Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Vakarai vėluoja reaguoti į Rusijos veiksmus. Pasak jos, NATO jau pavėlavo įgyvendinti atgrasymo strategiją, todėl dabar Aljansui ir visoms narėms svarbu stiprinti savo gynybą. Taip pat, anot D. Grybauskaitės, vėluojama ir su sprendimų priėmimu, todėl kai kurie liepą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime planuojami sprendimai gali būti nepakankami.
„Kaip ir minėjau – su atgrasymu pavėlavome, dabar reikia gintis. (…) Kaip paskutiniai įvykiai parodė, situacija Rusijoje gali labai greitai keistis, o matant šituos nusikaltėlių santykių aiškinimusis, aišku, kad ši šalis yra nenuspėjama, labai pavojinga ir bet kada gali virsti agresija ir prieš NATO šalis“, – teigė D. Grybauskaitė.
„Investuoti jau vėluojame, tiek Lietuva, tiek NATO. Sprendimai, kurie bus priimti NATO viršūnių susitikime – jie svarbūs, bet tuo momentu turbūt jau bus nebepakankami. Ir tai reiškia, kad galima tikėtis, jog, Ukrainos pergalė ir tokia grėsmė, kokia buvo pademonstruota viduje Putinui, gali tik paskatinti šitos šalies desperaciją ir agresyvumą tiek Ukrainoje, tiek mūsų atžvilgiu“, – pabrėžė ji.
Nors Aljanso veiksmus atgrasant Rusiją D. Grybauskaitė vadina pavėluotais, kartu ji pažymi, kad Lietuva savo ruožtu yra padariusi viską, ką galėjo. Ji teigia ir pati savo kadencijų metu dėl Lietuvos saugumo padariusi viską, kas tuo metu buvo įmanoma.
„Išvadą darau tik tokią, kad kai kalbėjome, mūsų klausėsi, bet negirdėjo. (…) Aš prisiėmiau smūgį tiesiai į save, kai viena pirmųjų po 2014 m. Krymo okupacijos įvardinau, kad Rusija demonstruoja teroristinės valstybės požymius. Tuo metu buvau kritikuojama, kad kalbu per aštriai ir pernelyg suaštrinu situaciją. Deja, beveik viskas, ką kalbėjau, realizavosi ir dabar jau kiti Vakarų politikai kalba tą patį, tik su 8 metų pavėlavimu“, – žurnalistams sakė D. Grybauskaitė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dabar vyksta panašiai – mes perspėjome (dėl Rusijos agresijos – ELTA) – jau ne tik Lietuva, bet ir visos Baltijos šalys, Lenkija – mus vėl girdi, bet ne visai įsiklauso. Su pagalba Ukrainai (Vakarai – ELTA) vėluoja, skiriamos nepakankamos pajėgos, ypač oro gynybos mūsų regionuose. Taigi, tikrai to kalbėjimo, įtikinėjimo reikia ir toliau, ir ne tik atsisukus atgal sakyti, kad mes buvome teisūs, bet kad mes teisūs ir dabar. Ir kad ir dabar reikia mūsų klausyti“, – pabrėžė kadenciją baigusi šalies vadovė.
D. Grybauskaitė pažymėjo, kad Rusijos virsmas agresore šalimi jai buvo akivaizdus iškart po Krymo aneksijos.
„Dar 2009-aisiais Europoje vyravo iliuzijos apie tai, kad su Rusija bus galima atšildyti santykius. Tuo labiau, kad JAV laimėjo rinkimus prezidentas Obama ir tas „perkrovimo mygtukas“ iš tiesų buvo viena iš politinių idėjų. Juo labiau, kad tuo metu Rusijos prezidentu buvo ne Putinas, o Medvedevas. Taigi, iliuzijų buvo daug. Gerokai vėliau tos iliuzijos sklaidėsi, o po Krymo okupacijos buvo visiškai akivaizdu, kad Rusija, deja, pasitraukia iš bendradarbiavimo kelio ir tampa agresore“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Varšuva, lapkričio 24 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį iškėlė klausimą dėl tolesnės Rusijos narystės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), turėdamas omenyje Maskvos invaziją į jo šalį.
Apie tai jis kalbėjo vaizdo kreipimesi į regioninės saugumo institucijos Parlamentinę asamblėją, šiuo metu susirinkusią Lenkijos sostinėje Varšuvoje, devynis mėnesius tebesitęsiant karui Ukrainoje.
V. Zelenskis kalbėjo kitą dieną po to, kai Europos Parlamentas pripažino Rusiją „terorizmą remiančia valstybe“, o EP nariai paragino 27 ES valstybių narių vyriausybes pasekti šiuo pavyzdžiu.
„Matome, kad įvairios tarptautinės platformos randa būtinus sprendimus, kurių reikia siekiant sustabdyti Rusijos terorą, kiek įmanoma labiau izoliuoti teroristinę valstybę ir rasti išeitį iš žiaurios pasaulinės krizės, kurią sukėlė Rusija“, – sakė V. Zelenskis.
