Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 35 metus įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) bei jo pradėtas taikus pasipriešinimas okupacinei sovietų valdžiai įkvėpė ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą, pabrėžia prezidentas Gitanas Nausėda.
„Orų ir taikų lietuvių išsivadavimą su nuostaba stebėjo ir susižavėjimu stebėjo visas laisvasis pasaulis. Išmintinga Sąjūdžio politika, įkūnijusi tautos ryžtą, pakeitė ir Europos veidą“, – iškilmių Sąjūdžio įkūrimui paminėti metu Seime sakė G. Nausėda.
Šeštadienį Seimo Kovo 11-osios salėje minimos 35-osios LPS iniciatyvinės grupės įkūrimo metinės bei Sąjūdžio diena. Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Prieš 35 metus nesovietinė Lietuvos visuomenė okupacijos sąlygomis, tiesioginės demokratijos būdu suformavo pirmąją plačią savo atstovybę – LPS iniciatyvinę grupę. Šis ilgai brendęs ir nemažai drąsos pareikalavęs veiksmas pažadino tautą“, – pasakojo G. Nausėda.
„Atgimusios tautos remiamas Sąjūdis iškart ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė istorijos eigą. Vos kelių po kelių savaičių Vilniuje jau plevėsavo trispalvės, dar po pusmečio Sąjūdžio Seimas, deklaravęs, kad Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės praradimu, oficialiai paskelbė tikslą atkurti nepriklausomybę“, – kalbėjo šalies vadovas.
Anot G. Nausėdos, tuomet Lietuvos pademonstruotas ryžtas taikiai siekti nepriklausomybės atkūrimo, įkvėpė ir kitas valstybes siekti laisvės bei demokratijos, pavyzdžiui, Vokietiją susivienyti.
„Šią savaitę Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, sveikindamas Vilnių su 700 metų jubiliejumi, priminė, kad dainuojanti, skambanti ir tikrai taiki revoliucija būtent šioje Europos vietoje prasidėjo dar iki Berlyno sienos griūties“, – dėstė prezidentas.
„Vokietijos prezidentas su dėkingumu pažymėjo, kad mūsų laisvės troškimas, pasipriešinimas priklausomybei ir priespaudai, prisidėjo prie Vokietijos suvienijimo laisvėje“, – tęsė šalies vadovas.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo kalboje jis taip pat priminė ir antrus metus Ukrainoje tebesitęsiančią plataus masto Rusijos invaziją.
G. Nausėdos teigimu, Lietuva ir likęs demokratinis pasaulis turi ir toliau remti Ukrainą bei ginti vakarietiškas vertybes. Siekiant šio tikslo, būtent Sąjūdžio vykdyta politika yra pavyzdinė, kalbėjo šalies vadovas.
„Vakarų civilizacijos vertybių gynyba nuo amžių buvo istorinė Lietuvos misija. Šiandien mūsų pareiga – padėti Ukrainai apginti savo laisvę ir teisę kurti ateitį laisvų tautų bendrijoje, prisidėti prie galutinio Europos susivienijimo laisvėje“, – pažymėjo prezidentas.
„Minėdami Sąjūdžio metines dar kartą ryžtingai įsipareigokime laisvei ir jos gynybai. Būkime tie laisvojo pasaulio kūrėjai, kurie, vadovaudamiesi tiesa, išmintimi, drąsa ir ryžtu, nugali melu ir smurtu apsiginklavusius dėl savo valdžios drebančius tironus. Būkime verti ryžtingos ir išmintingos Sąjūdžio politikos. Būkime verti žmonių, kurie mus atvedė į Sąjūdį. Visos blogio imperijos anksčiau ar vėliau nukeliauja į istorijos šiukšlyną. O mes, laisvę mylintys žmonės ir tautos, atlaikę išmėginimus ir susivieniję, tapsime dar stipresni“, – tęsė G. Nausėda.
V. Čmilytė-Nielsen: minėdami Sąjūdžio sukaktį prisiminkime, jog valdžia yra ne sau, o žmonėms
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kalboje teigė, kad tautinio atgimimo idėjos Lietuvoje buvo puoselėjamos dar iki Sąjūdžio įsteigimo. LPS iniciatyvinė grupė, anot jos, „davė pradžią tautiniam Sąjūdžiui, kuris akumuliavo visą ankstesnių laisvės proveržių energiją“.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tos bangos, didesnės ir mažesnės, vilnijo, budino ir telkė per visą sovietmetį. Nuo kraujyje skandintos ginkluotos pokario rezistencijos − per Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, universitetinį kraštotyrinį sąjūdį „Ramuva“, Romo Kalantos auką ir Kauno jaunimo akciją, per įvairias kultūrines, kraštotyrines, paminklosaugines ir žmogaus teisių organizacijas. Per Lietuvos Helsinkio grupę ir Lietuvos kultūros fondą. Taip pat per radikalųjį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, per liberalios krypties federaciją „Santara-Šviesa“, per disidentinę Lietuvos laisvės lygą, kuri pirmąsyk viešai pasmerkė Molotovo−Ribentropo paktą mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje“, – kalbėjo parlamento vadovė.
