švietimo sistema

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir  moksleivių žinių rodikliai.

Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.

Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar  per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik  eiliniai „ekspertų” projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.

Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.

Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.

Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.

Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?

Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų” klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.

O juk gera mokykla, geri mokytojai  gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.

Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje

Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.

“Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų.  Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.

Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.

Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.

Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.

„Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.

Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.

Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto  matematiką Sankt Peterburgo universitete.

Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/    ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.

Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“

Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei  ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie  labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai  stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės,  padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.

Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.

Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.

Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.

Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.

Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.

Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.

(Bus daugiau)

2020.12.13; 04:30

Aktualijos

Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Premjero Sauliaus Skvernelio inicijuojamas partijų susitarimas dėl švietimo bei pirmadienį pateiktas pirminis šio susitarimo projektas opozicijai susižavėjimo nesukėlė. Vertinant pirmąsias opozicinių partijų atstovų išsakytas pozicijas, realu, kad susitarimas arba nebus pasirašytas apskritai, arba, kaip ir 2018 m. partijų pasirašyto susitarimo dėl gynybos atveju, parašus padės ne visos parlamentinės jėgos.
 
Opozicijoje esantys politikai deklaruoja įvairius argumentus, kodėl taip gali nutikti – ir tai nebūtinai yra susiję su inicijuojamo projekto siūlomu turiniu. Valdantiesiems priklausančių partijų atstovai dažniau įvardina nepasitikėjimą valdančiaisiais, kurie, pasak jų, neturi nei politinės valios, nei reputacijos laikytis duotų pažadų.
 
Visgi palankiausiai Vyriausybės kuruojamos iniciatyvos atžvilgiu atsiliepia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas. Nors politikas ir pabrėžia, kad valdančiaisiais pasitikėjimo neturintis, pats užmojis, dar iki Seimo rinkimų susitarti dėl gairių artimiausią dešimtmetį organizuoti Lietuvos švietimo sistemą, yra sveikintinas.
 
„Nereikia pulti nei džiūgauti, nei smerkti, galima paieškoti ir gerų dalykų. Tai, kad toks susitarimo juodraštis atsirado, jau yra gerai, nes rinkimai įsibėgėja ir daugelis kalba apie tai, kad rimtų įsipareigojimų partijos yra neįgalios prisiimti“, – Eltai sakė G. Paluckas, pridurdamas, kad rengiamas susitarimas dėl švietimo būtų, ko gero, aktualus tik valdžioms, išrinktoms po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.
 
„Aš nieko nebesitikiu iš šios Vyriausybės ir šių valdančiųjų, bet toks susitarimas leistų šiek tiek judėti po rinkimų rudenį. Tai būtų tam tikras moralinis įsipareigojimas. Dabartinė Vyriausybė savo turėto laiko neišnaudojo, tad susitarimas yra projektuojamas kitų vyriausybių strategijoms“, – teigė jis.
 
Visgi, politiko teigimu, Vyriausybės pateiktame susitarimo projekte yra niuansų, į kuriuos neatsižvelgus, tikino jis, socialdemokratai nebūtų linkę laiminti dar vieno kolektyvinio politinių jėgų susitarimo.
 
„Jeigu jis yra toks, koks yra dabar – pirmiausia su pasiūlymu centralizuoti (mokyklų tinklo valdymą – ELTA) – tai mes tikrai nepasirašytume, nes tai neduos jokio rezultato. Aš tiesiog negirdžiu, kodėl centralizavimas būtų geresnis sprendimas“, – sakė G. Paluckas.
 
Jo teigimu, socialdemokratai laikytųsi priešingos nuomonės, nei tos, kurią kelis kartus buvo išsakęs premjeras Saulius Skvernelis.
 
„Mano nuostata yra priešinga – atiduoti finansavimą ir švietimo sistemą, kaip savarankišką funkciją, savivaldai. Atitinkamai keliant tam tikrus kokybės tikslus ir sudedant saugiklius, kad nebūtų jungtinių klausių ir t. t.“, – teigė G. Paluckas.
 
„Mes norime demokratinio proceso, norime didesnio pasitikėjimo savivaldybėms. Savivalda ir tėvų bendruomenės yra lankstesnės ir tikrai geriau žino konkrečius ugdymo aplinkos poreikius, daug geriau nei centrinė valdžia“, – pridūrė jis.
 
Kartu politikas akcentavo, projekte nematantis ir socialdemokratų deklaruotų pasiūlymų dėl privačių mokyklų finansavimo.
 
