Nušautas žinomas serbų advokatas, be kita ko, padėjęs ginti buvusį Serbijos lyderį Slobodaną Miloševičių Hagos karo nusikaltimų tribunole, praneša BBC.
57-erių metų Dragoslavas Ognjanovičius buvo nužudytas šeštadienį vakare netoli savo namų Belgrade.
Per šaudymą nukentėjo ir 26-erių metų teisininko sūnus, sakoma Serbijos vidaus reikalų ministerijos pranešime. Dr. Ognjanovičius buvo vienas iš S. Miloševičiaus teisininkų komandos, šio amžiaus pradžioje gynusios politiką karo nusikaltimų tribunole, narių.
Buvęs Serbijos prezidentas 2001 metais buvo suimtas ir laikomas Jungtinių Tautų (JT) karo nusikaltimų tribunolo kalėjime Hagoje. Dr. Miloševičiui buvo pareikšti trys kaltinimai: pirmasis susijęs su Kosove įvykdytais žiaurumais, antrasis – su nusikaltimais Kroatijoje, o trečiasis – su nuo 1992 iki 1995 metų Bosnijoje galimai vykdytu genocidu.
2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.
Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.
„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.
Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.
Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.
S.Praljakas taip pat kėlė retorinį klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.
Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.
S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.
Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.
Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.
Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.
Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.
Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.
Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.
Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.
Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.
Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.
Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.
Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…
Vienas iš Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties karių prisipažino, kad automobilio, kuriuo važiavo ledi Diana, vairuotojas buvo apakintas, rašo Klaudijus Gallas laikraštyje La Stampa.
„Su Velso princesės Dianos mirtimi susijusios istorijos dalyviais tampa SAS komandosas, o tai suteikia naujų bruožų sąmokslo teorijai, susijusiai su 1997 metų rugpjūčio 31-osios naktimi. Neseniai už neteisėtą ginklo laikymą buvo nuteistas vienas seržantas iš SAS. Tame teismo procese buvęs liudytojas neva tai sakęs savo uošviams, kad mirtina avarija, kurioje žuvo ledi Di, buvo sąmoningai išprovokuota žmogaus iš Didžiosios Britanijos specialiųjų padalinių. Skotland Jardas nagrinėja tą informaciją, bet tyrimas kol kas neatnaujintas“, sakoma straipsnyje.
Nuversti lyderiai, gavę prieglobstį Rusijoje, linkę apsigyventi Barvichoje, rašo „The New York Times”. „Tai miestelis lyg iš bukolikų pušyne šalia Maskvos“, – aiškina žurnalistas Andrew I. Crammeris.
Prieš keletą metų Kirgizijos prezidentas Askaras Akajevas apsigyveno Barvichoje po „stresų kupinos dienos“, kaip išsireiškia autorius. Priešais prezidento rūmus Biškeke suplūdo įniršusi minia, ir A.Akajevas „išvažiavo kaip stovi“, kaip vėliau jis pasakojo žurnalistams. Po keleto dienų A.Akajevas atsidūrė valstybinėje sanatorijoje Barvichoje. „Ir geroje draugijoje: tas fantastiškas vilų ir prašmatnių krautuvėlių miestelis, pastatytas aplink sanatoriją, – pustuzinio nuverstų lyderių ir jų šeimų narių gyvenamoji vieta“, – sakoma straipsnyje.
Nėra net abejonių, kad Sirijos prezidentas Bašaras Asadas ir Libijos lyderis Muamaras Kadafis labai atidžiai seka įvykius Egipte.
Juos labiausiai domina, kaip teisiamas buvęs ilgametis Egipto prezidentas Chosnis Mubarakas. Ne tik stebi teismo proceso ypatumus, bet ir svarsto, koks likimas laukia jų pačių. Juk jei į teisiamųjų suolą iš ligoninės atgabenamas Ch.Mubarakas, laikytas amžinu, nepakeičiamu Egipto vadovu, vadinasi, ir Sirijoje bei Libijoje įmanomi kardinalūs pasikeitimai.