V. Čmilytės-Nielsen teigimu, Sąjūdžio veikla per mažiau nei dvejus metus „neatpažįstamai pakeitė Lietuvą“, tapo pagrindu laisvos ir nepriklausomos demokratinės valstybės kūrimui.
Pasak jos, Sąjūdžio 35-metis yra proga prisiminti, kad politinė konkurencija neturėtų užgožti esminio valdžios tikslo – rūpintis šalies piliečių gerove.
„Sutvėrus valstybę, kas, turint omeny to meto aplinkybes, prilygo stebuklui, iškart iškilo kasdieniai valstybės tvirtinimo darbai. Kaip sakė poetas: „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta.“ Tačiau kartais dirbant tuos lipdymo darbus, reikalaujančius daug dėmesio, skrupulingumo, pasimeta supratimas apie pradžią ir esmę, į pirmą planą iškyla aistros, ambicijos ir rungtyniavimai“, – sakė parlamento vadovė.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Taip neturėtų būti. Apie tai reikia kalbėti, tą prisiminti net menkiausiai progai pasitaikius. Todėl šiandien ir kalbame apie Sąjūdį. Ne tik todėl, kad garbinga sukaktis, Sąjūdžio 35-metis, bet tam, kad susigrąžintume esmę. Valstybė ir juolab valdžia yra ne sau, o žmonėms, jų gerovei. Jų laisvei ir saviraiškai. Pasitikėjimui ir pasididžiavimui“, – pažymėjo V. Čmilytė-Nielsen.
35 narių LPS iniciatyvinė grupė įkurta 1988 metų birželio 3 d., Lietuvos mokslų akademijos salėje Vilniuje. Tą vasarą bei rudenį Lietuvoje Sąjūdis organizavo daug mitingų, kuriuose skleidė savo idėjas tuometiniais visuomenei aktualiais klausimais, pradėta leisti Sąjūdžio spauda, šalies miestuose kūrėsi iniciatyvinės LPS grupės. Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1988 m. spalio 22–23 dienomis vyko LPS steigiamasis suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos, buvo išrinktas ir patvirtintas LPS Seimas, LPS Seimo taryba, priimta LPS programa, įstatai ir 30 rezoliucijų.
1989 m. vasario 15 d. LPS Seimas pirmąkart paskelbė siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštadienį, birželio 3-iąją, Seimas istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje iškilmingai paminės Sąjūdžio 35-metį. Mes norime štai tokio Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet sukanka 35-eri metai, kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė, įsteigtos Sąjūdžio rėmimo grupės miestuose ir rajonuose, įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo patvirtintas Sąjūdžio Seimas ir išrinkta Sąjūdžio Seimo taryba.
Minėjimo svečius pasveikins prezidentas Gitanas Nausėda. Iškilmingame renginyje kalbės Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, LPS Seimo tarybos pirmininkas, Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, LPS iniciatyvinės grupės, LPS Seimo ir Seimo tarybos narys Alvydas Medalinskas, LPS iniciatyvinės grupės, Kauno iniciatyvinės grupės, LPS Seimo ir Seimo tarybos narys Algirdas Kaušpėdas, Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos narys, LPS Seimo narys Juozas Olekas, LPS Seimo seniūnas, Kauno Sąjūdžio grupių susirinkimo seniūnas Aleksandras Abišala, sąjūdininkė, žaliaraištininkė, Sąjūdžio rinkimų štabo narė Angonita Rupšytė.
Vingio parke – jaunieji Žalgirio kariai. Vytauto Visocko nuotr.
Iškilmingame minėjime dalyvaus aukščiausieji valstybės vadovai, Seimo ir Vyriausybės nariai, sąjūdiečiai: LPS iniciatyvinės grupės, LPS Seimo ir LPS Seimo Tarybos nariai, didžiulis būrys sąjūdiečių iš miestų ir rajonų, Lietuvos Sąjūdžio taryba, taip pat Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, jaunimo organizacijų atstovai ir kiti svečiai.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo įkurta iniciatyvinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, į kurią išrinkti 35 nariai, daugiausia meno ir mokslo veikėjai. Netrukus Lietuvos miestuose ėmė steigtis Sąjūdžio rėmimo grupės, pradėta leisti periodinė spauda, įvyko pirmieji daugiatūkstantiniai mitingai.
