Kinijos vadovas Xi Jinpingas penktadienį Pekine susitiko su Ispanijos premjeru Pedro Sánchezu. EPA – ELTA foto
Pekinas, kovo 31 d. (dpa-ELTA). Kinijos vadovas Xi Jinpingas penktadienį Pekine susitikęs su Ispanijos premjeru Pedro Sánchezu pasisakė už politinį Ukrainos konflikto sprendimą, tačiau naujų iniciatyvų nepateikė.
Jis pakartojo savo kritiką Vakarams, ragindamas atsisakyti „Šaltojo karo mentaliteto ir blokų konfrontacijos“.
Taip pat būtina nutraukti „kraštutines sankcijas ir spaudimą“, kalbėjo Xi Jinpingas, vėl netiesiogiai stodamas savo „strateginės partnerės“ Rusijos pusėn. Jis taip pat pasisakė už subalansuotą saugumo architektūrą Europoje – tai stebėtojai paprastai vertina kaip kritiką NATO plėtrai.
Kaip ir neseniai paskelbtame Pekino poziciniame dokumente dėl Ukrainos, kritika dėl Rusijos invazijos į kaimyninę šalį nebuvo išsakyta.
P. Sánchezas per savo vizitą Pekine iš tikrųjų tikėjosi išsiaiškinti galimo Kinijos tarpininkavimo šansus. Ispanija liepą perims pirmininkavimą ES.
Xi Jinpingas praėjusią savaitę lankėsi Maskvoje, taip dar kartą pademonstruodamas paramą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui – Vladimirui Putinui.
Maskva, kovo 25 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį per valstybinę televiziją pareiškė, kad dislokuos taktinius branduolinius ginklus kaimyninėje Baltarusijoje.
V. Putinas ne kartą išsakė menkai pridengtus grasinimus, kad gali panaudoti branduolinius ginklus Ukrainoje, taip atgaivindamas Šaltojo karo laikų baimes.
Jis taip pat sakė, kad panaudotų nusodrinto urano amuniciją, jei Kyjivas gautų tokios amunicijos iš Vakarų, po to, kai Jungtinė Karalystė pasisiūlė ją tiekti Ukrainai.
„Čia nėra nieko neįprasto: Jungtinės Valstijos tai daro jau dešimtmečius. Jos jau seniai dislokavo savo taktinius branduolinius ginklus sąjungininkių teritorijoje“, – sakė V. Putinas.
V. Putinas sakė kalbėjęs su Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka ir pasakė, kad „mes sutarėme, jog darysime tą patį“.
Į klausimą, kaip Maskva reaguotų, jei Vakarai tiektų Ukrainai nusodrinto urano sviedinius, po to, kai JK pasiūlė Kyjivui tiekti šią amuniciją, V. Putinas teigė, kad Rusija turi didelį kiekį tokios ginkluotės.
„Rusija, žinoma, turi tai, ko reikia jos atsakui. Neperdedant, mes turime šimtus tūkstančių tokių sviedinių. Mes jų dar nepanaudojome“, – pridūrė V. Putinas interviu Rusijos televizijai.
Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą (ICAN) perspėjo, kad branduoliniai grasinimai kelia pavojingą netikrumo jausmą dėl galimo jų panaudojimo. Atominį ginklą gabenti galintis specialusis Rusijos traukinys „Barguzin”
Kuo ilgiau tęsis Rusijos operacija Ukrainoje, tuo bus didesnė branduolinio smūgio rizika, praėjusį mėnesį, prieš pirmąsias karo metines, perspėjo ICAN.
Praėjusį mėnesį V. Putinas paskelbė, kad Maskva sustabdys savo dalyvavimą Naujoje START sutartyje – paskutinėje likusioje dviejų pagrindinių pasaulio branduolinių galybių – Rusijos ir JAV – ginklų kontrolės sutartyje.
