Londonas, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). Didžiosios Britanijos policija tiria aplinkybes, susijusias su psichikos problemų turinčiu irakiečių ir sirų kilmės atsivertėliu į krikščionybę, žuvusiu per nesėkmingą bombos išpuolį Liverpulyje, teigiama daugelyje antradienio pranešimų.
Šiaurės vakarų Anglijos kovos su terorizmu policija vėlai pirmadienį paleido keturis vyrus, juos apklaususi dėl incidento, įvykusio likus kelioms akimirkoms, kai visoje Didžiojoje Britanijoje prasidėjo Atminimo sekmadienio renginiai. „Policiją tenkino jų pasakojimas ir jie buvo paleisti“, – ITV News sakė saugumo ministras Damianas Hindsas.
32 metų Emadą Al Swealmeeną policija įvardijo kaip potencialų sprogdintoją, kurio savadarbis prietaisas susprogo taksi automobilio gale prie Liverpulio ligoninės. Jis žuvo ugnies kamuolyje, o greitai susizgribęs taksi vairuotojas atsipirko lengvais sužalojimais, užrakinęs E. Al Swealmeeną taksi viduje.
Antradienį BBC pranešė, kad tyrėjai aiškinasi, ar nepavyko susprogdinti pagrindinio užtaiso, nes nebuvo apgadinta nė viena netoliese buvusi transporto priemonė. Policija nepateikė daug detalių apie Liverpulio įtariamąjį, o ministrai teigė dėl vykstančio tyrimo negalintys komentuoti aplinkybių. Jaunesnysis vidaus reikalų ministras Kitas Malthouse’as parlamentarams sakė, kad incidentas „dar nėra suprastas“, bet tai „aiškus priminimas apie terorizmo grėsmę, su kuria mes visi susiduriame.“
Po antrojo per mėnesį incidento, kai peiliu buvo subadytas konservatorių parlamentaras Davidas Amessas, vyriausybė pakėlė pavojaus lygį iki „didelio“ – tai antras didžiausias pavojaus lygis, reiškiantis, kad teroro išpuolis labai tikėtinas.
„Tylus vaikinas“
Laikraščių ir transliuotojų pranešimuose, kuriuose cituojami nenustatyti saugumo šaltiniai, teigiama, kad E. Al Swealmeenas buvo nesėkmingas irakiečių ir sirų kilmės prieglobsčio prašytojas, turintis psichikos sveikatos problemų. Jį aštuoniems mėnesiams priėmė Liverpulio krikščionių savanorių pora Elizabeth ir Malcolmas Hitchcottai, kai 2017 m. buvo atmestas jo prašymas dėl pabėgėlio statuso.
E. Hitchcott sakė BBC, kad dėl sekmadienio incidento jautėsi „labai nuliūdusi“ ir „labai sukrėsta“, ji pridūrė: „Mes tiesiog jį mylėjome, jis buvo mielas vyrukas“. M. Hitchcottas sakė ITV News, kad E. Al Swealmeenas atsidūrė psichiatrijos įstaigoje, kai su peiliu buvo sulaikytas per incidentą Liverpulio centre. Bet visais kitais atžvilgiais „jis buvo labai tylus žmogus“, atsivertęs į krikščionybę ir pakrikštytas Liverpulio katedroje, atmetęs islamą, pridūrė jis.
Toje pačioje katedroje vyko ir Liverpulio Atminimo sekmadienio pamaldos, kuriose dalyvavo apie 2000 žmonių, jos buvo skirtos pagerbti Didžiosios Britanijos karo veteranus ir kritusiuosius per karą.
Laikraštis „The Times“ pranešė, kad „islamistų sąmokslas yra reikšminga tyrimo kryptis“, kaip galimus taikinius tyrėjai nurodo katedrą arba Liverpulio Moterų ligoninę. Jis teigia, kad savadarbiame įrenginyje buvo TATP – tas pats sprogmuo, kurį taip mėgsta džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ ir kuris buvo panaudotas per 2015 m. Paryžiaus išpuolius ir 2017 m. Mančesterio arenos sprogdinimą.
Ministro pirmininko Boriso Johnsono atstovas spaudai antradienį atsisakė aptarti bylos specifiką, bet sakė, kad vyriausybė nori paspartinti asmenų, neturinčių teisės būti Jungtinėje Karalystėje (JK), pašalinimą ir supaprastinti prašymų ir teisines procedūras, „kad jomis nebūtų naudojamasi siekiant sužlugdyti pašalinimą“. „Tai viena iš JK naujojo imigracijos plano dalių ir tai tebėra vienintelis patikimas planas sutvarkyti mūsų sugedusią prieglobsčio sistemą“, – pridūrė atstovas.
