Jemene paleisti penki anksčiau pagrobti JT darbuotojai. EPA-ELTA nuotr.
Kairas, rugpjūčio 11 d. (DPA-ELTA). Paleisti penki Jungtinių Tautų darbuotojai, kurie buvo pagrobti Jemene prieš 18 mėnesių. Tai penktadienį pranešė JT atstovas. Pasak jo, JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas „džiaugiasi“ ir „jaučia palengvėjimą, kad pagaliau baigėsi jų išmėginimai ir jų šeimų bei draugų nerimas“.
Guterresas paragino nusikaltėlius patraukti atsakomybėn, konkrečiai nenurodydamas nė vienos grupuotės. Jis taip pat išreiškė solidarumą su kitais žmonėmis, kurie vis dar laikomi prieš savo valią Jemene.
Turima informacija rodo, kad visi penki JT darbuotojai jaučiasi gerai, priduriama pranešime.
JT darbuotojus Jemeno pietuose esančioje Abjano provincijoje pagrobė ginkluoti vyrai, kurie, kaip manoma, buvo susiję su „Al Qaeda“. „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ teroristinės grupuotės aktyviai veikia Jemene, naudodamosi prasta saugumo padėtimi šalyje. Jemeną niokoja vyriausybės ir husių sukilėlių, kurie 2014 metų pabaigoje užėmė šalies sostinę Saną ir kitus rajonus, kova dėl valdžios.
Praėjusį mėnesį pietvakarinėje Taizo provincijoje buvo nužudytas Jungtinių Tautų pagalbos darbuotojas – jį nušovė nežinomas užpuolikas, važiavęs motociklu.
Prieš Arabų lygos viršūnių susitikimą Sirijos prezidentas B. Al Assadas atvyko į Saudo Arabiją. EPA-ELTA nuotr.
Damaskas, gegužės 18 d. (dpa-ELTA). Sirijos prezidentas Basharas al Assadas ketvirtadienį prieš 32-ąjį Arabų lygos viršūnių susitikimą atvyko į Saudo Arabijos Džidos uostamiestį, pranešė valstybinė Sirijos naujienų agentūra (SANA).
Viršūnių susitikimas turi prasidėti penktadienį, jame Sirija dalyvaus pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį, kai jos narystė buvo sustabdyta dėl šalyje kilusio pilietinio karo. Gegužės 7 d. arabų valstybių užsienio reikalų ministrai nusprendė vėl priimti Siriją į Arabų lygą.
Sirija buvo pašalinta iš 22 narių Arabų lygos 2011 m. dėl Sirijos vyriausybės pernelyg didelės karinės jėgos panaudojimo malšinant sukilimą už demokratiją, peraugusį į pilietinį karą.
Arabų šalių suartėjimas su Sirijos vyriausybe vyksta Saudo Arabijai, anksčiau rėmusiai Sirijos sukilėlius, ir Iranui, vienam svarbiausių B. Al Assado sąjungininkų, kovo mėnesį sutarus atkurti ryšius.
Naftos turtinga Saudo Arabija nutraukė ryšius su Sirija 2012 m., po žiauraus Sirijos vyriausybės susidorojimo su sukilėliais.
Pokario Ukrainos didvyriai sukūrė nūdienos savo šalies didvyrių kartas: Vilniuje duris atveria unikali ukrainiečių laisvės kovų paroda
Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.
Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.
Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą. Į Lietuvą atkeliavo Lvivo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri vyks atidaroma rytoj 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti.
Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai
Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.
Paroda – jau trečia
Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.
Siekė Ukrainos nepriklausomybės
Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.
UPA veiklos žemėlapis
1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.
Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų.
Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.
UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).
Kovos mastas – didžiulis
„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“
Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.
„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
R. Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“
Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.
„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius
Galima kovoti su bet kokiu priešu
Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.
S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.
„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.
Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.
Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.
Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.
„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.
Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius
Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas.
„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.
Plakatas apie parodą
„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.
„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.
Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.
LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.
Naujasis Kolumbijos prezidentas Gustavas Petro. EPA – ELTA foto
Bogota, rugpjūčio 8 d. (AFP-ELTA). Kolumbija pirmą kartą turi kairiųjų pažiūrų prezidentą: sekmadienį Bogotoje naujuoju šalies vadovu inauguruotas buvęs partizanas Gustavas Petro, kuris birželį antrajame rinkimų rate įveikė milijonierių Rodolfą Hernándezą.
„Prisiekiu Dievu ir pažadu žmonėms sąžiningai laikytis konstitucijos ir Kolumbijos įstatymų“, – per inauguracijos ceremoniją sakė 62-ejų G. Petro, pakeitęs poste nepopuliarų konservatorių Iváną Duque‘ą.
G. Petro jaunystėje prisijungė prie sukilėlių grupuotės M-19, vėliau beveik dvejus metus praleido kalėjime. Pasitraukęs iš ginkluotos kovos, naujasis prezidentas, be kita ko, buvo diplomatas Belgijoje ir Bogotos meras. Jo reformų planai apima didesnius mokesčius turtingiesiems, skubią kovos su badu programą, taip pat naftos ir dujų atsisakymą bei atsinaujinančios energijos skatinimą. G. Petro remia kairiųjų dauguma parlamente.
Vienas sunkiausių prezidento uždavinių bus išsklaidyti verslininkų, stambių žemvaldžių ir kariškių baimę dėl kairiosios vyriausybės. Prieš rinkimus daugelis jų atstovų perspėjo dėl panašių tendencijų, kaip autoritariškai valdomoje Kolumbijos kaimynėje Venesueloje.
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį Vilniuje iškilmingai bus minimos 1831-ųjų metų sukilimo 190-osios metinės ir Panerių kautynių metinės. Panerių kautynės – didžiausias kada nors vykęs mūšis dėl Lietuvos sostinės: 12 600 lietuvių ir lenkų sukilėlių bandė išlaisvinti Vilnių, kuriame įsitvirtinę laikėsi per 26 tūkst. rusų.
Pasak sostinės mero Remigijaus Šimašiaus, šiandien, laimei, dėl Vilniaus laisvės nebereikia kautis ginklu, reikia ją puoselėti ir leisti skleistis. Visgi ryčiau nuo Lietuvos – mažai kas pasikeitė.
„Kaip ir prieš 400 metų, kaip ir prieš 190 metų, kaip ir prieš 30 metų, laisvę tenka nuolatos ginti. Ir nors mes savo laisvę iškovojome, į rytus nuo mūsų, deja, niekas nepasikeitę: valdžią užėmę tironai kėsinasi į mūsų kaimynų, o ir į mūsų pačių laisvę. Todėl šiandien turime prisiminti sukilimo šūkį – “Už mūsų ir jūsų laisvę”, – sako R. Šimašius.
Mūšio paminėjimas – itin svarbus miesto istorijai
1830–1831 m. sukilimas Rusijos imperijos sudėtyje prasidėjo Varšuvoje, bet ilgainiui neramumai prasidėjo ir Lietuvos miestuose, nors caro valdžia čia jau buvo įvedusi karinę padėtį. Vienas šio sukilimo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atkūrimas.
Dr. Norbertas Černiauskas pasakoja, kad šio mūšio paminėjimas – itin svarbus miesto istorijai. Prie Vilniaus įvykusios Panerių kautynės – didžiausias kada nors vykęs mūšis dėl Lietuvos sostinės.
