Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Rusijos ir toliau masiškai traukiantis Vakarų verslams, viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ ir toliau tęsia veiklą Rusijoje.
Įmonės savininkas, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis tikino, kad verslas sustos – tik vėliau. Kaip aiškino V. Matijošaitis, šiuo metu tiesiog neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Tokia užimta neužtikrinta politiko laikysena sulaukė visuomenės pasipiktinimo bangos. Dar šią savaitę priešais Kauno savivaldybę keli šimtai protestuotojų reikalavo pasakyti tikslią datą, kada įmonė sustabdys darbą.
Politologų teigimu, V. Matijošaičiui ir toliau delsiant aiškiai deklaruoti, kada jo įkurta įmonė visiškai sustabdys verslą Rusijoje, atitinkamai mažės ir galimybės toliau tęsti sėkmingą politinę karjerą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologo Virginijaus Valentinavičiaus nuomone, panašu, kad pats meras nesupranta būtinybės pasitraukti iš Rusijos ir solidarizuotis su kitomis Vakarų valstybėmis. Anot jo, kol kas iš politiko girdimi tik išsisukinėjimai.
„Aš manau, kad pirmiausia jam reikia suprasti, kad šiaip ar taip pasitraukti reikės. Atrodo, kad kol kas jis to nesupranta, todėl bet kokie paaiškinimai, kurie buvo padaryti, atrodo kaip išsisukinėjimas“, – teigė V. Valentinavičius, kartu pridurdamas, kad šiuo metu V. Matijošaitis turi pateikti aiškią poziciją trauktis.
„Jam reikia dabar parodyti du dalykus, kad jis tikrai labai aiškiai sutinka su tuo, kad trauktis reikia ir labai aiškiai parodo, kad tai bus padaryta. O kol kas negirdėjome nei vieno, nei kito. Girdėjome tik išsisukinėjimus“, – pridūrė jis.
Analogiškai teigia ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad išlikti ir versle, ir politikoje šiuo metu V. Matijošaičiui galimybių nėra. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Reikia apsispręsti, ar aukoti politiką, ar verslą. Bet vykdyti verslą ir būti politikoje, kai visi visomis išgalėmis remia Ukrainą, tikrai nemoralu ir tikrai nemanau, kad kažkas tai suprastų. Tai pasirinkimas yra jo rankose ir ką jis nuspręs padaryti, taip ir bus. O išlaikyti abiejų dalykų neišeis“, – akcentavo T. Janeliūnas.
T. Janeliūnas: klausimas, ar ir Kauno savivaldybėje vykdomas tyrimas dėl kyšininkavimo nepaveiks mero reputacijos
Vis tik T. Janeliūnas neatmeta, kad ir sustabdžius „Vičiūnų grupės“ veiklą Rusijoje V. Matijošaičio politinis kelias gali būti baigtas. Politologo teigimu, tam turėti įtakos gali ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas įtariamas kyšininkavimu.
„Kadangi veiksmai pavėlavę, kažin, ar pavyks jam susigrąžinti reputaciją. Be to, Kauno savivaldybėje vykdomas labai didelis tyrimas dėl kyšininkavimo. Tai irgi klausimas, ar tai nepaveiks kokiu nors būdu paties Matijošaičio reputacijos ir sąsajos su administracijos vadovu nenuves iki mero. Tai, aš manau, kad Matijošaičiui politinė karjera eina į pabaigą ir jam šitoje situacijoje susigrąžinti buvusį populiarumą, abejoju, ar pavyks“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologai abejoja V. Matijošaičio sėkme ir 2023 m. rinkimuose
Viena vertus, V. Valentinavičius neatmeta, kad laimėti artėjančius 2023 m. Kauno miesto mero rinkimus V. Matijošaitis vis dar turi galimybę, tačiau, kita vertus, akcentuoja jis, kylantys konservatorių reitingai mero šansus sumažina.
„Matijošaitis turi didelę pasitikėjimo atsargą. Dabartiniai įvykiai jam, aišku, nepadės, bet tai priklausys ir nuo to, kaip į rinkimus ateis skirtingos politinės jėgos“, – teigė V. Valentinavičius.
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Dabar pagrindinė ir vienintelė jėga, kuri gali nuversti – konservatoriai, o jų šansas didele dalimi apibrėžtas ir tuo, kaip seksis Vyriausybei. (…) Prasidėjus karui Ukrainoje populiarumas atsigauna ir turi šansą atsigauti dar daugiau. Tai dabar dinamika Matijošaičiui neigiama: jis krinta žemyn, „Tėvynės sąjunga“ kyla aukštyn. Bet ar užteks to, čia irgi klausimas“, – svarstė V. Valentinavičius.
Kita vertus, T. Janeliūnas teigia nematąs būsimos konservatorių pergalės Kauno savivaldybėje.
„Konservatoriams Kaune jau senokai nesiseka ir jie ten turėjo prastų kandidatų, prastų merų ir susigadino kauniečių nuomonę apie save. Tai nebūtinai valdantieji perims tą merų postą“, – teigė T. Janeliūnas.
Vis tik, akcentuoja profesorius, panašu, kad ir V. Matijošaičiui laimėti gali būti sudėtinga.
