ES de facto sostinėje Briuselyje veikia šimtai Rusijos ir Kinijos šnipų, rašo Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag“, remdamasis diplomatais, kuriems esą buvo pasakyta vengti tam tikrų restoranų ir kavinių Europos institucijų kvartale.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) diplomatus įspėjo apie šimtus Rusijos ir Kinijos žvalgybų agentų, veikiančių Briuselyje, rašoma leidinyje. Pasak „Welt am Sonntag“ cituojamų ES diplomatų, EIVT skaičiavimais, Briuselyje veikia apie 250 Kinijos ir apie 200 Rusijos šnipų.
Laikraščio teigimu, diplomatai ir kiti svarbūs pareigūnai buvo perspėti vengti kai kurių Briuselio Europos institucijų kvartalo vietų, kaip populiarus didkepsnių restoranas arba kavinė netoli pagrindinio Europos Komisijos pastato.
EIVT, kuriai vadovauja vyriausioji ES diplomatė Federica Mogherini, esą tikino, kad Rusijos ir Kinijos agentai daugiausia veikia po šalių ambasadų ir prekybos misijų priedanga, o Rusijos šnipų skaičius Briuselyje istoriškai yra labai didelis.
Kaip rašo „Deutsche Welle“, užsienio šalių šnipinėjimas Briuselyje yra vieša paslaptis, to net reikėtų tikėtis, juk miestas yra de facto ES sostinė ir NATO būstinė.
2003 m. kilo skandalas, kai Europos Tarybos Justus Lipsius pastato patalpose, kuriomis naudojasi Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos diplomatai, buvo aptikta pasiklausymo įranga. Nors kaltininkų nepavyko rasti, žiniasklaida tuo metu dėl šnipinėjimo kaltino Izraelį ir Jungtines Valstijas.
Pasak „Welt am Sonntag“, be Rusijos ir Kinijos agentų, Briuselyje taip pat aktyviai veikia JAV ir Maroko šnipai.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.11; 05:00
O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje 2016-ųjų rudenį?
Kas kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?
Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.
Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.
Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.
Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.
Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).
Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.
Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.
Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).
Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko
Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“
Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.
Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.
Ar prokurorai įrodys buvus planą „B“?
Paskelbus apie sužlugdytą perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3 priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos ranka“.
Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.
Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“
Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.
Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.
Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė
Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.
Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).
Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.
2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.
Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“.
Kremliaus apmokama provokatorių lindynė
Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.
Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi Juodkalnijoje).
2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).
2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.
2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).
Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.
2019.01.17; 06:00
Pastarųjų metų Rusijos specialiųjų tarnybų elgesys Vakarų Europoje rodo visišką nekompetenciją arba siekį eskaluoti situaciją, mano Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis.
„Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo arba Rusijos agresyvėjimo požymius, arba visišką neprofesionalumą. Manau, kad mums nereikėtų pamiršti – o gal tai yra karo šauklys. Gal situacija specialiai yra eskaluojama. Juk labai sunku nuspręsti, kas vyksta Kremliaus vadovų galvose“, – Delfi.lt eteryje sakė D. Jauniškis.
Pasak VSD vadovo, nuolatinis Rusijos bandymas neigti savo veiksmus darosi kiek juokingas. Tačiau tendencija, kad Rusijos valdžia bet kokiomis priemonėmis dangsto tarnybas, turėtų kelti nerimą. Tuo tarpu panašių provokacijų Lietuvoje mažėja.
„Manau, kad gali būti dabar nusitaikyta į kažkokias silpnesnes grandis Europoje. Lietuvoje visuomenė yra pakankamai sąmoninga, kad atskirtų tikras žinias nuo netikrų, ir nebetiki pasakomis. Tarnybos čia dirba, ir kryptis labai aiški yra“, – tikino D. Jauniškis.
Tuo tarpu paklaustas pozicijos dėl galimų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, kurių egzistavimą pripažino viename tokių kalėjusiam asmeniui kompensaciją priteisęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), VSD vadovas tiesaus atsakymo vengė ir tikino, kad jo organizacija bendradarbiavo su visomis norėjusiomis institucijomis.
„Turime suprasti, kad EŽTT teisia ne už kriminalinius nusikaltimus, kuriems reikalingi įrodymai. Tai vėl grįžtame prie klausimo, ar buvo kalėjimas. Kamuolys yra Prokuratūros rankose, kuri po dar vieno tyrimo iš esmės turėtų atsakyti. Iš VSD pusės buvo absoliutus bendradarbiavimas“, – tikino D. Jauniškis.