„Tačiau kodėl tarp šių platformų vis dar nėra ESBO? – klausė jis. – Visų pirma, kodėl teroristinė valstybė, net ir po devynis mėnesius nuolat daromų nusikaltimų, vis dar yra jūsų parlamentinės asamblėjos narė?“
V. Zelenskis, kurio šalis taip pat yra viena iš 57 ESBO narių, pridūrė: „Rusijos karas prieš Ukrainą yra išbandymas bet kuriai tarptautinei organizacijai“.
Lenkija šiuo metu rotacijos tvarka pirmininkauja organizacijai ir gruodžio 1-2 dienomis Lodzės mieste surengs kasmetinę ministrų konferenciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Praėjusią savaitę Maskva piktai sureagavo, kai Varšuva atsisakė į kitą mėnesį Lenkijoje vyksiantį susitikimą įsileisti Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, kuriam taikomos Europos sankcijos.
Rusija šį atsisakymą pavadino „beprecedenčiu ir provokuojančiu“ ir pareiškė, kad jos delegacijai vadovaus nuolatinis Rusijos atstovas ESBO Aleksandras Lukaševičius.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, rugsėjo 17 d. (dpa-ELTA). Rytų Ukrainos Iziumo miesto apylinkėse aptikus masines kapavietes, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino tarptautinę bendruomenę pasmerkti Rusiją kaip „teroristinę valstybę“.
Nors Charkivo regiono mieste iki šiol rasta mažiausiai 440 kapų, V. Zelenskis sakė, kad „per anksti kalbėti apie ten palaidotų žmonių skaičių, nes tyrimai tęsiasi“.
Tačiau pasaulis neturėtų stovėti nuošalyje, kai „teroristinė valstybė“ Rusija žudo ir kankina civilius gyventojus, perspėjo V. Zelenskis savo penktadienio vakaro vaizdo kreipimesi, ragindamas Rusiją bausti vis griežtesnėmis sankcijomis.
„Jau yra aiškių kankinimo, žeminančio elgesio su žmonėmis įrodymų. Be to, yra įrodymų, kad Rusijos kariai, kurių pozicijos buvo netoli šios vietos, šaudė į palaidojimus tiesiog dėl pramogos“, – pridūrė jis.
V. Zelenskis palygino šios savaitės radinius Iziume su pavasarį įvykdytomis Bučos žudynėmis ir pakartojo raginimą įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris pareikalautų Rusijos atsakomybės už Ukrainoje padarytus nusikaltimus.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva
Daugiau jokių derybų su Rusija – net, greičiausiai ir tuo atveju, jei ji būtų priversta pasitraukti iš visos dabar užimamos Ukrainos teritorijos. Vienintelė bet kokio derybinio proceso tarp Ukrainos ir Rusijos sąlyga – Rusija turi tapti civilizuota šalimi.
Taip naujienų agentūros ELTA laidai „ELTA zoom‘as“ duotame vaizdo interviu sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus,Igoris Žovkva.
„Dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai“, — interviu sakė aukštas Ukrainos pareigūnas.
Be to, I.Žovkva tikėjosi, jog ir visos Vakarų pasaulio bendruomenės požiūris į Rusijos režimą pagaliau tampa toks pat – nepaisant Prancūzijos ar JAV vadovų pareiškimų, jog negalima „kurstyti karo“ prieš Rusiją bei vadinti jos „terorizmą remiančia“ valstybe.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris
Taip pat Ukrainos prezidento komandos atstovas vylėsi, jog karinė Vakarų parama Ukrainai pagaliau virs nenutrūkstamu srautu, greitai patenkinančiu visus Ukrainos kariuomenės poreikius, o sankcijos – lygiai taip pat nesustojančiu ir vis sunkėjančiu volu, gniuždančiu Rusijos ekonomiką ir režimą.
Visas vaizdo interviu – https://www.youtube.com/watch?v=vxqyAO0fn68
……………………………………
– Kaip jūs matote paramos Ukrainai dinamiką Vakaruose? Kijeve buvo švenčiamas Liz Truss išrinkimas Didžiosios Britanijos premjere. Tai buvo įvertinta, kaip ženklas, jog bent jau Didžiosios Britanijos parama Ukrainai ne tik nesumažės, bet dar ir padidės. Bet kaip jūs vertinate visų Vakarų paramą – ji didėja, o gal šiuo metu šiek tiek net buksuoja?
– Aš tikrai manau, kad visų Vakarų parama stiprėja ir didėja. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norime. Bet tikrai judama tinkama kryptimi. Ukrainai teikiama vis daugiau ir daugiau ginkluotės, finansinės paramos, vis daugėja sankcijų Rusijai.
Jūs paminėjote Jungtinę Karalystę. Taip, mano prezidentas iš karto turėjo šiltą pokalbį su išrinkta Jungtinės Karalystės premjere Liz Truss. Tai, ką mes iš jos išgirdome – ji labai aiškiai orientuota į konkrečius rezultatus ir pasiruošusi suteikti bet kokią paramą Ukrainai, kokios tik reikia. Ji taip ir klausė mano prezidento: „Ką dar Jungtinė Karalystė gali padaryti dėl Ukrainos?“.