„Ši data svarbi dėl dviejų dalykų. Panerių kautynės reprezentuoja Vilniaus, kaip svarbaus kultūros ir politikos metropolio, statusą. Tai rodo šio miesto svarbą visame regione, dėl jo kovojo jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos. Be to, tai – turbūt didžiausias kada nors vykęs mūšis dėl Vilniaus mūsų šalies istorijoje. Vargu ar rasime kitą kartą, kuomet dėl sostinės būtų buvę surinktos tokios pajėgos“, – sako N. Černiauskas.
Sukilėliai mūšį prie Panerių pralaimėjo ne iki galo įvertinę priešo pajėgų dydį. Entuziastingai nusiteikę lietuvių ir lenkų daliniai neatkreipė dėmesio ir į gamtines sąlygas: Panerių kalvos visuomet buvo Vilniaus apsaugos barjeras, tačiau tąkart jos padėjo okupantams.
2001 m. birželio 6 d. žuvusiems sukilėliams atminti šalia Panerių kapinių koplyčios pastatytas paminklas žuvusiems sukilėliams atminti. Pasviras granitinį kryžių 1830–1831 m. sukilimui atminti projektavo žymus Lietuvos skulptorius Konstantinas Bogdanas.
190-ųjų sukilimo ir Panerių kautynių metinių proga Vilniaus miesto savivaldybė iškėlė vėliavą, pastatė iš tolo matomą nuorodą, įrengė teritorijos, koplytėlės ir kryžiaus apšvietimą.
Gabrielius Landsbergis ir Sviatlana Cichanouskaja Rasų kapinėse . URM nuotr.
Ketvirtadienį, minint Baltarusijos Laisvės dieną, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja Rasų kapinėse pagerbė kovotojus už Baltarusijos laisvę.
Pasak pranešimo, iškilmingos ceremonijos metu buvo padėti vainikai koplyčioje prie Konstantino Kalinausko ir kitų sukilimo dalyvių palaidojimo vietos.
„1863–1864 metų sukilimas buvo baltarusių, lenkų ir lietuvių tautų kova už savo laisvę. Baltarusijoje gimęs K. Kalinauskas buvo ryškiausias šios kovos lyderis, žuvęs už mūsų tautų laisvę ir orumą. Solidarizuojantis su Baltarusijos žmonių kova už demokratiją, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ išlieka aktualus ir šiandien“, – pažymėjo ministras G. Landsbergis.
Ceremonijos metu Rasų kapinėse taip pat buvo padėtos gėlės ant Baltarusijos politiko, visuomenės veikėjo, 1918-1919 metų Baltarusijos Liaudies Respublikos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Antono Luckevičiaus bei jo brolio Ivano, vieno iš aktyviausių XX a. pradžios baltarusių kultūros ir švietimo judėjimo atstovų, antkapių.
Baltarusijos Laisvės dienos išvakarėse Lietuvos užsienio reikalų ministerija pradėjo komunikacinę solidarumo su Baltarusijos žmonėmis kampaniją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į augantį politinių kalinių skaičių šioje šalyje. Žmogaus teises ginančių organizacijų duomenimis, šiuo metu Baltarusijoje dėl politinių priežasčių režimo įkalinti 299 asmenys, ir šis skaičius nuolat auga. Šios kampanijos metu primenama apie 12 politinių kalinių, kurių kiekvieną globoja Lietuvos Seimo nariai pagal solidarumo iniciatyvą „Parlamentarai už laisvę (MP4Freedom)“.
1918 metų kovo 25 dieną buvo paskelbta Baltarusijos Demokratinės Respublikos nepriklausomybė. Baltarusijos žmonės šią dieną mini pirmosios tautinės valstybės nepriklausomybės paskelbimą, kuris simbolizavo tuometės nacionalinės valdžios siekį sukurti demokratišką ir laisvą Baltarusiją.
Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.
Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.
Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.
LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.
Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.
Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.
2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.
Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.
Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.
LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.
Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.
Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.
Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.
LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.
Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.
LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.
Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.
LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.
Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.
Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.
Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.
Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.
Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.
LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.
Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.
Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.
E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Pulkininkas Kazys Škirpa
Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?
Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.
Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.
Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.
Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“
Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?
Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.
Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.
Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”
Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.
Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.
Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.
Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.
Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)
Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“
Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso
Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“
„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“
Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)
Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)
Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.
Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)
Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.
LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)
Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“
Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas
Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)
Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)
„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.
Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“
Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“
„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)
Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas
Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>
Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“
Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“
Owen Norem
Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.
Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.
Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.
Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.
O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.
Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.
Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.
Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.
Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.
Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių).
Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?
Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai
Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.
1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.
Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį
Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė.
Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.
Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.
Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.
Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybėKlaipėdos krašto išvadavimo vaizdai
Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.
Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.
Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.
Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.
Seimo narių grupė registravo Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo pataisas, kurios užtikrins Lukiškių aikštės perdavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Pagal siūlomą projektą, „Lukiškių aikštę Vilniuje panaudos teise neatlygintinai valdo ir ja naudojasi biudžetinė įstaiga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.
„Tai, kaip Vilniaus mieste elgiasi ir kaip iš visiems mums šventų vietų tyčiojasi liberalai bei koalicijoje su jais esantys konservatoriai, – nedovanotina. Tam, kad būtume visiškai tikri, jog pliažai Lukiškių aikštėje nesikartos kiekvieną vasarą ir neniekins tų nužudytų žmonių, kurių vardai iškalti ant KGB rūmų pamatų, atminimo, ir registravome įstatymo pataisas, kuriomis Lukiškių aikštės valdymas atitenka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Jam priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus bei priešais jį esanti Lukiškių aikštė sudaro vientisą architektūrinį kompleksą, muziejus turi daug patirties ir žinių įprasminant laisvės kovas, tad aikštės tvarkymas taps paprastesniu ir neabejotinai užtikrins jos memorialinį statusą”, – sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
Pasak jo, poreikis ieškoti aikštei naujo šeimininko kilo po to, kai Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius laisvės kovas ir žmonių kančią bei mirtį menančioje aikštėje, prieš pat KGB rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, visai vasarai įrengė pliažą ir jo nenuėmė net įsigaliojus Seimo priimtam įstatymui.
Įstatymas nustato, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiems 1863–1864 m. sukilėliams.
Tikimasi, kad įstatymo pataisos dėl Lukiškių aikštės, kurias savo parašais parėmė Seimo „valstiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, „socialdarbiečių“ frakcijų atstovai, bus pateiktos Seimui šią savaitę.
Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.
Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.
O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.
Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis.
Mažoji Lietuva
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.
Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.
Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?
Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.
Briedis
Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).
Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.
Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
Mums tai – gyvybiškai svarbu.
Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.
Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai
Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?
Klaipėdos krašto išvaduotojai
Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.
Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.
Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…
Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?
Slaptai.lt redakcija skelbia keletą ištraukų iš įdomios, prasmingos, kvapą gniaužiančios parodos, skirtos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą. Pasižvalgymas po niūrias kalėjimo kameras, sukilėlių turėti ginklai, sukilėlių žvilgsniai iš nuo laiko pageltusių nuotraukų, istorikų komentarai, – visa tai paliko neišdildomą įspūdį.
Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.
Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.
2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?
Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.
Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.
Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…
Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…
Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…
Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.
Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?
Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“
Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą, rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…
Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!
Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.
Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.
Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…
Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?
Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?
Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.
Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę, kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.
Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…
Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui”, – sakė prezidentas.
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui”, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus”, – sakė šalies vadovas.
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas įspėjo Sirijos vyriausybę ir jos sąjungininkus Iraną bei Rusiją „beatodairiškai“ nepulti sukilėlių kontroliuojamos Idlibo provincijos, praneša BBC.
D. Trumpas tviteryje įspėjo nedaryti „didelės humanitarinės klaidos“, kuri galėtų pražudyti šimtus tūkstančių žmonių.
Sklando kalbos, kad Sirijos vyriausybės pajėgos rengiasi plataus masto operacijai, per kurią mėgins atsiimti paskutinį šalyje likusį sukilėlių bastioną.
