Jevgenijus Prigožinas, anot jo spaudos tarnybos, palaidotas Sankt Peterburge. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, rugpjūčio 29 d. (dpa-ELTA). Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas, jo spaudos tarnybos duomenimis, jau palaidotas gimtajame Sankt Peterburge. Laidotuvių ceremonija vyko siaurame rate, nedalyvaujant visuomenei, antradienį pranešė „Wagner“ vadeivos spaudos tarnyba.
Interesantai, norintys atsisveikinti su trečiadienį per lėktuvo katastrofą žuvusiu 62-ejų J. Prigožinu, esą dabar gali tai padaryti Porochovskojės kapinėse.
Rusijoje jau kelias dienas spėliota dėl laidotuvių datos ir vietos.
Ir toliau lieka neaišku, kodėl sudužo 10 žmonių skraidinęs lėktuvas. Orlaivis praėjusios savaitės trečiadienį nukrito Tverės srityje, kai skrido iš Maskvos į Sankt Peterburgą.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sankt Peterburgas, liepos 23 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitiko su savo artimiausiu sąjungininku, Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, pirmą kartą nuo tada, kai pastarasis padėjo tarpininkauti sudarant susitarimą, kuriuo siekta nutraukti birželį Rusijoje kilusį grupuotės „Wagner“ kovotojų maištą.
Sekmadienį A. Lukašenkos spaudos tarnybos paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip abu ilgamečiai lyderiai kartu atvyksta į Sankt Peterburgo Konstantino rūmus prieš numatytas derybas.
Kyjivas, balandžio 27 d. (ELTA). Naktį į ketvirtadienį prie Sankt Peterburgo nugriaudėjo sprogimas. Jo priežastys kol kas nežinomos.
Tai pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Rusijos „Telegram“ kanalais.
Gautomis žiniomis, garsas, panašus į sprogimo, buvo girdėti Leningrado srities Gatčinos rajono Grafskaja Slaviankos gyvenvietėje, smūgio banga buvo gana juntama. Vaizdo įrašuose atviros ugnies nematyti.
Netoli spėjamo sprogimo vietos yra Puškino karinis aerodromas.
Portalas primena, kad balandžio 24-osios naktį laikinai okupuotame Sevastopolyje buvo girdėti sprogimai. Tada rusai pareiškė, kad esą Rusijos Juodosios jūros laivynas „atremia antvandeninių dronų ataką“.
Talino vaizdai. Slaptai.lt nuotr.
Estijos užsienio reikalų ministerija išsiunčia Rusijos diplomatą, atsakydama į jos sprendimą paskelbti nepageidaujamu asmeniu šalies konsulą Sankt Peterburge Martą Lätte`ę.
Tai trečiadienį pranešė Estijos URM ryšių su visuomene skyriaus vadovė Aari Lemmik.
„Tarptautinių santykių praktikoje paprastai į diplomato išsiuntimą atsakoma simetriškai. Taip pat paprastai diplomatų išsiuntimo detalės neskelbiamos“, – sakė portalui ERR ministerijos atstovė.
Trečiadienį Rusijos valdžia paskelbė Estijos konsulą Sankt Peterburge M. Lätte`ę nepageidaujamu asmeniu, jis turi palikti šalį per 48 valandas.
Kaip pranešė antradienį Rusijos federalinė saugumo tarnyba, jos pareigūnai Sankt Peterburge sulaikė Estijos konsulą „su įkalčiais, kai jam Rusijos pilietis perdavė slapto pobūdžio medžiagą“. Po pusantros valandos Estijos diplomatas buvo paleistas.
Estijos URM vadovė Eva-Maria Liimets trečiadienį pabrėžė, kad konsulas „dirbo kasdienį diplomato darbą“, ir pavadino jam pateiktus kaltinimus „nepagrįstais“.
Su Kinijos valstybės institucijomis susijusi programišių grupuotė surengė ataką prieš Sankt Peterburge įsikūrusį svarbiausią Rusijos povandeninių laivų konstruktorių biurą Rubin. Ataką užfiksavo ir paviešino JAV kibernetinio saugumo bendrovė Cybereason.
Kaip nustatė saugumo ekspertai, įsilaužėliai surengė vadinamojo personalizuoto fišingo (angl. spear phishing) ataką, kurios taikiniu tapo Rubin generalinis direktorius Igoris Vilnitas. Į jo elektroninio pašto dėžutę patekęs laiškas atrodė išsiųstas iš kito Sankt Peterburgo koncerno Gidropribor, kuris gamina torpedas, jūrines minas bei karinės ir civilinės paskirties savaeigius povandeninius prietaisus. Būtent tokio prietaiso eskizas buvo pavaizduotas prie I.Vilnitui adresuoto elektroninio laiško prisegtame dokumente. Vartotojui atidarius dokumentą turėjo būti aktyvuojama itin piktybiška kenkėjiška programinė įranga.
