Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kyjivas, gegužės 31 d. (ELTA). Tarptautinė teisė leidžia Ukrainai smogti Rusijos teritorijai savigynos tikslais. Tai pareiškė oficialus Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Hebestreitas, atsakydamas į DW korespondento klausimą apie dronų ataką prieš Maskvą.
Bet oficialusis Berlynas yra prieš tai, kad tokioms atakoms būtų naudojama Vokietijoje pagaminta ginkluotė, pridūrė S. Hebestreitas.
Antradienio rytą Maskvoje ir regione buvo pranešta apie bepiločių orlaivių ataką – kai kurie iš jų įsirėžė į gyvenamuosius namus.
Rusijos žiniasklaida rašė, kad atakoje dalyvavo 32 dronai, iš kurių 19 esą buvo numušti. Rusijos gynybos ministerija pranešė tik apie aštuonis dronus.
Amnesty international. Slaptai.lt foto
Kyjivas, rugpjūčio 4 d. (AFP-ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras ketvirtadienį kritikavo ir vadino „nesąžininga“ „Amnesty International“ ataskaitą, kurioje teigiama, kad Kyjivas, kovodamas su Rusijos invazija, kelia pavojų civiliams gyventojams, nes dislokuoja karius gyvenamuosiuose rajonuose.
„Toks „Amnesty International“ elgesys nėra susijęs su tiesos ieškojimu ir pranešimu pasauliui, tai yra klaidingo lygiavertiškumo kūrimas – tarp nusikaltėlio ir aukos, tarp šalies, kuri naikina šimtus ir tūkstančius civilių, miestų, teritorijų, ir šalies, kuri desperatiškai ginasi“, – „Facebook“ tinkle paskelbtame vaizdo įraše sakė Dmytro Kuleba.
Ketvirtadienį žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ pareiškė, kad Ukrainos pajėgos pažeidžia tarptautinę teisę ir kelia pavojų civiliams gyventojams, įrengdamos bazes gyvenamuosiuose rajonuose, įskaitant mokyklas ir ligonines.
Tokia gynėjų taktika „jokiu būdu nepateisina beatodairiškų Rusijos išpuolių“, teigiama naujoje organizacijos ataskaitoje, o kai kurie Rusijos „karo nusikaltimai“, įskaitant ir Charkivo mieste, nebuvo siejami su šia taktika.
Tačiau „Amnesty“ išvardijo incidentus, kai Ukrainos pajėgos galimai kėlė pavojų civiliams gyventojams 19 miestų ir kaimų Charkivo, Donbaso ir Mykolajivo regionuose.
„Užfiksavome, kad Ukrainos pajėgos, veikdamos apgyvendintose teritorijose, kelia pavojų civiliams gyventojams ir pažeidžia karo įstatymus“, – sakė „Amnesty“ generalinė sekretorė Agnes Callamard. – Būdami gynybinėje pozicijoje Ukrainos kariškiai neatleidžiami nuo pareigos laikytis tarptautinės humanitarinės teisės“.
Ataskaitoje teigiama, kad gyvenamieji rajonai, kuriuose buvo įsikūrę Ukrainos kariai, buvo už kelių kilometrų nuo fronto linijos, ir buvo „tinkamų alternatyvų“, kurios nekeltų pavojaus civiliams gyventojams.
Tačiau, pasak ataskaitos, kariai neliepė civiliams gyventojams evakuotis iš šių teritorijų, nors jie smogė Rusijos pajėgoms ir dėl to buvo apšaudyti atsakomąja ugnimi.
„Amnesty“ tyrėjai matė, kad Ukrainos pajėgos penkiose vietovėse naudojo ligonines kaip „de facto karines bazes“, taip pat – ir 22 mokyklas. Nors mokyklos uždarytos, jos buvo civiliniuose rajonuose.
„Mes neturime jokios įtakos tam, ką daro kariuomenė, bet sumokame kainą už tai“, – pranešime cituojamas vienas gyventojas.
Ukrainos vyriausybė griežtai atmetė šią ataskaitą, teigdama, kad „Amnesty“ veikia išvien su Kremliaus propagandistais.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos imasi visų priemonių, kad civiliai gyventojai būtų perkelti į saugesnes vietoves, sakė Mychailas Podoliakas, vyriausiasis prezidento Volodymyro Zelenskio padėjėjas.
„Vienintelis dalykas, keliantis grėsmę ukrainiečiams, yra (Rusijos) egzekutorių ir prievartautojų armija, atvykstanti (į Ukrainą) vykdyti genocido, – rašė jis tviteryje. – O mūsų gynėjai gina savo tautą ir šeimas“.
Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.
Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?
Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.
Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.
Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.
Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.
Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.
Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.
Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.
Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.
Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.
Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.
Talinas. Estijos parlamentas
Naujasis Estijos parlamento pirmininkas, Konservatyviosios liaudies partijos pirmininko pavaduotojas Hennas Polluaasas kritiškai vertina šalies prezidentės Kersti Kaljulaid planus apsilankyti su vizitu Maskvoje ir susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, praneša portalas ERR.
