teršalai

Bendrovė „Vilniaus vandenys“ iš nuotekų valymo įrenginių į Nerį išleidžia užterštą labai blogos būklės vandenį, tačiau pagal teisės aktus jokių pažeidimų nėra. Tai atskleidė žurnalistus, pilietinės visuomenės aktyvistus, įvairias įmones, viešojo sektoriaus bei akademinės bendruomenės atstovus apjungiančios iniciatyvos „Tvari Lietuva“ atliktas tyrimas.

 

Taip yra todėl, kad vandenyje aptiktos teršalų koncentracijos patenka į Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytas normas. „Tvari Lietuva“ kalbintas mokslininkas teigia, kad Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad dalis nuotekų valymo įrenginių blogina vandens telkinių būklę, sutvarko normas taip, kad problemų nebūtų, nes be Europos Sąjungos (ES) pinigų valymo įrenginiams pagerinti lėšų nėra. Tad, jei nėra pinigų, geriau nebūtų ir problemų, sako jis.

 

Vis dėlto Aplinkos ministerija pabrėžia, kad reikalavimai tvarkyti griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus, o Lietuvoje vykdoma reguliari griežta nuotekų valymo įrenginių kontrolė. Savo ruožtu „Vilniaus vandenys“ sako, kad siekia nulinės taršos ir nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Nepaisant išsikeltų tikslų, šiuo metu į Nerį vis dar teka itin užterštos nuotekos. Be to, net ir įvykus nuotekų valymo įrenginių avarijoms teršalų kiekiai pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą vis tiek neperžengia nustatytų ribų.

 

 

„Tvari Lietuva“, siekdama išsiaiškinti, kokios kokybės vanduo išleidžiamas į Nerį iš „Vilniaus vandenų“ vandens valymo įrenginių, rugpjūčio 24 dieną paėmė upės vandens mėginius ir juos ištyrė nepriklausomoje laboratorijoje Vilniuje. Pirmas mėginys paimtas prieš nuotekų valymo įrenginius, o antras – prie „Vilniaus vandenys“ nuotekų valyklos vamzdžio.

 

Tirta nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro fosforo, mineralinio azoto, bendro azoto, skendinčių medžiagų koncentracija, taip pat pH, ChDS (cheminio deguonies suvartojimas), BDS7 (biocheminis deguonies suvartojimas per 7 paras). Be to, tirtos septynios ftalatų rūšys ir sunkiųjų metalų (kadmio, chromo, vario, nikelio, švino, cinko, gyvsidabrio) koncentracija.

 

Fizinių ir technologijos mokslų centro, Aplinkotyros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Dalia Jasinevičienė, komentuodama pateiktus Neries vandens tyrimo duomenis teigia, kad pagal upių ekologinės būklės vertinimo kriterijus upės vandens iš pirmo punkto (prieš nuotekų valymo įrenginius) ekologinė būklė, vertinant nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas, labai gera.

Tačiau antro punkto vandens (paimto šalia nuotekų valyklos vamzdžio) cheminės analizės rezultatai rodo, kad pagal nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas vandens būklė labai bloga.

 

Todėl galima teigti, kad į sąlyginai geros ekologinės būklės Neries vandenį pilamos užterštos nuotekos.

 

Pagal biocheminį deguonies suvartojimą per septynias paras (BDS ) abiejų tirtų punktų vandens būklė – labai bloga. Vertinant pagal tirtų sunkiųjų metalų ( išskyrus cinką (Zn)), koncentracijas abiejų tirtų punktų vandens būklė – gera, o pagal cinko koncentracijas – vidutinė.

 

Varšuvos gyvybės mokslų universiteto mokslininkas, Vytauto didžiojo universiteto doktorantas, aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė, aptardamas tyrimo duomenis sako, kad lyginant pirmo ir antro punkto rezultatus, akivaizdu, jog lyginamas užterštas ir beveik švarus – geros būklės – vanduo.

 

Jis akcentuoja, kad vandenyje iš šio mėginio visos teršalų koncentracijos labai sukilusios.