„Mes nematome ir kitų kai kurių savo siūlymų, kuriuos tikėjomės išvysti – tai yra privačių mokyklų finansavimo tvarkos pakeitimų. Kad privačios mokyklos būtų arba iš biudžeto finansuojamos, arba tėvų įmokomis“, – sakė G. Paluckas ir pridūrė, kad jo vedama politinė jėga primigtinai reikalaus, kad kai kurie LSDP keliami siekiniai atsidurtų ir projektuojamame partijų susitarime.
 
„Mes primigtinai tai siūlysime“, – apibendrino jis.
 
Kur kas skeptiškesnę poziciją deklaravo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Politikė teigė asmeniškai mažai randanti argumentų, kodėl reikėtų padėti parašą po susitarimu. „Labai sunku pritarti Nacionaliniam švietimo susitarimui, tam yra kelios priežastys“, – akcentavo socialiniame tinkle facebook V. Čmilytė-Nielsen.
 
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės, S. Skvernelio vedama Vyriausybė pati bent jau kelis kartus parodė, kad nėra linkusi laikytis susitarimų švietimo srityje.
 
„Pirmas kartas, kai premjeras apsimetė, kad nebuvo jokio susitarimo su pedagogų profsąjunga. Antras kartas – kai sužaidė kitą susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir atlyginimo didinimą sutarė nuo šių metų rugsėjo, o ne sausio pirmos dienos. Nors anksčiau patys buvo žadėję tai padaryti nuo sausio 1 d.“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kartu liberalė skeptiškai įvertino ir tai, kad susitarimas realiai inicijuojamas jau priėmus 2020 m. biudžetą.
 
„Antras argumentas – susitarimą Vyriausybė apdairiai pateikė po to, kai buvo patvirtintas biudžetas. O susitarime pirmu punktu rašoma apie finansavimo didinimą. Tai neatsakinga. Apklausos rodo, kad valstiečiai šiemet praras valdžią. Bepigu kišti dokumentą apie finansavimą, kai žinai, kad nebe tu turėsi ieškoti lėšų susitarimo vykdymui“, – samprotavo politikė, pabrėždama, kad, pasak jos, valdantieji nebuvo linkę laikytis ir susitarimo dėl gynybos finansavimo.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
 
V. Čmilytė-Nielsen apibendrindama pabrėžė, kad nepaisant to, jog dalis susitarimo dėl švietimo nuostatų yra tikrai aktualios ir naudingos, pačiai parašą po susitarimu būtų sunku padėti.
 
„Man asmeniškai būtų sunku dėti parašą, žinant ko verti valdančiųjų įsipareigojimai. Ir duotas žodis. Tačiau galutinį sprendimą mes priimsime partijos valdyboje. Diskusija lengva nebus“, – teigė liberalė.
 
Galiausiai konservatorių atstovės Radvilės Morkūnaitės–Mikulėnienės teigimu, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) S. Skvernelio inicijuojamame susitarime dėl švietimo Lietuvoje, nepaisant ir kai kurių tinkamai iškeltų siekinių, greičiausiai nedalyvaus. Pagrindinė tokios nuostatos priežastis – abejonės, ar susitarimo iniciatoriai patys turės valios tesėti duotus pažadus.
 
 Konservatorės teigimu, valdantieji patys buvo įvardinę, kad švietimas yra vienas iš jų prioritetų, tačiau, samprotavo ji, pastaraisiais metais šioje srityje buvo daugiau chaoso nei tikro noro keisti su sunkumais susiduriančią sistemą.
 
„Kyla abejonė, ar toks susitarimas, net jei jis būtų pasirašytas, būtų įgyvendinamas, nes mes juk matėme daug netesėtų pažadų. Mes nenorime dalyvauti tokiuose susitarimuose, kur, turime įtarimą, kad susitarimai ir pažadai bus sulaužyti. Nenorėtume sukelti lūkesčių to sektoriaus piliečiams“, – teigė konservatorė.
 
„Šiame susitarime yra ir gerų dedamųjų, tačiau sekant pastarųjų mėnesių aktualijas, matant, kad Vyriausybė nėra pajėgi ištesėti savo pažadus, mes būtume labiau linkę turėti savo rinkiminę programą ir savo nuostatas, kurias buvome išsakę įvairiose formatuose, kalbant apie švietimo klausimas“, – tęsė politikė, pridurdama, kad susitarimo iniciatyvos turėtų imtis jau nauja, po 2020 m. Seimo rinkimų atėjusi valdžia.
„Aš manau, kad politinę atsakomybę galėtų prisiimti nauja Vyriausybė, kokia ji bebūtų“, – Eltai sakė konservatorė.
 
