Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.
Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.
Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..
Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.
Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.
Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.
Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!
Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.
Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.
Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.
Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.
Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.
Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!
Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.
Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio širdžiai, ypač tame kontekste, kai didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.
Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.
Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?
Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.
Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.
Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti labai kategoriškas, tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.
Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.
Politikas Valdemaras Tomaševskis ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) spalį vyksiančius Seimo rinkimus pasitinka ne tik sąrašo pirmosiose gretose turėdama skandalingais pasisakymais garsėjantį Zbignevą Jedinskį.
LLRA-KŠS į rinkimus žygiuoja vedina lyderio, kuris vienintelis tarp parlamentinių partijų vadovų nereiškia viešo palaikymo Aliaksandro Lukašenkos tolesnį vadovavimą šaliai kategoriškai atmetantiems baltarusiams.
Valdemaro Tomaševskio teigimu, nėra nieko blogiau nei revoliucijos – jos, įsitikinęs europarlamentaras, visuomet baigiasi ir baigsis giljotinų kalenimu. Todėl, svarsto politikas, su dabartine Baltarusijos valdžia Vakarai turėtų toliau kalbėti, o kelis dešimtmečius A. Lukašenkos represijas kentę baltarusiai – sprendimų ieškoti „demokratiškai“, kreipiantis į režimo teismus. Tai, kad dėl tokio požiūrio LLRA-KŠS dažnai susilaukia aštrios kritikos ir net kaltinimų, V. Tomaševskio manymu, yra kalčiausios „etiketes klijuojančios“ sisteminės partijos ir ypač konservatoriai.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Tomaševskis taip pat įvardino priežastis, kodėl valdančiųjų gretose atsidūrę tautinėms mažumoms atstovaujantys LLRA-KŠS politikai parlamente nekėlė asmenvardžių rašybos klausimo. Europarlamentaras tikina, kad asmenvardžių rašyba nebuvo pamiršta ar iškeista į „vaiko pinigus“. Už tai, kad tautinėms bendruomenėms svarbus klausimas vis dar stovi vietoje, atsakingas yra, tvirtina LLRA-KŠS pirmininkas, „su kaimyninėmis valstybėmis kovojantis“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Galiausiai politikas įvertino darbą koalicijoje su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ bei kodėl, esant galimybei po Seimo rinkimų, jis prezidentui Gitanui Nausėdai dar kartą siūlytų Jaroslavo Narkevičiaus kandidatūrą į ministrus.
Pone Tomaševski, su kovos „už kažką“ ar kovos „prieš kažką“ vėliava einate į jau spalį vyksiančius rinkimus?
Tik už. Mūsų pagrindinė nuostata ir kryptis buvo – ir aš pats iš prigimties turiu tokį charakterį – tik už. Mes nekalbame, ko kiti nepadarė, bet daugiausiai kalbame apie tai, ką mes padarėme, kokį įdirbį turime. O jį turime nemažą. Bet, žinoma, jei jau kartais reikia pakomentuoti prieš kažką… Tačiau tik kartais, mes tą darome labai nedažnai. Mūsų parlamentaras Jedinskis tik priminė, ką darė konservatoriai su protestuotojais, kad jie atėmė pensijas… į tai reikėjo atkreipti dėmesį, nes kartais susidaro įspūdis, kad yra labai daug veidmainiavimo.
Bet susidaro ir toks įspūdis, kad priminimai, apie kuriuos kalbate, tampa kur kas svarbesniais nei kalbos apie tai, ko jūs sieksite. Netgi dėmesio susilaukusio Jedinskio feisbuko sienoje… Žvilgtelėjus galima pamatyti, kad nemaža dalis žinučių – be skandalingų pareiškimų – yra skirta būtent konservatorių menamiems „blogiems darbams“ pabrėžti. Štai ir jūs, komentuodamas Jedinskio skandalingą pasisakymą dėl Baltarusijos, ne kartą pabrėžėte, kad „konservatoriai šaudė guminėmis kulkomis“. Taigi ar konfrontacinė komunikacija nenustelbia darbų, kuriuos gali daryt partija?
Kartais, kai mūsų oponentai iš kitų partijų labai veidmainiauja, tai reikia keletą tiesos žodžių pasakyti. Bet mes labai retai tą darome, nes orientuojamės į pozityvią žinutę. Bet, jei yra toks cinizmas, – tų pačių konservatorių veidmainiavimas – tuomet tiesiog reikia priminti, kad žmonės nėra be atminties ar buki, ar, kad jie pamiršo. Jei nori kitus kaltinti – tai pažiūrėk į save. Tai išplaukia iš Evangelijos: nekaltink ir nebūsi kaltinamas. Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
O konservatoriai pradėjo kaltinti visus, kurie yra prieš revoliucijos versiją Baltarusijoje. Mes vienareikšmiškai pasisakome prieš, nes revoliucijos pasekmėse yra labai daug blogio, būna aukų, chaoso. Ir prancūzų revoliucija, ir bolševikų revoliucija – visos revoliucijos praryja savo vaikus. Mes šių pavyzdžių nepamiršome: koks buvo teroras po Prancūzijos revoliucijos, visi siekė laisvės, o vėliau gavo giljotiną. Tas pats su bolševikų revoliucija.
Dabartinė jūsų retorika labai panaši į tą, kuri buvo 2014 m. Jūs, įvykius Maidane komentuodamas, išsiskyrėte tarp parlamentinių partijų lyderių savo pozicija. Priešingai nei kiti politikai, idealizavę ir rėmę ukrainiečius Maidane, jūs sakėte, kad revoliucija yra blogai, kitokią poziciją turėjote ir dėl Krymo okupacijos. O dabar, kalbant apie Baltarusiją, jūs vėl sakote, kad evoliucija geriau nei revoliucija, tarsi duodamas suprasti, kad baltarusiai turėtų laukti, kol kažkas kažkaip ramiai pasibaigs. Ką jūs turite galvoje?
Toks požiūris išplaukia iš gero istorijos žinojimo. Jei mes nežinosime istorijos, tai mūsų pokalbis bus kaip kūnas be kraujo.
Bet kaip jūs, pone Tomaševski, įsivaizduojate. Kai kalbama apie autoritarinius režimus, kad ir apie tokius, kaip Aliaksandro Lukašenkos. Ar jūs tikrai įsivaizduojate situaciją, kad pats Lukašenka ateina ir sako – kalbėkimės. Juk tokių režimų tikslas yra išlikti ir slopinti bet kokias diskusijas dėl naujų socioekonominių, politinių organizavimo klausimų?
Aš matau permainas. Aš buvau vicepirmininku dar pirmoje Europos Parlamento kadencijoje. Tuomet jokio kontakto nebuvo – buvo blokada. 2015 m. pajudėjo ledai ir pirmą kartą dešimties parlamentarų delegacija nuvažiavo. Po to mes buvome dar 3 kartus. Šis mūsų ir visų kitų, kurie mano taip pat, kad reikia dialogo sprendžiant šį (A. Lukašenkos režimo – ELTA) klausimą, darbas privedė prie situacijos, kad opozicija tapo laisvesnė, buvo paleisti politiniai kaliniai… Buvo jaunimo programos, Erasmus. Viską dabar galima sugadinti: bus geležinė uždanga ir jokio kontakto nebus. Kas nuo to laimės – būtent tie, kurie nori autoritarinio valdymo.
Apie ką mes kalbame? Juk faktinio Baltarusijos vadovo Lukašenkos paskutinis žingsnis buvo agresija bei prievarta prieš taikius protestuotojus. Ar protestuotojai ėjo su Molotovo kokteiliais prieš valdžią? To nebuvo.