Penktadienį kelioms teisėsaugos institucijoms pranešus, kad praėjusių metų spalį Vilniuje ketinta įvykdyti teroristinį aktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Arūnas Paulauskas sako, kad jaunuolio, kuriam pareikšti įtarimai šiuo nusikaltimu, veikla buvo stebima.
„Buvo iš dalies žinoma, kad jis buvo ultradešiniųjų pakraipų. Buvo stebima jo veikla“, – penktadienį spaudos konferencijoje sakė A. Paulauskas.
Pasak pareigūno, sprogmuo buvo rastas greitai po padėjimo – jį neutralizavo „Aras“. Kaip toliau pasakojo A. Paulauskas, sprogmens jaunuoliui nepavyko aktyvuoti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.
„Negalime dar paviešinti, kodėl visuomenei tai nebuvo paviešinta – tiesiog buvo siekiama nutraukti to viso tinklo veiklą. Dėl to tai buvo laikoma paslaptyje. (…) Tai buvo realus sprogmuo, kurio svoris buvo apie 6 kg. (…) tai yra pakankamai galingas sprogmuo“, – paaiškino A. Paulauskas.
Policijos atstovas taip pat patikino, kad daugiau įtariamųjų byloje nėra.
„Šis asmuo Lietuvoje veikė vienas“, – teigė A. Paulauskas, pridūręs, kad minėtas asmuo priklausė virtualiai ultradešiniųjų grupuotei „Feuerkrieg Division“. Jis taip pat pabrėžė, kad policija nuolat stebi internetinę erdvę, mato ultradešiniųjų judėjimą, aktyvumą.
Pažymėta, kad daugiau įtariamųjų byloje nėra. A. Paulauskas pripažino, kad padėtas sprogmuo galėjo sukelti daug žalos.
„Įsivaizduokite 2,5 kilogramo trotilo miesto centre. Šiandien tik galime prognozuoti – gali būti, kad išdužę langai kelių šimtų metrų spinduliu. Jeigu būtų kažkokie žmonės arčiau sprogimo epicentro, galbūt nepavyktų išvengti ir aukų“, – sakė policijos generalinio komisaro pavaduotojas.
Paklausus, iš kur jaunuolis galėjo gauti šaudmenų bei sprogstamųjų medžiagų, A. Paulauskas atsakė, kad internetu.
„Visagalis internetas – tas pats „dark web‘as“, kur, turint šiek tiek gilesnių žinių IT srityje, galima atsirasti tuos pačius video, kurie instruktuoja, kaip pasigaminti, kokias chemines medžiagas naudoti pasigaminti tam tikrus sprogmenis. Mūsų žiniomis, jaunuolis pasinaudojo būtent tuo kanalu – interneto pagalba susirado tas instrukcijas. Čia matome, kad dažnai tomis pačiomis instrukcijomis naudojasi labai skirtingų pakraipų teroristinių grupuočių nariai“, – sakė A. Paulauskas.
Jaunuolis studijavo informacinių technologijų srityje, buvo linkęs į radikalumą
Policijos atstovo teigimu, nusikaltimu kaltinamo jaunuolio motyvai tokiam poelgiui yra būdingi ultradešiniesiems radikalams – protesto forma prieš pasaulyje nusistovėjusią tvarką. Jaunuolis nusikaltimo metu studijavo Vilniuje.
„Tuo metu jis studijavo. Kiek žinau, IT srityje“, – patvirtino A. Paulauskas.
Jis pripažino, kad tikriausiai jaunuolis nebūtų sustojęs ties šiuo nusikaltimu, tačiau kartu pasidžiaugė, kad pareigūnams pavyko sulaikyti įtariamąjį.
„Laimei, Lietuvoje tokie atvejai yra pavieniai, bet jie mums primena, kad mes nesame kažkur pasaulio paraštėje, esame viena iš ES sostinių. Tai, kad Lietuvoje neįvyksta teroristiniai aktai arba įvyksta labai retai, nereiškia, kad galime atsipalaiduoti“, – kalbėjo policijos atstovas, pridūręs, kad jaunuolis nusikaltimą pripažįsta ir su teisėsaugos pareigūnais bendrauja.
Pasak A. Paulausko, jaunuolio sulaikymo terminas baigsis liepą.
„Liepos mėnesį, tikslios datos negaliu atsakyti, bet manau, kad yra visi pagrindai tą suėmimą tęsti, kol bus baigtas ikiteisminis nagrinėjimas“, – pridūrė A. Paulauskas.
Anot bendro Generalinės prokuratūros, Kriminalinės policijos biuro ir Valstybės saugumo departamento pranešimo, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2019 m. spalio 6 d., kai prie pastato, kuriame įsikūrusi tarptautinė bendrovė „Western Union”, sienos buvo aptiktas savadarbis sprogmuo bei juodos spalvos dažais ant pastato sienos išpurkšti užrašai „FK DIVISION”, „SIEGE” ir svastikos ženklas.
