Ratko Mladičius pripažintas kaltu dėl genocido Bosnijos karo metu. EPA-ELTA nuotr.
Amsterdamas, liepos 11 d. (dpa-ELTA). Pirmadienį Nyderlandai pareiškė „nuoširdžiausią atsiprašymą“ Srebrenicos žmonėms – pirmą kartą po daugelio metų, kai per Balkanų karą Nyderlandų pajėgoms nepavyko užkirsti kelio genocidui šiame Bosnijos mieste.
„Tarptautinė bendruomenė nesugebėjo pasiūlyti tinkamos apsaugos Srebrenicos žmonėms. Nyderlandų vyriausybė irgi atsakinga už (…) šią nesėkmę. Dėl to mes labai atsiprašome”, – per ceremoniją Potočaryje sakė Nyderlandų gynybos ministrė Kasja Ollongren.
Balkanų karai pratrūko praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kai Jugoslavija ėmė byrėti ir galiausiai suskilo į kelias naujas šalis. Vienos baisiausių kovų vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje, ten etninės serbų pajėgos kovėsi su musulmonų ir etninių kroatų pajėgomis dėl teritorijos kontrolės. Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.
1995 m. vasarą Jungtinių Tautų vadovaujamos Nyderlandų pajėgos turėjo apginti Srebrenicos miesto gyventojus, daugiausia musulmonus. Tačiau jos nepasipriešino, kai tų metų liepos 11 d. Ratko Mladičiaus vadovaujamos etninės serbų pajėgos įsiveržė į miestą. Etninės serbų pajėgos nužudė apie 8 tūst. musulmonų vyrų ir berniukų, tai laikoma baisiausiu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos genocido incidentu Europoje.
„Negalime palengvinti jūsų kančių. Tačiau galime pažvelgti istorijai tiesiai į akis”, – sakė K. Ollongren per ceremonijas, surengtas po 27 metų.
Nyderlandai ir praeityje kalbėjo apie politines nesėkmes, bet niekada tiesiogiai neatsiprašė. K. Ollongren taip pat aiškiai pasisakė, kad didžioji kaltės dalis ir toliau tenka žudynes vykdžiusioms jėgoms.
Markas Ruttė, Nyderlandų premjeras. EPA – ELTA nuotr.
Amsterdamas, birželio 19 d. (AFP-ELTA). Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte atsiprašė 1995 metais į Bosniją ginti Srebrenicos pasiųstų taikdarių ir teigė, kad iš to galima pasimokyti, kaip pasaulis turėtų reaguoti į Rusijos karą Ukrainoje.
Lengvai ginkluoti olandų JT taikdariai nesugebėjo įveikti Ratko Mladičiaus vadovaujamų Bosnijos serbų pajėgų, ir beveik 8 000 musulmonų vyrų ir berniukų buvo nužudyti per Srebrenicos genocidą.
Šeštadienį Schaarsbergeno karinėje bazėje Nyderlandų rytuose M. Rutte sakė vadinamųjų „Dutchbat III“ pajėgų veteranams, kad „praėjus beveik 27 metams kai kurie žodžiai vis dar nepasakyti“.
„Šiandien Nyderlandų vyriausybės vardu atsiprašau visų „Dutchbat III“ moterų ir vyrų. Jūsų ir žmonių, kurių šiandien čia nėra“, – sakė M. Rutte.
Minimos 26-osios Srebrenicos žudynių metinės. EPA-ELTA nuotr.
Jis sakė, kad taikdariai „visada stengėsi elgtis teisingai sunkiomis aplinkybėmis, net ir tada, kai tai buvo nebeįmanoma“.
Tai, kad šios pajėgos nesugebėjo užkirsti kelio Srebrenicos žudynėms – didžiausioms Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – nuo to laiko yra Nyderlandų nacionalinės sąžinės dėmė.
M. Rutte atsiprašė už „nepakankamą vyriausybės paramą“, kai grįžę namo jie buvo kritikuojami.
Olandų veteranai buvo teisūs klausdami, „kur buvo pasaulis“, kai vyko Srebrenicos žudynės, pridūrė jis. R. Mladičius pripažintas kaltu dėl genocido Bosnijos karo metu. EPA-ELTA nuotr.
„Ir, žinoma, šiandien taip pat galvojame: kur mes esame dabar, kai Ukrainos žmonės kenčia nuo žiaurios Rusijos agresijos“, – kalbėjo premjeras.
