Jeigu Taubučiuose per visą naktį nesustodami ir nežinia ko loja šunys, tai reiškia, kad iš tiesų nieko baisaus nenutiko, gyvenimas tęsiasi įprasta vaga. Net jeigu keli šunys kaimo pakraščiuose naktį pradeda staugti kaip paklaikę, tai taip pat nepranašauja pasaulio pabaigos, o greičiausiai tik tai, kad į kaimą užklydo kokia nors lapė.
O jeigu būna, kad paukštis klaikiai suklykia miškuose, paprastai jau niekas nebeišsigąsta, nes žino, kad taip įsiaudrinus grįžta siela į miegančio žmogaus uždarą kūną. Jeigu žmona tyliai pravirksta pro miegus, vyras apsivertęs ant kito šono ramiai užmiega, nes žino, kad rytoj niekas nieko neprisimins.
Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu kažkas, tarsi pelės, visą naktį šmirinėja pakampiais, tai reiškia, kad namo šeimininkui prisisapnavo, jog pasimirė didžioji miško Pelėda, už lango buvo padėję lyti, arba vėl šnarėdamas patvino neatsakytų klausimų upelis.
Tačiau būna ir taip, kad naktį staiga prislegia sunki, nežadanti nieko gero tyla, užstoja tokia ramybė, kad net miegančiojo plaukai pasistoja piestu, upių vanduo paryčiais atvėsta. Kraupi tyla prieš rytą yra užklupusios velniavos indikatorius, kai tolstantis mėnulis, savo vaiskumu jau primindamas skenduolį sodininką, skaudžiai apkarpo gyvatvorės šešėlius, o žalių rankų laumės drėgnais pirštais, su karpomis vietoj kažkada spindėjusių žiedų, užgesina netvarkingai sudygusius mūsų sapnus.
X
kaimas bunda dabar anksti vos prašvitus
laukuose dar rūkas sutirštintas tvyro
nugiedojo gaidys ir kažką dar sapnavo belangėje vištos
kai pro rūką per kelią staiga nuvingiavo prailginto torso vyras
pasižvalgius jau matėsi kad daugėja tokių personažų prailginto torso
šlaistės po kiemą kaip pakaruokliai nurinkti iš viso rajono
arba tai būta jau prasiveržusių žemės ateivių koks nors forpostas
kur moterys žengė melžti karvių iš ryto išdidžios kaip faraonės
Nenuostabu, kad dauguma mūsų šalies gyventojų bent viena ausimi yra kažką girdėję apie kartais pasakų kaimeliu pavadinamus Taubučius, tačiau tikriausiai retas iš jų žino tą paprastai nepaaiškinamą faktą, jog čia jau daugelį metų nėra iškritęs nei vienas lietaus lašas.
Kas užtraukė tokią dangaus nemalonę į pietvakarius nuo Viduklės, prie Šešuvies upės įsikūrusiam kaimeliui ir jo šauniems gyventojams? Žinoma, visų pirma vertėtų paklausti pačių taubutiškių – ką jie mano apie užsitęsusią anomaliją, kai dangus virš jų žemių vieną kartą užsiraukė ir išsausėjo, ar jie turi kokį nors racionalų paaiškinimą – kodėl Taubučiuose andai prasidėjo ir tebesitęsia tokia velniava? Būdavo, kad lietus pliaupia visose apylinkėse kaip iš kibiro, o ties Taubučių demarkacinėmis linijomis, pažymėtomis kelio ženkluose kaimelio pavadinimu, ten iš vidinės pusės neprasisunkia, nenuvarva net mažiausias lietaus lašelis. Dar gyva atmintis, kad pirmaisiais metais, ištikus negandai, vaikai smagindavosi ties kaimo riboženkliu, su pasikrykštavimais šokinėdami iš sausros į lietų ir – atvirkščiai, tačiau vėliau tokie lengvabūdiški vaikų žaidimai vyresniųjų buvo pradėti drausti kaip pernelyg familiarus elgesys paslapties akivaizdoje, kaip likimo tampymas už ūsų, o, kita vertus, šio kaimelio vaikai aptariamu laikotarpiu bręsdavo paspartėjusiu tempu, kaip ant mielių, greičiau ateidavo į protą nei jų bendraamžiai kitur, nes buvo labiau imlūs paslapties ribai, kuri, kaip žinoma, nieko neparodo, tačiau užtvenkia protą.
Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip nesunku būtų nuspėti ir pašaliečiui, tarp taubutiškių dominavo pseudomoksliniai susiklosčiusios padėties paaiškinimai, nes metodiškai neišgrynintas racionalizavimas paprastai nuveda tokiu klaidingu keliu. Dažnai buvo vapaliojama apie aukštybėse pagal kaimelio kontūrus susiformavusią ozono skylę, kuri neva išdžiovina debesis, kiti kalbėjo apie magnetinių laukų įtaką, uždariusią vieną atskirą kaimą sausros spąstuose, dar kiti, prisigraibę įmantrių žodelių, nusikalbėdavo dar mokslingiau, nieko iš esmės dorai nepaaiškindami net su kosminio rezonanso ar antimaterijos teorijos užkeikimais. Kita vertus, vienas keistuolis čia užsidegęs tvirtino, kad prasidėję tarsi niekas iš nieko kaimo kataklizmai kažkaip siejasi su nuslopusiu šio krašto žmonių pamaldumu, nekrikščionišku elgesiu kasdieniniame gyvenime, tačiau net ir jis nedrįso skelbti, kad maldomis būtų galima prisišaukti lietų, nes tikriausiai daugiau ar mažiau nutuokė, jog tai būtų svetimos krikščioniškai doktrinai maginės praktikos atgaivinimo pasireiškimas. Kartais juokais dar buvo minimi kažkieno rimtai pasakyti žodžiai, kad dėl visko kalta yra pelkė, nuo seno vairuojanti šio kaimelio gyvenimą.
Jau turėjau ne vieną progą pastebėti, kad garsieji Taubučiai yra įsikūrę ypatingoje vietoje, t. y. šalia pelkės, kuri priešistoriniais laikais buvo laikoma šventąja vieta, t. y. šventpelke. Kodėl dabar jaučiu pareigą vėl tai priminti?
Žinomas dalykas, kad mūsų pagonių tikėjimo protėviai, apgyvendinę kraštą ir tvirtai atsistoję ant kojų, šventaisiais paprastai laikydavo antžeminius objektus, o pelkės šventumo išpažinimas užmina mįslę apie tuos nepalyginamai ankstesnius, migloje skęstančius priešistorinius laikus, kai, žmonėms dar ieškant vietos po saule, buvo atrasta viena pelkė su ypatingu statusu – kaip savotiška skirtingų pasaulių susikryžiavimo linija su kartas nuo karto atsiveriančia čia anga, pro kurią buvo galima iš vieno pasaulio išlįsti į kitą, iškopti į neaprėpiamą tikrovę. O jeigu tokia pelkė istoriniais laikais jau pasidengė luobu, nugarmėjo į pogrindį, tai dar nereiškia, kad ji pradingo iš mūsų akiračio, išsitrynė iš pasąmonės gelmių, a?
Kitas klausimas – ar galėtų tokia archainė pelkė tapti piktą lemiančiu užtaisu mūsų civilizuotais laikais, kaip pabandė užsiminti kažkas iš to kaimo tylenių? Kad ir kaip ten būtų, čia, kaip atrodo, suveikė dėsnis, bylojantis apie tai, kad išsigelbėjimas slypi pralaimėjimo užtrauktame pavojuje. Ogi Kaimas gyvavo, išliko, gyventojai sėjo javus su ne mažesniu entuziazmu kaip anksčiau ir ne mažiau sėkmingai augino daržoves net ir šiuo atveju, kai lietus aplenkdavo šį, tarkime, Dievo pamirštą žemės kampelį, dėl tos reikalų padėtį gelbstinčios priežasties, jog drėgmė čia sunkėsi iš apačios, vos pakasus žemę, pačiame paviršiuje buvo randamos susiraizgiusios vandens gyslos, kurias atvėrus nesunku buvo įrengti tyriausio ir skaniausio vandens pasaulyje šulinius, taip pat ne tiek jau daug pastangų, kaip galima būtų pamanyti, reikėjo įdėti laukuose išvedžiojant neįmantrius irigacinius įtaisus, užtikrinančius reikiamą drėkinimo kiekį žemės kultūroms, nekalbant apie tai, kad kaimo pakraščiuose keli šaltmėtinio skonio šaltiniai tryško iš neįžvelgiamos gelmės savaime. Kaimiečiai nebuvo linkę dėl nepalankių aplinkybių atsisakyti net tokių malonumų kaip grybavimo pasija, į vienu metu perdžiūvusius ir bergždžius miškus nuvedę drėkinimo vamzdžius, suteikiančius grybų dygimui reikalingą maitinančiąją terpę.
