Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė teigia, kad romų tautybės gyventojai Lietuvoje jau ilgą laiką patiria diskriminaciją mėgindami susirasti būstą, o tai, anot jos, jau tampa sistemine problema. Dėl šios priežasties, B. Sabatauskaitės nuomone, į procesą turėtų įsitraukti valdžios institucijos.
„Žmonės sako, kad kartais net nebemato prasmės rašyti skundus, kai ieško būsto ir susiduria su tam tikrais neigiamais komentarais. Dėl to, matydama ilgą laiką besitęsiančią jau sisteminę problemą, aš manyčiau, kad čia reikalingos valstybės strateginės tarpininkavimo priemonės“, – penktadienį Seime surengtoje konferencijoje kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Lygių galimybių kontrolierės teigimu, kone kiekvienu atveju romų tautybės asmenys, mėginantys išsinuomoti būstą, yra diskriminuojami.
„Akivaizdu, kad kiekvienu atveju beveik kiekvienas žmogus, bandantis išsinuomoti būstą iš romų bendruomenės galėtų papasakoti ne vieną, ne dvi, o daugybę diskriminacijos istorijų“, – pridūrė ji.
Anot B. Sabatauskaitės, nors Europos Komisija 2020-2030 metams yra priėmusi Europos Sąjungos (ES) romų lygybės įtraukties ir dalyvavimo strateginį planą, vis tik, jos teigimu, Lietuva romų integracijos srityje vis dar nėra pasistūmėjusi.
„Deja, Lietuvoje kol kas nėra pasistūmėta ir strateginio plano įgyvendinanti romų integraciją nėra patvirtina jau nuo 2021-ųjų. (…) Tai tik norisi paraginti, kad nebūtų užmirštos skirtingos sritys, kurios svarbios romų bendruomenei: tiek švietimas, tiek darbas, tiek būstas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga ir kitos sritys“, – teigė ji.
Popiežius aplankė skurdžiai gyvenančius Slovakijos romus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus antradienį apsilankė rytų Slovakijoje esančiame nušiurusiame etninių romų gyvenamajame rajone ir paragino „integruoti“ šią marginalizuotą bendruomenę.
84 metų argentinietis pontifikas, kuris yra išvykęs į pirmąją užsienio kelionę po liepos mėnesį atliktos storosios žarnos operacijos, dažnai ragina padėti skurdžiausioms pasaulio bendruomenėms.
Susitikęs su romais Košicėje esančiame „Lunik IX“ kvartale, popiežius bendruomenės nariams sakė, kad „pernelyg dažnai jūs buvote išankstinių nusistatymų ir griežtų vertinimų objektas.“
„Kitų marginalizavimas niekur neveda. Žmonių tarpusavio segregacija galiausiai sukelia pyktį. Kelias į taikų sambūvį yra integracija“, – sakė jis iš tribūnos, gyventojams stebint pro daugiabučių langus.
„Pranciškau, sveikas atvykęs pas mus“, – skelbė ant vieno lango kabantis užrašas.
„Lunik IX“ kvartale gyvena beveik 4 500 gyventojų, susispaudę erdvėje, kuri skirta dvigubai mažesniam skaičiui žmonių.
Daugelyje namų nėra elektros, šildymo, dujų ir vandentiekio, nes dėl neapmokėtų sąskaitų buvo nutrauktas komunalinių paslaugų teikimas.
„Puiku, kad Šventasis Tėvas nori atvykti ten, kur niekas nenori“, – prieš vizitą sakė vietos saleziečių bendruomenės vadovas Peteris Besenyei.
„Sunku rasti mokytojų „Lunik IX“, sunku rasti kunigų, kurie norėtų ten dirbti, o popiežius atvyksta į tokią probleminę vietą“, – AFP sakė P. Besenyei.
Likus kelioms savaitėms iki vizito, miesto valdžia ėmėsi tvarkyti kelią ir valyti vietovę, tačiau išankstinis nusistatymas prieš jos gyventojus tebėra gilus.
Slovakijos romės. EPA – ELTA nuotr.