2019 m. spalio 15 d. įtariamasis – 1999 m. gimęs Lietuvos pilietis – buvo sulaikytas. Šiuo metu jis yra suimtas.
Tęsiant ikiteisminį tyrimą buvo gauta duomenų, kad sulaikytasis priskiria save ultradešiniųjų pažiūrų ekstremistų ,,Feuerkrieg Division“ grupuotei ir, kaip įtariama, teroristiniais tikslais gamino ir laikė didelės sprogstamosios galios sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas.
Birželio 17 d. baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui. Įtariamajam gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.
Mirtiną išpuolį Melburne įvykdęs Somalyje gimęs australas buvo žinomas žvalgybos tarnyboms dėl savo ekstremistinių pažiūrų. Apie tai paskelbė reidus vykdanti ir dešimtis įvykio liudininkų apklausianti šalies teisėsauga, informuoja AFP.
Pasak Australijos federalinės policijos, 30-metis Hassanas Khalifas Shire Ali dujų balionų prikrautą visureigį atvairavo į miesto centrą ir peiliu subadė tris žmones, bet buvo nušautas. Į Australiją jis su šeima atvyko 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Vienas žmogus nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Auka, 74 metų Sisto Malaspina buvo gerai žinomos Italijos kavinės savininkas. Kiti du sužeisti vyrai vis dar gydomi.
Teisėsauga apklausė maždaug 35 įvykio liudininkus. Nors išpuolis ir buvo primityvus, tačiau teigiama, kad jis turėjo sukelti kuo daugiau aukų ir pasėti baimę antrajame pagal dydi šalies mieste.
Ginkluoti pareigūnai surengė du reidus Melburno vakaruose ir šiaurės rytuose, kur gyveno žudiko šeima ir pažįstami, tačiau manoma, kad grėsmės nebėra.
Valdžiai dabar teks atsakyti į sudėtingą klausimą, kaip Shire Ali sugebėjo įvykdyti išpuolį, jei pastaruosius trejus metus buvo žinomas Australijos saugumo ir žvalgybos organizacijai (ASIO).
Vyro pasas buvo atšauktas 2015 m. baiminantis, kad jis siekė keliauti į Siriją ir prisidėti prie „Islamo valstybės“ grupuotės. 2019 m. kitoje terorizmo byloje bus teisiamas jo brolis – pastarasis kaltinamas bandymu įsigyti šaunamąjį ginklą, kurį būtų panaudojęs prieš žmonių minią per Naujųjų metų šventę.
Kalbėdamas apie išpuolį Melburne, federalinės policijos atstovas Ianas Mccartney sakė, kad nors jo vykdytojas ir buvo radikalių pažiūrų, tačiau buvo manyta, kad jis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad pasikėsinimas į pasiskelbusios Donecko liaudies respublikos lyderį Aleksandrą Zacharčenką yra „provokacija“, kuri pakenks pasiektiems Minsko (taikos) susitarimams.
„Tai, be jokios abejonės, provokacija“, – Rusijos žiniasklaida cituoja Kremliaus atstovo D. Peskovo žodžius, skirtus žurnalistams. „A. Zacharčenkos žūtis neabejotinai padidins įtampą regione“ ir pakenks vadinamiesiems Minsko susitarimams, sakė jis.
„Dar reikia galutinai išsiaiškinti, kas yra šios provokacijos iniciatorius“, – pareiškė D. Peskovas žurnalistams.
Kaip jau skelbta, penktadienį per bombos sprogimą kavinėje separatistų kontroliuojamame Rytų Ukrainos Donecko mieste žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis A. Zacharčenka. Pasak separatistų, tai buvo „teroristinis išpuolis“.
Prorusiški separatistai nuo 2014 metų kontroliuoja Rytų Ukrainą, čia jie paskelbė „Donecko liaudies respubliką“, tačiau jos užsienis nepripažįsta. Regione buvo sutarta dėl paliaubų tarp Ukrainos vyriausybinių pajėgų karių ir separatistų, tačiau jų nesilaikoma.
Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika.
Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.
Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.
Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.
Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.
Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.
Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.
Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.
Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.
Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).
Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.
Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.
Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.
Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.
Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.
Nepadarė nieko smerktino
Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.
Antrojoje ištraukoje apžvelgiami 1903 – 1914-ųjų metų įvykiai (1-ojoje dalyje aprašomos 1885 – 1896-aisiais patirtos nelaimės). Vėlesnėse dalyse bus analizuojami 1915 – 1918, 1919 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1994 laikotarpiai.
Paskutiniojoje dalyje pateiksime išsamią publikaciją, pasakojančią apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo apraiškas.