NATO vadovas Jensas Stoltenbergas kritikavo Rusiją dėl branduolinių ginklų apribojimo sutarties su JAV sustabdymo, sakydamas, kad tai reiškia Europos ginklų kontrolės architektūros po šaltojo karo pabaigą.
Šis pareiškimas buvo paskelbtas po to, kai Maskva pernai rugpjūtį sustabdė JAV patikrinimus savo kariniuose objektuose pagal Naująją START sutartį.
Michailas Gorbačiovas. EPA – ELTA foto
Maskva, rugsėjo 3 d. (dpa-ELTA). Maskvoje šeštadienį vyksta Michailo Gorbačiovo, paskutinio TSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir paskutinio Tarybų Sąjungos prezidento, laidotuvės. Jis mirė rugpjūčio 30 d. po ilgos ligos, būdamas 91 metų amžiaus, praneša naujienų agentūra dpa.
Atsisveikinti su M. Gorbačiovu Sąjungų namuose Maskvoje rinkosi šimtai žmonių, daugelis jų nešė gėles.
Jis bus palaidotas Novodevičės kapinėse, greta savo žmonos Raisos. Tačiau valstybinė laidotuvių ceremonija M. Gorbačiovui nebus surengta, kitaip nei buvusiam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui (1931-2007 m.).
Nors Vakarų politikai liaupsino V. Gorbačiovą už Vokietijos susijungimą ir taikią Šaltojo karo pabaigą, tačiau Rusijoje jis vertinamas nevienareikšmiškai, o daugelis rusų mano, kad jis buvo atsakingas už TSRS žlugimą.
Nepaisant to, kad M. Gorbačiovas gerbiamas Londone, Paryžiuje ir Berlyne, tačiau Vakarų lyderiai laidotuvių ceremonijoje nedalyvaus, nes santykiai su Maskva pašlijo Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat nedalyvaus laidotuvėse, o jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad V. Putino darbotvarkė labai užimta dėl planuojamo vizito į Rusijos Tolimuosius Rytus.
Tuo metu buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas šeštadienį buvo atvykęs pagerbti paskutinio Tarybų Sąjungos vadovo.
Serhijaus Plokhyjaus knyga „Žmogus, šaudantis nuodais”
Leidykla „Briedis“ pristato Serhijaus Plokhyjaus knygą „Žmogus, šaudantis nuodais“, pasakojančią apie Sovietų Sąjungos teroristinius metodus, kurie padėdavo susekti ir sunaikinti užsienyje gyvenančius režimo priešus.
Knygos autorius, Harvardo universiteto profesorius ir vienas garsiausių istorikų iš buvusios SSRS parašė tikrą dokumentinį trilerį apie KGB žudiką, kurio pabėgimas į Vakarus privertė sovietus šiek tiek atsitraukti.
KGB tarnavęs Bogdanas Stašinskis pagarsėjo tuo, kad specialiu nuodais šaudančiu ginklu nužudė garsius kovotojus prieš sovietus, nepriklausomos Ukrainos šalininkus Levą Rebetą ir Stepaną Banderą. 1961 m. rudenį pabėgęs į Vakarų Vokietiją ir amerikiečių žvalgybai išdavęs sovietų kruvinų metodų paslaptis B. Stašinskis buvo teisiamas. Jo byla tapo garsiausia politinių žmogžudysčių byla per visą Šaltojo karo istoriją. Tarptautinis skandalas bei viešumas privertė KGB pakeisti savo veiksmų taktiką užsienyje ir nulėmė vieno ambicingiausių, pavojingiausių sovietų „kietosios rankos“ šalininkų Aleksandro Šelepino karjeros griūtį.
B. Stašinskio liudijimas, kad aukščiausi Kremliaus vadovai tiesiogiai susiję su užsienyje vykdomomis politinėmis žmogžudystėmis, sudrebino visą pasaulį. Žudiko istorija įkvėpė nemažai filmų, spektaklių ir knygų kūrėjų, tarp kurių – naujausias Iano Flemingo romanas apie Džeimsą Bondą „Žmogus su auksiniu pistoletu“.
