Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
Europos Parlamentas paskelbė kandidatus į prestižinę A. Sacharovo premiją.
Šiais metais žmogaus teisių apdovanojimui nominuotas kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas, Afganistano moterų teisių aktyvistės, buvusi Bolivijos laikinoji prezidentė Jeanine Anez, sahravių žmogaus teisių aktyvistė Sultana Khaya iš Maroko ir nevyriausybinė organizacija „Global Witness“, paskelbta pirmadienį.
Spalio 14 dieną paaiškės trys finalininkai, o laimėtojas bus paskelbtas spalio 21 dieną.
A. Sacharovo premija bus įteikta gruodžio 15 – ąją. Pernai apdovanojimas atiteko Baltarusijos opozicijai.
Sovietų Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo vardu pavadintą premiją už minties laisvę kasmet skiria EP. Ji buvo įsteigta 1988-aisiais, siekiant pagerbti asmenis ir organizacijas, ginančius žmogaus teises ir žmogiškąsias vertybes, kovojantiems su priespauda ir neteisybe.
Šių metų gegužės 21 d. paminėtas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Ši sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų.
O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.
Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase‑16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase‑16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžioir kitų prigimtinių laisvių gynėjas.
Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Vilniuje – A. Sacharovo atminimui skirta paroda. Organizatorių nuotr. Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje atidaryta žmogaus teisių aktyvistui, talentingam fizikui ir Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirta paroda. Ja prasideda A. Sacharovo 100-mečio renginių ciklas. Renginius organizuoja A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras prie VDU.
Nobelio kalbos klausėsi būdamas Vilniuje
Amerikietis žurnalistas Davidas Satteris atsimena: „Kiek pažinojau Sacharovą, jis ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems.“
Prie teismų rūmų Andrejus Sacharovas pasirodė ir Vilniuje 1975 m., būtent tomis dienomis, kai Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Sovietų valdžia neleido išvykti už sąjungos ribų, todėl premiją atsiimti ir kalbą perskaityti jis patikėjo savo žmonai Jelenai Bonner. Kalboje minėdama politinius kalinius J. Bonner perskaitė ne vieną lietuvišką pavardę, tarp kurių buvo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus ir kiti. A. Sacharovo dėka šias pavardes išgirdo visas pasaulis, o jis pats ceremonijos klausėsi per radiją būdamas Vilniuje.
„A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, – aiškina VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Maria Sassoli teigia: „1989 m. vasarį, kai buvo įteikta pirmoji Sacharovo premija, tuometis Europos Parlamento pirmininkas Lordas Plumbas paaiškino naujai sukurto prizo ir jo pavadinimo prasmę. Pasak jo, apdovanojimas skirtas pagerbti minties laisvę ginančius asmenis, o Europos Parlamentui šią kovą įkūnija Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas. Tas pats galioja ir šiandien, jo šimtmečio metais.“
Parodoje – filmų ištraukos ir originalūs „samizdatai“
Parodos Vilniaus rotušėje pagrindas buvo sukurtas A. Sacharovo centro Maskvoje, į anglų kalbą medžiagą išvertė Cathy Fitzpatrick, ekspoziciją žymiai papildė A. Sacharovo premiją teikiantis Europos Parlamentas ir A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras Kaune. Parodą remia Vokietijos ir Norvegijos ambasados.
Parodoje „Andrejus Dmitrevičius Sacharovas – epochos žmogus“ lankytojai pamatys nuotraukas iš Sacharovo gyvenimo, jo ir apie jį išleistas knygas, vietoje veiks ir nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi neilgi filmukai: Josifo Pasternako filmo apie Sacharovą ištraukos, prancūzų žurnalisto Nicolaso Miletičiaus ir ukrainiečių filmų kūrėjos Lesios Charčenko klipas iš disidentų interviu, interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sacharov-Liberman ir keturi filmukai, kuriuos A. Sacharovo šimtmečiui sukūrė Europos Parlamentas.
Apsilankę Vilniaus rotušėje galės pamatyti ir kelis asmeninius A. Sacharovo daiktus, savilaidžio dar kitaip vadinamo „samizdato“ kūrimo priemones, sužinos, kaip jis buvo gabenamas į Vakarus, pamatys originalius „samizdatus“.
Sacharovo reikšmė pripažįstama iki šiol
Už žmogaus laisves Sovietų sąjungoje kovojusį mokslininką prisimena daugelis. „Mums Sacharovas buvo moralinė figūra, Sovietų sąjungos sąžinė. Niekas nevadino jo Sacharovu, tik Andrejumi Dmitrevičiumi. Žmogus su tokiu nuostabiu protu ir visomis galimybėmis būti Sovietų sąjungos nomenklatūroje, bet visko atsisakė tik dėl to, kad vadovavosi savo sąžine“, – pažymi A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robertas van Vorenas. Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
Publicistas, „The Economist“ bendradarbis Edwardas Lucasas teigia: „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. (…) Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų A. Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis.“
„Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus“, – teigia buvęs disidentas Ukrainoje, psichiatras Semionas Gluzmanas.
Gegužę Vilniuje numatytos dvi filmų apie A. Sacharovą peržiūros, tarptautinė konferencija, kurioje dalyvaus įvairūs mokslininkai ir A. Sacharovo anūkė bei įdukra, gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas, ir karikatūrų paroda. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami, į juos registruotis galima www.sacharovosimtmetis.lt
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Šiandien Seimas vienbalsiai parėmė rezoliuciją (inicijuotą Seimo narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno) dėl mūsų laisvės pirmeivių, dar 1979-aisiais nepaisant realios grėsmės parengusių viešą Memorandumą dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo pasekmių panaikinimo, kurioje susiejo juos su Baltijos keliu, atvedusiu į Kovo 11.
Ne tokia paprasta buvo Memorandumo sukūrimo ir paskelbimo istorija. Siūlau ištrauką iš knygos apie vieną iš Memorandumo signatarų – Vladą Šakalį, „Antarktidos imperatorius“, Vilnius 2009.
Minint Molotovo–Ribbentropo pakto 40-ąsias metines, slaptuosius protokolus ir ją papildančią istorinę medžiagą kartu su komentarais dviejuose numeriuose paskelbė Povilo Pečeliūno (Kovo 11 signataro Sauliaus Pečeliūno dėdė) leidžiamas pogrindinis almanachas „Alma Mater“. Šio leidinio trečiasis (1979 m. liepos–rugsėjo mėn.) numeris buvo išleistas kaip protesto ženklas prieš Stalino ir Molotovo bei Hitlerio ir Ribbentropo sąmokslą, pasmaugusį Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Vienas iš jau minėto Antano Sakalausko bičiulių, taip pat kaunietis medicinos instituto studentas Šarūnas Žukauskas, 1973 m. su slaptųjų protokolų medžiaga pakliuvo į KGB rankas.
Vilniaus KGB rūsiuose Š. Žukauską likimas suvedė su Vladu Šakaliu, tardomu už nepadarytus nusikaltimus. Vladas padėjo Š. Žukauskui parašyti baigiamąją kalbą „teisme“, kuris už mėginimus viešai paskelbti Molotovo–Ribbentropo pakto dokumentus pasmerkė Šarūną Žukauską kalėti šešerius metus.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Iškėlus trečią bylą buvau tardomas dvejus metus. KGB rūsiuose prie konservatorijos. Gal jums ir keista, bet tas visas bylas galima pakelti. Baltais siūlais siūtos – grubus darbas. Trečiosios bylos metu KGB rūsiuose sutikau kaunietį Šarūną Žukauską, šeštakursį Medicinos instituto studentą. Jo byloje figūravo Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų kopija. Tada mažai kas Lietuvoje apie juos žinojo. Aš taip pat ne. Paprašiau, kad jis tuos tekstus gautų – tardomasis gali reikalauti bylos išrašų (jį tardė Rimkus, mano senas „pažįstamas“). Leido. Persirašiau juos kuo smulkiau ir per visus katorgos metus išsaugojau – patyręs buvau. Grįžęs iš lagerio nusprendžiau, kad tam paskirsiu visą savo likusį gyvenimą. ………………………………………………………………………………………….
Sužinojęs apie Molotovo–Ribbentropo paktą, jo pasirašymo aplinkybes, slaptuosius protokolus ir tai, kad ši medžiaga Lietuvoje jau platinama, Vladas Šakalys suprato, kad vien platinti medžiagą nepakanka. Atvykusiai į pasimatymą motinai išdėstė savo mintis, bet rezultatų nebuvo.
