Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.
Nepatiko Levo Askerovo straipsnis
Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.
Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?
Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje visuomenėje.
Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.
KGB karininko tarnybinis pranešimas
KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.
Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.
Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.
Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…
Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…
Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos?
Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?
Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.
Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.
Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.
Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.
Armėnija – Kremliaus numylėtinė
Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.
Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.
Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.
Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.
Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?
Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.
Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiais besidomintys portalo slaptai.lt skaitytojai, be abejo, žino, jog Baku jau senokai leidžiamas specializuotas žurnalas „Karabachas“ (Garabagh). Tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų, tiek, matyt, ir kitomis kalbomis.
Didžiausią dėmesį žurnalo sudarytojai ir leidėjai sukoncentravę į karinį konfliktą, prieš kelis dešimtmečius įsiplieskusį dėl Kalnų Karabacho regiono (tarptautinė bendruomenė šią teritoriją laiko azerbaidžanietiška, bet ji šiuo metu vis dar kontroliuojama okupacinių Armėnijos pajėgų).
Žurnalo privalumas – tarptautinę bendruomenę leidėjai informuoja apie tikrąsias konflikto priežastis, o ne tas, kurias sugalvojo armėnų propagandistai.
Žurnale taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip konfliktą dėl Kalnų Karabacho būtų galima taikiai, sąžiningai sureguliuoti. Be to, Kalnų Karabacho konfliktas lyginamas, gretinamas su kitais pasaulyje kilusiais teritoriniai ginčais. O tai – labai įdomi tema.
Vienas iš neabejotinų žurnalo privalumų – čia skelbiami ne vien azerbaidžaniečių mokslininkų, istorikų, politikų tekstai. Čia publikuojami ir nuoširdžiai Kaukazo istorija besidominčių JAV, Europos autorių tekstai.
Lietuvai turėtų būti svarbu, kad šiame specializuotame žurnale karts nuo karto pasirodo ir lietuvių autorių rašiniai. Nenorėdamas plačiau plėstis, galiu pasidžiaugti, jog, pavyzdžiui, 18-ąjame straipsnių rinkinyje esama lietuvių žurnalistų tekstų, kuriuose Hodžaly tragedija (1992-ųjų vasario 25-26) ar provokacija Sumgaite (1988 metai, vasario 27-29 dienos) lyginamos su Lietuvai tragiškomis akimirkomis. Sakykim, kuo žudynės Hodžaly mieste skiriasi (arba panačios) į lietuvių netektis Kaniūkuose, Klepočiuose?
Labai protinga taktika: jei nebūtų lietuviškų – azerbaidžanietiškų palyginimų, vargu ar šis žurnalas taptų toks įdomus lietuvių skaitytojams, ir atvirkščiai. O dabar – visai kita byla.
Man regis, azerbaidžaniečiams dar būtų vertinga išgirsti mūsų istorikų komentarus, kaip 1923-aisiais metais Lietuva susigrąžino Klaipėdą (kareivius perrengė civilių drabužiais ir pasiuntė į Klaipėdą organizuoti sukilimą, kurio metu iš uostamiesčio buvo sėkmingai išvytos visos svetimos kariuomenės, įskaitant prancūzų kariškius).
Tad kodėl lietuviams nebendradarbiauti su žurnalu „Karabachas“? Juolab kad šių metų kovo 28-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje Baku organizuojama tarptautinė konferencija „Karabachas vakar, šiandien ir rytoj“. Taip, svarbiausioji šios konferencijos tema – ne Lietuvos praeitis, ne Lietuvos istorija. Tačiau neabejoju, kad būtų itin sveikintina, jei tame renginyje nuskambėtų kur kas daugiau nei iki šiol Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos palyginimų, sugretinimų, vertinimų.
Žurnalas „Karabagh” – atviras visiems sąžiningai istorija besidomintiems autoriams.
Su Lietuvos delegacija. Garmiše-Partenkirchene. Slaptai.lt nuotr.
Kaip derėtų vertinti istoriką, kuris skelbia kategoriškas išvadas, remdamasis prieš tris dešimtmečius studentiškuose leidiniuose publikuotais jaunojo keliautojo įspūdžiais ir ignoruoja daug rimtų veikalų išleidusio istoriko – mokslininko – tyrinėtojo knygą?
Ko nepasakė Armėnijai simpatizuojantis istorikas?
Šis viešas klausimas – ponui Algiui Kasperavičiui, neseniai „Lietuvos ryte“ paskelbusiam straipsnį „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13). Savo publikacijoje šis istorikas perša nuomonę, kad 1990 metais kariuomenę į Baku sovietai įvedė tam, kad nuo agresyvių azerbaidžaniečių apgintų … neva skriaudžiamus armėnus.
Kolegė Irma Ąžuolė, reagavusi į šią keistą mintį straipsnyje „Ko nepasakė istorikas Algis Kasperavičius“ (slaptai.lt), pagrįstai gūžčioja pečiais: „Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia“.
Kadangi kolegė I.Ąžuolė rėmėsi ir mano prieš keletą metų apie Kaukazo skaudulius išleista knyga „Juodojo Sodo tragedija“, norėčiau diskusijon įsiterpti – pateiksiu keletą savų pastebėjimų.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Tikrai į akis krenta aplinkybė, jog istorikas A.Kasperavičius vadovaujasi prieš trisdešimt metų po Kaukazą keliavusio jaunučio Artūro Zuoko (vėliau žurnalistiką iškeitė į politiką, tapo Vilniaus meru) straipsniu, paskelbtu studentiškame laikraštyje „Universitas Vilnensis“. Neatmetu galimybės, jog po tuos kraštus keliavusiam A.Zuokui anuomet išties kas nors papasakojo apie „skriaudžiamus armėnus“. Neneigiu, kad A.Zuokas savo straipsnyje išdėstė tik tai, ką išgirdo, suprato, pamatė.
Bet vis tik – ar įmanoma, atvykus į kelis milijonus gyventojų skaičiuojantį nepažįstamą miestą (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto) per keletą dienų perprasti visas armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų priežastis, atpažinti slaptųjų tarnybų provokacijas, suvokti, kur dezinformacija, o kur – šventa tiesa? Mano įsitikinimu, – neįmanoma. Kodėl?
Čečėniška patirtis
Remiuosi asmenine patirtimi. 1994-ųjų vasarą aš atvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Panašiai kaip ir į Azerbaidžaną užsukęs A.Zuokas, tuomet aš buvau jaunutis žurnalistas – skaičiavau tik 26-ąjį gimtadienį. Taigi patirties – ne itin gausu, nors jau, tiesa, buvau atitarnavęs dvejis metus sovietinėje armijoje, baigęs mokslus Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (specialybė – žurnalistika), turėjau kelerių metų žurnalistinės patirties plušant „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“.
Ir vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad kelių savaičių viešnagės, jeigu noriu susigaudyti čečėniškuose reikaluose, neužteks, kadangi ne visi čečėnai, kad ir kokie vaišingi, draugiški, skubėjo atvirauti. Tik po kelerių mėnesių (tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji mano rašiniai čečėniška tema), praleistų Grozne, tuometinė Čečėnijos vadovybė plačiau atlapojo savo kabinetų duris. Pabrėžiu – tik rudeniop interviu man noriai ėmė dalinti tuometiniai Čečėnijos politikai, verslininkai, kariškiai.
Juos galima suprasti. Tuo metu Čečėnijoje šmirinėjo daug žurnalistų, taip pat ir iš Vakarų Europos, Amerikos, kuriuos Dž.Dudajevo aplinka įtarė renkant informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. 1992 – 1994-aisiais metais Čečėnijoje išties įvairius mitingus, protesto akcijas, susidūrimus organizavo Čečėnijai neva gero linkintys Labazanovo, Avturchanovo, Gantemirovo vadovaujami čečėnai. Štai jie noriai dalinosi „informacija“, koks blogas Dudajevas, o jie – šventi. Noriai „išpažintimis“ dalinosi ir įvairiausio plauko provokatoriai, atkakliai įrodinėję, girdi, Dž.Dudajevas – diktatorius, teroristas, vagis, kad jo beveik niekas nepalaiko. Tik spėk užsirašinėti jų pasakojimus.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Groznas. 1994 metų rugpjūtis. Slaptai.lt nuotr.
Tad kokių straipsnių galėjau parsivežti į Vilnių, jei komandiruotė būtų užtrukusi vos keletą dienų? Tik ilgiau pagyvenus Grozne paaiškėjo visos klastos. Tie labazanovai, gantemirovai, avturchanovai, subūrę kelis šimtus ištikimų sėbrų, – Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuoti agentai, siekiantys nuversti nepriklausomybės taikiomis, demokratinėmis priemonėmis siekusį Dž.Dudajevą. Kai kurie iš jų – tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, specialiai paleisti iš Rusijos kalėjimų tam, kad juos būtų galima nusiųsti į Čečėniją kelti sumaišties.