Ketvirtadienio vakare Estijos televizijos laidoje „Pirmoji studija“ Riigikogu vadovas pareiškė, kad K. Kaljulaid dėtas jis nevažiuotų į Maskvą.
Anot H. Polluaaso, numatomas K. Kaljulaid vizitas kelia daug klausimų. Estijos valstybės vadovei nederėtų vykti į Rusiją tuo metu, kai ši šalis pažeidinėja tarptautinę teisę, pridūrė jis.
„Manau, jog esant dabartinei situacijai, kai Rusija visiškai atmetė tarptautine teise grindžiamas sutartis, kai ji yra agresorė, mūsų prezidentei nederėtų maldauti leisti joje apsilankyti“, – pabrėžė H. Polluaasas.
ERR primena, jog 2018 metais H. Polluaasas buvo įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusiją, sąrašą.
Ketvirtadienį Estijos prezidentė K. Klajulaid pavadino rengiamą susitikimą su Rusijos prezidentu Maskvoje svarbiu dviejų šalių santykiams. Ji pridūrė, kad per šį susitikimą gali būti aptarti įvairūs dvišaliai ir tarptautiniai klausimai.
K. Kaljulaid darbo vizitas į Maskvą, kur ji dalyvaus renovuoto Estijos ambasados pastato atidarymo ceremonijoje, numatytas balandžio 18 d. Antradienį taip pat buvo sužinota, jog Estijos ambasada Maskvoje nusiuntė Rusijos URM notą, kurioje prašoma šio vizito metu surengti K. Kaljulaid susitikimą su prezidentu Vladimiru Putinu.
Pastarąjį kartą Estijos prezidentas lankėsi Rusijoje prieš aštuonerius metus – 2011 metais tuometis šalies vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas dalyvavo Sankt Peterburgo Šv. Jono liuteronų bažnyčios atšventinimo apeigose.
Įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą asmenis, prisidėjusius prie žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Sakartvelo (Gruzijos) teritorijose, siūlo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Su šiuo pasiūlymu ji ketvirtadienį kreipėsi į Migracijos departamentą.
2018 metų rugpjūčio 8 dieną bus minimos 10-osios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Sakartvelą metinės, primenama Užsienio reikalų ministerijos pranešime. Rusijos Federacija okupavo apie 20 proc. Sakartvelo teritorijos, pažeisdama tarptautinės teisės normas, pripažino okupuotų teritorijų „nepriklausomybę“, dislokavo jose gausias karines pajėgas, vykdo „slenkančią“ aneksiją, tiesiogiai ir per okupuotų teritorijų „valdžios“ struktūras toliau kelia įtampą greta administracinių linijų, riboja ir pažeidžia žmogaus teises.
Pastaruoju metu didžiausio atgarsio tarptautiniu mastu sulaukė Sakartvelo piliečių Gigos Otchozorijos ir Archilo Tatunašvilio nužudymai okupuotose Sakartvelo teritorijose. Sakartvelo pareigūnams iki šiol trukdoma atlikti tyrimą ir vykdyti teisingumą šiose bylose. Veiksmus prieš G. Otchozoriją ir A. Tatunašvilį bei kitų Sakartvelo piliečių atžvilgiu, neteisėtai juos sulaikant, ribojant jų teisę į gynybą, neteisėtai kalinant, trukdant vykdyti nužudymų ir kitų sunkių nusikaltimų tyrimą tarptautinė bendruomenė yra įvertinusi kaip pažeidžiančius tarptautinės teisės principus, žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šie Rusijos Federacijos ir jos kontroliuojamų okupuotų teritorijų „valdžios“ veiksmai griauna saugumą ir kuria įtampą regione.
Sakartvelo parlamentas 2018 metų kovo 21 dieną priėmė rezoliuciją „Dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Abchazijos ir Cchinvalio regionuose ir dėl Otchozorijos-Tatunašvilio sąrašo“, o Sakartvelo Vyriausybė birželio 26 dieną – atitinkamą sprendimą, įvedantį nacionalines ribojančias priemones už šiuos pažeidimus atsakingų asmenų atžvilgiu. Atsižvelgdama į Sakartvelo Vyriausybės prašymą, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir kreipėsi rugpjūčio 2 dieną į Migracijos departamentą, siūlydama taip pat taikyti Lietuvos nacionalines ribojančias priemones šių asmenų atžvilgiu.
Lietuva buvo ir yra viena aktyviausiai „slenkančios“ Rusijos Federacijos aneksijos Sakartvele ir visų su tuo susijusių tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų nutraukimo reikalavusių šalių, Lietuvos diplomatai ir užsienio reikalų ministras asmeniškai ne kartą kėlė šiuos klausimus Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), Europos Taryboje ir kitose tarptautinėse organizacijose.
Lietuva ir toliau ragina Rusijos Federaciją sudaryti visas sąlygas užtikrinti teisingumą prieš nusikaltusius asmenis bei nutraukti visus neteisėtus veiksmus Sakartvelo teritorijoje, sakoma URM pranešime.