Vizito metu popiežius susitiko su 28 ir 29 metų pora, Nikola ir Rene Harakaly, kurie užaugo „Lunik IX“ rajone, bet sakė, kad išsikraustė, norėdami suteikti savo vaikams „laimingesnį ir ramesnį, orumo kupiną gyvenimą.“
„Atvykote tokiu metu, kai dėl pandemijos visi esame atsidūrę sunkioje padėtyje“, – popiežiui sakė kitas romų bendruomenės narys, 61 metų inžinierius Janas Hero.
Beveik 20 proc. iš maždaug 400 tūkst. Slovakijos romų gyvena didžiuliame skurde, daugiau kaip 600 lūšnynų, daugiausiai esančiuose šios 5,4 mln. gyventojų turinčios euro zonos valstybės pietuose ir rytuose.
Rytų Slovakijos BVP vienam gyventojui yra vienas mažiausių Europoje.
Vidurio ir Rytų Europoje susitelkę romai šimtmečius susiduria su diskriminacija. Istorikų vertinimu, naciai išžudė pusę milijono romų, t. y. maždaug ketvirtadalį jų populiacijos.
Per keturių dienų vizitą Slovakijoje popiežius susitikime su Slovakijos žydais išreiškė „gėdą“ dėl Holokausto ir paragino užtikrinti didesnį „solidarumą“, Europos ekonomikai pradedant atsigauti po pandemijos.
Antradienį vakare 1,3 mlrd. pasaulio katalikų vadovas taip pat susitiks su jaunimu Košicės stadione, o trečiadienį, prieš grįždamas į Romą, Sastino mieste aukos šv. Mišias po atviru dangumi.
Vilniuje pagerbtos Romų holokausto aukos. Tautinių mažumų departamento nuotr.
Minint Tarptautinę Romų holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Lietuvos romų bendruomenė kvietė kartu prisiminti vieną tragiškiausių laikotarpių žmonijos istorijoje – vadinamąjį Porrajmos arba Samudaripen, nacių vykdytą Antrojo pasaulinio karo metu 1939-1945 metais.
Panerių memoriale, pagerbiant nužudytus romus, buvo padėta gėlių. Minėjime dalyvavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Tautinių mažumų departamento, Lygių galimybių kontrolierės tarnybos atstovai, Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė bei Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas ir bendruomenės nariai.
Romų genocidas Europoje
Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose romų – didžiausios Europos tautinės mažumos – persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Vakarų Europoje gyvenę romai dažniausiai atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Balkanų šalyse ir Sovietų Sąjungos Respublikose juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.
Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Didžiausia romų masinio naikinimo vieta buvo Aušvico koncentracijos stovykla. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Stovyklose su romais buvo atliekami žiaurūs medicininiai eksperimentai, priverstinė sterilizacija.
Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo laikoma Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Skaičiuojama, jog iš 947.500 Europoje prieš karą gyvenusių romų 1939-1945 m. nužudyta 250 000-500 000 asmenų. Žymūs Holokausto tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui Holokausto metu.
Nuo 1972 m. rugpjūčio 2-oji minima kaip Romų holokausto atminimo diena. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir Rezoliucijos 14 punkte paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.
2019 m. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena, kuri yra minima rugpjūčio 2-ąją.
Romų genocidas Lietuvoje
Nacistinė ideologija Antrojo pasaulinio karo metais tapo milijonų nekaltų žmonių žūties priežastimi. Jos propaguotojai išskyrė kelias asmenų grupes, kurių nariai nebuvo laikomi vertais gyventi. Į šį sąrašą pateko žydai, neįgalieji, homoseksualai, komunistai, taip pat romai, kurių sistemiškas naikinimas, jį išgyvenusiųjų pavadintas Pharrajimos, vis dar nesusilaukia pakankamai didelio dėmesio viešojoje sferoje.
Tarpukario Lietuvoje romų gyvenimo sąlygos nebuvo prastos. Nors tuometinėje visuomenėje buvo paplitęs romo – arkliavagio stereotipas, dauguma šios tautinės mažumos narių turėjo visas piliečio teises, valstybė nedraudė klajokliško jų gyvenimo būdo. Vis dėlto situacija kardinaliai keitėsi nacių okupacijos metais. Naujasis režimas, romus laikęs nevisaverte, darbo vengiančia tauta, pradėjo taikyti diskriminacinę politiką: romams buvo uždrausta klajoti, lankytis vokiečių pamėgtose vietose.