 

„Šio punkto vanduo atitiktų labai blogos būklės vandens telkinio kriterijus“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

 

S. Plungė pabrėžia, kad antras mėginys paimtas šalia „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos vamzdžio, todėl jis reprezentuoja nuotekų vandenį, nes išleidus nuotekas į upę vanduo iš karto nesusimaišo. Kol tai įvyksta, jam reikia pratekėti nemažai kilometrų.

 

 

Tyrimo metu iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valymo įrenginių išleidžiamame vandenyje aptikti dideli teršalų kiekiai gali daryti neigiamą įtaką tiek aplinkai, tiek žmogui.

 

Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Edvinas Stonevičius pabrėžia, kad nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo yra visuose vandens telkiniuose ir jos yra būtinos ekosistemai funkcionuoti. Tačiau problemų kyla, kai vandens telkiniuose šių medžiagų koncentracija yra per didelė.

 

„Didelė maistinių medžiagų koncentracija lemia spartų ekosistemų biomasės prieaugį, kuriai vėliau yrant naudojamas vandenyje esantis deguonis. Eutrofikacija gali lemti ekosistemos struktūros pokyčius, pavyzdžiui, gali intensyviai pradėti „žydėti“ melsvabakterės, kurių kai kurios rūšys išskiria toksinus. Eutrofikacija sukelia ne tik ekosistemų pokyčius, bet ir veikia ekosistemų teikiamas paslaugas, todėl jos poveikį patiria ir žmonės“, – paaiškina E. Stonevičius.

 

Be to, pavojingos medžiagos, sunkieji metalai, pasak S. Plungės, kaupiasi gyvuose organizmuose ir jei žmogus juos – pavyzdžiui, žuvis ar vandens paukščius – vartoja, suprantama, tai gali turėti įtakos ir sveikatai.

 

E. Stonevičius taip pat atkreipia dėmesį, kad kalbant apie išleidžiamo vandens poveikį upei ir žmogui svarbiausias rodiklis yra, koks medžiagos kiekis išleidžiamas ir kokiame vandens tūryje jis po to išsimaišo.

 

„Jei išleidžiamose nuotekose koncentracija didelė, tačiau jos išleidžiamos į didelį vandens telkinį, poveikio ekosistemoms gali ir nebūti. Kokia koncentracija yra per didelė, priklauso ir nuo paties vandens telkinio savybių, pavyzdžiui, tėkmės greičio bei gylio“, – teigia profesorius.

 

 

 „Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė-Smalskė akcentuoja, kad „Vilniaus vandenys“ pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą išleidžia tinkamai išvalytas nuotekas.

 

Ji sako, kad bendrovė pati vykdo nuolatinį išleidžiamų nuotekų monitoringą, reguliariai ima ir tiria mėginius, diegia kitus efektyvius savikontrolės mechanizmus, taip pat nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Vis dėlto, anot jos, kol kas visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų – neįmanoma.

 

„Bendraujame ir bendradarbiaujame su mokslininkais, kolegomis iš kitų Europos miestų, ieškome inovatyvių sprendimų. Vis tik kol kas nėra žinoma nė vieno pavyzdžio, kur panašaus pajėgumo valykla, kokią turime mes, galėtų visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų. Kol kas tai yra neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad nulinės taršos neturime siekti. Tą sėkmingai darome diegdami efektyvesnius ir pažangesnius nuotekų valymo įrenginius “, – teigia R. Saulytė-Smalskė.

 

Specialistė pabrėžia, kad absoliučiai didžioji dalis bendrovės investicijų skiriama infrastruktūrai atnaujinti ir modernizuoti. Praėjusiais metais „Vilniaus vandenys“ paskelbė pradedanti nuotekų valyklos atnaujinimo darbus. Jiems planuojama skirti beveik 44 mln.