Kad savaitės neužtenka deramai perprasti visus niuansus, bylojo ir kelionė į Tbilisį. Gyvendamas Grozne kelioms dienoms buvau išvykęs į Gruziją (Sakartvelas). Tbilisyje praleidau savaitę, skubėdamas parengti kuo daugiau interviu, bet grįždamas atgal į Čečėniją vis tik nebuvau tikras, kad iki galo išsiaiškinau, kodėl buvo nuverstas Zviadas Gamsachurdija, ko siekia tie, kurie jį nuvertė, kokių tikslų turi į valdžią prasibrovęs Eduardas Ševardnadzė…
Štai kodėl abejoju, kad anuomet trumpam į Azerbaidžaną užsukusiam A.Zuokui net ir labai stengiantis būtų pavykę perprasti visas kaukazietiškas tiesas.
Net šiandien, bendraudamas su kai kuriais iškiliais Lietuvos istorikais bei politikais, išgirstu nuostabą keliantį pasiaiškinimą: „Jūs, Gintarai, net neįsivaizduojate, kaip 1988 – 1994-aisiais Armėnijos pasiuntiniai mums gausiai siuntė įvairiausius pareiškimus, laiškus, straipsnius, kaip dažnai skambindavo, pasakodami apie Azerbaidžano nusiklaltimus Armėnijai. Tuo tarpu iš Baku – nė menkiausios žinutės. Nei skambučių, nei pareiškimų, nei delegacijų. Taip po truputį mums ir suformavo antiazerbaidžanietiškas nuostatas“.
Be abejo, pasyvi Azerbaidžano elgsena – ne itin suprantama. Tačiau ar pateisinama lietuviška laikysena? Juk akivaizdu: jei oficialusis Jerevanas nuo kojų iki galvos Vilnių užvertė savąja informacija, o Baku – tyli, kas tau, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam istorikui, nevengiančiam užsienio politikos temų, trukdo bent sykį paskambinti į Azerbaidžaną? Juk tu dirbi oficialioje Lietuvos įstaigoje. Tau tiesiog privalu išgirsti visus konfliktuojančių pusių argumentus.
Kodėl nutylėta istoriko Algimanto Liekio knyga?
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, A.Kasperavičiaus publikacija paliko slogų įspūdį. Vienas iš pagrindinių nusistebėjimų – kodėl jis remiasi vos 22-iejų metų amžiaus jaunuolio pastebijimais, surašytais prieš tris dešimtmečius, ir tuo pačiu nutyli 2016-aisiais išleistą prof. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, kuriame istorikas (deja, praėjusiais metais mirė) skelbia ne vien Armėnijos, bet ir Azerbaidžano argumentus? Juk istorikas A.Liekis – tai solidus 43 mokslinių monografijų ir 1400 mokslinių straipsnių autorius.
Kitas akivaizdus tendencingumas – dėl Sumgaito skerdynių. Taip, tame netoli Baku esančiame mieste prie pat Kaspijos jūros 1988-ųjų vasario 27–29 d. įvyko tragedija. Bet ar galima ramia sąžine teigti, esą azerbaidžaniečiai masiškai žudė armėnus? Šis teiginys abejotinas vien dėl to, kad smurtautojams vadovavo armėnų tautybės vyras – Eduardas Grigorianas. Šito nieks negali paneigti. Nejaugi tai – nereikšminga detalė?
Kodėl vienu atveju remiamasi prieš trisdešimt metų universiteto laikraštyje paskelbtu jaunučio A.Zuoko straipsniu, o, pasakojant apie Sumgaite pralietą kraują, nutylima visai neseniai išleista A.Liekio knyga, kurioje – ištisas skyrius, skirtas Sumgaito tragedijai?
Sumgaite nutikusi nelaimė
Štai viena citata iš minėto A.Liekio veikalo.
„Dėl žudynių ir neramumų tame azerbaidžaniečių mieste tada nemažai kas kaltino pačius azerbaidžaniečius, ypač armėnų politikieriai, skelbdami, kad žudynės – tai musulmonų neapykantos krikščionims rezultatas. Žinoma, iš Armėnijos išvytieji ir laikinai apsigyvenę Sumgaite azerbaidžaniečiai buvo apimti nevilties ir jautė pažeminimą, buvo priešiškai nusiteikę armėnų atžvilgiu. Tačiau nemažai kas mano, kad tas skerdynes organizavo (nužudyti 32 žmonės, iš jų 26 armėnai) patys armėnų teroristai, norėdami pasauliui parodyti, kad azerbaidžaniečiai žudo krikščionis armėnus ir todėl jie atskirsią Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano. Apie tai paskelbta nemažai dokumentų anglų ir kitomis kalbomis. Iš tų dokumentų susidaro nuomonė, kad riaušės ir žudynės Sumgaite buvo specialiai organizuotos KGB ir armėnų teroristinių organizacijų, kad pasauliui būtų pateiktas „nenuginčijamas“ įrodymas, jog krikščionims armėnams negalima gyventi tarp musulmonų azerbaidžaniečių, todėl būtina kuo greičiau leisti Kalnų Karabachui, kuriame armėnai tuo metu jau sudaro gyventojų daugumą, prisijungti prie Armėnijos“.
Ne mažiau svarbi ir ši citata iš skyriaus „Sumgaito aukos“: „Pjautynėms Sumgaite, kaip matyti iš liudininkų parodymų ir spaudos, visokie armėnų provokatoriai rengėsi iš anksto. Jų aukomis pirmiausia turėjo tapti jų pačių tautiečiai – „nepatikimieji“ armėnai – tie, kurie atsisakė siųsti savo uždirbtus pinigus į Armėniją, į Kalnų Karabachą ten esantiems „kovotojams“ dėl „didžiosios Armėnijos“, dėl Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos paremti. Tad išpuoliai vasario 27-29 dienomis buvo nukreipti ne apskritai prieš armėnus, o prieš tuos, kurie buvo atsisakę siųsti pinigus į Armėniją…“
Ar tai – taip pat dėmesio neverta versija?
Suprantu, galima nemėgti istoriko A.Liekio, galima nevertinti jo darbų. Bet ar įmanoma, jei dediesi esąs objektyvus Lietuvos istorikas, rašant apie Sumgaito tragediją nutylėti Mokslotyros instituto išleistą lietuvio istoriko A.Liekio knygą, kurioje Sumgaito tragedijai skirtas visas skyrius?
Prieš 30 metų labai skirtingos jėgos susigrūmė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri vadinosi Kalnų Karabachas. Pasak tų įvykių dalyvio, vieni šiame „didžiajame žaidime“ veikė labai apgalvotai, kiti – vos ne stichiškai, treti – perdėm savanaudiškai, ketvirti – būdami suklaidinti ir t. t.
Nėra, nebuvo ir negalėjo būti!
Armėniškojo leidinio “Golos Armeniji“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Marina Grigorian neseniai vėl apkaltino Baku: ten archyvuose saugoma didžioji dalis bylų dėl riaušių Sumgaite 1988 metų vasario 27–29 d., tačiau Armėnijos pusei su jomis esą neleidžiama susipažinti.
Tiesa, Grigorian ir be to niekada neabejojo, kad tai buvo tikriausias armėnų genocidas (ši žurnalistė vadovauja dar ir Armėnijos prezidento administracijos vykdomam projektui „Paprastas genocidas“). Ji pati apie tai ne kartą rašiusi: „Sumgaitą“ planavo ir organizavo Azerbaidžano SSR valstybės saugumo komitetas, pogromų eigą kontroliavo ir koordinavo šios specialiosios tarnybos bendradarbiai. O tai, kas rašoma 2015 metais Baku išleistoje Ibrahimo Mamedovo knygoje – pogromus sukurstė SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai su armėnų nacionalistais – yra neva „sena pasakaitė“.
Marinai Grigorian užkliuvo jau pats knygos pavadinimas: „Sumgaito provokacija prieš Azerbaidžaną. Grigoriano byla“. Girdi, Azerbaidžano prokurorai, po ketvirčio amžiaus atnaujinę Sumgaito nusikaltimų tyrimą, terado tarp šimtų nusikaltėlių vieną armėnišką pavardę, paskelbė būtent šį žmogų esant didžiulio nusikaltimo organizatoriumi ir paskelbė jo paiešką.
Tuo tarpu nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nevadina šio žmogaus organizatoriumi ar gaujos vadeiva – jis buvo paprastas pogromininkas, prievartautojas ir kurstytojas… Žurnalistė priminė: Eduardą Grigorianą 1989 metų pabaigoje nuteisė 12 metų nelaisvės, vėliau iš dienas baigiančios SSRS persiuntė kalėti į Armėniją, o 1992 metų pabaigoje Armėnijos prezidentas paskelbė amnestiją ir jis išėjo į laisvę. Toliau jo pėdsakai dingsta, tačiau tikrai galima pasakyti, kad „šis tipas“ paliko Armėniją. Viena aišku: į laisvę Grigorianą paleido teisėtai. Tad kokiu teisiniu pagrindu Azerbaidžano prokurorai skelbia jo paiešką?