Be abejo, apie visa tai bus kalbama ir asmeniniame mano prezidento bei Liz Truss susitikime, kai tik ji atvyks į Kijevą. Mat prezidentas pakvietė ją atvykti į Kijevą, o ji priėmė kvietimą.
Taip, visa tai – labai gera tendencija, kurią demonstruoja Jungtinė Karalystė, taip pat Jungtinės Valstijos. Pastarosios ką tik paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių apimties paramos paketą. Tai labai svarbu mums.
Jeigu kalbėsime apie ginklus – jų vis dar nepakanka. Taip, parama ateina, tačiau mums vis dar reikia daugiau – sunkiosios ginkluotės, amunicijos jai.
– Kur pagrindinė problema? Kodėl ta ginkluotė teikiama ne pilno masto nenutrūkstama srove, o porcijomis, dozėmis?
– Manau, kad yra kelios pagrindinės kliūtys. Taip pat manau, kad tai nėra daroma tyčia. Juk viena iš problemų yra ta, kad tos šalys, kurios mums padeda, tiesiog ima pritrūkti ginklų. Juolab, kad mums reikia ne tiesiog visko ar bet ko. Kiekviena šalis žino konkrečius Ukrainos poreikius. Kiekvienas gynybos ministras turi sąrašą, gautą iš Ukrainos, kuriame tiksliai surašyta, ko mums konkrečiai reikia ir kokiais kiekiais.
Mes, suprantama, niekuomet neprašome tiek ir to, ką atidavusi, šalis susilpnintų savo gynybos pajėgumus. Mes neprašome visos įrangos ar amunicijos, kurią ta šalis turi. Bet vis tiek, kai kurioms šalims greičiausiai pritrūksta to „pliuso“, „viršaus“, kurio mes prašome.
Antra, neatmestina, kad trukdo ir biurokratinė rutina. Kartais kai kuriose šalyse net ir po to, kai sprendimą priima politinė vadovybė, biurokratinė mašinerija vilkina procesą. Taigi, tai reikia paspartinti ir šį darbą dirba mūsų ambasadoriai.
Be to, ir prezidentas pastoviai kalba apie tai su užsienio lyderiais ir vis primena jiems jų pažadus.
Taigi, visa tai juda į priekį. Lėtai, bet nuosekliai. Tad mes ir tikimės, kad ši teigiama dinamika tik stiprės.
– Paminėjote sankcijas. Man ir kai kuriems kitiems žmonėms labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad sankcijų politikoje yra šiokia tokia pauzė ar atoslūgis. Anksčiau, ypač, aišku, pilno masto Rusijos invazijos pradžioje, lyg ir buvo dagiau pagreičio. Koks jūsų įspūdis?
– Na, jei jūs kalbate apie Europos sąjungos sankcijas, galiu pakartoti, ką ir kiti mūsų aukščiausi pareigūnai – paskutinis, septintasis sankcijų paketas smarkiai neatitiko mūsų lūkesčių.
Tačiau gerai, kad jis buvo priimtas prieš vasaros atostogas Europos sąjungoje ir jos šalyse-narėse. Dabar, kai vasaros atostogos baigėsi, mes aktyviai dirbame su Europos Komisija ir šalimis-narėmis dėl to, kad būtų priimtas aštuntasis paketas.
– Ir kaip sekasi?
– Mano prezidentas kalbėjosi su Europos komisijos vadove Von der Leyen, prašydamas ją kuo greičiau pateikti siūlymus šiam paketui. Taip pat, kaip jums žinoma, nesename neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Prahoje buvo aptartas labai svarbus vizų Rusijos piliečiams uždraudimo klausimas.
Buvo priimtas dalinis sprendimas – atšauktas tik dabar galiojantis supaprastintas Europos sąjungos ir Rusijos vizų režimas. Tai gerai, tačiau to nepakanka. Tad mes tikimės, kad vizų uždraudimas vis dėlto bus sekančio sankcijų paketo dalimi.
Kaip, žinoma, ir kiti svarbūs dalykai. Visų Rusijos ir, aišku, Baltarusijos bankų atjungimas nuo sistemos SWIFT. Arba, pavyzdžiui, draudimas visiems Europos šalių laivams įplauti į Rusijos uostus. Ir daugelis kitų priemonių – pavyzdžiui, personalinės sankcijos visiems Rusijos režimo pareigūnams, valdančiosios partijos nariams, vietos valdžios institucijų vadovams bei pareigūnams. Jie visi atsakingi už šią agresiją.
Taip pat – tolesnis Rusijos propagandos kanalų atjungimas nuo Europos sąjungos rinkos.
Bet kartoju – šis vizų klausimas yra labai svarbus ir mes dėkingi Lietuvai už tai, ką jūsų šalis jau padarė.