Tačiau jau 1942 m., Lietuvos romus pradėta areštuoti ir izoliuoti. Jie buvo uždaromi Pravieniškių, Pabradės, Ežerėlio stovyklose, kuriose buvo atrenkami darbui tinkantys asmenys. Pastarieji buvo deportuojami į koncentracijos stovyklas bei į Vokietiją ir Prancūziją įvairiems darbams atlikti. Manoma, kad iš Lietuvos buvo išvežta apie tūkstantį romų, kurių didžioji dalis karui pasibaigus sugebėjo grįžti į tėvynę.
Likusiųjų Lietuvoje likimas buvo liūdnesnis. Klajojantys romai, užtikti nacių įprastai buvo sušaudomi vietoje, o stovyklose kalinti ir nenaudingais įvardyti šios tautinės bendruomenės nariai, tarp kurių buvo daug moterų, vaikų, senyvo amžiaus žmonių, buvo žudomi masiškai. Daug romų gyvybių buvo atimta Kauno Devintajame forte, Paneriuose ir ypač Pravieniškių stovykloje, kurioje egzekucijos ne visuomet būdavo vykdomos šaudant, o dažnai dar gyvus žmones, ypač vaikus, užkasant žemėje.
Skaičiuojama, kad Europoje šio genocido aukomis tapo apie pusę milijono romų. Kadangi dalis romų neturėjo jų tapatybę patvirtinti galinčių dokumentų, yra sunku pasakyti kiek jų, nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo nužudyta Lietuvoje. Manoma, kad savo gyvybes prarado bent pusė tūkstančio šios tautinės mažumos narių, vadinasi, Lietuvoje buvo nužudytas kas trečias romas.
Šiemet jau antrą kartą oficialiai minėsime skaudžią istorinę datą – Romų genocido atminimo dieną. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją ,,Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.
Pernai Seimas šią dieną įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą.
Antrasis pasaulinis karas ir jo metu vykęs romų genocidas padarė didelę žalą Lietuvoje gyvenusiems romams ir paliko skaudžius pėdsakus jų atmintyje. 1942 m., nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjus masiniams romų areštams, sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją.
Iš Lietuvos darbams buvo deportuota maždaug tūkstantis romų, dauguma jų grįžo atgal į Lietuvą. Romai buvo žudomi ir Lietuvos teritorijoje.
Daugiausiai romų buvo sušaudyta Pravieniškėse, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone, Kauno IX forte, Paneriuose ir kitur. Istorikų vertinimu, nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta ne mažiau kaip 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Ne visi atvejai buvo žymimi dokumentuose, todėl spėjama, kad šis skaičius gali būti ir didesnis. Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo įkalinti Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių.
Europoje gyvena apie 10–12 mln. romų. Jie sudaro didžiausią etninę mažumą Europoje ir yra Europos kultūros ir vertybių dalis.
Istorikų teigimu, romai yra diskriminuojama etninė grupė, amžiams bėgant praradusi galimybę išsaugoti savo kultūrą.
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Valerijaus Simuliko teigimu, šios dienos minėjimas labai svarbus Lietuvos romų bendruomenės nariams, nes tai tampa svarbia romų identiteto kūrimo dalimi. Tai vienas iš veiksmingų būdų atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į skaudžius istorijos faktus ir pagerbti šio nusikaltimo aukas.
Sostinės vicemeras Vytautas Mitalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Visuomenei atkreipus dėmesį į sparčiai akyse nykstantį didžiausią Lietuvoje Vilniaus romų taborą, sostinės vicemeras Vytautas Mitalas sako, kad procesai vyksta sklandžiai. Jo teigimu, taboro iškraustymas inicijuotas jau anksčiau, o dabar matomas pabaigos rezultatas – per 70 metų gyvavusi romų bendruomenės nelegaliais pastatais apstatyta teritorija baigia savo egzistenciją.
V. Mitalo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė kompleksiškai sprendžia romų perkraustymą – tiems, kam priklauso pagal taisykles, siūlomas socialinis būstas, taip pat – kompensacija būsto nuomai. Kiti romai savo ruožtu, pažymėjo vicemeras, patys persikraustė kitur.