ELTA primena, kad trečiadienį VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) mini Lietuvos žvalgybos šimtmetį. Pasak žvalgybos vadovo Dariaus Jauniškio, žvalgybos veiklos šimtmetis – puiki galimybė įvertinti visą tarnybų nueitą kelią, viską permąstyti ir išmokti tam tikras pamokas, kad praeities klaidų nekartotume ateityje.
Informacijos šaltinis ELTA
2018-10-24
Rusijos šnipai vis aktyviau taikosi į Šveicariją. Jų aktyvumas yra pastebimas ir toliau didėja, sakė Šveicarijos žvalgybos NDB vadas Jeanas Philippe’as Gaudinas, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.
„Aš negaliu atskleisti daug detalių apie rusų veiksmus Šveicarijoje, tačiau yra aišku, kad jų aktyvumas yra didesnis nei anksčiau, – spaudos konferencijoje kalbėjo pareigūnas. – Aš negaliu nieko pasakyti apie šnipų skaičių, tačiau jis reikšmingas“.
Prieš tai atgarsio sulaukė du atvejai, kai spėjami rusų šnipai žvalgė objektus Šveicarijoje. Šveicarų tarnybų duomenimis, vienas jų buvo cheminių ginklų bandymų kompleksas. Be to, tyrėjai aiškinasi kibernetinę ataką prieš Pasaulio antidopingo agentūros biurą.
Šnipinėjimo dingstis yra didelis tarptautinių organizacijų skaičius šalyje, sakė J. P. Gaudinas. Be to, gali būti šnipinėjamos sporto organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis olimpinis komitetas. Šnipai esą yra ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių.
„Šiandien nauja yra tai, kad rusai mėgino atakuoti mūsų jautrią infrastruktūrą – tai yra raudona linija“, – pabrėžė J. P. Gaudinas.
Rusijos ambasada Berne tokius pareiškimus pavadino absurdiškais.
Informacijos šaltinis ELTA
2018-10-19
André Liebich / Le Temps
Bernas pirštu baksnoja Maskvai į nesiliaujančius šnipų išpuolius prieš Šveicarijos įstaigas. Šveicarija nusileidžia Vakarų spaudimui, leidinyje Le Temps aiškina šveicarų politologas ir istorikas, Ženevos Tarptautinių tyrimų ir plėtros instituto garbės profesorius Andrė Libichas.
Dabartinę Rusijos ir Šveicarijos santykių būklę paženklino Rusijos ambasadoriaus iškvietimas Berne tam, kad būtų pasiskųsta dėl numanomo Rusijos šnipinėjimo Špice (cheminė laboratorija) ir kitose Šveicarijos vietose. Santykiai blogesni, negu per šaltąjį karą, bet geresni, nei laikotarpiu tarp dviejų karų, pabrėžia straipsnio autorius.
Šaltojo karo laikotarpiu, kaip, beje, ir laikotarpiu tarp dviejų karų, Šveicarija sugebėjo išgauti naudos iš savo vaidmens, tapusi šnipinėjimo centru ir norinčių susitaikyti priešų susitikimų vieta. Antai, Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas 1985 metais susitiko Ženevoje, kad pradėtų procesą, ženklinusį, kad pasibaigė konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų. Šveicarija buvo svetinga, patogioje vietoje, gerai aprūpinta, o svarbiausia – neutrali šalis. Tokias savybes aukštai vertino visi, nepriklausomai nuo jų ideologinių ir politinių nesutarimų, primena Libichas.
Tačiau pablogėjus santykiams tarp Vakarų šalių ir Rusijos, aplink Šveicariją pradėjo veržtis gniaužtai. Šalis užsitraukė tarptautines sankcijas, kurios 2014 metais buvo pritaikytos Rusijai už Krymo aneksiją. Ji vis tiktai neprisijungė prie amerikiečių ir europiečių ir daugiau sankcijų nepridėjo. Šveicarija ilgai išliko kaip salelė Europos viduryje, labai vertinama Maskvos ir ypač rusų verslininkų, galėjusių tęsti savo veiklą ir būti apsaugoti nuo nemalonumų ir draudimų, su kuriais jie susidurdavo kitose šalyse, nurodo ekspertas.