Antarktidos imperatorius. Viršelis
Praėjo penkeri metai. 1979 m. grįžęs iš įkalinimo vietos į Vilnių Vladas Šakalys, nors ir oficialiai prižiūrimas sovietinės milicijos, iš karto ėmė svarstyti, kaip geriau panaudoti slaptus Molotovo–Ribbentropo pakto susitarimus Lietuvos laisvės byloje. Kaip tik tuo metu jam dalyvaujant susikūrė Lietuvos laisvės lyga, labai tikusi tam reikalui įgyvendinti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Sugrįžau prieš pat Molotovo–Ribbentropo sutarties 40-ąsias metines. Nutarėme su Antanu Terlecku parengti tai progai skirto pareiškimo tekstą. Julius Sasnauskas ir Antanas – truputį prisidėjau ir aš – surašė galutinę 45 pabaltijiečių pareiškimo redakciją“ […] „Surinkę parašus nuvažiavom į Maskvą. Ten pareiškimą pasirašė A. Sacharovas. Tiesą sakant, jo parašas ir atvėrė duris tam dokumentui, kitaip jis gal būtų ir nenuskambėjęs taip plačiai. Mūsų pareiškimą parėmė keli rusų disidentai, jo pažįstami.
Su parengtais teksto metmenimis A. Terleckas ir J. Sasnauskas rugpjūčio 12 d. nuvyko į Tartu pas Martą Niklusą, lietuvių disidentų teismų stebėtoją iš Estijos. Tartu lietuviai kartu su Martu Niklusu tekstą patikslino. Kitą dieną M. Niklusas surinko estų parašus. Po to šis tekstas buvo perduotas Šiauliuose Jadvygai ir Jonui Petkevičiams. J. Petkevičienė netrukus nuvyko į Jelgavą pas Ivarą Žukovskį, jis ir padėjo jai surinkti latvių parašus.
Galiausiai parašai buvo surinkti Lietuvoje. Kreipimąsi į pasaulį su reikalavimu panaikinti Molotovo–Ribbentropo pasekmes ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę 1979 m. vasarą pasirašė daug Lietuvos laisvės lygos narių.
Antanas Terleckas rugpjūčio 20 d. į Maskvą nusivežė dokumentą su lietuvių, latvių bei estų parašais. Ten jie pirmiausia susitiko su Malva Landa, ji pasiūlė pridėti kelis sakinius, išreiškiančius rusų disidentų pritarimą išdėstytiems teiginiams. Ji pati perspausdino tekstą su priedu ir skubiai nuvežė pas Andriejų Sacharovą ir Eleną Bonner pasirašyti, nes žinojo, kad jie rengiasi išvykti. A. Sacharovas atidžiai perskaitė tekstą ir pasirašė pareiškęs, kad Baltijos tautų atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas ir joms turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti savo tolesnės raidos kelią. Tą patį padarė ir jo žmona E. Bonner. Po to Malva Landa pasirašė dokumentą, pati nuvyko pas A. Lavutą ir T. Velikanovą toliau rinkti parašų. Buvo surinkti parašai tų, kurie tą dieną buvo rasti.
Tatjana Velikanova tekstą su parašais perdavė savo pažįstamam Vakarų žurnalistui, per kurį į užsienį patekdavo ir kiti disidentų dokumentai. Taigi vienintelis egzempliorius su originaliais parašais iškeliavo į užsienį, o SSRS viduje liko įvairios kopijos su skirtingu signatarų skaičiumi.
Sutikusiųjų pasirašyti protesto memorandumą buvo 49, bet į Vakarus patekusiame memorandume nebuvo paminėti keturi signatarai, o būtent jis buvo labiausiai išplatintas. Todėl dokumentas gavo 45 pabaltijiečių memorandumo pavadinimą.
Be jau anksčiau minėtų Rusijos disidentų, pasirašydami memorandumui pritarė Viktoras Nekipelovas, Jurijus Belovas, Tatjana Osipova, Ivanas Kovaliovas, Irina Žolkovskaja Ginzburg, Leonidas Ternovskis.
1979 m. rugpjūčio 23 d. protesto pareiškimas buvo parengtas labai profesionaliai ir išskirtinai remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės aktais – šitaip išvengta galimo tik antisovietinio interpretavimo. Iš dokumento matyti, kad jį rengė žmonės, gerai žinoję istorijos faktus.
Dokumentas teigė pasauliui okupuotų Baltijos valstybių rezistentų bendradarbiavimą, nušvietė Vakarams tebegaliojantį Rytų Europos pasidalijimo neteisėtumą. Kartu memorandumas tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių politinei išeivijai liudijo jų tautų tėvynėje gyvybingumą ir ryžtą kovoti dėl nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškimas sukėlė tarptautinį atgarsį tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Visiškai ignoruoti dokumento Vakarų politikai negalėjo, nes tai buvo sovietų okupuotų valstybių piliečių oficialus reikalavimas.
Vladas Šakalys, kurio gyvenimo istorija aprašyta Kastyčio Stalioraičio knygoje „Antarktidos imperatorius”
Nuo šiol 45 pabaltijiečių memorandumas tapo svarbiausiu argumentu lietuvių organizacijoms ir diplomatams Vakaruose, reikalaujant atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Savaime suprantama, kad 49 okupuotų Baltijos valstybių piliečių grupė ir jų rėmėjai Rusijoje tapo KGB teroro taikiniu. 1979 m. spalio 3 d. Vilniuje atliktos kratos Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Algirdo Statkevičiaus ir Juliaus Sasnausko butuose, kitose vietovėse gyvenusių memorandumo signatarų butuose. Memorandumui patekus į užsienio spaudą ir radiją pradėta ieškoti dokumento originalų Vilniuje, Rygoje, Taline ir Maskvoje. Šiuose miestuose atlikta 14 kratų. 1979 m. spalio 30 d. Antanas Terleckas, o Julius Sasnauskas – 1979 m. gruodžio 11 d. buvo suimti ir vėliau nuteisti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Kagėbistai nusprendė surasti bent keletą iš mūsų, kurie savo parašo atsisakytų. Ir tada jau būtų nagrinėjamas ne dokumentų turinys, bet pati intriga. Ta dingstimi ir mane į KGB atsivežė. Tardė penkias valandas. Aš nesutikau atsisakyti. J. Sasnauskas ir A. Terleckas jau buvo suimti. Supratau, kad manęs laukia areštas, tardymai, ilgi metai katorgos. Nusprendžiau slėptis. Slapstydamasis dauginau mašinėle ir protokolus. Žinojau, kad gausiu 10–15 metų. Nutariau pabandyti pereiti sieną. Tokį sprendimą padiktavo neviltis.
Toliau sekė legendinė Vlado Šakalio pasitraukimo į Vakarus per SSRS-Suomijos sieną, „geležinę uždangą”, epopėja.
Žinomo Rusijos žurnalisto postcriptum jo paties ir kolegų prieš 30 metų parašytiems reportažams: mes buvome neteisūs, nes skelbėme tik vienos pusės nuomonę.
Maskvai tylint audra Baku ir Jerevane
1987 metų pavasarį prancūzų „L‘ Figaro“, paskiau kiti Europos ir JAV leidiniai paskelbė 10 garsių emigrantų iš Rusijos laišką: kas dabar daroma Sovietų Sąjungoje – nepakankama, reikia esminių reformų visose srityse, pripažinti komunistų režimo nusikaltimus, duoti laisvę spaudai. „Visos pažangiosios visuomenės nuostabai“, vieno pasirašiusiųjų žodžiais, laišką perspausdino savaitraštis „Moskovskije novosti“, tiesa, su griežtu vyriausiojo redaktoriaus Jegoro Jakovlevo komentaru (girdi, bepigu stovėti nuošalėje mūvint baltomis pirštinėmis).
