Lėktuvo katastrofa Rusijoje. Patvirtinta 16 žmonių žūtis. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, spalio 10 d. (AFP-ELTA). Šešiolika žmonių žuvo nukritus lėktuvui L-410 Rusijos centrinėje Tatarstano respublikoje, pranešė Nepaprastųjų situacijų ministerija.
„Šeši žmonės išgelbėti, 16 žmonių išvežti be gyvybės ženklų“, – pranešė ministerija savo kanale „Telegram“.
Parašiutininkus skraidinęs lėktuvas sudužo centrinėje Rusijos dalyje sekmadienį. Lėktuvu L-410 skrido 22 žmonės, jis nukrito apie 9.23 val. vietos laiku, kai skrido virš Tatarstano respublikos.
Anksčiau ministerija teigė, kad žuvo 15 žmonių ir kad lėktuvu skrido 23 žmonės. Vietos sveikatos ministerija buvo pranešusi, kad septyni išgyvenusieji yra ligoninėje, vienas „labai sunkios būklės“.
Ministerijos paskelbtuose vaizduose matyti perpus perlūžęs lėktuvas smarkiai įlenkta nosimi.
Tatarstano vadovas Rustamas Minnichanovas išvyko į sudužimo vietą, sakoma jo tinklalapyje paskelbtame pareiškime. R. Minnichanovas sakė, kad netrukus po pakilimo pilotai pranešė apie variklio gedimą ir prašė leidimo atlikti avarnį nusileidimą. Jo teigimu, rengdamasis nutūpti lėktuvas mėgino išvengti gyvenamojo rajono, bet „aukštis to neleido”. Orlaivis sparnu atsitrenkė į stovėjusį autofurgoną ir apsivertė.
Visi išgyvenusieji sėdėjo lėktuvo gale, sakė klubo instrukotrius Olegas Šiporovas. Rusijos tyrėjai pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl saugumo taisyklių pažeidimo.
Pirmadienis Tatarstane paskelbtas gedulo diena.
Kaip praneša naujienų agentūra „Interfax“, lėktuvas priklausė Savanoriškai pagalbos Rusijos kariuomenei, aviacijai ir kariniam jūrų laivynui draugijai, save apibūdinančiai kaip sporto ir gynybos organizaciją. Jos regioninio padalinio vadovas teigė, kad skrydį suorganizavęs parašiutininkų klubas nekaltas.
„Esame geriausi, esame tarp penkių geriausių klubų“, – naujienų agentūrai TASS sakė Ravilas Nurmechametovas ir pridūrė, kad klubas priėmė Europos ir pasaulio futbolo čempionatus. „Čia treniruojasi kosmonautai“, – teigė jis.
Čekų gamybos L-410 buvo vienas iš dviejų klubo naudojamų lėktuvų. Anksčiau šiemet mirtinas avarijas Rusijoje patyrė du L-410 lėktuvai, per jas žuvo 8 žmonės.
Rusija pagarsėjo lėktuvų katastrofomis, bet pastaraisiais metais pagerino oro eismo saugumą, svarbiausios oro linijos pakeitė sovietų gamybos orlaivius į modernius lėktuvus. Vis dėlto prasta lėktuvų priežiūra ir atsainus požiūris į saugumo standartus vis dar lemia dažnas avarijas atokiuose rajonuose. Dažniausiai jos ištinka mažus lėktuvus, bet retsykiais pasitaiko ir didelio masto tragedijų.
Kazanės mokykla, kur įvyko tragedija. EPA – ELTA nuotr.
23 žmonės tebegydomi ligoninėje po anksčiau šią savaitę surengtų šaudynių vienoje Rusijos mokykloje, tarp jų – 20 mokinių, sakė Tatarstano Respublikos vadovo pavaduotoja Leila Faslejeva.
Šie skaičiai rodo, kad sužeistųjų skaičius išaugo iki 23. Iš pradžių buvo skelbiama, kad per antradienio šaudynes Kazanės mieste buvo sužalotas 21 žmogus.
