Azerbaidžano sostinė Baku
Baku, rugsėjo 28 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ketvirtadienį pareiškė norintis, kad etniniai armėnai liktų Karabache, ten Baku surengtam puolimui sužlugdžius atsiskyrusio regiono puoselėtas nepriklausomybės ambicijas.
„Raginame armėnus gyventojus nepalikti savo namų ir tapti daugiatautės Azerbaidžano visuomenės dalimi“, – teigė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija, kurios pastabos buvo paskelbtos po to, kai vos per kelias dienas į Armėniją persikėlė daugiau kaip pusė anklavo populiacijos.
Jerevano duomenimis, nuo sekmadienio, kai Azerbaidžanas atšaukė devynis mėnesius trukusią blokadą, į Armėniją atvyko 70 tūkst. iš 120 tūkst. Karabacho gyventojų.
Regiono separatistai ketvirtadienį sutiko išformuoti savo vyriausybę ir pranešė, kad nuo kitų metų pradžios nepripažinta Karabacho respublika nustos egzistuoti. Azerbaidžano sostinė Baku naktį
Baku pranešimas taip pat buvo paskelbtas po to, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną regione vykdant „etninio valymo“ kampaniją. „Nikolas Pašinianas puikiai žino, kad armėnai gyventojai palieka Karabachą savo noru, – tvirtino užsienio reikalų ministerija. – Tai yra jų asmeninis sprendimas, kuris neturi nieko bendra su priverstine migracija.“
Kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze? Kaip praneša agentūra AFP, Azerbaidžanas rugsėjo 19-ąją pradėjo antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, reikalaudamas, kad Armėnija visiškai išvestų savo pajėgas. Trumpai priminsime: šis rajonas pagal tarptautinę teisę nepriklauso Armėnijai, todėl Jerevanas, remiantis pasaulinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis, neturi jokių teisių į Karabachą.
Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino labai teisingą pareiškimą: „Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – pabrėžiama Gynybos ministerijos pranešime.
Rugsėjo 20-osios rytą tapo žinoma, kad oficialusis Baku ragina Karabacho regiono armėnus separatistus sudėti ginklus ir pasiūlė derybas su Armėnijos atstovais Jevlacho mieste, jei šie pasiduos.
Azerbaidžano prezidentūra paskelbė pareiškimą: „Kad būtų sustabdytos antiteroristinės priemonės, nelegalios Armėnijos ginkluotosios pajėgos turi iškelti baltą vėliavą, sudėti visus ginklus, o neteisėtas režimas turi atsistatydinti. Kitaip antiteroristinės priemonės bus tęsiamos iki galo“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Kokią poziciją turėtų užimti Lietuva? Vienintelis teisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis – reikalauti, jog ginkluoti armėnų separatistai pasitrauktų į Armėniją be kraujo praliejimo. Vienintelis teisingas Lietuvos diplomatijos pareiškimas – kaltinti meluojančią, išsisukinėjančią, intrigas Briuselyje ir Strasbūre rengiančią Armėnijos valdžią. Azerbaidžanas nuo 2020-ųjų rudens, po savo sėkmingos 44 paras trukusios karinės operacijos, kantriai laukė, kol Armėnija gera valia iš Karabacho išves visas savo pajėgas. Bet pastaruosius trejetą metų oficialusis Jerevanas nesilaikė duoto žodžio, ignoruodamas tiesą, jog Karabachas – tai ekonominis Azerbaidžano rajonas. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas nuolat begėdiškai melavo: oficialių derybų metu pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, tačiau kovinės armėnų separatistų grupės, remiamos Jerevano, vis tik nesiliovė rengusios kruvinas provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius, minavo kelius, kuriais važiuodavo azerbaidžaniečių kariai, mėgino į Karabachą neteisėtai įvežti iš Rusijos gautos ginkluotės. Tad ar nuostabu, jog Azerbaidžanas neteko kantrybės? Juk nuo 2020-ųjų rudens prabėgo treji metai. Tiek laiko turėjo užtekti, jog Armėnija atsikvošėtų ir pripažintų Karabachą esant azerbaidžanietišką. Tai – ne jų teritorija.
Taigi Azerbaidžanui nusibodo laukti. Dėl šaudymų šių metų rugsėjo 19 – 20 dienomis kaltas pats N. Pašinianas, pavyzdžiui, visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, pasveikinęs neteisėtus armėnų separatistų rinkimus Karabache. Kalti ir bedančiai Europos Sąjungos lyderiai, griežtai netrinktelėję kumščiu į stalą, kad Armėniją laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų – gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Atvirai kalbant, ES lyderiai dvigubai kalti, nes visus pastaruosius metus slapta pataikavo armėnų separatistams ir savo metų metais trunkančiais demagogiškais pliurpalais trukdė Azerbaidžanui elgtis ryžtingai susigrąžinant savas žemes. ES dviveidiškumas ypač akivaizdus, kai lyginame Ukrainą ir Azerbaidžaną. Ukrainai niekas nepriekaištauja, kai ji jėga vaduoja savas teritorijas. Azerbaidžanui kažin kodėl puolame priekaištauti, kai šis ginklu gina savo Karabachą.
Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto
Todėl negaliu pritarti Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui, socialiniame tinkle X (buvęs Twitter) pareiškusiam: „Azerbaidžano pradėta karinė operacija kenkia tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti ilgalaikę taiką. Raginame nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti dialogą tarp Baku ir Karabacho armėnų, nes tai vienintelis kelias į taikų sambūvį“.
Atkreipkite dėmesį: Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nedrįso nė užsiminti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano žemė. Įsidėmėkime: mūsų vyriausiasis diplomatas pabijojo pabrėžti, jog visos tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti pykčius tarp Azerbaidžano ir Armėnijos patyrė fiasko. Ponas G. Landsbergis neturėjo drąsos kalbėti atvirai: visur, kur ES įsikišdavo, mėgindamos išsaugoti taiką, baigdavosi liūdnai. Moldova iki šiol neatgavusi Padniestrės, 2008-aisiais Sakartvelas (Gruzija) buvo užpultas Rusijos ir neteko dviejų regionų, 2014-aisiais Ukraina, užpulta Rusijos, neteko Krymo. O 2022-ųjų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tad kuo toliau – tuo blogiau. Užuot pripažinę savo klaidas ir klystkelius, Europos vadovai nesiliauja tauškę nesąmones.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis štai ką pareiškė socialiniuose tinkluose: „Šiandien iš buvusios Karabacho srities sklinda niokojančios naujienos. Azerbaidžano kariniai veiksmai turi būti nedelsiant sustabdyti, kad būtų galima užmegzti nuoširdų Baku ir Karabacho armėnų dialogą“. Tačiau šis ponas nepaaiškino, kaip gi pradėti nuoširdų dialogą, jei viena iš pusių jo nenori?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekus pliurpė ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jis virkavo, esą „visa Europa smerkia karinį eskalavimą ir apgailestauja dėl gyvybių praradimo“.
