Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Raimundas Lopata sako, kad pavasario sesijoje reikėtų sudaryti parlamentinio tyrimo komisija, kuri toliau aiškintųsi prieš kelis metus viešojoje rezonavusios istorijos dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) rinktų duomenų apie privačius asmenis detales.
Apie tokią iniciatyvą Liberalų sąjūdžio frakcijai priklausiantis politikas užsiminė reaguodamas į žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ keliamą klausimą, kas galėjo paprašyti VSD 2018–2019 metais rinkti informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
ELTA primena, kad 2020-ųjų pradžioje parlamentaras Vytautas Bakas kreipėsi į Seimo valdybą dėl galimai VSD vykdyto neteisėto kišimosi į rinkimų procesus bei neteisėto informacijos rinkimo ir jos naudojimo. Tokius įtarimus V. Bakui sukėlė informacija, kurią jam, kaip NSGK pirmininkui, 2019 m. balandį perdavė vienas žvalgybos pareigūnas. Šio pareigūno, kuriam buvo suteiktas pranešėjo statusas, liudijimai, tuomet tvirtino V. Bakas, yra pakankami inicijuoti parlamentinį tyrimą. Politikas akcentavo, kad remiantis pranešėjo informacija, VSD medžiagą galėjo rinkti neteisėtai. Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi tuomet parlamento valdyba tokios iniciatyvos nesiėmė, situaciją aiškintis pradėjo NSGK. Tačiau ir Komitetas konstatavo, kad VSD tikrindamas kandidatų į prezidentus aplinką veikė teisėtai. Komitetas tik pažymėjo, kad reikėtų atsisakyti žodinių pavedimų pareigūnams tikrinti asmenis.
Praėjus 3 metams po rezonansą kėlusios istorijos, R. Lopata teigia, kad grįžti prie klausimų, kuriuos iškėlė knygoje minimas pranešėjas, reikėtų pavasario sesijoje.
„Kaip ir priklauso pagal įstatymus jis užsiregistravo slaptu pranešėju ir norėjo, kad būtų pradėtas parlamentinis tyrimas. Tačiau buvusios kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai (išskyrus V. Baką) bei kiti politikai šią iniciatyvą sužlugdė. Pats gi pranešėjas po netrukus įgyvendintos VSD reorganizacijos atsidūrė gatvėje“, – feisbuke rašė parlamentaras.
„Aš, kaip Seimo NSGK narys manau, kad būtini šie žingsniai, atkuriant teisingumą Pranešėjui ir VSD vadovybei. LR Seimo pavasario sesijos pradžioje turi būti sudaryta parlamentinio tyrimo komisija ir pradėtas tyrimas“, – teigė R. Lopata.
Algirdas Stončaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip pat, tęsė R. Lopata, turėtų būti dar kartą įvertinti visi politikai, kurie naudojosi VSD „paslaugomis“ savo politiniams ar asmeniniams interesams tenkinti. Tarp tokių parlamentaras išskyrė partijai „Vardan Lietuvos“ priklausantį Algirdą Stončaitį.
„Politikai, kurie naudojosi VSD „paslaugomis“ savo politiniams ar asmeniniams interesams tenkinti, taip pat turėtų būti įvertinti LR Seimo parlamentinės komisijos. A. Stončaitis galėtų jau dabar atsisakyti Seimo nario mandato“, – savo socialinio tinklo įraše teigė R. Lopata.
„Turi būti įvertinta STT ir Generalinės prokuratūros vadovų, leidusių susidaryti tokiai situacijai ir negynusio Pranėšėjo, veiksmai, kad tai negalėtų pasikartoti ateityje“, – rašė parlamentaras.
Jo teigimu, epizodų, aprašytų knygoje, apie kuriuos liudija pranešėjas, yra ir daugiau ir jie visi turi būti įvertinti „ypač atidžiai“.
Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.
Ukrainos fronte – rimtas proveržis
Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.
Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.
Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.
Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.
Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.
Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.
Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.
Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais
Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.
Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos apeliacinis teismas ketvirtadienį paskelbė, kad buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Arvydas Daugėla iš pareigų atleistas teisėtai, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą.
A. Daugėla į teismą kreipėsi su ieškiniu, prašydamas pripažinti jo atleidimą neteisėtu, grąžinti jį į eitas pareigas ir panaikinti aktus, kurių pagrindu jis buvo atleistas, t. y. Respublikos prezidento dekretą dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą, Teisėjų tarybos nutarimą dėl patarimo atleisti teisėją, prezidento dekretą dėl teikimo Seimui atleisti teisėją ir Seimo nutarimą dėl teisėjo atleidimo.
Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo pranešime, A. Daugėla ieškinį grindė tuo, kad jis neteisėtai buvo atleistas taikant ne apkaltos procedūrą Seime, taip pat jo pažeidimas nebuvo toks, kad būtų galima konstatuoti, jog jis pažemino teisėjo vardą, be to, yra buvę atvejų, kai neblaivus vairavęs teisėjas nebuvo pašalintas iš pareigų. Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, tokius argumentus pripažino nepagrįstais ir A. Daugėlos ieškinį atmetė.
Bylą pagal A. Daugėlos apeliacinį skundą nagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi esamą teisinį reglamentavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintos dvi savarankiškos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo procedūros, kurios gali būti taikomos atskirai viena nuo kitos, ir A. Daugėla galėjo būti atleistas pagal vieną iš šių procedūrų, t. y. ne apkaltos tvarka, bet prezidentui inicijavus teisėjo atleidimą dėl teisėjo vardo pažeminimo.
Dėl A. Daugėlos argumentų, kad ne visi neblaivūs vairavę teisėjai yra atleidžiami iš pareigų, teisėjų kolegija nurodė, kad 2016–2020 m. buvo tik vienas atvejis, kai nebuvo patarta prezidentui neblaivų vairavusį teisėją atleisti iš pareigų, tačiau kito teisėjo automobilio vairavimo esant neblaiviam faktinės aplinkybės ir nustatyto neblaivumo laipsnis skyrėsi nuo A. Daugėlos padaryto pažeidimo atvejo, o visais kitais atvejais neblaivūs transporto priemones vairavę teisėjai (jų buvo trys) buvo atleisti iš pareigų.
„A. Daugėlos poelgis (neblaivus vairavo automobilį baigiantis darbo dienai, o darbo dienos metu dėl apsvaigimo negalėjo vykdyti tiesioginių pareigų, sustabdymo metu jo neblaivumas leistiną ribą viršijo 1,43 promilės, važiavo magistraliniu keliu itin ilgą atstumą, keldamas didelę grėsmę eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei) proporcingumo principo atžvilgiu atitiko Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytą teisėjo vardo pažeminimą“, – konstatavo teisėjų kolegija.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartis atmesti A. Daugėlos apeliacinį skundą įsiteisėja nuo paskelbimo dienos. Per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos ji gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustato pernelyg abstrakčius įrodymais laikytinų duomenų suradimo, gavimo, fiksavimo, jų patikros būdų bei priemonių panaudojimo teisėtumo reikalavimus.