Drėgmė glūdėjo pačiame paviršiuje arba tryško per viršų, buvo taip plačiai pasiskleidusi, kad, minant kojomis įprastais maršrutais, greitai susiformuodavo vandens takeliai, o netyčia pasvirus ir atsirėmus į žemę delnu, iškart atsispausdavo tobula delno kopija su permatomais pirštų kapiliarų raštais, pažymėtais vandeningomis linijomis. Tai ir buvo tikrieji vandens ženklai, kitaip nepasakysi.
Klausiate – kaip valdžia prisidėjo, padedant Taubučių gyventojams susidoroti su bėda, įveikti dangaus kritulių trūkumą? Taigi čia ir prasideda patys įdomiausi dalykai, jog to meto liberalų valdžiukė neigė pačią problemą, kad štai viename Lietuvos kaime jau daug metų nelyja, kaip tai, kas prieštarauja sveikam protui ir ko negali būti iš principo.
Kitų tautų leksikoje bendruoju protu (lot. sensus communis, angl. common sense ir t.t.) vadinama mentalinė galimybė dėl rusų kalbos įtakos lietuviško kirpimo liberalų tarpe buvo pervadinta sveiku protu (rus. здравый смысл), palaikant rusišką bendrojo proto interpretaciją jau vien dėl to, jog tokiu atveju kitaminčius buvo galima traktuoti kaip nesveikojo proto atstovus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Dangus. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, taip suprantamas sveikas protas yra ne kas kita, o mąstymo mechaninių įpročių, nuodėvų, mentalinių atliekų „protas“, o liberalai neabejotinai buvo teisūs, pasivadinę sveikojo proto vėliavnešiais, – jų skelbiamos tiesos iš tiesų buvo išsprogusios kaip buliaus kiaušiai trumpikėse – tokios pat begėdiškos ir nepritaikytos prigimties ir civilizacijos susitikimui toje pačioje plokštumoje. Tačiau būtent dėl sveiko proto sveiko užlaikymo to meto liberalai uždraudė Taubučių paminėjimą oficialiame diskurse, drauge labai įtariai žiūrėdami į bet kokias užuominas apie sausrą kaip galinčias užtraukti ideologinės diversijos grėsmę.
Kai ieškantys atsakymo, nesusitaikę su likimu, nerimstantys žmonės visą tą laiką taukšdavo niekus apie kaimą užklupusią velniavą, aš, žinantis tikrąsias užsitęsusios dangaus sausros Taubučiuose priežastis, droviai nuleisdavau akis, iš vidaus plėšomas skirtingiausių jausmų. Tiesa iš tiesų yra didelis turtas ir žmogaus draugas, galiausiai tiesa – išlaisvina, tačiau paklusimas diskretiškumo reikalavimams, draudžiantiems išviešinti paslaptį, tuomet man atrodo net už tiesą svarbesniu įpareigojimu, juolab kad neturėjau teisės perskubėti, nežinodamas – kuo visa tai gali baigtis?
… Po universiteto pirmo kurso baigimo atostogavau kaime, Taubučiuose, tinginėdamas, bimbinėdamas, neturėdamas – kur dėtis. Jau seniai buvo užsibaigęs žydėjimo metas, nieko nelikę iš buvusių nepriteklių ir blyškumo grožio, Vasara, įkopusi į savo zenitą, tvoskė karščiu, o viskas, kam reikėjo, jau buvo prisirpę, sunokę ar pernokę, užsipildę iki viršaus, rėmėsi į lubas.
Taubučiuose dominavo pertekliaus, sotumo ir ramybės dvasia.
Kartą dėmesį patraukė sodri žaluma už upės, kur nusprendžiau nukakti, bėgdamas nuo ankštumo, pasiėmęs su savimi po pažastimi Oskaro Milašiaus poezijos tomelį, planuodamas ten pastypinėti, pasėdinėti, pamedituoti, paskaitinėti. Ten, už upės, dabar rymojo išsikeroję renesansiškos tapybos stiliaus medžiai su aukštai į dangų iškelta lapija, primindami panteistinės mąstysenos pabaigos įtakotus peizažo tapybos šedevrus, kur sodrios spalvos maskuoja gėlą, atsirandančią su Dievo pasitraukimu iš gamtos.
Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sėdėdamas su knyga ant kelių, išgirdau, kad kažkas vikriai, kaip žebenkštis, sušnarėjo už nugaros. Man net nespėjus atsisukti, tik gaiviam vėjeliui dvelktelėjus, šalia pritūpė, pasakysiu taip, neįtikėtinai įdomi būtybė – augalota, bet nepaprastai plastiška, tarsi kokia gimnastikos čempionė sunkiasvorių kategorijoje, vikri mergina. Sunku tuo patikėti, bet jos truputėlį komiškas gremėzdiškumas, sumišęs su nebūdingu krūtiningai merginai grakštumu, tarpusavy derėjo nepaprastai žavingai. Ji ne sudribo šalia, bet grakščiai priklaupė ant abiejų kelių, pasidėdama savo sodrų, iškilių gabaritų, Renesanso peizažo tapybos stiliaus užpakaliuką ant kulnų. Tai buvo taip netikėta, kad trumpam praradau žadą, o ji, negaišdama laiko pokalbį užmezgančioms įžangoms, paklausė, ką skaitau. Parodžiau jai knygos viršelį, neaiškiai papurenau puslapius, dar neatgavęs kvapo ir kalbos dovanos. Ji atsargiai arba, greičiau, švelniai, su kažkokiu ypatingu pietetu paėmė knygą į savo rankas ir ilgai skaitė, nugrimzdusi į kataleptinę būseną, kažką murmėdama tylomis, o gal jau ir murkdama. Nepasakyčiau, kad užsitęsusi pauzė buvo nejauki man, sustingusiam šalia su pagaugais nuėjusiu kūnu. Staiga ji kažką pasakė garsiai, tikriausiai pacitavo eilėraščio frazę, ir prapliupo karštomis stambiomis ašaromis, byrančiomis ant jos rūko draiskanų baltumo bliuzelės, kuriai sušlapus greitai pasimatė stulbinančiai didelės krūtys, spurdančios kaip dvi gyvos žuvys, kaip įstabus žvejo laimikis. Po to iškart pradėjo lyti, krito šiltas lietus, ištirpdęs visus mūsų rūbus. Dėl diskretiškumo sumetimų nepasakodamas detalių, visų vojeristų pykčiui pasakysiu tik tiek, kad mylėjomės ilgai ir nuožmiai, praradę laiko nuovoką, nugrimzdę kažkur pasaulio dugne.
Tai buvo pamažu atpažįstama pelkės teritorija, kur laikas sustoja ir tampa amžinybe. Nekilo jokių abejonių, kad ši pelkės yra niekam neprilygstanti metafizinio pasaulio konservavimo terpė. Čia gyveno laike užstrigę, archajiški, jau nebesenstantys žmonės. Neklausiu jos amžiaus ir vardo, nes ji buvo belaikė ir neįvardijama.
Visur tyvuliavo vanduo, lelijos kvepėjo vaginomis. Atsigulusi ant nugaros ji plaukiodavo greitai kaip kateris, o aš mėšlungio sutrauktomis rankomis laikiausi josios krūtų, bijodamas nukristi į pasaulio bedugnę. Iškopusi į kratą iš nugaros ji neretai primindavo driežę, iš priekio – gražuolę karalaitę krokodilaitę.
Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laikas su trenksmu sugrįžo į savo vėžes, kai kartą žiūrėdamas į burbuliuojantį vandenį, pagalvojau, kad baigiasi vasara ir reikės skirtis su įstabiąja pelke, grįžtant į studijas universitete. Ji negalėjo patikėti, kai taip lengvai išmainau pelkę, kur sudrėkę nuo laimės murkdėmės lietuje, į nusmurgusią smegenų džiovyklą, vadinamą profesorių skaitykla. Teisinausi, kad turiu tesėti sau duotą pažadą, jog kada nors tapsiu istoriku, siekiančiu išaukštinti Tėvynės idėją laike. Neva privalau pasiaukoti! Pelkės mergaitė galiausiai atsakė man tyliai tyliai, kad ji užgniauš savo raudą ir niekados nepravirks, nesulauksiu, ir palinkėjo, kad, bėgant metams, mano širdis sudiržtų kaip rupūžės išnara išdžiūvusiame šulinyje. Ir tarsi to būtų dar negana, kiek garsiau pridūrė: „O Taubučiuose nelis 100 metų“.