„Beje, – tarsi staiga prisiminusi praneša straipsnio autorė, – ne kartą buvo įrodyta, kad Grigorianą galima laikyti armėnu tik santykinai.“ Jo tėvas mirė 20 metų iki šių įvykių, vaikus auklėjo motina – rusė. Teisme ji paliudijo: šeima nepalaikė santykių su vyro giminaičiais armėnais. O Vokietijoje gyvenanti Eduardo sesers Aidos bendraklasė (jos koordinatės žinomos) papasakojo, kad kai klasėje mokinių klausė, kokios jie tautybės, Aida atsakė esanti rusė. Mokiniai pasipiktino: juk tavo pavardė Grigorian! O ta: tai tik pavardė, ji savęs nelaikanti armėne. Autorė nutyli paties Grigoriano pase ir kitur esant įrašyta „armėnas“ – juk ne įrašas svarbiausia.
Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Vienoje armėnų autoriaus knygoje rašoma, kad Sumgaito skerdynes galima palyginti tik su armėnų, asirų, graikų ir kitų krikščionių žudymu Osmanų imperijoje. Ir nurodoma aplinkybė, turinti patvirtinti jas buvus iš anksto parengtas, būtent: „tarp sulaikytų pogromininkų buvo kažin koks subjektas, pavarde Grigorianas.“ Armėnas pagal tėvą, rusas pagal motiną, augo be tėvo, du kartus teistas… Autorius primena, kas buvo pasakyta spaudos konferencijoje Jerevane 1989 m. rugsėjo 23 d. Esą viena nukentėjusioji paliudijo, kad pas Grigorianą apsilankę keli anksčiau kartu su juo kalėję azerbaidžaniečiai jam pasakė: rytoj eisime mušti armėnų, tokią ir tokią valandą būk ten ir ten. Kai tas ėmė spyriotis, išgirdo: neateisi – užmušim. Ir Grigorianas nuėjo. Pogromo metu bute, kur gyveno nukentėjusioji, jis buvo išbalęs ir veikė tarsi būtų kieno taikiklyje. „Štai ir visa istorija…“ – buvo pasakyta toje konferencijoje.
Dar vienas armėnų autorius praneša, kad jo paties atliktas kruopštus tyrimas „patvirtino tai, kas ir taip buvo aišku nuo pat pradžių“. Grigorianas, armėnas pagal anksti mirusį tėvą ir rusas pagal motiną, buvo eilinis didžiulio naikinimo mechanizmo sraigtelis. Jis nieko nenužudė ir viso to, ką jam prikiša azerbaidžaniečių teisėsauga, šioje baudžiamojoje byloje „suprantama, irgi nėra, nebuvo ir negalėjo būti“.
Praėjusių metų kovo pradžioje (30 metų nuo Sumgaito įvykių) Moldovos valstybinio universiteto lektorius ir „Laisvės radijo“ rumuniškosios redakcijos apžvalgininkas Ernestas Vardanianas rašė sutinkantis, kad armėno ir rusės sūnus, nemokėjęs armėniškai ir nelaikęs savęs armėnu, keletą kartų teistas, iš tikrųjų dalyvavo pogromuose prieš savo gentainius – tačiau nežudė. Apžvalgininkas ragino kiekvieną atsakyti sau į klausimą: ar Armėnija būtų amnestavusi žmogų, ant kurio rankų armėnų kraujas?
Negera šlovė
Baudžiamojoje byloje iš tiesų nepasakyta, kurio pogromininko smūgis ir kam buvo mirtinas – daužė visi. Tikrai Grigorianas smogė kirviu per galvą vienam armėnui, o po to, manydamas užmušęs, ištraukė iš kišenės kažin kokį popieriaus lapelį ir žvilgtelėjęs į jį bendrininkų paklausė: „Šitas trečias ar ketvirtas?“ Kirviu trenktasis išgyveno ir liudijo teisme… Iš tos pačios baudžiamosios bylos duomenų matyti Grigorianą anaiptol ne prievarta ėjus „mušti armėnų“: vienam bendrininkų jis pasakęs, kad šie įvykiai jam – tai „dievo dovana, sėkmė pati eina į rankas“. Ir ne kiti jam nurodinėjo: „Aš nežinojau, kur gyvena armėnai, mus vedė Grigorianas“.
Pirmas iš kairės – Eduardas Grigorianas
Kaip rašoma bylos medžiagoje, kaltinamasis Grigorianas tyrimo metu siekė paveikti ne tik nukentėjusiuosius ir savo bendrus, bet ir tyrimą „jėgos demonstravimu“. Teismo metu bendrininkai nutildavo jam vien pažvelgus… Jam tegalėjo vadovauti įvykių metu mieste pastebėti „žmonės juodais lietpalčiais“ – šie nepažįstamieji tyrėjų nesudomino, o teisėjas nenorėjo nė klausyti apie kokius nors „organizatorius“. Teismas neatsižvelgė į valstybės kaltintojo prašymą skirti Grigorianui aukščiausią bausmę, tačiau nuteisė kalėti gerokai ilgesniam laikui nei bendrininkus.
„Šio tipo“ nepamiršo ne tik Azerbaidžane (prieš kelerius metus nustatyta jį gyvenant pamaskvėje ir nevargstant). Praėjusių metų rudenį Kabardos-Balkarijos respublikoje būta etninių susirėmimų ir juos, kaip išaiškinta, kurstė socialiniuose tinkluose darbavęsi provokatoriai. Apie tai pranešusi Rusijos naujienų tarnyba „EADaily“ paaiškino, jog toks veikimas, kai dedantis „priešu“ kurstoma prieš „savus“, vadinamas „Grigoriano metodu“ – „Eduardo Grigoriano, laikomo vienu masinių armėnų skerdynių Sumgaite 1988 metais kaltininkų, vardu“. Provokatoriaus vardą net iškėlė į antraštę: „Eduardo Grigoriano reikalas gyvuoja ir nugali“ (Кенделенские столкновения в КБР: дело Эдуарда Григоряна живет и побеждает).
Eduardas Grigorianas – dešinėje
Lavonų prikrauti vagonai ir kita
Geriau žinomas panašių provokacijų pavadinimas susijęs su ispanų korida („picadillo“), lietuviškai galime tai pavadinti „buliaus erzinimu“. Vienas buvęs KGB generolas savo prisiminimuose rašo, kad toks metodas buvo naudojamas Afganistane (sovietiniai agentai pjudė vienas gaujas ant kitų), Rumunijoje (1989 metais kilus neramumams neaiškiomis aplinkybėmis žuvo apie 1 000 žmonių), Maskvoje (1993 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ėmėsi „ryžtingų žingsnių“). Generolas tikina provokatorius veikus ir Vilniuje 1991 metų sausyje ir vaizduoja to meto įvykius kitomis spalvomis, nei pas mus priimta.
Šio generolo žodžiais, į Lietuvos sostinę tomis dienomis buvo atvykęs SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininkas, jau iki tol buvojęs ir vėliau veikęs įvairiuose „karštuose taškuose“, taip pat ir Kalnų Karabache (2009 metais nelauktai mirė, manoma, buvo nunuodytas). Kiti iki šiol teberašo, kad operaciją Vilniuje planavo KGB, ji nepavyko ir atsakingas už tai generolas (irgi visaip pagarsėjęs) buvo atleistas iš šios organizacijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Dar žinome tuo metu Vilniuje buvus ir tokių reikalų specialistą iš Vakarų… Nešališki autoriai pripažįsta, kad vargu ar įmanoma visas šias istorijas, tarp jų ir Sumgaito įvykius, išnarplioti iki galo, nes veikė ne viena jėga, daugelis dalykų vyko ne be sąmokslų ir provokacijų.
Kelios dienos prieš Sumgaito tragediją Kalnų Karabache buvojo Michailo Gorbačiovo iš Maskvos atsiųstas įtakingas komunistų partijos centrinio aparato veikėjas Karenas Brutencas. Šis Baku gimęs ir ten karjerą pradėjęs armėnas 1998 metais išėjusioje prisiminimų knygoje („Тридцать лет на Cтарой площади“) parašė sužinojęs apie „tokius veiksmus (ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane), kurie atrodė kaip tikros provokacijos“. Antai Kafane (Armėnijos rajono centre) sulaikė moterį, kuri rovėsi sau plaukus ir ne savo balsu šaukė, kad užmušė jos brolį, seserį ir t.t. Patikrinus pasirodė, kad nieko neužmušė ir moteris plyšojo aplinkiniams įaudrinti.