Sąjūdžio įgarsintam Lietuvos nepriklausomybės siekiui pritarimą išreiškė didžioji Lietuvos gyventojų dalis, palaikiusi Sąjūdį rinkimuose į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasarį. Tų pačių metų kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas.
G. Landsbergis ir Z. Rau dalyvavo Sąjūdžio ir Solidarumo jubiliejui skirtoje parodoje. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, pirmadienį susitikęs su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau, Vilniuje viešinčiu oficialaus vizito diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos atkūrimo trisdešimtmečio proga, aptarė sudėtingą neteisėtos migracijos situaciją prie rytinių Europos Sąjungos (ES) valstybių sienų.
Ministras G. Landsbergis padėkojo už Lenkijos paramą Lietuvai stabdant Aliaksandro Lukašenkos režimo vykdomos hibridinės operacijos sukeltą neteisėtos migracijos srautą. „Lenkijos solidarumas su Lietuva šioje srityje yra ypač svarbus“, – sakė G. Landsbergis.
Ministrai taip pat aptarė santykius su Baltarusija ir Rusija artėjančių ZAPAD karinių pratybų kontekste, situaciją Afganistane ir su ja susijusias galimas grėsmes. G. Landsbergis informavo apie Lietuvos pastangas užkirsti kelią Astravo atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos patekimui į Lietuvos rinką ir pabrėžė būtinybę kuo greičiau pasirengti šalies elektros tinklų sinchronizacijai su Vakarų Europa.
G. Landsbergis ir Z. Rau taip pat kartu dalyvavo parodos „Lenkija ir Lietuva – kartu už laisvę“, skirtos abiejų šalių judėjimų už laisvę – Sąjūdžio ir Solidarumo – bendradarbiavimui 1989 – 1990 metais, atidaryme.
Lietuva ir Lenkija atkūrė diplomatinius santykius 1991 metų rugsėjo 5 dieną.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
1990 metais rugsėjo mėnesį žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą, kurią nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“
Sąjūdininkai jūroje ir krante
Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik 1989 metais, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius-Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?
Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą , Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“. Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.
Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo tuomet. O nūnai? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų kvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė…
Romualdą Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją, į „Minties“ leidyklą. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K. Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…
Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau ir jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai…
… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.
… Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvariausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)… Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė, redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…
To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: „Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“, šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…
O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to…
Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš … Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai– dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis…
Atplaukusius sąjūdiečius į Stokholmą 1989 metais vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas numarino sūnų, ir pats 2015 metais mirė, paveiktas vėžio ligos. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį, kurį reikia studijuoti. Į Stokholmą atplaukę jo bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Rybelis matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų, profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus, pernai mirė ir Arvydas Šliogeris. (O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą).
Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę (AE) pirmadienį ketina rengti piketą prie Prezidentūros. Piketu raginama derėtis dėl bendro Baltijos šalių siekio nepirkti elektros iš Astravo.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis įsitikinęs, kad Baltijos šalių susitarimas dėl prekybos elektra su Baltarusija grubiai pažeis šiuo metu Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus. Seimo narys mato rimtą riziką bei pavojų Baltijos valstybių susitarime, kuris, pasak jų, nepadeda sustabdyti ir siekti tikslo, kad Astravo AE statybos būtų finansiškai ribojamos. Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį, kad prezidentas dar turi galimybę sustabdyti Vyriausybės ruošiamą susitarimą tarp Baltijos valstybių.
Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas žurnalistams sakė, kad šis susitarimas leidžia įgyvendinti „antastravinį“ įstatymą.
„Pirmasis tikslas, kuris yra keliamas, turėti su Latvija ir Estija bendrą poziciją dėl elektros pirkimo-nepirkimo, apmokestinimo iš trečiųjų šalių. (…) Šis susitarimas taip pat mažina srautus ir leidžia nenaudoti Lietuvos-Baltarusijos infrastruktūros prekybai. Jeigu tokio susitarimo nėra, mūsų galimybės kontroliuoti srautus bus tikrai labai ribotos. Bus tam tikrų instrumentų, kalbame apie alternatyvius variantus, juos taip pat rengiame, bet jie bus žymiai mažesni nei su šiuo susitarimu“, – sakė energetikos ministras.
Tuo metu konservatoriai teigia, kad susitarimas atvertų kelią Astravo atominės elektrinės elektros prekybai Baltijos šalyse bei grubiai pažeistų šiuo metu Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus.
Prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas Baltijos šalių susitarimą dėl prekybos elektra su Baltarusija, sakė, kad artėjama techninio sutarimo nepirkti elektros iš šios šalies link, tačiau svarbu susitarti ir dėl politinio situacijos vertinimo.
Praėjusią savaitę sąjūdis surengė piketą prie Latvijos ambasados Vilniuje.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, „Sąjūdžio prieš Astravo AE” steigiamojo susirinkimo išvakarėse Lietuvos Prezidentas supainiojo pilietines iniciatyvas su valdžios iniciatyvomis. Jis teigė, kad vasario pradžioje įsikūrusio naujojo visuomeninio judėjimo tikslai „yra sveikintini“, bet „pilietinės pastangos turėtų būti nukreiptos konstruktyvesne linkme“, t.y. didinti spaudimą Baltarusijai europiniu formatu.
Bet juk vienu iš šio visuomeninio Sąjūdžio tikslų ir yra spaudimas valdžiai, kad ji nemiegotų europiniame ir NATO formatuose. Kitas tikslas – ieškoti visuomeninių sąjungininkų ES valstybėse, visų pirma Latvijoje ir Estijoje.
Užuot pasidžiaugęs atsiradusiais visuomeniniais sąjungininkais Prezidentas pavirkavo:
„Tikrai gaila, kad visos šitos pastangos, visi sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais-devyneriais metais anksčiau ir jei tai būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – interviu „DELFI Dėmesio centre“ ketvirtadienį sakė G. Nausėda.
Iš tiesų, kaip būtų buvę puiku, jei būsimasis Prezidentas anuo metu būtų įkūręs Sąjūdį prieš Astravo AE statybą.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Ar ne todėl tokia keista yra Prezidento pozicija, kad Sąjūdį iniciavo keli TS-LKD, išdrįsusios rinkimuose išstatyti savo kandidatę į Prezidento postą, nariai?
Norisi tikėti, kad Prezidentas pakils aukščiau asmeniškumų valstybiniuose reikaluose ir tampriai bendradarbiaus su „Sąjūdžiu prieš Astravo AE”.
Štai TS-LKD narys Arvydas Anušauskas šiandien FB atkreipia dėmesį, kad Sąjūdžiui prieš Astravą besiburiant socialdemokratai vakar sutelkė savo ekspertų žiedą „už Astravo elektros importą vardan saugumo”. Mat būtent tokios jų iki skausmo pažįstamų „ekspertų diskusijų” išvados. Diskusijose dalyvavo Europarlamento narys J. Olekas, buvęs Europos komisaras V. P. Andriukaitis, buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis, buvęs energetikos ministras L. Ašmontas ir kt.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Visa socialdemokratinė kompanija savo laiku nubraukusi elektros energijos gamybos Lietuvoje perpektyvas dabar virkauja, kad „šiuo metu Lietuvos vartotojai, ypač pramonė, moka per didelę kainą už elektros energiją, kuri yra didesnė už Skandinavijos rinkoje esamą” (tai ar neveikia elektros energijos birža ir matyt net povandeninio kabelio nereikėjo su Švedija? – A.A.).
Man šiaip kyla klausimas, rašo A. Anušauskas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ar ši socdemų „sinchronizacija” su Astravo AE yra atsitiktinė iš rinkiminių išskaičiavimų ar kažkaip kitaip? Juk už Lietuvos politkos nepirkti nesaugios Astravo AE elektros, yra ne tik Seimo priimtos strategijos, rezoliucijos ir įstatymai, bet ir Lietuvos nuoseklumas bendraujant su ES institucijomis šiuo klausimu.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo Atominę elektrinę suvažiavimas. Skelbiame žurnalo „Valstybė” redaktoriaus Eduardo Eigirdo komentarą.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad, jei prieš Astravo atominę elektrinę (AE) nukreipti visuomeniniai judėjimai būtų susibūrę aštuoneriais ar devyneriais metais anksčiau, – branduolinė elektrinė Lietuvos pasienyje nebūtų iškilusi. Visgi šalies vadovas teigia manąs, kad kovai su Astravo AE statyba įsteigtas visuomeninis judėjimas turi perspektyvą, telkiant jėgas europiniu bei transatlantiniu lygiu, daryti spaudimą Baltarusijai.
„Kalbant apie Sąjūdį, aš turbūt galėčiau sakyti, kad bet kokios sąjūdžio formos, kuomet buriasi laisvi piliečiai, siekdami tam tikrų tikslų, kurių tikrai nepavadinsi nenaudingais valstybei (…) yra sveikintini. Tačiau svarbu, kad šitos pilietinės pastangos būtų nukreiptos konstruktyvia linkme“, – Delfi TV laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo G. Nausėda.