Svarbu ir tai, kad Europos sąjunga nusprendė suteikti galimybę atskiroms savo narėms reguliuoti šį klausimą pagal savo nuostatas.
Lietuva supranta, kaip svarbu nebeįsileisti „paprastų rusų“, „turistų“, kurie kartais atvyksta į jūsų šalis, kaip turistai, bet po to virsta teroristais, organizuoja išpuolius – kaip įvyko Čekijoje. Arba organizuoja protestus – kaip matėme toje pačioje Čekijoje, Vokietijos miestuose.
Tai ne tik jūsų saugumo, bet visos Europos sąjungos šalių saugumo klausimas – ką jose veikia šalies-agresorės piliečiai.
Taigi, mes toliau sieksime įkalbėti Briuselio institucijas ir atskiras šalis-nares, kad šis vizų draudimas būtų priimtas.
– Bet kaip tik pastarasis sprendimas dėl vizų, kurį jūs paminėjote, yra labai aiškus ženklas, kad Europos sąjunga lieka labai susiskaldžiusi kai kuriais fundamentaliais klausimais – požiūrio į Rusijos režimą, Rusiją, kaip šalį. Kitas simptomas – Prancūzijos prezidento Macrono kalba, kurioje jis pareiškė, kad Europos sąjunga neturėtų vadovautis tokių „karą kurstančių šalių“, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys, naratyvu, požiūriu. Taigi, galima matyti, kad Europos sąjunga ir visi Vakarai yra labai pasidaliję dėl pamatinio požiūrio į Rusijos režimą – ar mes pagaliau einame į pilno masto karą su šiuo režimu iki pat pabaigos, ar mes vis dar stabdome, paliekame visokius „galimybių langus“, „nekurstome karo“ ir panašiai. Ar jūs taip pat taip matote situaciją? Kas ją gali pakeisti?
– Žinote, Ukrainoje mes visą laiką girdime, kad Europos sąjunga didžiuojasi savo vienybe ir kad labai svarbu šią vienybę išsaugoti. Ši vienybė ir buvo matyti ligi šiol, kai buvo priimami sprendimai dėl Ukrainos – pavyzdžiui, dėl šalies-kandidatės į Europos sąjungą statuso.
Manau, kad Ukraina suvienijo Europos sąjungą dėl paramos sau. Tai labai svarbu. O kalbant apie Rusijos agresijos įveikimą – mes norime, kad ir šiuo klausimu Europos šalys būtų vieningos. Mes visi turime suprasti, kad jei nesustabdysime Rusijos agresijos čia, Ukrainoje, ta agresija plis toliau.
Tai labai gerai suprantate jūs Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Slovakijoje, Rumunijoje – mūsų kaimynėse. Tad ko bereikia? Įtikinti savo partnerius Europos sąjungoje konkrečiais argumentais, kad negalima stovėti nuošalyje, kai vyksta agresija prieš visą Europą.
Taip, dabar puolama viena valstybė, Ukraina. Tačiau reikia matyti platesnį vaizdą – iš esmės puolamos visos Europos vertybės.
Kažkas nenori, kad Ukraina būtų Europos šeimoje, nenori, kad ji turėtų europietišką ateitį, o nori, kad ji būtų sovietinėje praeityje. Ar atkurtoje Sovietų sąjungoje. O pastarojo dalyko, Sovietų imperijos, Rusijos imperijos atkūrimo, manau, savo ruožtu, nenori nei viena šalis Europos sąjungoje, kad ir kurioje Europos dalyje ji bebūtų. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris. YOUTUBE.com foto
Taigi, toks yra platesnis paveikslas ir mes – Ukraina bei jos artimiausi kaimynai bei sąjungininkai – turime įtikinti savo partnerius, kad vieningas pasipriešinimas Rusijos agresijai gali būti sėkmingas.
Juk mažiau kainuos sankcijos bei ginkluotės tiekimas Ukrainai, nei karas savo teritorijoje.
– Paminėjau Macrono kalbą, kuri sulaukė labai neigiamos reakcijos čia, Lietuvoje ir kitose labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse. Tačiau neseniai pasisakė ir kitas lyderis – JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Rusija neturėtų būti vadinama terorizmą remiančia valstybe, jei aš tiksliai prisimenu formuluotę. Kaip į tai buvo sureaguota Kyjive?
– Kaip žinote, mano prezidentas pastoviai kalbasi ir kalbėsis su prezidentu Bidenu. Ir mes būtinai aptarsime šį klausimą su juo ir jo komanda, kadangi aiškiai suprantame jo svarbą. Kartu kalbame ir su kitais savo bei JAV sąjungininkais apie būtinybę pripažinti Rusiją terorizmą remiančia valstybe.
Daugiau kažko konkretaus aš dabar jums negaliu pasakyti, tačiau mes tikrai manome, kad šis klausimas gali toliau būti aptariamas. Europos sąjungos šalys taip pat turi būti įtrauktos į šią diskusiją.