Sumgaito riaušininkus apkaltino veikimu iš chuliganiškų paskatų, nors netgi tuometėje spaudoje (vis dėlto glasnost – viešumas) radosi spėjimų Sumgaito pogromus buvus kažin kokių jėgų (kas nori tolesnio įtampos tarp dviejų tautų kaitinimo) sumanyta provokacija. Rašyta ir apie pabėgėlius iš Kafano ar jais apsimetusius asmenis (tarp jų nurodomi „nevietinės išvaizdos jauni vyrai, kurie kaitino minią“). Vieną miesto aikštėje isteriškai šaukusį apie šeimos nelaimę žmogų irgi patikrino – pasirodė, kad jis ne iš Kafano ir neturi šeimos, yra anksčiau teistas…
KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.
Jau gerokai vėliau Sankt Peterburge gyvenanti ir Armėnijoje buvojanti etninių santykių tyrėja Svetlana Lurjė pastebėjo daugelį Jerevano armėnų kalbant, kad jie iš pat pradžių neatmetė galint įvykti „sumgaitą“. Mokslininkei atrodo tokių nuojautų arba visiškai nebuvus, arba buvus labai miglotas – mat armėnai tuo momentu jautėsi esą labai stiprūs ir saugūs. „Kita vertus, – skaitome mokslininkės parašyta (2009), – Sumgaito įvykiai iš tikrųjų nepaaiškinami pasitelkus įprastą žmonišką logiką: iki tol taikingo miesto gyventojai negalėjo per vieną valandą netekti galvos, todėl vargu ar galima buvo rimtai svarstyti įvykius galint pakrypti tokia linkme.“ Jai teko girdėti apie Sumgaite plitusį gandą, jog iš Armėnijos (iš Kafano) atsiuntė vagonus (!), prikrautus azerbaidžaniečių lavonų (kita versija – nupjautų ausų). „Ar šis melas buvo paskleistas, ar kitas, – rašo ji, – tačiau turėjo būti netikėta ir stipri provokacija.“
Karabacho negalima palikti galvažudžiams!
Taigi, Marinos Grigorian tikinimu, „sumgaito“ scenarijų kruopščiai suplanavo ir įgyvendino Azerbaidžano KGB. Baku esą tikėjosi, kad armėnai išsigąs naujų pogromų ir atsisakys reikalavę prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Ir dar: šio nusikaltimo prieš armėnų tautą organizatoriai numatė viską, netgi tai, kad „Azerbaidžanas neišvengiamai bus apkaltintas genocido vykdymu – lygiai taip, kaip turkus apkaltino armėnų genocidu 1915–1923 metais.“
Azerbaidžaną tikrai apkaltino. Sovietinė spauda tomis dienomis daugiausia rašė apie tautų draugystę (per televiziją parodė „linksmas vestuves“: armėnė išteka už azerbaidžaniečio). Užtat kas dėjosi Vakarų žiniasklaidoje! Apie tai pasakojo azerbaidžaniečių rašytojas Maksudas Ibrahimbekovas sąjunginiame žurnale „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989 metų spalio mėnesio numeryje. Vieną rytą Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojai sužinojo esantys kraugeriai žudikai ir smurtautojai. Pasaulio radijo stotys pranešė: nuo kraujo kvapo apdujusios azerbaidžaniečių ordos žudo armėnus. Tomis dienomis dažniausiai skambantys žodžiai buvo „genocidas“ ir „skerdynės“.
Rašytojas primena, jog kruvini įvykiai ne visiems buvo staigmena: išvakarėse į miestą atvyko žmonės su kino ir videokameromis. Sumgaite tą baisią dieną kūrė filmą! Ir sukūrė. Filmą parodė visose Europos ir Amerikos šalyse, kuriose yra armėnų bendruomenės, visose, išskyrus Sovietų Sąjungą. Rašytojas pasakoja, ką matė ir girdėjo žmonės Švedijoje (beje, kaip tik iš Švedijos atvykęs armėnas, kaip rašo kiti autoriai, filmavo ir po to parodė filmą pavadinimu „išgelbėkite mus“). Antai pogromų liudininkas pasakoja, kaip jo draugui su žmona nukirto galvas, trylika azerbaidžaniečių išniekino jų dukterį, sukapojo ją į smulkius gabalus ir iškepė šašliką… Užsienio ir sąjunginės visuomenės akyse azerbaidžaniečių tauta ėmė atrodyti kraugerių galvažudžių sambūriu.
Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad pogromai Sumgaite 1988 metų vasaryje, kai įaudrinta musulmonų minia linčiavo armėnus (die Armenier am Ortlynchte), pažadino prisiminimus apie pirmąsias šimtmečio etnines žudynes (Völkermord) – Turkijos armėnų išnaikinimą 1915 metais ir „įvarė pirmajai istorijoje krikščioniškai tautai naujo genocido (Genozid) baimę“. Kitoje vietoje: masinės armėnų žudynės tapo Azerbaidžano nomenklatūros atsakymu į Karabacho liaudies susirinkimo sprendimą prisijungti prie Armėnijos. Osmanų imperijos turkai reagavo lygiai taip pat, kai tenykščiai armėnai reikalavo autonomijos rajonams, kuriose jie sudarė daugumą arba arti to.
Rašytojas Zorijus Balajanas prisimena, kad „pirmomis dienomis po pogromų Azerbaidžano SSR vadovybė buvo ištikta šoko“. Išeitų, ir „šokas“ buvo „kruopščiai suplanuotas“? O gal
Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.
Azerbaidžano vadovus, kurie ryžosi būti apkaltinti baisiausiu nusikaltimu – genocido vykdymu, šokas ištiko nuo to, kad armėnai neišsigando ir neatsisakė Kalnų Karabacho, kaip manyta atsitiksiant po „sumgaito“? Tiesą sakant, Baku ištiko ne visiškas paralyžius. Vasario 27-ąją, šeštadienį, tuometis Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Kiamranas Bagirovas visais telefonais skambino į Maskvą ir, kaip sakė girdėjusieji, „maldavo“ pasiųsti į Sumgaitą vidaus kariuomenę, o kitą dieną kreipėsi į žmones per TV…
Nuo pirmųjų dienų po tragedijos Armėnijoje buvo ne tiek sielvartaujama dėl aukų, kiek stengiamasi pasakyti pogromus dar kartą patvirtinus: armėnai negali gyventi azerbaidžaniečių valdžioje. Karabachą reikia atiduoti Armėnijai! Akademikas Andrejus Sacharovas laiške Gorbačiovui irgi aprašinėja žudynių siaubus ir skelbia vos ne nuosprendį: „Po šios tragedijos nelieka jokio moralinės galimybės reikalauti palikti Kalnų Karabacho autonominę sritį Azerbaidžanui.“
Sunku patikėti Azerbaidžaną siekus, kad Sacharovas, o su juo ir kiti Rusijos demokratai, jau nekalbant apie visą pasaulį, imtų manyti kaip tik taip…
O ką veikė armėnų saugumiečiai?
Kita vertus, keista Armėnijos KGB pražiopsojus „kruopščiai suplanuotą nusikaltimą prieš armėnų tautą“. Juk armėnų saugumiečiai tuo metu veikė ir Azerbaidžano teritorijoje (beje, Azerbaidžano KGB Kalnų Karabacho skyriuje, kuriam tuo metu vadovavo rusas, tebuvo vienas azerbaidžanietis, dauguma – armėnai).
Buvęs Armėnijos KGB pirmininkas vėliau prisipažino komitetą turėjus ginklų ir šaudmenų atsargą ypatingiems atvejams. Ją galėjo praimti tik su Maskvos leidimu, tačiau nepaisė šio reikavimo ir siuntė ginklus į Karabachą: granatsvaidžius, kulkosvaidžius, automatus, šovinius. Vienas armėnų separatistų lyderių, Igoris Muradianas, britų rašytojui Tomui de Vaalui kalbėjo, kad jau 1986 metų vasarą jie gavo pirmąsias siuntas ginklų iš užsienio. Visos vietinės organizacijos buvo ginkluotos. „Visi vietiniai komjaunuoliai, – gyrėsi buvęs „Karabacho komiteto“ narys, – turėjo asmeninį ginklą. “Apsiginkluoti padėjo užsienyje ir respublikoje (pogrindyje) veikę nacionalistinės partijos „Dašnakcutiun“ nariai (dašnakai). Muradianas neigė veikęs KGB naudai, tačiau neslėpė pasižinojęs su Armėnijos valstybės saugumo komiteto vadovais.