Šalies vadovas įsitikinęs, kad vasario mėnesio pradžioje pilietinės visuomenės aktyvistų bei įvairių politinių partijų narių įsteigtas Sąjūdis gali daryti spaudimą Baltarusijai dėl Lietuvos nesaugia laikomos Astravo AE.
„Manyčiau, kad tikrai yra didelis veiklos laukas tokiam sambūriui, sąjūdžiui telkti jėgas europiniu formatu, transatlantiniu formatu, kad didėtų spaudimas Baltarusijai. Matyti, kas ten yra daroma, bet ir kad tai yra didelė grėsmė ne tik mums visiems, bet ir pačiai Baltarusijai“, – teigė G. Nausėda.
Prezidentas apgailestavimą reiškia tik dėl to, kad Sąjūdis nubuvo įkurtas anksčiau. Pasak G. Nausėdos, prieš aštuonerius ar devynerius metus iškilus tokiai iniciatyvai kelias Astravo AE statybai būtų užkirstas.
„Man tikrai gaila, kad visos šitos pastangos ir tokie sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais – devyneriais metais anksčiau ir jeigu taip būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos atominės elektrinės, Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – sakė G. Nausėda.
ELTA primena, kad vasario 1 dieną buvo surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.
Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.
Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.
Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.
Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.
Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“
Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis
Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.
Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?
Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.
Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.
Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?
Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.
Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?
Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.
Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?
Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.
Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?
Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.
Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.
Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.
Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?
Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.
Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.
Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).
Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.
Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.
Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.
Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.
Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.
Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.
Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.
Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.
Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.
Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto
Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.
Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.
Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne” niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?”. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine
„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.
Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.
Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.
Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.
Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.
X X X
Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas.
Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.
Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.
Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.
O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti
Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti jūsų, mielieji, sąžinei.
Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.
Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.
Šeštadienį Vilniuje surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
Pasak steigėjų, organizacija sieks, kad, nepaisant to, jog pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių planuojama atidaryti jau šiemet, būtų imamasi visų įmanomų priemonių apsisaugoti nuo Astravo AE keliamos grėsmės ir būtų sustabdyta tolesnė šio projekto plėtra.
Profesorius V. Landsbergis savo kalboje pažymėjo, jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne” niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?” Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.
Vienas iš steigėjų, europarlamentaras P. Auštrevičius atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje vyrauja požiūris, kad Astravo AE jau pastatyta ir visuomenė jau nieko negali padaryti. Tačiau tai netikslu – Baltarusijos valdžia planuoja nesaugios elektrinės projektą plėsti toliau, tad šiems planams aktyviai priešintis tikrai dar nėra per vėlu.
Seimo narys, ambasadorius Ž. Pavilionis teigė, kad Sąjūdyje prieš Astravo AE planuoja susiburti visos politinės jėgos ir visuomeniniai judėjimai, kurie ne tik remia Europos žaliąjį kursą bei Lietuvos žaliąją energetiką, bet ir sieks padėti prezidentui įgyvendinti jo tikslą, kad visos ES šalys pritartų elektros energijos embargui iš nesaugios Astravo AE.
„Pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo AE sambūrio metu inicijuosime europinę peticiją prieš šią atominę elektrinę – prieš kelis metus Lietuvoje surinkome 65000 piliečių parašų, dabar visi susitelkę, panaudodami visus savo ryšius Vakaruose, turėsime įtikinti mūsų brolius ir seses europiečius, kad Astravas – egzistencinė grėsmė visai Europai”, kalbėjo Ž. Pavilionis.
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Algimantas Matulevičius (centre). Foto iš asmeninio archyvo
Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.
Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį, man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė.
Man tai nesutrukdė ir nusivežti visą šeimą į Baltijos kelią – kaip ir, atvykus Michailui Gorbačiovui į Vilnių, tuomečiuose Spaudos rūmuose jam viešai pasakyti, kad Lietuva turi išeiti iš SSRS. Šio susitikimo tiesioginės transliacijos per Lietuvos ar tuometę „centrinę” televiziją nebuvo, bet vėliau buvo parodyti įrašai, ir visi tai matė savo akimis. Po to iš įvairių SSRS miestų sulaukiau daugybės palaikančių skambučių, bet buvo ir dviprasmiškų klausimų, ar jau spėjau prisiruošti džiuvėsių – suprask, ar dar neuždarė į belangę. Tačiau iš to nedarau fetišo ar juo labiau nesigiriu – apie tai rašau todėl, kad Sąjūdis buvo visos Tautos judėjimas, ir mane piktina, kai yra meluojama apie šiuos dar ir ne itin senus, bet jau tapusius istorija įvykius. Visi kaip mokėjome, kaip sugebėjome, taip ir artinome tą istorinę Kovo 11-ąją ir svarbiausia – nors šiandien to ir nesuvokia jaunoji karta – mes juk nežinojome, kuo viskas baigsis. Baigės gerai, o juk galėjo pakrypti ir į priešingą pusę.