Einame prie „bendros“ teisinės sferos, t. y. neliečiant to, kas susiję su baudžiamuoju persekiojimu už pačius teroro aktus nacionaliniuose įstatymuose.
Čia svarbu atsekti ir suprasti, koks terorizmo santykis su besiribojančiais pagal kilmę, bet nesutampančiais pagal pobūdį ir padarinius reiškiniais.
O taip pat įvertinti mūsų šalyje priimtas šių visuomenės aktyvumo sferų teisinio reguliavimo normas ir praktiką – įvairias skirtingų asmenų ir organizacijų formas.
ANTROJI TEZĖ
Visų pirma, koks priešinimosi vadinamajam ekstremizmui santykis su žmogaus teisių ribojimu kovos su terorizmu epochoje? Kodėl ir kam šios sąvokos sumaišomos net iki to, kad, pavyzdžiui, Rusijos įstatymuose ir juos taikant apskritai į neteisinį ekstremizmo apibrėžimą įeina „teroristinės veiklos vykdymas“.
Teroras – daugeliu (o kartais net daugiausia) atvejų pirmiausia yra pasirinktinės, neproporcingos ir net neteisėtos bei peržengiančios teisėtas ribas valstybinės prievartos priemonė. Priemonė valdžiai išlaikyti, taikiam piliečių pasipriešinimui nuslopinti ir, atskirai ar tuo pačiu metu, politinių autsaiderių, į valdžią besiveržiančių grupuočių antivalstybinio smurto priemonė.
Teroro aktas – vienaip ar kitaip klasifikuojamas kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas, kuris yra persekiojamas ir baudžiamas pagal įstatymus.
Šiame kontekste mus domina jis ne pats savaime, o tai, kaip teisinga išskirti jį iš kitų kriminalinių teisės pažeidimų – pagal jo visuomenei reikšmingas priežastis ir pasekmes, o taip pat pagal ne tik nacionalinių baudžiamųjų įstatymų, bet ir tarptautinės teisės gebėjimą „vertinti“ šį nusikaltimą greta kitų pavojingiausių, tiesiogiai pažeidžiančių ir / arba ribojančių pamatines žmogaus teises.
Laikraščio “The Guardian” žurnalistui pavyko susipažinti su itin slaptu dokumentu, kuris leidžia susidaryti išsamią nuomonę, kaip Didžiosios Britanijos žvalgyboms MI 5 ir MI 6 buvo leista elgtis su ne šalies teritorijoje laikomais pavojingais kaliniais. Ogi britų žvalgybos agentai turėjo teisę patys spręsti, kokias poveikio priemones taikyti svetur sučiuptiems ir kalinamiems įtariamiesiems. Jei britų žvalgybininkas manydavo, jog suimtasis turi svarbios arba labai svarbios informacijos, jam leista taikyti grubias, didelį skausmą sukeliančias priemones. Jei agentas būdavo įsitikinęs, jog įtariamasis neturi svarbių, aktualių, reikšmingų žinių, kankinimai galėdavo būti švelnesni arba jų iš viso galėjo nebūti.
Balandžio 11-ąją apie 18 valandą vakaro Minsko „Oktiabrskaja“ metro stotelėje, esančioje netoli prezidento Aleksandro Lukašenkos adminisracijos pastato, įvyko galingas sprogimas.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė, kad sprogimo metu žuvo 30 žmonių, o į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų kreipėsi per 100 baltarusių. Skelbiama, kad tai – pats didžiausias teroristinis aktas per visą Baltarusijos istoriją.
Kol kas nežinomos konstrukcijos įtaisas sprogo 17.58 val. metro stotyje „Oktiabrskaja“ šalia antrojo vagono. Balandžio 11-osios 22 val. Duomenimis, 7 žmonės tikrai žuvo, o per 50 žmonių nukentėjo. Įvykio vietoje iš karto darbą pradėjo visos Baltarusijos slaptosios ir specialiosios tarnybos, įskaitant Generalinės prokuratūros ir VRM darbuotojus.
Tinkamas pradinis tiriamos baudžiamosios veikos kvalifikavimas ir kruopšti profesionali įvykio vietos apžiūra, – pirmosios būtinos sąlygos sėkmingam nusikalstamos veikos atskleidimui, kaltų asmenų išaiškinimui ir patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Įrodymų rinkimas – aktyvi procesinė veikla.
Jos tikslas – surinkti bylai reikšmingus dokumentus, daiktinius įrodymus, nusikaltimo pėdsakus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti nusikaltimą padariusį asmenį arba jų grupę, sumodeliuoti nusikalstamų veiksmų seką ir nustatyti kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Gautų duomenų pagrindu keliamos ir tikrinamos nusikalstamos veikos versijos, profiliuojama (sudaromas nusikaltėlio arba jų grupės socialinis ir psihologinis portretas).