Dašnakų emblema
Sumgaito pogromų išvakarėse su armėnų separatistais susitikęs Karenas Brutencas tuo metu ėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (vėliau dirbs SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėjėju). Vakarų specialiosios tarnybos neabejojo, kad Maskva tiesiogiai susijusi armėnų ekstremistų nuo 8 dešimtmečio vidurio vykdomomis teroristinėmis atakomis prieš turkų pareigūnus ir diplomatus. Jų duomenimis, šias ir kitas slaptąsias operacijas koordinavo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Brutencas. Armėnų teroristų grupė ASALA, kaip rašė turkų spauda, gauna įsakymus iš Maskvos, o vadovauja terorui rusų slaptosios policijos (KGB) 3 skyriaus viršininkas Brutencas. Sovietai apmoko ASALA būrius ir finansuojajų teroristinę organizaciją (ASALA buvo siejama su „Dašnakcutiun“).
1992 metais Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas apkaltino partijos „Dašnakcutiun“ vadovus bendradarbiavimu su SSRS KGB. Buvęs dar vienas Armėnijos saugumiečių vadovas patvirtino, kad 9 dešimtmečio pabaigoje jo pavaldiniai susitikinėjo, bendravo ir „turėjo abipusių įsipareigojimų“ su šios partijos veikėjais ir Armėnijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Tada dašnakai pareiškė Armėnijos prezidentą patį nuo 1977 metų buvus sovietinio saugumo agentu (kaip išaiškėjo, priklausė KGB rezervui – turėjo veikti karo atveju). Marina Grigorian rašo apie ir tai, dėl ko „seniai neabejojama“: jeigu ne visi, tai dauguma „Karabacho komiteto“ narių bendradarbiavo su sovietinėmis (gali būti, ne tik su šiomis) specialiosiomis tarnybomis.
Andrejus Sacharovas savo prisiminimų knygoje nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Kaip sakyta, prokurorai atsisakė aiškintis, kas tokie buvo Sumgaito gatvėse pastebėti „nepažįstamieji juodais lietpalčiais“, tačiau vis dėlto sužinojo vėliau juos išvykus į Uzbekistaną…
Paslaptį nusinešė į kapus
SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas irgi parašė prisiminimus. 1993 metais laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką, kurioje Gorbačiovo bendražygis ir „pertvarkos architektas“ Aleksandras Jakovlevas kaltinamas daug metų šnipinėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Jakovlevas per „Literaturnaja gazeta“ atsikirto, kad buvusiam KGB vadovui su kitais valstybės perversmo 1991 metais dalyviais telieka šmeižti kitus: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras.“ Jakovlevas pareiškė žinantis, jog Kriučkovas „organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje“.
Kai Kriučkovo klausė, ar Karabacho komiteto nariai ir kiti armėnų veikėjai bendradarbiavo su KGB, jis teisinosi: „Aš nelabai gerai prisimenu tuos metus…“ Ir dar: „Supraskite, aš juk negaliu pasakyti visko ir didžiąją dalį to, ką žinau, nusinešiu su savimi.“ Mirė 2007 metais. Vis dėlto sužinome Kriučkovą apgailestavus dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku (1990 metų sausyje). Apie tai jis kalbėjo savo bendražygiui, vėliau parašiusiam prisiminimus. Kriučkovas aiškino, kad aukščiausioji komunistų partijos vadovybė iš KGB pranešimų žinojo apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavė leidimo imtis kardomųjų veiksmų.
Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog „draugai iš Armėnijos“ atsiuntė į Sumgaitą pogromų kurstytojus. Jie atvykę su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. Kriučkovas paaiškino ir tai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent šį Azerbaidžano miestą. Esą čia pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau milicijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais. O svarbiausia, sakė buvęs KGB vadas, daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žiaurybių vaizdus.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Nuo 1989 metų rudens Kalnų Karabachą valdė vadinamasis organizacinis komitetas ir vienas jo narių, Aleksejus Sinicynas, vėliau parašė apie čia vykusį „didįjį žaidimą“ (Great Game): „visiškai skirtingos jėgos susidūrė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri ir vadinosi Kalnų Karabachas.“ Vienos veikė labai apgalvotai, kitos – vos ne stichiškai, trečios – perdėm savanaudiškai, ketvirtos – būdamos suklaidintos ir t.t. Šis autorius tarp veikėjų regi ir Maskvos atstovus, ir Vakarų agentus, ir vietinius veikėjus… Akademikas Andrejus Sacharovas savo prisiminimuose neramumų Azerbaidžane kurstytojų toli neieškojo: tai prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“.
Buvę SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio kovai su „karinguoju nacionalizmu“ bendradarbiai po daugelio metų sakė, kad nacionalistiniais šūkiais buvo dangstoma ne kas kita, o materialinių gėrybių dalybos. Ir tvirtino galintys nurodyti, kas Kalnų Karabache tik kalbėjo apie tautos kultūros išsaugojimą, o iš tikrųjų siekė pasiglemžti gamtos išteklius, nuosavybę: marmuro karjero direktorius, konjako fabriko direktorius… „Šešėliniam kapitalui“ tarnavo nusikaltėliai, pasirengę visokiems žygiams, tarp jų – ir provokacijoms.
Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Šalin rankas nuo mūsų genocido!
Šio kovo pradžioje viename armėnų leidinių pasirodžiusio teksto antraštė („Почерк людоедов“) iš karto nurodo, kur veisiasi tie „žmogėdros“ – aišku, Azerbaidžane. Žurnalistei Marinai Grigorian užkliuvo šios šalies užsienio reikalų ministerijos atstovės pareiškimas, jog tai, kas įvyko 1988 m. vasario 27-29 d. Sumgaite, ir tai, kas dėjosi 1992 m. naktį į vasario 26 d. Agdamo miesto apylinkėse (Chodžalyje), buvo „gerai suplanuotos ir organizuotos Armėnijos akcijos prieš Azerbaidžaną“.
Žurnalistė piktinasi: kaip galima lyginti tokius dalykus! Juk Sumgaitas – tai armėnų genocidas, o iki šiol kaip reikiant neišpainiotas beginklių žmonių sušaudymas Chodžalyje – democidas. „Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijoje, tikimės, suvokia skirtumą tarp šių dviejų nusikaltimų žmoniškumui kategorijų“. Visa, kas ištiko armėnus Sumgaite ir kitur, rodo žmogėdrų braižą. Jie neapgailestauja ir neatgailauja. Žmogėdrų taisyklės reikalauja viską versti nuo kojų ant galvos, iškraipyti, veidmainiauti. O svarbiausia – jie visu savo elgesiu rodo pasirengimą pakartoti. Ir tuo pat metu, nutaisę naivių avelių žvilgsnį, klausia: ir kodėl gi armėnai nesirengia taikai?
Marina Grigorian yra leidinio“ Golos Armenii“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, nuo 2009 metų vadovauja Armėnijos prezidento administracijos visuomenės ryšių centro vykdomam projektui „Paprastas genocidas“ (rus. „Обыкновенный геноцид”). Atidžiai stebi rašoma ir sakoma Azerbaidžane ir triuškinamai kerta, kai azerbaidžaniečių dėsto savo poziciją. Chodžalio žudynėse armėnų žurnalistei viskas atrodo taip painu, kad ji net nesiryžta nurodyti žudikų, nors ten viskas taip akivaizdu, kad akivaizdžiau negali būti: išžudyti civiliai azerbaidžaniečiai, juos išžudė Armėnijos teroristinės – karinės grupuotės (aukų – per 600).
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Pirmi niekada nešaudo?
1988 m. kovo 1 d. viename pagrindinių SSRS laikraščių, „Izvestija“, pasirodė trumpas valstybinės telegramų tarnybos TASS pranešimas, kad vasario 28 d. Sumgaite (Azerbaidžano SSR) chuliganų grupė išprovokavo riaušes. Tų metų vasarą britų dienraštis “The Guardian” priminė: vasario mėnesį Sumgaito mieste visą šalį sukrėtusioje baisioje nacionalistinėje orgijoje siautėjančios azerbaidžaniečių gaujos nužudė 26 armėnus.
1989-ųjų spaudos konferencijoje Jerevane žurnalistams atsakyta ir į klausimą, kaip Armėnijos atstovai pristatė Sumgaito įvykius SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jie, be abejo, neišdėstė visos tiesos. Pavyzdžiui, nepapasakojo, jog vienas iš pagrindinių Sumgaito pogromo iniciatorių ir vykdytojų buvo … armėnas Eduardas Grigorianas, kaip dabar jau tiksliai žinoma, asmeniškai kaltas dėl daugiau nei vienos žmogžudystės. Armėnija iki šiol slepia: E.Grigorianas tesulaukė keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės, kai dėl vienos žmogžudystės apkaltintas azerbaidžanietis Achmedas Imamas ogly Achmedovas netrukus buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
SSRS liaudies deputatų suvažiavime neišdrįsta pasakyti visos tiesos apie Sumgaitą ir dar dėl vienos priežasties. Dauguma neturėjo supratimo, kas ištiko armėnus vasaryje, bet ir nežinojo, kas kur kas anksčiau buvo nutikę azerbaidžaniečiams Armėnijoje. Suvažiavimo oratoriai armėnai baiminosi, kad, jiems prabilus apie Sumgaitą, priešinga pusė ims kalbėti apie anksčiau surengtą armėnų smurtą prieš azerbaidžaniečius. Juos išgąsdino Azerbaidžano SSR deputatų iš suvažiavimo tribūnos paskelbta informacija apie žuvusius azerbaidžaniečius…
Savivarčiai su akmenimis kaimynams
Tą rudenį riaušės Kirovabade (Gandžioje) ir kitose Azerbaidžano vietovėse įsiplieskė lapkričio 21 d., po to, kai prieš tris dienas Baku prasidėjo mitingas, kurio dingstimi buvo provokacinis sprendimas Kalnų Karabache, Azerbaidžano SSR teritorijoje, statyti poilsio namus Armėnijos fabriko darbininkams. Mitingas truko 18 dienų. Vienas iš mitingo reikalavimų buvo „suteikti autonomiją Armėnijoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams arba panaikinti tokį statusą Karabacho armėnams“.