Su protestais būna įvairiai. Žinoma, tai (valdžios agresija prieš protestuotojus – ELTA) yra blogai, ir tai buvo pasmerkta, ir aš tą padariau: negali būti jėgos naudojimo. Bet mes turime žiūrėti visą foną. Tokio smurto būna, deja, ir kitose valstybėse. Mūsų konservatoriai tokį epizodą turėjo. O kas dabar vyksta Europoje, Amerikoje… Apskritai, tai yra siaubas.
Pasmerkus šią prievartą reikia žiūrėt visus fonus. Aš matau vieną mažą žinutę – vidaus reikalų ministras atsiprašė. To niekada nebuvo. Evoliucija vyksta, ir tie, kurie priešinasi permainoms, supranta, kad pasaulis keičiasi. Bet revoliucijų negali būti.
Jūs sakote studijuojąs istoriją, tai turėtumėte suprasti, kad lyginant bet ką su bet kuo galima ir batus pamesti. Tarkime, ta pati Prancūzijos Didžioji Revoliucija: šalia įdėjų liberté, égalité, fraternité, kurias, kaip sakote, lydėjo giljotina, juk buvo sukurta ir inercija dideliems, milžiniškiems pokyčiams, be kurių Europos ir jos laisvės dvasios nebūtų. Tad man būtų įdomu sužinoti, ką jūs siūlote dabartiniams Baltarusijos opozicionieriams ir Europai? Ką turi daryti sukilusi Baltarusijos opozicija, ką turi daryti Europa, kad lūkestis, kuris tarp baltarusių stiprėjo ypač per kelias pastarąsias savaites, būtų patenkintas?
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Pasakykite, kokia Europa? Europos Sąjunga? Pusė Europos nepriklauso Europos Sąjungai. Atsakymas priklauso nuo to, apie ką mes kalbėsime. Jeigu kalbėtume apie visą Europą – tai ten yra įvairių nuomonių. Kitaip galvoja serbai, rusai, graikai. Jei kalbėtume apie ES – tai ten nėra vieningos nuomonės, ji formuojasi. O nuo ko priklauso ši kryptis, – aš manau, kad ji priklauso ne nuo to, apie ką mes kalbame: demokratija, viešumas. Visa tai yra labai gerai, aš sovietmečiu, kaip ir Jedinskis, kovojau dėl viešumo, tuo metu dabartiniai mūsų oponentai sėdėjo partinėse mokyklose. Klausimas yra – kokie ir kieno yra interesai. Mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungoje daugiausiai svorio turi Vokietija ir kartais Prancūzija. Juk dėl to ir Jungtinė Karalystė išėjo iš Europos, nes negalėjo savo krypties pramušti.
Tad, jei bus sprendžiami Vokietijos interesai, tada reikia klausti vokiečių politikų, ką jie planuoja, kaip įsivaizduoja situaciją (…).
Pone Tomaševski, pakalbėkime konkrečiai, iš jūsų visos retorikos – su visu istorinių analogijų šleifu – galima susidaryti įspūdį, kad jūs atsargiai žiūrite į Baltarusijos opozicijos bandymą išstumti Lukašenką.
Mes ne tiek kalbame atsargiai, mes kabame realiai.
Bet koks būtų jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, ar jūs palaikote tokią rezoliuciją, kokia buvo priimta Seime?
Mes palaikėme, kadangi mes žinome, kad turi būti vieninga politika.
Bet ar su viskuo, kas ten parašyta, nesutinkate?
Daug kas nesutinka. Net du parlamentarai susilaikė.
Jie norėjo griežtesnės pozicijos, o kokios jūs norėjote?
Mes manome, kad, kai pasakai A, turi žinoti, kas bus po to. Reikia bandyti prognozuoti. Bet visame šiame procese turi būti diskusija, nuomonių ringas, kad būtų priimtas optimalus sprendimas. Dabar buvo Linkevičiaus planas – tai viskas… Opozicija laimi, jiems reikalinga parama, dvasinė – taip pat. Bet išeina taip, kad mes dabar kalbamės ketvirtadienį, o ar yra kas nors aišku dėl Lukašenkos? Jis nekelia ragelio Merkel ir panašu, kad taikiai neperduos valdžios.
Tai jei jūs turėtumėte sprendimo vadeles – ką būtumėte daręs kitaip?
Dialogas.
Su kuo? Su Lukašenka?
Yra daug galimybių kontaktuoti. Yra ambasados. Reikia pradėti kontaktuoti. Mes nedeginame tiltų. Tik tuomet galima ir tiems patiems protestuotojams padėti. O dabar jei bus geležinė uždanga… Mes penkerius metus dirbome sunkiai, kad ji būtų atidaryta.
Ar aš klystu sakydamas, kad, jūsų nuomone, būtų buvę geriau, jei po tokių rinkimų, kokie įvyko, protestai Baltarusijoje nebūtų kilę?
Ne, aš apie protestus apskritai nekalbėjau.
Bet viskas iš čia ir kyla: baltarusių visuomenė sukilo prieš valdžią.
Geriausiai būtų, kad rinkimai būtų laisvi, kad žmonės galėtų reikšti savo nuomonę. Tai būtų geriausiai.
Bet taip nebuvo.
Galima perskaičiuoti balsus. Galų gale reikia panaudoti nors mažą demokratinį būdą – gal Baltarusijoje ir nėra demokratijos kaip Švedijoje – reikia panaudoti teisinį kelią. Apskųsti teismui.
Pone Tomaševski, kokiam teismui? Baltarusijos teismams, kurie yra suaugę su režimu?
Nesvarbu.
Tai, pone Tomaševski, yra labai svarbu.
Apskųsti teismui ir bandyti įrodyti, surinkti faktus.
Opozicija jau pateikė faktus, sako, kad tūkstančiai pažeidimų.
Būtent, tada būtų konstruktyvus darbas. To nepadarius keliama įtampa. Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kaip Maidane.
Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kad pažintume tik dvi spalvas. Tas, kas sako, kad čia nelabai balta, tas iš karto priešas, jis už Lukašenką. Visi mąstantys žmonės gali pastebėti tam tikrą konflikto eskalavimą. (…) Viską galima pasiekti ir be kraujo. Jei kažkas kalba, kad be kraujo nieko nepasieksime, yra tiesiog cinikas. Mano pagrindinė žinia, kad aš prieš tokią kryptį, apie kurią kalba Vytautas Landsbergis. Tai yra nusikaltimas. Šiandien 21 a. kraujo neturi būti, galima išspręsti taikiai visas problemas.
Žiūrint bent jau į pastaruosius 8 metus, jūsų partijos narius lydėdavo skandalai: ponas Jedinkis dabar, jūs vaikščiojote su Georgijaus juostelėmis, ponia Cytacka nukabinėjo lietuviškai užrašytas gatvės lenteles, išvadino prezidentę melage, nekėlė valstybinės vėliavos per šventes. Kaip aiškinate tai, kad jūsų partija nuolatos atsiduria viešosios kritikos sūkuryje?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Aš turiu vieną atsakymą. Jei vienu argumentu pasakyčiau, kodėl mes išsiskyrėme, tai mes nesame posovietinė ir pokomunistinė partija. Iš to išplaukia visos kitos situacijos ir momentai. Mes vieninteliai reikalaujame liustracijos – tą padarė čekai, estai. O mūsų oponentai iš sisteminių partijų, ne iš „valstiečių“, tai konservatoriai, liberalai… jie turi komunistinio režimo šaknis. Jie užslaptino KGB archyvus…
Bet būtent jūs prisisegėte Georgijaus juostelę, turinčią aiškų Rusijos imperializmo toną. Ponas Jedinskis kalbėjo apie Kijevo bombardavimą…
Mūsų oponentai bijo, kad mes atskleisime jų tapatybę ir šaknis, nori, kad apskritai mūsų nebūtų. Jie klijuoja etiketes.