Nors programišių tapatybė nėra tiksliai patvirtinta, atsižvelgdami į atakai pasirinktą programinę įrangą Cybereason ekspertai daro prielaidą, kad ją surengę įsilaužėliai yra susiję su Kinijos valstybės institucijomis. Tokią pat programinę įrangą dažnai naudoja su Kinija siejamos grupuotės Tonto Team ir TA428, kurios ir anksčiau yra pastebėtos vykdančios atakas prieš Rusijos gynybos ir mokslo tyrimų organizacijas.
Ermitažas. EPA – ELTA nuotr.
Sankt Peterburge esančio garsiojo Rusijos Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis paragino šalies valdžią užtikrinti, kad muziejai išgyvens koronaviruso krizę.
Nuo kovo vidurio, kai Rusijoje uždrausti dideli žmonių susibūrimai, visoje šalyje muziejai palaipsniui užvėrė savo duris lankytojams. Vėliau prezidentas Vladimiras Putinas balandį paskelbė nedarbo mėnesiu ir paragino rusus likti namuose. Taip tikimasi suvaldyti koronaviruso plitimą.
M. Piotrovskio teigimu, Ermitažas jau neteko pusės savo metinio biudžeto, o šiuo metu garsiojo muziejaus atstovai derasi su Vyriausybe dėl finansinės paramos.
„Valstybė turi užtikrinti kultūros išgyvenimą“, – internetinėje spaudos konferencijoje sakė M. Piotrovskis.
2018 m. Ermitažo pajamos siekė 2,5 mlrd. rublių (apie 29,7 mln. eurų).
M. Piotrovskio teigimu, atšaukus karantiną Ermitažui prireiks dar maždaug mėnesio pasiruošti atsidarymui.
Muziejų 1764 m. Sankt Peterburge įkūrė imperatorė Jekaterina II, jame eksponuojama daugiau nei 3 mln. meno ir pasaulio kultūros kūrinių.
Pernai Ermitaže apsilankė beveik 5 mln. žmonių.
Nuo karantino pradžios muziejus organizuoja virtualius turus po ekspozicijas, kurios esą tapo labai populiarios.
Pasak M. Piotrovskio, muziejaus darbuotojai taip pat ateina į darbą, kad pašertų žymiąsias Ermitaže gyvenančias kates. Ermitaže katės apsigyveno gerokai anksčiau nei jis tapo gyventojams atviru muziejumi XIX a. viduryje.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl užsieniečių teisinės padėties reguliavimo.
Tokį kreipimąsi paskatino šių metų kovo 2 d. įvykis Visagine, kur buvo užpulta ir sumušta Visagino „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nusikaltimas įvykdytas tautinės neapykantos pagrindu už tai, kad ši mokytoja moko lietuvių kalbos.
Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Įtariamasis yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
L. Kasčiūnas teigia, kad pagal galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga gali būti panaikinami užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais tik dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokie užsieniečiai taip pat gali būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo.
„Atsižvelgiant į tai, prašau Migracijos departamento įvertinti, kokios galiojančiame įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytos sankcijos galėtų būti taikomos Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu teismas jį pripažintų kaltu dėl minėto smurtinio nusikaltimo įvykdymo. Taip pat prašau, pasitelkus kitų šalių patirtį ir išmoktas migracijos politikos pamokas, įvertinti galimybes ir argumentus sugriežtinti leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Ekspertų teigimu, būtent perspektyva prarasti pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi, o ne teismų bausmės yra geriausia prevencija galimai nusikalstamai imigrantų veikai. Tie, kurie atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, privalo gerbti čia galiojančias elgesio normas ir įstatymus”, – kreipimąsi komentavo L. Kasčiūnas.
Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.
O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos.
Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.
Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai”.
Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių” rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…
Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.
Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai”, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…
Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.
Be abejo, jo bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…
Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.
Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių.
Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.
Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.
Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.
Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.
Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.
Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal 7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.
Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.
Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.
Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.
O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.
Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.
Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.
Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…
Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.
Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.
Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.
Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.
Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.
Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…
O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
Rusijos Sankt Peterburgo mieste rasta nužudyta gerai žinoma šalies aktyvistė, LGBT bendruomenės teisių gynėja Jelena Grigorjeva, praneša BBC.
41 metų amžiaus moters kūnas nusėtas durtinėmis žaizdomis, matyti smaugimo žymės. Aktyvistės kūnas aptiktas krūmuose prie jos namų sekmadienį.