Knygoje „Žmogus, šaudantis nuodais“ pasakojama apie siuntiniuose paslėptas bombas, neįtikėtinai išradingai įrengtas slaptavietes, dvigubus agentus, bendražygių išdavystes ir tamsiausius Šaltojo karo laikotarpio šnipinėjimo užkaborius.
Kitos lietuviškai išleistos, abejingų nepaliksiančios Serhijaus Plokhyjaus knygos – „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ ir „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas antradienį paragino JAV ir Kiniją pradėti dialogą, perspėjęs apie vis labiau susiskaldžiusį pasaulį.
„Tai yra bėdų receptas. Tai būtų kur kas mažiau nuspėjama nei šaltasis karas. Norint atkurti pasitikėjimą ir įkvėpti vilties, mums reikia bendradarbiauti“, – sakė A. Guterresas, atidarydamas Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją.
„Mums reikia dialogo. Mums reikia supratimo“, – pridūrė jis.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
JAV prezidentas Joe Bidenas trečiadienį po pirmojo susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Ženevoje teigė, kad V. Putino tonas per derybas buvo „pozityvus“, tačiau Rusijos prezidentui jis pasakęs, kad Vašingtonas netoleruos Maskvos kišimosi į JAV demokratiją.
„Viso susitikimo metu tonas buvo geras, pozityvus, – spaudos konferencijos Ženevoje metu žurnalistams sakė J. Bidenas. – Nebuvo jokių staigių veiksmų.“
Susitikimas viloje ant Ženevos ežero kranto surengtas, įtampai tarp Rusijos ir JAV pasiekus aukščiausią tašką per daugelį metų. J. Bidenas taip pat pripažino, jog būta nemažai nesutarimų.
Tačiau jis pabrėžė, kad „atmosfera nebuvo įtempta“. JAV prezidento teigimui, „to jau ir taip būta pakankamai“.
J. Bidenas teigė V. Putinui aiškiai parodęs, jog „netoleruos bandymų pažeisti mūsų demokratijos suvereniteto ar mėginimų destabilizuoti demokratinius rinkimus“. „Į tai mes atsakysime“, – sakė JAV prezidentas.
Jis taip pat teigė V. Putinui pasakęs, kad „tam tikra kritinė infrastruktūra negali būti atakų taikiniu – kibernetinių ar kokių kitų“. „Daviau jam visą sąrašą“, – sakė JAV prezidentas.
Abu lyderiai sutarė nurodyti ekspertams parengti bendras gaires dėl to, „kas yra neliečiama“, ir „spręsti konkrečius atvejus, kurie kyla kitose šalyse, vienoje iš mūsų šalių“, teigė J. Bidenas.
„Atsakingos šalys turi imtis veiksmų nusikaltėlių, kurie jų teritorijoje vykdo kibernetines atakas ir reikalauja išpirkos, atžvilgiu“, – pabrėžė jis.
J. Bidenas tikino perdavęs V. Putinui, kad JAV taip pat turi „reikšmingus kibernetinius pajėgumus“ ir Rusijos lyderis esą tai žino.
J. Bidenas taip pat pakomentavo V. Putino komentarus, kuriais jis pateisina susidorojimą su opozicija Rusijoje, kad išvengtų tokios situacijos kaip riaušės JAV Kapitolijuje sausį.
„Tai yra absurdiškas palyginimas. Viena yra kuomet nusikaltėliai prasiveržia per kordoną, patenka į Kapitolijų, nužudo policijos pareigūną ir yra nuteisiami, ir visai kas kita yra, kai žmonės prieštarauja, žygiuoja prie Kapitolijaus ir sako, kad jūs neleidžiate man laisvai kalbėti“, – tikino J. Bidenas.
JAV prezidentas Joe Bidenas trečiadienį teigė esąs įsitikinęs, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mažiausiai nori naujo Šaltojo karo. J. Bidenas taip pat teigė jam pasakęs, kad kritinė infrastruktūra „negali būti“ kibernetinių atakų taikiniu.
