lietuvos miestuose susikūrusias vietos veiklos grupes teikti vietos plėtros strategijas, kurių tikslas – pagerinti miestų gyventojų padėtį darbo rinkoje ir paskatinti savanorystę sprendžiant bendruomenės problemas.

Vietos plėtros strategijų atrankos ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gruodžio 11 d.  įsakymu Nr. 1V-992 „Dėl Vietos plėtros strategijų atrankos ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įsakymu nustato vietos plėtros strategijų atrankos pradžią ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija skelbia kvietimą teikti vietos plėtros strategijas tvirtinimui.

Continue reading „Vietos veiklos grupės kviečiamos teikti vietos plėtros strategijas” →

Aktualijos

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )” →