„Visų būklė stabili, – sakė L. Faslejeva. – Tačiau, atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą, gydytojai nori perkelti aštuonis pacientus gydytis į Maskvą.“
Išpuolis vidurinėje mokykloje Kazanėje pareikalavo devynių žmonių – daugiausiai vaikų – gyvybių.
Policija sulaikė 19 metų įtariamąjį, kuris legaliai laikė šaunamąjį ginklą. Jis – buvęs šios mokyklos mokinys. Institucijos atmetė teroristinį motyvą.
Trečiadienis Tatarstane paskelbtas gedulo diena. Praeiviai prie 175-osios vidurinės mokyklos padėjo gėlių ir uždegė žvakučių.
Pasak institucijų, mokykla dabar bus remontuojama. Paskelbtose mokyklos pastato nuotraukose matyti suniokoti koridoriai ir išdužę langai.
Kodėl dauguma rinkėjų pasisako prieš LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko atleidimą iš pareigų?
A.Jakubausko pečius slegia mįslinga apdovanojimo iš Rusijos istorija, jo pavardė – oficialiame šios šalies vyriausybinės komisijos sąraše. Po tokiu intriguojančiu straipsnio pavadinimu 15min.lt (2021-03-31) narpliojami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus ir Lietuvos totorių bendruomenės vadovo prof. Ado Jakubausko ryšiai su Rusijos totoriais.
Neva jį vejasi sena apdovanojimo iš Rusijos istorija. Mat Rusijos URM oficialiame puslapyje skelbiama, kad A. Jakubauskas 2008 metais apdovanotas vyriausybinės tėvynainių reikalų užsienyje komisijos padėkos raštu.
A.Jakubauskas teigia tokio apdovanojimo negavęs, o šią rusų oficialiai skelbiamą informaciją jis vadina bandymu jį sukompromituoti.
Jis, taip pat, paaiškino, kad 2009 ir 2012 metais išleistą knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kurią jis parašė su dar dviem autoriais, formaliai parėmė ta pati Rusijos vyriausybinė tėvynainių reikalų užsienyje komisija todėl, kad, nors paramą suteikė Tatarstano Respublika, kuri nėra valstybė, pinigų pervedimas buvo įmanomas tik per centrinę valdžią. Beje, knygos išleidimą, taip pat, parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Ir pastarąją įtarsime nešvariais ryšiais su Kremliumi?
Įžvelgti paminėtose istorijose kokį nors kriminalą prie geriausių norų neįmanoma.
Visiems aišku, kad Lietuvos totorių vadovo ryšiai su tautiečiais Rusijos Federacijoje, žinant Kremliaus požiūrį į totorius, ypač Kryme, negali būti paprasti. Ir prof. A.Jakubauskas tai nuosekliai parodo. Netikėti juo, netikėti, kad šiuo metu jis RF yra persona non grata, nėra jokio pagrindo.
Bet štai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) analitiko Mariaus Laurinavičiaus nuomone, A.Jakubausko aiškinimai, jog Rusijos URM skelbiama informacija yra bandymas jį sukompromituoti, neįtikina. M.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad jei ši situacija būtų susiklosčiusi dabar, kai A.Jakubauskas vadovauja centrui, būtų galima kalbėti apie bandymus jį kompromituoti. Anot jo, lieka klausimas, kodėl Rusijai reikėjo tuo metu kompromituoti A.Jakubauską, jei jis nėjo svarbių šiai šaliai pareigų. Analitikas įsitikinęs, kad Rusija tam neturėjo jokio pagrindo.
Tai – bandymas smūgiuoti žemiau juosmens prieš pat balsavimą Seime.
Gerbiamo analitiko žiniai, A.Jakubauskas nuo 2003 metų vadovauja Lietuvos, Europos Sąjungos valstybės, totorių bendruomenei, įtakodamas totorius postsovietinėje erdvėje Rusijoje esant Vladimiro Putino režimui, ir šis jo vaidmuo Kremliui yra kur kas svarbesnis, negu Seimo prižiūrimame LGGRTC. Beje, tai pažymi ir pats A.Jakubauskas.