ELTA primena, kad Vyriausybės pirmadienį pateiktame susitarimo dėl švietimo pirminiame projekte siūloma didinti švietimo sistemos finansavimą iki 6 proc., siekti, kad iki 2025 metų vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o vidutinis dėstytojų, aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojų ir tyrėjų daro užmokestis – 150 proc. Taip pat siekiama skirti ypatingą dėmesį mokinių pasiekimų atotrūkio tarp skirtingų regionų mažinimui.
 
Vyriausybė taip pat siūlo atsisakyti jungtinių klasių, mažinti mokyklų vadovams ir mokytojams tenkančią biurokratinę naštą. Preliminariame projekto variante svarstoma ir anksčiau premjero kelis kartus kelta idėja, mokyklų tinklą perduoti valstybės pavadavimui ribotam laikotarpiui, po kurio pavaldumas vėl būtų grąžintas savivaldybėms. Diskusijai taip pat pateikiama ir tikslinių dotacijų administravimo ir skirstymo perdavimo savivaldybėms idėja.
 
Premjeras partijų lyderius susitarimo dėl švietimo gaires kviečia aptarti penktadienį. Kaip pirmadienį skelbė Vyriausybė, partijoms taip pat išsiųstas pirminis šio susitarimo projektas, parengtas išklausius visų partijų atstovų ir švietimo ekspertų siūlymus. Šis projektas, pabrėžia Vyriausybė, bus toliau tobulinamas kartu su visomis partijomis ir švietimo ekspertais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 05:12
Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Elektroniniu paštu iš toli mane pasiekė bendražygio ir bendraminčio laiškelis, kuriame buvo rašoma: „LRT Tarybos pirmininko pavaduotoja dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė (H. Zabulio duktė) DELFI teigė „negalinti transliuoti savo asmeninės nuomonės“. Gal kas galėtų šį jos tėvo straipsnį parodyti LRT pirmininko pavaduotojai ir priminti, kad kiekvienam žmogui egzistuoja asmeninė atsakomybė prieš Dievą, šeimą, visuomenę“…

Buvo pridėta ir nuoroda į Henriko Zabulio straipsnį, kurį buvo siūloma priminti dukrai.

Gerbdama savo korespondento nuoširdų rūpestį Lietuvos reikalais bei išlaikiusi šviesiausius prisiminimus apie buvusį LTSR Švietimo ministrą ir iškilų mokslininką – klasiką, kurio disertacijai daktaro (dabar atitiktų – habilituotą mokslų daktarą) laipsniui gauti vienu oponentų buvo mano vyras, Sankt Peterburgo universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, ėmiausi šios misijos pati.

Nesu pažįstama su H. Zabulio dukra, nežinau, kaip ji vertina savo tėvo mokslinį, intelektinį, moralinį palikimą, bet tikiuosi, kad jei ne jai, tai kitiems žmonėms, besidomintiems LRT Tarybos ginču su kai kuriais LR Seimo nariais, bus naudinga prisiminti kai kuriuos mūsų netolimos praeities puslapius ir žmones – aukštus to meto valdžios struktūrų pareigūnus, – kūrusius Sąjūdžiui palankų kontekstą.

Straipsnis „Henrikas Zabulis. Atstumtųjų Prometėjas (Apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską)“ buvo paskelbtas http://tarybinisliteratas.blogas.lt/henrikas-zabulis-atstumtuju-prometejas-95.html:

„Daug atsirado ir, deja, tolydžio randasi vis daugiau netikrų pranašų, kurie skardžiais balsais skelbia visiems privalomą tiesą. Kad jie netikri, nesunku atpažinti iš to, jog daugelis jų tik vakar dar skardesniais balsais skelbė visiškai kitą visiems privalomą tiesą. Regis, jie šiandien norėtų perrėkti patys save, idant jų naujoji tiesa priverstų visus užmiršti tai, ką jie buvo prikalbėję ir pridarę. Tačiau didelė tiesa tuo ir yra didelė, kad ji – niekam neprivaloma – pati pagauna žmonių protus ir širdis. Kai ją kas nors padaro privaloma, ji, atvirkščiai, pradeda sparčiai mažėti, o žmonių protai ir širdys jai atšąla. Skaudu pripažinti, bet per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų beveik visos tiesos, kurios buvo paverstos privalomomis, prarado savo spindesį ir jomis tikėjusių širdžių palankumą.“

Kas galėtų paneigti šiuos teiginius, pasakytus jau beveik prieš dvidešimt metų? Kas suskaičiuotų, kiek širdžių atšąlo, susidūrusios su buvusių „pranašų” veidmainyste, godumu, atsimetimu nuo skelbtųjų tautinių vertybių, vardan kurių žmonės ir dėjosi prie Sąjūdžio?