Bet, pone Tomaševski, jūs tiesiogine to žodžio prasme prisisegėte Georgijaus juostelę. Jūs žinojote, kokią prasmę jai suteikė Kremlius.
Juostelei tik dabar suteikta ši prasmė, ir tą daugiau padarė mūsų oponentai. Nes tie, kurie sukuria (tokius simbolius – ELTA), mano, kad žmonės yra tokie primityvūs, kad jie nieko nežino. Koks čia sovietų simbolis? Tai yra Švento Jurgio simbolis, kovos su blogiu simbolis. Reikia tai žinoti. Jei kažkas to nežino, aš neturiu apie ką kalbėti. Mes turime žinoti istoriją. Tai gėrio simbolis, o tai, kad kažkur jį naudoja separatistai, tai gali naudoti. Hitleris taip pat kryžių naudojo, ar dėl to mes kryžiaus atsisakysime? Tai propaganda, tačiau ne Kremliaus, o tų mūsų posovietinių partijų… Aš su tokia propaganda nesutinku. Georgijaus juostelė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O jei kalbame apie simbolius. Viešojoje erdvėje nuvilnijo nuostaba, kai pareiškėte, kad ponas Jedinskis ves rinkimų sąrašą. Jūs sakėte, kad tai yra „idėjinis, iškalbus ir drąsus politikas“. Turėtumėte sutikti, kad jis yra nevienareikšmiškai vertinamas politikas. Ar nebūtų patrauklesnis variantas pasiūlyti labiau konvencinį variantą – ministrę Ritą Tamašunienę ar bent kažką panašaus?
Mes turėjome pasiūlymų daug, turime daug lyderių. Bet vienas iš vicepirmininkų tapo sąrašo pirmuoju numeriu. Tai buvo priimta, ir tai yra labai gerai.
Bet ar jūsų netrikdo tai, kad Z. Jedinskio pasakymai ir pamąstymai sukelia ažiotažą ir skandalus.
Mes esame tokia stipri partija, kad (tai nesvarbu – ELTA). Žmonės žiūrės, visų pirma, į programą.
Jūsų partija į šią valdančiąją daugumą įsijungė antrojoje šios kadencijos pusėje, ir galėjo susidaryti toks įspūdis, kad sugebėjote užduoti muzikos toną gausiausiai Seimo jėgai – „valstiečiams“. Ginant jūsų deleguotą ministrą Narkevičių Seimo lyderiai nepabūgo net Prezidentūrai skersai kelio stoti. Pritarsite, kad turėjote „auksinę akciją“ šioje koalicijoje? Ar sutinkate, kad turėjote daugiau įtakos, negu tai leistų turėtas mandatų skaičius?
Aš manau, kad yra kitaip. Mes dabar sąvokas vartojame kaip kokioje akcinėje bendruomenėje. Mes su bizniu nesame susiję apskritai. Mes turime ne tiek įtakos, mes turime daug solidumo, įdirbio ir gerą reputaciją. Galima turėti 30 parlamentarų, o po to suskilti. Mūsų žmonės nevaikščioja po partijas, jie yra principingi. Žmonės tą mato ir supranta ir nori su mumis dirbti, nori mums daug daugiau pasiūlyti. Nes jie įsivaizduoja, kad čia optimalus politikos variantas – sąžiningumas, nesivaikymas valdžios bet kokia kaina.
Bet kodėl jūs to svorio nepanaudojote sprendžiant tuos klausimus, kurie tiesiogiai kyla iš jūsų partijos profilio – tautinių mažumų atstovavimo. Jūs kėlėte vaiko pinigų klausimą, kalbėjote apie bankų apmokestinimą, bet asmenvardžių rašybos klausimas praktiškai net nebuvo paminėtas. Su valdančiąja dauguma, kuri kelis kartus aiškiai parodė, kad išlaikyti koaliciją yra tikslas numeris vienas, principingas šio klausimo kėlimas galbūt būtų leidęs uždaryti šį tris dešimtmečius buksuojantį procesą.
Žinote, procesas vyksta. Žinoma, norėtųsi, kad greičiau būtų išspręstas.
Bet kodėl jūs nekėlėte šio klausimo?
Mes ne tik keliame, mes sprendžiame. Kalbinis standartas sovietmečiu tautinių mažumų atžvilgiu buvo geresnis nei dabar. Mes galėjome visų dalykų mokytis savo gimtąja kalba, dabar 3 dalykai įvesti mums ne gimtąja kalba. Žmonės piktinasi.
Bet ar jūs, kalbėdamasis su Ramūnu Karbauskiu, nepabandėte pasakyti, kad štai mūsų sąlygos, mes jas pateikiame kaip prioritetą numeris vienas, jei ne – tai mūsų paslaugų nebus… Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Mes suprantame, kad šiuos klausimus turime išspręsti. Mes ratifikavome Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvenciją.
Ten viskas surašyta, kaip turi būti. Dar 2000 metais tai padarėme.
Bet esmė juk yra politinis klausimo kėlimas.
Aš atsakysiu. Ši konvencija yra sudėtinė dalis mūsų teisinės bazės. Tad klausimas lyg ir buvo išspręstas 2000 m.
Bet, deja, vieną ir kitą kartą konservatoriai ir liberalai turėjo valdžią.
Bet sutikite, šioje valdančiojoje daugumoje jūs asmenvardžių klausimą iškeitėte į vaiko pinigus.
Mes nieko neiškeitėme.
Buvo aiškiai jūsų pasakyta. Mes einame į valdančiąją koaliciją tokiomis ir tokiomis sąlygomis. Ir tarp tų sąlygų asmenvardžių klausimo nebuvo.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl asmenvardžių yra vienas sakinys. Mes įrašėme, kad būtų vykdoma Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvencija ir, jei ji bus vykdoma, – visi klausimai bus išspręsti. Jei yra sutikimas, kad (konvencija – ELTA) turi būti vykdoma – tai jau yra pirmas žingsnis. O po to turi dirbti tie žmonės, kuriems tai priklauso, – visų pirma, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet jis to nedaro. Mes negalime įtikinti Linkevičiaus, kad ši konvencija turi būti vykdoma. Jei mes daug kalbėsime, o jis nevykdys – tai nebus išeitis. Mes norime, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris ne tik kovos su kaimyninėmis šalimis, bet ir viduje realizuos ES kryptį. Kol kas pas mus tai neveikia.
Neveikia dėl to, kad Seime šio klausimo niekas nebekelia.
Ne Seimas. Yra pasirašyta konvencija, turi ministerija vykdyti.
Ne vienas pasakytų, kad, norint išspręsti tokį klausimą, reikia tai įrašyti į koalicijos ar tarpfrakcinę sutartį, kaip esminį tikslą, kurį iki Seimo kadencijos pabaigos reikia išspręsti. Sutikite, tokio susitarimo nebuvo.
Patys žmonės sprendžia. Jeigu ministerija nenori tokios problemos pamatyti, patys žmonės per teismus sprendžia. Šis klausimas bus sprendžiamas, bet iki begalybės mes šiuo klausimu nediskutuosime. Reikia vykdyti, bet nediskutuoti. Praėjo 30 metų, kai esame nepriklausomi. Buvo geras tautinių mažumų įstatymas, bet jį konservatoriai 2010 m. panaikino. Tai yra veidmainystė… Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Pone Tomaševski, į kokį elektoratą jūs taikote?