Tuo tarpu Jerevano spaudoje jau lapkričio 22 d. buvo parašyta abi respublikas jungiančiu plentu priešingomis kryptimis plūstant pabėgėlių voras. Lapkričio 30 d. pabėgėlių reikalų komisija pranešė, jog iki tos dienos į Armėniją atvyko 30 907 asmenys, o išvyko 40 652. Kita vertus, kokia prasmė (neturint piktų kėslų) aiškintis, kas po ko sekė rudenį, kai ši niekuo dėtų žmonių tragedija prasidėjo gerokai anksčiau. Baku duomenimis, iki 1988 metų vasario vidurio iš Armėnijos „dėl ten kaitinamos baimės atmosferos ir prievartinių veiksmų“ buvo išsikraustę daugiau kaip 4 tūkstančiai azerbaidžaniečių. Vasario 28–kovo 21 d. iš Armėnijos atkeliavo 16 900 pabėgėlių, iš kurių 8 600 buvo grąžinta atgal. Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendis – tikrasis azerbaidžanietiškas pavadinimas) azerbaidžaniečių neliko rugsėjyje (pogromininkai sudegino 125 jų namus, 200 – apiplėšė).
Žodžiu, nebuvo armėnų santūrumo „ilgiau kaip 8 mėnesius“, kaip dažnai rašyta ano meto spaudoje. Santūrumą kaip tik demonstravo kita pusė – azerbaidžaniečiai. 1988 m. lapkričio 4 d. Jerevane vykusiame mitinge separatistų komiteto “Karabach” veikėjas Rafaelis Kazarianas (vėliau jis tapo Armėnijos mokslų akademijos nariu) kalbėjo apie „emigraciją“, kurią turi vykdyti iš anksto sudaryti būriai. „Pirmą kartą per šiuos dešimtmečius mums atsivėrė unikali galimybė išvalyti Armėniją nuo šitų turkų. Aš laikau tai didžiausiu mūsų kovos laimėjimu per pastaruosius dešimt mėnesių.“
Kaip iš gimtųjų namų buvo vejami azerbaidžaniečiai
Azerbaidžaniečių pabėgėliai
Apie 2015 metų pavasarį paskelbtą žurnalistės Manė Papian tekstą („События в Гугарке. Как громили азербайджанцев в Армении“) kai kurie tėvynainiai atsiliepė labai smerkiamai. Jiems labai nepatiko pagarsinimas to, kas atsitiko tuometiniame Gugarke rajone vasario 26 d., „dvi dienos iki Sumgaito įvykių“. Ogi Šaumiano kaimo mokyklos direktorė tos dienos rytą pasigedo visų azerbaidžaniečių – mokytojų ir mokinių. Jai pasakė, kad juos visus autobusais išvežė iš Armėnijos. Po kelių dienų čia ėmė plūsti pabėgėliai iš Sumgaito ir likusiems rajone azerbaidžaniečiams atėjo labai sunkios dienos (be kita ko, 624 atleido iš darbo), o lapkričio pabaigoje – ir tragiškos. Vėliau Manė paaiškino apie įvykius Gugarko rajone sužinojusi tik prieš kelis mėnesius ir kaip žurnalistė turėjusi apie tai parašyti, kad ir kaip sunku tai būtų daryti esant Armėnijos pilietei.
Gegužės 11 d. pogromininkai nusiaubė azerbaidžaniečių gyvenamą Širazlio kaimą Ararato rajone: apiplėšė 330 šeimų, nuniokojo 64 namus, aštuonis – sudegino; juos vedė vietinės valdžios pareigūnai ir milicininkai. Išgriovė garsią šventovę ir mirtinai sumušė 90-metį jos sergėtoją. Pogromo metu nukentęs dviejų mėnesiui kūdikis irgi mirė. Iš kaimo išvaryti 880 azerbaidžaniečių apsistojo po atviru dangumi SSRS-Turkijos sienos neutraliojoje juostoje, Arakso upės pakrantėje. Vasarą prie jų prisidėjo dar penkių kaimų gyventojai, iš viso – apie 10 tūkstančių žmonių. Pastarųjų kaimų iškraustymui, be vietinių, vadovavo ir iš Jerevano atvykę viršininkai, tarp jų respublikos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Surenas Arutunianas, vėliau tapęs Armėnijos komunistų centro komiteto pirmuoju sekretoriumi – pirmuoju asmeniu respublikoje.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
1988 m. birželio 19–25 d. Armėnijoje buvojo Azerbaidžano atsakingų partinių ir valstybinių darbuotojų grupė. Ji parengė ataskaitą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybei. Joje irgi kalbama apie „chuliganų grupes“ – jų nariai, reikšdami nepasitenkinimą Azerbaidžano SSR aukščiausiosios tarybos sprendimu nepritarti Kalnų Karabacho autonominės srities perdavimui į Armėnijos SSR sudėtį, vykdė neteisėtus veiksmus prieš Armėnijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Antai birželio 17 d. surengė pogromus kai kuriuose gyvenvietėse, sudegino 7 privačius namus; 11 asmenų patyrė sunkius sužeidimus, „daugelio jų veidai buvo subjauroti“. Su ypatingu žiaurumu veikė „žaliūkai“, kuriuos atveždavo autobusais, lydimais sunkvežimių ir savivarčių, prikrautų geležinių strypų, akmenų, lazdų (Sumgaite irgi dalijo strypus ir netrūko atvežtinių akmenų bei kita). Vietinė valdžia ir milicija riaušininkų nestabdo, o respublikinė televizija ir radijo, vietinė spauda dar net ir kursto.
Atrodo, ne be Azerbaidžano atstovų įsikišimo moteris ir vaikus iš pabėgėlių stovyklos Arakso upės pakrantėje, kur nesant medicinos pagalbos ir kitų būtiniausių dalykų („realiai gresia epideminių ligų pavojus“), perkėlė į artimiausią gyvenvietę. Visa kita taip ir liko. Galiausiai vilties netekę pabėgėliai pagrasino pereisią sieną ir plaukte persikelsią į Turkijos pusę. Tik tada Maskva sukruto: per kelias savaites naktimis pasieniečių ir milicininkų lydimus pabėgėlius išgabeno iš Armėnijos į Azerbaidžaną.
Kam tankai, kai yra autobusų
Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, nieko nebuvo girdėti apie azerbaidžaniečių išvarymą iki 1989 metų vasaros, kai turgavietėse itin sumažėjo maisto produktų. Tylėjo ir Azerbaidžanas. Iki Rusijos žinia apie ištrėmimą atėjo tik 1989 metų rudenį–žiemos pradžioje. Tuo tarpu 1988-ųjų lapkričio pabaigoje azerbaidžaniečius iš Armėnijos deportavo, galima sakyti, per tris dienas. Mokslininkė rašė nesanti tikra, ar patys armėnai galėjo veikti šitaip organizuotai (lygiai po savaitės atsitiko žemės drebėjimas ir viskas vyko šleivai kreivai). Ar tik prie deportacijos neprikišo rankos kokios nors jėgos Kremliuje, siekusios įžiebti karą Karabache, „lygiai taip pat nesu tikra, ar šios jėgos neprisidėjo ir prie Sumgaito įvykių“ (iki tol taikiai sugyvenę miesto gyventojai negalėjo staiga prarasti galvos, turėjo būti netikėta ir didelė provokacija).
Tomis dienomis armėnų mitinguose, kai pastebėjo anglų žurnalistas Markas Grigorianas, aiškinta, jog „armėnus iš Azerbaidžano išveja, o azerbaidžaniečiai iš Armėnijos išvažiuoja patys, savo noru“. Važiavo ir patys. Traukė pėsčiomis. Tačiau daugelį tiesiog išvežė. Autobusais. Greitai ir brutaliai.