Naujienų agentūrai ELTA komentuodamas Vilniaus taboro griovimą, V. Mitalas pripažino, kad romų bendruomenėje egzistavusi nusikalstamumo bei narkomanijos problema ir toliau lieka iššūkis, tačiau, patikino jis, savivaldybė tęsia romų integracijos projektus ir tikisi naują šiai bendruomenei skirtą kultūros centrą atidaryti visai kitoje aplinkoje.
Gal galite apžvelgti, kas šiuo metu yra daroma Vilniaus tabore?
Tabore prieš keletą metų gyveno maždaug 500 žmonių, tas skaičius nuosekliai mažėjo iki maždaug 100 praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje. Dabar Statybų inspekcija yra informavusi gyventojus, kad jie turi pašalinti savo nelegaliai pastatytus statinius iki galo. Gegužės mėnesį matomas procesas, kad tos tvoros ir namai, kurie buvo nelegaliai išdygę, pačių gyventojų yra pašalinami ir taboro egzistencija eina į pabaigą.
Ar savivaldybė išsikraustantiems romams, kurie didžiąją laiko dalį praleido šiame tabore, siūlo kažkokią pagalbą?
Vilniaus savivaldybė jau keletą metų turi romų integracijos programą, kurios vienas etapas jau baigėsi šiemet, bet mes ir toliau ją rengsime – turime specialią komisiją, kuri sudaryta tiek iš politikų, tiek iš romų atstovų, tiek iš kitų institucijų administracijos darbuotojų. Mes skiriame deramą dėmesį, ta programa finansuojama savivaldybės lėšomis – tai apima švietimo, kultūros tam tikras iniciatyvas ir pastangas suteikti Vilniaus miesto būstą tiems romams, kurie sutinka su būsto tvarka, deklaruoja savo pajamas bei yra nepasiturintys – jiems priklauso socialinis būstas. 23 šeimos jau gyvena socialiniame būste ir dar toks pat skaičius naudojasi nuomos mokesčio kompensacija – yra patys susiradę gyvenamąjį plotą ir tuo naudojasi. Kiti jau dabar nykstančio taboro gyventojai pasirenka patys – išsikrausto kažkur išsinuomoję ar nusipirkę nekilnojamąjį turtą. Kartais tai nėra pats Vilniaus miestas – būna, kad jie išvažiuoja į kitus miestus ar Vilniaus rajoną.
Pasižvalgius minėtose teritorijose dabar, matomas didžiulis šiukšlių kiekis – išardytų pastatų liekanos, palikti įvairūs rakandai. Kas sutvarkys taboro teritoriją?
Tų teritorijų, kurios yra prišiukšlintos, sutvarkymu rūpinsis savivaldybė. Kai tik turėsime naujus tvarkytojus tai teritorijai, spręsime šį klausimą. Jeigu patys buvusių namų gyventojai tų šiukšlių neišsiveš, nesusitvarkys, Vilniaus miestui teks tai padaryti.
Ką planuojama toliau daryti buvusio taboro teritorijoje? Joje yra ir valstybinis miškas, ar jis ten liks?
Naujame Vilniaus miesto bendrajame plane visa taboro teritorija plačiąja prasme susideda iš dviejų zonų: viena, pietinė dalis, yra valstybinio miško dalis – ji ten išliks, o dalis teritorijos, kur nėra miško, patenka į sandėliavimo zoną. Tai reiškia, kad ten galėtų atsirasti kažkokie sandėliavimo, logistikos pastatai, reikalingi ir tai aplinkinei infrastruktūrai – patogus susisiekimas su oro uostu, netoli magistraliniai keliai.
Vilniaus taboro teritorijoje veikia Romų visuomenės centras. Ar jis, nebelikus taboro, toliau veiks?
Buvęs Vilniaus romų taboras. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Mes turime Romų kultūros centro atstovus mūsų darbo grupėje, kuri sprendžia šiuos klausimus. Yra daug minčių ir konkrečių projektų, kaip vienokį ar kitokį kultūros centrą atidaryti ne taboro teritorijoje ir net ne šalia tos teritorijos, o kažkokioje kitoje vietoje, kur būtų galima visai kitokioje aplinkoje tos bendruomenės nariams susitikti ir nuveikti kokią nors kultūrinę veiklą ar prisiminti tradicijas. Tokių iniciatyvų yra, bet kol kas konkrečiai, kaip ir kur tai įvyks, negaliu pasakyti, nes tie projektai dar svarstomi, bet aš tikiuosi, kad jie vienaip ar kitaip bus įgyvendinti. Tų alternatyvų taip pat atsiras.