Ir vis dėlto, pastaruoju metu JAV, o paskui ir Europos Sąjunga, pradėjo reikalauti didesnės drausmės Kremliaus atžvilgiu, bent jau tiek, kad ji reikštų savo nepritarimą Rusijai, kad kitą kartą išsiųstų Rusijos diplomatus, kaip šį pavasarį šį pavasarį padarė jos, ir kuri, sprendžiant iš visko, elgiasi santūriai kalbant apie jų naujas sankcijas Rusijai. Dabar, kai derybos su Briuseliu įžengia į gana keblią fazę, Šveicarijai neverta laikytis atskirai Rusijos atžvilgiu. Būtų neprotinga rizikuoti, erzinant supervalstybę – Ameriką, demonstruojančią pasauliui savo raumenis. Štai mes ir matome, kaip Šveicarijos užsienio reikalų ministras griežtina toną ir demaskuoja neteisėtus Rusijos veiksmus, apie kuriuos iki šiol nutylėdavo, analizuoja Libichas.
Šveicarijai, priverstai pasirinkti Vakarų stovyklą ir visiškai prisidėti prie jos, nepavyks išvengti užsienio valstybių, kurioms visiškai nerūpi Šveicarijos „neutralitetas“, spaudimo, baigia straipsnį autorius.
Informacijos šaltinis: Le Temps
2018.10.05; 07:10
Lietuva dar sykį prašo, kad Rusija jai perduotų Jevgenijų Mataitį. Lietuvos ir Rusijos pilietis Jevgenijus Mataitis Rusijoje nuteistas dėl šnipinėjimo – Rusija kaltina, kad šis dvi pilietybes turintis asmuo šnipinėjo Lietuvos naudai. Lietuva nori, kad šis vyras likusią bausmės dalį atliktų Lietuvoje.
2016-aisiais metais jau buvo prašoma nuteistąjį perduoti į Lietuvą tolimesniam bausmės atlikimui remiantis oficialia ir vis dar galiojančia dvišale Lietuvos – Rusijos sutartimi. Tik atsakymo Lietuva iki šiol negavo. Ir vargu ar kada sulauks.
Primename, kad Kaliningrado srities teismas J. Mataitį dėl šnipinėjimo nuteisė 2016 metais skirdamas griežtą 13-os metų laisvės atėmimo bausmę.
Pabrėžtina, kad tais pačiais 2016-aisiais metais Rusijos Federacijos sostinėje Maskvoje dėl tų pačių veikų (šnipinėjimas) buvo nuteistas ir dar vienas Lietuvos pilietis – Aristidas Tamošaitis.
Iš kur tie lietuviškieji džeimsai bondai, šnipinėję prieš Rusiją jos pačios teritorijoje? Visiems senų seniausiai žinoma, visiems senų seniausiai suprantama, kad Lietuva, skirtingai nei Rusija, tiek teoriškai, tiek praktiškai turi labai menkas galimybes atlikti žvalgybos užduotis Rusijos teritorijoje. Lietuva silpna tokioms operacijoms net ir tuo atveju, jei ją remtų patyrusios ir galingos amerikiečių ar britų žvalgybos.
Žodžiu, Rusijos žingsniai nesuprantami. Viskas paaiškėja tuomet, kai prisimenama viena detalė: J.Mataitis ir A.Tamošaitis buvo sulaikyti po to, kai Lietuvos teisėsauga dėl šnipinėjimo suėmė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką. Lietuvos teisėsauga paskelbė, jog turi neginčijamų duomenų – N. Filipčenka yra Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnas. Lietuva jam skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.
Štai po N.Filipčenkos demaskavimo Rusija puolė keršyti Lietuvai. Lietuva sučiupo vieną tikrą šnipą, Rusija griebė du greičiausiai niekaip su žvalgybine veikla nesusijusius lietuvius. Štai tokia FSB aritmetika.
Slaptai.lt informacija
2018.07.14; 06:52
Graikija nusprendė išsiųsti du Rusijos diplomatus, dar dviem uždrausta įvažiuoti į šalį. Jie kaltinami kišimusi į Graikijos vidaus reikalus ir nacionalinio saugumo klausimus. Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Katimerini“, kuriuo remiasi „Interfax“.
Leidinio duomenimis, Atėnai kaltina Rusijos diplomatus mėginimais rinkti ir platinti informaciją bei valstybės pareigūnų papirkimu.