Nenuostabu, kad, pataikaudamas savo didiesiems broliams Europos Sąjungoje, ėmė verkšlenti ir ponas G. Landsbergis, beje, visai neseniai viešėjęs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Regis, kelionių į Jerevaną ir Baku metu turėjo suprasti, jog vienintelė galimybė pažaboti armėnų separatistus – kumštis. Bet ponas G. Landsbergis viešojoje erdvėja nedrįsta atskleisti tikrosios tiesos, kokia ji bebūtų karti. Jis linkęs kalbėti tik taip, kaip jam leidžia didieji broliai ES vadovybėje.
Tad, kaip bežiūrėsi, o Lietuvos diplomatai – ES pastumdėliai. Kaip mums liepia, taip ir šaukiame. Jei įsako draskyti akis Kinijai dėl Taivano – puolame Kiniją. Jei rekomenduoja teisinti armėnų separatistus, – klusniai vykdome visus Briuselio ir Strasbūro įsakymus.
Tad lietuviškoji diplomatija šlubuoja. Regis, šiandien vienintelis Azerbaidžanas pajėgs susigrąžinti savo žemes. Bet, užuot jį pasveikinę, mes jį kritikuojame. Vardan ko priekaištaujame tiems, kurie teisūs?
Azerbaidžano vėliava
Baku, rugpjūčio 14 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas pirmadienį apkaltino Armėniją, kad ši prie abiejų šalių sienos telkia karius ir planuoja vykdyti karines provokacijas.
Įtampa tarp Baku ir Jerevano pastarosiomis dienomis paaštrėjo, Armėnijai savo ruožtu apkaltinus Azerbaidžaną blokuojant ginčijamame Karabacho regione gyvenančius armėnus ir paraginus Jungtines Tautas (JT) įsikišti.
„Pastarosiomis dienomis prie valstybės sienos buvo sutelkta daug ginklų, karinės įrangos ir karių, siekiant surengti dar vieną karinę avantiūrą“, – pareiškė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija.
Ji kartu nurodė, kad Jerevanas Karabache, kur nuo 2020 m. veikia Rusijos taikdariai, taip pat esą įkurdino karinę infrastruktūrą, ir apkaltino Armėniją kenkiant pastangoms užtikrinti taiką.
„Azerbaidžanas pasilieka teisę ginti savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą visomis teisėtomis priemonėmis, numatytomis JT Chartijoje, ir kitais universaliais tarptautinės teisės instrumentais“, – tvirtino ministerija.
Armėnija paneigė naujausius Azerbaidžano teiginius ir pareiškė, kad jie „neatitinka realybės“.
Azerbaidžanas ir Armėnija laikomi aršiais priešininkais. Kaimyninės šalys jau kelis dešimtmečius vaidijasi dėl Karabacho ir dėl regiono kontrolės yra kariavusios du karus. Jerevanas jau kelis mėnesius kaltina Baku, kad šis blokuoja eismą Lačino koridoriumi – vieninteliu sausumos keliu, jungiančiu Armėniją su Karabachu.
Abiem šalims nepavyksta pasiekti ilgalaikio taikos susitarimo, nepaisant Europos Sąjungos (ES), JAV ir Rusijos tarpininkavimo.
Armėnija ir tarptautinės pagalbos organizacijos yra perspėjusios dėl blogėjančios humanitarinės situacijos Karabache, čia stingant maisto, vaistų ir energijos.
Lietuvos ir Armėnijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Vaagnas Chačaturianas. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip, balandžio 19-ąją Vilniuje viešėjo Armėnijos prezidentas Vaagnas Chačaturianas. Taip, balandžio 19-ąją surengtas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos oficialus susitikimas su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Taip, darbotvarkė, kaip skelbė Lietuvos prezidento komunikacijos grupė, turininga: aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos prezidento internetiniame puslapyje dar tvirtinta: Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas, o Prezidentas G. Nausėda teigė, kad „Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas“.
Kokių dar gražių žodžių ir minčių pažėrė G. Nausėda? Mūsų Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai, be kita ko, aptarė ir Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Tada abiejų šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą.
O Pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų: kartu su Armėnijos Prezidento dukra Arpine Chačaturian lankėsi Vilniaus lopšelyje-darželyje „Jurginėlis“ bei Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centre.
Remiantis LR Prezidento kumunikacijos išplatintais tekstais, – nors apsiverk iš laimės, kaip viskas gražu, prasminga, teisinga, demokratiška, civilizuota.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Tačiau visa tai – tik išorė, tik paviršius. Tikrasis Armėnijos veidas – visai kitoks. Armėnija iki šiol negrąžinusi Azerbaidžanui visų iš jo neteisėtai 1988 – 1994 metais atplėštų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Visa tarptautinė bendrija, įskaitant ir Lietuvą, pripažįsta, jog Karabachas – ne Armėnijos, o būtent Azerbaidžano žemė. Oficialusis Baku iki 2020-ųjų rudens kantriai prašė, jog Vakarai padėtų iš Armėnijos atgauti šį regioną taikiomis priemonėmis.
Bet Vakarai gudravo: viešai pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, užtat slapta rėmė armėniškąjį separatizmą ir pusiau oficialiai prievartavo azerbaidžaniečius, kad šie Armėnijai paaukotų Karabacho regioną.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Mano supratimu, Azerbaidžanas pasielgė teisingai: 2020-ųjų rudenį karinės operacijos metu pamėgino išvaduoti Karabachą jėga. Per 44 dienas trukusią karinę operaciją didžiąją dalį Karabacho susigrąžino. Armėnijos separatistai, padedami vadinamųjų „rusų taikdarių“, dabar kontroliuoja vos keleta procentų.
Deja, oficialusis Jerevanas vis tiek nerimsta. Užuot taikiai pasitraukęs iš žemių, kurios jam nepriklauso, rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas. Diplomatines, diversines, karines. Oficialusis Jerevanas vis dar kaulina paramos iš Vakarų, kad Paryžius, Briuselis ar Strasbūras spustelėtų azerbaidžaniečius kompromisams. Pavyzdžiui, užpuola azerbaidžaniečių pasieniečius, o paskui šaukia, kad tai azerbaidžaniečių kariai šaudo (nors šie imasi tik atsakomųjų veiksmų). Tuomet reikalauja karinės pagalbos tai iš Maskvos, tai iš Paryžiaus. Slapta atsiveža ginklų net iš agresyvaus, totalitarinio Irano. Savo teritorijoje Giumri mieste vis dar laiko Rusijos karinę bazę. Vis dar nepasmerkę savo teroristų iš ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak organizacijų. Remiantis lietuviška patarle, pats muša – pats rėkia.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos prezidento V. Chačaturiano oficialus vizitas į Vilnių – viena iš informacinių Jerevano provokacijų. Pažiūrėkit, kokie mes gražūs, taikūs. Organizuojame ekonominius forumus, norime tapti Europos Sąjungos dalimi, mums rūpi vaikų darželiai ir sunkiai sergantys ligoniai. Žodžiai – teisingi, o darbai – niekingi. Negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius neteisėtai okupuotų žemių, seka pasakas apie prieš tūkstantį metų ten neva egzistavusią kažin kokią Armėnijos karalystę, sąmoningai nutyli, kaip kadaise azerbaidžaniečius žiauriai vijo ne tik iš Jerevano, bet ir iš Karabacho sostinės Hankendžio (iš viso – maždaug milijonas pabėgėlių). Slepia, kaip dar visai neseniai organizavo kruvinus teroristinius išpuolius Europoje, JAV, Australijoje, kaip dabar žiauriai elgiasi su jų nelaisvėn patekusiais azerbaidžaniečių kariais.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai. Taip gyveno iš savo namų išvyti azerbaidžaniečiai
Mano supratimu, Lietuva neturėtų šiandien priimti nė vieno Armėnijos politiko: nei prezidento, nei premjero, nei kultūros ar sporto ministro. Pirma apsišluokite savo kieme: atiduokite Azerbaidžanui tai, ką klasta ir jėga užgrobėte 1988 – 1994-aisiais metais, atsiprašykite Azerbaidžano už jam padarytas skriaudas (apie kompensacijas – nė nekalbu), pažadėkite, kad daugiau nerengsite pasienio zonose provokacijų, štai tada būsite laukiami svečiai Vilniuje. O kol elgiatės labai panašiai kaip kaimynines šalis puldinėjanti Rusija, – jums Lietuvos vartai užtverti.