Nežinau ir greičiausiai niekados nesužinosiu to, ar jai pavyko ištesėti neraudojimo įžadą, tačiau kiti pelkės gražuolės pranašavimai išsipildė su kaupu. Žinia, Taubučiai su didesniais ar mažesniais nuostoliais atlaikė prakeiksmo spaudimą, tačiau, bėgant metams, mano širdis apkarto ir išdžiūvo kaip išdegusio miško pintis.
Užvakar ištiktas desperacijos sudeginau universiteto baigimo diplomą, nors nepasakyčiau, kad dėl to iškart palengvėjo. Tikriausiai ir pats žinojau iš anksto, kad taip paprastai nebus galima atpirkti pralaimėto gyvenimo, nubaidyti pristojusią gėdą dėl alma mater nuosmūkio. Buvo neapsakomai skaudu, jog kažkada didžiųjų jėzuitų įkurtą mokslo šventovę pastaraisiais metais užvaldė nusususių pigmėjų karta, rinktiniai pašlemėkai. Šio universiteto prieigose kabojusią Lietuvos valstybės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava. Net ir žiauriausių okupacijų metais lietuvių tautos sąmoningumą budinęs universitetas šiandien jau buvo tapęs žydų išskirtinumo garbinimo centru, kur jau gerą dešimtmetį galiojo inauguracijos procedūra, lemianti tai, jog naujai išrinktas rektorius yra apipjaustomas viešos ceremonijos metu, plojant ta proga sukviestiems svečiams. Kitaip tariant, kažkas apmyžtais pirštais jau buvo užgesinęs lietuviškos dvasios dagtį šiame universitete. O man, kažkada išmainiusiam pelkę į įstaigą, kuriai buvo lemta tapti nususimo simboliu, kaip atpildas už kvailumą paliko tik nebenuryjamas iki gyvenimo pabaigos kartėlis.
Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).
Šiandien, žygiuodamas savo jaunystės takais paupiu, pamačiau iš priekio ateinančią ją arba labai panašią merginą, jauną milžinę.
– Ko liūdi, dėde? – paklausė ji manęs ir nusikvatojo su ne mažesniu aidu nei nugriaudėjęs perkūnas.
Pajutau, jog kažkas subarškėjo kišenėje. Ištraukęs įkištą ranką ant delno radau nuostabių kriauklelių, šiose apylinkėse vadinamų laumės papais, kolekciją.
Po to ore pakvipo siera, staiga sutemo dangus ir, – neįtikėtina, – ten, kitame upė krante, Taubučiuose, pradėjo lyti taip smarkiai, tarsi būtų atsivėręs aukštybių krioklys. Daugybė žmonių stovėjo laukuose, iškėlę rankas į dangų, kiti parkritę klūpėjo, ištikti euforijos stabligės. Praėjau pro juos, mažai kreipdamas dėmesio. Kas man iš tos dangaus palaimos, jeigu širdis – visiškai tuščia?..
Faktiškai centrinės šalies magistralės pašonėje, t. y. tik 4 km. į pietvakarius nuo visiems šalies gyventojams žinomos Viduklės, dešiniajame Šešuvies krante yra įsikūręs toks Taubučių kaimelis.
Tačiau iš karto privalau perspėti, kad jeigu vedami smalsumo išsuksite iš autostrados ir pabandysite čia atvykti, dažniausiai bus taip, kad užstrigsite kažkur pakeliui, sugedus transporto priemonei (paprastai čia genda visi riedėjimo įtaisai iš eilės, nesvarbu – ar tai būtų aštuonratis, ar tik triratukas). Keliai, vedantys į Taubučius, yra pusėtini, tarsi ir tinkami pravažiavimui, tačiau velnias čia tikriausiai pakiša koją. Dar daugiau sunkumų patirsite, jeigu iškeliausite į Taubučius pėsčiomis, užsidėję kuprinę. Kaip taisyklė, tokie turistavimo entuziastai, netoli nuleliavę, pasiklysta brūzgynuose arba suka ratas po rato, neretai užklysdami į aplinkines Nemakščių, Kartupių, tos pačios Viduklės vietoves, bet nepasiekdami užsibrėžto kelionės tikslo, t. y. Taubučiais tituluojamo kaimelio, kurį, be visa ko kito, būtų dar galima pavadinti sutirštintų miglų sostine.