„Atėnų iniciatyva nėra „perkūnas iš giedro dangaus“, tai – atsakymas į koordinuotus veiksmus, kuriais siekiama plėsti Rusijos įtaką Graikijoje“, – pažymi „Katimerini“.
Anot leidinio šaltinių, Graikija nori palaikyti gerus santykius su Rusija, stiprinti dviejų tautų draugystę, bet tai galima padaryti tik pariteto ir abipusės pagarbos pagrindu.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.07.12; 08:37
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Lietuva gali taikyti įvairias priemones, reaguodama į tai, kad Jungtinė Karalystė kaltina Rusiją dvigubo šnipo nunuodijimu.
„Priemonės gali būti įvairios, tarp jų ir atskirų žvalgybos pareigūnų, mūsų identifikuotų, išsiuntimas iš Lietuvos, nacionalinio Magnickio sąrašo išplėtimas. Manau, kad rusų žvalgybos tinklo ardymas visos Europos šalyse yra bendra užduotis“, – sakė D. Grybauskaitė.
Pasak Prezidentės, sprendimo galima tikėtis artimiausiu metu.
Jungtinės Karalystės išsiuntė iš šalies 23 rusų diplomatus su šeimomis. Maskva atsakė šiai šaliai analogišku veiksmu.
Per Europos Tarybos susitikimą kovo 22-23 dienomis Briuselyje Europos Sąjungos valstybių vadovai aptars bendrą Europos atsaką dėl Rusijos išpuolio, kuomet sąmoningai apeinant tarptautinius susitarimus buvo panaudotos karinio pobūdžio nervus paralyžiuojančios medžiagos.
Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May siekia vieningo Europos Sąjungos lyderių pasmerkimo Maskvai dėl buvusio rusų šnipo apnuodijimo.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.03.23; 04:32
Įsisiūbuojančios 755-ių JAV diplomatų išsiuntimo iš Rusijos istorijos „akis už akį“ stiliumi (pasak Kremliaus versijos, kad Vašingtone ir Maskvoje būtų diplomatinio personalo paritetas) turbūt vis dėlto komiškiausia detalė yra Jungtinių Valstijų ambasados Gruzijoje pareiškimas rugpjūčio 25-ąją, kad ji pasirengusi priimti ne imigracines vizas norinčių gauti rusų pareiškimus savo konsuliniame skyriuje Tbilisyje.
Na, ir kas, kad kalbama tik apie procedūrinį pragmatizmą – Gruzija yra vienašališkai atšaukusi vizų režimą šią šalį norintiems aplankyti rusams, tad šis pareiškimas aktualus šiaurės Kaukaze, Krasnodaro bei Stavropolio srityse gyvenantiems Rusijos piliečiams, kurie į Tbilisį gali nukakti per kelias valandas. Vis dėlto irgi faktas: panorėję Amerikos vizos, rusai dabar priversti dairytis ir į šalį, kurią 2007-aisiais užpuolė.
Kažkas panašaus nutiko 1986-aisiais, kuomet Amerika išprašė kelias dešimtis šnipinėjimu įtartų Sovietų Sąjungos diplomatų ir nustatė palyginti žemą sovietų diplomatinių atstovybių Vašingtone, Niujorke ir San Franciske darbuotojų kiekio ribą. Atsakydama Sovietų Sąjunga uždraudė JAV atstovybėms Maskvoje bei tuometiniame Leningrade priimti į darbą savo piliečius, veikiausiai tikėdamasi, jog ryškus personalo sumažėjimas pakirs jų visavertį darbą, ir Vašingtonas grąžins buvusį status quo. Amerikos diplomatams teko užsiimti ambasadų teritorijos valymo ir kitais pagalbiniais darbais, bet jos toliau funkcionavo, o Maskva prarado galimybę stebėti, kas dedasi už atstovybių sienų.
Ką tik atpasakota situacija šiek tiek simboliška, mat iš tiesų diplomatinis paritetas yra problema, nes tai susiję su šnipinėjimu. Čekija ir Slovakija rugpjūčio 21 dieną minėjo 49-erių metų sukaktį nuo tragiškų 1968-ųjų, kuomet Sovietų Sąjungos ir kai kurių kitų Varšuvos sutarties bloko šalių karines pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją ir jėga užgniaužė Prahos pavasario reformas.