Aš suprantu, kad Europos sąjunga turi savą sprendimų priėmimo mechanizmą ir manau, kad ir jūsų šalis turi būti įtraukta į diskusiją Ukrainos pusėje. Taigi, aš manau, kad šis klausimas tikrai dar nėra uždarytas.
– Pakalbėkime apie Ukrainą ir Rusiją. Suprantama, dabar viskas priklauso nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir diplomatai yra šiek tiek pasitraukę į šoną, nes pagrindinį darbą atlieka kariuomenė. Vis dėlto, kada ir kokiomis sąlygomis vėl gali prasidėti koks nors diplomatinis, derybinis procesas tarp Kyjivo ir Kremliaus?
– Tik tuomet, kai Ukrainos teritorija bus išlaisvinta nuo bet kokių agresoriaus pajėgų. Taip pat, kai nebebus bombarduojami Ukrainos civiliai. Tai pati pirmiausia, elementariausia sąlyga. Taip pat – ukrainiečiai belaisviai, kurie dabar yra laikomi okupuotose teritorijose arba Rusijoje, turi būti paleisti.
Taip, jūs teisus – dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai.
Ukraina niekuomet nesiderės Rusijos, agresoriaus sąlygomis ir apskritai jokiomis kitomis išorės sąlygomis. Ukraina derėsis tik tuomet, kai tam bus pagrindas – kai ji kontroliuos visą savo teritoriją ir kai ji galės paisyti tik savo nacionalinių interesų.
Niekas negali diktuoti mano prezidentui kada, kaip ir kokiomis sąlygomis pradėti derybas. Jam labai sunku, neįmanoma, padaryti spaudimą.
Taigi, mes kauname mūšio lauke. Mes artėjame prie pergalės. Ir dabar tai – mūsų pagrindinis rūpestis ir orientyras.
– Kodėl aš jūsų paklausiau šio klausimo? Viena vertus, tai, ką jūs pasakėte – akivaizdūs ir visiškai suprantami dalykai, kuriuos ne kartą yra pasakę ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai. Tačiau čia aš ir noriu truputėlį pasiaiškinti situaciją. Mat tuo pačiu mes girdime tų pačių pareigūnų pareiškimus, kurie griežtai konstatuoja, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kad Rusijos režimui teisti turėtų būti sukurtas tarptautinis tribunolas – kaip Niurnberge. Žodžiu, visa Kyjivo retorika, kuri pastaruoju metu tapo visiškai griežta ir konkreti, tarsi sako, kad Kremliaus režimas apskritai neturėtų būti jokių pokalbių partneris. Juk kaip tu kalbėsi su valstybe-teroristu? Kam? Apie ką? Noriu pasakyti, kad tarsi tos dvi pozicijos viena kitai neprieštarauja, tačiau aš šiek tiek pasimetęs, kaip jas suderinti. Viena vertus, sakoma, kad mes kalbėsime su Maskva tam tikromis sąlygoms, kai visos teritorijos bus išlaisvintos, kita vertus, sakoma, kad Maskva – teroristas, su kuriuo apskritai nėra apie ką kalbėti.
– Na, viskas paprasta. Pirmiausia, reikia nustoti daryti teroristinius veiksmus. Nors aš nesu derybinės grupės narys, galiu pasakyti, kad jūs teisus – su Rusija pasidarė tikrai sunku kalbėti po visų Rusijos žvėriškumų, kuriuos pamatė visas pasaulis, Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje, Borodiankoje. Išties, neįmanoma kalbėti su atstovais valstybės, kuri daro tokius dalykus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau manęs nėra ko klausti, ar derėtis, ar nesiderėti su Rusija. Jei Rusija grįš į civilizuotą būvį, taps civilizuota valstybe – tai yra įmanoma. Bet jei Rusija ir toliau vykdys teroristinę veiklą, bombarduos civilinius objektus, kritinę infrastruktūrą – kaip Zaporižios atominę jėgainę… Viduryje Ukrainos, XXI a. tu bombarduoji didžiausią Europoje atominę jėgainę… Tad jei tu toliau eini šiuo keliu, tu gauni, ko nusipelnęs.
To paties tu turi nusipelnyti iš visos pasaulio bendruomenės. Tai būtų teisinga. Taigi, visa tai priklauso pirmiausia ne nuo mūsų. Tai jie turi nuspręsti, ar jie nori tikrų, rimtų, aiškių derybų, ar jie tiesiog toliau apie tai kalba vien dėl savo propagandos.
– Galbūt paskutinis dalykas, kurio aš jūsų norėjau paklausti – Rusijos energetinis karas prieš Europą, jos šantažas, atjungiant dujų tiekimą. Kokius padarinius tai, jūsų nuomone, turės? Gal tai kaip tik privers Europą susivienyti, o ne dar labiau ją suskaldys ir privers nusilenkti Rusijai? Gal bus kaip tik priešingi padariniai, nei Kremlius tikisi ir siekia?
