Necenzūriniais žodžiais aprašinėtas memorialas sovietų kariams. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Antakalnio kapinėse esančias ir Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas Vilniaus miesto savivaldybė audeklu ketina uždengti jau kitą savaitę. Reaguojant į incidentą, kai necenzūriniais žodžiais buvo aprašinėtas memorialas sovietų kariams, taip pat ketinama įrengti vaizdo stebėjimo kamerą.
„Kol taikomos laikinosios apsaugos priemonės, stelos bus uždengtos. Tokią priemonę ketiname naudoti nuo kitos savaitės iki paminklo nukėlimo darbų. Taip pat įrengsime vaizdo stebėjimo kamerą, kuri padės apsisaugoti nuo galimų vandalizmo aktų“, – Eltai teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.
Toks sprendimas priimtas laukiant Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komiteto nutarimo. Kaip trečiadienį sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sprendimas nukelti stelas priimtas siekiant neerzinti žmonių ir apsaugoti objektus nuo vandalizmo aktų. ELTA primena, kad šią savaitę paminklas sovietų kariams buvo apipaišytas necenzūriniu žodžiu.
Šios savaitės trečiadienį Antakalnio kapinėse esančias Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas nuspręsta perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Kaip teigė R. Šimašius, priėmus sprendimą, dar reikės sulaukti JT Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) atsakymo. Ketinama, kad stelų išgabenimo darbai bus pradėti lapkričio mėnesį.
Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje.
Vis tik, Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, sprendimui oponuojantys asmenys kreiptasi į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą. Pareiškėjai prisistatė etniniais rusais. Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Reaguodama į sprendimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, antradienį Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos poziciją. Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, Lietuvos pozicijoje yra pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tęsiant viešųjų miesto erdvių desovietizaciją,Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ketina inicijuoti Antakalnio kapinėse esančių sovietinių skulptūrų perkėlimą į Grūto parką. Be to, nors antkapiai liečiami nebus, R. Šimašius pažymi, kad prie Antakalnio kapinių šiuo metu įrenginėjamas informacinis stendas, kuris, anot jo, tiek vilniečiams, tiek turistams suteiks objektyvų istorijos vaizdą.
„Antakalnio kapinėse esančioje sovietinių kapų dalyje stovi šešios granitinės skulptūros, viena iš jų dar ir su šautuvėliu. Pasitikrinome – kol kas šis skulptūrų ansamblis Lietuvoje saugomas kaip kultūros paveldas kartu su greta esančiais kapais sovietų kariams. Kapų antkapių, žinoma, neliesime, tačiau skulptūrų ansamblio pašalinimą inicijuosiu – po jomis niekas nepalaidotas, o sovietų įprotis kapines paversti ideologijos stabų memorialais yra atgrasus“, – asmeninėje feisbuko paskyroje rašė Vilniaus miesto meras.
Anot R. Šimašiaus, jei Kultūros paveldo departamentas suteiktų leidimą, skulptūros turėtų būti perkeltos į Grūto parką.
„Šiam apsišvarinimo veiksmui reikia skulptūrų atskyrimo paveldo registre nuo antkapių dalies – dėl to jau kreipėmės į Kultūros paveldo departamentą. Jei leidimą gausime, tuomet Grūto parkas galės pasipildyti šešiomis naujomis sovietinėmis granitinėmis skulptūromis“, – pridūrė jis.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip pat Vilniaus miesto meras atkreipia dėmesį, kad šiuo metu prie Antakalnio kapinių įrengiami stendai, informuosiantys apie kapinių paskirtį. Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Jei apsilankysite Antakalnio kapinių sovietinių kapų dalyje, pasijusite tarsi alternatyvioje realybėje – okupantų kariai ten vadinami didvyriais ir partizanais. Įprasta daugelio šalių praktika – tokių antkapių neliesti. Neliesime ir mes, bet tam, kad istorinis vaizdas būtų objektyvus, kaip tik dabar įrenginėjame informacinį stendą, kuris ir vilniečiams, ir turistams leis suprasti, kokie ir kieno čia kapai“, – rašė R. Šimašius.