Taubučiai yra labai aiškiai pažymėti visuose šalies žemėlapiuose, tačiau surasti Taubučius tikrovėje yra nepalyginamai sunkiau nei topografiniuose kataloguose. 1923 m. surašymų duomenimis Taubučiuose gyveno 95 individai, dabar – ne daugiau 30, tačiau ir šiandien čia gyvenimas kartas nuo karto užverda, iš naujo sukyla neįtikėtini dalykai.
Kažkur jau esate girdėję pavadinimą „Taubučiai“, bet nieko nežinote apie vietovę, čia pavadintą miglų sostine, ar ne? Iš tiesų, maždaug prieš 30 metų Kaune buvo įsteigta parduotuvė „Taubučiai“, netrukus šalia atsirado ir kavinė tokiu pat pavadinimu, o šiandien nesunku įsitikinti, kad taip pasikrikštijęs viešojo maitinimo verslas klesti, nemažindamas apsukų net pandemijos laikotarpiu, infrastruktūra yra sėkmingai plėtojama.
Kavinės savininkai, duodami interviu miesto dienraščiui, yra nurodę, kad pavadinimą „Taubučiai“ jie esą nusižiūrėjo nuo Lietuvos kaimų vardų katalogo, nes „labai patikęs šitoks mielas kaimelio vardas“. Nesunku bus pabandyti įsivaizduoti, kad atsiradusios nepriklausomybės pradžioje kavinės savininkams, forsuojantiems naujus aptarnavimo idealus, galėjo patikti nusižiūrėtas pavadinimas kaip keliantis neaiškias asociacijas su tokiu neįtikėtinai mielu aptarnavimu, kad jį jau būtų galima prilyginti „bučiniui ar bučiniais tau“, neva Taubučiai – tai tau skirti bučiai, bučkiai, bučinukai, bučiniai, netaupant mūsų meilumo; žodis „bučiai“ čia yra suprantama kaip daiktavardžio „bučis“, t. y. bučinys dgs.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitaip tariant, širdis turėtų apsalti nuo taip atsidengiančio pavadinimo. Tačiau tokia interpretacija yra tik viešojo maitinimo serviso naiviosios sąmonės sudaiginama pamėklė, kai savo ruožtu gilesnė Taubučių vardo etimologinė analizė nurodo į daug šiurpesnę nei buvo galima pamanyti iš pradžių realybę, kur Taubučiai yra personos apsistojimo didžiausiųjų spąstų teritorijoje įvardijimas.
Žodis „bučius“ gali būti suprantamas kaip žodžio „bučis“ sinonimas, tačiau savarankišką reikšmę šis žodis įgyja įvardindamas visai kitą daiktą, o būtent tik tada, kai jis tiesmukiškiausiu pavidalu yra skirtas pažymėti iš vytelių nupintam krepšiui su įgerkliu žuvims gaudyti, kur žuvis turi galimybę įplaukti, bet apsisukti ir išplaukti – nesugeba. Trumpai tariant, bučius – tai spąstai žuviai.
Laikantis ekonominio redukcionizmo požiūrio, būtų galima negaištant laiko įsigilinimui tvirtinti, kad kaimelio pavadinime asmenvardis „tau“ nurodo į darbo priemonių pasidalijimo faktą dar ankstyvojoje gamybos stadijoje, kai neva jau tada buvo vienur užmerkiami arba, kitaip tariant, paliekami bučiai kažkokio „tau“ gamybinės veiklos plėtotės naudai, o kiti bučiai pasilieka arba bent turėtų pasilikti mano paties nuosavybės teisės dispozicijoje (man-bučiai?). Tai vis dėlto – labai juokingas požiūris. Iš tiesų asmenvardis „tau“ čia neturi jokios daugiskaitos, negali būti priskirtas net dviskaitai, o nurodo visados į tokį save patį, į kurį aš pats dabar pabandau įsižiūrėti per distanciją.