– Aš manau, kad tai jau pradėjo konsoliduoti Europą ir Europos sąjungą. Juk sumažinti rusiškų dujų vartojimą 15 proc. jau dabar — nuo rugpjūčio 1 iki kitų metų kovo — buvo vieningas sprendimas. Matau, kad šalys-narės išties daro viską, kad taip ir būtų.
Europos sąjunga vieningai nusprendė dar gerokai prieš žiemą užpildyti dujų saugyklas iki 80 proc. Daugelis valstybių, kurios itin priklausomos nuo Rusijos dujų, nusprendė diversifikuoti savo šaltinius. Net ir Ukrainos kaimynai, kurie itin priklausomi nuo Rusijos dujų, tai daro.
Taip, tai pareikalaus laiko, tačiau mums reikės ištverti šį periodą. Taip, tikriausiai ne tik Ukrainos gyventojai kentės šią žiemą. Kentės ir daugelio Europos sąjungos šalių gyventojai. Tačiau tai kaina, kurią mes turime sumokėti už tai, kad amžiams nutrauktume savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Šis energetinis ir dujų šantažas juk prasidėjo ne po to, kai vasarį buvo pradėtas atviras karas prieš Ukrainą. Jei pamenate, jie pradėjo žaisti dujų kainomis, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Jau tai buvo įspėjamasis skambutis visiems – teisingiau, turėjo būti įspėjamasis skambutis Europos sąjungos šalims.
Jau tada mano prezidentas sakė Europos lyderiams, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ neturi nieko bendra su energetika ar ekonomika, o yra tik geopolitinio šantažo priemonė. Niekas neklausė. O dabar pažiūrėkite, kur yra šis projektas. Bet vis dar žaidžiama su „Nord Stream 1“, taisoma turbina. Bet aš tikiuosi, kad visi jau suprantame, kad vieną kartą ir visiems laikams Europa turi atkirsti save nuo bet kokių Rusijos energetinių išteklių – anglies, naftos, dujų.
O tada, kai mes to pasieksime, bus pasiekta ir ta tikroji vienybė, kuri pakirs Rusijos galimybes mus šantažuoti.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pavadino Izraelį „teroristine valstybe“, reaguodamas į didelius palestiniečių ir Izraelio saugumo pajėgų susirėmimus Jeruzalėje.
„Žiaurusis Izraelis, teroristinė Izraelio valstybė brutaliai ir amoraliai puola musulmonus Jeruzalėje“, – šeštadienio vakarą sakė R. T. Erdoganas.
Prezidentas paragino Jungtines Tautas (JT), Islamo šalių bendradarbiavimo organizaciją ir kitas tarptautines organizacijas imtis veiksmų.
„Pasaulis, kuris negali apsaugoti Jeruzalės ir musulmonų, išdavė save“, – pridūrė R. T. Erdoganas.
Šeštadienio vakarą per smurtinius susirėmimus su Izraelio saugumo pajėgomis Rytų Jeruzalėje buvo sužeista apie 90 palestiniečių. Izraelio policijos atstovo teigimu, susirėmimai vyko prie Damasko vartų – vieno iš įėjimų į senamiestį – ir aplink šventą vietą, kuri žydams žinoma kaip Šventyklos kalnas, o musulmonams – Kilnioji šventovė.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Prie Damasko vartų palestiniečiai svaidė į saugumo pajėgas akmenis, butelius ir kitus objektus, o policija panaudojo gumines kulkas ir ašarines dujas.
Padėtis senamiestyje ir Šeich Džaros kvartale buvo įtempta jau ir ankstesnę naktį. Kilus susirėmimams, tą naktį buvo sužalota daugiau kaip 200 žmonių.
Apskritai padėtis Vakarų krante ir arabų dominuojamoje rytinėje Jeruzalės dalyje yra įtempta nuo musulmonų pasninko mėnesio Ramadano pradžios. Dauguma palestiniečių pasipiktino tuo, kad Izraelio policija užtvėrė senamiestį, siekdama užkirsti kelią sambūriams. Įtampą dar labiau kursto tai, kad kai kurioms palestiniečių šeimoms Šeich Džaroje gresia iškeldinimas iš namų.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pastarosiomis dienomis Premjeras Saulius Skvernelis neįprastai daug kalba apie užsienio politiką. Nesvarbu, kad tik vienu klausimu, tačiau, panašu, jog to vieno pakako, kad apžvalgininkai ir politikai teigtų: Premjeras prisišnekėjo.
Nors Lietuvos užsienio politikoje kalbos, kad su Rusija reikia kalbėtis „pragmatiškai“ nėra naujiena, Premjero mėginimas jas po nemažos pertraukos vėl inicijuoti tikriausiai baigsis nesėkme. Ministras Pirmininkas, tik prabilęs apie pribrendusį reikalą pradėti, jo teigimu, nutrauktus ir dėl to Europoje „unikalius“ santykius su Rusija, susilaukė didžiulės kritikos.
Netruko pasisakyti ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija atkuriant tarpvyriausybinę komisiją nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Pasak D. Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.