Neleiskime susidoroti su Adu Jakubausku
„Pasakysiu taip: čia yra „antis“. Jokių tėvynainių apdovanojimų nesu gavęs. Mačiau internete pakabintą informaciją. Bet čia gal jiems buvo tikslinga tai padaryti, kadangi aš visą sąmoningą gyvenimą dar nuo 1988-1989 metų – dar buvau studentas –užsiimu pagalba Krymo totoriams. Tai, ko gero, kad sukompromituotų mane Krymo totorių akyse, matomai, ta feikinė žinia ir buvo paleista“, – 15min paklaustas apie apdovanojimą sakė A.Jakubauskas.
A.Jakubauskas 15min.lt aiškiai atsakė į visus klausimus, nepalikdamas vietos jokioms dviprasmybėms.
Dabar, balsavimo Seime dėl LGGRTC generalinio direktoriaus atleidimo iš darbo išvakarėse, galime konstatuoti, kad nei vienos rimtos priežasties atleisti jį iš pareigų nėra. Ir rinkėjai tai supranta.
Prezidento, Seimo valdančiosios daugumos dėmesiui! Šiandien „Žinių radijo” laidos “Dienos klausimas” (vedėjas – Aurimas Perednis) metu (Kodėl tokios aistros verda aplink LGGRTC?) buvo atlikta faktiškai rinkėjų apklausa. Rezultatai – tokie. Už A. Jakubausko atleidimą iš pareigų pasisakė 17 proc., prieš – 72 proc., neturi nuomonės – 11 proc.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gimtąją kalbą esame girdėję daug sparnuotų išsireiškimų: ji yra tautos išlikimo pagrindas, tautinio tapatumo išsaugojimo garantas, stipriausias tautos pamatas, miršta kalba – miršta ir tauta… Bet šį kartą juos dedikuojame ne Lietuvai, kuri savo kailiu patyrė, kokie sunkūs kalbos draudimo ir rusifikavimo retežiai, o daugiau kaip 2000 km nuo Vilniaus nutolusiam Iževskui, Udmurtijos sostinei. Kodėl?
Rugsėjo 10 d., antradienį, ryte, Rusijos sudėtyje esančios Udmurtijos sostinėje prie valstybės tarybos pastato, prieš pat tarybos sesijos pradžią, dalyvaudamas pikete susidegino nusipelnęs Udmurtijos veikėjas, buvęs Udmurtijos universiteto docentas ir Žmogaus instituto direktorius, filosofijos mokslų daktaras Albertas Razinas.
Kaip pranešė Udmurtijos naujienų portalas izhlife.ru, prieš susidegindamas jis laikė du transparantus, kuriuose buvo parašyta: „Ar aš turiu Tėvynę?“ ir kitą – pagal avarų poeto ir politinio veikėjo Rasulo Gamzatovo žodžius „Ir jei rytoj mano kalba išnyks, tai aš esu pasiryžęs numirti šiandien “. Tuo metu prie Udmurtijos valstybinės tarybos pastato vyko piketas už udmurtų kalbos išsaugojimą. Kaip tik 10 val. vietos laiku deputatai turėjo pradėti rytinį posėdį.
Dega Albertas Razinas. izhlife.ru nuotr.
79 metų mokslininkas sakė penkiolikai minučių pasitraukiąs iš piketo, o jau po keleto minučių užsiliepsnojo. Liudininkų teigimu, tai buvo kraupus vaizdas. Atvykus ugniegesiams vyras dar stovėjo ir net judėjo, bet nuvežtas į ligoninę, mirė. Jis buvo apdegęs beveik 100 proc. kūno…
A.Razinas buvo žinomas kaip vienas iš udmurtų tautinio atgimimo judėjimo kūrėjų, mokslininkas, sociologas, prigimtinės udmurtų religijos seniūnas. Jo viso gyvenimo rūpesčiu buvo udmurtų kalbos ir tautinės savimones išsaugojimas. Pikete prie Udmurtijos valstybės tarybos pastato A. Razinas tarybos deputatams dalino laiškus, kuriuose buvo rašoma, kad Udmurtijos valstybinėse įstaigose nenaudojama udmurtų kalba. „Dėl tokios praktikos susidarė nepakenčiama padėtis, kuomet tik trečdalis udmurtų moka gimtąją kalbą (daugiausia vyresniojo amžiaus žmonės), o vaikai auga surusėję“.
