Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.
Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.
Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?
Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „commonsense“ (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį.
Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.
Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.
Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.
Vienos odiozinės LRT žurnalistės garbei reikėtų pastebėti, kad ji teisingai atkreipia dėmesį į mus visus jau turėjusį šokiruoti faktą, kad pastaruoju metu ypač katastrofiškai sumenko žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Kažkada besipuikavusi reitingų viršūnėse, šiandien Lietuvos žiniasklaida murkdosi kažkur labai žemai apačioje, nerodydami iš esmės didesnių pastangų pakilti iš nuopuolio dugno. Tikriausiai nėra jokio kito visuomeninio instituto, kuris apžvelgiamu laikotarpiu būtų patyręs tokią ar panašią metamorfozę neigiama kryptimi, a? Tačiau žavioji žurnalistė tvirtina, kad dėl to galvos kvaršinti nereikėtų, nes esą meinstryminė žurnalistika stovi mokslo ir sveiko proto pusėje, o, kaip sako kiti propagandistai, ir, pasigavęs kiekvieną dieną kartoja Arūnas Dulkys, – mokslu reikia tikėti!
Iš tiesų, visuomenės mentalinius pokyčius galiu pajusti beveik iškart greitai pašiurpstančia oda, – štai, atrodytų, dar taip neseniai mokslo galimybių, jo įgalinimo, tuščių iliuzijų ir neįgalumo klausimus nesibaigiančiose diskusijose svarstė filosofai, paskyrę šiai temai visą savo gyvenimą, taip pat ir žymiausi mokslininkai, pasukę mokslo filosofijos keliais, o šiandien diskusijai dėl mokslo galimybių kritinės inventorizacijos ir pretenzijų pamatavimo tašką dėti yra pasiruošusi žurnalistė, pasižyminti, meiliai tariant, šventuoju naivumu.
Praeitą kartą su panašiu aplombu apie mokslo visagalybę, gelbstint žmogų iš keblios situacijos, kalbėjo nebent mokslinio komunizmo kūrėjai ir pasekėjai, – teisybės dėlei pripažįstant ir tą aplinkybę, kad šios doktrinos kūrėjai buvo išsilavinę, baigę klasikines gimnazijas žmonės, kai savo ruožtu šiandien mokslo kaip panacėjos nuo visų negandų vardą su užsikirtusios plokštelės balsu neretai kartoja labai lėkšto ideologinio turinio propagandistai, baigę paspartinto ugdymo komjaunuoliškas mokyklas, nežiūrint to, kaip nominaliai jos būtų pavadintos. Nedaug betrūksta pasijusti patekusiam į naujai atgimusią proletkulto epochą, kur mokslo vardu į visas puses puses yra pyškinama iš makarovo ar nagano!
Svarbiausias klausimas
Nedidelę paslaptį praversiu pasakydamas, kad dar taip neseniai žiniasklaidai aukštus reitingus lėmė garbingas anosios pasirinkimas būti žmogaus pusėje, ginant jo orumą valdžios kasdieninio savivaliavimo arba net politinio susvetimėjimo situacijoje. Ar kažkas pasikeičia iš esmės taip ryškiai, kad šalia žurnalisto reikia statyti policininką, ginantį jį nuo žmonių pasišlykštėjimo, kai žiniasklaida pereina į kitą, o būtent mokslo ir sveiko proto pusę? Ar mokslas ir sveikas protas yra priešinga žmogui stichija, nežiūrint to, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, o sveikas protas yra žmogaus proto drausminimo idealas, o gal mokslas ir sveikas protas yra kita, t. y. nežmogiška to paties žmogaus pusė? O gal čia žurnalistė paprasčiausiai nusišnekėjo? Tačiau net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką, o, be to, mus nuo seno mokė, kad vaikų ir kvailių lūpomis neretai ištrykšta pati tiesa. Įstabi tai būtų tiesa, nuskambėjusi idioto/ės lūpomis, ar ne?
Kadangi ši tema yra bedugnė, trumpindamas pokalbį, paklausiu iškart labai šiurkščiai – ar žmogus kaip toks gali būti mokslinio pažinimo objektu?
Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galim patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau dėl savęs prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojant žodį „mokslas“ mano juslės fantasmagoriškai pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu užpūliavusį žmogą, t. y. apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą, jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.
Žinia, mokslas yra įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų taip, tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.
Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?
Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.
Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.
Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau,- galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
Tačiau štai A. Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Plačiau apie tai – kitą kartą.
Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.
Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.
Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.
Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.
Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.
Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.
„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.
Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.
Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).
Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.
Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.
Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.
Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.
Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.
Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome, laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.
Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.
Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.
Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.
Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.
Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.
Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.
Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic, Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.
Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).
Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?
Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…
Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.
Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų tvirtumo sąskaita.
XXX
Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.
Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia.
Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.
Paryžiaus Dievo Motinos katedroje antradienį priešais altorių nusišovė žymus rašytojas ir aktyvistas Dominique'as Venneris, kuris paliko pareiškimus, smerkiančius iškrypėlių santuokas ir imigraciją.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Lietuvių tautinio centro ir Tautininkų sąjungos aktyvistai pagerbdami šį drąsų prancūzų Tautos sūnų, organizuoja trumpą jo pagerbimo akciją.
2013-05-23 dieną, 12.30 val. Vilniuje, prie Prancūzijos ambasados bus padėtas gėlių vainikas ir uždegtos žvakelės, Prancūzijos ambasadoriui bus įteiktas laiškas nuo lietuvių tautininkų.
Lietuvos patriotai nuoširdžiai užjaučia prancūzų tautą dėl iškilaus intelektualo Dominyko Venero (Dominique Venner) tragiškos mirties. Lietuviai gerai suvokia šio šviesuolio auką: mūsų tautos istorijoje buvo daugybė didvyrių, paaukojusių savo gyvybes dėl tikrųjų bendražmogiškųjų vertybių ir išlikusių tautos atmintyje amžiams.
Daugelis pagal marksistinį mokymą stambius žemvaldžius, pramonininkus, verslininkus tebelaiko buržua. Tačiau ne turtas, o turto kaupimo tikslas bei jo panaudojimo būdas, pati buržuaziškoji dvasia nusako priklausomybę buržuazijai.
Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija, iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuaziškos dvasios ne tik nenaikino, bet ją puoselėjo, laikė siektinu idealu. Komunizmo – rojaus žemėje – ideologija, skelbianti hedonistinę bei utilitarinę nuostatas “iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. O ir kelio į komunizmą etapo – socializmo – kilmė yra buržuaziška, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati, tik pastarojo požiūris į turto perskirstymą kitoks.