Ne paslaptis, kad romų bendruomenėje, tabore klestėjo narkotikų prekyba. Kaip reaguoja gyventojai, į kurių kaimynystę, pavyzdžiui, socialinius būstus, atsikrausto romų šeimos? Ar savivaldybė nesulaukia gyventojų prieštaravimo, skundų?
Kalbant apie tas šeimas, kurios gyvena savivaldybės socialiniuose būstuose ar kompensuojančios nuomą, tai kažkokių didesnių klausimų, kuriuos reikia spręsti, mes neturime. Tai yra geros žinios. Aišku, retkarčiais pasitaiko įvairių mažesnių klausimų, bet tai, palyginti su visu mastu, kas vyksta, tikrai įveikiamas iššūkis. Juolab, kad mes socialinio būsto politiką vykdome tolygiai, socialinius būstus plėsdami skirtinguose rajonuose, stengiamės nesikoncentruoti kažkuriame rajone ir tuos naujus pirkimus darome, atsižvelgdami į jau esamą koncentraciją, kad ten, kur yra socialinių būstų, jų kiekio nedidintume. Taip stengiamės pasiekti kuo geresnį įsitraukimą į visuomenę ir taip pat – kad vietiniai gyventojai nežiūrėtų kažkaip kritiškai į mus ir šį planą. Čia kalbu apie bendrą socialinio būsto plėtros politiką, kurios laikomės visame mieste.
Ar nesibaiminama, kad tabore egzistavęs narkotikų nusikalstamumas išplis po miestą? Buvusiame Vilniaus romų tabore. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Saugumo ir narkotikų prekybos aspektas yra iššūkis. Žinoma, policija turi daugiau duomenų ir labiau seka šią situaciją nei miesto savivaldybės administracija, bet mes dėl šių ir kitų priežasčių matome prasmę, kad romų integracijos programa ties šiuo etapu neturi sustoti ir pasibaigti. Ji turi tęstis ir į tuos aspektus, kuriuos reikia ypatingai sekti, kai taboras išvis nustos egzistuoti, taip pat bus atkreiptas ypatingas dėmesys. Mes ir toliau žadame konkrečius veiksmus daryti, kad šis klausimas būtų kokybiškai išspręstas, o ne tik formaliai neliktų tų trobų.
Kaip patys vietiniai taboro romai reagavo į iškraustymą, raginimą griauti nelegaliai pastatytus namus? Ar savivaldybė negavo daug skundų?
Skundų „užvertimo“ mes nepajutome dėl to, kad tai nebe naujas klausimas – jis buvo darbotvarkėje jau kurį laiką. (…) Kadangi mes bendradarbiaujame su įvairiais romų bendruomenės atstovais, tai tas dialogas neleidžia tokiems skundų protrūkiams įsigalėti.
Žmogaus teisių komiteto iniciatyva penktadienį Seime vyks konferencija, skirta Tarptautinei romų dienai paminėti.
Konferencijoje bus aptariamos Lietuvos ir kitų Europos šalių romų problemos, integracijos į visuomeninį gyvenimą klausimai. Renginyje kviečiami dalyvauti Lietuvos ir kitų šalių romų bendruomenių atstovai, kitų Lietuvos tautinių bendrijų atstovai, politikai.
Konferencija Seime – pirmoji renginių ciklo, skirto Tarptautinei romų dienai paminėti, dalis. Balandžio 14 dieną planuojamos eitynės Gedimino prospektu.
Pasak Lietuvos romų bendruomenės pirmininko Ištvano Kviko, viešais renginiais siekiama Lietuvos visuomenei parodyti romų bendruomenės vertybes ir tradicijas, stiprinti tautinių bendruomenių ryšius, lietuvių ir romų kultūrinį bendradarbiavimą.
Balandžio 8-oji – diena, skirta romų kultūrai ir problemų, su kuriomis susiduria šios tautos žmonės, žinomumui didinti.