Kita etimologizacijos seka įpareigoja prisiminti, ką jau esu aptaręs kitur, kad gr. to auto arba tauto reiškia – tas pats (Žr. čia – https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/padovanok-lietuvai-vizija-tautinio-tapatumo-issaugojimas-globalejanciame-pasaulyje-i-d.d?id=156110450).
Kas nežino, kad Kristus kartas nuo karto dar yra pavadinamas Žveju, nes Kristus yra žmonių sielų žvejys. Tačiau tikriausiai nesutirštinsime pernelyg spalvų pastebėdami ir tai, kad vietovėje, pavadintoje Taubučiais, žmogus jau pagal etimologinę nuorodą yra įpareigojamas visų pirma pats pasigauti arba, kitaip tariant, susižvejoti savo sielą. Taubučiai – tai susitikimo su savo siela vietovė!
Anksčiau ar vėliau dėmesį patraukia taip pat ir paleontologinis Taubučių ypatingumas, netikėti radiniai Šešuvies pakrantėje. Štai prisimenu, kad vaikystės metais tik vos-ne-vos įbridęs į bangeles genančią upę šalia apgriuvusio malūno jau rieškučiomis galėdavau semti įdomius akmenėlius, šiuose vietovėse vadinamus laumės papais. Kitur tokie paleontologiniai radiniai yra vadinami Perkūno kulkomis arba Perkūno pirštais, dar kitur – laumės pirštais, tačiau labiausiai archajiškas yra būtent laumės papo pavadinimas.
Žinia, upės žaižaruojančios dovanos buvo ne kas kita, o suakmenėjusios galvakojų moliuskų, vadinamųjų belemnitų, išnykusių prieš 150 – 50 mln. metų, kriauklelės. Belemnitai, išnykę Mezozojaus eros karboro periode, buvo dinozaurų, pradingusių nuo žemės paviršiaus panašiu laiku, amžininkai. Įdomu, kad dinozaurų liekanos aptinkamos labai retai, o priešistorinių laikų senovės moliuskai iki pastarojo meto dažnai teikdavo progą priminti apie save akmeninių pėdsakų pavidale. Tačiau praeitą vasarą labai skaudžiai pajutau nesustabdomą laiko tėkmę, kai ieškodamas jau neberadau, savo nuostabai, tų senovės galvakojų moliukų kriauklelių fosilijų, drauge apgailestaudamas dėl to, kad neišsaugojau upės intriguojančių dovanų iš vaikystės, jog, būdamas vaikas, nesupratau – koks didelis turtas galiausiai yra laumės papų kolekcija. Vasarų tęstinumą dabar užtikrina nebent tik vėl, tarsi niekas nieko, prie upės skraidančių laumžirgių spiečiai.
Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi priartėjo laikas pasakyti, kad Taubučiai yra šventa vieta labiausiai tiesmuka, beveik mechanine to žodžio reikšme, nes Taubučiai yra minimi senovės lietuvių pagoniškojo tikėjimo šventųjų vietų registracijos žinyne kaip šventųjų pelkių dislokacijos vieta. 1933 m. mokslinėje literatūroje buvo skelbiama, kad tos senovės laikų Taubučių šventosios pelkės driekėsi iš rytinės kaimo pusės Šešuvies pakrante 0,5 ha plote. Neįtikėtina, bet lygiai po 50 metų, t. y. 1983 m. jau buvo rašoma, kad pagoniškame tikėjime Taubučių šventųjų pelkių statusą įgijęs objektas užėmė 10 ha plotą. Kaip tai galėjo atsitikti, kad šventosiomis vadinamų pelkių plotas mūsų laikais pasidaugino dešimtimis kartų, kai minimu 50 metų laikotarpiu iš tų pelkių jau nebuvo likę nieko daugiau nei tik kažkur lietuvio genetiniame kode saugomas atminimas? Nežinodamas tiksliai visų aplinkybių, pabandysiu spėti, kad laiko bėgyje aptrupėjus malūno bokštams atsivėrė erdvė ir pasimatė, jog įdauba pagal upę tęsiasi prailgėjusioje perspektyvoje ir už malūno su nurautu stogu, taigi savaime piršosi išvada, kad visame 10 ha įdaubos rėžyje pagal upę kadaise tyvuliavo šventosios pelkės arba panašus dalykas. Taip pagalvoti tikriausiai skatino ir tai, kad jau mūsų laikais visame 10 ha plote visados kaupdavosi tirštas rūkas, neišsisklaidantis be likučio net ir karštą vasaros dieną. Vaikystėje aš galvodavau, kad čia yra užauginamos visos pasaulio miglos.