Skaitome toliau:

„Skaudžiai įsmigo į atmintį pirmieji Sąjūdžio mėnesiai. Tada aš buvau aukštas anos valdžios pareigūnas, kurio valdose Persitvarkymo banga riedėjo labai greit ir tolydžio galingiau. Beveik kasdien iš tų įstaigų, kurios tam turėjo teisę ir įgaliojimus, man buvo skambinama reikalaujant sudrausti, nubausti, pašalinti… Aš nieko nenubaudžiau ir nepašalinau, bet buvo tokių asmenų, kuriems visvien rūpėjo sukarti ant manęs visus šunis. Manau, kad dar kas nors prisimena garsų mano susitikimą su švietimo visuomene Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje), nes jo sutrumpintas įrašas buvo apie pusantros valandos transliuotas per Lietuvos televiziją. Aš į susitikimą atėjau vienas, be mažiausio popierėlio rankose, idant visi matytų, jog aš nesu kieno nors inspiruotas, pasakojau apie švietimo problemas ir atsakinėjau į labai užgaulius klausimus be pagiežos, bet aiškiai mačiau, kad prieš mane buvo suorganizuota triuškinama ataka: iš Kauno buvo atvežti ir specialiai primokyti vaikai, iš Vilniaus ir kitų miestų sukviesti mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turėjo mane sutraiškyti moksliniais argumentais, nes visiems buvo pasakyta, jog aš – apie pedagogiką neišmanęs technokratas, kaip ir visa mano vadovaujama ministerija. Rodos, aš atlaikiau ataką, vienas kitas mano kritikas perėjo į mano gynėjų gretas, bet visam svietui geras nebūsi. Buvo ruošiamasi ir vėl mane sumalti į miltus Lietuvos mokytojų suvažiavime (prieš išvažiuojant mūsų delegacijai į Maskvą, kur turėjo įvykti visasąjunginis mokytojų suvažiavimas), bet po mano pranešimo visi oponentai skubiai ėmė taisyti savo kritines kalbas, nes jame išdėstyta Švietimo ministerijos pozicija neprieštaravo Sąjūdžio nuostatoms.

Turiu pabrėžti, kad tos nuostatos, kurias aš gyniau pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais, nebuvo man padiktuotos nei iš viršaus, nei iš apačios. Tai buvo mano paties nuomonė. Kas nori prisiminti, tas prisimena, kad tą pačią dieną, kai popiet Mokslų Akademijos salėje susirinko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, iš ryto vyko LKP CK plenumas švietimo klausimais. Dalyvaujant TSRS liaudies švietimo ministrui ir TSKP CK skyriaus vedėjui aš, tada tik ką paskirtas Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras, pasakiau aliarmuojančią kalbą, kurioje argumentuotai buvo parodyta, kuo ydinga nacionalinėms mokykloms yra visasąjunginė švietimo koncepcija. Kadangi mano pasisakymas buvo sutiktas audringomis katutėmis, nes plenume dalyvavo nemažai vėlesnių Sąjūdžio veikėjų, priėjęs prie manęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila perspėjo, jog mano kalbos tekstą maskviečiai paprašė išversti į rusų kalbą ir, matyt, ruošiasi daryti išvadas. Čia pat priėjo prie manęs ir poetas Antanas Drilinga, kuris tuo metu buvo “Literatūros ir meno” redaktorius. Jis  paprašė mano kalbos teksto, kad jį galėtų paskelbti laikraštyje. Kadangi tekstas buvo mano pribraukytas, aš jo tada neatidaviau jam. Be to, nelaikiau aš tos kalbos nė labai reikšminga, todėl ji dienos šviesos spaudos puslapiuose neišvydo. Vėliau aš to gailėjausi, nes dėl gerai man žinomų asmenų kaltės po to bent metus laiko spaudoje ir televizijoje mano vardas buvo nuolat keikiamas tarp tautos išdavikų. Aš neatsidūriau beprotnamyje tik todėl, kad beveik nebeskaičiau laikraščių ir vengiau įsijungti televizorių, nes nebenorėjau eilinį kartą patirti spjūvį į veidą.