Jei vis tik oficialus Armėnijos prezidento vizitas į Vilnių buvo neišvengiamas, Lietuvos prezidentas privalėjo bent paklausti pono Vaagno Chačaturiano: kada iš Karabacho išvesite visus savo separatistus? Bet, remiantis oficialiais LR prezidento komunikacijos grupės pranešimais, mūsų prezidentas apie tai nė neužsiminė.
Azerbaidžano saugumo tarnybos sulaikė keturis asmenis, kurie įtariami pasikėsinę į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę. Oficialūs Azerbaidžano pareigūnai tvirtina, kad įtariamieji sulaikyti Garadagsko rajone. Pas juos aptiktas nusikaltimo įrankis (šaunamasis ginklas) ir šaudmenų. Suimtųjų pavardės neskelbiamos.
XXX
Slaptai.lt primena, kas jau buvo rašyta šia tema Gintaro Visocko publikacijoje„Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?“
Išpuolis prieš Azerbaidžano politiką surengtas kovo 28-ąją. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Z. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Fazil Mustafa. Azerbaidžano parlamento deputatas
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negalėjo pasakyti nieko konkretaus.
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano smogikai
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Taip, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kompromituoja Prancūziją. Būtų galima dar aštriau tarti: Prancūzijos lyderis kompromituoja tiek Europos Sąjungą, tiek NATO, nes šios organizacijos gerbia šalių teritorinio vientisumo principus, jų laikosi, o štai Prancūzijos vadovas demonstratyviai nusispjauna į pasaulio pripažintas teritorinio vientisumo taisykles, kai kalbama apie Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Karabacho.
Taigi: tarptautinė bendruomenė visuose savo dokumentuose teigia, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Ką tai reiškia? Aiškiau nė nebūna: visi armėnų kariškiai privalo kuo greičiau nešdintis iš šių teritorijų. Nebent oficialusis Baku jiems būtų leidęs pasilikti. Bet Azerbaidžanas niekad nesutiko padovanoti Armėnijai nė vieno Karabacho žemės centimetro. Be kita ko, Azerbaidžanas beveik tris dešimtmečius prašė, kad Europa padėtų jam taikiai susigrąžinti Karabachą. Derybinė Minsko grupė turėjo užtektinai laiko (tiksliai kalbant, – 28-erius metus), kad įtikintų oficialųjį Jerevaną atiduoti tai, kas jam nepriklauso. Deja, Minsko grupė, kuriai didelės įtakos turėjo oficialusis Paryžius, elgėsi keistai, nesuprantamai – nespaudė agresorės Armėnijos, kad ši paliktų svetimas žemes. Greičiau spaudė Azerbaidžaną, kad šis susitaikytų su teritoriniais praradimais.
2020-ųjų rudenį, nusivylęs Minsko grupės tūpčiojimais vietoje, Azerbaidžanas panaudojo karinę jėgą – susigrąžino beveik visą Karabachą. Azerbaidžanas pasielgė teisingai – kiek gi galima laukti? Juk mes nesmerkiame Ukrainos, kai ši jėga vaduoja savo žemes. Mes nesmerksime ir Gruzijos (Sakartvelo), kai jis karinėmis priemonėmis sumanys susigrąžinti Pietų Osetiją su Abchazija, nepriekaištausime ir Moldovai, kai ji ims jėga vaduoti Padniestrę! Nes šalių teritorinis vientisumas – vertybė, kurią reikia gerbti, puoselėti ir ginti. Tad kodėl Azerbaidžano pastangų Prancūzija nelaiko teisėtomis?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Deja, tenka konstatuoti, kad po sėkmingos 44 paras trukusios azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį Prancūzija griebėsi bjaurių gudrybių, kad tik pakenktų sėkmingai savas žemes vaduojančiam Azerbaidžanui. Sąžiningai kalbant, Prancūzija atvirai stojo rūpintis ne aukos, o agresoriaus interesais. Kiek tuomet prancūziškai išlieta purvo, esą Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą, esą kaltas dėl naujų įtampų Pietų Kaukaze, esą nesirūpina civilių saugumu! Įsidėmėtina ir tai, kad tais metais Prancūzijoje prieš Azerbaidžano diplomatines ir kultūrines atstovybes Armėnijos atstovai surengė kruvinų išpuolių, tačiau nei Prancūzijos žvalgyba, nei Prancūzijos policija nesulaikė riaušininkų, niekas iš armėniškąjį separatizmą remiančiųjų nebuvo nuteistas.
Šiandien – 2022-ųjų rudenis. Per pastaruosius dvejus metus Prancūzijos elgesys nepasikeitė. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, viena vertus, tvirtina norįs kuo greičiau pasirašyti taikos susitarimą su Azerbaidžanu pripažindamas Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, antra vertus, ieško bent menkiausio preteksto nepasitraukti iš Karabacho. Viena iš pamėgtų N. Pašiniano taktikų – rengti karines provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius ir šaukti, esą tai azerbaidžaniečiai pyškina į „vargšus armėnus“. Arba slapta minuoti teritorijas, kurias anksčiau ar vėliau privalės grąžinti Azerbaidžanui.
Kita taktika – ieškoti užtarimo Paryžiuje. O Prancūzijos prezidentas, tarsi būtų ne Prancūzijos, bet Armėnijos pastumdėlis, vėl šaukia, esą tai Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Ne veltui Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui pritrūko kantrybės ir jis viešai pareiškė: Azerbaidžanui nebereikia Minsko grupės paslaugų, Azerbaidžanui nepriimtini tendencingojo Paryžiaus tarpininkavimai. Neoficialiuose diplomatiniuose pokalbiuose oficialusis Baku net juokavo: jei ponas E. Macronas taip atkakliai siekia išplėsti Armėnijos teritoriją, tegul armėnams atiduoda, pavyzdžiui, pietų Prancūziją. Teisingas pastebėjimas: kas Prancūzijos prezidentui suteikė teisę dalinti svetimas teritorijas? Jei jau sąžiningai ieškome kaltųjų dėl 2020-ųjų rudens karo, turime pripažinti, jog, vaizdžiai tariant, dėl 2020-ųjų karo kalta … ir bedantė Minsko grupė, nesugebėjusi padėti Azerbaidžanui, ir Paryžius, visąlaik slapta kurstęs separatistines Jerevano viltis.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidento dar būtų galima pasiteirauti, kodėl prancūzų slaptosios tarnybos taip ir nesučiupo nė vieno šių metų spalio mėnesį riaušes prie Azerbaidžano atstovybių Paryžiuje rengusio armėnų separatisto? Bjaurių išpuolių 2022-ųjų spalio mėnesį būta dviejų. Po pirmojo, kuomet susirūpinęs Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas paskambino į Paryžių, E. Macronas pažadėjo: daugiau nepasikartos. Bet – pasikartojo.