Antai į Spitako rajone esančius azerbaidžaniečių kaimus atvykę respublikos valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir vidaus reikalų viršininkas paragino gyventojus skubiai išsikraustyti – jų pačių saugumo labui. Žmonėms atsisakius, kažin kas į kaimus ėmė šaudyti ir juos turėjo tildyti atsiųsti kareiviai. Kitą dieną į vieną kaimų atvairavo 34 autobusus – po vieną dviem šeimoms. Autobusus lydėjo kareiviai, tačiau pasiekus Gugarko rajoną (artėjant prie Azerbaidžano) koloną vėl nežinia kas apšaudė. Tris nušovė (tarp jų – vienuolikametį), 7 sužeidė. O kitą dieną žmonių paliktą turtą apie 40 savivarčių išvežė į Spitaką, kas liko – sudegino.
Vardeniso rajono gyventojai rusai papasakojo, kad į kaimą atvykęs respublikos agropramoninio komiteto viršininkas davė azerbaidžaniečiams tris dienas pasirengti kelionei. Irgi šaudė; atjungė elektrą; parduotuvėje neliko duonos. Šio kaimo gyventojams teko keliauti kalnų keliais, siaučiant pūgai, mašinas nuolat apšaudė. Vienas azerbaidžaniečių kaimas laikėsi iki gruodžio 8 d. (išvakarėse įvyko žemės drebėjimas). Liudytojos žodžiais, sraigtasparnis atskraidino gerai ginkluotus armėnus, kurie išvarė azerbaidžaniečius iš namų ir įsakė keliauti per kalnus į Azerbaidžaną.
Vietinės valdžios ir teisėsaugos darbuotojus matė ir kitaip elgiantis. Vienas liudytojas papasakojo kartu su giminaičio šeimos nariais iš Masiso rajono laimingai pasiekęs Azerbaidžaną, o pats giminaitis su rakandais pasiskolinta mašina leidosi į kelionę rytojaus dieną. Pakeliui sustabdė milicijos pulkininkas ir kelių inspekcijos majoras bei dar trys įtartini asmenys. Pastarieji ištempė azerbaidžanietį iš mašinos ir po žiaurių kankinimų nužudė. Liudytojui pažįstamo tardytojo (totoriaus) dėka pavykę pargabenti lavoną į Azerbaidžaną. Jis tvirtino tardytojo rankose matęs 130 nužudytų azerbaidžaniečių sąrašą.
Šias ir kitas tragedijas 1991 metais Rusijos žmogaus teisių gynėjų leidinyje („Экспресс-хроника”) paskelbęs istorikas Arifas Junosovas rėmėsi Azerbaidžano pabėgėlių draugijos dokumentais, pačių pabėgėlių iš Armėnijos (azerbaidžaniečių, rusų, kurdų) liudijimais. Jo tyrimais, iš viso 1988–1998 metais žuvo 214 azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje; be nužudytųjų, įtraukė ir sušalusius kalnuose, mirusius nuo širdies smūgio, taip pat nesuteikus medicinos pagalbos (65). Per paskesnius dvejus metus numirė apie 6 tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia – senyvo amžiaus žmonių. Kiek vėliau tame pačiame leidinyje Armėnijos KGB pirmininkas tvirtino, kad jie kruopščiai patikrino šiuos duomenis ir toliau laikosi savo: tuo laikotarpiu žuvo 25 azerbaidžaniečiai.
1988 metų pabaigoje SSRS prokuratūra į Armėniją atsiuntė didelę grupę tyrėjų. Vienoje jos vadovo Maskvai pasiųstų pažymų nurodoma: Armėnijoje lapkričio 23–gruodžio 1 d. buvo nužudyti (žuvo) 24 azerbaidžaniečiai; sužeista – 90. Daugiausia azerbaidžaniečių – vienuolika – žuvo Gugarko rajono Šaumiano kaime. Ten, kaip papasakojo tyrėjams liudytojai, armėnų gauja nužudytų azerbaidžaniečių lavonus degino – kad jų negalima būtų atpažinti; tyrėjai nužudymus pavadino sadistiškais.
Azerbaidžaniečių deportacija
Gruodžio 6 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir ministrų taryba priėmė nutarimą dėl neleistinų abiejų respublikų kai kurių vietinių organų pareigūnų veiksmų – piliečių vertimo palikti nuolatines gyvenamąsias vietas. Armėnijoje dėl tokių veiksmų 13 vadovaujančių darbuotojų buvo pašalinti iš komunistų partijos, 68 gavo papeikimus, kai kuriuos vietinius vadovus ir prokurorus atleido; neteko pareigų Gugarko rajono partijos ir vykdomojo komitetų vadovai. Dėl Armėnijoje etniniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų buvo iškeltos 675 baudžiamosios bylos.
Kas neapgailestauja ir neatgailauja
Dar 1992 metų pavasarį savo nuomonę viename pagrindinių Rusijos laikraščių („Российская газета“) išdėstė istorikas Sergejus Lezovas: Armėnijos-Azerbaidžano kare sprendžiama jau ne Karabacho likimas, o „būti ar nebūti armėnams Pietų Kaukaze“. Straipsnyje („Опыт интерпретации мифического мышления: В Нагорном Карабахе и вокруг него“) samprotaujama, kokią įtaką konflikto eigai padarė armėniškame pasaulyje vyraujantys etniniai ir politiniai mitai (antikinę kultūrą paveldėjusi tauta, krikščionių pasaulio sargybinė Rytuose, amžinai skriaudžiama turkų su visais tamsiais kitatikiais ir išduodama savanaudiškų Vakarų). Jis pastebi, jog armėnų lyderiai ir žiniasklaida atkakliai stengiasi užgniaužti visa, kas tam prieštarauja.
Straipsnio autoriaus nuomone, vienas svarbiausių įvykių, po kurio konfliktas virto karu iki paskutiniųjų, tai yra iki fizinio vienos iš etninių grupių sunaikinimo ar išvarymo, „buvo azerbaidžaniečių deportacija iš Armėnijos 1988 metų lapkritį“. Tuometiniai Karabacho lyderiai viešai nepripažino, kad veikia pagal urvinių laikų kruvino keršto ir kolektyvinės atsakomybės principą. Tai, kas įvyko, netapo viešų svarstymų tema ir suvokimo reikalu. Tai nebuvo pripažinta armėnų nacionaline gėda – imtasi kažin kokių miglotų aiškinimų, iš kurių pasaulis turėjo suprasti, kad Armėnijos azerbaidžaniečiai dėl visko patys kalti.
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano per daugelį metų pasakyta pasaulis įsiminė viena. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko Agdamo miesto apylinkėse 1992 m. naktį į vasario 26 d. „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, – atsakė Sargsianas, ėjęs tais metais separatistų „gynybos ministro“ pareigas. – Štai kas atsitiko.”
Šis atsakymas – ne vien Armėnijos pusės (talkinant buvusios SSRS ginkluotųjų pajėgų 366-to pulko kariams) įvykdyto nusikaltimo žmoniškumui pripažinimas. Kaltinti derėtų ir tuometinės SSRS ginkluotąsias bei specialiąsias tarnybas – ne tik kariškius, bet ir KGB…
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.
Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.
O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.
Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.
O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…
Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.
Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.
Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste
Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.
Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?
Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos.
Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.
Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.
Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?
Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano interviu, paskelbtas žurnale „Ekspress nedelia”
Birželio viduryje rusų kalba leidžiamame žurnale „Ekspres nedelia“ pasirodė Deniso Kišinevskio pokalbis su Baltijos šalyse reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrtčianu. Teksto pavadinimas – „Gilios armėniškos šaknys Lietuvoje“.
Intriga dėl Žalgirio mūšio
Į šį interviu nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne iššaukiantis pavadinimas – ar tikrai gilios tos šaknys? Tiesa, prieš išdėstydamas priekaištus privalau pabrėžti, jog laikausi nuostatos: jei ambasadorius liaupsina savo šalį, nieko smerktino. Tokios politinės žaidimo taisyklės. Ir vis tik nederėtų persistengti. Jei esi solidus ambasadorius, neprarask saiko jausmo. Nepulk girtis sunkiai įrodomais dalykais, neklaidink skaitytojų. Ypač svarbu, kad nepradėtum dėstyti „tiesų“, kurios prieštarauja valstybės, kurioje reziduoji, užsienio politikai.
Deja, Armėnijos ambasadoriui, regis, nusispjauti į džentelmenams privalomas elgesio taisykles. Jo interviu radau keistų pareiškimų bei išvadų.