Jau po visasąjunginio mokytojų suvažiavimo mane aplankė mano labai gerbiama Meilė Lukšienė, su kuria mes gerai bendravom dar tais laikais, kai jai pačiai buvo sunku. Ji mane pakvietė įsijungti į Sąjūdžio sudarytą Švietimo tarybą, kuri turėjo tikslą diriguoti Švietimo ministerijos veiksmams. Aš pažvelgiau į siūlomą Tarybos narių sąrašą ir su liūdnoka šypsenėle pasakiau profesorei, kad šiame sąraše tik aš vienas būsiu toks, kuris yra dirbęs mokykloje, stovėjęs klasėje prieš paprastus mokinius. Profesorė nesutriko ir greit atsakė:- Ir aš dar būsiu tokia, nes esu mokytojavusi, o mano tėvas buvo Smetonos laikais labai populiaraus “Sakalėlio”, skirto visai pradžios mokyklai, autorius.

Taip ir buvo, bet patarėjų, kaip reikia dirbti švietimo darbą, netrūko. Liūdniausia, kad visi “patarimai” buvo teškiami su purvinomis seilėmis, o man net nusišluostyti jų nebuvo galimybių. Tada aš pirmąsyk pamačiau tyliai Tarybos posėdžiuose sėdintį kunigą, kurio akys buvo labai geros, o veidas kažko liūdnas. Tai buvo Kazimieras Vasiliauskas, kuris man niekada nepasakė nieko pikto“.

Toliau – daug prisiminimų iš bendravimo su monsinjoru K. Vasiliausku, ir daug gerų, jam skirtų vertinimų.

Lietuvos valstybei – 750 metų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atleistas iš švietimo ministro pareigų, H. Zabulis dėstė universitete ir dirbo su pagyvenusiais žmonėmis neakademinėje sferoje. Jis prisimena, jog kažkada jį labai slėgęs „neteisingas engimas“ buvo jau atlyžęs, „bet moralinės tvirtybės vis vien labai trūko. O kai pamačiau, kad privaloma tiesa ėmė engti net Justiną Marcinkevičių, didelį poetą su labai reta Dievo dovana, tyriausios sąžinės žmogų, su kuriuo man teko kažkada kartu dainuoti Prano Sližio chore [beje, šitame chore dainavau ir aš, studijuodama universitete – J.L.], mane tarpais tiesiog alinte alindavo dvasinės juodligės užkratas. Tačiau aš ne guostis ėjau pas Monsinjorą, o todėl, kad jo žodis buvo reikalingas tiems žmonėms, su kuriais aš dirbau. Pensininkai, kurių ne vienas patyręs insultą ar infarktą, pasiligojęs apskritai, daugelis vieniši, beveik visi nuskurdę ir pikti, nurašyti į nubrauktos kartos nusidėjėlių archyvą, buvo linkę eiti į gatves, mitinguoti, deginti nemėgstamų politikų iškamšas, o ieškoti savyje dvasinės atsparos, telktis prie vienijančios veiklos, kurioje galėtų atsiskleisti jų žinios ir patirtis, pasiryžusių buvo nedaug“.

Galiu tik spėlioti, ko būtent norėjo man parašęs ir nuorodą į šį H. Zabulio straipsnį atsiuntęs draugas. Ar kad H. Zabulio dukrai būtų priminta ši, aukščiau paryškintoji jos tėvo straipsnio mintis? O gal norėjo, kad dukra tėvo akimis dar kartą perskaitytų jo mėgstamą ir dažnai cituojamą Prometėjo monologą:

Dievų valdovas, sau sulaukęs paramos,

už tai atlygino bausme sunkiausia man:

kažkaip tironai tokia suserga liga,

kad buvusiais nebepasitiki draugais.

Kodėl? Jei klausiat, aš paaiškinti galiu

ir priežastį, už ką kamuojamas esu.

Į tėvo sostą vos tik atsisėdo jis,

dievams išsyk pradėjo dovanas dalint, –

vieniems vienokias, o kitiems kitas, – ir tuo

suramstė valdžią, bet suvargusių žmonių

labai neapkentė, panoro gentį jų

nušluot išvis ir kitą – naują – vėl sutvert.

Ir niekas prieky jų nestojo be manęs,

o aš drįsau…

Viena, kuo neabejoju; mums visiems verta kartas nuo karto (o dar geriau – reguliariai) sugrįžti prie mūsų, europietiškosios, humanistinės kultūros ištakų ir pasitikrinti, ar toli šiuolaikinis, modernusis žmogus nuklydo/nuslydo nuo pamatų, ar dar galima renovuoti netikrų „architektų” sudarkytus mūsų dvasios namus. Ir pamąstyti: ar daug dar liko mūsuose Prometėjų?

2018.01.20; 04:00

Aktualijos

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

Aktualijos

Milena Puchova

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apieVilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas.

Mokytojas Marius Janulevičius

Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą.Aktyvus mokytojassako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!