Mums elektoratas nėra tikslas savyje, mes nemanome, kad reikia taikyti į elektoratą, kad gautume balsų. Mes taip nemąstome. Mes vietas Seime suprantame kaip įrankį, kad padėtume žmonėms. Be aptartos problemos (asmenvardžių rašybos – ELTA), svarbu socialinė nelygybė, socialinis teisingumas, vaiko pinigai, nemokami vaistai senjorams, diferencijuoti mokesčiai, kurie praėjo mūsų balsų dėka. Turi būti aiški kryptis – socialinis teisingumas. Todėl mes siūlome, kad būtų tryliktoji pensija žmonėms, kad žmonės prieš Kalėdas nebūtų kaip ubagai, kad normaliai pasitiktų šventes. Kitas dalykas – tai šeimos vertybės, tradicinės šeimos, krikščioniškos vertybės.
O kaip, jūsų nuomone, buvo įgyvendinamos Sauliaus Skvernelio Vyriausybės reformos?
Žinote, 20 metų buvo kalbama apie progresinius mokesčius… Tris kartus turėję valdžią socialdemokratai nieko nepadarė. Todėl mes tuomet ir išėjome iš koalicijos – nieko nebuvo daroma. Buvo neįmanoma dirbti. O dabar viskas dėl mūsų balsų padaryta.
O kokie prioritetai, jūsų nuomone, turėtų būti keliami naujam Seimui?
Visų pirma, reikia diferencijuoti mokesčius. Pirmas žingsnis padarytas, o antras žingsnis turi būti toks – kas uždirba minimalų atlyginimą, moka tik simbolinį 1 euro mokestį. Tada į rankas gautų 608 eurus. Mes siūlome išeitį iš skurdo. Taip pat reikėtų stiprinti šeimos politiką, daugiau lengvatų, daugiau pinigų vaikams. Tai labai svarbūs klausimai. Šaltinis būtų apmokestinant prekybos tinklus, bankus.
Kur įsivaizduojate savo partiją po Seimo rinkimų: valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje?
Mes nebijome būti opozicijoje, kadangi mums svarbiausia – principingumas.
Bet jei susiklostytų taip, kad formuotųsi panaši centro kairės koalicija ir jus bendram darbui kviestų tas pats Ramūnas Karbauskis, kad ir su mažesniu politiniu svoriu. Sutiktumėte? Galite pasakyti, kad esate patenkinti bendradarbiavimu su dabartiniais „valstiečiais“?
Gyvenime mes nesame patenkinti viskuo. Visada yra niuansų. Mes pasiūlėme neįvesti taršos mokesčio. Mes manome, kad jis yra perteklinis, tačiau mes nesusitarėme. Bet apskritai žiūrint… Aš politikoje ne pirmą dieną: mes valdančiojoje koalicijoje esame buvę jau 4 kartus.
Palyginus, tai dabar darbas yra kur kas konstruktyvesnis. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje mes nieko negalėjome nuspręsti, o ką nuspręsdavome, nebūdavo vykdoma. Dabar yra kitaip. Tai naujos kokybės politika, o ne tik biznio interesų atstovavimas.
Prezidentas ne kartą ir nedviprasmiškai yra davęs suprasti, kad Jaroslavas Narkevičius negali būti ministru, kad nepasitiki juo, galiausiai pabrėžė, jog dabartinis susisiekimo ministras naujoje Vyriausybėje ministru dirbti negalės. Jei visgi susiklostytų taip, kad formuotumėte valdžią ir turėtumėte galimybę siūlyti ministrus. Panašu, kad J. Narkevičiaus jau nebeteiktumėte. Bet ar nebijote, kad po karčios praktikos dėl J. Narkevičiaus prezidentas ir su kitais jūsų pasiūlytais kandidatais bus itin atsargus?
Mūsų tikslas nėra turėti postus. Dabar susisiekimo ministras J. Narkevičius paspartino ministerijos darbą. Darbo įvertinimas yra. Gerai tvarkosi ir R. Tamašunienė. Mes parodėme, kad esame ne tik idėjiniai ir galvojame apie paprastą žmogų, bet mes parodėme, kad galime, kad turime daug žmonių, kurie gali tokias aukštas pareigas eiti. Žinoma, kad mes juos siūlysime į tokias pat aukštas pareigas.
Ar ir J. Narkevičių siūlytumėte dar kartą?
Aš manau, kad siūlysime žmones, kurie turi patirtį, kad neateitų į ministeriją mokytis, kad būtų tęsiami darbai. O su prezidentu… Aš manau, susitarsime. Žinote, politikoje yra taip: niekada nesakyk niekada. Aš manau, kad mums pavyks susitarti.
Netgi dėl J. Narkevičiaus?
Aš manau, kad bendri mūsų valstybės interesai yra svarbiausia.
Aliaksandras Lukašenka nurodė kariuomenei numalšinti bandymus „sukelti revoliuciją“ Baltarusijoje. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šeštadienį nurodė imtis „pačių griežčiausių priemonių“ ir užkirsti kelią bandymams nuversti jo režimą, paskelbė valstybinė Baltarusijos žiniasklaida.
65-erių A. Lukašenka Baltarusiją valdė pastaruosius 26 metus, tačiau šiemet susidūrė su didžiausiu pilietinės visuomenės pasipriešinimu iki šiol.
Lankydamasis karinėje bazėje Gardine, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienų, A. Lukašenka pareiškė, kad užsienio jėgos bando sukelti revoliuciją Baltarusijoje.
„Akivaizdu, kad vidaus politinė situacija mūsų šalyje yra kurstoma planuojant spalvotąją revoliuciją“, – A. Lukašenką cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
A. Lukašenkos teigimu, Baltarusijos kariuomenė turi „imtis pačių griežčiausių priemonių, kad apsaugotų mūsų šalies teritorinį vientisumą“.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.
Ruošdamiesi „pykčio ir gedulo dienai“ per sprogimą Beiruto uoste žuvusioms aukoms gedėti, protestuotojai šeštadienį nuvertė dalį cementinių blokų, supančių Libano parlamentą.
Libano transliuotojo MTV parodytame vaizdo įraše girdėti „Revoliucija, revoliucija!“ šaukiantys protestuotojai.
Skelbiama, kad protesto dalyviai bando pašalinti fizinius barjerus ir patekti į gerai saugomą sostinės centre esančio parlamento teritoriją.
Policija panaudojo ašarines dujas, kad galėtų išvaikyti demonstrantus, susitelkusius prie vienų iš vartų į parlamento pastatą.
Tuo metu šalies valdžia pranešė, kad per sprogimą sužeistų žmonių skaičius išaugo iki 6 tūkst, o mirusiųjų – iki 158.
Dar penkerius metus karaliauti geidžiantis Aleksandras Lukašenka vėl apmovė: daugelis neabejojo, kad jis koneveiks ir muš išdrįsusius su juo varžytis dėl šalies prezidento posto, bet mažai kas tikėjosi, kad imsis to taip anksti – iki balsavimo likus dar pusantro mėnesio.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Atėjo laikas pasirašyti nuosprendį?