„Šiuo metu atnaujinami valyklos bioreaktoriai.  Juos rekonstravus, biologinės grandies pajėgumas bus padidintas net 50 proc., įdiegus papildomą įrangą, azoto ir fosforo teršalų išvalymą ketinama padidinti daugiau nei 60 proc. Būtent šiuos teršalus morališkai pasenusi valykla ne visuomet pajėgdavo išvalyti“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

 

 

Vytauto didžiojo universiteto doktorantas S. Plungė aptardamas „Tvari Lietuva“ atliktą tyrimą, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors „Vilniaus vandenų“ nuotekų tyrimo rezultatai ir rodo, kad į Nerį išleidžiamas užterštas labai blogos būklės vanduo, pažeidimų pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą nėra. Tokią informaciją prieš tai patvirtino ir „Vilniaus vandenys“. Tam, anot specialisto, yra dvi priežastys.

 

„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų.  Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų.“, — sako S.Plungė.

 

„Pirma, daugelis medžiagų neturi aiškiai nurodytų maksimalių momentinių koncentracijų. Tai reiškia, kad tai, ar kažkas viršijama, galima pasakyti tik metus laiko atliekant matavimus ir išvedus vidurkį. Pavyzdžiui, taip yra su azotu ar fosforu nuotekose – didžiausios leidžiamos momentinės koncentracijos nėra aiškiai reglamentuojamos. Todėl šio vieno tyrimo atveju, net jei ir būtų kosminės (teršalų – aut. past.) koncentracijos, vis tiek būtų viskas gerai, nes nėra kriterijų pasakyti, kad negerai.

 

Antra, daugeliui cheminių medžiagų, pavyzdžiui, įvairioms ftalatų formoms, mikroplastikams, įvairiems medikamentams upėje nėra nustatyta normų. Be to, nors Nuotekų tvarkymo reglamente yra nuostata, kad negali būti viršijamas leistinas poveikis nuotekų priimtuvui, jame nėra metodikos kaip paskaičiuoti leistiną poveikį, kad būt  išlaikyta gera vandens telkinių būklė“, – įvardija specialistas.

 

Priklauso nuo to, kaip sudėliotos  normos

 

S. Plungė įsitikinęs, kad tai, jog nėra fiksuojama pažeidimų, nustačius, kad iš nuotekų valymo įrenginių išleidžiamas užterštas vanduo, iš esmės yra ne dėl to, kad vanduo yra švarus, o dėl to, kaip sudėliotos normos.

 

„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų.

 

Jeigu tai yra komunalinių nuotekų valymo įmonės, sistema veikia maždaug taip: gyventojai naudoja vandenį ir tuo pačiu moka už nuotekų tvarkymą per vandens tarifą. Bet jis yra žymiai per mažas, kad būtų daugiau investuota į valymą. Todėl visos valyklos iki šiol buvo sutvarkytos arba atnaujintos iš ES lėšų. Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų. Tai, aišku, kiek suprantu, yra susiję ir su savivaldybėmis, nes ten politikai bijo kelti vandens tiekimo tarifus. Tad taip ir išeina, kad jei ES pinigų nėra, geriau ir problemų nebūtų“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.

 

„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“,  – sako S.Plungė.

 

Jis pabrėžia, kad naudos iš tokios sistemos gauna ir privačios įmonės, nes joms nereikia investuoti į valymą.

 

„Įmonės taip pat apdraustos ir per „self-monitoring’ą“. Tai reiškia, kad jos pačios matuoja savo taršą ir ją deklaruoja aplinkosaugos institucijoms. Suprantama, kad tas „self-monitoringas“ reikalingas tam, kad nebūtų tikro monitoringo. Aišku, aplinkosaugos institucijos gali patikrinti, jeigu yra koks nors skundas, tačiau įprastai retai būna. Kas kažkiek laiko būna suplanuoti patikrinimai, bet jiems galima gerai pasiruošti. Jeigu prisimintume „Grigeo“ skandalą, tai ten viskas gana ilgai buvo gerai ir, kaip suprantu, tik įmonėje dirbusio žmogaus skundas leido aptikti situaciją“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

 

Jis atkreipia dėmesį, kad ypač absurdiška situacija yra tada, kai įvyksta avarijos, nes net ir tada teisiškai viskas būna normų ribose.