Kada susižavėjote mokytojo darbu? Kaip sekėsi pradėjus dirbti mokytoju?

Kai kas nors pasakoja, kad jau vaikystėje svajojo dirbti mokykloje, nelabai tikiu – žmonės mėgsta surasti „pasiteisinimų“, kodėl pasirinko tokį kelią, ir kartu įtikinti save, kad to jie visada ir norėjo. Apsispręsti dėl mokytojavimo man padėjo pedagoginė praktika vienoje Fabijoniškių mokykloje.

Man labai patiko, tad nutariau pabandyti. Pradžia nebuvo lengva, nes universitete išmoksti daug teorinių dalykų, bet iki galo taip ir lieka neaišku, kaip dirbti su gyvais žmonėmis. Mokytoju tampi tik dirbdamas mokykloje, turi atrasti savo unikalų darbo stilių. Kitos išeities tiesiog nėra.

Koks jūsų santykis su mokiniais? Ar pritariate minčiai, kad geras mokytojas yra mokinio draugas? Koks, jūsų požiūriu, yra geras mokytojas?

Mokausi kartu su jais. Būtų kvaila nesinaudoti mokinių patirtimi – būtent iš jų išmokau montuoti filmus, atsisiųsti muzikos ar redaguoti nuotraukas. „Draugo“ sąvoka pernelyg daugiareikšmė ir gali būti klaidingai suprasta, aš vartočiau „kolegų“ apibrėžimą. Mokytojas vadovauja, bet keliauti mokslo keliu jis turi kartu su mokiniais, o ne atskiroje kupė.

Geras mokytojas neapsimetinėja visažiniu, nes neribotos informacijos laikais „visažinius“ mokytojus mokiniai lengvai demaskuoja. Geras mokytojas nesigėdija klausti mokinių, tuomet ir mokiniai nebijo suklysti. Vyresni mokytojai bijo, kad per daug „paprastas“ bendravimas gali sunaikinti pagarbą mokytojui, bet šiuolaikiniam jaunimui jokio įspūdžio nedaro titulai ar pareigybės, jie gerbia konkretų žmogų, o ne primestą autoritetą.

Ir pridursiu dar pusiau juokais – jeigu mokytojas mėgsta frazę „o mano laikais…“, jį reikėtų izoliuoti, kad netraumuotų jaunų žmonių. Tokia frazė reiškia tik du dalykus: arba tu ketini moralizuoti (mokinių tai neveikia), arba pripažįsti, kad esi kitos epochos žmogus (ką tada veiki XXI amžiaus mokykloje?). Nėra „mano laikų“, nes jei tu dar gyvas šiandien, vadinasi, tai ir yra tavo laikai, 2017 metai. Jei pildydamas elektroninį dienyną ir nerasdamas klaviatūroje lietuviško šrifto mokytojas sako, kad jo laikais nebuvo kompiuterių, jam reikia pasitikrinti, ar jis nemiręs.

Papasakokite apie savo veiklą su mokiniais po pamokų. Esate minėjęs, jog su savo mokiniais kuriate meninius, dokumentinius filmus. Kodėl ir kaip pradėjote užsiimti šia užklasine veikla? Ar mokiniai noriai įsitraukė?

Kino galimybės mokyklose iki šiol neišnaudojamos, nors tai puikus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į „YouTube“. Pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai su auklėtiniais kūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi įsitraukė ir mokinių tėvai. 

Mariaus Janulevičiaus auklėtiniai

Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė, per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, šiemet sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“). Kurdami patyrėme tokią istorijos ir pilietiškumo pamoką, kokios niekada neužmiršime. Pamatę filmą su mumis susisiekė ir dėkojo žmonės iš Izraelio, JAV.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjo istorija apie jūsų atleidimą iš mokytojo pareigų. Susidūrėte su vadovavimo mokyklai problema, tapote savotišku kovos su vadovybės savivale simboliu. Kaip manote, kokių kompetencijų būtina turėti, kad galėtum tinkamai vadovauti mokyklai?

Ko gero, pats vadovavimo principas turėtų būti panašus į tą, kurį aptariau kalbėdamas apie mokytoją ir mokinius – kolegiški ir pagarbūs santykiai, kelionė ta pačia kryptimi, gebėjimas uždegti darbuotojus bendra idėja. Geras direktorius pažįsta savo mokytojus, žino jų stipriąsias puses ir jas panaudoja mokyklos tikslams pasiekti. Kurdamas filmą su mokiniais visada atsižvelgiu į tai, kuris ką geriau sugeba. Tik pažindamas mokinius ir skirdamas jiems tinkamiausias užduotis padarysi kažką panašaus į tikrą kiną.