Aleksandras Lukašenka nepertraukiamai valdo Baltarusiją 26 metus ir rugpjūčio 9 d. vėl dalyvaus rinkimuose į šalies prezidentus – šeštą kartą; keltis į aukščiausią valstybės postą kiek nori kartų jam leidžia 2004 metais vykusiame referendume priimta respublikos konstitucijos pataisa. Artėjant pastarajai rinkiminei kampanijai, daugelis ekspertų, kaip dabar primena žiniasklaida, spėjo rinkėjų aktyvumą būsiant labai menką ir rinkimuose į prezidentus dalyvausiant nedaug pretendentų. Mat norint būti įregistruotam kandidatu į prezidentus būtina pateikti ne mažiau kaip 100 tūkstančių pretendento kandidatūrai pritariančių rinkėjų parašų – tai padaryti ir šiaip nelengva, o čia dar pandemija.
Ekspertai smarkiai apsiriko. Pirma, pasiskelbė net 55 iniciatyvinės grupės, keliančios savo kandidatą į prezidentus; tiesa, centrinė rinkimų komisija įregistravo tik penkiolika. Antra, žmonės nepabijojo išeiti iš namų. Baltarusių žurnalistikos veteranai tikino, kad tokių ilgų eilių sostinėje ir kituose miestuose nematę nuo sovietinių laikų, kai jos nusidriekdavo prie parduotuvių, pasirodžius ten vadinamajam deficitui.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar žmonės stojo į eilę prie piketų – pasirašyti pritarimo kandidatui į prezidentus. Antai gegužės 31 d. Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna” aktyvistai Minske suskaičiavo, kad vienu metu prie piketo per kelias artimiausias gatves nusidriekusioje eilėje laukė 2 100 žmonių. Žurnalistai, pakalbinę atėjusiuosius pasirašyti, padarė išvadą, kad „parašų rinkimas iš tikrųjų tapo viešo protesto forma”. Žmonės skundėsi tuo, kaip valdoma šalis, reikalavo pakeisti valdžią ir sakė, kad deda parašą pagal principą „už bet kurį, tik ne už Lukašenką”.
Dar kas krito į akis: pajėgiausi Lukašenkos varžovai pasirodė esantys ne politinių partijų atstovai. 57-erių Viktoras Babaryka 20 metų vadovavo bankui („Белгазпромбанк”), garsėja kaip mecenatas ir filantropas. Prasidėjus rinkimų kampanijai, jis daugeliui netikėtai paskelbė kelsiantis savo kandidatūrą į prezidentus ir atsistatydino iš banko valdybos pirmininko pareigų. Anksčiau į politikus nesitaikė ir tik pastarąjį pusmetį ėmė kritikuoti respublikos vadovybę. Jis iš karto pareiškė nenorintis su niekuo pyktis ir jam svarbiausia – suvienyti šalį. Jo rinkimų šūkis: „Aš – vadybininkas”. Jam talkino beveik 900 iniciatyvinės grupės narių ir jie surinko 425 tūkstančių pritarimo parašų – kiti pretendentai gerokai atsiliko (žinoma, išskyrus esamą prezidentą, kuriam oficialiai padėjo beveik 11,5 tūkstančio talkininkų ir kurio naudai surinkta 1,5 milijono parašų).
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Įregistravus iniciatyvines grupes, kai kurie internetiniai leidiniai paprašė skaitytojų atsakyti į klausimą, už ką jie ketinantys balsuoti rugpjūčio 9-ąją. Žinoma, tokia apklausa nelaikytina sociologiniu tyrimu, bet objektyvių rinkėjų nuomonės tyrimų Baltarusijoje nesant vis dėlto šioks toks vaizdas susiklosto – juk daugybė žmonių. Antai vienoje internetinėje svetainėje (tut.by) atsakė 44 tūkstančiai skaitytojų: 55 % nurodė Viktorą Babaryką, antroje vietoje liko Svetlana Tichanovskaja – 14 %… už prezidentą Lukašenką tuo metu ketino balsuoti apie 6 % atsakiusiųjų. Kitas leidinys („Наша Нiва”) sulaukė daugiau kaip 9 tūkstančių atsakymų: 48 % tinkamiausiu kandidatu pripažino taip pat buvusį bankininką, 16% – Sergejų Tichanovskį… 3% – Lukašenką; socialiniuose tinkluose ir žmonėse dabartiniam prezidentui kaip mat prilipo pašiepiama pravardė „Saša 3%” (Saša – mažybinė vardo Aleksandras forma).
Viename leidinyje matome Tichanovskają, kitoje – Tichanovskį. Kaip čia išeina?
Galą tarakonui!
Svetlana ir Sergejus Tichanovskiai – sutuoktiniai, kartu 16 metų, augina du vaikus. 41-erių Sergejus – video studijos savininkas, dirbo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, tačiau ėmė garsėti kaip YouTube kanalo „Šalis, skirta gyvenimui” (Страна Для Жизни), kurį įkūrė 2019-ųjų pavasarį, autorius ir vedėjas. Į klausimą, kodėl ėmėsi, atsakė: „Pavargau nuo valdininkų savivalės ir nusikalstamo aplaidumo”. Iš pradžių daugiausia kalbino verslininkus ir garsino šaliai naudingus jų užmojus. Patyręs, kad ir paprasti žmones turi ką pasakyti apie valstybę, atsidūrė politikoje. Protesto akcijų prieš „gilesnę integraciją” su Rusija tiesioginės transliacijos jį atvedė į teismo salę, 2020-uosius sutiko laikinajame izoliatoriuje. Šalininkų padedamas nusipirko namelį ant ratų ir šį pavasarį per mėnesį apvažiavo daug Baltarusijos vietovių, bendravo su kanalo prenumeratoriais, kalbino vietinius gyventojus.
Suimti dešimtys Baltarusijos opozicijos atstovų. EPA-ELTA nuotr.
Kanalas „Šalis, skirta gyvenimui” išgarsino ir pensininkę Liudmilą iš Glubokajo miesto (prie senojo kelio iš Vilniaus į Polocką), kuri, kritikuodama Baltarusijos prezidentą, priminė rusų rašytojo Aleksandro Čakovskio eiliuotą pasaką apie baisųjį tarakoną. „Ir nusilenkė žvėrys ūsuotajam…” Laida sulaukė beveik 1,1 milijono žiūrovų ir 4,5 tūkstančio komentarų.
„Daugiau kaip 130 tūkstančių prenumeratorių prašo mane dalyvauti šioje kampanijoje, jie netiki nė vienu kandidatu”, – tokiais žodžiais Sergejus Tichanovskis gegužės 7 d. pradeda savo kanale pareiškimą apie ketinimą atsiliepti į žmonių prašymą ir iškelti savo kandidatūrą rinkimuose į šalies prezidento postą. Šis kreipimasis buvo įrašytas iš anksto – patį autorių išvakarėse vėl sulaikė. Centrinė rinkimų komisija atsisakė įregistruoti jo kandidatūrą iškėlusią iniciatyvinę grupę (pasigedo paties kandidato parašo), tačiau prieš pat baigiantis dokumentų pateikimo terminui Komisijos rūmuose pasirodžiusi Svetlana Tichanovskaja spėjo įregistruoti grupę savo vardu ir pati netikėtai tapo galima kandidate į prezidentus…
Paleistas į laisvę Sergejus ėmėsi vadovauti sutuoktinės iniciatyvinei grupei. Sutuoktinių rinkimų kampanijos šūkiu tapo raginimas neprileisti tarakono („Стоп таракан!”). O netrukus žmonės ėmė nešti į piketus šlepetes – tarakonui pritrėkšti. Kai kas rinkiminį žmonių aktyvumą Baltarusijoje vadina „revoliucine situacija”, o daugelis – „šlepečių revoliucija”.
Sergejus spėjo žurnalistams paiškinti, kad baltarusiai turi gyventi „suverenioje ir nepriklausomoje valstybėje”, draugauti „su visais kaimynais, ir su rusais, ir su ukrainiečiais, ir su kitais”. Svarbiausia – pakeisti šią valdžią, diktatūrą. „Vienas asmuo daro ką tik nori, o nuo mūsų nieko nepriklauso, – sakė jis. – Tik ar gali vienas žmogus geriau už visus žinoti, kaip turėtų būti mūsų šalyje, kuria kryptimi turime žengti. Turi spręsti žmonės.” Jeigu dabartinis prezidentas nepasitrauks, tai baltarusiams nereikėtų dalyvauti rinkimuose. Lukašenkai vėl užgrobus valdžią, šalyje gali įsiplieksti partizaninis karas. Baltarusija iš prezidentinės respublikos palaipsniui turėtų atvirsti į parlamentinę respubliką. Sąžiningi parlamento rinkimai, Konstitucijos buvusios versijos grąžinimas, nepriklausomų teismų sudarymas, vietos savivaldos plėtojimas… Pasakė ir ką girdėjęs iš milicininkų: jeigu į gatves išeis du, dešimt tūkstančių žmonių, tai milicija juos išvaikys, bet jeigu bus 40, 80 tūkstančių, tai pereis į žmonių pusę.
Sergejų Tichanovskį vėl sulaikė gegužės 29 d. Gardine, kur jo vadovaujama iniciatyvinė grupė rinko pritarimo parašus. Prie jo su klausimais lindusi kažin kokia blondinė pasiskundė čia pat buvusiems dviem milicininkams, esą Sergejus ją pastūmė. Vienas iš pareigūnų, mėginusių prieiti per žmonių būrį prie grupės vadovo, parkrito ant asfalto. Tuoj prisistatę Ypatingosios paskirties būrio kovotai suėmė Tichanovskį ir devynis jo talkininkus. Liudytojų akimis, tai buvusi pati tikriausia provokacija; vidaus reikalų ministerija pranešė, kad prieš teisėtai veikiančius pareigūnus buvo panaudota prievarta ir jie patyrė kūno sužalojimus. Birželio 16 d. Tichanovskiui pateikė naujus kaltinimus (trukdymas įgyvendinti rinkimų teisę etc etc), pratęsė suėmimą dar dviem mėnesiams ir rinkimų dieną jis praleis už grotų.
Daugelis už Svetlaną Tichanovskają pasirašiusiųjų nė nežinojo, kuo ji verčiasi (užtenka „Tichanovskio žmona”). Anglų ir vokiečių kalbos specialybę įgijusi moteris dirbo vertėja, sekretore ir iki pastarųjų dienų politika nesidomėjo. Pirmą ir vienintelį kartą buvo atėjusi į rinkimus 2001-aisiais, kai jai sukako 18-a, ir kartu su tėvais balsavo už Lukašenką. Kai 2010-ųjų pabaigoje, pasibaigus balsavimui, Minske įvyko opozicijos protesto akcija, reikalavusi paskelbti naujus, sąžiningus, rinkimus – be Lukašenkos (demonstrantus išvaikė vidaus kariuomenė, daugiau kaip šešis šimtus jų sulaikė, tarp jų ir septynis buvusius kandidatus į prezidentus, 41 teisė), Svetlana nė nesuko galvos, kas kaltas, kas teisus.
Prieš kelias dienas sužinojome Svetlanos Tichanovskajos iniciatyvinę grupę surinkus kandidatės į prezidentus registravimui reikalingus 100 tūkstančių parašų. Ji pranešė, kad būdama Gomelyje sulaukė perspėjimo telefonu: pagalvokite, ar verta važinėti, kai jus gali pasodinti, o vaikus – paimti. Kai registruojant iniciatyvinę grupę Centrinėje rinkimų komisijoje Svetlanos paklausė, ar tikrai ketinanti siekti prezidento posto, atsakė: „Visą gyvenimą apie tai svajojau”. Ne, teisybę sakant, ji norėtų vėl būti tik žmona ir mama. Kita vertus, tiek pastangų padėta, tiek visko padaryta. „Kaip suprantu, žmonių sąjūdis neišblės. Visiems turi būti aišku, kad balsuojame ne už ką nors, o prieš vieną žmogų.” Bet Sergejus kalbėjo, kad Lukašenkai būtų blogai ir žmonėms neatėjus balsuoti. Suėmė ir vyro padėjėjus – neliko su kuo pasitarti…
Pretendentai dingsta rytą
Birželio 1 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka susitikimo su Valstybės saugumo komiteto pirmininku Valerijumi Vakulčiku metu kalbėjo žinantis kai kurių „vėjo kėlėjų” planus ir pareiškė norintis pirmininką ir „visus, kas mus išgirs”, perspėti: „maidanų Baltarusijoje nebus”. Negalima leisti įstatymo pažeidimų. Negalima leisti, kad po šalį šlaistytųsi visokios kriminalinės gaujos, pasiraitojusios rankoves; ne duok Dieve, žmonės pamanys, kad grįžo gestapas, prasidėjo karas. „Štai ko mes negalime leisti. Ir aš to neleisiu.” Tačiau gal ne visi išgirdo perspėjimą ir pats prezidentas nespėjo imtis pažadėta („Ir aš to neleisiu”), nes nes po geros savaitės jis vėl paragino „neleisti parašų rinkimo paversti neteisėtais mitingais ir masiniais renginiais su visais įmanomais ir neįmanomais įstatymų ir moralės normų pažeidimais”.
„Viasna” aktyvistai suskaičiavo, kad Baltarusijoje nuo gegužės 6-osios iki pastarųjų dienų administracine tvarka už įvairius pažeidimus (iš tikrųjų – už dalyvavimą rinkimų kampanijoje) nubausta 98 žmonės; sudėjus visų, išeina 1316 parų arešto. Per 100 žmonių nubausta piniginėmis baudomis; bendra suma – daugiau kaip 90 tūkstančių rublių (33 tūkstančiai su viršum eurų). Kiti dar laukia teismo.
Baltarusijos prezidentas ne veltui ragino įstatymų sergėtojus „pakedenti kailį pilvotiems buržujams” – birželio 18 d. sužinojome juos atskleidus organizuotą nusikaltamą grupę, veikusią tarptautiniu mastu. Solidaus, atrodytų, banko vadybininkus ir jų bendrininkus sekė nuo 2016 metų. Dabar, baigus rinkti visus duomenis, jiems pateikti įtarimai dėl grobstymo, sukčiavimo, pakišų davimo ir ėmimo, nusikalstamai gautų pajamų įteisinimo užsienio bankuose – kalbama apie šimtus milijonų JAV dolerių. Baltarusių tyrėjai bendradarbiauja su kolegomis 18-oje šalių, taip pat ir pirmaujančiose kovoje su pinigų plovimu Jungtinėse Valstijose. Iš viso sulaikyta apie 20 žmonių. Dauguma sutiko bendradarbiauti su tyrimu ir teikia parodymus prieš dabar sulaikytą nusikalstamos veikos organizatorių – buvusį banko vadovą.
Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bankas vadinasi „Belgazprombank” ir priklauso Rusijos bendrovei „Gazprom”. Baltarusijos valstybės kontrolės komiteto vadovas priduria, kad sulaikytieji tebuvo vykdytojai, o jiems už nugarų stovėjo aukšti „Gazprom” viršininkai, gali būti, ir dar aukštesni. Abejotina, ar visi – 425 tūkstančiai – savo parašais pritarusieji Viktoro Babarykos kandidatūrai į šalies prezidento postą įsidėmėjo banko, kuriam jis vadovavo, pavadinimą. Dabar jiems pirštu prikišamai parodė: pasirašėte už sukčių gaujos vadeivą, susijusį su labai aukštais Rusijos viršininkais. Su Rusijos! Aleksandras Lukašenka atkakliai gina šalies suverenumą nuo Maskvos gniaužtų, o šitas „pilvotas buržujus” ką daro?!
Žiniasklaidoje tebesvarstoma, kodėl penkiolika „vykdytojų” sulaikė birželio 11-ąją, o „nusikalstamos veikos organizatorių” – tik po savaitės (rytą su sūnumi Eduardu – iniciatyvinės grupės vadovu išvežė surinktus parašus registruoti ir negrįžo). Per tą laiką šis daug prikalbėjo. Antai, tuoj po buvusių bendradarbių ir esamų bičiulių sulaikymo: dabartinė valdžia nesuvokia, kad tos Baltarusijos, kuri buvo anksčiau ir kurią jie gainiojo kaip savo kaimenę, jau nebėra. „Baltarusija pakirdo. Aš noriu pasakyti, kad naujoji Baltarusija nušluos senojo režimo griuvenas. Mes stipri ir laisva šalis, mes liaudis nugalėtoja.” Gal norėta iš kitų išgauti pageidaujamų parodymų? O gal tikėtasi buvusį bankininką išgirsiant jam taikomas užuominas ir savo valia pasitrauksiant iš rinkimų?
Birželio 13 d. Viktoras Babaryka, atsakydamas į „Deutche Welle” korespondentės klausimus, prisipažino: „Aš pasirengęs tam, kad mane gali suimti šią naktį.” Tą pačią dieną interviu su buvusio banko vadovu paskelbė ir Rusijos federalinė naujienų tarnyba RBK. Jo paklausė: ar ketina trauktis? Atsakė, kad buvo pasirengęs prieš jį nukreiptiems provokaciniams veiksmams, tik nemanė šiuos rinkimus sukelsiant valdžiai tokį siaubą. Jis nepasitraukė anksčiau ir dabar nesustos. Šalies įstatymuose aiškiai pasakyta, kam neleidžiama kelti savo kandidatūros rinkimuose – teistiesiems. Sulaikytam asmeniui – leidžiama, „todėl mes pasirengėme ir tam atvejui, jeigu aš netikėtai pradingsiu”. Per likusias iki rinkimų dienas jį nuteisti nepažeidžiant procesinių normų tiesiog neįmanoma.
Vėl prie bedugnės
1994-aisiais, pirmojo nepriklausomos Baltarusijos prezidento rinkimų 2-ajame ture sovietinės žemės ūkio įmonės (sovchozo) direktorius Aleksandras Lukašenka triuškinamai įveikė tuometį ministrą pirmininką Viačeslavą Kebičių. Padėtis šalyje buvo labai sunki ir rinkėjai nusisuko nuo vyriausybės („Nuvarė šalį!”), kritikos jai negailėjo visi kandidatai, taip pat ir Lukašenka. Po daugelio metų jis gyrėsi savo ranka parašęs veiklos programą (atitraukti liaudį nuo bedugnės, sąjunga su Rusija) ir kreipęsis per televiziją į rinkėjus tokiais žodžiais: „Neprašau jūsų už mane balsuoti. Viena prašau. Šiandien sprendžiamas mūsų valstybės likimas. Ateikite į rinkimus. Tarkite žodį.” Po to jam žmonės pasakoję, kaip prie patalo prikaustyti seneliai maldavo savo vaikų: nuveskite balsuoti. Paralyžiuotieji kėlėsi ir pasiremdami lazdelėmis žygiavo balsuoti už Lukašenką. Kaip Šventajame Rašte: „Kelkis ir eik.”
Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
Ekspertai sako, kad prieš ketvirtį amžiaus Baltarusijos rinkėjai balsavo „ne už Lukašenką, o prieš Kebičių”. Vėlesniais dešimtmečiais žmonės jau neturėjo pasirinkimo. Dabar 65-erių Lukašenka prašo žmonių: ne viską spėjau padaryti, duokite dar penkerius metus. Nežinia, ar dabartiniai jo priešininkai atsimena sovchozo direktoriaus žodžius 1994-aisiais, bet tvirtina: Lukašenka atvedė šalį prie bedugnės (beje, tai to paties Viktoro Babarykos žodžiai). Ratas apsisuko. Dabar žmonės išėjo į aikštes pasirašyti „prieš Lukašenką”.
1994-ųjų vasarą pirmasis Baltarusijos prezidentas respublikos parlamento akivaizdoje prisiekė ir pareiškė: „Pripažįstu tik vieną diktatūrą – įstatymo diktatūrą”. Po dvejų metų Lukašenka privertė liaudies išrinktuosius suteikti jam daugiau konstitucinių galių, tapo pasaulyje pagarsėjusiu diktatoriumi ir kito prezidento Baltarusija jau nesulaukė. Pastarieji prezidento rinkimai – pirmieji šalies istorijoje rinkimai, kurių baigtis neaiški.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Į Maskvos centre surengtą eiseną sekmadienį susirinko daugiau nei tūkstantis įvairių grupių aktyvistų, prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie siūlymus keisti Konstituciją ir sukėlus politinį nepasitenkinimą.
Protestuotojai – daugiausiai prieš fašizmą nusiteikę aktyvistai – skandavo „Revoliucijos!“ ir „Ne diktatūrai!“ šūkius, kai kurie nešėsi Konstitucijos kopijas.
Kasmet vykstanti sankcionuota eisena rengiama teisininko Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos, kuriuos 2009 m. nušovė ultranacionalistai, žūtims paminėti.
Eitynėse dalyvavo nemažai nepriklausomų Maskvos miesto tarybos deputatų, tarp jų Julija Galiamina ir opozicinių pažiūrų rusai, nešini Konstitucijos kopijomis ir skandavę „Šalin Putiną!“
Policija sulaikė kelis žmones, įskaitant protestuotoją, kuris nešė V. Putiną trauktis iš valdžios raginusį plakatą.
Eisenoje dalyvavo daugiau nei 1 400 žmonių, teigė protestus stebinti grupė „Baltasis skaitiklis“.
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
Vienas svarbiausių Rusijos opozicijos lyderių Aleksejus Navalnas penktadienį teigė neremsiantis mitingų, kurių metu „ginama Konstitucija“. „Rusijos Konstitucija yra pasibjaurėtina“, – tviterio paskyroje rašė jis, tvirtinęs, kad Konstitucija leidžia valdžios atstovams uzurpuoti valdžią. „Nėra jokio reikalo ją saugoti“, – sakė A. Navalnas.
Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.
Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori…
Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.
Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.
Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?
O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.
O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai?
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.
Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.
Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…
O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?
Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…
Neišsiaiškinau, ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…
Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.
Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…
O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?
Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.
Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“
Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.
Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.
O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?
Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…
Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?
Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.
Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?
Polonizacija
Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.
Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.
Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.
Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.
„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.
Kitaip tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…
Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra
Prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą visagaliu ministru pirmininku šalies sostinėje Jerevane protestuojantys žmonės kelia rankas policininkų akivaizdoje, šitaip rodydami savo taikingumą, tačiau jų ryžtas paralyžiuoti valdžią neblėsta.
Balandžio 17-osios vakare Laisvės aikštėje įvykusiame protesto mitinge parlamento opozicijos atstovas Araratas Mirzojanas pareiškė: „Nuo šios valandos Armėnijoje nėra premjero Seržo Sargsiano, nėra Respublikonų partijos valdžios. Armėnijoje yra viena valdžia ir ši valdžia yra čia!“ Parlamento narys, protestantų vedlys Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkąs su sakančiais, kad nieko nepasikeitė ir Sargsianas toliau lieka svarbiausiuoju. „Aš atsakingai pareiškiu, kad viskas pasikeitė, Seržas Sargsianas neturi daugiau tautos, kurią galėtų valdyti, o Armėnijos Respublikos piliečiai neturi premjero, vardu Seržas Sargsianas.“
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Dar vidudienį jis pranešė, kad respublikoje susiklostė „revoliucinė situacija“ ir prasideda nesmurtinė revoliucija. Vėlai vakare mitinge jis kalbėjo: „Mes radome būdą parklupdyti Seržą Sargsianą ir respublikonų partiją“. Artimiausiomis dienomis Armėnijoje bus įkurti „aksominės revoliucijos“ komitetai, kurie vadovaus valstybinių įstaigų blokavimui. „Labai greitai visos valstybinės žinybos, taip pat ir policija, privalės vykdyti ne Seržo Sargsiano, o tautos įgalioto revoliucijos komiteto įsakymus.“ Pašinianas paragino rytojaus dieną užkardyti visas gatves, metropoliteną, blokuoti visas valstybines įstaigas. Visose gatvėse steigti kontrolinius punktus ir stabdyti valdančiosios Armėnijos respublikos partijos narius. „Rytoj Seržas Sargsianas turi žiūrėti į miestą per spygliuotą vielą.“
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Trečiadienį protestuotojai vėl išėjo į gatves, tačiau visų vakarykščių užmojų neįgyvendino. Demonstrantų kolona pražygiavo pro Nacionalinio susirinkimo rūmus ir susitelkė prie ministro pirmininko rezidencijos (Seržas Sargsianas šiuose rūmuose Bagramiano gatvėje šeimininkavo ir būdamas prezidentu). Nikolas Pašinianas perspėjo bendražygius negrasyti vartus saugantiems policininkams ir neniokoti valstybinio turto. Jo žodžiais, „pastarąją naktį Sargsianas įsakė pašalinti spygliuotąją vielą ir atšaukti policininkus“, tačiau jie savo atėjimu vėl priversią jį „žvelgti į pasaulį per policininkų skydus ir spygliuotąją vielą“.
Vakare Respublikos aikštėje vėl įvyko sąjūdžio „Ženk žingsnį, atstumk Seržą!“ mitingas. Pašinianas pranešė, kad protestai vyksta ir kituose Armėnijos miestuose, jiems pritariantys balsai atsklinda iš užsienio. Antai prie Armėnijos konsulato Marselyje, Prancūzijoje, sudegintas Seržo Sargsiano portretas. Daug išeivių pranešė nusipirkę bilietus ir atskrisią į Jerevaną prisidėti prie protestuotojų. Išeivija taip pat prisideda lėšomis: „Mūsų sąjūdis – pirmasis nepriklausomoje Armėnijoje sąjūdis, nesiejamas su kokių nors svetimų šalių įsikišimu.“ Galiausiai jis paragino protestuotojus ateinantį rytą apsiausti vyriausybinius pastatus anksčiau – dar iki valdininkams ateinant į tarnybą. Mojamasi sutrukdyti šiandien numatytą surengti pirmą Seržo Sargsiano pirmininkaujamą vyriausybės posėdį. Vakare protestuotojai vėl susirinks į mitingą Respublikos aikštėje.
Įvykius Jerevane seka svarbiausiose pasaulio sostinėje. „Mes atidžiai stebime protestus Jerevano centre ir kituose Armėnijos miestuose“, – sakoma JAV Valstybės departamento paskelbtame pareiškime. Tūkstančiai Armėnijos piliečių išėjo į gatves, kad įgyvendintų savo teisę laisvai reikšti nuomonę ir rinktis. Valstybės departamentas pareiškė nerimavimą dėl protestuotojų ir policijos susidūrimų, kurių metu buvo nukentėjusių, ir paragino visas puses nesikarščiuoti, vengti smurtinių veiksmų.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Europos Sąjungos atstovybė Jerevane ir ES valstybių pasiuntinybės taip pat paskelbė pareiškimą dėl padėties Armėnijos sostinėje ir kituose miestuose. Jame primenama piliečių teisė į susirinkimus ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Visos pusės turi elgtis santūriai ir atsakingai.
Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad balandžio 17-osios vėlų vakarą Vladimiras Putinas paskambino Seržui Sargsianui ir pasveikino jį su išrinkimu vyriausybės vadovu. „Suprantama, pasikeista nuomonėmis.“ Anot Peskovo, Kremliuje atidžiai seka pranešimus apie padėtį Armėnijoje ir tikisi, kad viskas klostysis įstatymų rėmuose.
Šį rytą armėnų žiniasklaida pranešė protestuotojus renkantis prie vyriausybės rūmų. Prieš juos išrikiuotas policijos kordonas.
Žurnalo Time Rusijos korespondentas Saimonas Šusteris įžvelgė netikėtus panašumus tarp Rusijos tikrovės ir aplinkybių, kuriomis prasidėjo „arabų pavasaris“. „Priversti Rusijos biurokratą padaryti tai, ko tau reikia, dažnai sunkiau nei išjudinti iš vietos kalną – niūrų, žmonių nekenčiantį kalną. Tad kai kurie rusai, siekdami bazinio socialinio aprūpinimo, grasina griebtis kraštutinės, beviltiškos priemonės: susideginti“.
Straipsnyje aprašomi trys neseni atsitikimai. Paskutinis iš jų nutiko spalio viduryje Pervouralske. Vietinis verslininkas bandė išsireikalauti, kad jo name būtų įjungtas šildymas. Susidūręs su vietinių valdininkų bukumu ir jų „tuščiomis pažiūromis“, jis apsiliejo lako nuėmimo tirpalu ir uždegė save. Ugnį užgesino, o į neviltį įstumtą vyrą (po apklausos policijos skyriuje) išvežė greitoji.
Autoritetinga Rusijos politologė, vedančioji Maskvos Kornegio centro analitikė Lilija Ševcova leidiniui “Die Presse” davė išsamų interviu, kaip, jos manymu, elgsis Vladimiras Putinas, vėl įsitvirtinęs Rusijos prezidento poste. Beje, įsitvirtinęs šį sykį net šešeriems metams.
Politologės Lilijos Ševcovos prognozės nėra optimistinės. V.Putinas eis “konfrontacijos ir represijų keliu, nes autoritarinė sistema nekeis savo pačios valdymo įpročių”.
Šiaurės Afrikos valstybėje Libijoje nuo vasario 18 dienos prasidėjo kruvini susirėmimai tarp šios šalies kariuomenės bei saugumo pajėgų ir jau 42 metus šalį valdančio prezidento Muamaro Kadafio režimą siekiančių nuversti šalies piliečių. Per šiuos susirėmimus, kaip teigiama, jau žuvo virš 270 žmonių, tačiau neabejojama, kad tikrasis aukų skaičius daug didesnis. Vasario 19 dieną ir vasario 20 dienos ryte nuožmūs susirėmimai vyko Bengazio mieste. Čia kariuomenė pradėjo šaudyti į demonstrantus iš automatų ir sunkiųjų kulkosvaidžių.