 

Apibendrindamas specialistas pabrėžia, kad Lietuva laikosi aplinkosaugos reikalavimų ten, kur ES apmoka arba ten, kur tai brangiai nekainuoja.

 

„Gyventojams svarbu, bet ten, kur reikia kažkiek patiems investuoti ir nėra labai aiškaus visuomenės ar kitų grupių spaudimo, dažnai būna randami kūrybingi būdai. Kol kas tas „kūrybingumas“ nesukėlė didelių problemų su ES. Tai toks pagrindinis aplinkosaugos problemų tvarkymo būdas, kurio reikalauja tik ES reglamentai“, – teigia S. Plungė.

 

Anot jo, iš esmės žmonės mato problemas, kai pradeda gaišti žuvys arba tekėti smirdantis, putojantis, keistos spalvos vanduo.

„Kai tokių problemų nėra įmonėms leidžiama gana laisvai dirbti. Suprantama yra ES reikalavimai, bet į juos žiūrima maksimaliai lanksčiai“, – įvardija „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

 

Jis taip pat pabrėžia, kad ypač svarbu suprasti, jog dar vienas būdas eliminuoti aplinkosauginius reikalavimus yra mažinti finansavimą aplinkosauginėms institucijoms. Ir nors absoliučiais skaičiais jis nebūtinai gali mažėti, bet įskaičiavus infliaciją, paveikslas tampa aiškus.

 

„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Kadangi ekonomika vystosi, (atsiranda – aut. past.) daugiau įmonių ir įvairių veiklų, tad ant mažesnio skaičiaus ir mažiau kvalifikuotų specialistų užkraunama daugiau patikrinimų. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“, – įvardija jis.

 

Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius E. Stonevičius taip pat sako, kad rengiant vandens kokybę reglamentuojančius dokumentus, nors ir siekiama pagal turimą informaciją parinkti tinkamiausias ribines vertes, informacijos kiekis apie poveikį yra ribotas, o vandens telkinių įvairovė yra didelė, todėl pasirinktos vertės gali būti per daug konservatyvios.

 

 „Ar jos yra tinkamos, galima įvertinti stebint vandens telkinių ekologinę būklę ir rengiant jos gerinimo priemonių programą. Neatsiejama šios programos dalis yra ir ribinių verčių koregavimas, jei tam yra poreikis“, – pabrėžia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

 

Vis dėlto jis akcentuoja, kad vandens telkinių ekologinė būklė įgyvendinant ES Vandens pagrindų direktyvą stebima nuolat, o priemonių programa rengiama kas šešis metus.

 

 

Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas su S. Plungės išsakytais teiginiais apie kontrolę nesutinka ir teigia, kad jie yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.

 

„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – sako I.Valūnas.

 

Specialistas pabrėžia, kad Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) organizuoja ir vykdo reguliarią nuotekų valymo įrenginių aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taip pat – reguliarią valstybinę laboratorinę kontrolę.

 

„Tai reiškia, kad AAD pavedimu Aplinkos apsaugos agentūra atlieka teršalų tyrimus ūkio subjektų išleidžiamose nuotekose. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, vykdydami Departamento pavedimą, gali atlikti tyrimus ir matavimus be išankstinio ūkio subjekto įspėjimo“, – paaiškina I. Valūnas.

 

Be to, anot jo, ūkio subjektai, turintys taršos ar Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus nuotekų išleidimui į aplinką, nustatyta tvarka patys privalo vykdyti aplinkos monitoringą, kurio rezultatai yra kontroliuojami.

 

„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – patikina jis.

 

Vis dėlto, anot specialisto, aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nepavyksta išvengti, tačiau juos nustačius AAD imasi visų priemonių, kad pažeidimai būtų nutraukti, pritaikytos poveikio priemonės bei sutelkta specialistų pagalba, kad jie nesikartotų.