Lietuva tvirtai remia Sakartvelo (Gruzijos) suverenitetą ir teritorinį vientisumą tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose ir smerkia Sirijos sprendimą pripažinti Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionus „nepriklausomomis valstybėmis“, pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
„Tai – šiurkštus Sakartvelo suvereniteto ir teritorinio vientisumo bei tarptautinės teisės pažeidimas. Raginame Sirijos vyriausybę vykdyti užsienio politiką, paremtą tarptautinės teisės normomis, o ne trečiųjų šalių spaudimu, ir nedelsiant atšaukti šį sprendimą“, – sakoma URM pareiškime.
Aktualijų portalasSlaptai.lt tęsia pasakojimų apie sudėtingus turkų, azerbaidžaniečių santykius su armėnais ciklą. Šiandien Jūsų dėmesio centre – istoriko Gintaro Vaičiūno straipsnis, analizuojantis Nadžibos Mustafajevos monografiją „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“.
Nadžibos Mustafajevos monografija „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“ – aktuali tiems, kurie domisi Azerbaidžano Respublikos teisine kova už savo teritorinį vientisumą. Šioje monografijoje išsamiai nagrinėjami tokių tarptautinės teisės principų kaip jėgos nenaudojimo, valstybinių sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo teoriniai pagrindai bei jų veikimas praktikoje.
Į lietuvių kalbą išverstas Azerbaidžano diplomato, teisės mokslų daktaro Namiko ALIJEVO veikalas "Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas". Kuo šis darbas svarbus Lietuvai?
Lietuva turi mažai informacijos, dažnusyk – ne itin tikslios informacijos, kaip Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabachą. Taigi atsakymas itin paprastas – azerbaidžanietiškų praradimų analizė mums turėtų tapti puikia pamoka, kaip neprarasti savųjų teritorijų.
J.E. Azerbaidžano Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje ponas Hasanas MAMMADZADA mano, kad ši knyga "padės užpildyti informacinę spragą, nūnai egzistuojančią Lietuvos informacinėje erdvėje".
Einame prie „bendros“ teisinės sferos, t. y. neliečiant to, kas susiję su baudžiamuoju persekiojimu už pačius teroro aktus nacionaliniuose įstatymuose.
Čia svarbu atsekti ir suprasti, koks terorizmo santykis su besiribojančiais pagal kilmę, bet nesutampančiais pagal pobūdį ir padarinius reiškiniais.
O taip pat įvertinti mūsų šalyje priimtas šių visuomenės aktyvumo sferų teisinio reguliavimo normas ir praktiką – įvairias skirtingų asmenų ir organizacijų formas.
ANTROJI TEZĖ
Visų pirma, koks priešinimosi vadinamajam ekstremizmui santykis su žmogaus teisių ribojimu kovos su terorizmu epochoje? Kodėl ir kam šios sąvokos sumaišomos net iki to, kad, pavyzdžiui, Rusijos įstatymuose ir juos taikant apskritai į neteisinį ekstremizmo apibrėžimą įeina „teroristinės veiklos vykdymas“.
Teroras – daugeliu (o kartais net daugiausia) atvejų pirmiausia yra pasirinktinės, neproporcingos ir net neteisėtos bei peržengiančios teisėtas ribas valstybinės prievartos priemonė. Priemonė valdžiai išlaikyti, taikiam piliečių pasipriešinimui nuslopinti ir, atskirai ar tuo pačiu metu, politinių autsaiderių, į valdžią besiveržiančių grupuočių antivalstybinio smurto priemonė.
Teroro aktas – vienaip ar kitaip klasifikuojamas kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas, kuris yra persekiojamas ir baudžiamas pagal įstatymus.
Šiame kontekste mus domina jis ne pats savaime, o tai, kaip teisinga išskirti jį iš kitų kriminalinių teisės pažeidimų – pagal jo visuomenei reikšmingas priežastis ir pasekmes, o taip pat pagal ne tik nacionalinių baudžiamųjų įstatymų, bet ir tarptautinės teisės gebėjimą „vertinti“ šį nusikaltimą greta kitų pavojingiausių, tiesiogiai pažeidžiančių ir / arba ribojančių pamatines žmogaus teises.
1940 metais Katynėje sovietų įvykdytos Lenkijos karininkų žudynės yra karo nusikaltimas. Tokį sprendimą paskelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Tačiau teismas nepareikalavo, kad Rusija atliktų naują tų įvykių tyrimą. Teismas konstatavo, kad „(kreipęsi į Teismą) išgyveno dvigubą traumą: karo metais prarado savo artimuosius ir daugiau nei 50-imt metų negalėjo sužinoti tiesos apie jų mirtį“. Taigi Teismas daro išvadą, kad masinis Lenkijos karo belaisvių sušaudymas yra karo nusikaltimas. Mat sovietų valdžia privalėjo laikytis įprastinės tarptautinės teisės, kurios svarbiausia, neginčijama dalis – humaniškas elgesys su karo belaisviais bei draudimas juos kankinti ar žudyti. Toks Teismo verdiktas. Galutinis ir neskundžiamas.
