Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Seimui balsavus kojomis, gerovės valstybės prezidentas suraitė parašą po Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr.I-1143 19 straipsnio pakeitimo įstatymu, reglamentuojančiu rūkymo draudimą daugiabučių namų balkonuose, terasose, lodžijose. Paviešinta unikali lietuviškosios teisės nuostata: „kai bent vienas namo gyventojas prieštarauja rūkymui“, tik tada pradeda galioti draudimas rūkyti daugiabučio balkonuose, terasose, lodžijose. Pasirodo, yra ir kita galimybė – šį prieštaravimą gali atšaukti irgi vienas namo gyventojas (tą suponuoja pinklus 19 straipsnio 9 dalies antrasis sakinys).
Prieštaravimo dėl tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimo daugiabučių namų balkonuose, terasose ir lodžijose, nuosavybės teise priklausančiuose atskiriems savininkams, pareiškimo savivaldybei, šio prieštaravimo atšaukimo ir informacijos apie daugiabučius namus, kuriuose draudžiama rūkyti, paskelbimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Daugiabučių namų gyventojų kasdienybėje joks kitas įstatymas nesuteikia besąlygiškos vieno gyventojo sprendimo galios. Visus viešus/bendrus reikalus sprendžia demokratiškai daugiabučio savinininkų dauguma. „Fenomenali“ šios įstatymo formuluotės rengėjų išmonė – selektyvus ir vienvaldiškas įstatymo veikimas pagal pavienio asmens „pageidavimą“.
Ši išmonė turi biurokratinį raizginį: savivaldybėms (kurios, regis, nepritarė tokiai nesąmoningai rūkymo draudimo formuluotei) primesta nagrinėti/įvertinti vieno asmens pareiškimus, įpareigoti administratorius, savininkų bendrijas tuose pastatuose netgi įrengti (!!!, toks imperatyvus įstatymo reikalavimas) informacinius ženklus, informuojančius apie draudimą rūkyti. Ar reikės išmontuoti juos, jeigu bent vienas pareiškėjas atšauks prieštaravimą rūkyti balkonuose, terasose, lodžijose?
Dabar Vilniuje bauda už rūkymą grėstų maždaug 400 daugiabučių namų užkietėjusiems rūkoriams, o mieste tokių namų yra per 4 000.
Jeigu daugiabutyje nėra informacinių ženklų apie draudimą rūkyti, vadinasi, įstatymo pataisa leidžia traukti dūmą balkone, terasoje, lodžijoje.
Regis, tokią „demokratišką“ pataisą inicijavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, kurių noras išpopuliarėti yra ne tik alkoholis be laipsnių, bet ir ši selektyviai juokinga, jeigu nebūtų graudu, kova su rūkymu.
…Tarkime, vėlai vakare pajaučiu atsklidusį tabako dūmų kvapą. Susirandu įstatymą ir bandau veikti: pasirodo, man būtina žinoti rūkančiojo vardą, pavardę ir gyvenamosios vietos adresą. Kasdienybė tvirtina, kad daugiabučių namų aplinkoje Duomenų apsaugos įstatymas veikia kur kas saugiau nei virtualioje viešoje erdvėje. Jų gyventojai nebent žino tik vieno kito savo laiptinės kaimyno vardą, bet ne tikrą pavardę. Bet ir šie duomenys bus be įkalčių. Žvelgdamas iš savo balkono, tarkime, iš devinto aukšto, neišvysiu, kur kokiame daugiabučio balkone vyksta rūkymo veiksmas, nes objekto paiešką klaidina vėjas ir oro srovės.
Bet dar yra bet… Esant tokiai neapibrėžtai situacijai, jeigu aš negalėsiu tiksliai nurodyti administracinio nusižengimo tyrimą atliekančiam pareigūnui rūkančiojo duomenų, tad privalėsiu atsakyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka. Bet šie išvardyti duomenys apie rūkorių (net jeigu žinočiau juos pilnai) be daiktiškų įrodymų leis rūkančiajam net be advokato apsiginti ir inkriminuoti administracinį pažeidimą informatoriui. Prisiminkime, kad cigaretę galima surūkyti per penkias minutes ir dingti iš „nusikaltimo“ vietos, o kai atsiras pareigūnas, oro srautuose nebeliks jokio dūmų kvapo „įkalčio“. O tada…
Buto ar patalpos savininkas arba kitų daiktinių teisių turėtojas, nenurodęs asmens, kuris rūkė buto ar patalpos balkone, terasoje, lodžijoje, duomenų, atsako Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.