Kas domisi žvalgybinėmis temomis, be abejo, bus girdėjęs Ričardo Tomlinsono pavardę. Tai tas pats britas, kurį užverbavo Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos. Verbavo dar tuo metu, kai jis mokėsi Kembridžo universitete. R.Tomlinsonas tvirtina, kad oficialusis Londonas jam pavedė iš Maskvos vogti itin slaptus dokumentus, susijusius su atominio ginklo kūrimu, atlikti keletą sudėtingų užduočių Bosnijoje bei neutralizuoti nelegalių ginklų prekeivių gaują, siekusią parduoti cheminių ginklų Iranui.
Kai kas Londone buvo tikras, kad jaunuolio laukia puiki žvalgybininko karjera. Deja, maždaug po penkerių metų R. Tomlinsonas netikėtai atleistas iš MI – 6. Kodėl britų užsienio žvalgyba atsisakė jo paslaugų – tiksliai niekas nežino išskyrus tuos, kurie priėmė tokį sprendimą. Įdomiausia, kad teisme R.Tomlinsonas nesėkmingai bandė apginti savo teises – įrodyti, jog išmestas nepagrįstai. Tada buvo apkaltintas valstybės paslapčių išdavimu ir … pasodintas į kalėjimą. Ne į bet kokį – į tokį, kuriame kaliniai turi mažiausiai teisių ir privilegijų. Kai išėjo į laisvę, jam kilo mintis parašyti knygą apie išgyvenimus, patirtus dirbant žvalgyboje ir sėdint kalėjime. Nepaisant įvairiausių trukdymų, 2001-aisiais išleido savo pirmuosius prisiminimus, pavadinęs juos „Didelė nesėkme”.
2003 metų kovo 12 dieną Serbijoje nužudytas premjeras Zoranas Džindžičius. Pasikėsinta į premjero gyvybę Serbijos sostinėje Belgrade, prie buvusios Jugoslavijos armijos vadavietės griuvėsių.
Snaiperis į ministrą pirmininką paleido dvi kulkas. Viena įsmigo į nugarą, kita – į pilvą. Pasikėsinimo metu Zoranas, pasiramščiuodamas ramentais, nes žaisdamas futbolą susižeidė koją, lipo iš šarvuoto limuzino ir ruošėsi eiti į Vyriausybės rūmus.
Manoma, kad snaiperis slėpėsi remontuojamame Statistikos instituto pastate. Premjeras mirė vos tik nuvežtas į ligoninę.
Zoranui buvo sukakę 50 metų. Serbijos žiniasklaida teigė, kad su premjeru susidorojo vadinamoji Zemuno nusikaltėlių grupuotė bei buvęs specialiųjų operacijų junginio vadas bei policijos šefas Miloradas “Legija” Lukovičius. 2003 metų vasario mėnesį ši nusikaltėlių grupuotė jau sykį bandė susidoroti su Zoranu.
Praėjusią savaitę būta daug svarbių tarptautinių įvykių, apie kuriuos originaliai diskutavo RTVi laidos “Osoboje mnenije” svečiai.
Šį sykį pats įdomiausias man pasirodė žymaus Rusijos žurnalisto ir rašytojo Viktoro Šenderovičiaus komentaras. Viktorui Šenderovičiui teko pasakoti, kaip jis vertina paskutinįjį Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus kreipimąsi į tautą, ką byloja Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio reikalavimas, jog oficialusis Vašingtonas laikytųsi demokratijos principų, kodėl Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas staiga pareiškė, jog neseniai numiręs Vasilijus Kononovas, kurį latviai teisė kaip karo nusikaltėlį, Antrojo pasaulinio karo metais žudžiusį civilius gyventojus, iš tiesų yra “pasididžiavimo vertas raudonasis partizanas”. RTVi laidos pašnekovas V.Šenderovičius šį sykį buvo priverstas atsakyti net į klausimą, ar galima grupę žmonių negrįžtamai nuskraidinti į Marsą ir ten palikti visiems laikams, mat kelionė atgal į Žemę būtų per daug brangi.