Leidykla „Briedis“ pristato Jungtinių Valstijų žvalgybos tėvu vadinamo Alleno W. Dulleso (1893–1969) prisiminimus „Žvalgybos menas. CŽV direktoriaus užrašai“. Šaltojo karo metais ši knyga buvo tapusi pasauliniu bestseleriu, tikru atradimu besidomintiems žvalgybų istorija ir sudėtingais šnipinėjimo metodais.
Deja, sovietų okupuotos Lietuvos skaitytojams anuomet ši knyga buvo sunkiai prieinama. Juk rašydamas apie pagrindinį JAV priešininką A. W. Dullesas turėjo omenyje Sovietų Sąjungą.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasaulis pateko į baugią šaltojo karo atmosferą. Du tarpusavyje konkuruojantys blokai – Rytų ir Vakarų – susidūrė ne tik karštuosiuose taškuose, bet ir žvalgybos bei kontržvalgybos fronte. Tai buvo daugeliui nematoma, bet kvapą gniaužianti kova, pasitelkus agentų ir šnipų tinklus, slaptos informacijos perdavimo priemones, specialiosioms operacijoms išrastus ginklus. Nematomas žvalgybų karas buvo ne ką mažiau dramatiškas už karštuosius karus. Čia buvo savi nugalėtojai ir savi pralaimėtojai, savos aukos ir savi didvyriai.
A. W. Dullesas, vienas iš Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) kūrėjų ir pirmųjų direktorių, gimė garbingoje amerikiečių šeimoje. Jo giminėje būta diplomatų, generolų, valstybės sekretorių, JAV prezidentų patarėjų. Gavęs puikų išsilavinimą dirbo diplomatinėje tarnyboje, o diplomatinė tarnyba užsienyje neretai derinta su žvalgyba. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis perėjo dirbti į naujai sukurtą Strateginių tyrimų valdybą. Po kelerių metų šios tarnybos pagrindu įsteigta CŽV, A. W. Dullesas paskirtas jos direktoriumi.
Šioje knygoje autorius ne tik trumpai aprašo amerikiečių žvalgų ir žvalgybų istoriją, bet ir CŽV sukūrimo prielaidas, jos kovą su sovietų žvalgyba, pateikia daug informacijos apie žvalgų rengimo ypatumus Vakaruose ir Rytų bloko valstybėse, pamini garsiausius sovietų šnipus ir jų veiklos būdus.
1963 m. pirmą kartą pasirodžiusi A. W. Dulleso knyga „Žvalgybos menas“ir mūsų dienomis laikoma viena geriausių knygų žvalgybos tema.
Xi Jinpingas: niekas negali nurodinėti Kinijai. EPA-ELTA nuotr.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pirmadienį prasidėjusiame virtualiame Davoso ekonomikos forume įspėjo pasaulio lyderius nepradėti „naujo Šaltojo karo“ ir paragino pasaulio šalis būti vieningas koronaviruso pandemijos akivaizdoje.
„Suburti nedideles klikas ar pradėti naują Šaltąjį karą, atmesti, grasinti ar įbauginti kitus… tik pastūmės pasaulį susiskaldymo link“, – sakė Xi Jinpingas, veikiausiai siekdamas netiesiogiai sukritikuoti JAV prezidento Joe Bideno ketinimus atkurti pasaulinius aljansus, kad būtų galima pasipriešinti didėjančiai Kinijos įtakai.
Kritikuodamas veiksmus, kurių prieš Kiniją ėmėsi Donaldo Trumpo vadovaujama ankstesnė JAV administracija, Xi Jinpingas sakė, kad konfrontacija „galiausiai visada pakenks kiekvienos tautos interesams ir aukos žmonių gerovę.“
Kinijos lyderis taip pat paminėjo ambicingus Pekino klimato įsipareigojimus iki 2030 metų 65 proc. sumažinti anglies dvideginio emisijas ir iki 2060 m. pasiekti klimato neutralumą. Tai reikšmingi įsipareigojimai, kadangi Kinija yra atsakinga už ketvirtį pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.