A. Razinas reikalavo, kad deputatai nepritartų švietimo įstatymo pataisoms, pagal kurias vietinių respublikų gyventojai gimtąją kalbą mokytųsi tik kaip pasirenkamąjį, o ne pagrindinį dalyką.
Jis pateikė tokius duomenis: pavyzdžiui, pagal 2002 m. ir 2010 m. visuotinio surašymo Rusijoje duomenis udmurtų kalbą mokančių asmenų skaičius sumažėjo trečdaliu – nuo 463 tūkst. iki 324 tūkst. Kaimyniniame Tatarstane per tą patį laikotarpį totorių kalbą mokančių žmonių skaičius sumažėjo 1 mln.
Vieta, kur susidegino Albertas Razinas. izhlife.ru nuotr.
Didelę žalą nacionalinėms kalboms padarė Vladimiras Putinas. Būtent Rusijos prezidento pavedimu praėjusiais metais Rusijos Dūma priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias mokytis nacionalinių kalbų Rusijos nacionalinėse respublikose tapo neprivaloma. Dėl to tautinių kalbų šiose respublikose nesimoko ne tik ten atvykstantys rusai, tačiau vyksta ir aktyvi čiabuvių rusifikacija, nes rusų ir Maskvos kultūra bei kalba esą yra daug prestižiškesnė ir patrauklesnė.
Udmurtai – finougrų tauta, jos kalba priklauso tai pačiai kalbų grupei kaip estų ar suomių, nors pati Udmurtijos autonominė respublika gerokai nutolusi nuo Baltijos regiono. Štai kodėl Estijos Uralistikos ir čiabuvių tautų centro direktorius Oliveris Lode (Oliver Loode), kalbėdamas apie A. Razino susideginimą, taip įvertino šią tragediją: „Labai gaila, kad šis nepaprastos nevilties aktas įvyko šiais metais, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais čiabuvių kalbų metais – metais, kai visos valstybės, įskaitant Rusiją, turėtų imtis čiabūvių kalbų apsaugos sustiprinimo ir jų atgaivinimo, bei suteikti tam tikros vilties šiomis kalbomis kalbantiems žmonėms. Razino žinia yra universali: pasaulis, kuriame nėra gimtosios kalbos, nevertas to, kad gyventum, ir ši kalba turi egzistencinę reikšmę. “
Udmurtai, kaip ir daugelis vidurio Rusijos žemių, pateko į amžius trukusią rusų ir totorių priešpriešą. Iki I tūkstantmečio pabaigos udmurtai buvo valdomi Volgos Bulgarijos, vėliau – Aukso Ordos ir Kazanės chanato. 1489 m. Viatkos žemė su ten gyvenusiais šiaurės udmurtais tapo pavaldi Rusijai. XVI a. užkariavus Kazanės chanatą ir likusios udmurtų žemės buvo užvaldytos rusų. Šie udmurtus ilgą laiką vadino votiakais. 1920 m. sudaryta Votų autonominė sritis, o 1934 m. – Udmurtijos ATSR. Daug udmurtų gyvena kaimyniniame Tatarstane, Baškortostane, Permės krašte, Sverdlovsko, Kirovo sityse.