Šiuo metu galiojant LR BPK 20 str. 5 d. redakcija nustato, kad „teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu„. Tačiau tokio įstatymo, apibrėžiančio įrodymų arba, kitaip tariant, faktinę įrodomąją reikšmę turinčių duomenų ir jų šaltinių patikimumo vertinimo kriterijus, procedūras ir taisykles iki šiol nėra.
Aukščiau cituojamoji minėtos normos formuluotė nenustato įrodymais laikytinų duomenų ir jų šaltinių patikimumo, o tai reiškia nenustato duomenų pagrįstumo, atsakingo patikrinimo bei vertinimo bendrosios procesinės prievolės visiems kitiems baudžiamojo proceso subjektams: kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijoms ir jų pareigūnams. O be to, kas ypač pabrėžtina, nepateikia ir nekelia pagrįstumo bei patikimumo vertinimui būtinų, privalomai tikslių loginio vertinimo kriterijų ir jų taikymo prievolės reikalavimų.
Teisinga ar neteisinga?
Derėtų pagaliau pripažinti, kad eksperimentinių reformų dėka dabartinė LR BPK 20 str. 5 d. normos redakcija, privalanti tiksliai ir konkrečiai reglamentuoti įrodymų pagrįstumo, pakankamumo, patikimumo ir priimamų procesinių sprendimų faktinius bei teisinius pagrindus yra neleistinai abstrakčia ir bereikšme.
Ar nėra gėda, kad 33-siais Valstybės ir Visuomenės vystymosi raidos metais tyrėjams, prokurorams ir teisėjams iki šiol nėra nustatyta besąlyginė prievolė formuoti savo vidinį įsitikinimą išskirtinai loginių taisyklių, konkrečių duomenų ir jų šaltinių patikimumo vertinimo kriterijų pagrindais, kuriais jie privalėtų vadovautis bei pagrįsti savo procesinius sprendimus?
Pažymėtina, kad griežtas įrodomosios informacijos šaltinių ir duomenų patikimumo vertinimo kriterijų taikymas yra besąlygiškai, privalomai būtinas kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo organizavimo bei vykdymo, o ypač kardomųjų priemonių skyrimo, kaltinamųjų aktų bei nuosprendžių surašymo stadijose.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Kriminalinės žvalgybos pareigūno, tyrėjo, prokuroro, teisėjo ,,vidinis įsitikinimas” privalo būti formuojamas laikantis itin griežtos logikos, remiantis informacijos duomenų faktinio tikslumo ir jų šaltinių atitikimo vertinamiesiems patikimumo kriterijams analizės rezultatų pagrindais taip, kad bet kuris kitas, išoriniam ir vidiniam emocijų poveikiams atsparus, nešališkas asmuo neturėtų jokio pagrindo padaryti kitokią išvadą.
Tačiau dabartinė padėtis suteikia pagrindus ir sudaro sąlygas nebaudžiamai nepaisyti elementarios silogizmo logikos, nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų politiniuose ir teisiniuose procesuose bei leidžia nevaržomai bujoti demokratinėje – teisinėje valstybėje netoleruotinoms subjektyvioms paskatoms, asmeniniams interesams ir net kaprizams, bei abejotino patikimumo šaltinių pateiktų, nepakankamai tikslių duomenų pagrindu, be jokios atsakomybės lemti ir laužyti žmonių likimus.
Visuomenę užplūdusių emocingų politinių reakcijų į 2022 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį banga rodo baudžiamosios justicijos kryžkelę, kurioje būtina pasirinkti: kas, kokiais pagrindais ir kaip vykdys teisingumą Lietuvoje?
Advokatas Arūnas Marcinkevičius, advokatų kontoros „Balticus Advocatus” seniūnas
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos metu Lietuva išreiškė palaikymą Lenkijai dėl Baltarusijos pradėto baudžiamojo proceso prieš Lenkijos teisėją, priėmusį sprendimą atsisakyti perduoti Baltarusijos opozicijos narį Baltarusijos valdžios institucijoms.
Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos teigimu, Lietuva tvirtai palaiko kaimyninę Lenkiją, kadangi mūsų šalis susiduria su analogiška situacija Sausio 13-osios byloje dėl Rusijos veiksmų prieš Lietuvos pareigūnus, dalyvavusius tiriant tragiškus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje.
„Suprantame Lenkijos iškeltą klausimą dėl Baltarusijos pradėtų baudžiamojo proceso veiksmų prieš Lenkijos teisėją. Neabejotinai bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitos nepriklausomos valstybės teisėjus už jų konstitucinių pareigų atlikimą, prieštarauja teisingumo bei demokratinės teisinės valstybės principams. Tai ypač aktualu šių dienų realijų kontekste, nes akivaizdu, kad totalitarinės valstybės gali piktnaudžiauti teisinio bendradarbiavimo mechanizmais ekstradicijos srityje”, – akcentuoja E. Dobrovolska.
Pasak E. Dobrovolskos, tokiais veiksmais kyla grėsmė, jog trečiosios šalys, besiremdamos politiniais tikslais, gali piktnaudžiauti tarptautinio bendradarbiavimo priemonėmis, todėl Europos Komisijos rengiamose gairėse pasiūlytas bendras ES šalių narių požiūris dėl trečiųjų šalių pateiktų galimai neteisėtų ar politiškai motyvuotų ekstradicijos prašymų padės apsaugoti kiekvienos ES valstybės narės pareigūnus ir piliečius.
Ministrė taip pat akcentavo, kad labai svarbu kuo greičiau sukurti ir geraisiais valstybių narių pavyzdžiais paremtą bendradarbiavimo mechanizmą, keičiantis informacija apie politiškai motyvuotus Interpolo pranešimus.
Europos Komisijos gairės dėl ekstradicijos prašymų, gautų iš trečiųjų šalių, rengiamos atsižvelgiant į Europos Parlamento studijoje dėl ES piliečių apsaugos nuo politiškai motyvuotų Interpolo pranešimų pateiktas rekomendacijas.
Mirties bausmė elektros kėdėje. Youtube.com nuotr.
JAV teisingumo departamentas padarė pataisų mirties bausmės vykdymo federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams taisyklėse.
Kaip pranešė penktadienį laikraštis „The Hill“, remdamasis Federalinio registro duomenimis, regionų valdžia galės vykdyti mirties bausmę bet kuriuo konkrečios valstijos teritorijoje legaliu būdu.