Jungtinės Tautos (JT) perspėja, kad tokia kampanija gali turėti katastrofiškų padarinių tūkstančiams civilių.
JAV valstybės departamentas pirmadienį taip pat įspėjo, kad Vašingtonas atsakys į bet kokią Sirijos vyriausybės arba jos sąjungininkų įvykdytą cheminę ataką.
JAV ambasadorė JT Nikki Haley savo ruožtu tviteryje rašė: „Visų žvilgsniai nukreipti į Assadą, Rusiją ir Iraną Idlibe. #JokiųCheminiųGinklų“.
Ant stalo Vinco Mykolaičio – Putino romanas/epopėja/ „Sukilėliai“. Labai geras kūrinys, vertas atminties. Senatvėje (dar kol kas brandžioje, nes dar regi akys), vėl galiu skaityti ir domėtis Lietuvos istorija. To dėmesio dingstis, – Petro Dirgėlos istoriniai romanai, apie kuriuos rašau savo knygoje, kuri turi išeiti šį rudenį…
Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Sukilėlai”
Skaitydamas „Sukilėlius“ 498 puslapyje radau nemažą pastraipą apie Plungę, apie baudžiauninką Antaną Vaišvilą. Gražia kalba, stililistiškai rišliu tekstu V. Mykolaitis – Putinas, kurio vienas iš pagrindinių personažų Petras Balsys per netiesiogine kalba su kitais personažais išgirstą pasakojimą sudomino mane intriguojančiu faktu: kad Plungės dvare įvykęs didelis valstiečių maištas, įtraukęs Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Salantų, Gintiliškių baudžiauninkus. „Petras dažnai šypsodamasis prisimena, kaip Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs bažnytkaimyje apie to narsų Plungės dvaro baužiaunininką Antaną Vaišvilą, kaip jį kaimiečiai neleido suimti, kaip tūkstantinė minia žmonių privertė pristavą ir dragūnų eskadroną paleisti suimtuosius Vaišvilos palydovus.
Kitą sykį pusbrolis Jurgis papasakojo, ką girdėjęs turguje, kaip žmonės, susirinkę į sueigą, sugavo policijos šimtininką, jį sumušė, išpiovė su drabužio medžiaga jo policinius ženklus, sukalė kojas į kaladę ir uždarė arešto patalpoje. Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės ligi Baltijos jūros. Jis ketinęs sukelti maištą ne vien prieš dvarininkus, bet ir prieš vyriausybę. Visų aplinkinių dvarų valstiečiai jį klausę ir tikėję, kad jie nugalėsią ir kareivius.
„Mūsų daug, – jie sakydavę, – saldotų maža. Ginklų mes gausime pas žydus ir kontrabandininkus ir visus saldotus iššaudysime“. (Paryškinta A. G., p. 498).
Iš kur romano autorius sužinojo apie tokį valstietį Antaną Vaišvilą ir jo vadovaujamą maištą?
Aš – plungiškis, esu matęs tokį vardą ir pavardę, iki tolei buvusios ant Kulių gatvės namų. Naujas pavadinimas atsirado jau vėl išlaisvintoje Lietuvoje, prie kurios, žinoma, prisidėjo ir 1863, 1864 metų sukilėliai. Tai man reikia kreiptis į istorikus, kraštotyrininkus. Pirmiausia į plungiškius, – S.Stropų, E. Ravickienę. Perverčiau jų knygas, bet tokios pavardės neradau. Turiu Žemaičių kultūros draugijos „A mon sakaa?“ laikraščio redakcijos knygą „Žemaitija“, išleistą knygą 1992 metais. Ir ten neradau.