Pagaliau, jei jau norime būti teisingi istorijos atžvilgiu, tai turime pripažinti, kad ne Lietuva sugriovė SSRS, o Michailo Gorbačiovo pradėta taip vadinama „pertestrojka“(liet. – pertvarka) ir ,,galsnot“(viešumas). Visa tai prasidėjo iš viršaus. Labai gerai prisimenu, kaip, nuvažiavus į Maskvą (o man kaip didelės įmonės vadovui ten tekdavo lankytis dažnai) matydavai, kaip ten viskas juda, kaip kyla įvairūs judėjimai, kaip atsiranda naujoviškos drąsios laidos televizijoje ir kaip, grįžus į Lietuvą, net pikta darydavosi, kad čia – visiškas štilius ir užkerpėjimas.
Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Miršta tuometis LTSR vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir į jo vietą išrenkamas/paskiriamas dar inertiškesnis ir visiškai pilkas žmogelis R. Songaila – man kaip tik teko grįžti iš komadiruotės, kai tai įvyko. Gėda prisipažinti, bet, kalbėdamasis apie tai su kolegomis, aš net keikiausiu rusiškais „matais“. Ir ką jūs manote, gal kas dėl R. Songailos paskyrimo pareiškė viešą protestą, pasipiktino? Ogi niekas – tvyrojo kapų tyla, nors, priminsiu, tai jau buvo vėlyvas 1987-ųjų ruduo, treti „perestrojkos“ metai, kai Maskvoje jau visi virė.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Tik vėliau, kai estai parodė mums pavyzdį, pakeisdami tarybinės Konstitucijos (SSRS respublikos turėjo savas formalias konstitucijas) keturis labai svarbius punktus, prasidėjo aktyvus judėjimas ir Lietuvoje, kuris virto Sąjūdžiu. Taip kad, būnant objektyviais, reikia pripažinti istorinę tiesą: atkurti Nepriklausomybę mums suteikė galimybę M. Gorbačiovo 1986 metais pradėta ,,perestrojka“ ir didžiulės daugumos – ir ne tik Lietuvos gyventojų – siekis sugriauti SSRS ir išsivaduoti iš tautų tironijos.
Be to, žmonės tikėjo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo jie ne tik galės laisvai emigruoti – ieškoti laimės svetur, bet ir kurti savo gerovę bei laimę čia, Lietuvoje, valdomoje savos teisingesnės valdžios. Kitaip tariant, visi buvo tikri, kad gyvensime nepalyginamai geriau, nei gyvenome prie sovietų. Štai čia ir slypi paradoksas, kad būtent taip ir nutiko, bet tik, deja, labai nedideliai daliai žmonių. Manau, ne daugiau nei 10 proc. mūsų piliečių čia tikrai gyvena kaip rojuje, bet užtat daugiau nei trečdalis – skursta. Ir skaudžiausia, kad iš šitų skurstančiųjų dar ir tyčiojamasi, jie vadinami „vatnikais“, „runkeliais“ ir kitais paniekinančiais žodžiais.
Taigi, kai mūsų laisvė kabojo ant plauko ir niekas nebuvo tikras dėl Lietuvos ateities, tada valdžia šaukėsi, kad žmonės ją gintų. Ir žmonės ėjo, gynė ir žuvo. Bet po to dalis iš jų buvo išvadinti „šunauja” ir virto atstumtaisiais savo pačių valstybėje. Deja, pirmasis faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis ne tik kad nieko nenuveikė, kad mūsų nedidelė tauta nebūtų suskaldyta, bet ir pats prie to prisidėjo. O juk būtent jis buvo raginamas mūsų iškilaus dvasininko kardinolo Vincento Sladkevičiaus daryti viską, kad tauta būtų suvienyta. Net ir man, tuo metu būnant Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovu (tai buvo vienas pirmųjų savarankiškų sambūrių Lietuvoje), teko gan dažnai bendrauti su profesorium V. Lansbergiu ir agituoti, kad jis savo autoritetu vienytų tautą, nes susiskaldymas buvo naudingas tik priešams.