„Norėdama pasiekti šiuos tikslus, Kinija turės įdėti daug sunkaus darbo. Tačiau mes tikime, kad kai kalbama apie visos žmonijos interesus, Kinija turi žengti žingsnį į priekį, imtis veiksmų ir padaryti tai, ką reikia“, – sakė jis.
Xi Jinpingas taip pat paragino sustiprinti pasaulio valdymą per daugiašales organizacijas, pašalinti tarptautinės prekybos, investicijų ir technologijų mainų kliūtis bei sustiprinti besivystančių valstybių atstovavimą pasaulinėje arenoje.
Jis taip pat pabrėžė makroekonominės politikos stiprinimo svarbą kovoje su pandemijos sukeltu ekonominiu nuosmukiu.
„Turime sukurti atvirą pasaulio ekonomiką, apsaugoti daugiašalę prekybos sistemą ir susilaikyti nuo diskriminacinių ir išimtinių standartų, taisyklių ir sistemų bei aukštų sienų, skiriančių prekybą, investicijas ir technologijas“, – sakė jis.
Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.
Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Deklaracijos dvasia ilgus dešimtmečius tarsi angelas sargas lydėjo Lietuvą ilgame kelyje į valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymą, stiprino mūsų ryžtą tęsti laisvės kovas, įprasmino paaukotų gyvybių skausmą ir Tiesos atminimą”, – aikštėje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos minint Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ąsias metines sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamino Sumnerio Welleso paskelbta deklaracija JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Oficiali okupacijos nepripažinimo politika leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone ir konsulatams Niujorke bei Čikagoje, taip pat suteikė galimybę Lietuvos vardui būti girdimam pasaulyje.
Lietuvos vadovas minėjime pabrėžė, kad šiomis dienomis taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka ir vėl yra grubiai laužoma.
Pasak prezidento, sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europoje vis dar drįstama naudoti karinę agresiją ir kėsintis į nepriklausomų kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Skaudžiai už savo pasirinktą kelią tenka mokėti Ukrainai ir Sakartvelui, nuožmios kovos vyksta ir istorinio teisingumo lauke.
Lietuvos vadovo teigimu, šiandieninės Europos vienybė ir saugumas tiesiogiai priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo.
„Be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Be stipraus transatlantinio ryšio Lietuva negali būti visiškai tikra dėl savo saugumo, o galbūt – ir egzistencijos. Todėl santykiai su Jungtinėmis Valstijomis mums visada bus aukščiausias strateginės reikšmės prioritetas”, – sakė prezidentas, pabrėžęs, kad Lietuva, sykį patekusi į „2 procentų klubą”, turi išlaikyti tempą ir toliau pati rūpintis savo saugumu.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
G. Nausėda palinkėjo, kad Sumnerio Welleso deklaracijos atminimas niekada neišblėstų, o Lietuvą ir Jungtines Amerikos Valstijas visuomet sietų ypatingas ryšys. Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo renginiu norėta padėkoti NATO sąjungininkėms JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.
Po Lietuvos, Estijos, Latvijos ir JAV vėliavų pagerbimo ir himnų ceremonijos svečius taip pat pasveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
Vėliau prie M. Mažvydo bibliotekos surengta Šaulių sąjungos, JAV ambasados ir karių, NATO pajėgumų integravimo vieneto ginkluotės ir informacinė ekspozicija, koncertavo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Arina su grupe „Veto Bank”.
1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.
Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.
Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.
O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.
Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.
Kosta Rika
Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.
Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.
Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.
J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.
Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.
J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.
Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.
Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.
Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.
Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.
Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.
O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.
Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.
Šnipinėjimo enciklopedija
Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.
Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.
Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Vokietija šiais metais gerokai padidino savo gynybos išlaidas, informuoja naujienų agentūra dpa.