Taip ir direktorius turėtų nukreipti savo darbuotojus į veiklas, kurioms jie labiausiai tinka. Kartais pakanka tiesiog nesuvaržyti žmonių biurokratinėmis kliūtimis, pasitikėti, ir jie padaro stebuklus. Kūrybiškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių žmogui reikalingų bruožų, bet mokinių kūrybiškumą gali ugdyti tik mokytojai, kurie patys yra kūrybiški, ir tik tuomet, kai mokykloje tvyro geras emocinis klimatas. O jo garantas turėtų būti direktorius.

Nekompetentingo vadovavimo švietimo įstaigoms problemą pastaruoju metu iškėlė ne viena mokykla. Statistika rodo, kad iš 1708 švietimo įstaigų vadovų net 500 tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų, daugiau nei 1 000 – ilgiau nei 15 metų. Neseniai Lietuvos prezidentė paskelbė teikianti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad mokymo įstaigų vadovai kasmet būtų vertinami, negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas, vadovų rinkimai būtų depolitizuoti, o mokyklų savivaldos – sustiprintos. Kaip manote, ar šie dalykai sustiprintų mokyklas, kaip švietimo institucijas, ir pagerintų jose atmosferą?

Dar viena nuotrauka atminčiai: Marius Janulevičius ir jo auklėtiniai

Nežinau, ar naujoji sistema bus tobula, bet kad vadovo kėdė suteikiama „iki gyvos galvos“ yra absurdiška. Pagal šią statistiką beveik kas trečias švietimo įstaigos vadovas dirba dar nuo sovietmečio. Nuo tada pasikeitė valstybės statusas, vertybinė orientacija, valdymo sistema, prasidėjo interneto era, o vadovauja tie patys žmonės. Tai skandalinga. Nesakau, kad visi ilgamečiai direktoriai prastai dirba, nes nežinau. Bet labai dažnai net geriausias žmogus „sugenda“, suvokęs, kad įgaliojimai jam suteikti amžinai.

Ne šiaip sau demokratinėse visuomenėse periodiškai perrenkami prezidentai ir parlamentai. Net švelniausio būdo prezidentas virsta diktatoriumi, jeigu jo vadovavimo laikas neribojamas. O žinojimas, kad turi reikalą su amžinu vadovu, pavaldiniams neretai kelia norą įsiteikti. Nuolat girdėdamas pagyras apie save, vadovas patiki savo neklystamumu, ir nuo tos akimirkos prasideda institucijos smukimas. Mano supratimu, panašios Švietimo įstatymo pataisos turėjo būti priimtos jau prieš dvidešimt metų.

Turbūt ne už kiekvieną mokytoją mokiniai šitaip kovotų. Ar visada buvote kovotojas už teisybę? Ar pats būdamas pilietiškas siekėte ugdyti ir mokinių pilietiškumą?

Aš niekada nebuvau kovotojas už jokias teisybes, tiesiog neleidžiu, kad kas nors liptų ant galvos. Mūsų šalis niekada negyveno tokio laisvės ir demokratijos laikotarpio. Mes dažnai nesuvokiame, kokia tai didelė likimo dovana, daugybė žmonių laisve visiškai nesinaudoja. Bet tikrai laisvas žmogus yra tik tas, kuris mąsto ir daro pats, padeda kitam, bet saugo ir savo interesus – nekenkia kitam, bet ir nesileidžia skriaudžiamas. Žmogus, reaguojantis, kai kažkas vyksta jo bendruomenėje, – tai ir yra kasdienis pilietiškumas. Tokias nuostatas ugdžiau ir savo mokiniams.

Kaip vertinate šiuolaikinę mokyklą: ugdymo sistemą, mokinius, mokytojus?

Gyvename nuolatinės kaitos epochoje, ir tiek ugdymo sistema, tiek dalis mokytojų nesuspėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kurioziška, kai mokiniai pralenkia mokytojus informacijos paieškos, technologijų srityse, ir gauna aukštus įvertinimus už „pavogtus“ darbus. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas, jeigu neturi šalia kompiuterio, negali taisyti rašinio – mokiniai mėgsta plagijuoti, ir tu privalai juos sugauti, kad jie suvoktų, jog mokyklos žaidime esi lygiavertis žaidėjas, kurio maustyti neverta.

Be to, jei nenori prarasti autoriteto, turi sekti jaunimo literatūros tendencijas, nes vien išmanydamas Donelaitį įspūdžio niekam nepadarysi. Šiuolaikiniai mokytojai nebijo ir socialinių tinklų, ir tai puiku, nes jie atveria naujų galimybių bendraujant su kolegomis, mokiniais, tėvais. Atėjo laikai, kai žmogus, apie kurio veiklą ir jį patį neįmanoma rasti jokios informacijos internete, atrodo keistai, jei ne įtartinai.