Prancūzijos lyderio žodis – nevertas nė sudilusio skatiko?
Beje, šių metų spalio 10-osios vakarą Vašingtone nežinomi asmenys iš automatinių ginklų apšaudė Azerbaidžano diplomatų automobilį. JAV slaptosios tarnybos kaltininkų dar nerado. Greičiausiai ir nesučiups, mat JAV, kaip ir Prancūzijoje, gyvena gausios armėnų bendruomenės. Oficialusis Vašingtonas, kuomet iškyla Karabacho tema, taip pat nėra iki galo nuoseklus.
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Rusijai tebetęsiant karinę invaziją į Ukrainą, jos pačios viduje kyla separatistinės nuotaikos.
Šių metų liepos mėnesį aktyvią veiklą pradėjo naujai įkurta Laisvų tautų lyga, vienijanti aktyvistus prieš Rusijos imperializmą, socialines, politines ir pilietines organizacijas, kurios pasisako už tikrą Rusijos Federacijos nelaisvų tautų ir teritorijų suverenitetą.
Savo tikslais organizacija įvardina siekį suburti antiimperialistinius aktyvistus Rusijos Federacijoje, apmokyti žmones administraciniais tikslais, ieškoti sąjungininkų tarptautiniu mastu bei reikalauti realaus suvereniteto nelaisvų tautų teritorijoms Rusijos Federacijoje ir kovoti už jų apsisprendimo teisę.
Kol kas, ši socialinė ir politinė platforma vienija baškirų, buriatų, ingrų, kazokų, kalmukų, totorių ir erzų tautinius judėjimus, tačiau, anot Laisvų tautos lygos atstovų, prie jų prisijungti turėtų ir daugiau Rusijos etninių mažumų.
Vienas iš Laisvų tautų lygos lyderių, Kalmukijos Respublikos visuomenės ir politikos veikėjas Vladimiras Dovdanovas aiškina, kad į judėjimą įsitraukia vis daugiau Rusijos Federacijoje esančių tautų.
„Mes pašnekėjome su baškirais, Kaukazo tautomis, jie kol kas neprisijungė, bet prisijungs. Po to kalbėjome su totorių tauta ir kitomis tautomis. Mes nusprendėme sukurti Laisvų tautų lygą, nes visos mūsų tautos, visos 22 respublikos bei daugiau nei 200 mažų etninių tautų, jos miršta, asimiliuojasi ir nyksta jų kultūros“, – Eltai teigė V. Dovdanovas.
Dėl persekiojimo turėjo emigruoti į Lietuvą
Oirat–Kalmukų žmonių kongreso pirmininko pavaduotojas aiškina, kad kalmukų tauta, prasidėjus karui Ukrainoje rengė protestą prieš karą. Dėl šios priežasties prasidėjo kalmukų persekiojimas ir V. Dovdanovui teko emigruoti.
„Turėjau emigruoti į Lietuvą po to, kai mūsų kongresas po karo pradžios suorganizavo retą protestą prieš karą ir ragino mūsų respublikos ir visos Rusijos jaunimą neiti į tą karą, nedalyvauti nusikaltimuose, kuriuos daro Rusijos armija. Nors tuo metu paviešintų nusikaltimų nebuvo, bet mes jau žinojome, kad Rusijos armija tai darys“, – sakė Laisvų tautų lygos atstovas.
Jis tikino, kad kalmukų tauta buvo du kartus istorijoje deportuota, prieš juos Rusijoje buvo vykdomas genocidas Rusijos pilietinio karo metu XX a. pradžioje ir 1943 m., žmonės tremiami į Sibirą, o pilietinio karo metu buvo nužudyta 120 tūkst. kalmukų, kas sudarė daugiau negu pusę tautos.
„Dėl to žinojome, kas yra rusai ir ką jie darys Ukrainoje. Dėl to parašėme pareiškimą, du kartus, ir mus pradėjo persekioti, vieną iš mūsų pasodino į kalėjimą, jis tiesiog nespėjo išvykti iš Rusijos, mūsų pirmininkas išvyko į JAV. Aš per Turkiją atvykau pas jus į Vakarus“, – teigė V. Dovdanovas.
Organizuoja protesto akcijas visame pasaulyje, siekdami išsilaisvinimo iš Rusijos priespaudos
Liepos 23 dieną Laisvų tautų lyga surengs taikias gatvės akcijas skirtinguose pasaulio miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Tautinių judėjimų aktyvistai eis į mitingus siekdami konsoliduoti antiimperines jėgas.
Pasak V. Dovdanovo, tokia data mitingams buvo pasirinkta, nes kiekvienais metais trečią liepos savaitę JAV skelbia nelaisvėje esančių tautų savaitę, taip siekdamos parodyti solidarumą su nelaisvomis tautomis, kurias kontroliuoja autoritarinės vyriausybės.
„1959 metais, JAV prezidentas Eizenhaueris pasirašė rezoliuciją „Dėl nelaisvėje esančių tautų savaitės“. Dėl to mes kreipėmės ir į prezidentą Bideną, kad jis prisidėtų prie mūsų tautų išlaisvinimo iš kolonijinės Rusijos Federacijos priespaudos. Po visą pasaulį vyks mūsų mitingai, piketai ir Vilniuje jis taip pat bus“, – sakė Laisvų tautų lygos atstovas.
Mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje, planuojamas liepos 23 d. 14 val.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir naikintuvai
Gintaras Visockas
Šių metų balandžio pradžioje „The Boston Globe“ apkaltino proarmėniškus lobistus JAV Kongrese, kad šie, talkindami Armėnijai, talkina tuo pačiu ir Rusijai. Nes Jerevanas visuomet bičiuliavosi ir tebesibičiuliauja su Kremliumi nepaisant karts nuo karto pasitaikančių trinčių.
Omenyje turimas Polo Anuzio straipsnis, kuriame klausiama, kodėl JAV Kongreso atstovai remia prorusišką separatistinę respubliką. Būtent toks straipsnio pavadinimas.
Beje, kai kalbama apie „prorusišką separatistinę respubliką“, dažniausiai omenyje turimi dariniai, kuriuos Kremlius dirbtinai, naudodamas grubią karinę jėgą, įkūrė Ukrainos teritorijoje -Donbaso ir Luhansko regionuose.