Turiu ir istoriko Aleksandro Vitkaus veikalą „Lietuvių istorijos įvykių chronologija, 1795-1918“. Nuodugniai išnagrinėjau 1863, 1864 metų įvykius, pavardes ir ten neradau Vaišvilos. Pagaliau pasiėmiau iš Vilniaus Lazdynų bibliotekos Onos Maksimaitienės veikalą „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 metais“, išleistą 1969 metais. Ten radau Vaišvilą (be vardo), bet jis buvo karininkas ir veikė jisai Joniškio krašte.
Pagaliau turiu Gedimino Ilgūno knygą „Antanas Mackevičius; sukilimo žygiai ir kovos“ (2007). Ir ten nei vietovardžių rodyklėse neradau Plungės, nei tarp asmenvardžių – Vaišvilos…
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.
O kaip vis dėlto atsirado Plungėje tokio pavadinimo gatvė? Gal Eleonora Ravickienė, gal Stasys Stropus bendravo su Vincu Mykolaičiu – Putinu, rašančiu „Sukilėlius“? Ir jie jam patarė įdėti apie jį? (Jie abudu jau mirę). O gal pats romano Autorius skaitė A. Mackevičiaus laiškus, parodymus, surastus istorijos archyve? (1988 m. išleista knyga Antano Mackevičiaus „Laiškai ir parodymai“, deja, kurios aš neturiu)…
O gal paklausti Plungės savivaldybės dėl vardo pakeitimo? Bet per pastaruosius metus ten keitėsi merai, o kultūros darbuotojai, bet irgi nauji, nežinos… Arba garsi lietuvių literatūros mokytoja Elena Adomavičienė gal patarė? Galėjau jos paklausti anksčiau, o dabar ji mirusi… Ir Juozas Šimkus gal galėtų atsakyti, bet jau ir jis – Anapilyje… Kas galėtų atsakyti į klausimą, – dėl Antano Vaišvilos gatvės pavadinimo?
… Gal reikėjo padaryti taip, kaip Telšiuose? Ten visa gatvė turi gražias skelbimo lentas, kur yra įrašai, susiję su istorija, su asmenybėmis… Man būtų užtekę ir kuklesnės iškabos/rodyklės/.
„Įžūlios Vladimiro Putino karinės avantiūros Sirijoje rezultatas toli gražu nėra aiškus, tačiau, atrodo, vienas, kas pralaimės artimoje perspektyvoje, jau išryškėjo – tai prezidentas Barakas Obama“, – rašo Popas Richteris ir Brajenas Benetas laikraštyje Los Angeles Times.
„Baltieji rūmai keletą savaičių rengėsi be didelio triukšmo skirti daugiau karinės paramos aršiems kurdų sukilėliams ir kitiems sukilėliams kovotojams Sirijos šiaurėje. Bet dabar bet koks politikos pasikeitimas atrodys kaip atsakymas į griežtus Putino manevrus, o ne kaip nauja šio daugiašalio konflikto sureguliavimo iniciatyva“, – mano apžvalgininkai.
Po 2001-09-11 susiduriame su naujo pobūdžio karais. Tokius karus matėme Afganistane, Irake, Sirijoje, o dabar jau ir Ukrainoje.
Iki pastarojo meto karus supratome kaip gerai technologiškai aprūpintų ir gerai parengtų kariuomenių susidūrimus. Įprastai kariuomenė kovoja su kita kariuomene, viena iš jų užima teritoriją, joje įsitvirtina laimėjusios kariuomenės palaikoma civilinė valdžia, kuri užtikrina teritorijos valdymą.
Tokie karai yra labai brangūs, iš anksto aišku, kad aiškią persvarą turi ekonomiškai ir technologiškai stiprios valstybės.
Dėl šių priežasčių įprastinių karų stengiamasi vengti, o kylančius ginčus spręsti diplomatinėmis ar ekonominio spaudimo priemonėmis.
Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.
Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.
Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?
Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…