Pasak leidinio, be jau įteisintos mirtinos injekcijos, valstijų valdžia gaus teisę taikyti „bet kurį kitą (mirties bausmės) būdą, numatytą valstijos, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis, įstatymų“. Prie šių būdų galima priskirti keliose Amerikos valstijose leidžiamus nunuodijimą dujomis, egzekuciją elektros kėdėje ir sušaudymą. Pakeitimai įsigalios gruodžio 24 d.
Savo ruožtu naujienų agentūra „The Associated Press“, remdamasi šaltiniu Teisingumo departamente, pranešė, jog nors padaryta pakeitimų, dvi gruodį planuojamos egzekucijos bus įvykdytos suleidžiant mirtinas injekcijas. Bet šaltinis nesuteikė informacijos, kaip bus vykdomos mirties bausmės trims federaliniams nusikaltėliams, paskirtos sausį. Giljotina
Trečiadienį televizijos kanalas CNN pranešė, kad JAV valdžios institucijos ketina įvykdyti mirties nuosprendžius penkiems federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams iki 2021 metų sausio 20 d. numatytos išrinktojo prezidento demokrato Joe Bideno inauguracijos.
Kaip pažymėjo CNN, jeigu visi mirties nuosprendžiai bus įvykdyti, tai federalinės valdžios per pastarąjį pusmetį mirtimi nubaustų nusikaltėlių skaičius pasieks 13.
Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.
Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..
I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.
Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.
Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.
Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.
Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.
Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“.
Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.
Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.
Batai. Slaptai.lt nuotr.
Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.
Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.
Roger Stone. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas sušvelnino savo ilgamečio sąjungininko Rogerio Stone’o laisvės atėmimo bausmę, apsaugodamas veteraną respublikonų veikėją nuo 40 mėnesių už grotų.
„Rogeris Stone’as dabar yra laisvas žmogus!“ – pranešime sakė Baltieji rūmai, likus vos keletui dienų iki to, kai jis federaliniame kalėjime turėjo pradėt atlikti savo bausmę.
D. Trumpo poelgis neabejotinai atnaujino jam anksčiau dažnai pateiktus kaltinimus, kad prezidentas kišasi į JAV teisingumo sistemą, jog galėtų padėti savo draugams ir sąjungininkams bei galėtų nubausti kritikus ir priešus.
Vienas seniausių D. Trumpo bendražygių R. Stone’as praėjusį lapkritį buvo pripažintas melavęs Kongresui, daręs įtaką liudytojams ir trukdęs Atstovų Rūmų tyrimui dėl to, ar D. Trumpo kampanija bendrininkavo su Rusija 2016 metų prezidento rinkimuose.
Baltųjų rūmų paskelbtame pranešime buvo dar kartą pakartotas D. Trumpo tvirtinimas, kad specialusis prokuroras Robertas Muelleris tyrė nusikaltimą, kuris niekada nebuvo įvykdytas. Pranešime teigiama, kad R. Stone’ui niekada neturėjo būti pareikšti jokie kaltinimai.
„Paprastas faktas yra tas, kad jei specialusis prokuroras nebūtų vykdęs absoliučiai nepagrįsto tyrimo, ponui (Rogeriui) Stone’ui negrėstų kalėjimo bausmė“, – teigiama pranešime.
D. Trumpo administracija jau vieną kartą kišosi į R. Stone’o bylą. Prokurorams parekomendavus paskirti nuo 7 iki 9 metų trukmės laisvės atėmimo bausmę, generalinis prokuroras Billas Barras, dažnai kaltinamas dirbant asmeniniu D. Trumpo advokatu, įsiterpė ir pavadino bausmę pernelyg griežta.
Visi keturi šioje byloje prokurorų pareigas ėję teisininkai atsistatydino, o naujai paskirtas prokuroras parekomendavo skirti nuo 3 iki 4 metų trukmės laisvės atėmimo bausmę.
R. Stone’as buvo jau šeštas D. Trumpo sąjungininkas, nuteistas kalėti už kaltinimus, susijusius su R. Muellerio tyrimu dėl Rusijos kišimosi į rinkimus. Pačiam šalies prezidentui už piktnaudžiavimą savo galia buvo surengta apkalta.
Kritikai greitai sureagavo į D. Trumpo sprendimą sušvelninti R. Stone’o laisvės atėmimo bausmę.
Kalifornijos senatorė Kamala Harris pažymėjo, kad baltaodis R. Stone’as išėjo į laisvę, o Kentukio policijos pareigūnai, kaltinami juodaodžio sveikatos darbuotojo nužudymu, nebuvo suimti ir jiems nebuvo pareikšti jokie kaltinimai.
„Šioje šalyje veikiančioms dviem teisingumo sistemoms turi ateiti galas“, – tviteryje parašė K. Harris.
Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.
Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.
Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.
Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.
Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.ltVilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.
Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu.
Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.
Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.
Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.
Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.
Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.
Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.
Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.
Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.
Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.
Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.
Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.
Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.
Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.
Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.
Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.
Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.
Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.
Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.
O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.
Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.
Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.
Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas
Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.
Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.
Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį.
Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.
Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.
Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.
Jau praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.
Europos Parlamento politinių grupių lyderiai ketvirtadienį nusprendė įtraukti į kitos savaitės EP plenarinės sesijos diskusiją klausimą dėl naujausių Rusijos Federacijos veiksmų prieš Lietuvos teisėjus, prokurorus ir tyrėjus, tiriančius tragiškus 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje.
Taip pat, kaip skelbiama europarlamentaro Bronio Ropės biuro pranešime, Europos Parlamentas ketina tvirtinti rezoliuciją šiuo klausimu.
„Didžiulėmis daugelio Europos Parlamento narių iš Lietuvos bei Lietuvos Vyriausybės pastangomis pavyko įtikinti politinių grupių lyderius, kad būtina reaguoti į Rusijos Federacijos veiksmus, juos įvertinti ir duoti tinkamą politinį atsaką“, – sako Europos Parlamento Žaliųjų grupės narys B. Ropė, pridūręs, kad „prie to prisidėjo ir stiprus teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus pristatymas Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete“.
Parlamentaras pažymi, kad rezoliucijoje tikimasi pažymėti, jog baudžiamasis prokurorų ir teisėjų persekiojimas dėl jų vykdomos profesinės veiklos yra neleistinas išorės poveikis, trukdantis užtikrinti teisės viršenybę.
„Taip pat sieksime, kad rezoliucija griežtai pasmerktų Rusijos institucijų daromus pagrindinių tarptautinės teisės principų ir normų pažeidimus bei pabrėžtų, kad tokių baudžiamųjų bylų prieš prokurorus ir teisėjus procesai negali būti laikomi teisėtais“, – sako B. Ropė.
Planuojama, kad po politinių grupių derybų Europos Parlamente dėl rezoliucijos bus balsuojama kitą ketvirtadienį.
Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetas, priėmęs pareiškėjai Eglei Kusaitei palankų sprendimą, savo išvadoje pažymėjo, kad valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas, kuris buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, yra dekriminalizuotas. Už panašią veiką asmeniui dabar grėstų tik administracinė atsakomybė.
Pareiškėja gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl proceso atnaujinimo, kai JT Žmogaus teisių komitetas pripažino, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus.
„Ši teisinė problema šiandien jau nebeaktuali, nes prieš 3,5 metų Seimas nusprendė panaikinti baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, – pažymi teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. – Todėl, įgyvendinant Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadas, šioje byloje nebereikės keisti jokių teisės aktų. Pareiškėjai Teisingumo ministerija pasiūlys kompensaciją, o jeigu su jos dydžiu ji nesutiks, tuomet galės kreiptis į teismą dėl didesnės išmokos“.
Baudžiamoji atsakomybė už asmens ar valstybės tarnautojo įžeidimą Lietuvoje buvo panaikinta 2016 m. balandžio 1 d., primenama Teisingumo ministerijos pranešime. E. Kusaitė už prokuroro įžeidimą buvo nuteista 2012 m., t. y. dar iki šios veikos dekriminalizavimo.
JT Žmogaus teisių komitetas įpareigojo Lietuvą užtikrinti skundo autorei veiksmingą teisinės gynybos priemonę, taip pat sumokėti jai tinkamą kompensaciją už patirtus pažeidimus, įskaitant ir patirtas atstovavimo išlaidas. Kadangi asmens įžeidimas yra dekriminalizuotas, todėl ateityje panašios situacijos nebepasikartos.
Komitetas savo išvadose nenurodo, koks turėtų būti išmokos dydis. E. Kusaitei turėtų būti atlyginama pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą.
Šis įstatymas numato galimybę asmeniui, dėl kurio tarptautinė institucija yra priėmusi sprendimą atlyginti žalą ir nenurodė jos dydžio, ne teismo tvarka atlyginti realiai patirtą žalą. Realiai padaryta turtinė žala – turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos. Ne teismo tvarka atlyginamos turtinės žalos dydis negali viršyti 2 900 eurų, o neturtinės žalos dydis negali viršyti 1 500 eurų. Jei asmuo su kompensacijos dydžiu nesutinka, jis gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl didesnės sumos priteisimo, sakoma Teisingumo ministerijos pranešime.
Temidė
Reaguodami į pasirodžiusią informaciją dėl Rusijoje gimstančios iniciatyvos pradėti tyrimą Lietuvos teisėjų atžvilgiu, Eltos kalbinti ekspertai sako, kad Rusija nusprendė kerštauti pasitelkdama teisę. Anot jų, toks žingsnis kenkia ne tik Rusijoje gyvenantiems žmonėms, kaimyninėms valstybėms, tarptautinei teisei, bet gali reikšmingai paveikti ir Lietuvos teisėjus.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokyklos profesorius Justinas Žilinskas sako, kad jei Rusija sugalvotų nuteisti Sausio 13-osios bylos teisėjus, šie patirtų teisinių nemalonumų ne tik Rusijoje, bet ir tarptautinėje erdvėje.
Pasak jo, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkei Ainorai Kornelijai Macevičienei, teisėjams Aivai Survilienei, Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei ir Artūrui Šumskui gali grėsti tarptautiniai arešto orderiai.
„Negaliu pasakyti, ką jie nuspręs, bet jei nuspręs nuteisti, tai jie būtų teisiami pagal Rusijos teisę, Rusijos viduje, jos vidaus normas. Tai įsigaliojus tokiam nuosprendžiui, asmenims gali būti išduoti tarptautiniai arešto orderiai, reikštų, kad Lietuvos teisėsaugos struktūroms reikėtų stebėti tarptautinę erdvę, protestuoti prieš orderius kaip neteisėtus. Tai reikštų nemažas problemas, bet valstybinis požiūris yra svarbu. Manau, mūsų institucijos, susitvarkytų su tuo“, – Eltai sakė profesorius.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tai, ką daro Rusija, yra vadinama anglišku terminu „lawfare“ (karas naudojant teisę. – ELTA).
„Manau, kad Rusija šiuo dalyku ir užsiima. Pradės pseudotyrimus pagal savo nacionalinę teisę. Tai yra spaudimo, kerštavimo priemonė, kuri neturi nieko bendro su tikrąja teise. Jeigu Rusija norėtų teisiškai šį sprendimą ginčyti, tai tam yra tarptautinės institucijos. Bet kadangi Rusija žino, kad greičiausiai ten nieko nepavyks, o parodyti savo jėgą jai būdinga, tai ir pradeda tokius šantažo veiksmus“, – teigia J. Žilinskas.
Kad tai politinis farsas, sako ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto politologas Vytis Jurkonis. Tiesa, jis priduria, kad atsakomosios reakcijos buvo galima tikėtis.
„Tai nors ir prognozuotas, bet visgi liūdnas žingsnis, rodantis, kad vienas esminių klausimų Rusijoje buvo ir išlieka tai, jog nebuvo desovietizacijos proceso ir tinkamo įvertinimo. Dabar gi atvirkščiai – bandoma tvirtinti subyrėjusios imperijos griuvėsius, bet tai nei tvarus, nei prasmingas procesas“, – sakė politologas.
Pasak V. Jurkonio, šis žingsnis daro žalą ne tik kaimyninėms valstybėms, bet ir Rusijos žmonėms, taip pat kelia abejonių tarptautine teise bei teisinės valstybės principais. „Tai eilinis Kremliaus bandymas politizuoti Sausio 13-osios klausimą imituojant neva teisminį procesą“, – Eltai sakė VU TSPMI politologas.
Rusiška agresija
Reaguodama į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Rusijos tyrimų komiteto Vyriausiosios tyrimų valdybos pradėtą tyrimą Lietuvos teismų pareigūnams dėl sprendimo Sausio 13-osios byloje, Teisėjų taryba primena Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas, o teisėjai yra nepriklausomi ir vykdydami savo pareigas klauso tik įstatymo.
Teisėjų taryba taip pat pažymi, kad jokios oficialios informacijos apie Lietuvos teisėjų atžvilgiu pradėtą tyrimą iš Rusijos nėra gavusi.
„Lieka apgailestauti, kad užsienio valstybė kitos šalies nepriklausomo teismo nuosprendį laiko nusikalstama veika – politinės priešpriešos neturėtų būti sprendžiamos baudžiamosios teisės priemonėmis. Demokratinėje visuomenėje teismų priimti sprendimai kvestionuojami tik nustatyta tvarka, o baudžiamoji atsakomybė už sąžiningą teisėjo pareigų atlikimą negalima ir neįsivaizduojama“, – situaciją komentavo Teisėjų tarybos pirmininkas Algimantas Valantinas.
Kaip jau buvo skelbta, Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Tyrimas pradėtas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės A. Kornelijos Macevičienės, teisėjų A. Survilienės, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės bei A. Šumsko.
Vos paskelbus Sausio 13-osios bylos nuosprendį, Rusijos tyrimų komitetas pagrasino pradėti bylą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų, nusprendusių nuteisti buvusį SSRS gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, neva neteisėtų veiksmų.
„Lietuvos teisėjai pažeidė vieną iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir baudžiamojo proceso principų, draudžiantį nuteisti atgaline data. Akivaizdu, kad toks sprendimas neturi nieko bendro su teisėsaugos tikslais“, – Rusijos žurnalistams sakė Tyrimų komiteto atstovė Svetlana Petrenko.
„Tyrėjai lietuvių teisėjų veiksmuose įžvelgia nusikaltimo ženklų, pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą (BK). Po tyrimo rezultatų bus priimtas procesinis sprendimas“, – teigė S. Petrenko.
Pasak jos, Rusijos baudžiamasis kodeksas numato, kad Rusijoje negyvenantys užsieniečiai, įvykdę nusikaltimus už Rusijos ribų, atsako pagal BK, jei nusikaltimai padaryti prieš Rusijos ar jos piliečio interesus.
Tyrimų komiteto tyrėjai taip pat pradėjo bylą prieš atsakingus Lietuvos generalinės prokuratūros ir teismo asmenis dėl neva neteisėto Rusijos piliečių nuteisimo. Pasak Rusijos tarnybų, nuteistieji tik vykdė savo pareigas, neva palaikydami viešąją tvarką ir užtikrindami saugumą 1991-ųjų sausį Vilniuje.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr. 1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
Pirmadienį skelbiamos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, didžioji dalis europiečių mano, kad dauguma dalykų, susijusių su jų gyvenimu, yra socialiniu požiūriu teisingi, ir kad jie turi vienodas galimybes susikurti geras gyvenimo sąlygas. Vis dėlto jie ne taip dažnai sutinka, kad teisingumas ir politiniai sprendimai jų šalyse taikomi visiems vienodai ir nuosekliai, nepriklausomai nuo žmogaus socialinio statuso, turto ir turimų ryšių. Taip pat didžioji dauguma respondentų mano, kad pajamų nelygybė yra pernelyg didelė ir vyriausybės turėtų spręsti su tuo susijusias problemas; tačiau tai, kad laikui bėgant jie įgijo daugiau lygių galimybių ir kad jų socialinis statusas išaugo, teigia mažiau nei pusė respondentų.
Apklausos duomenimis, daugiau kaip pusė respondentų mano, kad žmonės turi lygias galimybes susikurti geras gyvenimo sąlygas (58 proc.). Tačiau šis skaičius neatskleidžia didelių regioninių skirtumų, nes Danijoje su šiuo teiginiu sutinka 81 proc. respondentų, o Graikijoje – tik 18 proc. Lietuvoje – 55 proc., Latvijoje – 51 proc., Estijoje – 58 proc.
Respondentai pesimistiškiau vertina socialinį teisingumą konkrečiose srityse. Tik 39 proc. respondentų įsitikinę, kad teisingumas visada laimi prieš neteisingumą; su šiuo teiginiu nesutinka tokia pati apklaustųjų dalis. Dar pesimistiškesnę padėtį rodo tai, kad tik 32 proc. respondentų sutinka, kad politiniai sprendimai sistemingai taikomi visiems piliečiams; su šiuo teiginiu nesutinka 48 proc. respondentų. Apskritai labiau išsilavinę, jaunesni ir labiau pasiturintys respondentai paprastai įžvelgia daugiau socialinio teisingumo. Apklausos duomenimis, tik 19 proc. lietuvių mano, kad jų šalyje teisingumas visada laimi prieš neteisingumą, Latvijoje taip manančių yra tik 13 proc., tuo tarpu Austrijoje taip mano net 63 proc., Danijoje – 54 proc. apklaustųjų.
Didžioji dauguma respondentų mano, kad pajamų skirtumai yra pernelyg dideli (84 proc.); šių atsakymų dalis svyruoja nuo 96 proc. Portugalijoje, 92 proc. Lietuvoje ir Vokietijoje ir 59 proc. Nyderlanduose. Visose šalyse, išskyrus Daniją, daugiau kaip 60 proc. respondentų sutinka su tuo, kad vyriausybės turėtų imtis priemonių šiems skirtumams mažinti, Lietuvoje taip manančių yra 93 proc.
Kalbant apie geresnes gyvenimo perspektyvas, gera sveikata ir kokybiškas švietimas vertinami kaip esminiai arba svarbūs aspektai; gerą sveikatą esminiu aspektu laiko 98 proc. europiečių ir 97 proc. lietuvių, kokybišką švietimą – 94 proc. respondentų Europoje ir 84 proc. Lietuvoje. Daugiau kaip 90 proc. respondentų manė, kad ypač svarbus arba tiesiog svarbus dalykas yra atkaklus darbas ir tinkamos pažintys (taip mano 81 proc. apklaustųjų Lietuvoje).
Mažiau kaip pusė respondentų (46 proc.) mano, kad lygių galimybių susikurti geras gyvenimo sąlygas yra daugiau nei prieš 30 metų; su šiuo teiginiu sutinka 42 proc. respondentų Lietuvoje, daugiau kaip 70 proc. – Maltoje, Suomijoje ir Airijoje, tačiau mažiau kaip 25 proc. respondentų Kroatijoje, Prancūzijoje ir Graikijoje.
Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama ne tik savo laisve, be ir gyvybe.
Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.
Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.
Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?
Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.
Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.
O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.
Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių: Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.
XXX
Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija buvo forsuojama iki loginės pabaigos.
Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?
Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“).
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.
Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.
Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“.
Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?
Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.
Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.
Daugiau nei pusė (55 proc.) birželį apklaustų suaugusių šalies gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o keturi iš dešimties (39 proc.) respondentų buvo patenkinti demokratija Lietuvoje. 6 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pasitenkinimo demokratija lygis Lietuvoje per pastarąjį mėnesį nepakito, tokie patys vertinimai buvo ir lygiai prieš metus (2016 metų birželį).
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (daugiau kaip 900 eurų), vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti kaimo gyventojai (net 70 proc. iš jų tuo nepatenkinti), darbininkai, ūkininkai, bedarbiai ir pensininkai, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip blogą, lenkų tautybės gyventojai bei privataus sektoriaus darbuotojai.