Federalinė vyriausybė Berlyne šią savaitę pranešė NATO, kad ji siekia 47,32 mlrd. eurų (beveik 52,9 mlrd. JAV dolerių) išlaidų vertės, agentūrai dpa pranešė šaltiniai. Tai yra 5 mlrd. eurų padidėjimas, palyginti su 2018 metais. Jis sudaro 1,35 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Išlaidų padidinimas būtų didžiausias nuo Šaltojo karo pabaigos. Jis vyksta Vašingtono kritikos akivaizdoje.
Remiantis dpa informacija, Vokietijos gynybos išlaidos kitąmet turėtų augti iki 49,67 mlrd. eurų, arba 1,38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Praėjusių metų gynybos išlaidos sudarė 1,23 proc. BVP.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas kritikavo Berlyną už nepasiektą tikslą NATO narėms, kuris reiškia, kad gynybai jos turi išleisti 2 proc. BVP. Tai atitinka 2014 metais minėtų narių prisiimtą pažadą per dešimtmetį pasiekti šį tikslą.
NATO viršūnių susitikime Briuselyje praėjusių metų vasarą D. Trumpas pagrasino trauktis iš Aljanso, jeigu visos sąjungininkės neskirs gynybai 2 proc. savo BVP.
Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen derybose su savo kolega JAV Patricku Shanahanu praėjusį mėnesį pažadėjo, kad Vokietija padidins savo gynybos išlaidas.
Pasak jos, Vokietija išties gali ir sugebės tai padaryti.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Penktadienį vykusiose derybose dėl Rusijos ir JAV pasirašytos Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) išsaugojimo aukšto rango NATO ir Rusijos pareigūnai pažangos nepadarė.
„Šiandien susitikime nebuvo pasiekta jokios tikros pažangos, nes Rusija neišreiškė jokio noro keisti savo poziciją“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Vakarų šalys tvirtina, kad Rusijos naujausios kartos vidutinio nuotolio raketos pažeidžia Šaltojo karo laikų INF sutarties sąlygas ir kelia pavojų Europos miestams.
JAV įspėjo, kad vasario 2 d. pradės šešis mėnesius truksiantį pasitraukimo iš sutarties procesą, nebent Rusija sunaikins raketų sistemą 9M729. Tačiau Maskva neigia, kad raketa pažeidžia sutartį, ir tvirtina, kad jos skrydžio nuotolis yra trumpesnis nei pagal sutartį draudžiamų raketų.
Penktadienį Briuselyje vykusiame susitikime dalyvavo aukšto rango Rusijos pareigūnai, tarp kurių užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas, bet J. Stoltenbergas sakė, kad jie nesuteikė jokio pagrindo.
Trumpą laikotarpį iki vasario 2 d. ir po šios dienos eisiančius šešis mėnesius J. Stoltenbergas apibūdino kaip „galimybę“ Rusijai sugrįžti prie sutarties laikymosi.
INF sutartis draudžia raketas, kurių skrydžio nuotolis yra didesnis nei 500 km. Sutartį 1987 metais pasirašė tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Rusija teigia, kad 9M729 raketa nepažeidžia sutarties, nes maksimalus raketos skrydžio nuotolis yra 480 km.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas penktadienį griežtai sukritikavo Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono raginimą sukurti Europos karines pajėgas gynybai nuo užsienio jėgų, įskaitant JAV. D. Trumpas, kuris šeštadienį dalyvaus Pirmojo pasaulinio karo minėjime Paryžiuje, E. Macrono teiginius pavadino įžeidžiančiais.
„Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasiūlė Europai sukurti savo kariuomenę, kuri apgintų ją nuo JAV, Kinijos ir Rusijos. Tai didelis įžeidimas, gal Europa iš pradžių turėtų sumokėti savo dalį į NATO, kurią itin subsidijuoja JAV?“, – D. Trumpas rašė tviteryje.
D. Trumpas, kuris su žmona Melania Prancūzijoje lankosi antrą kartą nuo tada, kai tapo JAV prezidentu, taip sureagavo į antradienį paskelbtą E. Macrono interviu, kuriame šis ragino sukurti bendras Europos karines pajėgas.