Tarptautinė romų diena įteisinta 1990 m. Lenkijoje per pirmąjį Pasaulinį romų kongresą.
Rugpjūčio 2-ąją paminėta Tarptautinė romų Holokausto aukų atminimo diena primena apie šimtų tūkstančių romų tautybės žmonių nužudymą Antrojo pasaulinio karo metu, skelbia „Euronews“.
Nors nėra jokių oficialių duomenų, apytikriai skaičiuojama, kad naciai ir jų sąjungininkai Antrojo pasaulinio karo metu nužudė nuo 220 tūkst. iki 500 tūkst. romų ir sintų.
Beveik 20 tūkst. jų buvo nužudyti Aušvice. Didžioji dalis romų Holokausto aukų buvo nušautos arba mirė dėl prastų sąlygų kalinimo stovyklose.
„Daugeliui europiečių romai yra pamirštos Holokausto aukos. Atsimindami istorinį jų persekiojimą, prisimename apie būtinybę kovoti su problemomis, su kuriomis jie susiduria ir šiuo metu ir į kurias pernelyg dažnai neatsižvelgiama“, – teigiama bendrame Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo Franso Timmermanso ir Komisijos narės Veros Jourovos pranešime.
„Praėjus septyniems dešimtmečiams, sintai ir romai kasdien vis dar susiduria su neapykanta, smurtu, diskriminacija ir rasizmu“, – rašoma pranešime.
Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.
Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.
Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.
Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.
Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.
Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.
Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.
Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.
Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.
Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės tęsia 2016 m. pradėta projektą „Vietinės romų platformos – kelias bendradarbiavimo su savivaldybėmis link“, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis.
Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, liepą gautas finansavimas antrai projekto daliai įgyvendinti. Šiemet jam skirta 65 tūkst. Eur.
„Romai sudaro didžiausią Europos etninę mažumą. Daugiau nei 6 milijonai romų gyvena Europos Sąjungoje, dauguma jų turi ES pilietybę. Nepaisant to, diskriminacija ir socialinė atskirtis, kurią patiria romai, yra itin didelė“, – sako romų tautinę mažumą kuruojanti Tautinių mažumo departamento Ryšių su tautinėmis bendrijomis vyr. specialistė Gražina Sluško.
Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Buvo sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Projekto metu buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie romų vaikų ugdymo ypatybes.
Daug dėmesio buvo skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Projekto įgyvendinimo metu numatoma įdarbinti apmokytus koordinatorius – tarpininkus tarp romų bendruomenės ir savivaldybių, kurie dirbs Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Kybartuose ir Eišiškėse. Jie padės romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuos romams tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padės spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas, vykdys švietimo ir prevencijos programas.
Planuojama organizuoti seminarą romų moterims ir mergaitėms, renginius romų jaunimui. Bus organizuojami mokymai su romais dirbantiems pedagogams. Vyks susitikimai su romų koordinatoriais, konsultacijos su savivaldybių atstovais. Taip pat bus atliktos dvi mokslinės studijos: apie romių moterų integraciją išėjus iš įkalinimo įstaigų ir apie teisingumo prieinamumą romų bendruomenės nariams.
„Europos Sąjungos valstybės turi įgyvendinti nacionalines romų integracijos strategijas socialiniu, ekonominiu, kultūriniu lygmenimis. Ypač svarbus yra romų švietimas ir su juo susijusios programos. Tam, kad romai sėkmingai integruotųsi į visuomenę, būtina suteikti jiems tinkamas sąlygas dalyvauti socialiniame gyvenime edukacinėse, kultūrinėse veiklose ankstyvame amžiuje. Efektyviai į bendras veiklas su bendraamžiais įtraukti vaikai greičiu adaptuojasi, įgyja reikšmingų socialinių įgūdžių. Taip pat yra svarbu bendradarbiauti su likusia visuomenės dalimi, supažindinti juos su romų istorija ir kultūra“, – sako G. Sluško.
2011 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 115 romų tautybės žmonių. 81 proc. romų gyveno miestuose, 19 proc. – kaimo vietovėse. Daugiausia romų gyveno Vilniaus (38 proc.), Kauno (23 proc.), Šiaulių (11 proc.), Marijampolės (10 proc.) ir Panevėžio (7 proc.) apskrityse.