Deja, profesorius ir jo bendražygiai nuėjo konfrontacijos gilinimo keliu. Atsirado epitetai „šunauja“, „raudonieji vadovai“, tokios sąvokos kaip „KGB voratinklis“, ir pan. – kas nė iš tolo nepriminė vienybės ir geranoriškumo. Tad neverta stebėtis, kad ilgainiui faktų iškraipymas ar net atviras melas virto mūsų valstybės gyvenimo norma. Nežinau, kokiu būdu tai atlikta, bet, jei pasiteirausite kompanijos „Google“ paieškoje apie Sąjudį, tai gausite atsakymą, kad šį judėjimą vienasmeniškai įkūrė V. Lansbergis. O juk dauguma iš mūsų prisimena istorinę tiesą, kad Sąjūdžio inciatyvinė grupė (ir gan gausi) buvo įkurta 1998 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kurioje vyko susitikimas su akademikais R. Rajecku, E. Vilku, V. Bulavu dėl LTSR konstitucijos tobulinimo.
O kai meluojama net apie tokius įvykius, kurie yra neatskiriama mūsų istorijos dalis, tai ką jau bekalbėti apie kokias nors politinės kovos peripetijas. Jau esu rašęs, kad pritariu toli gražu ne visiems dabartinės valdančiosios daugumos sprendimams. Tačiau vieno labai akivaizdaus ir įsimintino fakto neįmanoma nepripažinti: spaudžiama koalicijos partnerių iš LSDDP, ši Vyriausybė pirmoji žengė realų žingsnį, atitaisydama konservatorių padarytas skriaudas šalies pensininkams. Negano to, dabartinė valdžia ne tik grąžino tai, ką A.Kubiliaus vyriausybė buvo atėmusi, bet dar ir pridėjo.
Štai konkrečių žmonių liudijimai mano „Facebook” paskyroje (kalba netaisyta): Gražina Talušienė. Niekas pensijų nepadidins.Pensininkas yra nugyventas, isgreztas zmogus, ir jau nenaudingas valstybei. Kokia dar jam pensija?! Ziurekit kad tik tos pacios neatimtu…
Monika Runtaitė-Čeberekienė Gražina Talušienė Pensijas padidino. As gavau 45 eurus (mokejo sausio 10 d) Jeigu rinkimus laimes konservatoriai zinoma atims. Kai Kubiliaus valdzia sumazino pensijas, atlyginimus. Man dar ne viska grazino
Sigute Va Gražina Talušienė Mano mama irgi šį mėnesį gavo 30 eurų daugiau ir yra labai patenkinta.
Tai taip kalba žmonės. O kur dar gerokai padidinti vaiko pinigai, išmokos neįgaliesiems. Ši valdžia pasiekė esminį lūžį, atkurdama socialinį teisingumą, pagerindama skurdžiausiai gyvenančių tautiečių padėtį. Už tai ji tikrai nusipelnė bent jau pritarimo ir teisingo vertinimo.
Jeigu būtų laikomasi elementarių moralės normų, jau seniai būtų atsiprašyta tautiečių už TS-LKD valdymo laikotarpiu finansų ministrės I. Šimonytės padarytą milžinišką nuostolį valstybei. Sumoje jis siekia 1,9 milijardo, nes buvo skolinamasi už 9,5 proc., užuot skolinusis už 1,5, tačiau ir toliau išsisukinėjama ir meluojama, kad kitaip nebuvo įmanoma. Bet toks tvirtinimas – melagingas, ir tai jau specialistų įrodytas faktas. Kiek už šių lėšų slepiasi nepadidintų medikų, pedagogų atlyginimų ar tų pačių pensijų, palieku spręsti jums.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Tokį konservatorių elgesį, jų melagingas kalbas galima paaiškinti tik vienu logišku argumentu: jie atstovavo, atstovauja ir toliau atstovaus turtuolius bei oligarchus, kuriems svarbu bet kokia kaina pasipelnyti. O moralė, etika, soildarumas – ne jų pasaulio dimensijos. Gal čia nieko
baisaus ir nebūtų, juk pasaulyje konservatoriai tradiciškai ir atstovauja turtinguosius. Tik jei jau taip, šį faktą derėtų pripažinti viešai.
Matyt, ne šiaip sau dabartiniam jų lyderiui, patriarcho anūkui, išsprūdo prisipažinimas, kad, kai jie atgaus valdžią, viską, ką šie padarė, panaikins. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad vėl atims pensijas, panaikins vaiko pinigus, pablogins neįgaliųjų žmonių dalią. Ir dar, norėdami užganėdinti savo dosnius rėmėjus – žinomus ir numanomus – išparduos gerai funkcionuojančias valstybės įmones – tokias, kaip energetikos įmonės, geležinkliai, ir pan.