Neseniai JAV prezidentui paskelbus apie galimą pasitraukimą iš Šaltojo karo laikų branduolinio susitarimo, E. Macronas, uolus artimesnės Europos integracijos šalininkas, paskelbė, kad bendra ES kariuomenė reikalinga tam, kad Europa nebūtų priklausoma nuo JAV galybės.
„Mes turime apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir net Jungtinių Valstijų“, – Prancūzijos prezidentas sakė radijui Europe 1.
D. Macronas siekia įkurti nuo NATO nepriklausomas devynių Europos valstybių greitojo reagavimo pajėgas. Šis darinys galėtų greitai surengti bendrą karinę operaciją, evakuoti civilius iš karo zonos arba teikti pagalbą stichinės nelaimės metu.
Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?
Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?
Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.
Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.
Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.
Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.
Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.
Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.
Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.
Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.
Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.
Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…
Hermanas Simmas
Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:
„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.
Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.
Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.
Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.
Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.
Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.
Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.
Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.
Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.
Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.
Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.
Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.
Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.
JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.
JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.
2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.
Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.
Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.
Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.
Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.
Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.
Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.
Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų
O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.
Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.
Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.
Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.
B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.
Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti.
Kur važiuoja šie rusų tankai
Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.
Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.
Didžioji Britanija ir NATO sąjungininkės privalo saugoti povandeninius kabelius nuo potencialios Rusijos karinio jūrų laivyno atakos, esą galinčios turėti katastrofiškų padarinių.
Toks išpuolis, be kita ko, galėtų sutrikdyti pasaulio finansines operacijas, įspėjo Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos. Jūras ir vandenynus raizgančiais kabeliais vyksta 95 proc. pasaulio komunikacijų ir kasdien keliauja daugiau kaip 10 trln. JAV dolerių, praneša „Reuters“.
„Mūsų gyvenimo būdui kyla nauja grėsmė – tai jūrų dugnus raizgančių kabelių pažeidžiamumas“, – transliuotojas BBC citavo Didžiosios Britanijos gynybos štabo vadą Stuartą Peachą.
S. Peachas teigia, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomas kadaise galingo Sovietų Sąjungos karinio laivyno modernizavimas kelia rimtą grėsmę Vakarų ryšių kanalams.
„Be naujų laivų Rusija toliau tobulina tiek nekonvencinius pajėgumus, tiek informacinio karo metodus“, – sakė S. Peachas.
Rusija, savo ruožtu, Vakarų nerimą dėl atgimusių jos ambicijų atmeta kaip Šaltojo karo laikų isteriją. Tuo metu Kremliaus rėmėjai negaili pagyrų V. Putinui už jo pastangas sugrąžinti šaliai įtaką, kurią ji prarado po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais.
Sovietų Sąjunga, anot slaptų dokumentų, buvo davusi nurodymą Mėnulyje susprogdinti atominę bombą. Sovietų vadovybė viename posėdyje 1958 metais nusprendė parengti atitinkamus planus, agentūrai dpa Maskvoje sakė istorikas Matijas Ulas (Matthias Uhl).
Matijas Ulas, dirbantis Vokiečių istorijos institute Maskvoje, dokumentus prieš kurį laiką rado Rusijos valstybės archyve ir dabar paskelbė. Prieš tai apie tai pranešė vokiečių stotis MDR.
Pasak istoriko, vadovybės planuose buvo numatyta raketą apginkluoti bomba, kurios sprogstamoji galia panaši į Hirošimos bombą. Bombos susprogdinimas turėjo pademonstruoti sovietų galią Šaltajame kare.
Tačiau sovietų mokslininkai perspėjo, kad bomba gali sprogti paleidžiant raketą ir tai turėtų nenuspėjamų padarinių. Todėl ketinimų po kelių mėnesių buvo atsisakyta.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).
„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.
Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.
Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?
O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…
Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.
Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.
Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…
„Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu…
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)
Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.
Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.
Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.
Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