Aktyvistas Dinaras Idrisovas pirmadienį socialiniame tinkle feisbuke rašė, kad jo draugė J. Grigorjeva buvo brutaliai nužudyta prie savo namų.
J. Grigorjeva, kaip pranešama, buvo sulaukusi grasinimų mirtimi. Teigiama, kad moteris net buvo pateikusi kelis skundus policijai.
Kaip pranešama Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC, policija nepatvirtino pranešimų apie grasinimus mirtimi.
Moteris reguliariai agitavo už LGBT bendruomenės ir žmogaus teises Rusijoje. Aktyvistė taip pat pasisakė prieš Rusijos įvykdytą Ukrainos Krymo pusiasalio aneksiją, netinkamą elgesį su kaliniais ir kita.
Estijos verslas nori dirbti su Rusija, o politinio ryšio tarp šalių nebuvimas tam trukdo, po susitikimo su Rusijos susisiekimo ministru Jevgenijumi Ditrichu sakė Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministras Taavi Aasas.
T. Aasas ir J. Ditrichas susitiko Sankt Peterburgo ekonomikos forume, kur aptarė dvišalius verslo ryšius ir pabrėžė bendradarbiavimo svarbą.
„Svarbiausia, kad šis susitikimas išvis įvyko. Gerai, kad abi šalys rado laiko bendravimui. Kalbėjome apie tai, kad tokio aukšto lygio susitikimai yra išties svarbūs. Svarbiausias susitarimas – nusprendėme atnaujinti tarpvyriausybinės transporto komisijos darbą, be jos sprendimų priimti neįmanoma“, – interviu Estijos laikraščiui „Postimees“ kalbėjo iš Sankt Peterburgo sugrįžęs T. Aasas.
Paklaustas, ar mato pokyčių iš Rusijos pusės, ministras tikino, kad Maskva yra pasirengusi bendradarbiauti su Estija, o verslas esą visada norėjo bendradarbiauti, tik tam anksčiau trukdė politikų nenoras bendrauti.
„Man atrodo, kad Rusijos pusė yra pasiruošusi bendradarbiavimui su Estija. Žinoma, jie nori matyti, kad ir mes esame linkę bendradarbiauti. Noriu pabrėžti, kad verslo noras dirbti kartu visada buvo ir tebėra, tačiau ryšių vyriausybiniu lygiu nebuvimas keletą metų neigiamai paveikė mūsų santykių būklę ir tarpvyriausybinės komisijos darbą. Dabar ryšiai atnaujinti, o komisijos darbui kliūčių nebeliko“, – sakė T. Aasas.
Pasak ekonomikos ministro, itin svarbų signalą pasiuntė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, balandį Maskvoje susitikusi su Vladimiru Putinu.
„Kersti Kaljulaid vizitas Maskvoje atvėrė labai daug durų Estijos įmonėms. Taip pat reikėtų pasižiūrėti į Latviją ir Suomiją, kurios jau seniai normalizavo santykius su Rusija ir sėkmingai bendradarbiauja. Manau, dirbant su Rusija turime sekti kaimynų pavyzdžiu“, – pažymėjo T. Aasas.
Ministro teigimu, ES sankcijų Rusijai politika nesutrukdytų Estijai palaikyti glaudesnius ryšius su Rusijos verslu.
„Žinoma, sankcijos veikia, tačiau Latvijai ir Suomijai sankcijų politika netrukdo palaikyti ryšių su Rusija, dėl kurių jie turi galimybes bendradarbiauti, sulaukia tranzito užsakymų. Be to, yra nemažai krypčių, kurių sankcijos neveikia“, – teigė T. Aasas, pabrėždamas, kad „dabar situacija pasikeitė“, o aukštų Estijos valstybės pareigūnų vizitai Rusijoje „padės mūsų verslui“.
Paklaustas, kokios naudos Estija gali tikėtis iš bendradarbiavimo su Rusija, T. Aasas tikino, kad taip abi šalys gaus naudos, o Estija esą taps labiau matoma Rusijos rinkoje.
„Verslas vystosi tik tada, kai abi pusės gauna naudos iš to. Rusija gali gauti naudos iš mūsų uostų, jiems tai kelias į Skandinaviją. Mes pademonstravome, kad mes esame, niekur nedingome. Estija nori bendradarbiauti su Rusija. Jei nepalaikysime ryšių, galimybe bendradarbiauti pasinaudos kiti. Ministro lygio vizitas – aiškus signalas, kad mes norime kartu dirbti su Rusija. Politiniai ryšiai padės atverti duris verslininkams“, – interviu „Postimees“ sakė T. Aasas.
Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.
Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu.
GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė SSSR viceprezidentas G. Janajevas.
Iš tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.
Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.
GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui.
Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą, kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.
Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui, jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.
Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.
O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.
O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.
Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.
Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.
O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.
Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.
Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.
Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.
Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.
Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…
Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…
Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.
Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.
Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.
Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.
SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad perversmininkams galima pasipriešinti – ir laimėti.
Ir galutinis rezultatas – pergalė!
Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.
Areštuojama dauguma GKČP narių.
Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.
Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.
Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…
JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienio vakarą atvyko į Briuselį dalyvauti NATO viršūnių susitikime „nepastebėtas“ Belgijos valdžios, kadangi tuo metu šios šalies rinktinė Sankt Peterburge žaidė pasaulio futbolo čempionato pusfinalio rungtynes su Prancūzija, praneša laikraštis „Le Soir“.
Leidinio žiniomis, niekas iš Belgijos vadovų nesutiko D. Trumpo, nes visi mėgavosi futbolu. Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas rungtynes stebėjo Sankt Peterburge, o premjeras Charlesas Michelis – vienoje iš aistruolių zonų Bren le Konto mieste.
Laikraštis praneša, kad Amerikos prezidentą sutiko tik Belgijos užsienio reikalų ministerijos atstovas.
NATO viršūnių susitikimas vyks Briuselyje liepos 11-12 dienomis. JAV prezidentui D. Trumpui jis bus antrasis.
Pirmadienį Kremlius dar kartą pagyrė JAV už įspėjimą, padėjusį užkirsti kelią galimam teroro aktui Sankt Peterburge. Vienu iš galimų planuoto išpuolio taikinių buvo įvardijamas ir Kazanės soboras.
„Tai kelia pasitenkinimą ir dėkingumo jausmą, ir gali būti interpretuojama kaip tobulas dvišalio bendradarbiavimo kovoje su terorizmu pavyzdys“, – sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
„Būtent tokių (dvišalių santykių) standartų verta siekti ateityje“, – naujienų agentūra TASS citavo D. Peskovą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, savo ruožtu, savaitgalį paskambino JAV vadovui Donaldui Trumpui ir asmeniškai padėkojo už Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) įspėjimą, skelbta Kremliaus išplatintame pranešime.
„Iš CŽV gautos informacijos pakako, kad surastume ir sulaikytume nusikaltėlius“, – teigta pranešime.
Balandį per išpuolį Sankt Peterburgo metropolitene žuvo 16 žmonių. Nustatyta, kad išpuolio vykdytojas – 22-ų Akbaržonas Džalilovas, Kirgizijoje gimęs Rusijos pilietis. Tyrėjai mano, kad jis buvo radikalizuotas islamo ekstremistų.
Ar jau galima tvirtinti, kad Rusijoje kyla nepasitenkinimo banga, kad žmonių nepasitenkinimas valdžia – vis didesnis? Ar jau galima manyti, kad rusai tampa vis drąsesni ir vis atviriau, viešiau reiškia pasipiktinimą prasta dvasine ir ekonomine padėtimi?
Tikriausiai – ne. Iki tikro nepasitenkinimo – dar toli. Per daug jau stipriai Kremliuje įsitvirtino Vladimiro Putino klanas. Ir vis dėlto per paskutiniuosius Rusijoje opozicijos organizuotus protestus (juos sušaukė atkaklusis Kremliaus oponentas Aleksejus Navalnas) pirmadienį buvo sulaikyta daugiau kaip 200 žmonių. Bent jau tokius skaičius pateikė sulaikymus stebinti nevyriausybinė Rusijos organizacija bei naujienų agentūra AFP.
„Iki šiol Maskvoje buvo sulaikytas apie 121 žmogus. Sankt Peterburge – 137“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė grupė „OVD-Info“.
Naujienų agentūros AFP korespondentai centrinėje Maskvoje matė, kaip riaušių policija išsirikiavo netoli Kremliaus esančioje pagrindinėje Tverskajos gatvėje, kur A. Navalno šalininkai šaukė „Gėda“ ir mosavo Rusijos vėliavomis.
Kiti rėkė „Laisvė A. Navalnui“. Remiantis pranešimais, opozicijos lyderis A. Navalnas sulaikytas prieš protestą Maskvoje prie įėjimo į savo daugiabutį namą.
Vietos žiniasklaida Sočio kurorte teigė, kad sulaikyti 25 protestuoti bandę žmonės. Anot, „OVD-Info“, po 10 sulaikymų užfiksuota Vladivastoke ir Norilske.