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, šiuo metu daugiau patenkinti trijų partijų rėmėjai: valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei opozicinio Liberalų sąjūdžio rinkėjai. Labiausiai demokratijos padėtimi šalyje nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (78 proc. iš jų tuo nepatenkinti) bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ (61 proc.) rinkėjai.
Šiame straipsnyje norėtume aptarti naujus vėjus, pučiančius link Advokatūros ir pranašaujančius toli gražu ne malonias naujienas.
Aiškumo dėlei pradėsime nuo to, kad visiškai nesenai priimtas naujas Lietuvos advokatų etikos kodeksas, patvirtintas Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 1 d.
Tuo metu Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė džiaugėsi priimtuoju Kodeksu ir sakė: “Galime didžiuotis, kad diktuojame kokybės standartus ne tik Lietuvos teisinėje sistemoje, bet esame sektinas pavyzdys ir tarptautinėje advokatų bendruomenėje. Kiekvieną kartą, kai iškils klausimas, ką privalome daryti, kad išliktume lojalūs savo klientui, apsaugotume jo interesus, kad garbingai atliktume savo profesinę pareigą, tebūna etikos kodeksas patikimu atsakymu, įkvėpimo ir pasitikėjimo šaltiniu bei kelrodžiu”.
Šaltiniai, standartai ir kelrodžiai neturi būti keičiami kasmet arba pasikeitus Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybės ministrams ir politiniamas vėjo gūsiams. Jie turi būti atsparūs ir tvarūs daugelį metų. Esant tokiai padėčiai, glaustai apžvelkime Lietuvos Advokatų etikos kodeksą. Ar jį ir Advokatūros įstatymą jau reikia keisti ir kažin kodėl, valdininkijos ar dar kieno nors pageidavimu, griežtinti?
1 straipsnis. Kodekso paskirtis
Lietuvos advokatų etikos kodeksas (toliau – kodeksas) nustato pagrindines Lietuvos Respublikos advokatų profesinės etikos taisykles bei principus ir reglamentuoja advokato elgesį vykdant profesinę advokato veiklą bei elgesį, susijusį su profesine veikla ir advokato profesijos vardu.
3 straipsnis. Europos advokatų profesinės etikos kodekso taikymas
Europos advokatų profesinės etikos kodeksas tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikos advokatų tarptautinei veiklai Europos Sąjungoje arba Europos ekonominėje erdvėje.
4 straipsnis. Tradicijų ir papročių taikymas
Kai advokato veiksmų ar poelgių nereglamentuoja šis kodeksas, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai, arba kai advokatas nėra tikras dėl profesinės etikos reikalavimų, advokatas privalo laikytis advokatų praktikoje susiformavusių tradicijų ir papročių, kurių turinys atitinka profesinės etikos ir dorovės principus.
5 straipsnis. Veiklos laisvė ir nepriklausomumas
1.Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyto advokato vaidmens, dalyvavimo vykdant teisingumą ir tinkamo advokato funkcijų įgyvendinimo būtinoji (pamatinė) sąlyga (conditio sine qua non).
2.Atlikdamas profesines pareigas, advokatas turi būti nepriklausomas.
3.Advokatas privalo vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą bei imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.
4.Advokatui draudžiama imtis veiklos, kuri trukdys tinkamai atlikti advokato profesines pareigas ar suvaržys profesinės veiklos laisvę ir nepriklausomumą kitaip, nei tai nustato Lietuvos advokatūra ar teisės aktai, ar kuri žemins advokato profesijos vardą.
6 straipsnis. Sąžiningumas ir nepriekaištingas elgesys
1.Advokato profesinė garbė ir sąžiningumas yra tradicinės vertybės, kurių laikymasis yra advokato profesinė pareiga ir būtinoji sąlyga priklausyti advokatų korporacijai.
2. Advokatas visada privalo:
a) saugoti profesinę garbę ir orumą, nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos;
b) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti;
c) elgtis sąžiningai, mandagiai ir garbingai;
d) teismo posėdžių metu dėvėti mantiją (ši sąlyga netaikoma advokato padėjėjui);
e) nevartoti alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kai atlieka advokato profesines pareigas, taip pat nepiktnaudžiauti alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis, nevartoti narkotinių ir toksinių medžiagų ne medicinos tikslais.
3. Advokatas neturi piktnaudžiauti savo profesiniu vardu.
4. Advokato ženklas ir mantija turi būti naudojami išimtinai advokato profesinėje veikloje.
Advokatui draudžiami veiksmai ar elgesys, kurie nesuderinami su sąžiningumu, kitomis visuotinai priimtomis moralės ir dorovės normomis ir (ar) menkina visuomenės pasitikėjimą advokatais, pažeidžia Lietuvos advokatūros reputaciją ar žemina advokato profesijos vardą.
9 straipsnis. Kompetencija ir pareigingumas
Advokatas visada privalo veikti profesionaliai, pareigingai ir dalykiškai, savo profesines pareigas vykdyti nepriekaištingai, laiku, kvalifikuotai, stropiai ir protingai.
10 straipsnis. Lojalumas klientui
Lojalumo klientui principas įpareigoja advokatą užtikrinti advokato ir kliento tarpusavio santykių sąžiningumą, teisėtumą bei etiškumą. Advokato ir kliento santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba, tolerancija ir pasitikėjimu.
Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Teisiniame santykyje, kuris nesusijęs su byla, kurioje advokatas yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, advokatas gali konsultuoti, atstovauti ar veikti prieš buvusį savo klientą, kuriam advokatas teikė klientui teisines paslaugas, kai tenkinamos abi šios sąlygos:
1) visi tokie klientai, būdami tinkamai informuoti, aiškiai sutinka dėl tokio teisinių paslaugų teikimo (įskaitant iš anksto gaunamą sutikimą);
2) nebus pažeistas nė vieno tokio kliento informacijos konfidencialumas.
Interesų konflikto vengimas
Interesų konflikto vengimo principo tinkamas įgyvendinimas lemia ypač svarbią advokato pareigą santykiuose su klientu ir kitais asmenimis veikti taip, kad būtų išvengta advokato klientų arba kliento ir advokato interesų priešpriešos.
12 straipsnis. Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija
Advokatų, kaip vieningos ir garbios profesinės korporacijos narių, tarpusavio santykiai turi būti grindžiami demokratiškumo, kolegiškumo ir sąžiningos konkurencijos principais.
13 straipsnis. Advokatų ir Lietuvos advokatūros organų santykių geranoriškumas
1.Advokato ir Lietuvos advokatūros organų tarpusavio santykiai grindžiami abipuse pagarba ir geranorišku bendradarbiavimu.