Tokio teksto pasirodymas sovietinėje spaudoje buvo visiškai neįtikėtinas dalykas. Šio laikraščio naują numerį galima buvo paskaityti ir stende prie redakcijos pastato – laiškas „Tegul Gorbačiovas mums įrodo“ sutraukė didžiulę minią (toji vieta vėliau bus vadinama „Haidparku“, visa siena išilgai bulvaro, apie 200 metrų, margavo nuo atsišaukimų, savilaidos laikraščių, plakatų, skelbimų). Dar neseniai komunistinės propagandos klišes pasauliui platinęs savaitraštis „Moskovskije novosti“ tapo SSRS paskelbto „viešumo“, arba „atvirumo“, šaukliu.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai
Sovietinė spauda pratrūko publikacijomis apie praeityje buvusias represijas ir visa iki tol slėpta. Kitas reikalas – tuo metu SSRS dėjęsi įvykiai. 1988-ųjų pavasarį Andrejaus Sacharovo į savaitraščio „Moskovskije novosti“ redakciją nuvežtą „atvirą laišką“ Gorbačiovui Kremliuje tikrai perskaitė, tačiau tik po dviejų savaičių leidinyje pasirodė paties akademiko trumpas pranešimas, kad jis parašęs SSKP CK generaliniam sekretoriui savo nuomonę dėl Krymo totorių ir Kalnų Karabacho. Per tas dienas Gorbačiovo bendražygiai ir padėjėjai išaiškino laiško autoriui Kremliaus redakcinę politiką dėl neramumų šalyje: atidėti informacijos skelbimą, jeigu tai gali suaudrinti žmones; skelbti ne visą; niekada neskelbti melagingos.
Beje, akademikas šiame laiške (išspausdintame tik 1992 metais) teisingai pastebėjo, kad jau ne pirmą kartą, kilus aštresniam susikirtimui „viešumas“ suvaržomas – kaip tik tuo metu, kai jo labiausiai reikia. Kitas SSRS savaitraštis („Аргументы и факты“) klaidino 9 milijonus savo skaitytojų 1988 metais, kai skelbė: „Ne sovietinės spaudos tradicija yra kurstyti aistras emocingais, sielą stingdančiais pasakojimais apie žudynių, prievartavimų, tyčiojimosi, pogromų smulkmenas“. Iš tikrųjų vis dar komunistų partijos vadovybė (politinis biuras) nurodinėjo, kaip rašyti apie kai kuriuos gyvenamojo momento įvykius.
Azerbaidžaniečių deportacija
2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) randame parašyta apie tai, kaip Rusijos spauda vaizdavo Azerbaidžaną 1988–2000 metais. Straipsnio autorius – tuo laikotarpiu „Moskovskije novosti“ redakcijoje dirbęs žurnalistas Azeras Mursalijevas – pastebi, kad nuo 1988 metų iki beveik 10 dešimtmečio vidurio diduma vertinamojo pobūdžio publikacijų Maskvos spaudoje su įvykiais šioje respublikoje buvo susiję netiesiogiai. Jos dažniausiai atspindėjo ne tiek konkrečią padėtį Azerbaidžane, kiek pačioje Maskvoje vykusią kovą tarp „reformatorių“ ir „konservatorių“. Kaip tik dėlto keisdavosi, kai kada labai staigiai, jų autorių nusistatymas Azerbaidžano atžvilgiu.
„Reformatoriai“ ir juos remianti liberalioji inteligentija nuo pradžių ir beveik be išlygų Karabacho konflikte palaikė armėnų pusę: armėnai stoja prieš esamą tvarką ir nori permainų, todėl jie yra mūsų sąjungininkai. „Konservatoriai“ buvo prieš bet kokį teritorijų perdalijimą – ne dėl Karabacho, o baimindamiesi (pagrįstai) precedento. Kartkartėmis politinis biuras nurodydavo iš viso nekelti Karabacho temos – kad atlėgtų aistros. Kad žmonės nedegintų aikštėse laikraščių. Ir tada žurnalistai rašydavo apie laukų darbus, spartuolius, kultūrą. Tuo tarpu Baku ir Jerevano aikštėse mitinguotojai niršo, kad jų balsas lieka be atgarsio.
Žmonėms abiejose konflikto pusėse teliko manyti viena: jų pareiškimų nutylėjimas centrinėje televizijoje ir spaudoje reiškia pritarimą priešininkams. Viename straipsnyje sakoma, prie ko privedė sovietinės žiniasklaidos mėginimas nuslėpti nuo visuomenės konflikto aštrumą: radosi gandų ir prasimanymų pritvinkusi atmosfera, kuri dar labiau kaitino konfliktą. Šį straipsnį, paskelbtą taikinimo organizacijos „Conciliation Resources“ leidinyje ( 2005), parašė du autoriai, žurnalistikos tyrėjai – Markas Grigorianas ir Šachinas Rzajevas.
Žodžio blokada
Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: maždaug 1988 m. lapkričio 28–gruodžio 2 d. iš Armėnijos deportavo beveik visus ten gyvenančius azerbaidžaniečius, tačiau ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, apie tai sužinota tik 1989-ųjų vasarą, kai prekyvietėse pirkėjai pasigedo azerbaidžaniečių tiekiamų maisto produktų. Ir Armėnijos blokavimas (transporto, energetikos) prasidėjo gerokai vėliau, negu apie tai pradėjo rašyti spauda. Žmonės skaitė Armėniją likus be dujų ir stebėjosi, nes visuose namuose dujos buvo; jų neliko artinantis 1991 metų rudeniui, tačiau spauda tuo jau nesidomėjo. Dar 1991 metų vasarą per Azerbaidžano teritoriją ėjo traukiniai į Armėniją, tarp jų keleivinis Jerevanas-Kafanas (mokslininkė tuo metu gyveno prie stoties ir matė savo akimis), kai tuo tarpu dauguma Jerevane nė neabejojo susisiekimo tarp dviejų respublikų seniai nelikus.
Dėl blokados, tai vienpusiškai rašė ir didieji pasaulio laikraščiai. „The New York Times“ 1990 m. sausio 19 d., tai yra prieš pat sovietų kariuomenės įvedimą į Baku, dėstė („Nationalism at Its Nastiest“), kad Azerbaidžanas – ne Lietuva, Azerbaidžane nacionalistai irgi kalba apie nepriklausomybę, tačiau jų protestai baigiasi „kruvinais pogromais“ (bloody pogroms) prieš kaimynus armėnus. Pranešama, kad azerbaidžaniečiai uždarė geležinkelį į Armėniją, tačiau nieko nesakoma, jog Armėnija nuo 1989-ųjų vasaros blokuoja Nachičevanės autonominę respubliką.
1989 metų rudenį į Azerbaidžaną atvykusiam žurnalo „Ogoniok“ („pertvarkos ir viešumo flagmanas“, vėliau pirmas nepriklausomas leidinys SSRS) korespondentui Georgijui Rožnovui, irgi gerai žinomam, žmonės sakė: kokia nauda iš jūsų važinėjimų, jeigu visi centriniai laikraščiai ir žurnalai, radijas ir televizija nutyli apie tikrą padėtį arba begėdiškai meluoja? Esą, kad ir kas atsitiktų etniniame konflikte, skaitytojui ar klausytojui buvo pateikiama viena ir ta pati dramatiškų įvykių versija: Azerbaidžanas vos ne kraugerys agresorius, o jo kaimynai – be kaltės kaltos aukos. Savo reportaže Rožnovas, be kita ko, parašė, kad Megrio (Armėnija) geležinkelio ruože iš Azerbaidžano ateinančių traukinių lokomotyvus apšaudo, apmėto akmenimis; mašinistus lydi kareiviai; vidaus kariuomenės pulkininkas, apeidamas vieną geležinkelio ruožą, aptiko ir nukenksmino galingą sprogmenį.
„Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, o aš iki šiol nepaskelbiau iš kelionės į Azerbaidžaną ir Armėniją nė vienos eilutės, – sakoma Rožnovo laiške vienam Baku laikraščiui („Вышка”). – Nei vienas Maskvos laikraštis, nei vienas žurnalas nesiteikė skirti man vietos savo puslapiuose. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano papasakotoji tiesa pernelyg skiriasi nuo tos, kurią mėnesis po mėnesio kalė į skaitytojų ir klausytojų galvą.“ Jis rašo po komandiruotės į Pietų Kaukazą supratęs, kad toliau tylėti negalima, todėl ir siunčia savo apybraižą, neišvydusią dienos šviesos Maskvoje, į Azerbaidžaną.
Teroristų pašlovinimas
1990 metų pavasarį per sovietų vidaus kariuomenės dalinio užpuolimą nušautus 20 armėnų teroristinės organizacijos smogikų Jerevane paskelbė didvyriais, vos ne šventaisiais kankiniais. Žurnalas „Ogoniok“ apie jų laidotuves (tūkstantinės juodos palydinčiųjų gretos su iškeltais kumščiais, atviruose karstuose juodomis palaidinėmis apvilkti žuvusieji) paskelbė, kaip vėliau rašė vienas autorius, net ne reportažą, o gedulingą odę prozoje. Žurnalo tiražas tais laikais siekė apie 4,5 milijono egzempliorių, o Kalnų Karabache, Stepanakerte, jau kitą dieną pasirodė „odės“ kopijos. Anot to paties autoriaus, tai buvo „tikra ideologinė bomba“ ir dar kartą paliudijo žurnalo redaktoriaus Vitalijaus Korotičiaus, dažnai pavadinamo legendiniu „viešumo“ laikotarpio veikėju, poziciją. Azerbaidžane šį žurnalą vadino vos ne Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ organu; redakcinėje kolegijoje buvo ir Andrejaus Sacharovo sutuoktinė Jelena Boner („Armėnijoje nustoju buvusi žyde ir tampu armėne“).
Tiesa, 1988 metų rudenį žurnalas paskelbė pokalbį su Azerbaidžano istoriku akademiku Zija Bunijatovu: Antrojo pasaulinio karo dalyvis, SSRS didvyris kalbėjo tuo metu centrinėje spaudoje reikšminamos „tautų draugystės“ dvasia, smerkė ir saviškius istorijos gražintojus. Tai – ne “Kodėl Sumgaitas?” – akademiko straipsnis, pasirodęs Baku spaudoje 1989 metų pradžioje. Jame primenama armėnų terorizmo istorija, tiesiai sakoma pogromų Azerbaidžano mieste kurstytojais buvus armėnų nacionalistus ir patariama Sacharovui su kitais nesikišti kur neišmano, o dirbti darbą, už kurį valstybė jiems moka pinigus.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Dar būta atvejo, kai ir nenorint padedama. 1992 metų pavasarį „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kaip armėnų separatistai atakavo prie Agdamo miesto vienoje kalvų stovinčioje bažnyčioje įsitvirtinusius azerbaidžaniečius. Žurnalas išspausdino nuotrauką, kurioje matyti du ginkluotus „barzdočius“ lydint jauną vyrą su Azerbaidžano trispalve rankoje. Išaiškėjo, kad jis pasidavė po armėnų ultimatumo: jeigu nepasiduosite, tai sušaudysime įkaitais paimtus Chodžalio gyventojus (tai vyko netrukus po armėnų surengtų taikių gyventojų žudynių ir lavonų niekinimo Agdamo apylinkėse). Straipsnio nė iš tolo negalima buvo pavadinti palankiu azerbaidžaniečiams, tačiau iš jo sužinota apie savigynos būrio kovotoją Natigą Gasymovą, kuris penkias dienas, žuvus draugams, vienas gynėsi nuo užpuolikų. Šio Azerbaidžane didvyriu pripažinto kovotojo likimas nežinomas iki šiol.
Pagaliau pamatė, kam padeda
1992 metais išleista Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga („Кровавый омут Карабаха“) nuo tuometės literatūros Kalnų Karabacho tema skyrėsi kaip diena nuo nakties. Autorius ilgai kentėjęs sąžinės priekaištus dėl nesipriešinimo iš visų pusių plūstančiam melui ir galiausiai ėmėsi plunksnos – sukrėstas Rusijos spaudos tylėjimo dėl azerbaidžaniečių žudynių Hodžalyje. Tas pats savaitraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė reportažą daugiau kaip po dviejų savaičių („Я шла вместе с ними…“). Peterburgo literatas šį savaitraštį laikė separatistų smogikų („fidajų“) garbintoju, o dabar žurnalistė ėjo puolančiųjų pusėje, ne priešakinėse gretose, bet vis viena su jais…
Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai. Vis dėlto ne vienas užsienio leidinių žurnalistas nusigavo į tragedijos vietą ir pranešė apie “krūvas lavonų Karabache” (britų dienraštis “The Times”). Naujienų tarnybos „Reuters“ korespondentas pranešė apie daugybės žmonių, žuvusių armėnų puolimo metu, laidotuves. “Pasaulis nenori žinoti, kas čia vyksta, – šaukė žurnalistams vienas laidotuvių dalyvis. -Mus žudo, o jus tylite.“
„Daugumai tarptautinės arenos veikėjų, įskaitant ir rusus, pasidarė aišku armėnus nuėjus pernelyg toli“, – savo straipsnyje toje pačioje knygoje apie Azerbaidžano-Rusijos santykius rašo žinomas švedų mokslininkas Svantė Kornelas. 1993 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas primygtinai reikalaujančias išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano teritorijų (1992 metų pavasarį Azerbaidžano valstybė tapo JTO nare – su visomis turimomis žemėmis, taigi ir Kalnų Karabachu).
Kuo toliau, tuo greičiau nyko Vakarų žiniasklaidos palankumas Armėnijos pusei. Armėnų pajėgos užėmė ne tik Karabachą, bet ir apie penktadalį kitų Azerbaidžano žemių – pranešė tas pats „Der Spiegel“ („Kaukasus: Smartes Stück Kolonialismus“, 1993 10 16). Neliko abejonių armėnų pusėje kariaujant Rusijos specialiosios paskirties dalinius. Armėnų sukilėliai skelbia nesikėsinantys į Azerbaidžano teritoriją, tačiau degina užimtus miestus ir gyvenvietes – jie šito nedarytų, jeigu nesiektų aneksuoti azerbaidžaniečių žemių. Armėnai kare su Azerbaidžanu laimi visomis kryptimis, o prieš užsienį tebevaizduoja esantys aukos ir šaukia gelbėti Armėniją nuo genocido (Rettet Armenien vor dem Holocaust!). Šiuo šūkiu jau netikima. „Armėnai dabar yra daug dažniau nusikaltėliai nei aukos“ (Die Armenier sindjetzt viel öfter Täterals Opfer). Tuo tarpu Azerbaidžano vyriausybė „dėl agresijos prieš Kalnų Karabachą“ vienintelė iš visų buvusių sovietinių respublikų negauna jokios pagalbos iš Amerikos.
1994 metų vasarą Kalnų Karabacho separatistų „gynybos komiteto“ vadas Robertas Kočarianas pripažino „TheNew York Times“: „Mes žinome, kad netenkame pasaulyje palankumo.“
Chodžaly aukoms atminti
Daugelis sutaria, kad būtent po Chodžalio tragedijos pasaulis ėmė suvokti Pietų Kaukaze regintis anaiptol ne „tautos apsisprendimo“ reikalą. Nebuvo to reikalo nė pradžioje. Jurijus Pompejevas savo knygoje primena vieno partijos „Dašnakcutiun“ vadų pareiškimą, pasirodžiusį Prancūzijoje išeinančiame armėnų laikraštyje „Gamk“ dar 1987-ųjų vasarą: armėnai turi istorines žemes Kaukaze ir mes aiškiai reiškiame savo teritorines pretenzijas. Tai buvo ne kokia asmeninė nuomonė. Tas pats laikraštis „Gamk” 1985 metų pabaigoje skelbė „Armėnų revoliucinės federacijos politinį manifestą“: suvienytosios Armėnijos sienos turi apimti armėnų teritorijas su Nachičevane, Achalkalakiu ir Karabachu.
Kai britų tyrėjas Tomas de Vaalas paklausė vieno armėnų separatistinio judėjimo pradininkų, Igorio Muradiano, ką jie manė dėl 40 tūkstančių Kalnų Karabache gyvenusių azerbaidžaniečių, tas atsakė: „Mūsų nedomino šių žmonių likimas. Šie žmonės buvo paklusnus valdžios įrankis, daugelį dešimtmečių, netgi amžių jie buvo prievartos prieš mus įrankis.“
Tomas de Vaalas, 2003 metais išėjusios knygos („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) autorius, buvo susitikęs ir su tuomečiu Armėnijos gynybos ministru Seržu Sargsianu (šis 1992–1993 metais vadovavo separatistų karinėms pajėgoms). Būsimasis Armėnijos prezidentas, palydėdamas britą po pokalbio, pavymui pridūrė, kad svarbu buvo net ne Karabacho teritorija. „Svarbu, kad Armėnijoje liko viena tauta.“ Kai kuriuose Armėnijos srityse azerbaidžaniečiai sudarė iki 70 procentų gyventojų. „Mūsų kultūros nesuderinamos.“
Profesorius moko nekartoti jo klaidų
Žurnalistė Tatjana Čaladzė, rašydama apie informacijos blokavimą tuometėje sovietinėje spaudoje, nurodo pastebėjusi savaitraštyje „Moskovskije novosti“ per 1988–1989 metus nepasirodžius nei vienos azerbaidžaniečiams palankios žinelės! Ir priešingai – armėnams naudingi pranešimai rodėsi ar ne kas antrame numeryje (1988-ųjų pabaigoje Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas, bet tūlas skaitytojas ne visada skyrė humanitarinę paramą nuo politinės). Tatjana prisimena, kad 1992 metų rudenį, kai ji dirbo Latvijoje, respublikos parlamento laikraštyje per mėnesį buvo išspausdinta 17 didžiulių tekstų Kalnų Karabacho tema, kuriuose Azerbaidžano pusė buvo vaizduojama pačiomis juodžiausiomis spalvomis (suprantama, pasistengė ne patys latvių žurnalistai); apie Azerbaidžano poziciją respublikos laikraščiuose nebuvo nė vienos eilutės.
Tatjana Čeladzė
(Kaip ir Lietuvoje. Penki Azerbaidžano mokslininkai pasiuntė laišką į Vilnių, vieno rusų kalba tada ėjusio demokratinio leidinio redakcijai: ar nesuprantate, kad nemokšiškai ir šališkai pateikta Kalnų Karabacho istorija kursto tautų nesantaiką, o respublikų sienų kilnojimas gali sukelti nenuspėjamas ir tragiškas pasekmes kituose šalies regionuose?)
1988-ųjų pavasarį Baku spaudoje pasirodė vietinės armėnų bažnyčios vyresniojo laiškas. Esą į bažnyčią atėjęs žmogus prisistatė „Moskovskije novosti“ korespondentu, klausinėjo apie parapijiečių nuotaikas ir kita. Vėliau tame laikraštyje pasirodė parašyta, kad armėnų bažnyčią norėta padegti. Šventiką tai papiktino: jis nieko nesakęs žurnalistui apie padegimą, o tas parašė! „Moskovskije novosti“ paskelbtame reportaže iš Sumgaito pogromų kaltininkų teismo („Сумгаит. Эпилог трагедии”) apie bažnyčią tebuvo kelios eilutės: ateinančiųjų apmažėjo, parapijiečius labai nuliūdino žinia norėjus ją padegti. Tačiau nuo jų skaitytojams tegalėjo kilti viena mintis: azerbaidžaniečiams nėra nieko šventa. Šį reportažą parašė Viktoras Lošakas.
Šis žurnalistas daug sykių buvojo Pietų Kaukaze, taip pat ir žemės drebėjimo nusiaubtuose Armėnijos rajonuose (apėmė 4/5 respublikos teritorijos, žuvo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių). Jam įstrigo, kad po šios gamtinės katastrofos armėnai jam pasakojo ne apie patirtą siaubą, mirtis, nepriteklius, o tikino: Azerbaidžanas atsiuntė keletą sunkvežimių su medikamentais ne armėnams gelbėti, o marinti… 1991 metais Viktorą paskyrė „Moskovskije novosti“ redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, o 1993 metais jis pakeitė garsųjį Jegorą Jakovlevą ir išbuvo vyriausiojo redaktoriaus poste 10 metų.
Tomas de Vaalas 2000 metais kalbino ir Viktorą Lošaką. „Mums atrodė, kad Karabacho grąžinimas Armėnijai yra Sovietų Sąjungos demokratizavimo proceso dalis, – pasakė žinomas žurnalistas. – Mums tada atrodė, kad atkuriamas teisingumas. Mums atrodė, kad mes teisūs. Iš tikrųjų mes buvome absoliučiai neteisūs ta prasme, kad visiškai nepaisėme kitos pusės nusistatymo. Mes negalvojome, ką pamanys žmonės, kurie Kalnų Karabachą laiko savo šalies dalimi.“ (Daugiau žinančiam skaitytojui šiose žodžiuose turėtų užkliūti „Karabacho grąžinimas“: kaip galima atsiimti tai, kas niekada tau nepriklausė? Nebent turima galvoje, kad tada taip manyta – „grąžinimas“.)
Rusijos mokslininkas Dmitrijus Furmanas viename savo straipsnių prisimena per televiziją girdėjęs Viktorą Lošaką sakant, kad jam gėda dėl to, kaip „Moskovskije novosti“ rašė apie Karabacho konfliktą.
2007 metais Viktoras Lošakas su azerbaidžaniečių žurnalistu Emiliu Gulijevu žurnale „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kas „po beveik 20 metų abipusio priešiškumo atrodė neįmanoma“: žinomų Azerbaidžano ir Armėnijos inteligentijos atstovų susitikimą Kalnų Karabache („Большой прорыв“). Pasiuntinių Rusijoje, kompozitorių Polado Biul Biul Ogly ir Armeno Smbatiano vadovaujamas nedideles delegacijas priėmė abiejų valstybių prezidentai. Žurnalas suteikė žodį abiejų valstybių ambasadoriams; pabaigoje įdėjo „Konflikto chronologija“, kurios paskutinėje eilutėje nurodoma: karinių veiksmų eigoje žuvo 40 tūkstančių žmonių, apie 1 milijonas tapo pabėgėliais.
Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
2014 metų vasaros pabaigoje Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai, derėjęsi tarpininkaujant Rusijos prezidentui Sočyje, vėl nuvylė žurnalistus – šiems atrodė, kad galima buvo susitarti ir dėl šito, ir dėl ano. Viktoras Lošakas parašė: „Dabar tai visiškai akivaizdu: nei politikas, nei žurnalistas negali būti teisėjas tokioje tautų nesantaikos byloje, negali rašyti žmonėms receptų, dalyti į teisius ir neteisius. Deja, pradedant 1987 metais ir žurnalistai, ir politikai iš Maskvos mėgino labai negrabiai tai daryti Kalnų Karabacho įvykiuose.“
Pasaulyje pagarsėjęs žmogaus teisių SSRS gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas akademikas Andrejus Sacharovas (1921–1989) iš pradžių dėl visų armėnų nelaimių Kalnų Karabache kaltino Azerbaidžaną. Gyvenimo pabaigoje prabilo kitais žodžiais. Jam nebuvo lemta pamatyti, kokia tragedija viskas baigėsi.
Pasakė ne kas nors, o pats Sacharovas!
Žurnalistai Kalnų Karabacho separatistų vadų kabinetuose matė kabant du portretus – Andrejaus Sacharovo ir Radovano Karadžičiaus – kovotojo, jų manymu, už Bosnijos serbų nepriklausomybę ir karinio nusikaltėlio – kaip nustatė Tarptautinis tribunolas Hagoje, 2016 metais skyręs jam 40 metų kalėjimo.
2001-ųjų pavasarį Armėnijos sostinėje Jerevane atidengė paminklą Rusijos mokslininkui, Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui – beje, pirmą buvusios SSRS teritorijoje. Tuometis Armėnijos ministras pirmininkas pasakė armėnus prisimenant ir gerbiant „XX amžiaus didį humanistą, žmogų, kuris pirmas stojo ginti Kalnų Karabacho armėnų interesų…“
Kai armėnams prireikia pretenzijas į Kalnų Karabachą pagrįsti pasaulyje žinomo žmogaus žodžiais, tuoj prisimenamas Andrejus Sacharovas – juo labiau kad ir pasirinkimo nėra. Praėjusių metų vasaryje armėnų žiniasklaida parašė Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotoją Eduardą Šarmazovą kalbėjus apie tai, kad lygiai prieš 30 metų Stepanakerte (tuometės Kalnų Karabacho autonominės srities Azerbaidžano SSR sudėtyje administraciniame centre) įvyko pirmas visos liaudies mitingas, ir ta proga priminus žinomo žmogaus teisių gynėjo, akademiko Andrejaus Sacharovo žodžius, esą pasakytus 1988 m. kovo 21 d.: „Arcacho armėnai kovoja už gyvenimą, teisingumą ir laisvę.“ Pačiame Stepanakerte įvyko mitingas „nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ 30-mečiui paminėti, nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos prezidentas kalbėjo apie „išsivadavimą iš svetimo jungo“ ir priminė Sacharovo žodžius, kad ši kova armėnams yra gyvybės ir mirties klausimas, o Azerbaidžanui – tik ambicijų.
„Gyvybės ir mirties klausimą“ (kai kada „išlikimo“) ir „ambicijas“ (būna „prestižas“) aptinkame pačiose netikėčiausiose vietose. Antai 2016 metų pradžioje Australijos parlamente senatorius kalbėjo apie Karabacho žmonių teisę apsispręsti ir Azerbaidžano pastangas tam sutrukdyti. Priminė Sacharovo žodžius „Azerbaidžanui Karabachas – tai ambicijų klausimas, o Karabacho armėnams – gyvenimo ir mirties klausimas.“ Kaip susitarę – tomis pačiomis dienomis šis pasakymas iš vieno deputato lūpų nuskambėjo ir Didžiosios Britanijos parlamente.
Šiuos Rusijos disidento Andrejaus Sacharovo žodžius primena britų kelionių svetainės „Wanderlust“ autorius, kviesdamas apsilankyti Kalnų Karabache – „šalyje, kurios nėra“ (For Azerbaijan the issue of Karabak his a matterof ambition; for the Armenians o fKarabakh, it is a matterof life or death). Greičiausiai autorius bus perskaitęs tai 1997 metais paskelbtame baronienės Karolinos Koks iš Kvinsberio tekste („Nagorno Karabakh: forgotten people in a forgotten war”). Ši Lordų rūmų narė ir visokių institutų ir organizacijų dalyvė, tarp jų ir Andrejaus Sacharovo fondo, artimai pasižinojo su akademiko sutuoktine Jelena Boner; pastarasis baronienės apsilankymas nepripažintoje Kalnų Karabacho respublikoje buvos 86-tas!
Jelena Boren. AFP/Scanpix nuotr.
Jelena Boner 1990-ųjų vasarą parašė straipsnį rinkiniui “Kova už laisvę” (Борьба за свободу), iš kurio sužinome akademiką šiuos žodžius pasakius “Aukščiausioje taryboje dvi savaitės prieš mirtį”. Azerbaidžaniečiai siuntė į redakcijas atsakomuosius laiškus, ir viename skaitome: „Velionis Andrejus Sacharovas, matyti, ne be jūsų prisidėjimo parašė: „Azerbaidžanui Karabachas – prestižo klausimas, o armėnams – gyvenimo ir mirties“. Deja, didysis mokslininkas klydo: kaip tik azerbaidžaniečių tautai Karabachas – gyvenimo ir mirties klausimas. Tai – mūsų žemė, ir mes mirsime, bet neatiduosime Karabacho, mūsų tėvų ir protėvių žemės.“
Rusijoje šiam Sacharovo pasakymui neteikė reikšmės ir pamiršo (gal manydami: kokios ambicijos ar prestižas, kai šitiek kraujo?), o štai armėnai į savo tekstus kaišioja iki šiol. Viena autorė prie jų priduria: gyvybės ir mirties klausimas ne tik Kalnų Karabachui, bet ir Armėnijai. Nes „netekę Arcacho, mes užversime paskutinį armėnų tautos istorijos puslapį“ – tai Montės Melkoniano (armėnams – „Didžiosios Armėnijos legendinio sūnaus“, pasauliui – tarptautinio teroristo) žodžiai. Jeigu kils karas, karingai baigia autorė, tai jis visiems pasaulio armėnams bus kova ligi paskutinio kraujo lašo.
Rusijos demokratų garbė ir sąžinė
1968 metais Andrejaus Sacharovo parašytą brošiūrą „Apmąstymai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektualinę laisvę“ išspausdino laikraštis „The New York Times“, perspausdino kitų šalių leidiniai ir ji išplito po pasaulį bendru 18 milijonų egzempliorių tiražu. Sovietinė vadovybė akademiką, vieną termobranduolinės bombos kūrėjų, nušalino nuo visų pareigų, susijusių su valstybės paslaptimis. 1978 metais jam paskirta Nobelio taikos premija (garbės ženklus atsiėmė sutuoktinė Jelena Boner, ji perskaitė ir paskaitą „Taika, pažanga, žmogaus teisės“, kurioje kalbama ir apie kitaminčių persekiojimą SSRS).
8-9 dešimtmečiais Sacharovas buvo labiausiai pasaulyje žinomas SSRS totalitarinės santvarkos kritikas ir žmogaus teisių gynėjas, Sovietų Sąjungoje bundančių demokratinių jėgų vedlys. 1979–1980 metų sandūroje Vakarų spauda skelbė jo griežtus pareiškimus dėl SSRS kariuomenės įvedimo į Afganistaną, ir netrukus Leonido Brežnevo vadovaujamas komunistinis režimas ištrėmė jį su žmona į užsieniečiams neprieinamą Gorkio miestą. Sovietų Sąjungoje „pertvarką“ pradėjęs Michailas Gorbačiovas 1986 metų pabaigoje leido jiems grįžti į Maskvą.
Tais lemtingais metais „The Washington Post“ korespondentu Maskvoje dirbęs Devidas Remnikas po SSRS žlugimo išleistoje knygoje Sacharovą pavadino „bedieviu šventuoju“. Per Sacharovo laidotuves kitas garsus akademikas, Dmitrijus Lichačiovas, velionį pavadino pranašu, kurio tėvynainiai nesuprato ir „išvijo iš miesto“. Vienas rusų žurnalistas reportaže iš gedulingo minėjimo aprašė minioje matytą apšepusį, kepurėtą armėną. Braukdamas ašaras, jis garsiai aimanavo: jo namą sudegino ir dabar jis pabėgėlis. „Andrejus Dmitrijevičius, – vadino velionį vardu ir tėvavardžiu, – jis vienintelis mums Maskvoje padėjo, vienintelis! Mes prašėme jo: sužinokite, kur toji valiuta, kurią pabėgėliams žadėjo. Aš jums padėsiu, pasakė. O dabar nei Sacharovo, nei valiutos!..“
Kas darydavosi Sacharovui pakėlus balsą, bene geriausiai matome iš jo paties prisiminimų, kuriuos baigė rengti spaudai prieš pat savo mirtį. Kai 1989-ųjų vasarą Uzbekijoje riaušėse nukentėjusių turkų meschų pasiuntiniai kreipėsi į jį su prašymu padėti patekti pas Gorbačiovą, akademikas tuoj pat paskambino į SSRS vadovo sekretoriatą. Jam atsakė, jog Gorbačiovas negalįs priimti pasiuntinių, nes ruošiasi kelionei į Vokietijos Federacinę Respubliką susitikti su kancleriu Helmutu Koliu. Sacharovas pratrūko: „Perduokite Michailui Sergejevičiui, kad jis niekur nevažiuos. Aš paskambinsiu Koliui, kad Gorbačiovo vizitą atšauktų. Kaip galima priimti vadovą, kurio valstybėje leidžiamas genocidas!“ Gorbačiovas nurodė, kad turkus meschus priimtų SSRS ministrų tarybos pirmininkas…
Perduoti Maskvai – ar tai kova už laisvę?
1988 metų kovo 21-oji Sacharovo biografijoje tikrai susijusi Kalnų Karabacho reikalu. Tą dieną jis išsiuntė „atvirą laišką“ Gorbačiovui dėl Krymo totorių sugrąžinimo į gimtąsias vietas ir Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Kopiją perdavė savaitraščiui „Moskovskije novosti“, tačiau šis balandžio 3 d. tepaskelbė trumpą kreipimosi atpasakojimą („За спокойствие и мудрость”). Sacharovas rašė, kad vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos deputatai priėmė sprendimą dėl srities perdavimo iš Azerbaidžano SSR pavaldumo į Armėnijos SSR pavaldumą, tačiau to nepaisoma nei Baku, nei Maskvoje. Azerbaidžano ir Armėnijos aukščiausiosios tarybos turi priimti atitinkamą konstitucinį sprendimą, o jeigu nuomonės išsiskirtų – tai paskutinis žodis priklauso SSRS aukščiausiajai tarybai…
Nei „Moskovskije novosti“ pranešime, nei pačiame laiške, paskelbtame jau po Sacharovo mirties, nerandame „kovos už laisvę“ – rašoma apie „kilusią viltį“.