Polas Anuzis – asociacijos 60 Plus prezidentas, Pagyvenusių žmonių asociacijos vadovas, buvęs Respublikonų partijos Mičigano valstijoje pirmininkas. Dar labai svarbu – jis yra lietuvių kilmės.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Sakydamas „prorusiška separatistinė respublika“ teksto autorius P. Anuzis šį sykį turėjo omenyje ką kitą. Jis kalbėjo apie Karabachą, kurį iš Azerbaidžano 1992 – 1994 jėga atėmė Rusijos remiama Armėnija ir šį Azerbaidžanui priklausantį regioną tebevadina Arcahu (per 2020-ųjų rudens karinę kampaniją Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, susigrąžino apie tris ketvirtąsias šios teritorijos ir linkęs kuo greičiau atsiimti visas likusias). P. Anuzis kritikuoja į Kongreso žvalgybos komitetą nuo Kalifornijos išrinktą Adamą Šiffą, kuris rūpinosi, jog Amerika Azerbaidžano teritoriją užgrobusiems armėnų separatistams, būtent separatistams, iš valstybės biudžeto atseikėtų gražaus pinigėlio. Šią savo idėją A. Šiffas stūmė drauge su kongresmenais Frenku Pallone ir Džeku Špeieriu iš Demokratų partijos.
Teksto autorius tvirtina suprantąs A. Šiffą. Jis išrinktas Kalifornijoje, kur gausi ir įtakinga armėų diaspora. Jis gali teisintis, esą tiesiog atlieka pareigą savo rinkėjams. Bet bandymai nors vienu doleriu paremti vadinamąjį Arcahą, tai tas pats, kaip finansiškai remti apsišaukėles Donbaso ir Luhansko liaudies respublikas. Tai tas pats, jei kongresmenas Šaltojo karo metais, kai Lietuva kentė sovietų okupaciją, būtų prašęs pinigais paremti Lietuvos socialistinę respubliką, t.y. Lietuvą užgrobusius sovietų okupantus.
Laimė, separatizmą remiantis projektas neįtrauktas į darbotvarkę. Tačiau pasirodė švelnioji versija. Jei negalima atseikėti tiesiogiai Karabachą išlaikyti savo įtakos zonoje siekiantiems armėnų separatistams, tai gudraujama 45 milijonus dolerių skirti separatistus remiančiai Armėnijai, ir dar 2 milijonus dolerių skirti Karabacho teritorijos išminavimui, nors patys armėnų separatistai jį ir užminavo.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
P. Anuzis primena: kai Europos Taryba liepė Rusijai sustabdyti veržimąsi į Ukrainą, Armėnijos atstovas nepalaikė šio Europos reikalavimo. Armėnijoje – net dvi karinės rusų bazės, pagal sutartis įsikūrusios ilgam. Kai Kazachstane kilo neramumai, oficialusis Jerevanas rūpinosi, kad KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kur pirmuoju smuiku griežia Kremlius) pajėgos įžengtų į Kazachstaną ir ten gintų Rusijos interesus. Neleistina užmiršti: Rusija finansavo JAV esančias armėnų organizacijas, kad šios amerikiečius kiršintų su turkais (Turkija – NATO narė). Niekam ne paslaptis, jog 1970 – 1980 metais KGB finansavo armėnų teroristinę organizaciją „Dašnakcutiun“. O kur dar žinia, jog Armėnija perdavė Rusijai keturis savo naikintuvus drauge su lakūnais, kad šie skristų bombarduoti Ukrainos?
Laimė, armėnų lobistai Amerikoje sulaukia vis daugiau rimtų klausimų.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, šalia kitų apibūdinimų vieną chrekterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.
Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmonės, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia – suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.
Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdieniška, niekada neišbandyta veikla. Tai – pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkis. Ji, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.
Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip infliuenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolinias, visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gan skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.
Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojai privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akyvaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.
Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.
Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimas kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystėNeleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta – paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją – tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir prėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.
Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra – parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.
Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.
Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.
Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…
Tendencingųjų luomas
Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.
Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.
Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.
Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.
Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.
Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.
Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.
Grubiausia Armėnijos klaida
O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.
Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.
Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.
Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?
Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi. Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.
Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas
Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.
E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.
Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.
Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?
E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau.
Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?
Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.
Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas
Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.
Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.
Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.
Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…
Štai taip!
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi…
Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.
Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.
Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.
Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.
Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?
Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?
Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.
Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.
Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?
Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?
Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.
Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.
Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.
Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.
Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.
Jerevanas. Slaptai.lt foto
Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.
Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.
Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.
Prieš keletą dienų Libano sostinėje Beirute automobilio avarijoje žuvo Abramas Tovmasianas.
Į rugsėjo 5-ąją nutikusią nelaimę galima nekreipti dėmesio – daug juk vyrų žmonių žūsta keliuose. Tačiau Abramas Tovmasianas – ypatinga persona. Remiantis užsienio spauda, šis vyras priklausė teroristinei organizacijai ASALA (iššifravus – Slaptoji Armėnijos išvadavimo armija). Šis vyriškis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai Paryžiaus tarptautiniame Orli oro uoste armėnų terorstai prieš keletą dešimtmečių surengė išpuolį prieš civilius keleivius skraidinti turėjusį lėktuvą, paskui – kai kariavo prieš azerbaidžaniečius Kalnų Karabache.
Ilgokai manyta, kad A.Tovmasianas atitolo nuo ASALA, kuri buvo sukurta 1975-aisiais, o maždaug 1990-aisiais dėl kilusių tarpusavio nesutarimų neva nustojo egzistavusi. Tačiau ką jis 2020-ųjų rugsėjo mėnesį veikė Beirute? Nejaugi poilsiavo? O gal turistavo, fotografuodamas architektūros paminklus?
Manoma, kad ASALA, nors ir aptilusi, vis tik niekada nenutraukė savo veiklos. Tiesiog laukė momento, kada vėl būsianti reikalinga. Beje, profesionaliai paruoštiems ASALA smogikams tiek Armėnijos valdžia, tiek po pasaulį išsibarsčiusi turtinga armėnų diaspora niekad nebūtų leidusi prapulti be žinios. Nė viena pasaulio žvalgyba tokiais kadrais nesimėto – ASALA bendradarbiai buvo puikiai apmokyti, paruošti bet kokio pobūdžio išpuoliams. Po neva iširusios ASALA jie tiesiog buvo pervesti į kitą režimą, vadinamą „gilia konservacija“.
Sulaukę gausių investicijų iš diasporos, vakarykščiai teroristai tapo respektabiliais verslininkais. Jie bičiuliavosi su visais, kas tik duodavo pinigų. Taip pat palaikė draugiškus ryšius ir su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Viena iš „užmigdytų“ ASALA agentų užduočių – įsitvirtinti Libbano valdžios ir verslo struktūrose, kad, išmušus dienai X, būtų galima atlikta oficialias, bet labai slaptas Jerevano užduotis.
Jų operacija sąlyginai pakrikštyta „Sugrįžimas namo“. Tai reiškia, kad sumanyta į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą slapta privilioti tūkstančius Sirijos, Libano ir Palestinos armėnų, kad šie okupuotose, iš Azerbaidžano atimtose žemėse įkurtų gausias kolonijas. Tokių kolonijų šiandien Kalnų Karabachą valdančiam Araikui Arutiunianui verkiant reikia. Kitaip Kalnų Karabacho separatistams vadovaujantis A.Arutiunanas rizikuoja neišlaikysiantis savo rankose atimtų teritorijų, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas bus bejėgis kuo nors jam pagelbėti.
ASALA organizacija
O jei iš Libano, Sirijos ir Palestinos pavyktų ten permesti, sakykim, bent 150 tūkst. armėnų tautybės žmonių, Azerbaidžanui būtų žymiai sunkiau atkurti savo šalies teritorinį vientisumą, o tarptautinei bendruomenei – priverst Armėniją ir jos separatistus laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių.