Suprantama, kainos bus „sutartinės”. Tai įvertinus, darosi suprantamiau, kodėl keliama tokia isterika dėl minėtų socialiai jautrių darbų, nuveiktų šios valdžios žmonėms. Juk Gabrielius Lansbergis ir Co taip ir nieko konkretaus nepasiūlo, nors šneka kasdien. Būtų galima jiems atiduoti valdžią, tik bėda, kad po jų valdymo Lietuva bent dešimtmetį turi laižytis padarytas žaizdas.
Komentaro autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekpsertas, LPK Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.
Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?
„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.
Michailo Gorbačiovo archyvai
Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…
Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.
JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?
Lietuvos didvyris Kazys Škirpa
„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.
„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.
Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.
Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.
Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…
Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.
Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.
Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“
Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.
Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.
Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.
„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.
– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.
– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?
– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.
– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.
– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”
Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis neslepia skeptiško požiūrio į „tvarkiečių“ planus naujai kuriamos partijos lyderiu skirti filosofą Arvydą Juozaitį. Tai – visiška desperacija mėginant išsaugoti savo postus po rinkimų, o Juozaitis, tvirtina V. Landsbergis, tariamai naujos partijos neišgelbės.
„Čia yra desperacija. Galbūt ir Juozaičio desperacija, bet pirmiausia desperacija tų, kurie labai bijo būsimos situacijos po rinkimų, kad jie gali netekti savo „babkių“, savo postų ir savo buvimo šalia finansinių srautų“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė profesorius.
V. Landsbergio teigimu, „tvarkiečių“ pagrindu įkurta naujoji Seimo frakcija „Lietuvos gerovei“ nėra naujas politinis darinys.
„Kokia čia nauja frakcija, čia yra visą laiką ta pati sistema – kurti tariamai naujas partijas, kurios visos yra iš tos pačios raudonosios nomenklatūros“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Filosofas A.Juozaitis, teigia profesorius, siekė kovoti prieš Sąjūdį, nors jam buvo siūlyta kartu dirbti diplomatinį darbą.
„Juozaitis gana anksti pasakė, kad prieš Sąjūdį reikia kovoti – prieš tokį, kuris yra ne (jo. – ELTA): ne Juozaičio sąjūdis. Prieš tokį sąjūdį jis nutarė kovoti, ir tai prasidėjo labai anksti“, – pridūrė V. Landsbergis.
Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad portalui Delfi frakcijos „Lietuvos gerovei“ seniūnas „tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius yra teigęs, kad prezidento rinkimuose nesėkmingai pasirodęs filosofas galėtų būti naujos politinės partijos lyderiu.
Delfi rašė, kad šią mintį V. Kamblevičius prieš pokalbį su galimu lyderiu A. Juozaičiu suderino su frakcijoje „Lietuvos gerovei“ dirbančiais „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariais, o pastarieji šiai minčiai pritarė.
Pats A. Juozaitis portalui teigė, kad gali tapti naujosios partijos pirmininku.
Vis dėlto dabartinis Tvarkos ir teisingumo lyderis Remigijus Žemaitaitis tokiai idėjai nepritarė, pavadindamas tai „cinizmo ir nihilizmo viršūne“.
Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…
I pabambėjimas
Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.
Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.
Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.
Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…
Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.
II pabambėjimas
Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.
Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.
Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.
Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?
III pabambėjimas
Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.
Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…
Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.
Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.
Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…
Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…
Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.
O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.
Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.
Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas, migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.
A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.
Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir, jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.
Antra (2)
Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai. Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška, maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.
Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose, aukščiausiame dvasios pakilimo taške, jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas, jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.
Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:
pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm
žiūrėti į priekį buvo truputį keista
ten tolyje nyko didžiulis laivas
į vandenį rodos ką tik nuleistas
koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti
kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –
padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti
pasirodo dūko nenuskendusios žuvys
per visą kraštą drugelis nurištas leidos
naujom spalvom suformavęs krašto peizažą
tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą
jau nepažinom be ašarų iš raukšlėtojo veido
Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.
Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…
Trečia (3)
Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.
Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą būtų atsitikę kitaip.
Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.
Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.
Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.
Ketvirta (4)
Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.
Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau greitai turės perdegti…
Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!
Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…
Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.
Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.
Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.
Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.
Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.
Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.
XXX
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas, aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.
Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.
Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas. Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.
Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.
Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio, nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.
V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).
Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.
Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.
Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.
Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.
Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.
Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.
Neišdrįsau nepaklausyti…
Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.
Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.
Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“
Tad imu ir skaitau.
Tačiau kažko nepermanau…
Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.
Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.
Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?
Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…
Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.
Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…
Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…
Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….
Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?
Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.
Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…
Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…
Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?
Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).
O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.
Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.
Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?
Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.
Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.
Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar…
Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…
Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…
Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…
Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.
Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.
Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.
Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.
Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!
Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.
Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.
Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.
Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.
Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.
O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!
Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.
Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.
Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“
50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?
O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?
Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?
Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.
Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.
Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.
O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…
Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).
Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?
Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …
