Bepilotė stebėjimo skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebėjimo kameros, veikiausiai, yra tas apsaugos sprendimas, kurį noriai renkasi didžioji dalis gyventojų. Kitas sistemas kameros lenkia galimybe ne tik sužinoti apie turtui ar saugumui kilusią grėsmę, bet ir stebėti įvykius tiek realiu laiku, tiek ir peržiūrėti įrašą vėliau. Nors visos saugos kameros skirtos fiksuoti vaizdus saugomoje zonoje, ne visų jų galimybės vienodos. Šie prietaisai skiriasi funkcionavimo ir vaizdo perdavimo ypatybėmis, maitinimo šaltinio tipu bei vaizdo įrašymo galimybėmis.
HD ir IP kameros
Vaizdo stebėjimo kameros skiriamos į dvi rūšis – HD ir IP. HD yra laidinės kameros, kurios signalą į įrašymo įrenginį siunčia kabeliu. Čia signalas apdorojamas ir paverčiamas gana aukštos kokybės vaizdu, kurį galima peržiūrėti ekrane. Šios rūšies kamerų privalumas – itin paprastas montavimas ir valdymas. IP kameros gali būti ir laidinės, ir belaidės. Belaidės stebėjimo kameros signalą siunčia bekontakčiu ryšiu – WiFi arba 4G. Nors šiuo metu beveik visoje šalies teritorija bevielio interneto ryšio kokybė gana aukšta, laidinė alternatyva vis dar laikoma šiek tiek patikimesne ir tikslesne. Signalo perdavimo kokybė interneto ryšiu labai priklauso nuo konkrečios vietos iš kurios ir į kurią siunčiamas vaizdas: patalpos izoliacijos, sienų storio, reljefo ypatybių ir kt.
Vaizdo fiksavimo ir įrašymo galimybės
Stebėjimo ir filmavimo kamera. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugos kameros skiriasi ir vaizdo fiksavimo galimybėmis. Nors dauguma jų pasižymi itin gerais naktinio stebėjimo parametrais, pasitaiko ir tokių variantų, kurie vaizdą fiksuoja tik šviesiu paros metu. Naktinio matymo režimą turinčių kamerų korpusuose įmontuojama infraraudonųjų spindulių sistema, kuri puikiai išryškina vaizdą, tačiau žmogaus akis jos nemato. Tokiu būdu užfiksuotas naktinis vaizdas yra nespalvotas, tačiau užtektinai aiškus. Renkantis kamerą reikėtų pagalvoti ir apie vaizdo įrašymo specifiką – kai kurios kameros vaizdą siunčia ir įrašinėja atmintyje, kitos – transliuoja vaizdus tik tiesiogiai. Taip pat skiriasi ir filmavimo trukmė – vienos vaizdo kameros filmuoja nuolat, kitos įsijungia tik užfiksavusios stebimoje zonoje judesius, trečias galima įjungti ir išjungti pačiam, nuotoliniu būdu ir taip patalpas stebėti tada, kai reikia.
Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad išsiaiškinus, jog Kinijos gamintojų „Hikvision“ ir „Dahua“ vaizdo stebėjimo kameros turi saugumo spragų, gali tekti keisti bei koreguoti atitinkamus įstatymus, leidžiančius tokias kameras įsigyti.
„Vaizdo stebėjimo kameroms kriterijai yra labai aiškiai pasakyti. Jeigu tai viešasis pirkimas, jis turi atitikti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytas sąlygas. Jeigu įstatyme atsiras sąlyga, kad negali būti tokio panašaus pobūdžio įranga įsigyjama iš vienos ar kitos šalies, nes tai kelia grėsmę, matyt, reikės koreguoti įstatymus ir pirkimų sąlygas perkančiosioms organizacijoms, nes visa įranga (…) informacinė, IT, vaizdo stebėjimo, pirmiausia turi atitikti mūsų nacionalinio saugumo kriterijus, tai turi būti suderinti su kitais įstatymais, per kuriuos tas pirkimas yra vykdomas“, – sakė S. Skvernelis.
Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos (NKSC) atliko išsamų Lietuvoje naudojamų Kinijos gamintojų „Hikvision“ ir „Dahua“ vaizdo stebėjimo kamerų kibernetinio saugumo vertinimą. Pasak NKSC specialistų, tyrimas atskleidė, kad yra galimybė šias vaizdo kameras valdyti nuotoliniu būdu, aptikti programinės įrangos pažeidžiamumai bei rasti prasti slaptažodžių saugos sprendimai.
NKSC vaizdo stebėjimo kamerų tyrimą pradėjo metų pradžioje, nacionaliniam transliuotojui LRT paskelbus apie galimai nesaugias vaizdo stebėjimo kameras, kurios uždraustos Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigia, kad Kinijos gamintojų „Hikvision“ ir „Dahua“ vaizdo stebėjimo kameros turi saugumo spragų, bet keisti pačių kamerų fiziškai institucijoje neprireiks.
„Klausimas buvo, ar tas kameras, kurios yra, reikia keisti? Tikrai išvadose nėra tokio pasiūlymo, nes esmė yra ne metalas ir ne stiklas, o esmė yra, kas yra ten. Konkrečiai, kokios programos ir kokios funkcijos įdiegtos ir kaip yra jos administruojamas“, – po uždaro Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdžio teigė ministras.
Ar galėtumėt ramiai gyventi, jei per langą nuolat stebėtų ir jei tik kas nepatiks – tuoj apskųstų? Ar norėtumėt bendrauti su bendradarbiu, dalintis mintimis su kaimynu, kuris apskundžia viršininkams ir policijai? Patiktų gyvenimas kameroje, kur pro akutę tave nuolat stebi kontroliuojanti akis?
Ar įmanoma laisvai rašyti ir kurti, dalintis požiūriais aplinkoje, kur sėdi skundikų gaujos narys, gal ne tave skundžiantis, bet ką gali žinot, kada jam užeis ir nepatiksi? Nors ir gero norintis, tavo pažįstamas, nedurnas ir garbus kituose reikaluose žmogus?
Kaip seniau buvo sunku rasti šeimą, kurios narių neišvežė, taip dabar nelengva rasti žmogų, kurio pažįstamų ar jo paties feisbukas neužblokavo. Kas čia darosi, primena seną gerą rusišką stalinizmą: kiekvienoj laiptinėj po informatorių, visur kyšo didelės ausys, fiksuojančios, ką kalbi ir galvoji. Vienas po kito dingsta draugai, po to vėl atsiranda, atsėdėję zonoje parų ar mėnesį – atsargūs, pikti, pritvinkę keršto.
Reikia imti galvoti, ką sakai, ar tai kam patiks, ar vykusiai pajuokausi, ar nenubaus, nepaskųs, neištrins tavo įžvalgų, ar tavęs iš viso neišmes į virtualią tamsą. Senasis gerasis, laisvasis ir gyvas feisbukas mirė. Nepriklausomybės nuo valdžios ir idiotų minios nuomonių, nevaržomos raiškos galimybių pasaulis gęsta akyse.
Kaip uždrausti kitam reikšti tau nepatinkančias mintis? Labai paprasta, Kisa – tereikia apskųsti multikultūrinei ir tolerantiškai feisbuko administracijai, kad pažeidi taisykles. Juk kiekvienas, polemizuojantis ir karštai besiginčijantis, kur nors yra pasakęs aštrių žodžių. Surandi tokį gal keleto metų senumo įrašą ar net trumpą komentarą kitų diskusijoje – ir paskundi, kad kursto neapykantą.
O dėl šventųjų karvių, kurių negalima kritikuoti laisvajame pasaulyje – stukačiams galimybės begalinės! Gali kiek nori kolioti lietuvius, rusus, lenkus ar čiukčius ir tai bus nuomonės raiška. Bet nors žodelį neigiamo apie žydus ar arabus – ir jau tautinė neapykanta, užblokuos. Kiek nori tyčiokis iš Jėzaus Kristaus ir krikščionybės, bet jei ką apie musulmonus ar atbėgėlius – bus jau neapykanta religiniu pagrindu.
Pakritikuosi gėjų, lesbietę, transseksualą – dingsi iš feisbuko ilgam, nes tai diskriminacija, nors kitaip manančius apie lytinę orientaciją galima apmėtyti mėšlais kiek tik nori, ir kas tik nori, tas tą daro. Aišku, jei juodaodį pavadinsi tokiu lietuviškai, irgi bus baisiausias nusikaltimas ir rasinė neapykanta.
Surink gaują bendraminčių ir skųskit į sveikatą žmogų, kurio pažiūros nepatinka, bet ne už pažiūras, o už „feisbuko bendruomenės taisyklių pažeidimą”, kurį surasi visada. Feisbukas juk nepajėgus išnagrinėti milijonus ir milijonus skundų, pirminiame lygyje viską sprendžia algoritmas – jei bus raktinių žodžių ir skundų daug, apskųstąjį neabejotinai, automatiškai, nieko net nenagrinėję užblokuos.
O jei pereisi prie sekančio lygio ir kalba eis apie paskyros uždarymą, tą juk nagrinės kokie nors feisbuko pigiai nusamdyti Filipinų, Taivanio ar Indijos kompiuterininkai, norintys prisidurti prie algos, kurie kalbos ir tavo šalies specifikos neišmano ir tai, ką parašei, supranta su Google vertėju. Jų verdiktas irgi beveik visada bus neigiamas.
Šio metodo pionieriai Lietuvoje – gerai organizuoti, turintys uždarą (kur matai savo draugus, esančius nariais, bet nematai ką jie rašo ir negali be kvietimo įstoti) ir slaptą (kurios net buvimo niekam nerodoma) feisbuko grupes. Pasivadinę jie nekaltai – „Jorkšyro elfais”, įkūrėjas – žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, pravarde Rokiškis Rabinovičius. Viršelyje pilna mielų šuniukų, tik jie ne šuniukų veisimu užsiima – tai feisbuko stukačių kontora, kurioje pagal komandą masinius skundus rašo beveik 1000 lietuvių.
Technikos stebuklai. Virš galvos sklando stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš pradžių „elfai” skundė feisbuką užtvindžiusius „koloradus” su rusiškomis koloradų juostelėmis, buvo dalis informacinio karo su interneto troliais ir suvaidino teigiamą vaidmenį. Bet veikiai didele dalimi išsigimė, tapo konservatorių oponentų ir jiems nepalankių nuomonių reiškėjų skundikais. Prieš pora metų buvo suorganizavę ir kibernetines atakas, siekdami įsilaužti į oponentų interneto puslapį, kas yra baudžiamasis nusikaltimas.
Sakot, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ir neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str.)? Ir Lietuvos baudžiamasis kodeksas už trukdymą reikšti įsitikinimus ir pažiūras duoda iki 3 metų belangės (BK 169 straipsnis)? Nejuokaukit, verčiau pažiūrėkit, kas tą daro – ir suprasit.
Čia visas šalies tolerancijos ir laisvės žvaigždynas. Mirga marga VU TSPMI studentai, valdiškų institucijų klerkai. Nors vežimu vežk žurnalistus – buvę ir esami Lietuvos Ryto žmonės su A.Kuznecovaite priešaky, Delfio komanda su J.Tvaskiene, griežti ir teisingi 15 min. vyrukai su D.Pancerovu, o apie LRT šaunuolius su programos „Vremia” vadovu A.Matoniu tai ir kalbėti nėra ko.
Ir konservatoriai, konservatoriai ir dar kartą konservatoriai – nuo Jaunųjų konservatorių lygos vadovų, valdybos narių, savivaldybių deputatų ir kito mailiaus iki M.Adomėno su žmona, buvusio Kauno miesto mero A.Kupčinsko, A.Anušausko. O feisbuko stukačių sąrašą vainikuoja narys nuo pat pradžios – iškilmingai pridėjęs putlią rankutę prie širdies – Gabrielius Landsbergis.
Blogas pavyzdys užkrečiamas, atėjo metas akmenis rinkti. Bemat atsirado grupių, užsiimančių tuo pačiu, kerštavimais ir užsiveisė toks beprotiškas feisbuko kirmėlynas, kurio neišnaikins jokios kovos. Pavienių stukačių ir organizuotų skundikų, nemokamų dundukų ir apmokamos suinteresuotų davatkų gaujos, veganų, feminizmo ir kitų tikėjimų fanatikai siaučia nuščiuvusiose Buko Veido alėjose. Tai nebegrįžtamas procesas.
Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tame kilniame reikale šauniai dalyvauja žurnalistai. Štai, žinomas publicistas ir blogeris A.Bačiulis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos rekomenduotas dalyvauti Europos žurnalistų generalinėje ansamblėjoje Vilniuje. Manot, dalyvavo? Kurgi ne, jo pažiūros nepatiko nusmuktaklyniams „žurnalistams” iš žiniasklaidos bendrovės Nanook. Bemat parašytas skundas pažįstamiems Europos žurnalistų asociacijos organizatoriams ir A.Bačiulis eliminuotas.
Man irgi grasino ir konservatorių, ir valstiečių fanai, tik gaila, ištryniau jų šlykščius komentarus ir nebeturiu įrodymų, bet po to tuojau pat buvau imtas blokuoti. Feisbuko stukačiai neabejotinai bandys būsimuose rinkimuose užblokuoti visus įtakingus nuomonių formuotojus. Tik skundaliai visada yra ir bus buki – per anksti atskleidė savo planus. Iki rinkimų visi susikurs švarias nuo pseudotolerantiškumo paskyras, įsisteigs savo tinklaraščius ir nieko nebeužblokuosit, mielieji.
Cenzūra
Stukačiai choru rėkia – mes už Lietuvą, už teisybę, už laisvę, lygybę ir brolybę! Va tik truputėlį paskundinėsim tuos, kurie mums nepatinka. Tokia, mat, Lietuvoje yra kova už Tiesą ir Šviesą – užčiaupti burnas ir eliminuoti oponentus iš diskusijos. Taip juk lengviau, negu argumentuotai, be cenzūros kalbėtis.
Minčių policininkai visada yra menkystos, jokio skirtumo, kas ir vardan ko skundžia – šlykštus pats myžalais dvokiantis metodas, jų akys, prisipildančios džiugesio, kai kitam iš pasalų sėkmingai įkandi. Jiems per sunku gyventi laisvame pasaulyje, kur stalinizmo dėsniai negalioja ir savo tiesą reikia įrodyti.
Išeitys paprastos. Užblokuokit visus iki vieno žinomus skundalius. Atsisiųskit feisbuko duomenų kopiją – ir tavo daugelio metų darbas, mintys, nuotraukos niekur nedings. Privatumo nustatymuose nustatykite visų senų įrašų prieinamumą tik draugams – tada stukačiai jų nebematys ir negalės apskųsti. Ir jau pats metas įsteigti viešą gėdos lentą, kur būtų pagerbti feisbuko stukačių vardai.
Tikslas nepateisina priemonių, priemonės parodo tikrąjį tikslą. Mėšluotom rankom niekas sveiko ir gero maisto nepagamina. Meluodamas niekas neįtvirtins tiesos, o ranka Maradonos įmuštas įvartis amžinai bus Argentinos rinktinės gėda. Organizuoto zekų stiliaus metodai niekada neatneš laisvės – tai, kad smirda, rodo tą, kas smirda.
SORM komplekso pagalba Rusijos specialiosios tarnybos organizavo Sočyje totalinį sekimą, praneša skaitytojams laikraštis Tageszeitung.
Oficialiai tai daroma siekiant „apsisaugoti nuo teroristų“, bet tuo pačiu ir „nuslopinti kritikos balsus“, dalijasi samprotavimais korespondentas Andreasas Schmalzas.
Pagal aprėpimą SORM ne tik „niekuo nenusileidžia tokioms Nacionalinio saugumo agentūros programoms, kaip Prism ir Xkeyscire“, sakoma straipsnyje, bet net „laikoma veiksmingesne“ žvalgybos priemone, nes „neįklampinta į bendradarbiavimą su interneto ir telefoninio ryšio tiekėjais“.
Verna Gerhardsen (1912–1970)– Norvegijos ministro pirmininko žmona, kurią verbavo sovietų žvalgyba: pasiuntė jai KGB darbuotoją, kad tas ją suviliotų.
Vernos Gerhardsen vyras Einaras Gerhardsenas su trumpa pertrauka buvo Norvegijos ministro poste 1945–1965 metais. Jis buvo 15 metų vyresnis už žmoną. 1940 metais, kai į Oslą įžengė vokiečiai, jis buvo miesto meras.