Atsidūrę pačiame imperijos epicentre, udmurtai visiškai neteko savarankiškumo ir tapo didžiuliu Rusijos pramonės arealu. Kaip ir Tatarstano totoriai, jie seniai reiškia nepasitenkinimą centrine valdžia. O prieš A. Razino susideginimą Iževske vyko serija piketų, kurių dalyviai su A.Razinu priešaky įteikė vyriausybei ir Valstybės tarybai atvirą laišką, reikalaujantį taryboje nepalaikyti įstatymo projekto dėl atsisakymo mokyklose mokytis nacionalinės kalbos. Jie protestavo prieš Iževsko parko „Beržų giraitė“ rekonstrukciją, nes po jos čia nevyktų nacionalinės udmurtų šventės.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kaimyninėje Buriatijoje taip pat bruzda žmonės. Ulan Udėje jie protestuoja prieš neteisingus miesto mero rinkimus. Mieste prieš juos mestos didžiulės Rosgvardijos pajėgos. Į piketuotojų autobusą įmesti dūmų užtaisai, kurie sužalojo vaikus, moteris, ten laukusius protestuotojus. Stichiškų mintingų dalyviai Ulan Udėjo išreiškė paramą šamanui Gabyševui, kuris pėsčias patraukė į Maskvą, kad „iš Putino išvytų velnią“…
Centrinė Rusija bruzda. Regionai nepatenkinti Kremliumi, kuris juos smaugia ir ekonomiškai, ir politiškai. Susideginęs Iževsko mokslininkas – tai, ko gero, ne pirmoji nacionalinės kovos auka imperijoje, kuri sunkia paskutinius syvus iš okupuotų tautų.
Štai jau kelerius metus Kul Šarifo mečetė yra pagrindinė Kazanės Kremliaus dominantė, juk jos minaretai aukštesni už stačiatikių Apreiškimo cerkvės, pastatytos dar XVI šimtmetyje, kupolus.
Ir jeigu vos prieš keletą metų su ja konkuravo naujametė eglė, stovėjusi Tatarstano sostinės centrinėje aikštėje, tai šiemet nebėra ir jos.
Taip pasakoja vokiškojo “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Michaelis Liudvigas. Juk daugeliui tikinčiųjų totorių, kaip pabrėžia autorius, „eglė ir Naujųjų metų šventė yra ne kas kita, kaip svetimos kultūros – neislamiškos, ydingos, jeigu nesakytum pavojingos, rusiškos simbolis“.
Aš pereinu prie pagrindinės Rusijos vidaus naujienos, kuri, žinoma, ne taip kelia dvasią, kaip teorinės fizikos laimėjimai. Tai “Pussy Riot” procesas, iš tikrųjų pirmasis, kurį publika seka.
Net Michailo Chodorkovskio proceso, iš tiesų, taip nesekė, nes viskas vis tiek buvo aišku. Ir štai, tiesą sakant, maža įžanga.
Liepos 19-ąją, teroro Tatarstane dieną (tada, kai užmušė muftijaus pavaduotoją ir susprogdino paties muftijaus mašiną), Tatarstano modžachedai išplatino tinkluose vaizdo kreipimąsi, kuriame atnaujino ištikimybės Dokai Umarovui priesaiką.
Elmira Israfilova – Tatarstano televizijos kanalo „ТНВ” žurnalistė. Šiandien ji žinoma ne tik Tatarstane, bet ir visoje Rusijoje.
Praėjusių metų vasarą vienoje iš televizijos laidų ji Tatarstane gyvenančius rusus viešai pavadino okupantais. E.Israfilova ne tik pavartojo žodį “okupantai”. Kalbėdama tiesioginiame eteryje ji taip pat tvirtino pasiruošusi perkąsti gerklę bet kam, kas tik kėsinsis į totorių kalbą. Kodėl ji taip kalbėjo? Ogi 2011-aisiais metais vasarą Tatarstano rusakalbiai ėmė reikalauti išskirtinių teisių rusų kalbai, trokšdami totorių kalbą nustumti į antrąjį planą. Vaizdžiai tariant, panoro, jog Tatarstane rusų kalba taptų pagrindine ir, ilgainiui, vioenintele valstybine kalba. Štai tada jaunoji E.Israfilova ir ištarė tuos drastiškus žodžius.