I.Valūnas, paklaustas, į ką atsižvelgiant nustatomos Nuotekų tvarkymo reglamente esančių taršą sukeliančių medžiagų didžiausios leistinos koncentracijos ir ar jos neturėtų būti žemesnės, sako, kad reikalavimai nuotekų tvarkymui griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus.

 

„Reglamente nustatyti teršalų aplinkos kokybės standartai, kurių negalima viršyti vandens telkinyje, yra perkelti iš ES teisės aktų. Normatyvai griežtinami atsižvelgiant į poreikį gerinti paviršinių vandens telkinių būklę. Nuo 2027 m. priklausomai nuo išleidžiamų nuotekų kiekio griežtėja normatyvai azotui, fosforui, skendinčioms medžiagoms“, – teigia jis.

 

„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo.“ — sako I. Valūnas.

 

 

„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė R. Saulytė-Smalskė atkreipia dėmesį, kad nors nuotekų išvalymo rodikliai dėl diegiamų technologijų gerėja, didelį susirūpinimą kelia didėjantis atitekančių nuotekų užterštumas.

 

„Atitekančiose nuotekose kasmet auga ftalatų, fenolių kiekiai, valyklą nuotekos pasiekia vis labiau užterštos mikroplastikais ir sunkiaisiais metalais. Šių teršalų nuotekose daugėja dėl per menkai šalyje kontroliuojamų gamybos procesų, o štai efektyvios jų išvalymo technologijos pasaulyje dar tik kuriamos ar jų taikymas yra eksperimentinėje stadijoje“, – sako ji.

 

Savo ruožtu, Aplinkos ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu teisės aktuose nustatyta  tvarka neužtikrina taršos prevencijos. Pasitaiko atvejų, kai abonentas (t. y., įmonė ar juridinis asmuo) išleidžia nuotekas, kurių užterštumas yra didesnis nei turėtų būti pagal nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybes.

 

Taip pat, anot specialisto, pasitaiko, kad abonentas išleidžia nedeklaruotas medžiagas ar pavojingomis cheminėmis medžiagomis užterštas nuotekas, kurių išleidimas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nebuvo nustatytas.

 

„Atsižvelgiant į dėl taršos nuotekomis kylančias problemas, rengiamas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas, kuris įtvirtintų aiškų teisinį reguliavimą, siekiant apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio“, – teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas I. Valūnas.

 

Jis pabrėžia, kad siekiant padengti geriamojo vandens tiekėjo, paviršinių nuotekų tvarkytojo nuostolius, išvengti neigiamų pasekmių gamtinei aplinkai ir atgrasyti abonentus nuo neleistino užterštų nuotekų išleidimo, siūloma Įstatymo projekte numatyti galimybę geriamojo vandens tiekėjui ir paviršinių nuotekų tvarkytojui taikyti baudas abonentui.

 

Tiesa, Įstatymo projektas šiuo metu dar tik svarstomas Seimo komitetuose.

 

I.Valūnas taip pat atkreipia dėmesį, kad individualiai tvarkomos nuotekos, jei tai atliekama netinkamai, taip pat daro neleistiną neigiamą poveikį aplinkai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad individualių nuotekų tvarkymo sistemų, įrenginių skaičius gana didelis (apie 23 proc. Lietuvos gyventojų nuotekas tvarko individualiai).

 

„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Tačiau Aplinkos ministerija vykdo projektą „Nuotekų tvarkymo informacinės sistemos (NTIS) sukūrimas ir įdiegimas“.

 

Projekto tikslas – didinti individualių nuotekų tvarkymo sistemų (INTS) kontrolės efektyvumą ir mažinti administracinę naštą nuotekų tvarkymo procesų dalyviams. Planuojama, kad įdiegus minėtą sistemą, bus sudarytos sąlygos fiksuoti su INTS susijusių paslaugų teikimo duomenis, įvesti INTS patikrinimų vykdymo rezultatus. Tad individualiai tvarkomų nuotekų kontrolė taip pat stiprės“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovas.