Dvi didžiosios šventės – Vasario 16-ji ir Kovo 11-oji – jau už mūsų pečių.

Bet visus metus dar švęsime Lietuvos  Nepriklausomybės šimtmetį, nors penkiasdešimt jos metų ir prašapo, palikę gilius randus ir žaizdas mūsų kūnuose ir sielose.

Tos žaizdos gyvos ir šiandien, – tai trumpam užsitraukia, tai vėl atgyja. Visokiais pavidalais.

O laikas bėga pašėlusiai greitai. Tokiu pat pašėlusiu greičiu randasi ir naujos pasaulinės technologijos, bei greitai ir nenuspėjamai vykstanti pasaulio sandaros kaita. Kaip miražas, – tai priartėjantis, tai vėl nutolstantis -, prieš akis.

Ir nuolatinis spėjimas: kas toliau?

Iki 2014 – ųjų sąlyginai gyvenome ramiai. Daug kas šaipėsi, ir ne tik mūsų kaimyniniuose rytuose, bet ir pas mus, Lietuvoje, kam perkame tuos kelis tankus, su kuo ruošiamės kariauti. Net tokie žmonės, kaip režisierius Rimas Tuminas, iš Maskvos varpinės panašiai kalbėjo… Gan skeptiškai į mus žvelgė ir  snūduriavusios, užliūliuotos senosios Vakarų Europos politinis elitas: ko ta Lietuva gyvena seniai išnykusių baubų fobijomis?

Gal tik vienintelis politikas Vytautas Landsbergis  bandė įspėti: meška snūduriuoja, bet ji anksčiau ar vėliau nubus.

Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos 2014-aisiais, invazijos į Rytų Ukrainą daug kam atsivėrė akys. Per daugelį Rusijos propagandinių kanalų jau ketverius metus atvirai kalama mintis, jog ukrainiečių siekis susigrąžinti Krymą yra tiesiog tušti pamišėlių kliedesiai. To niekada nebus, net jeigu Vakarai ir toliau įvedinės naujas sankcijas Rusijai. Rusai neleis antrąsyk parklupdomi ant kelių (suprask, esą devyniasdešimtaisiais klastingieji Vakarai juos buvo parklupdę…).

Ir tai ne pabaiga: reikia susigrąžinti visas sovietinės imperijos ribas. Nors tokias mintis skleidžia lyg ir tik patys radikaliausi Rusijos politikai bei kitokie marginalai, imperatyvą tam tokiam mąstymui davė pats caras Putinas, andai viešai prisipažindamas, jog didžiausia katastrofa jam pačiam 20-ajame amžiuje buvo sovietų sąjungos subyrėjimas.

Džinas iš butelio paleistas.

„ … Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava… širdis netelpa krūtinėj… Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją…“

Taip tvirtina Nobelio literatūros premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.

Ir ji visiškai teisi.

Rusija negali nekariauti. Jai reikia atkuri savo didybę, savo civilizaciją, parodyti savo išskirtinumą (koks jis, žinome, kokia tai išskirtinė civilizacija, neaišku).

Reikia rasti priešų, kurie tai didybei atkurti nuolat trukdo.

Ji jau trečius metus kariauja Sirijoje, demonstruodama savo raumenis. Atrodo, ilgam įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje.

Savo metiniame pranešime Putinas su piktdžiuga kalbėjo apie naujus Rusijos superginklus, prieš kuriuos bejėgiai bus NATO priešraketiniai skydai. Iš jų liks tik kiauras rėtis…

Kas tai, jeigu ne akivaizdus grąsinimas visam pasauliui?

Net ir prieš pat prezidento rinkimus nepasibodėjo pademonstruoti savo galios ir nesiskaitymo su pasaulyje įsitvirtinusiomis normomis – Didžiojoje Britanijoje buvo ciniškai „Novičioku“ nunuodytas buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Šekite, mes galime bet ką ir bet kur daryti, ir dar šaipytis!

Jeigu iki vakar dienos, kai, niekam pasaulyje neabejojant, ketvirtajai šešerių metų kadencijai vėl buvo išrinktas Putinas, dar ruseno nedidelė viltis, jog prie balsadėžių ateis negausi dalis rusų (Kremlius to labiausiai ir bijojo) ir taip bus galima suabejoti naujojo senojo prezidento legitimumu, net ir opozicijai raginant boikotuoti rinkimus, – atsitiko visiškai priešingai.

Atėjo rekordinė dalis rusų, ir balsavo už Putiną.

Nes tai daugumai nesvetimas kraujo skonis. Jie jį atsimena nuo Čečėnijos karo laikų, Gruzijos užpuolimo…

Dabar galima tik spėlioti, kaip gyvensime nuo Putino ligi Putino, alsuojančio visam civilizuotam pasauliui į pakaušį, likusius šešerius metus, tačiau aišku viena: Rusijos ambicijos yra nepažabojamos, ir todėl viskam turime būti pasirengę.

2018.03.20; 04:50

Turime neabejotinai viltingą žinią: JAV greičiausiai dar šiemet Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuos karinius dalinius, apginkluotus moderniausiais tankais bei toliašaudžiais pabūklais.

Nuolatinės amerikiečių karinės bazės Baltijos valstybėse – puikus sprendimas. Kuo daugiau tose bazėse bus tankų, tuo ramiau miegosime ir mes, ir visa Europos Sąjunga. Tuo įtikinamesnis bus 5-asis NATO straipsnis. O Vladimiras Putinas bus priverstas tapti … padoresniu, sąžiningesniu.

Continue reading „Amerikiečių karinės bazės belaukiant”

Didžiulė nelaimė, kad antrą kartą prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.

Račas (tas, kuris minimas VSD pažymoje) ta proga net Lietuvos trispalvės nesugebėjo išniekinti. Bandė, bet nepavyko. Inauguracijos dieną jis prie savo namo iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios buvo pririštas juodas plastikinis maišas. Nuotrauką įkėlė į Facebook su prierašu: “Šiandien – inauguracija. Ta proga išsikėliau trispalvę. Neturiu juodo kaspino, tad panaudoju šiukšlių maišą. Tokia realybė“. Vėliavos išniekinti jam neleido teisėjai V.Švedienė, V. Norkūnaitė ir S.Lemežis: A.Račas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Juodas plastikinis maišas ir nesantaikos obuolys iš Afrikos”

Kovo 11-osios proga tikriausiai nederėtų prisiminti bjaurių momentų. Bet ar įmanoma pamiršti tai, kas temdo šventinę nuotaiką? Kaip atsikratyti blogos nuotaikos, jei kapituliantiškos erzelynės gausu ir aplink Lietuvą, ir pačioje Lietuvoje?

XXX

Nesuvokiu, kodėl per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga dėl šauktinių kariuomenės atgaivinimo. Girdi, sumanymas atgaivinti šauktinių kariuomenę – niekam tikęs, beprasmis ar biurokratiškas.

Continue reading „Dažnai dainuojame ne tai, ką reikėtų dainuoti”

Skaičiau režisieriaus Rimo Tumino interviu „Nesu Rusijos tarnautojas“ (Respublika.lt). Kaip ir dera tokio rango menininkui, režisieriui – kabina giliai, išmintingai. Pateikia aktualios informacijos apie staigiai besikeičiančią, labai pasikeitusią Rusiją, niūrias rusų nuotaikas. Aiškus režisieriaus santykis su šia šalimi, su Lietuva, Europos Sąjunga.

Ir staiga: nerišlus, primityvus kalbėjimas Rūtos Janutienės „Patriotuose“. Visai atsitiktinai internetinėje erdvėje išgirdau gyvus (ne užrašytus) jo ir aktoriaus Vlado Bagdono žodžius. Sunku patikėti, kad į klausimus atsakinėja tas pats žmogus – visame pasaulyje žinomas, gerbiamas režisierius Rimas Tuminas.

Continue reading „Su kuo jūs, kultūros meistrai?”