Kalbant faktų kalba, reikėtų pastebėti ir tai, kad kai kurios įstabios pelkės lietuvių pagonių tikėjimuose šventojo daikto statusą įgydavo dar neatmenamais priešistoriniais laikais, kai savo ruožtu jau po Kristaus gimimo, kitaip tariant. mūsų eros šimtmečių istoriniame bėgyje šventaisiais objektais lietuviai pagonys pavadindavo išsirinktus ežerus, upes, kalvas, medžius, miškelius, t. y. lengviau nei pelkės vaizduotėje apdorojamus ir pritaikomus tikėjimo poreikiams dalykus.
Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint iš komiškosios pusės į Taubučius, nesunku bus pastebėti, kad šis kaimelis administraciniame Lietuvos suskirstyme yra savotiškas pasienio punktas tarp Jurbarko ir Raseinių rajonų. Perėjus tiltelį per upę iš mūsų pusės patenki į Raseinių rajoną, ir atvirkščiai. Tačiau su visu kraupiu rimtumu reikia pripažinti faktą, kad Taubučiai yra pasienio punktas tarp požemių pasaulio su virtualiai užmaskuotų pelkių infrastruktūra ir besaikių žemės grožybių, iš vienos pusės, taip pat tarp žemės domeno ir dangaus tolumos, iš kitos, kur ribos suplonėja iki tokio lygio, jog viskas daugiau ar mažiau pradeda persimatyti kiaurai, – taip, pavyzdžiui, vasaros saulėlydžių metu dangaus dramą čia galima stebėti beveik tiesiogiai nuo suolo, vos ne panašiai kaip žiūrovas teatro salėje. Kita vertus, būna ir taip, kad tarsi jau ir kažkur nuslūgusios bei užsimiršusios pelkės ima iš išlipa į paviršių.
Tą vasarą mes, trys pusberniai, neradę laimės pasibaigusioje gegužinėje, grįždami į namus pasiklydome tirštoje migloje buvusių pelkių centre, kur sutikome tris dramblotas, apsinuoginusiomis krūtinėmis moteris, liūliuojančias į visas puses taip, tarsi jos būtų nulipdytos iš miglos ir suritintos iš rūko, panašiai kaip žiemą iš sniego yra nulipdomi seniai besmegeniai. Kaip atrodo, aš buvau susiritinęs savo parametrais išsiskiriančią net tarp trijų rubensiško tipo rūko gražuolių milžiniškų gabaritų moterį, nes jau ilgokai jaučiau nuoskaudą arba net kažką panašaus į alergiją merginoms, kurios vietoj krūtų užsiaugina du spuogelius. Kas be ko, miglos tąkart dar aitriau nei paprastai kvepėjo naminės gamybos lietuvišku viskiu ir ajerų tabaku.
Mano dėmesį prikausčiusios moters krūtys buvo panašios į gigantiškus lelijų su gyslelėmis žiedus, pražydusius virš burbuliuojančios pelkės, todėl pakraščiais aptaškytus karštais purvo pursleliais.
Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.
Ji, pelkių moteris, buvo tokia didinga, sunki ir užgniaužianti kvapą kaip užgriuvusi purvo lavina, kaip nuošliauža nuo pasaulio stogo, tokia gaivalinga ir viską įsiurbianti kaip pati pelkė.
Kitą rytą užkilusi saulė greitai išdžiovino tris purvo šliūžes ištryptoje pievoje, tačiau mūsų, trijų draugų, likimas, kurio taip paprastai neatšauksi, susiklostė skirtingai. Vienas iš trijulės labai greitai paskendo pelkėje arba, dar tiksliau tariant, srutų duobėje, kitas pasuko atsiskyrėlio keliu, tapo vienuoliu, – vasaros saulėtekių metu gerai matosi ir tai, kaip sunkiai, bet metodiškai buvęs draugelis kopia dangaus laiptais. Savo ruožtu aš pats vis dar bastausi gražiosios žemė nuodėmingais pakraščiais, nerasdamas sau vietos.