Vėliau Sacharovas nekalba ir apie Kalnų Karabacho perdavimą Armėnijai. Antai 1988 metų liepos 18 d. Kalnų Karabacho reikalą rengėsi svarstyti SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumas. Sacharovas prisiminimuose rašo, jog posėdžio išvakarėse jie paskambino (Boner idėja – „kaip ir daugelis kitų organizacinių idėjų per mūsų bendro gyvenimo metus“) keliems vienminčiams Maskvoje ir Leningrade: patys pasiųskite ir pažįstamų paprašykite pasiųsti į Kremlių telegramas su reikalavimu išlaisvinti Kalnų Karabachą iš Baku priklausomybės ir „perduoti išimtinai Maskvai pavaldžiai administracijai“ (подчиненной лишь Москве администрации). Prieš posėdį akademikas ne kartą mėgino prisiskambinti Gorbačiovui, o šio sekretorius vis prašydavo laukti skambučio iš Kremliaus, tačiau per savaitę taip ir nesulaukė.
Tuo tarpu prezidiumas pasisakė prieš respublikų administracinių ribų keitimą. Kelios dešimtys telegramų, Sacharovo nuomone, vis dėlto turėjo prisidėti prie to, kad 1989 metų pradžioje Sovietų Sąjungos vadovybė įvedė Kalnų Karabache tiesioginį valdymą. Posėdyje kalbėjęs garsusis Dagestano liaudies dainius Rasulas Gamzatovas irgi siūlė: gal Kalnų Karabacho sritį vertėtų perduoti laikinai tiesioginiam SSRS aukščiausios tarybos ar ministrų tarybos pavaldumui? Sacharovas prisimena, kad posėdžio išvakarėse su žmona aplankė savo pažįstamus, taip pat ir Maskvon atvykusį Gamzatovą su prašymu palaikyti jų idėją – šis išsisukinėjo, bet posėdyje „kalbėjo puikiai“.
SSRS liaudies deputatų suvažiavime Konstitucinės komisijos nariu išrinktas Andrejus Sacharovas 1989 metų vasaros pradžioje prabilo apie „Europos ir Azijos respublikų sąjungos konstitucijos“ projektą: visos SSRS respublikos, autonominės sritys, nacionalinės apygardos, nepriklausomai nuo jų dydžio ir gyventojų skaičiaus, turi lygias teises ir laisva valia sudaro konfederaciją – kaip JAV (kai kas šį projektą pavadino „utopija“, dar kiti – „kliedesiu“). Autonominės sritys, aiškino Sacharovas, irgi tampa respublikomis: „Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho respublika nepriklausys nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui – ji bus savarankiška ir turės teisę megzti ekonominius ir kitokius santykius su kuo panorėjusi.“
Padovanokite Karabachą Armėnijai!
1988 metų gruodžio 21–26 dienomis Sacharovas su Boner ir keliais Maskvos mokslininkais lankėsi Baku ir Jerevane, taip pat pabuvojo Kalnų Karabache – šią kelionę vienas armėnų autorius savo knygoje pavadino „tikrąja tų žodžių prasme taikos tarpininkų misija“. Svečiai pristatė respublikų vadovams, mokslo ir kultūros veikėjams maskviškio Rytų instituto specialistų parengtą teritorijų mainų projektą: armėnų gyvenamas Azerbaidžano vietoves priskirti Armėnijai, pastarosios atitinkamus rajonus – Azerbaidžanui, o kur gyvenama mišriai – skelbti referendumą („misijoje“ dalyvavęs Andrejus Zubovas po keliolikos metų, būdamas gerai žinomas profesorius, kalbėjo tai buvus „sudėtingą projektą“).
Iš Sacharovo prisiminimų sužinome, jog Maskvos pasiuntinių pasiūlymai susilaukė ne tik nepritarimo, bet dargi neslepiamo priešiškumo – „net paties tarpininko asmenybės atžvilgiu“. Antai Jelena Boner sako: armėnus ištiko tokia nelaimė – žemės drebėjimas, o jūs skundžiatės, kad pasaulis nepastebi jūsų geranoriškumo – atiduokite armėnams Kalnų Karabachą ir visas pasaulis atsiklaupęs padėkos, dainose per amžius šlovins… Ir girdi atsakymą: žemės ne dovanojamos, o iškovojamos!
Kaip matyti iš susitikimo Azerbaidžano mokslų akademijoje 1988-ųjų pabaigoje vykusių pokalbių stenogramos, Sacharovas sakėsi atvažiavęs Gorbačiovo siunčiamas („Mes esame aklavietėje“) – kad sužinotų, kokios čia nuotaikos ir kokie pasiūlymai. Vienas akademiko palydovų tikrai paklausė: „Kokie jūsų pasiūlymai? Mano toks: gal atiduosite Karabachą?“ Iš stenogramos: „Zubovas trumpai pasakė: todėl siūlau variantą: 2-3 rajonus šen, O Karabachą – ten.“ Kai kita viešnia, tautinių santykių tyrinėtoja Galina Starovoitova, nutraukė vieną kalbėtojų („Jūs labai ilgai aiškinate, kalbėkime trumpiau ir konkrečiau“) ir pasiūlė: du Armėnijos rajonus – Azerbaidžanui, o Kalnų Karabachą – Armėnijai, pasigirdo šūksnis: „Provokacija!“
Baku atsisveikino tikrai nekaip, azerbaidžaniečiai palydėjo svečius tokiais žodžiais (iš stenogramos): „Jūs nesiteikiate išklausyti mūsų seniausio akademiko nuomonės, jums trūksta kultūros, todėl eikite, kur norite. Mes jūsų nelaikome.“ Jerevane juos priėmė gerai, tačiau apie kokius nors teritorijų mainus nė klausyti nenorėjo. Tomis dienomis iš Armėnijos jau buvo deportuoti beveik visi ten gyvenę azerbaidžaniečiai.
Apie Azerbaidžaną – tik blogai
Ta pati pokalbių stenograma liudija Sacharovą pasakius: „Mano asmeninė nuomonė tokia: Kalnų Karabachas negali likti Azerbaidžano SSR sudėtyje. Kad ir ką jūs man sakytumėte.“ Ir kiek vėliau: „Sumgaitas – ant Azerbaidžano sąžinės.“ Kaip ir netiktų Nobelio taikos premijos laureatui toks kategoriškumas… Vienoje savo prisiminimų dalyje („Горький, Москва, далее везде“) jis rašo, kad azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos 1988-ųjų lapkritį–gruodį „lydėjo smurtas ir žudynės“. Pabrėžia tai buvus atsakymu į tokius pat Azerbaidžano veiksmus. Nurodo buvus nužudyta daugiau kaip 20 azerbaidžaniečių („tai – didelė tragedija“) ir vis dėlto nori skaitytojams įteigti azerbaidžaniečius esant kaip ir kaltesnius – jie pradėjo…
1992 metais išėjo Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga apie baisiąją Karabacho pragarmę („Кровавый омут Карабаха“). Parašė per tris mėnesius. Pasak autoriaus, jį sujaudino ir privertė imtis plunksnos azerbaidžaniečių patirtos nelaimės (pirmieji pabėgėliai iš Armėnijos, sovietinė kariuomenė Baku ir ypač azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje). Dar jis norėjęs paneigti tada po buvusią Sovietų Sąjungą, neišskiriant ir Baltijos šalių, plitusius armėnų pramanus apie įvykius Azerbaidžane ir Karabache. AndrejusSacharovas, anot knygos autoriaus, „ne kartą pasinaudojo savo ypatinga padėtimi pasaulyje, kad paskleistų apie azerbaidžaniečius slogų įspūdį, kaip apie kokius raudonodžius iš Gustavo Emaro romano, tuo tarpu apie armėnus – kaip apie labai kentėjusią ir daug aukų patyrusią tautą“.
Tik 1992 metų rudenį „Nezavisimaja gazeta“ paskelbė neišsiųstą Sacharovo laišką Gorbačiovui, parašytą prieš daugiau kaip ketverius metus, po minėto SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdžio. Prezidiumo nutarimas, rašė jis neišsiųstame laiške, sukėlė didelį visos armėnų tautos nusivylimą, o Kalnų Karabache – „tiesiog neviltį“. Armėnai įsitikinę, jog autonominei sričiai nieku gyvu negalima (абсолютная невозможность) likti Azerbaidžano priklausomybėje – po Sumgaito įvykių iš viso nelikę „jokios moralinės galimybės“ apie tai kalbėti. Respublikos vadovai „Karabacho klausimu“ daugelį metų apsukriai dangstė nuo liaudies savo tamsius reikalus, o apsišaukėliai mokslininkai tam talkino. Socialiniai reikalai buvo apleisti. „Medvilnę augino ignoruodami ekologijos ir žmonių sveikatos reikalavimus.“ Veikė mafija ir vešėjo korupcija.