Baigėte LEU. Kaip sekėsi studijuoti? Ką geriausiai prisimenate iš studijų metų?

Šia tema reikėtų rašyti romaną, nes studijų metai buvo be galo įdomūs. Dėstytojų lygis, bent jau Lituanistikos fakultete, buvo tikrai aukštas. Man labiau patiko ne kalba, o literatūra, todėl po metų pertraukos baigiau ir magistro studijas. Fakultete buvome vos keli vaikinai, tai turėjo tam tikrų trūkumų, kartais – privalumų. Keistas stereotipas, kad lituanistika – moterų specialybė, negerai, kad ir visa pedagogika Lietuvoje laikosi ant moterų pečių.

Kodėl pasirinkote būtent lituanistikos studijas? Kaip pavyksta lietuvių kalba ir literatūra sudominti šiuolaikinius mokinius?

Pasielgiau gana nepraktiškai – rinkausi tai, kas man buvo įdomu. Sudominti mokinius kartais pavyksta, kartais ne. Mokiniai mato, ar mokytojui pačiam įdomu. Reikia intriguoti – kai mokiniai suvokia, kad rašytojas yra arba buvo gyvas žmogus, turintis keisčiausių savybių ir nuodėmių, kad literatūra – tai gyvenimas, mokiniams pasidaro įdomiau. Juk gyvenimas domina visus žmones. O taisyklinga kalba, išduodanti žmogaus socialinę padėtį, turėtų būti suprantama kaip prestižo dalykas – niekas nenori priklausyti žemiausiam sluoksniui.

Ką patartumėte moksleiviams, planuojantiems tapti mokytojais?

Būti savimi. Galima maustyti suaugusius žmones, vaikų neapgausi. Nereikia apsimesti griežtu diktatoriumi – užaugo laisva karta, kuri nori bendradarbiauti, o ne vykdyti nesuprantamus reikalavimus. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta bambėti, kad trūksta tvarkos. Žodis „tvarka“ šiems žmonėms asocijuojasi su nuolankumu, bet visuomenei nereikia nuolankių žmonių, reikia laisvų. Tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, pilietiškas ir tolerantiškas, nekaltina pasaulio dėl savo nesėkmių ir suvokia, kad pats lemia savo gyvenimą. Jeigu netikite jaunąja karta, mokykloje jums dirbti nereikėtų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

2017.01.20; 16:46

 

Aktualijos

Graikija – puikiai žinoma valstybė, pamėgta dėl šilto klimato ir tūkstantmetės kultūros. Lietuviai ją mielai renkasi atostogoms. Tačiau daugybė šalies savitumų tiesiog praleidžiami, nepastebimi.

Tiek apsistojantiems joje laikinai, tiek planuojantiems kelionės į Graikiją visam laikui aktualu, kokia yra vaikų švietimo sistema. Senovės Graikijos švietimo sistema, kaip ir gausybė kitų reiškinių, atkeliaujančių iš senų laikų, laikoma pamatu darbatiniam požiūriui į mokinių auklėjimą ir ugdymą.

Continue reading „Graikijos švietimo sistema anksčiau ir dabar” →

Aktualijos

Augantis mobiliųjų įrenginių populiarumas keičia daugelio mūsų kasdienius įpročius. Neišvengiamai tai keičia ir šiandienos mokyklą: vadovėliai išmainomi į planšetinius kompiuterius, matematikos mokomasi žaidžiant, o užrašų sąsiuvinius keičia mokytojo į elektroninį paštą atsiųstas pamokos konspektas.

Apie tai, kokius iššūkius švietimo sistemai kelia šie pokyčiai ir kaip sėkmingai juos suvaldyti diskutavo Lietuvos bei užsienio švietimo ir technologijų ekspertai, susirinkę konferencijoje „Mobilumas švietime”.

Continue reading „Užsienio ekspertas: tradicinė lenta klasėje – istorija” →

video_cip
Videonaujienos

Pradėjome 23-čiuosius nepriklausomybės metus. Kai siekėme išsivadavimo, tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje galėsime laisvai puoselėti tautinę kultūrą, lietuvių kalbą, vaikus auklėsime taip, kad jiems nebūtų svetima tėvynės meilė, patriotizmas.

Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme to, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo “ne tie žmonės”. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.

Continue reading „Akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS: “Kai aš buvau ministras”” →