Pavyzdžiui, ambasadorius tvirtina: „Remiantis vokiškais šaltiniais armėnai dalyvavo Griunvaldo kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje“. Iš kur ištraukti šie duomenys? Kur originalūs vokiški dokumentai, leidžiantys neabejoti armėnų karių pagalba lietuviams mušant kryžiuočius? Gal ši armėniška traktuotė tiek pat verta, kiek ir kai kurių Rusijos, Baltarusijos istorikų tvirtinimai, esą lietuviams 1410-aisiais pasiaukojančiai talkino skaitlingi rusų bei baltarusių pulkai? Beje, pasakojimas apie armėnišką pėdsaką Griunvaldo kautynėse (jei tai ne pasaka) greičiausiai – pragmatiškas, buitinis: jei armėnų tikrai pastebėta Griunvaldo lauke, gal tai buvo ne kariai, o į lietuvių karo stovyklą maisto atgabenę prekiautojai, siekę savo prekes kelis kartus brangiau parduoti nei rinkos kaina?
Įtariu: jei Armėnijos ambasadorius būtų turėjęs konkrečių įrodymų dėl Žalgirio mūšio, jis neabejotinai pridėtų senųjų rankraščių kopijas. Mat teiginys apie armėnų karių dalyvavimą lemtingose viduramžių kautynėse – įdomus. Iš jo lengva padaryti sensaciją.
Ir vis tik Armėnijos ambasadoriaus įrodymai kol kas – abstraktūs, migloti („vokiški šaltiniai“). Tačiau abejotiną, sunkiai patikrinamą tezę jis atkakliai kala mums į galvas. Dar prieš keletą metų užsienio spaudoje (rus.delfi.ee portale) R.Mkrtčianas kalbėjo, kad Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti kryžiuočius padėjo armėnų pulkas. Štai toji gluminanti citata: „Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.
Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)
Atkreipkime dėmesį: ir tada, ir dabar – jokių paaiškinimų, kuo remiantis taip sakoma. Belieka spėlioti, kodėl armėnams toks svarbus Žalgirio mūšis? Vien tam, kad būtų įrodytas teiginys dėl „gilių armėniškų šaknų“? Ar tam, kad lietuviai jaustų amžiną dėkingumą – leistų toliau Lietuvos miestuose statyti politinę potekstę turinčius armėniškus chačkarus, o santūriesiems azerbaidžaniečiams, nesigiriantiems nuopelnais Žalgirio kautynėse, draustų pastatyti paminklą net žymiam viduramžių filosofui ir poetui Nizami?
Iš kur ištraukta Karabacho tauta?
Ir vis tik pasigyrimai dalyvavus Žalgirio kautynėse – ne pats keisčiausias Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas. Pacituosiu dar vieną citatą iš minėto interviu. Cituoju: „1980 – 1990-aisiais metais Baltijos šalių išsivadavimo frontai, įskaitant ir Sąjūdį, kryptingai palaikė Armėnijos nepriklausomybės siekius. Nuo pat pirmųjų Kalnų Karabacho išsivadavimo judėjimo, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame, dienų lietuviai demonstravo moralinę ir politinę paramą Karabacho tautai“.
Šiuose ambasadoriaus žodžiuose esama tiesos. Bet ji sumaišyta su išsigalvojimais. Neneigsiu – Lietuva nuo pat pirmųjų Atgimimo dienų rėmė Armėnijos nepriklausomybę. Tik kuo ši pozicija išskirtinė? Juk Lietuva rėmė visų buvusių SSRS respublikų atsiskyrimą nuo Rusijos. Taip pat – ir Azerbaidžano siekį gyventi laisvai, nepaisant Kremliaus diktato.
O štai teiginys, kad lietuvių tauta dar Sąjūdžio laikais teikė moralinę bei politinę paramą Karabacho tautai, – jau akis badantis išsigalvojimas. Lietuviai negalėjo remti Karabacho tautos, nes tokios tautos nėra. Kaip nėra nei žemaičių, nei dzūkų, nei suvalkiečių tautų – tik lietuvių tauta. Būkime atviri: jei suklaidinti lietuviai tuomet ką nors ir rėmė, tai tik „krikščionišką armėnų tautą, kurią neva skriaudžia musulmonai azerbaidžaniečiai“ (puikiai prisimenu anuos lemtingus laikus, nes jau buvau užtektinai suaugęs, kad suprasčiau, kas dedasi: studijavau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedroje; dažnai dalyvavau Sąjūdžio pasitarimuose, mitinguose, važinėjau į komandiruotes – dabartinę Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją, Šiaurės Kaukazą – Čečėniją, Gruziją, Ingušiją).
Negarbingas elgesys
Be kita ko, T.Mkrtčianas nemeluoja ir tuomet, kai sako, jog daug lietuvių (žinoma, kad ne visi), kilus konfliktui dėl Kalnų Karabacho, kadaise stojo Jerevano pusėn. Taip, puolėm remti Jerevaną. Tik šis faktas mums nedaro garbės. Juk tokią laikyseną pasirinkome paskubomis, neišsiaiškinę visų niuansų ir subtilybių. Labai lengvai patikėjome gausiai į Lietuvą tuomet važiavusių Armėnijos aktyvistų „garbės žodžiu“ (azerbaidžaniečių delegacijų Vilniuje anais laikais neprisimenu). Aklai patvirtindami proarmėniškas rezoliucijas mes nesusimąstėme, jog prieš pasirašant viešus laiškus būtina išklausyti azerbaidžanietiškus argumentus.
Kad Sąjūdžio metais buvome neteisūs, remdami Armėniją dėl Kalnų Karabacho, patvirtina šiandieninė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių pozicija: Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tokią nuomonę remia visas civilizuotas pasaulis. Tad Armėnijos ambasadorius elgiasi nesąžiningai, džiūgaudamas, jog lietuviai 1980 – 1990-aisiais dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos) buvo itin proarmėniški. Tegul jis paaiškina, kodėl NATO ir ES, kartu su Lietuva, nūnai reikalauja grąžinti Kalnų Karabachą valstybei, kurios pavadinimas – Azerbaidžanas?
Užuot pūtęs miglą į akis dėl iš kažkur atsiradusios „Karabacho tautos” tegul ambasadorius paaiškina, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaito mieste antiarmėniškiems pogromams vadovavo ne azerbaidžanietis, o armėnas Eduardas Grigorianas, taip ir nenuteistas mirties bausme (senokai išleistas į laisvę; gyvena Rusijoje)? Tegul ambasadorius papasakoja, kokias istorijas įamžinęs azerbaidžanietiškoje Guboje pastatytas „Memorialinis genocido kompleksas“? Nejaugi ten saugomi nužudytų azerbaidžaniečių kaulai byloja apie armėnišką toleranciją, pakantumą ir draugiškumą, parodytą 1918-aisiais? O gal Baku centre stūksantis didingas paminklas Chodžaly aukoms (1992-ųjų vasario mėnuo) – tai azerbaidžanietiška propaganda? Chodžaly mieste tais metais nebuvo masiškai žudomi civiliai azerbaidžaniečiai – moterys, vaikai, seneliai? Tad klausimų – daug. Tik vargu ar kada nors Armėnija teiksis į juos sąžiningai atsakyti.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, kad Lietuva per daug lengvai linkusi tikėti kiekviena armėniška versija, netiesiogiai pripažino ir pats Armėnijos ambasadorius. Minėtame interviu jis apgailestauja, jog iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva šiandien pripažįsta 1915-ųjų tragediją buvus armėnų tautos genocidu. Latvija ir Estija vis dar susilaiko nuo kategoriškų vertinimų. Tad, apverčiant aukštyn kojomis pono T.Mkrtčiano žodžius, verta svarstyti, gal Lietuva 2005-aisiais paskubėjo, pripažindama 1915-ųjų įvykius buvus genocidu, o ne kruvinu, žiauriu karu.
Gal vis tik įžvalgesni latviai ir estai, pasielgę atsargiai, rezervuotai?
Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.
Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.
Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.
Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?
Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.
Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.
Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.
Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.
Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.
Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.
Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.
Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?
Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys
Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.
Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…
Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?
Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.
Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.
Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.
O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.
Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.
Įrašai taupomosiose kasose
Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.
Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?
E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.
Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.
Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?
Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.
Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.
Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?
Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.
Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.
Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.
Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija
Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).
Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.
Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.
Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.
Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.
Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.
Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.
Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.
F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.
Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.
Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės
E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.
Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?
Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.
Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.
Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.
Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?
Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.
Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.
Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.
Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.
Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.
Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?
Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.
Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.
Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.
Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.
Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.
Sumgaito legenda
Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.
Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.
Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.
Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.
O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.
Slaptai.lt tęsia pasakojimus apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius. Šiandien mūsų dėmesio centre – 2014-aisiais rusų kalba išleista Tatjanos Čaladzės knyga „Karabahskaja otecestvennaja. Oni umirali cestno“.
Publicisto Leono Juršos parengta recenzija turėtų sudominti mūsų skaitytojus. Joje – daug sensacingų, mažai kam žinomų faktų: kodėl pavojinga palaikyti azerbaidžanietišką poziciją, kam reikalinga buvo Sumgaito tragedija, kodėl tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas nestabdė karo, kokios pozicijos laikėsi Andrėjus Sacharovas, Galina Starovoitova…
Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.
Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.
Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.