Akivaizdu ir tai, kad ši perkėlimo operacija reikalaujanti solidžių finansinių investicijų. Jau vien kolonistų kelionė į Kalnų Karabachą kaštuotų gražaus pinigėlio. O kur dar išlaidos, reikalingos juos visus žmoniškai apgyvenant, suteikiant minimalių lėšų pragyvenimui? Juk perkėlėlių neįkursi palapinėse, vien donos ir vandens jiems neužteks.
Turkijos ir Azerbaidžano spauda jau senokai skambino pavojaus varpais – Libano sostinėje Beirute teroristas iš ASALA ponas A. Tovmasianas buvo pasirodęs ne atsitiktinai. Jo užduotis – ieškoti lėšų perkėlimui, taip pat ieškoti – norinčiųjų persikelti.
Tačiau tai, kad banalioje automobilio avarijoje Beirute žuvo A.Tovmasianas, dar nereiškia, kad operacija „Grįžimas namo“ nutraukė darbą. Šių metų birželio 5-ąją Prancūzijos mieste Briuselyje susitikę ASALA, Dašnakcutiun ir Jerevano emisarai sutarė kurti mažąsias kreditines organizacijas Libane ir jų pagalba įsteigti fondą, pajėgų finansuoti masinį Kalnų Karabacho apgyvendinimą iš Libano, Palestinos ir Sirijos perkeltais armėnų tautybės žmonėmis.
Į pagalbą numatyta pasitelkti net palestiniečių ir kurdų teroristines organizacijas.
Šis perkėlimas turėtų būti visiškai slaptas, kad nei Turkija, nei Azeraidžanas, nei tarptautinė bendruomenė, tvirtininanti, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o armėnų separatistai privalo iš jos pasitraukti, jos nepastebėtų ir nepradėtų priekaištauti.
Kariauti išmokyti ASALA teroristai Kalnų Karabache gautų pelningų žemių neva ūkininkavimui. Bet kas žino, ar ten bus auginami vynuogynai, ar įrengtos karinės stovyklos teroristams ruošti.
Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Kalnų Karabachą teroristai grasina paversti teritorija, kurioje negalioja tarptautiniai įstatymai, kur slapčia treniruojami smogikai. Tai būtų tarsi niekieno žemė, kur gyventų kariauti ir žudyti išmokę svieto perėjūnai.
Imtis šių perkėlimų teroristams – labai palankus metas. Po galingo sprogimo Beiruto jūrų uoste nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai, daug gyventojų liko be stogo, darbo. Libanas išties pakliuvo į sunkią finansinę padėtį. Tad ASALA stengiasi pasinaudoti Libaną ištikusiais ekonominiais sunkumais.
Manoma, kad dėl šių perkėlimų sunerimusios ir JAV žvalgybos. Karti patirtis byloja, jog ASALA smogikai savo kruvinų pėdsakų palikę visur – JAV, Europoje, Australijoje, Afrikoje. Jei jiems neduosi deramo atkirčio iš karto, jie ilgainiui galį tapti grėsminga jėga.
Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto
Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.
Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.
Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti”, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.
Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.
Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).
Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.
Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.
Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.
Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.
Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.
Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.
Ciniška kelionės „razina“
KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais.
Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.
„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.
Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!
Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.
Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.
Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka
Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.
Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)
Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.
Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.
Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.
Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.
Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu
Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?
Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.
Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.
Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse
1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.
Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.
Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.
1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).
Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.
PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.
Separatistams atėjo ginkluota pagalba
Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.
1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.
Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.
1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.
Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.
Tęsiasi kompromisų paieška
Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.
Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.
Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.
Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.
Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…
Susitaikius – iškyla naujos grėsmės
Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.
Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.
Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.
To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.
Tęsdamas pokalbius su ES Rytų partnerystės šalių vadovais, šiandien Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda telefonu kalbėjosi su Ukrainos lyderiu Volodymyru Zelenskiu.
Valstybių vadovai aptarė Rytų partnerystės darbotvarkę ir sutarė, kad šiai ES politikos krypčiai reikalingas strateginis požiūris ir ambicinga darbotvarkė.
Lietuvos vadovas priminė, kad Lietuva išlieka ištikima Rytų partnerystės programos rėmėja.
Prezidentas išreiškė aktyvų palaikymą Ukrainos euroatlantinei integracijai ir vykstančiam reformų procesui, ypač prokuratūros ir teismų sistemos, bankų reguliavimo, žemės rinkos liberalizavimo srityse.
„Būtina užtikrinti Ukrainos institucijų nepriklausomumą ir įdiegti antikorupcines priemones. Tai ypač svarbu piliečiams, demokratijai, ekonomikos augimui, Europos bendrovėms svarstant reikšmingas investicijas Ukrainoje“, – pridūrė šalies vadovas.
Ukrainos vadovui Lietuvos Prezidentas akcentavo principinę Lietuvos poziciją dėl Astravo atominės elektrinės saugumo ir Lietuvos sprendimą nepirkti nesaugios elektros energijos iš trečiųjų šalių. Prezidentas kreipėsi į Ukrainą su prašymu dar kartą apsvarstyti elektros nepirkimo klausimą iš Astravo atominės elektrinės.
Lietuvos Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl saugumo ir humanitarinės padėties Donbase bei Krymo regione. Primindamas Lietuvos poziciją dėl paramos Ukrainos teritoriniam vientisumui, Prezidentas akcentavo Rusijos atsakomybę šiame konflikte.
Lietuvos vadovas apgailestavo, kad dėl COVID-19 protrūkio teko atšaukti planuotą dvišalį vizitą į Ukrainą, Kijevą ir Zaporožę, planuotą šių metų kovo mėnesį, taip pat perkelti Ukrainos reformų konferencijos datą.
Prezidentas su Ukrainos vadovu aptarė koronaviruso plitimo dinamiką šalyse, jo užkardymo priemones ir perspektyvas atlaisvinti karantino suvaržymus. Pasidalyta mintimis apie viruso plitimo padarinius socialiniam ir ekonominiam šalių gyvenimui, valstybių paramos ekonomikoms planus bei Europos Komisijos skirtą pagalbos paketą trečiosioms šalims. Lietuvos Prezidentas informavo, kad Lietuva jau skyrė Ukrainai humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Jau daug metų gyvenu Lietuvoje tarp lietuvių, esu Lietuvos pilietis. Bet taip pat labai myliu savo tėvynę Azerbaidžaną. Taigi aš turiu dvi tėvynes. Ir jų abiejų likimai man rūpi. Todėl kartais širdį skauda, kai Lietuvoje paviršutiniškai arba klaidingai apibūdinamas Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Tenka pripažinti, kad kai kurie kadaise dirbtinai Lietuvoje sukurti mitai vis dar gyvuoja – trukdo blaiviau pažvelgti į problemas, su kuriomis susiduria Azerbaidžanas, siekdamas susigrąžinti separatistų okupuotą Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų rajonų.
Tendencingumai dėl rinkimų
Dėka tokių istorikų kaip Algimantas Liekis (jo veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”) Lietuvos visuomenė jau suvokia, jog Kalnų Karabachas, azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas, tikrai nėra Armėnija. Tie laikai, kai Lietuvoje buvo skelbiama vien Jerevanui palanki informacija, – jau praėjo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Tačiau šiandien vis tik norėčiau slaptai.lt skaitytojams priminti keletą niuansų, į kuriuos, mano supratimu, dar neatkreiptas deramas dėmesys. Abipusiam azerbaidžaniečių – lietuvių supratimui tebetrukdo dvigubi standartai, kurie Lietuvoje susiformavo, kai čia kelis dešimtmečius be menkiausios konkurencijos šeimininkavo armėniška propaganda.