Ši naujoji įstatymo formuluotė, jos įgyvendinimo praktika galėtų dalyvauti „protų mūšyje“ „Bukas ir dar bukesnis“. Ir dar išganingasis rūkoriaus motto: dabar eisiu parūkyti pas kaimyną, jo daugiabutyje leidžiama…
Privalomas grįžtančių iš užsienio asmenų izoliavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis antradienį informavo, kad sostinės savivaldybė pradėjo vykdyti sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos įsakymą dėl privalomojo grįžtančių iš užsienio asmenų izoliavimo.
P. Poderskio teigimu, savivaldybė imasi viešbučiuose izoliuoti visus asmenis, grįžusius iš užsienio.
„Visi žmonės skenuojami termovizoriais, vėliau, jei pasirodo, kad temperatūros yra, jie pasodinami ir tikrinami simptomai – temperatūra matuojama dar kartą jau kontaktiniais termometrais. Tuomet juos karantinuojame atskirai ir išvežame su greitąja medicinos pagalba.
Kol kas tokių dalykų neprireikė, tikėkimės, kad neprireiks, bet visko gali būti“, – antradienį spaudos konferencijoje sakė P. Poderskis.
Jis taip pat informavo, kad visus žmones pasitinka visuomenės sveikatos specialistai, grįžusieji iš užsienio turi pildyti anketas, o kariškiai jiems paduoda informacinius lapelius apie ministro įsakymą dėl privalomosios izoliacijos.
„Jie persiskaito, yra informuojami ir tada sugrupuojami, susodinami į autobusus ir vežami į paskirties vietą. Visi autobusai, kurie šiandien buvo, išvažiavo į „Urbihop“ viešbutį, Ąžuolyno g. 7, ir ten bus karantinuojami“, – kalbėjo P. Poderskis.
Jo teigimu, viešbučius saugos apsaugos pareigūnai, prireikus, – ir policija.
„Viešbučiai bus saugomi apsauga, taip pat tikriausiai tam pasitelksime ir policijos pareigūnus“, – patikino P. Poderskis.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pateikė pavyzdį, kad vieną Estijos pilietę Estijos konsulatas nuvežė iki sienos.
„Tokia buvo improvizuota išimtis, kurią, manau, tikrai įteisinsime vėliau“, – tvirtino P. Poderskis.
Jo teigimu, dėl žmonių, kurie į Lietuvą atskrido siekdami tranzitu kirsti šalį, izoliacijos spręs tų šalių ambasados ir konsulatai.
Kalbėdamas apie žmonės iš kitų savivaldybių, P. Poderskis teigė, kad, jeigu savivaldybė turi galimybes tokius asmenis pasiimti savo specialiuoju transportu, jie bus perduodami savivaldybės atsakomybėn.
Paklausus, ar pasitaikė asmenų, nepatenkintu privalomąja izoliacija, P. Poderskis tai patvirtino.
„Be abejo, buvo, bet jų jausmai ir emocijos prie bagažo jau nuslopinami ir į lauką retai prasiveržia. Bet kuriuo atveju to nepasitenkinimo kyla tikrai nemažai, nes ne visi yra girdėję apie tą sprendimą, ir mes stengiamės paaiškinti. Ne į visus klausimus turime atsakymus, yra daug pačių įvairiausių atvejų, bet stengsimės visais pasirūpinti taip civilizuotai, kaip pavyks“, – teigė P. Poderskis.
Pasak jo, radus tinkamas išimtis ir sprendimus, bus siekiama didelę dalį žmonių iš viešbučio atiduoti į kitas savivaldybes arba karantinavimo vietas namuose.
Pasak P. Poderskio, bus stengiamasi įgyvendinti žmonių specialiuosius poreikius – užtikrinti tinkamą mitybą, pristatyti būtinus medikamentus. Saviizoliacija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Į visus praktinius dalykus stengsimės atsižvelgti pagal galimybes. Veganams visada galima užtikrinti sklandžią dietą, tai nesudėtinga. (…) Kas dėl kitų, tai labiausiai, matyt, reikia pasirūpinti vaistais. Turime galimų atvejų, kad yra diabetikai, jiems reikės pristatyti (vaistus. – ELTA). Kalbėsimės su vaistinių tinklais, žinome, kad kai kurie yra pasiruošę tam tikras mažas siuntas, jas beliks tik nuvežti tam žmogui“, – sakė P. Poderskis, pridūręs, kad tokiems atvejams bus pasitelkiamos ir įvairios organizacijos, taip pat viešbučių personalas.