3.Advokatas privalo vykdyti Lietuvos advokatūros, jos organų sprendimus ir nutarimus, kviečiamas laiku atvykti ir bendradarbiauti. Apie tai, kad negali įvykdyti Lietuvos advokatūros organų sprendimų ar nutarimų arba atvykti, advokatas privalo nedelsdamas informuoti Lietuvos advokatūrą ir paaiškinti nevykdymo ar neatvykimo priežastis.
4.Jeigu Lietuvos advokatūra, jos organas, komitetas, komisija ar jų narys pagal kompetenciją kreipiasi į advokatą kokiu nors klausimu ar prašo paaiškinti aplinkybes, susijusias su advokatu ar advokato profesine veikla, ir (ar) pateikti tam tikrus duomenis, advokatas privalo per kreipimesi nurodytą terminą pateikti Lietuvos advokatūrai paaiškinimą ir reikiamus duomenis.
14 straipsnis. Pagarba valstybei ir visuomenei
Bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmenimis ar atlikdamas profesines pareigas teisme, kitose institucijose ir įstaigose advokatas privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerbdamas kitų asmenų teises.
Advokatas, atstovaujantis klientui (ginantis klientą) teisme, privalo nedelsdamas pranešti teismui apie atstovavimo (gynybos) santykių pabaigą ar pasikeitimą.
Ši trumpa ažvalga leidžia padaryti išvadą, kad Lietuvos advokatams iškelti reikalavimai – aukšti ir atitinka Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos reikalavimus, bei yra aukštesni nei Lietuvos valstybės pareigūnams taikomi reikalavimai. Juolab, kai viešai ne kartą buvo paskelbti aukštų ir reikšmingų valstybės pareigūnų pareiškimai, kad: “Etika ir moralė yra ne šio Pasaulio dimensijos”. Kokia buvo reakcija į tokius valstybės pareigūnų žodžius institucijų ar jų vadovų, juos privalančių kontroliuoti ir vadovauti? Jokios. Jie pasinaudojo vienos mums draugiškos valstybės Prezidento patarimu ir nepraleido progos patylėti.
Teisingumo ministerija parengė Advokatūros įstatymo pataisas, sugriežtinančias nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Taip pat bus numatyta galimybė laikinai išbraukti advokatą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol bus nagrinėjama jo byla Advokatų garbės teisme.
Tokioms pataisoms 2017.05.31. pritarta Vyriausybės posėdyje. „Advokatai įgyvendina labai svarbią asmenų konstitucinę teisę į teisinę gynybą, todėl tiek jų elgesiui, tiek profesinei etikai turi būti keliami patys griežčiausi reikalavimai“, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė.
Nepriekaištingos reputacijos kriterijai dabar numato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ir negali tapti advokatu, jeigu jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pavyzdžiui, pagal laidavimą. Toks asmuo galėtų tapti advokatu tik praėjus trejiems metams po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Ši nuostata galiotų ir praktikuojantiems advokatams – jie nebegalėtų verstis profesine veikla.
Teismo verdiktas
Projekte taip pat siūloma nustatyti galimybę Lietuvos advokatūrai Advokatų garbės teismo siūlymu laikinai išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo asmenį, kurio bylą nagrinėja Advokatų garbės teismas. Tokia praktika būtų taikoma tik tuomet, kai galimai buvo padarytas sunkus Advokatūros įstatymo ar Advokatų etikos kodekso bei advokato veiklos pažeidimas, už kurį gali būti paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimas.
Taip pat įstatymo projekte siūloma atsisakyti šiuo metu galiojančio 5 metų termino, per kurį advokatais pripažinti asmenys turi pateikti prašymą įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą.
Šias Teisingumo ministerijos parengtas pataisas turės svarstyti Seimas.
Keisti argumentai – sugriežtinti ir taip jau griežtus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Tokie argumentai neįtikina. Šiuo klausimu socialiniame tinkle “Facebook” pareiškė savo pamąstymus kai kurie Lietuvos advokatai ir žemiau mes trumpai pateiksime jų nuomones. Ar galima daryti skubotus sprendimus, kurių pasekmėmis nesi visiškai tikras? Ar nereikėtų pirma pasverti rizikas, padiskutuoti su advokatų bendruomene ir įsitikinti, kad einama teisinga kryptimi?
“Antraštė skamba absoliučiai ir nepriekaištingai teisingai, tačiau ar daugelis įsigilina ką slepia šio 2017.05.31, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pranešimo visuomenei turinys ir ką bendro bent šalutinai turi su aukštesnių etikos reikalvimų kėlimu advokatams?
Viliuosi, kad šio projekto autoriai, tikėkimės, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali nežinoti, kad jų nurodytoji priežastis: advokato/-ės atžvilgiu pradėtas Advokatų Garbės teismo procesas, nėra ir negali būti pakankamu faktiniu pagrindu siūlomam teisinio sprendimo variantui.
Išbraukti asmenį, kurio atžvilgiu nagrinėjama drausmės byla, iš praktikuojančiųjų advokatų sąrašo pagal analogiją prilygsta asmens atleidimui iš valstybės tarnybos arba darbo sutarties nutraukimui. Tačiau valstybė nemoka advokatui atlyginimo, neperima (ir net negali) advokatų įsipareigojimų klientams, bei neprisiima atsakomybės advokatų klientams už jų gynybos ar atstovavimo vykdymą ir jo kokybę.
Teisėjo mantija
Išbrauktas iš praktikuojančių asmenų sąrašo asmuo netenka teisės verstis profesine advokato veikla, todėl, turiu pagrindo pagrįstai prielaidai, bet kuris/i iš beveik 95-97% Lietuvos advokatų/-čių siūlomo įteisinti sprendimo atveju ko gero prarastų vienintelį pragyvenimo šaltinį, tokio advokato klientai ir net šalies teisinės, teisingumo sistemos institucijos tiesiogiai patirtų aibę sunkiai prognozuojamų, tačiau esmingai reikšmingų nuostolių.
Tokiu projektu siūlomo klausimo sprendimui, nes asmens išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra ne kažin kokia „laikinoji apsaugos priemonė”, o viena iš advokatams galimų taikyti drausminių nuobaudų rūšių.
Drausminė nuobauda, kaip yra visuotinai žinoma, gali būti taikoma tik esant pagrįstai ir neabejotinai nustatytam faktiniam nusižengimo ir tokios nuobaudos adekvatumo teisiams pagrindams, patvirtintiems įsiteisėjusiu sprendimu. Dėl to, net teoriškai negali būti taikoma nenustačius pažeidimo fakto, jo profesinio-socialinio pavojingumo laipsnio bei adekvatumo siūlomai taikyti drausminės prievartos priemonei.
Kita vertus, jei jau nuolat skelbiame Lietuvą esant vakarietiškas vertybes puoselėjančia europietiška, teisine – demokratine valstybe, kurioje teisės principai vienodai taikomi visiems be išimties asmenims, tuomet šiuo projektu advokatų atžvilgiu peršama taikyti nuostata lygiai tuo pat metu privalo būti tokiomis pat sąlygomis bei pagrindais, besąlygiškai taikytina visai eilei socialinių-politinių-profesinių grupių asmenims, kaip antai:
1. Visų rangų šalies politikams, kurių atžvilgiu pradėtas Seimo etikos ir procedūrų, Specialiųjų arba Apkaltos komisijų tyrimai, o juolab apkaltos procedūra Seime;
2. Statutiniams, karjeros ir/ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams (valdininkams), pradėjus jų atžvilgiu tarnybinius, drausminius ar politinius tyrimus;
3. Paslaugų teikėjams ir net darbo sutarčių pagrindu dirbantiems asmenims, pradėjus jų atžvilgiu drausminius tyrimus.
Tačiau ar nevertėtų susimąstyti, į kokią padėtį būtų įstumta Valstybė ir visuomenė?
Ar tokios siūlomo projekto nuostatos nėra ir nebūtų tiesiogiai nukreiptos į Valstybės ir atskirų jos strateginių, gyvybiškai svarbių, Konstitucijoje įtvirtintų institucijų, kaip šiuo siūlomu atveju- Lietuvos Advokatūros ir tuo pačiu visos teisinės bei teisingumo sistemų veiklos paralyžavimą? Kieno interesais veikia tokio projekto sumanytojai? Abejoju ar Lietuvos, nors, kaip žinia, net ir kelias į pragaištį gerais norais grindžiamas.
Kas tai – eilinis bandymas „užmauti apynasrį ir pažaboti” Lietuvos advokatus, politinė provokacija, o gal ir, neduok Dieve, kur kas daug rimčiau?
Įvertinus visa tai, manau negali nekilti pakankamai pagrįstų abejonių dėl diskutuojamo projekto sumanytojų išsilavinimo ar pakankamos praktinės patirties, būtinų ne vien savo pareigoms užimti, bet ir lojalumo Lietuvos Respublikos Valstybei faktų.
Nenorėčiau tikėti, kad tokį projektą galėjo inicijuoti Teisingumo ministerijos teisininkai. Ar Vyriausybė prieš jam pritardama, deramai įsigilino ir įvertino visas galimas tokios normos įteisinimo pasekmes ir jų padarinius? “.
Saulius Karlonas: “Tai dabartiniai etikos reikalavimai žemi? Kodėl siūloma kelti ne aukščiausius, o tik aukštesnius etikos reikalavimus? Jeigu advokatas dirbo sąžiningai, tai jis dirbs dar sąžiningiau? “
Antanas Bartusevičius: “Kolega Arūnas Marcinkevičius trumpai ir aiškiai įvardino tokių išskirtinių reikalavimų beprasmybę. Todėl, įstatymų leidėjas, norėdamas tai įteisinti (ir ne tik tai) turėtų prisiminti Publijaus Syro posakį: „Cum imperas, rege te ipsum” – įsakinėdamas valdyk ir pats save. Laisvųjų profesijų nederėtų įsprausti į narvą: „In cavea non canit luscinia” – narve lakštingala nesuokia. Nors, matyt, kai kam tai labai patinka:)”.
Ryšardas Burda: “Laikinas išbraukimas tolygiai įmonės veiklos sustabdymui”.
“Ar mes norime sudaryti situaciją, kurioje kolegos ir klientai bei teismai ir prokurorai skųs Garbės teismui vien tik tam, kad advokatas būtų pašalintas iš proseso? Kokią teisinę santvarką mes kuriame? Pereinama nuo valdomos demokratijos prie valdomo teisingumo? “
Vytautas Sirvydis: “Originalo kalba, nes verčiant sudėtinga išsaugoti prasmės niuansus: Ленин об адвокатах в своем письме Е.Д. Стасовой и Товарищам в Московской тюрьме: „Адвокатов надо брать в ежовые рукавицы и ставить в осадное положение, ибо эта интеллигентская сволочь часто паскудничает”. Džiugu, kai proletariato vado idėjos gyvos ir sulaukia sekėjų net ir daugiau nei po šimto metų”.
Arūnas Marcinkevičius: “Norėčiau turėti Vilties, jog toks projektas ir jo iniciatyvos tėra nesusipratimu …
Malonu matyti nuomonių pliuralizmą šiuo klausimu. Nes iš visų pasisakiusiųjų turime ir vieną abejojantį.
Kažkas norėtų, kad Advokatūra nematytų ar apsimestų nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius užsakymus specialiųjų tarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos vykdymo (VSD ir STT primena sovietinio KGB ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI) blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių totalaus sekimo, ir ne tik); prokuratūros dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, vengtų kalbėti arba kritikuotų prisiekusiųjų teismo institutą, įvairių pareigūnų ar renkamų “tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų. Malonu girdėti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai.
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Antai, teisėjas Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde” atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d. Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).
Iš tikrųjų, tai nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva pragaištingame rate sukasi jau beveik trisdešimt metų ir yra mokoma tylėti. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje, – Lietuvą valdantieji teigia, kad viskas gerai, mes judame teisinga kryptimi. Mūsų tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių vadų širdis.
Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys nomenklatūriniai naikinamos valstybės architektai ir griovėjai – kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei kultūros ir net savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusio statino įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šiame pastate glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis. Teismai – tik priedėlis prie šio keisto statinio. Todėl daugelis jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto pasaulio suvokimo simbiozę.
O ką gero būtų galima pasakyti apie ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma – jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme. Dabar,daugumai vietinių valdininkų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės ir terorizmo sindromo krečiamame belyčiame organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais.
Jie negeba įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno, Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman, Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės 9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States (Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios galimybės.
Manyčiau, toks eilinis griežtinimo ir “žiaurių akcijų” vajus įvairiose srityse, tarpe jų ir dėl Lietuvos Advokatūros advokatų reputacijos, kilo todėl, kaip teisingai pastebėjo prof. dr. Vytautas Radžvilas, kad: “Šitas elitas tikrai neturi atsakomybės už Tautą ir Valstybės ateitį. Jis gyvena savo diena, o vyraujanti filosofija yra liūdnai pagarsėjęs Liudviko XV-ojo posakis: “Po manęs nors ir tvanas”.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.
Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…
Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.
Vidmantas VALIUŠAITIS
Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu
Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo.
Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..
Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.
Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.
Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).
Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.
Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…
Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?
Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).
Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.
Ką su jais daryti?
Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“
Kas slypi už rezonansinių bylų?
Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.
Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.
Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.
Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.
Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.
Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.
Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“
Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.
Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.
Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.
Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.
Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“
Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.
Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.
Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.
Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“
Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.
Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“
Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.
Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.