Štai neseniai Azerbaidžane buvo surengti parlamento rinkimai. Lietuvos spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose jie įvertinti kritiškai. Negaliu sakyti, jog ten – viskas idealu. Tačiau aš, jau senokai gyvendamas Rytų Europoje, galiu lyginti tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje rengiamus rinkimus, todėl, nesileisdamas į plačius debatus, manau, jog Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Europos valstybės, – per daug tendencingos, per daug kritiškos Azerbaidžanui. Nenarpliosiu šiandien visų rinkiminių detalių, tepasakysiu, jog jei jie būtų surengti ne Azerbaidžane, o, sakykim, Armėnijoje ar Gruzijoje (Sakartvelas), Lietuvoje visi rašytų, girdi, parlamentas išrinktas daugmaž normaliai – be didelių, be grubių pažeidimų.
Europietiška parama
Kitas pavyzdys. Europos Sąjunga svarsto, kiek lėšų dera skirti Rytų partnerystės programai priklausančioms šalims. Jei būtume preciziškai teisingi, principingi, pagalbą kovai su COVID-19 turėtume visoms šalims padalinti vadovaudamiesi ta pačia taisykle, tais pačiais principais. Pavyzdžiui, proporcingai pagal gyventojų skaičių. Bet kol kas ES planuose neįžvelgiu jokio sąžiningumo. Mažytei, vos 3 milijonus gyventojų turinčiai Armėnijai – numatyti net 93 milijonai eurų, o beveik 10 milijonų gyventojų turinčiam Azerbaidžanui – tik 14 milijonų.
Akivaizdus skirtumas ir tarp to, kas numatoma Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijai – 183 milijonai, Ukrainai – 190 milijonų, nors puikiai žinome, kiek kartų Ukraina didesnė ir gausesnė už Sakartvelą (Gruziją). Principų, kuriais vadovaujasi Briuselis ir Strasbūras, žadėdami paskirstyti pinigus, – sveiku protu neperprasi. Vokietijos Bertoldo Beico centro (DGAP), užsiimančio užsienio politika, direktorius Aleksandras Raras įvardino priežastis, kodėl tokios skirtingos proporcijos. Paaiškinimai maždaug tokie: „Azerbaidžanas gaus mažiau pinigų todėl, kad yra turtingas“.
Bet ar tai – teisinga? Juk visokių turtuolių ir visokių vargšų esama. Kartais turtingas žmogus prakuto tik todėl, kad sunkiai dirbo, taupė. O tas vargingai besiverčiantis vargšu tapo todėl, kad atsainiai dirbo, netaupė uždirbtų pinigų, mėgo dažnai ir ilgai atsotogauti. Tad jei vargšui skirsime daugiau paramos, jį dar labiau paskatinsime tinginiauti bei išlaidauti.
Taip pat Europai turėtų rūpėti, kaip tarptautinėje arenoje elgiasi tos Rytų partnerystės šalys, kurios trokšta sulaukti finansinės paramos. Nei Azerbaidžanas, nei Ukraina, nei Gruzija (Sakartvelas) nėra okupavusios svetimų žemių. Armėnija – okupavusi Kalnų Karabachą (tokia visos Europos Sąjungos ir NATO pozicija). Mano supratimu, į šį niuansą būtina atkreipti dėmesį. Juolab kad Armėnija visose tarptautinėse įstaigose, įskaitant ir Jungtines Tautas (JT), ir Europos saugumo ir bendradarbiavo (ESBO) organizacijas, remia agresyvųjį Kremlių, neigiantį savo karinius nusikaltimus Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje.
Neatsižvelgdama į Armėnijos laikyseną tarptautinėje arenoje Europa, mano supratimu, elgiasi labai nesąžiningai. Žadėdama akivaizdžiai didesnes finansines injekcijas agresyvumo neatsisakančiai Armėnijai nei tarptautinėje arenoje padoriai besielgiančioms šalims, ES, nori ar nenori, tampa teritorinius konfliktus skatinančia Europa.
Tikroji Sergėjaus Lavrovo pavardė
Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
Priežasčių, kodėl Azerbaidžanui taip sunku susigrąžinti savas žemes, – daug. Viena iš jų – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. Jei užsienio spaudoje pilna pranešimų, tai Lietuvoje kažkodėl neaptikau rašant, jog Sergėjaus Lavrovo tėvas buvo Gruzijos armėnas Kalantarianas, kilęs iš Tbilisio. Tai kas, kad Rusijos diplomatijos vadovas šiandien pakeitęs savo pavardę į rusišką ir niekur niekad neakcentavo savo kilmės. Mano giliu įsitikinimu, ši aplinkybė – tai dar viena priežastis, kodėl Azerbaidžanui taip keblu visose derybose pasiekti teigiamų rezultatų, jei tik dalyvauja Rusija. Argi šandieninės Rusijos imperinės politikos vienas iš vadovų ponas Sergėjus Lavrovas, neigiantis Ukrainos teises į Krymą, nematantis jokių rusų kareivių Donbase, atmetantis Gruzijos ir Moldovos teises susigrąžinti savo žemes, gali sąžiningai sureguliuoti Armėnijos – Azerbaidžano kivirčą dėl Kalnų Karabacho?!
Raginu atkreipti dėmesį ir į šių metų pradžioje Miunhene surengtą Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano ir Azeraidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą dėl Kalnų Karabacho konflikto ateities. Jų ilgokas viešas ginčas (visą interviu galima rasti youtube.com erdvėje) –nufilmuotas ir viešai prieinamas. Visi, kas jį matė, net ir nieko nežinodami apie šį ginkluotą susidūrimą, puikiai jautė, kurioje pusėje – tiesa. Azerbaidžano vadovas – užtikrintas, ramus, cituojantis visiems žinomus tarptautine teise paremtus argumentus, o Armėnijos lyderis – pasimetęs, susigūžęs, besiremiantis kažin kokios pasauliui nežinomos arcacho tautos teise atplėšti žemės gabalą nuo Azerbaidžano. Jei Lietuvos televizijos būtų parodžiusios tą spaudos konferenciją, net ir patys didžiausi Armėnijos simpatikai suglumtų – o juk Armėnijos premjeras paisto kažin kokius niekus!
Kodėl Iranas prisibijo Azerbaidžano?
Kitas lietuviams vis dar nesupantamas argumentas – Irano laikysena. Lietuviai tradiciškai tebemano, kad Iranas palaiko Azerbaidžaną. Juk abi šalys – musulmoniškos. Bet viskas – atvirkščiai. Žinoma, oficialiai Teheranas – už Azerbaidžano teritorinį vintisumą. Tačiau slapta remiama Armėnija.