„Iš esmės pirksime viską turbūt patys ir tikėsimės vėliau iš valstybės kompensacijos“, – teigė P. Poderskis.
Nemano, kad savivaldybė privalomai izoliuos lengva koronaviruso forma sergančius asmenis
Kartu P. Poderskis pažymėjo, kad A. Verygos įsakyme numatytas savivaldybių įsipareigojimas privalomai izoliuoti visus lengva koronaviruso forma sergančius asmenis tikriausiai nebus praktiškai įgyvendinamas.
„Nemanau, kad ši įsakymo dalis išgyvens daugiau nei dieną, nes iš esmės teisinga būtų 60 proc. žmonių, kurie lengvai serga, leisti jiems sirgti namuose. Maždaug 30 proc. žmonių, kurie serga sunkiau, guldyti į ligonines, (…) o 10 proc. bus jau maždaug intensyvios priežiūros reikalaujantys žmonės. Jie bus guldomi į pagrindines ligonines, taip pat pasijungs Lazdynų ir Antakalnio ligoninė, visos kitos“, – teigė P. Poderskis.
Jis taip pat informavo, kad privalomai izoliuoti iš užsienio grįžę lietuviai viešbučiuose karantine praleis 14 dienų.
„Mes pritartume, kad, 7 dienas pabuvus, daromas momentinis testas, jeigu jis neigiamas, tada – lauk. Kad greičiau suktųsi ir mums mažiau būtų tie viešbučiai užimti, bet (…) čia yra tik rekomendacija SAM. Kaip jie nuspręs, tai jau žiūrėsime“, – sakė P. Poderskis. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasak sostinės savivaldybės administracijos direktoriaus, yra žinomas artimiausių skrydžių iš užsienio sąrašas, tačiau informacija, kiek tiksliai žmonių minėtais reisais atvyks į Vilniaus oro uostą, nuolat tikslinama.
„Mes tikėjomės 1 tūkst. žmonių šiandien, bet matome, kad tikrai tiek nebus, nes tas rytinis reisas iš Minsko nebuvo pilnas, Frankfurto reise buvo nemažai, bet Dublino ir Oslo (reisuose. – ELTA) po keliasdešimt žmonių tik bus“, – sakė P. Poderskis.
ELTA primena, kad naktį iš pirmadienio į antradienį įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro A. Verygos įsakymas, kuriuo savivaldybės įpareigojamos pasirūpinti grįžtančiųjų iš užsienio asmenų privalomuoju izoliavimu.
Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?
Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.
Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.
Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.
Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir – sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.
Prieš keletą metų, kai vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.
Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.
Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.
Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.
Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.
Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.
Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.
Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.
Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.
Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.
Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.
Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.
Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“
Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…
Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.
Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!
Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“
Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.
Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.
Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.
Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos teikimu Vilniaus miesto savivaldybės taryboje buvo patvirtinta Istorinės atminties komisija ir priimtas sprendimas dėl aiškios atminimo ženklų įrengimo ir nuėmimo tvarkos.
„Džiaugiuosi, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimus, kurie leis kurti istorinę ir atminties politiką, kalbėtis apie sudėtingus istorijos momentus ir po diskusijų priimti bendrus, ne vienasmeniškus sprendimus. Tikiuosi, kad komisijos darbas padės telkti ir vienyti visuomenę, kurti visuomenės solidarumą bei atsparumą propagandai”, – teigia TS-LKD frakcijos Vilniaus taryboje narė Kamilė Šeraitė.
Sostinėje pirmą kartą imtasi nuosekliai peržiūrėti atminimo ženklus ir kurti sistemą. Tokios komisijos ir nuostatų poreikis atsirado po to, kai liepą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pavedimu nuo Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nukelta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta.
Šis įvykis sukėlė visuomenėje nuostabą ir audringas diskusijas. Lenta buvo nuimta slapčia – 4 valandą nakties vienasmenišku mero sprendimu, pasinaudojant esamomis reglamentavimo spragomis.
Istorinės atminties komisijos sukūrimas padės išvengti tokių vienašališkų sprendimų, nes visi pokyčiai atminimo ženklų srityje bus įgyvendinami strategiškai ir nuosekliai.
Daugelis mena, kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.
Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama. Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.
Tik praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija.