Panašu, kad viešojoje erdvėje nelabai gelbėjo „racionalumo“ ir „pragmatiškumo“ tonas, kurį bandė savo argumentams suteikti S. Skvernelis. Jau ne kartą aiškindamasis dėl savo ketinimų, Premjeras akcentavo, kad politinių kontaktų nebuvimas tarp Lietuvos ir Rusijos pirmiausia kenkia Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. S. Skvernelis vardino transporto, energetikos, prekybos ir kultūros sritis, kurioms pragmatiškas šalių bendradarbiavimas turėtų labai pasitarnauti. Anot jo, būtini tarpvalstybiniai kontaktai, per kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti ir apginti šalies ekonominius interesus.
Premjeras taip pat tikino, kad aptariamo dialogo su Rusija pradžia nėra nei mėginimas „perkrauti“ Vilniaus ir Maskvos santykius, nei atsitraukimas nuo pamatinių užsienio politikos vertybių.
Kitaip tariant, Premjeras mėgina pasakyti, kad, reikalui esant, tiesiog iš pragmatinių sumetimų, V. Putinui ne tik galima, bet ir reikia spausti ranką. Jei tik tai turės kažkokios naudos. Anot jo, tai yra įprasta praktika. Juk Rusijos Prezidentui, ranką spaudžia Vokietijos kanclerė, Prancūzijos lyderis ir Skandinavijos valstybių premjerai. Kodėl Lietuva turėtų būti „unikali“?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Būtent šiame komunikacijos kontekste Premjeras svarsto ir apie ketinimus atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. Tarsi užtektų tik Lietuvos apsisprendimo ir valios kažką keisti.
Reikia pripažinti, kad šis Premjero žingsnis, nors ir buvo nelauktas, tačiau nebuvo neįprastas. Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką vyravo dvi požiūrio į Rusiją tradicijos.
Pirmoji, vedama konservatorių, akcentavo, kad santykiuose su Rusija pirmiausia reikia vadovautis principais ir tuo, kad gerų santykių su Rusija nereikia grįsti savo orumo sąskaita.
Svarbiausia, kalbantis su Maskva, yra nepamiršti, kokias skriaudas ši valstybė padarė. Kitaip tariant, praeitis, už kurią dar nėra nei tinkamai atsiprašyta, nei atlyginta, yra svarbiau nei gerų ekonominių ar politinių santykių ateitis. Konservatorius Audronis Ažubalis, 2007 m. pateikęs diskusijas dėl galimos neigiamos Rusijos reakcijos sukėlusį rezoliucijos projektą „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, teigė, kad dėl to, kaip reaguos Maskva jis mažiausiai jaudinasi. „Nesu Rusijos advokatas ir nesijaudinu, ar Rusija, tiksliau sakant, Kremliaus vadai, įsižeis“, – tuomet kalbėjo konservatorius.
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho – Kremliaus intrigų pasekmėSausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antroji, daugiausiai socialdemokratų ir liberalų atstovaujama, tradicija oponuoja konservatoriams, teigiant, kad pastarųjų nuostatos pernelyg emocingos ir neduodančios jokių apčiuopiamų rezultatų. Jų nuomone, santykių su bet kokia valstybe principas turėtų būti ateitis ir pragmatiškumas.
2007 m. liberalas Eligijus Masiulis, oponuodamas konservatoriaus A. Ažubalio parengtam rezoliucijos projektui, teigė, kad kuriant santykius su Rusija „ne tik praeitimi, bet ir šiandiena turime gyventi“, kad nematant rezultatų neverta „aklai aiškinti savo tiesą.“
Tuomet alternatyvią rezoliuciją parengęs socialdemokratas Justinas Karosas pridėjo, kad santykiuose su kitomis valstybėmis esmę sudaro ne principai, bet tai, kaip jie yra įgyvendinami realybėje.
Panašios diskusijos Lietuvos užsienio politikoje vyravo ilgą laiką. Net po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir atplėšė dalį valstybės teritorijų, diskusija tarp šių stovyklų nesiliovė. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat (iki kol Rusiją pavadino „teroristine valstybe“) bandė į Lietuvos ir Rusijos santykius žiūrėti pragmatiškai bei negailėjo kritikos Lietuvos sprendimu blokuoti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Diskusijos sustojo 2014 metais Rusijai okupavus Krymą. Nuo tada niekas iš Lietuvos politinių lyderių net neužsiminė apie poreikį kalbėtis su Rusija. Iš esmės niekas nekritikavo ir griežtos Prezidentės ar socialdemokratams priklausiančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus retorikos Kremliaus atžvilgiu.
Įprasta tapo šalies užimta principinga pozicija – su agresiją rodančia ir tarptautines normas laužančia valstybe ne tik nėra apie ką, bet apskritai negalima kalbėtis. Todėl Premjero kalbos apie jau primirštus pragmatiškus Lietuvos ir Rusijos santykius pasirodė it nelauktas balsas iš tyrų.