ELTA primena, kad, viešoje erdvėje pasirodžius raginimams nukelti sovietmetį šlovinančius paminklus, iniciatyvos ėmėsi tiek savivaldybių merai, tiek parlamentarai – šiuo metu Seime valdantieji rengia desovietizacijos įstatymo projektą.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasiūliau keisti Lietuvos kelio ženklų dizainą, kuris yra beveik nepakitęs nuo sovietmečio, ir iškart sulaukiau kai kurių žmonių pasipiktinimo, argi galima? Tikrai, argi galima laisvoje Lietuvoje kalbėti apie viską? O gal visgi būtina!? Rodos, vis dar nebaigėme diskusijos kaip vertinti mūsų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje? Kada pagaliau atsakysime į garsųjį klausimą „Tai ir tada dirbome Lietuvai?“
Sovietų Sąjunga – blogio imperija
Vokietija yra aiškiai atsakiusi sau, kad visiškai atsiriboja nuo nacistinės savo praeities ir viskas, kas su tuo susiję, yra bjauru. Todėl bet kokie paaiškinimai apie tų laikų gerus kelius ar automobilių pramonės laimėjimus bendro negatyvaus režimo vertinimo nekeičia, nes blogio šalyje bet kokia kūryba ir bet kokia veikla galų galiausiai buvo nukreipta blogiui. Ar pastatyta gera autostrada bent kiek gali keisti požiūrį į diktatūrą, jei jos statybai buvo pasitelkiamas prievartinis darbas, o piliečiai kankinami kalėjimuose ir kartu statomos koncentracijos stovyklos? Vokietija supranta savo istoriją, tačiau jos neišsižada ir nepamiršta.
O kaip yra Lietuvoje? Vis dar atsiranda aiškinančių, kad sovietmečiu buvo visai neblogai gyventi, kad visi buvo lygūs, o architektūra ir menas pasiekė aukštumas.. Kaip į tokias kalbas reaguoti bendrapiliečiui, kuris buvo daužomas KGB rūsyje, išvežtas gyvulių vagone į tremtį, iš kurio atimtas visas turtas, kuris už savo pažiūras buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, kuriam buvo uždrausta siekti išsilavinimo, neleidžiama skaityti norimos literatūros, klausyti geidžiamos muzikos, keliauti?
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ant Žaliojo tilto stovėjo ideologizuotos skulptūros. Kai pradėjau reikalauti jų pašalinimo, tuoj atsirado gynėjai, aiškinantys apie aukštą meninį lygį. Sutinku, kad Juozas Mikėnas buvo talentingas menininkas, bet jo ideologizuotos skulptūros negali būti atsietos nuo Sistemos. Štai jo sukurta skulptūrinė kompozicija „Besimokantis jaunimas“ idealizuoja tų laikų jaunimą ir mokslą, o juk jaunuoliai buvo verčiami tapti spaliukais ir komjaunuoliais, mokytis dainų apie Staliną, mokytis beprasmių komunizmo tiesų, cituoti Leniną, Marksą, daug kas negalėjo apskritai stoti į universitetą, nes tėvai buvo nelojalūs režimui, buožės ir t.t. Tai ko verta ta melagingą turinį spinduliuojanti skulptūra „Besimokantis jaunimas“?
O kokia taip pat neadekvačiai kultūros paveldu pripažintų Sporto rūmų architektūrinė vertė? Ar padoru žavėtis vantiniu stogu, kai šie rūmai pastatyti ant žydų kaulų, ant vieno iš iškiliausių visų laikų – Vilniaus Gaono kaulų?
Pasauliui prisistatome simboliais
Kol Lietuva vis dar sunkiai susitaria su savo praeitimi, tol sunkiai sekasi laisvai diskutuoti apie dabartį. Mano pasiūlymas dėl kelio ženklų keitimo kyla iš įsitikinimo, kad laisvoje šalyje nėra temų, kuriomis nebūtų galima laisva diskusija. Visi simboliai – tiek akivaizdesnio turinio meno kūrinai, monumentaliosios skulptūros, tiek abstraktūs simboliai, pasireiškiantys tik dizaino ir spalvinių sąskambių skirtumais – turi didelį poveikį visuomenei, jos kultūrai ir nacionaliniam identitetui. Visai neatsitiktinai britai taip griežtai saugo net keistus, atrodo, anachronistinius simbolinius savo identiteto pasireiškimus, pradedant buityje naudojamais matavimo vienetais ir baigiant dviem čiaupais virš kriauklės. Vienas iš svarių argumentų britams palikti ES, buvo pasipiktinimas Briuselio bandymu kištis į jų nacionalinį identitetą išlaikančių simbolių prasmę.
Pavojingas posūkis į kairę ir dešinę. Slaptai.lt nuotr.