Štai neseniai buvo užfiksuota, kaip šimtai Irano benzinvežių važiuoja iš Irano į Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą (youtube.com skelbiami videoįrašai). Akivaizdu, kad tų automobilių vairuotojai (iranietiški automobilių numeriai) pažedė Azerbaidžano teritorinį vientisumą – remiantis tarptautine teise, degalai į Kalnų Karabacho sostinę Hankendį turėtų atkeliauti tik tuo atveju, jei tokį leidimą duotų Azerbaidžanas. Bet Teheranas juk šią ekonominę operaciją atliko negavęs Azerbaidžano leidimo.
Tokių iranietiškų aferų būta ir 1992-1994-aisiais metais, kai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų įsiplieskė kruvinas karas. Tuomet Iranas irgi slapta armėnų separatistams tiekė degalus. Kas dabar žino, kaip būtų pasibaigęs 1994-aisiais užšaldytas konfliktas, jei iš Irano keliavęs benzinas nebūtų pasiekę armėnų separatistų tankų, šarvuočių, sunkvežimių?
Iranas. Nacionalinė vėliava
Manote, kad musulmoniškas Iranas negali draugauti su krikščioniška Armėnija labiau nei su musulmoniškuoju Azerbaidžanu?
Tarp Irano ir Armėnijos – ypatinga draugystė. Abi valstybės yra okupavusios Azerbaidžano teritorijų. Armėnija 1992 – 1994 metais užėmė Kalnų Karabachą ir septynetą aplinkinių ajonų, o Iranas prieš kelis šimtus metų okupavo ypač dideles pietines Azerbaidžano teritorijas. Taip, būtent taip – šiaurinės Irano dalys nėra iranietiškos. Tai – Pietinis Azerbaidžanas, kurį Baku prarado, kai carinė Rusija ir Iranas dalinosi užkariautas teritorijas. Kad įsivaizduotumėte, kaip Iranas bijo Azerbaidžano sustiprėjimo, įtakos, pateiksiu vieną palyginimą: Azerbaidžane šiandien gyvena apie 10 milijonų azeraidžaniečių, o Irane jų – apie 30 milijonų. Štai kodėl Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sustiprėjimu, štai kodėl jam naudinga agresyvi Armėnija.
Iranas negražiai pasielgė ir tuomet, kai jo restauratoriai padėjo armėnams restauruoti keletą musulmoniškų mečečių, išlikusių Kalnų Karabache, Jerevane. Kodėl negalima pagirti Irano pastangų restauruoti šiandieninės Armėnijos teritorijoje atsidūrusių mečečių? Armėnų falsifikatoriai nepajėgė azerbaidžanietiškų maldos namų paversti krikščioniškais maldos namais (per daug akivaizdi būtų klastotė), už tai leido iraniečiams pakeisti azerbaidžanietiškus akcentus į iranietiškus. Kad azerbaidžanietiško paveldo ten neliktų nė kvapo.
Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečių kariams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.
Nepaisant šių kiaulysčių Azeraidžanas elgiasi ypač padoriai, principingai. Oficialusis Baku niekad niekur nedavė nė menkiausio preteksto, jog įmanomos teritorinės pretenzijos Iranui, be to, viuomet, kai kalbama apie Vakarų taikomas sankcijas Techeranui, Baku laikosi nuomonės, kad sankcijos – netinkama spaudimo priemonė.
Štai šiuos dalykus derėtų žinoti, kai kalbama apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus.
Bachramas Zeinalovas yra Lietuvos pilietis (Lietuvoje gyvena per 40 metų), Šiaulių apskrities Azerbaidžano draugijos pirmininkas, tautinių mažumų departamento prie Lietuvos vyriausybės tarybos narys
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.
Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.
Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Padniestrė: istorinis rakursas
Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.
Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.
Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.
Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.
Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.
1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.
Kaip prasidėjo konfliktas?
Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.
Moldovos vėliava
Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.
Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.
Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.
Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.
Prieš ketverius metus vienas iš neįtikėtinų Rusijos kišimosi į JAV vidaus reikalus aspektų buvo … separatistinių judėjimų visoje Amerikos teritorijoje palaikymas bei kurstymas, ypač tokiose vietose kaip Teksasas ir Kalifornija. Šia tema rašo „The Daily Beast“.
Praėjusią savaitę aktyvistų, siekiančių Kalifornijos atsiskyrimo, grupė „YesCalifornia“ paskelbė „Twitter“ paskyroje, kad dalyvaus trečiojoje konferencijoje „Tautų dialogas“, kuri numatyta balandžio mėnesį.
2015 ir 2016 metais tokio pobūdžio konferencijas palaikė Kremlius, subūręs „Rusijos antiglobalistų judėjimą“, vadovaujamą Aleksandro Ionovo. A. Ionovas patvirtino leidiniui „ The Daily Beast“, kad Kalifornijos separatistai, siekiantys atsiskyrimo nuo Vašingtono, dalyvaus balandžio 27 dieną numatytame renginyje. Tačiau jis nepaaiškino, ar į konferenciją atvyks panašaus pobūdžio organizacijos iš Teksaso, Puerto-Riko, Havajų, Škotijos ir Šiaurės Italijos.
Beje, 2015-ųjų ir 2016-ųjų konferencijos buvo surengtos Maskvoje. O šių metų konferencija numatyta vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje. Doneckas – puikus pavyzdys, kaip Rusija moka kurstyti separatizmą.
Tai, kad Kalifornijos separatistai nusprendė dalyvauti balandžio mėnesio konferencijoje, – keistoka. Mat dėl praėjusių vizitų į panašaus pobūdžio susibūrimus Maskvoje organizacija „YesCalifornia“ buvo sulaukusi itin daug kritikos.
Grupė „YesCalifornia“ itin rimtai skaldytojiškos veiklos ėmėsi 2016 metais, kai atvyko į Maskvą parekšti, jog kaliforniečiai nori laisvės nuo Vašingtono, ir susitiko su panašias idėjas puoselėjančiais kolegomis iš Teksaso. Šiuos vizitus greičiausiai finansavo Maskva. Nes tuo metu A.Ionovo grupė „Rusijos antiglobalistų judėjimas“ jau gaudavo iš Kremliaus finansų, taip pat sulaukdavo ir asmeninių Vladimiro Putino padėkų „už draugystės stiprinimą“.
Beje, Rusijos ryšiai su Kalifornijos separatistais buvo kur kas rimtesni nei vien pasyvus dalyvavimas 2016-ųjų konferencijoje. Likus kelioms savaitėms iki JAV prezidento rinkimų 2016-aisiais organizacija „YesCalifornia“ paskelbė banerį su šelmiškai akimis mirksinčio Vladimiro atvaizdu ir užrašu, esą „Kaliforija ir Rusija visąlaik bus draugai“. Socialiniuose tinkluose taip pat buvo sukurta netikrų, separatizmą populiarinančių paskyrų.
2017-aisisias metais vienas iš separatistų lyderių net buvo paskelbęs atidarantis Kalifornijos respublikos ambasadą Maskvoje. Jį rėmė A.Ionovo komanda. „Ambasados“ įkūrimas reiškė, kad ši organizacija trokšta Kremliaus pinigų. Po gausios kritikos „ambasada“ tapo nebeaktyvi. Šiuo metu taip ir neaišku, ar ji dar truputį veikia, ar jau visiškai uždaryta. Tėra pranešimai, jog ši organizacija vėl bandys rengti referendumą Kalifornijoje dėl galimybės išeiti iš JAV sudėties.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