2019 metais Nyderlandų aukščiausiasis teismas nusprendė, kad valstybė yra ribotai atsakinga už 350 vyrų, kurie ieškojo prieglobsčio taikdarių bazėje, bet vėliau buvo išvaryti ir nužudyti Bosnijos serbų pajėgų, mirtį.
Taikdarių bazė buvo perpildyta ir jie uždarė vartus naujai atvykstantiems asmenims, o po to leido R. Mladičiaus pajėgoms neva evakuoti pabėgėlius į saugesnę vietą. Vyrai ir berniukai buvo atskirti ir autobusais nuvežti į mirtį, o jų kūnai sumesti į masines kapavietes.
R. Mladičius pripažintas kaltu dėl genocido Bosnijos karo metu. EPA-ELTA nuotr.
Karo nusikaltimų teismas antradienį paliko galioti buvusio Bosnijos serbų karo vado Ratko Mladičiaus teismo nuosprendį dėl 1995 metais vykusių žudynių Srebrenicoje – didžiausio kraujo praliejimo Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
JT Hagos tribunolas atmetė R. Mladičiaus apeliacinį skundą dėl 2017 metais jam skirtos bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos – dėl genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai per 1992–1995 metais vykusį karą Bosnijoje.
„Bosnijos skerdiku“ pramintas, kadaise tvirto sudėjimo buvęs generolas, kuriam dabar netoli 80-ies, sėdėjo bejausmis ir klausėsi teismo sprendimo per ausines, kai jį perskaitė pirmininkaujanti teisėja Prisca Nyambe.
Nuosprendį patvirtino penki Tarptautinio liekamųjų baudžiamųjų tribunolų mechanizmo teisėjai. Čia nagrinėjamos dabar uždaryto Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolo bylos. Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.
Prie teismo durų buvo susirinkę keletas iš 8 000 Srebrenicoje nužudytų vyrų ir berniukų motinų, vykdžiusių ilgą kampaniją už teisingumą.
„Šiandien yra istorinė diena ne tik mums, motinoms, bet ir visiems Balkanams, Europai ir pasauliui“, – AFP sakė vienos iš „Srebrenicos motinų“ asociacijų prezidentė Munira Subasic.
„Jis yra monstras, visiškai nesigailintis to, ką padarė, net po 26 metų. Kur tik jų armija ėjo, kur tik jų batai žengė, jie visur vykdė genocidą“, – sakė ji.
2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.
Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.
„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.
Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.
Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.
S.Praljakas taip pat kėlė retorinį klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.
Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.
S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.
Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.
Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.
Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.
Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.
Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.
Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.
Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.
Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.
Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.
Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.
Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…
Hagos teisme skaitant nuosprendį buvusiam Bosnijos serbų armijos vadui Ratko Mladičiui byloje dėl nusikaltimų praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje vykusiame Bosnijos kare, teisėjai išvarė R. Mladičių iš teismo salės, nes jis šaukė ant teisėjų, informuoja BBC.
Remiantis naujienų agentūros dpa pranešimais, Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolo teisėjai nesutiko su R. Mladičiaus advokato prašymu atidėti posėdį dėl priežasčių, susijusių su kaltinamojo sveikata. Tada R. Mladičius pašoko ir pradėjo rėkti, ir teisėjai nurodė išvesti jį. Nuosprendžio skaitymas buvo pratęstas, o R. Mladičius posėdį stebėjo iš kito kambario.
R. Mladičiui, žinomam kaip „Bosnijos mėsininkas“, keliama 11 kaltinimų, tarp jų dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui.
Taip, kaip Garliavoje buvo “išvaduota” mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių.
Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, – sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius.
Puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos. Nepaisant išlaužtų durų, išsukinėtų rankų ir vargšo policininko, patyrusio, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė. Ir niekada tokia nebuvo. Jokie Lietuvos teismai ir jokie Lietuvos teisėjai informacijos, jog N.Venckienė – teroristė, neturi.
Kaltinamąjį Ratko Mladičių, buvusį Bosnijos serbų generolą, dešimtajame dešimtmetyje surengusį pačiame Europos centre pragarą, kupiną mirčių ir seksualinio smurto, per tiesioginę internetinę transliaciją iš teismo salės rodo tik tada, kai jis nesišaipo, nesijuokia ir neploja išgirdęs apie nusikaltimus, kuriais jis kaltinamas.
Tai retai pasitaiko“, – aprašo Ronenas Štainke (Ronen Steinke) veiksmą iš Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) teismo salės reportaže laikraščiui „Süddeutsche Zeitung”.