Metinių išvakarėse Čekijos respublikos viešojoje erdvėje vėl iškilo Rusijos buvimo (diplomatinio ir žvalgybinio) šioje šalyje tema. Čekijos parlamento deputatas Ivanas Gabalas nusiuntė laišką užsienio reikalų ministrui Lubomírui Zaorálekui su siūlymu siekti, kad Maskva sumažintų savo diplomatinės atstovybės Prahoje personalą. Interviu „Aktualne.cz“ politikas pareiškė, jog šis yra nepamatuotai išpūstas bei turi būti sumažintas apie 60 proc.
Nėra reikalo spėlioti, kuo užsiima nemaža Rusijos diplomatinės atstovybės personalo dalis – čekų kontržvalgyba BIS savo ataskaitose reguliariai nurodo rusų ambasadą Prahoje veikiant kaip žvalgybinės veiklos centrą ne tik šioje šalyje, bet ir visame vidurio bei rytų Europos regione. Tiesa, garsių, su diplomatų išsiuntimais susijusių skandalų nuosaikioje Čekijoje yra nutikę senokai. Kalbos apie pernelyg didelį rusų diplomatų „tankį“ Vidurio ir Rytų Europoje gana reguliarios, šios šalies diplomatai jų paprastai nekomentuoja, remdamiesi teise kiekvienai valstybei skirti tiek diplomatinių darbuotojų, kiek ši mano esant reikalinga, jei nėra kitų susitarimų.
Prahos tyrimų centro „European Values“ direktoriaus pavaduotojas bei programos „Kremlin Watch“ vadovas Jakubas Janda savo skiltyje žurnale „Newsweek“ (08 07) nurodė, jog statistika pakankamai vienareikšmiška – Čekijos atstovybėje Maskvoje dirba 65 diplomatai, rusai savo ambasadoje Prahoje įdarbinę 140 žmonių. Suomijoje šis santykis sudaro maždaug 60-30 suomių nenaudai. Įprasta, kad Rusijos diplomatų skaičiaus „perviršis“ sukasi apie du kartus.
Rusų diplomatai kelia įtarimus ne vien Čekijoje, tarkime, švedų kontržvalgybos SIPO vertinimu, žvalgybine veikla užsiima maždaug trečdalis Švedijoje dirbančių Rusijos diplomatų.
J.Jandos vertinimu (interviu „svoboda.org“ 08 21), Vašingtono ir Maskvos „diplomatinio pariteto“ konfliktas yra tinkama proga bent iš dalies spręsti pernelyg didelio po diplomatine priedanga dirbančių rusų aktyvumo problemą. Įprasta praktika, kad žvalgybinė veikla įeina į bet kurios šalies diplomatinės atstovybės darbų sąrašą, bet šįkart problema yra ne vien paprasta aritmetika. Pasak J.Jandos, Europos šalių kontržvalgybų ataskaitos fiksuoja nepaliaujamą rusų žvalgybinės veiklos aktyvumo augimą, kurio lygis artėja prie to, kuris buvo Šaltojo karo metais. Be to, bent Čekijos respublikoje Rusijos pusė apskritai nesivargina deklaruoti žvalgybos pareigūnų savo atstovybėje, ir tai diplomatiniuose santykiuose yra mažiausiai nedraugiška.
Esama įtakingos tezės, jog santykiai tarp Vakarų ir Rusijos dabar turbūt prasčiausi po Šaltojo Karo pabaigos. Tokios padėties vertinimai tarp Europos politikų bei diplomatų yra įvairūs, netrūksta manančių (ypač Europos Sąjungos (ES) Vakaruose), kad papildomo santykių paaštrėjimo ES šiuo metu reikia mažiausiai. Tačiau kalbama juk apie Europos šalių nacionalinį saugumą, kuriam Rusijos žvalgybų aktyvumas grėsmę kelia. Kadangi požiūrių ES esama įvairių, o vidurio bei rytų europiečiai objektyviai jautresni tokioms grėsmėms, būtent jie šiuo klausimu galėtų veikti koordinuodami veiksmus, beje, tuo pačių pademontruodami sąjunginę paramą Jungtinėms Valstijoms, nes prezidentas Donaldas Trumpas, panašu, turi tam tikrų abejonių dėl sąjungininkų Europoje. Susidariusi šalių grupė pelnytų diplomatinių taškų, jei koordinuotai pareikalautų Maskvą sumažinti savo diplomatų skaičių pariteto pagrindais.