Ir nors sujudinti nusistovėjusį vandenį iš principo nėra labai blogai, reikia pripažinti, neretai tam reikia drąsos, labai girti Premjero nėra už ką.
Pirmiausia su Prezidentūra ir užsienio reikalų ministru nesuderinta, spontaniška iniciatyva keisti santykių pobūdį nėra geras pasirinkimas. Dėl kilusių trinčių su Prezidentūra tik pradėta diskusija, ko gero, dėl paties Premjero kaltės, užges ir turės tik neigiamų pasekmių. Juk yra ne vienas būdas inicijuoti diskusijų pradžią.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Šiuo atžvilgiu teisus yra buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris, reaguodamas į S. Skvernelio pareiškimus, teigė, kad tokie su kitomis už užsienio politiką atsakingomis struktūromis nesuderinti pasisakymai destabilizuoja šalies politiką ir į nepatogią padėtį valstybę pastato partnerių atžvilgiu.
Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Antra, S. Skvernelio bandymas formuoti savo, kaip pragmatiško ir racionalaus politiko, veidą, akcentuojant ažiotažą keliančius klausimus užsienio politikos srityje (kurioje jis kompetencija kol kas negali pasigirti), nėra patogus pirmiausia jam pačiam.
Visuomenė, kuri su S. Skvernelio pragmatizmu dažniausiai susiduria šiam ciniškai ir įžeidžiai prakalbus mokytojų, dėstytojų ar medikų atžvilgiu, tiesiog siunčiamų signalų gali nebesuprasti. Todėl S. Skvernelis, neturėdamas rimtesnio užnugario bei „reputacijos būnant pragmatišku politiku“, patenka į nepatogią padėtį.
Savo neparuoštomis ir nesuderintomis kalbomis mesti iššūkio nusistovėjusiam Lietuvos ir Rusijos santykių pobūdžiui jis nesugebėjo. Todėl, panašu, politinių dividendų, reikalingų nusipirkti bilietą iki Daukanto aikštės, Premjeras gali negauti. Tik nepatogių replikų ir komentarų.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Rusijos užpulta Čečėnija
Galiausiai, nesutinkant Prezidentei, jokia komisija dialogo su Maskva nepradės.
Kitaip tariant, iš tokių kalbų išeis tik apskritas nulis, o pragmatiškumu spalvinta retorika – tiesiog ne itin racionaliu šūviu sau į koją. Taigi kol kas užsienio politika yra ne tik mažai pažįstama, bet ir užkeikta žemė Lietuvos Premjerui.
Tekstą pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas
Tris šimtus metų turime narsią tautą, kurios žiedas vis skelbia nepriklausomybės deklaracijas. Kuri vis sukyla ir sukyla. Ir bailią valdžią, kuri vis nutyla ir nutyla. Valstybės padalijimai, patvirtinti seimų, šalia kurių stovyklaudavo rusų kariuomenė. Rusų diplomatai, koja atidarantys duris į mūsų valdovų menes. Nežinantys, kas yra tariamoji nuosaka. Nes moka tik mūsų elito numylėtą liepiamąją.
Po to, kai valdžia pasirašo savo valstybės išprievartavimo popierius, galit sau sukilti į sveikatą. Gražiai ir didvyriškai išeiti į laukus su ištiesintais dalgiais prieš galingiausios Europos kariuomenės patrankas. Mirti šventoriuose, miškuose ir lageriuose. Tai tik bruzdėjimai kitos valstybės viduje. Virškinimo sutrikimai. Nes valstybės nebėra. Patys atidavėt ir atsidavėt.
Nusirito nepritarimo bangelė: taip, Rusija panaši į teroristinę valstybę, bet tikrų teroristinių valstybių nebūna; geriau kas nors iš Seimo, iš Užsienio reikalų ministerijos taip būtų pasakęs, bet ne Prezidentė; dabar, matot, vežėjai su lietuviškais numeriais vėl kenčia dėl neapgalvotų replikų.
Beveik neteko girdėti, kad kas Prezidentę būtų pagyręs. Tiesos sakymas, matote, politikams, diplomatams neprivalomas, net žalingas, diplomatas turi kalbėti dviprasmiškomis užuominomis ir t.t.
Lietuvos prezidentė žengė svarbų žingsnį. Interviu, duotas Amerikos leidiniui, – drąsus, prasmingas. Pasakyta tai, dėl ko prisipažinti nedrįsdavo daugelis aukšto rango Vakarų politikų. Išvardintos svarbiausios Vakarų pasaulio silpnybės, labiausiai akis badantys trūkumai. Apibrėžti būtent tie mūsų elgsenos elementai, kurie mums, Vakarų civilizacijai, neša mirtiną pavojų.
Ir tai, atkreipkite dėmesį, padarė ne buvusi, o esama šalies vadovė, kuriai dar beveik penkerius metus teks bendrauti su pavojingų silpnybių ir trūkumų turinčiais Vakarų pasaulio prezidentais ir premjerais.