Kelio ženklai irgi yra tokie pat simboliai, tai nėra Dievo duotybė, jų dizainas nėra bereikšmis, jis gali turėti skirtumų. Kaip jie atrodys, tai yra tik tos šalies, taip pat ir mūsų šalies apsisprendimas. Nėra jokio privalomumo laikytis sovietinio dizaino stilistikos. Aš siūlau keisti dizainą, būtent todėl, kad mes nesitapatintume su Blogio imperija, kad ir šių, visur esančių ženklų dizainu būtumėm laisvi, lietuviški, o ne postsovietinai. Kad bet kuris vairuotojas, kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną galėtų pasakyti, čia kitaip! O iki šiol iš Rytų atvykęs žmogus mato, kad skirtingai ženklai yra Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, net ne Lietuvoje.
Kelio ženklai irgi gali būti kitokie
Tarptautinės sutartys numato, kad kelio ženklai visame pasaulyje turi būti funkciškai tokie pat, bet dizainą pasirenka kiekviena šalis. Štai Lietuvoje kelio ženkle raudoni apvadai, reiškiantys draudimą, yra plonos skaisčiai raudonos linijos, o Vokietijoje storos, sodriai raudonos. Lietuvoje mėlyna yra sodrios spalvos, Nyderlanduose tamsios, o Jungtinėje Karalystėje šviesios ir t.t.
Perspėjantis kelio ženklas – laiptai žemyn. Slaptai.lt nuotr.
Visa buvusi Sovietų Sąjunga paveldėjo vienodus kelio ženklus. Lietuva kartu su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ženklus išsaugojo beveik identiškus. Daugiausiai šioje srityje pasistūmėjo Estija, kuri be didelių kalbų nemažai kelio ženklų pakeitė iš esmės. O Lietuvoje net diskusija šia tema kelia įtampų. Kodėl? Viešai pasiūlęs padiskutuoti šia tema daugiausiai dėmesio sulaukiau iš Kremliaus valdomų portalų. Tai jei tai tik funkciniai ženklai, kam plyšauti?
Naujo dizaino sukūrimas ir ženklų keitimas nebūtų brangus, kaip teigia kritikai. Ženklai galėtų būti keičiami tik tuomet, kai jie nusidėvi, kai ateina laikas juos atnaujinti, kai vykdoma kelio rekonstrukcija, keičiamas eismo organizavimas. Nebūtina tai daryti vienu ypu. Taip per keletą metų ar dešimtmetį visas kelių simbolių vaizdas pasikeistų iš esmės.
Esame laisvi spręsti dėl savo šalies, todėl esame laisvi apsispręsti ir dėl kelio ženklų. Ar liekame postsovienėje simbolių erdvėje, ar sukaupsime jėgų būti savarankiški?
Kęstutis Masiulis Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo įstatymo pataisą, kuria neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai simboliai.
„2008 m. Seimas jau priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti sovietinius ar nacistinius simbolius, taigi kaip gali būti, kad objektai su tais simboliais yra paskelbti saugomais valstybės? Šalyje gyvena daug žmonių, kurie patys savo akimis yra regėję ir išgyvenę sovietinį terorą. Beveik nėra šeimos, kurios giminaičiai nebūtų nukentėję nuo sovietinių represinių tarnybų, todėl propagandinių objektų saugojimas yra priminimas apie patirtas skriaudas. Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo dėl laisvės, yra įžeidimas, kad nepriklausoma Lietuva dėl kurios jie liejo kraują, saugo budelių simbolius“, – sakė Seimo narys.
Įstatymo pataisa yra neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių yra vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai herbai, vėliavos, ženklai, uniformos, Vokietijos nacionalsocialistų arba SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai.
Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.
Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.
Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.
Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, net turistai nusifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti?
Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai – meno vertę turintys kūriniai, nes tai – palikimas ateinančioms kartoms. Iš karto kyla klausimas: kodėl tada yra sovietinių skulptūrų muziejus – Grūto parkas? Ar ten esančios skulptūros jau nebe meno kūriniai? Taip galvojant galima buvo palikti ir Leniną Vilniaus Lukiškių aikštėje. Galiu lažintis, kad turistų būtų ne ką mažiau prie jo. O ir vietiniai simpatizuojantys buvusiai santvarkai sovietiniai žmonės sovietofilai turėtų, kur susitikti, prisiminti jaunystę ir sugiedoti Tarybų Lietuvos himną. Išgertų degtinės, užkąstų agurkų, kai kurie iš jų prisimintų, kaip vogė iš gamyklų, pasimelstų asmenybės kultui – Leninui, Stalinui ir panašiems.