J.Jandos manymu, Čekijos užsienio reikalų ministerija pati viena į savo politiko demaršą vargu ar reaguos, šiaip jau pagrįstai argumentuodama tai savo ambasados Maskvoje darbo paralyžiumi, jei principingai leisis tik į dvišalį diplomatinio personalo pariteto siekį su Maskva. Rusams užtektų išsiųsti, tarkime, 20 čekų diplomatų, ir Čekijos ambasada Maskvoje taptų neveiksni. Todėl reikia koordinuotų kelių šalių pastangų. Rusams gana paprasta „nubausti“ vieną nedidelę šalį, tačiau jei tokių rasis 5 ar 10, padaryti tą bus kur kas sunkiau.
Nors Rusijos žvalgybinės veiklos intensyvėjimo grėsmė Vidurio bei Rytų Europos regione apskritai artikuliuojama, politinių reakcijų bei iniciatyvų aukščiausiame politiniame lygmenyje kol kas nėra. Banalu, bet veikiausiai dera laukti politikų atostogų pabaigos ir dar kažkiek laiko, kol į inerciją linkusio politinio gyvenimo rutina įgys įprastą ritmą.
Tuo tarpu rusai gaišti nelinkę, pasak prokremliška propagandos monitoringu užsiimančios „Kremlin Watch“, vadinamasis Visų slavų komitetas kitų metų birželį Prahoje planuoja surengti Tarptautinį slavų kongresą, kuriame bus siūloma steigti nepriklausomų slavų valstybių tarpparlamentinę struktūrą, turėsiančią parengti vieningą politiką visoms gyvenimo sritims (pavyzdžiui, kultūrai ir ekonomikai). Nors tos „politikos“ bent kiek konkretesnių gairių kol kas nėra, nesunku numanyti, jog tai bus dar viena geopolitika persunkta iniciatyva, kai humanitariniu poreikiu geriau pažinti vieniems kitus ir mėginti ieškoti bendro veikimo galimybių bus dangstomas banalus siekis pateisinti geopolitinius Kremliaus veiksmus – kol kas Gruzijoje bei Ukrainoje.
Beje, Rusijoje prieš daugiau nei porą mėnesių vykusiame Visų slavų suvažiavime dalyvavusią maždaug 10 narių čekų delegaciją, pasak Čekijos žiniasklaidos, privačiai priėmė šios šalies ambasadorius Rusijoje, pirmas (dar) čekoslovakų kosmonautas Vladimíras Remekas.
J.Jandos vertinimu, ir apklausos patvirtina, jog provakarietiškas vektorius čekų visuomenėje dominuoja, tarkime, Rusijos veiksmus Ukrainoje atvirai palaikančiųjų Čekijoje yra gal kelios dešimtys, ne daugiau. Vis dėlto irgi faktas, jog prokremliškos pažiūros šioje šalyje dabar pasklidusios labiausiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus, ir propaganda čia vaidina (greta atvirai prorusiško prezidento Milošo Zemano institucinio poveikio) tikrai nepaskutinį vaidmenį.
Todėl pavojinga yra dar viena čekų specialiųjų tarnybų ataskaitų pabrėžiama aplinkybė: Čekijos Respubliką rusai išnaudoja kaip saugią regioninio masto akcijų aikštelę, Rusijos ambasada Prahoje veikia kaip visoje Vidurio Europoje vykdomų akcijų koordinacijos centras. Taigi kalbama ne apie nedidelę Čekijos Respubliką, o apie platesnio masto „poveikio“ operacijas. Todėl čekų nerimas atrodo logiškas ir suprantamas.
Be abejo, įdomu, ką šia tema mano (jei apskritai ką nors mano) ir veikia dažniausiai savo parapinėse problemose besimurkdantys Lietuvos politikai. Kuomet kalbama apie propagandą, tarkime, nežinia kiek metų trunkanti, seniausiai farsą primenanti mėginimų kažkaip „reglamentuoti“ rusiškai transliuojančius televizijos kanalus istorija ypatingo optimizmo nesuteikia, nors tai yra visiškai atviri labai konkretaus mentaliteto propapagandos kanalai.
Todėl ir atviras yra klausimas, kaip iš Lietuvos valstybės perspektyvos atrodo Rusijos ambasados Vilniuje veikla ir kaip mūsų šalis reaguotų į tokias ar panašias kaip čekų politiko iniciatyvas.
2017.09.04; 06:00
