Administruojama savivalda – be teisės į demokratiją


Print

Daugelis mena, kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.

Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama. Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.

Tik praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija.

Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka. Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui.

Netenkina visuomenės ir savivaldybės tarybų kandidatų rinkimai pagal partijų sąrašus, nes daugelyje savivaldybių išliko tie patys, prieš du dešimtmečius valdę asmenys, tik pakeitę tos „vienintelės“ partijos pavadinimą. Atsiradusi galimybė į savivaldybių tarybas kelti nepartinius kandidatus, tarsi teikia tam tikrų vilčių, tačiau jos dar pakankamai blankios, nes aišku, kad vienas kandidatas ar jų sąrašėlis politikos negali pakeisti. O žinomos, jau vienaip ar kitaip pasirodžiusios partijos turi patyrimą, pažįstamus rinkėjams narius, juos kontroliuoja įstatymai, „kedena“ žiniasklaida. Vienišiai arba grupės dar nėra pakankamai pažįstami visuomenei, tik kai kurie, susibūrę į judėjimus, yra jau nemažai nuveikę, bendruomenėms pažįstami.

Vengiant biurokratinės diktatūros, visuomenė deda pastangas burtis į visuomenines organizacijas atremti tokius savivaldos iškraipymus. Lietuvoje visuomeninių organizacijų skaičius jau siekia kelis tūkstančius, tačiau tokių, kurios tenkintų įvairius vietos gyventojų poreikius, atstovautų jų interesams santykiuose su valstybinėmis institucijomis, spręstų vietines problemas, iki šiol nebuvo. Tačiau be paskatų “iš viršaus“ tokios organizacijos staiga pradėjo kurtis (geras pilietiškumo apraiškos ženklas). Tai vietos bendruomenės, tikri, biurokratijai nepavaldūs visuomeniniai savivaldos židiniai. Šie visuomeniniai dariniai, laisvanoriškai susikūrę ir įregistruoti nustatyta tvarka, įgyja teises ir galią spręsti daugelį bendruomenės uždavinių, organizuoti bendruomenę sutartiniems veiksmams ar darbams, atstovauti bendruomenės reikalams savivaldybėse, kitose valstybės institucijose.

Bendruomenė, sutelkusi savas ar pasitelkusi iš šalies teisininkų pajėgas, jau įveikia bendruomenės nariams statomus biurokratinius barjerus, išmintingesni, labiau politiškai išprusę bendruomenės nariai jau gali patarti rinkėjams, demaskuodami kandidatų į valdžias nerealius pažadus, informuoti bendruomenės narius apie naujus įstatymus, naujas galimybes pasinaudoti valstybės teikiama parama. Jei mokyklose pilietiniam ugdymui šioks toks dėmesys yra skiriamas, tai suaugusiems pilietiškumo mokyklų nėra. Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė – pilietiškumo mokykla.

Nelengva suburti vietos bendruomenę, nes okupacijos metais dirbtinai kurpti kolektyvai netapo normalaus, skaidraus ir šilto bendravimo pavyzdžiais, o virto žmonių susvetimėjimo priežastimi. Pastebėsime, kad tas susvetimėjimas, pasirodo, išliko ilgam. O burtis į vietos bendruomenes paskatino kolektyvinio pasipriešinimo biurokratiniam valdymui poreikis. Deja, nei paskatos, nei paramos bendruomenės iš valstybės nesulaukia. O pasipriešinimas bendruomenių kūrimuisi akivaizdus.

Tikroji savivalda prasideda ten, kur bendruomenė, geriausiai matydama savo problemas ir poreikius, imasi tvarkyti vietos reikalus, daro poveikį administraciniam valdymui bei sprendimų priėmimui „iš viršaus“. Savivaldybių administracijos bendruomenių darinius, kylančius „iš apačios“, laiko neparankiais administraciniam valdymui. Štai todėl net imasi priemonių žlugdyti natūraliai besikuriančias bendruomenes.

Antai Vilniaus seniūnijose veikė ir formaliai kai kuriose seniūnijose tebeveikia demokratiškai išrinktos bendruomenių tarybos. Tačiau 2006 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1242 patvirtino Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, kuria vadovaujantis buvo išrinktos neva visuomeninės seniūnijų bendruomenių tarybos.

Šių tarybų sukūrimą pagal minėtą įsakymą organizavo seniūnai. Iš tikrųjų jos ir yra tiesiogiai pavaldžios seniūnams, tačiau jų balsas, greta veikiančių, gyventojų išrinktų bendruomenių tarybų, įvardijamas bendruomenių balsu. Taigi seniūnijų ribose veikia dvi bendruomenės tarybos, nors seniūnijos gyventojų bendruomenė viena. Taip per skaldymą yra naikinami tikrosios savivaldos pradai.

Administruojamai savivaldai galutinai įsitvirtinti, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2008 09 15 d. Nr. X-1722 31 straipsnio 5 punktu, kuris teigia, kad seniūnų interesams atstovauti valstybės institucijose ir Lietuvos savivaldybių asociacijoje steigiama Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija (LSSA), sukurptas biurokratinis, nieko bendra su tikrąja savivalda neturintis darinys. Paskelbta ir Asociacijos misija: „Spręsti savo narių bendrąsias problemas, atstovauti narių bendruosius interesus, koordinuoti narių kryptingą veiklą patirties dalijimuisi, kvalifikacijos kėlimui bei teisėtai gynybai, stiprinti vietos savivaldą“ (kalba netaisyta). Kokios ten bendrosios problemos, kokie ten bendri seniūnų interesai, kam reikalinga koordinuota veikla ir patirtis bei gynyba (nuo ko?) – akivaizdu: tvirtinti administruojamą savivaldą, žlugdyti tikrąją, demokratišką savivaldą.

Ne seniūnų, o bendruomenių interesams turi būti atstovaujama valstybinėse institucijose, todėl tai gali atlikti tik bendruomenėms atstovaujantys dariniai. Tačiau šis, vietos bendruomenių nerinktas, LSSA prezidento ir dešimties viceprezidentų valdomas, junginys jau veikia kaip savivaldą administruojantis biurokratinis darinys.

Artėja rinkimai į savivaldybių tarybas, o ir Seimo rinkimai taip pat ne už kalnų. Kur veiklios vietos bendruomenės, turėtų jos įsijungti į rinkiminę kampaniją, gal net kelti savo kandidatus. Išvešėjus administruojamai savivaldai, vietos bendruomenės turėtų prabilti visu balsu, naikinti įteisintą biurokratišką, administruojamą savivaldą.

Bus gundymų, bus pažadų. Todėl visuomenė ne ausis į būsimų kandidatų kalbas, kurios paprastai prilygsta lakštingalų suokimui, turi nukreipti, o skvarbų žvilgsnį į kandidatų dorą, nuveiktus darbus, žodžio laikymąsi praeityje bei požiūrį į demokratiškos, o ne į administruojamos savivaldos tvirtinimą.

2010.12.09


Prisijunkite prie diskusijos