2011 metais pirmą kartą Vokietijos istorijoje minint nacionalsocializmo aukas kalbėjo ir čigonų holokaustą išgyvenęs asmuo – Zoni Weisz. Čia pateikiame Irenos Tumavičiūtės parengtą tekstą apie romų holokaustą.
1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija išvadavo Osvencimą/Aišvicą. Ši diena yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 m. tą dieną Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. 2011 m. sausio 27 d. pirmą kartą Bundestage kalbėjo romų atstovas Zoni Weisz, holokaustą išgyvenęs ir Nyderlandų Romų atsovas (vokiškai: Sinti und Roma).
Visi Zoni Weisz giminės – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės tapo čigonų holokauso aukomis – žuvo koncentracijos stovyklose.
Mes, Lietuvos čigonai, galime pasidžiaugti, kad mūsų bendrijos Lietuvoje yra oficialiai įregistruotos. Tuo pat metu mus liūdina, kad dažnai vienaip ar kitaip su čigonais susiję klausimai svarstomi be mūsų atstovų. Mums itin nemalonu žinoti, kad atliekant kai kurias Lietuvos gyventojų apklausas, žmonės turi atsakyti į klausimą, ar norėtų, kad šalia jų gyventų čigonai. Nėra, pavyzdžiui, klausimo, ar norėtų, kad šalia gyventų buvę enkavedistai.
Ypač skaudu, kad, minint vokiškojo nacionalsocializmo aukas, čigonų aukos visiškai neminimos. Primename, kad Trečiojo Reicho vykdoma germanizacijos politika buvo numačiusi naikinti neįgaliuosius, žydus ir čigonus.
Apie Vilniaus Kirtimų taborą ir jo gyventojus sklinda įvairiausių gandų bei paskalų. Nuo labai negražių iki viltingų, kupinų užuojautos, optimizmo. Vieni mano, jog dėl savo apvergtinos būklės kalčiausi patys romai, kiti tvirtina, esą romams derėtų padėt atsistoti ant kojų. O padėti – įmanoma. Pavyzdžiui, sutvarkant Kirtimų teritoriją, pastatant ten mažų, jaukių namelių ir, svarbiausia, įrengiant nacionalinį romų restoraną, kur būtų gaminami nacionaliniai patiekalai, o jaunosios romų šokėjos svečiams demonstruotų savo tautinius šokius bei dainas.
Pasak “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos” pirmininko Konstantino Romualdo DOBROVOLSKIO, tokia idėja – labai graži. Įgyvendinus šiuos planus, laimėtų abi pusės. Lietuvos valstybei nereikėtų finansiškai remti romų, nes jie patys užsidirbtų pragyvenimui, sakykim, imdami nedidelį mokestį iš atvykstančių užsienio turistų. Be to, romai pinigų užsidirbtų sąžiningu, visiems priimtinu būdu – ne platindami narkotikus, ne vagiliaudami, bet šokdami, dainuodami, gamindami tautiškus patiekalus.
O kol kas padėtis – niūri. Šiandien videostudija “SLAPTAI” pasakoja apie “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos” pirmininko Konstantino Romualdo DOBROVOLSKIO balandžio 15-osios vizitą į Kirtimų taborą.
Vasario 9-ąją Romų visuomenės centre Kirtimuose (Vilnius) viešėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkas Konstantinas Romualdas DOBROVOLSKIS. Tai – jau antrasis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovo K.R.Dobrovolskio pažintinio pobūdžio vizitas į Kirtimus, kur gyvena maždaug pusė tūkstančio romų. Šį sykį susitikimo su Romų visuomenės centro direktore Svetlana NOVOPOLSKAJA metu buvo tariamasi, kaip ir kuo konkrečiai Raudonojo Kryžiaus specialistai galėtų padėti Kirtimuose gyvenantiems romams įsiliejant į pilnavertį Lietuvos gyvenimą. Pastebėta, jog vyresniojo amžiaus romai vengia tikrintis sveikatą pas atvykstančius medikus, nors ši paslauga jiems teikiama nemokamai. Tuo tarpu jaunoji romų karta ne tik nebijo vizitų pas medikus, bet ir noriai bendrauja su Raudonojo Kryžiaus specialistais bei temperamentingai, įspūdingai šoka.