Iš Gorbačiovui neišsiųsto laiško matyti, kur akademikas tuo metu kreipė savo pastangas: sudaryti kuo blogesnę nuomonę apie Azerbaidžaną. Sacharovas negalėjo nežinoti, kokia išvadą padarė Tautų Lygos suburta teisininkų komisija dar tada, kai vyko ginčas dėl Alandų salų (nuo 1921 metų yra autonominė provincija Suomijos sudėtyje, apie 30 tūkstančių gyventojų, daugumą sudaro švedai, nėra kariuomenės). Tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalimi jos yra, paprasto noro tai padaryti pareiškimu (teisė į secesiją yra galima tik kaip paskutinė priemonė – ultimumremedium).
Pavėluotas prisipažinimas klydus
Sovietinis žurnalas „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989-ųjų spalio mėnesio numeryje išspausdino azerbaidžaniečių rašytojo Maksudo Ibrahimbekovo publicistinį straipsnį „Rytoj bus vėlu“, kuriame autorius parašė ir apie savo pokalbį su Baku apsilankiusiu Sacharovu. Jis paklausęs akademiko: per radiją visam pasauliui pranešėte, kad Azerbaidžane vėl žudo armėnus, dabar Kirovabade (sovietinis Gandžios pavadinimas) užmušti 193 žmonės, sužeista 187. Iš tikrųjų žuvo 8 žmonės, iš jų du armėnai. Irgi daug. O iš kur akademikas ėmęs, kad žuvo 193? Sacharovas prisipažino suklydęs.
Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.
Vėliau prisiminimuose Sacharovas parašė, jog tai Liusė (Jelena Boner) paskambino jam iš Maskvos: Kirovabade (lapkričio 21 d.) prasidėjo pogromai prieš armėnus. Padėtis ten siaubinga, žuvo daug armėnų. Vėliau išaiškėjo pranešimus plaukus iš vieno „ne visiškai atsakingo žmogaus“, tačiau Maskvą jie pasiekdavo įvairiais kanalais ir atrodė tikri. Žmonos pateiktus skaičius jis nurodęs telefonogramoje Miteranui (šis kaip tik viešėjo Maskvoje su oficialiu vizitu ir akademikas skambino naktį į Prancūzijos pasiuntinybę), viešuose pasisakymuose. „Tai buvo viena iš kelių mano pastaraisiais metais padarytų apmaudžių klaidų. Žinoma, reikėjo bent jau neskelbti konkrečių skaičių.“ (Sacharovas suklaidino ir dienraštį „New York Times”, pranešusį apie įvykius Azerbaidžane lapkričio 26 d.: „130 Died, Sakharov Says“.)
Be abejonės – prisipažinti (ir atsiprašyti) derėjo dar karštomis pėdomis. Andrejaus Sacharovo atsiminimų knygą 1990-aisiais išleido Niujorke ir kitur rusų ir kitomis kalbomis (Rusijoje juos spausdino žurnaluose, o knyga išėjo tik 1996-aisiais). Nesusipratimas dėl skaičių, kaip rašė Maksudas Ibrahimbekovas, išsiaiškintas dalyvaujant 40-50 žmonių, o apie masines žudynes buvo pranešta visam pasauliui!
1990-ųjų liepos pabaigoje „New York Times” paskelbė “Atvirą laišką pasaulio visuomenei dėl pogromų prieš armėnus Sovietų Sąjungoje”, kurį pasirašė 133 mokslininkai, rašytojai, dėstytojai, politikai, meno veikėjai iš Europos, Kanados ir JAV. Ne dažnai tokie pasirodo. Daugiau kaip prieš dvejus metus, buvo rašoma laiške, Azerbaidžane prasidėjo armėnų persekiojimas. Po skerdynių Sumgaite 1988 metų vasaryje sekė pogromai Kirovabade ir Baku bei kitose Azerbaidžano vietovėse. 1990-aisiais Azerbaidžane gyvenantys armėnai vėl tapo sąmoningo žvėriškumo ir neleistinų pogromų aukomis. Laiške nurodoma velionį Andrejų Sacharovą laikraščiui „New York Times“ (1988 10 26) sakius, kad šie pogromai „kelią tikrą sunaikinimo grėsmę armėnams, gyvenantiems Azerbaidžane ir Kalnų Karabacho autonominėje srityje, kur jie sudaro 80% gyventojų“. Laiškas baigiamas perspėjimu: abejingumas ir tylėjimas tokios grėsmės akivaizdoje gali tapti naujo genocido priežastimi.
Abejonės ir prakalba studentams
Sacharovas prisimena po Sumgaito pogromų pirmą kartą susimąstęs apie šio įvykio regimas ir nematomas priežastis. Dingstį visada galima rasti arba sufabrikuoti, dalijasi jis įžvalga, esant pakankamai galingų jėgų, siekiančių sukelti kruviną anarchiją, centrinei valdžiai nieko nedarant ir vietinei netiesiogiai palaikant (jo manymu, kaip matyti iš laiško Gorbačiovui, neramumus Azerbaidžane kurstė prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“). „Laikysimės tokio įvykių Sumgaite, Ferganoje ir kitose vietose modelio“, – rašo jis skliaustuose, – nors esama kai kurių nepatvirtintų faktų, kurie verčia manyti buvus kiek kitokių priežasčių“.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Kitoje prisiminimų vietoje autorius nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Autoriui daugiau nieko nepasakant, skaitytojai turėjo patys susimąstyti: jeigu Armėnijos saugumiečiai 1989 metų vasaros pradžioje buvo nusibeldę kažin kur į Uzbekiją, tai jie tikriausiai darbavosi ir Sumgaite…
Po ketverių metų „pertvarkos architektas“, vienu metu bene artimiausias Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas teigė: „Sumgaito įvykiai buvo pirmiausia Valstybės saugumo komiteto provokacija. Tai buvo Gorbačiovo valdžios išmėginimas.“ KGB tada tebekontroliavo visa ir visur, 1991 metų valstybės perversmui užsimojo ir pučistus vedė ne kas kitas, o Valstybės saugumo komiteto pirmininkas.
Azerbaidžano mokslo ir kultūros veikėjai parašė ne vieną atsakomąjį laišką Sacharovui („Kaip jūs galite skelbtis nešališku žmogaus teisių gynėju, kai, pataikaudami vienai tautai, darote žalą kitos gyvybiniams interesams. Kaip galima kalbėti apie armėnų teises ir pamiršti azerbaidžaniečių teises?“), tačiau jie centrinėje spaudoje neišvydo dienos šviesos. Tiesa, kai ką paskelbė rusų emigrantų spauda. Akademikas negalėjo nežinoti apie jo pareiškimų dėl Kalnų Karabacho kritiką.
Dvi dienos po Andrejaus Sacharovo mirties laikraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė, ką velionis sakė vienoje paskutinių savo viešų kalbų – susitikime su studentų forumo dalyviais. Akademikas vėl pareiškė, kad jam tautų apsisprendimo principas yra aukščiausias (kaip ir konstitucijos projekte). Tačiau šį kartą jis regi ir antrąją pusę: „Dabar labai svarbu, – sako, – kad abi tautos susilaikytų nuo smurtinių veiksmų. Kalbama apie dviejų tautų tragediją. Ir mes jau negalime jų šiuo požiūriu skirti.“
Visiškai kita kalba, palyginti su „Azerbaidžanui Kalnų Karabachas – prestižo reikalas…“ Tuo tarpu tai buvo tik pradžia – kruviniausių įvykių Sacharovui nebuvo lemta sulaukti.
Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.
Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.
Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.
Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?
Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.
Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.
Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.
Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.
Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.
Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.
Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.
Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?
Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys
Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.
Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…
Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?
Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.
Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.
Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.
O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.
Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.
Įrašai taupomosiose kasose
Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.
Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?
E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.
Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.
Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?
Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.
Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.
Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?
Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.
Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.
Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.
Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija
Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).
Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.
Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.
Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.
Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.
Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.
Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.
Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.
F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.
Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.
Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės
E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.
Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?
Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.
Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.
Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.
Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?
Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.
Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.
Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.
Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.
Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.
Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?
Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.
Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.
Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.
Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.
Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.
Sumgaito legenda
Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.
Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.
Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.
Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.
O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.