„Bet Matijošaičiui turbūt bus sudėtinga dar kartą laimėti. Vargu, ar patiems kauniečiams vis dar norėsis matyti poste tą patį žmogų“, – teigė T. Janeliūnas.
ELTA primena, kad vasario 24-ąją Putinui pradėjus karą Ukrainoje, vis daugiau užsienio kapitalo kompanijų skelbia apie planus sustabdyti arba sumažinti savo veiklą Rusijoje.
Apie tai, kad ir „Vičiūnų grupė“ stabdo veiklą Rusijoje įmonė pranešė dar kovo 7 dieną. Vis tik viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ toliau tęsia veiklą Rusijoje. V. Matijošaitis tikino, kad verslas sustos, tačiau pirmadienį pažymėjo, kad neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Dėl miesto mero V. Matijošaičio sukurto verslo veiklos Rusijoje pirmadienį priešais Kauno savivaldybę laikinosios sostinės gyventojai surengė dar vieną protesto akciją. Keli šimtai į protestą susirinkusių kauniečių paragino miesto merą nurodyti, kada jo įkurta „Vičiūnų grupė“ nustos veikti Rusijoje, kuri vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje.
V. Matijošaitis į klausimą konkretaus atsakymo nepateikė. Pasak jo, daroma viskas, kad verslas Rusijoje būtų uždarytas kuo greičiau.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr. Praėjus pirmiesiems dešiniųjų vadovaujamos Vyriausybės darbo metams, panašu, kad premjerei Ingridai Šimonytei teko susidurti su ne ką mažiau protestų nei ekspremjeras Saulius Skvernelis susidūrė per visus ketverius darbo savo Vyriausybėje metus. Politologų vertinimu, akivaizdu, kad pastaraisiais metais išaugusį protestų kiekį lėmė pasikeitusi pasaulinė situacija dėl kilusios COVID-19 pandemijos.
Vis dėlto I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės metais visuomenės nepasitenkinimas buvo išreikštas ir kitais klausimais – kone didžiausi mitingai kilo dėl partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ratifikavimo.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad prie savo aprėptimi dar nematytų mitingų prisidėjo tai, kad premjerė į politinę darbotvarkę įtraukė kaip niekad daug visuomenę skaldančių klausimų. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, prie kilusių protestų galėjo prisidėti ir tai, kad visuomenė pajuto galią prisidėti prie sprendimų.
„Mes nepasiekėme to lygio, kokį galime matyti Graikijoje ar Prancūzijoje, kur yra vos ne nuolat protestuojama dėl pačių įvairiausių dalykų, bet iš dalies visuomenė labiau junta savo galią, kad kolektyvinis veiksmas gali turėti politinį rezultatą ir politikai reaguoja į protestus“, – teigė T. Janeliūnas.
Vis dėlto tęstinumo tiek R. Urbonaitė, tiek T. Janeliūnas kilusiuose protestuose nemato. Anot politologų, galima pastebėti, kad protestuotojai pamažu išsikvepia.
T. Janeliūnas: neigiamos visuomenės reakcijos kilo dėl netipinių sprendimų
Profesorius T. Janeliūnas teigia, kad pagrindinė intensyvesnių protestų prie I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės priežastis yra akivaizdi – visuomenės pasipiktinimas dėl griežtų reikalavimų kovoje su pandemija. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Iš esmės situacija pasikeitė prasidėjus pandemijai, kuri reikalavo labai netipinių sprendimų ir suvaržymų, primygtinų reikalavimų. Susiklostė tokia situacija, prie kurios visuomenė nebuvo pratusi. Kilusios reakcijos buvo būtent į pasikeitusią bendrą padėtį, o ne į konkrečios Vyriausybės atėjimą“, – Eltai teigė VU TSMI profesorius.
T. Janeliūnui antrina ir Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė. Anot jos, visuomenės nepasitenkinimas vadovaujant I. Šimonytei išaugo ne tiek dėl konkrečių politinių sprendimų, kiek dėl susiklosčiusių aplinkybių.
„Skvernelio Vyriausybės protestai buvo dėl labai konkrečių politinių sprendimų, tarkim, įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, o tai sukėlė vadinamąjį ministerijos užėmimą. Basčio protestas irgi buvo dėl visiškai kitų aplinkybių, tai buvo gana reaktyvūs veiksmai, reakcija į vieną ar kitą sprendimą, priimtą Vyriausybėje ar Seime“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
„Šimonytės Vyriausybė susiduria su visai kitokio pobūdžio protestais, kurie labai koreliuoja su tais protestais, kurie vyksta ir kitose valstybėse. Mes matome tam tikrus globalius reiškinius, kurie yra atsiritę ir iki Lietuvos, todėl, natūralu, kad intensyvumas yra neįprastas“, – pridūrė politologė.
Prie išaugusių protestų galėjo prisidėti ir S. Skvernelio klaidos
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi R. Urbonaitė prabrėžia, kad prie intensyvesnių visuomenės pasipiktinimų galėjo prisidėti ir skirtinga premjerų komunikacija. Anot politologės, tiek S. Skvernelis, tiek I. Šimonytė turėjo priimti sprendimą dėl karantino įvedimo, tačiau premjerai tai padarė skirtingais būdais.
„Pirmo karantino metu, kurį įvedė Skvernelis, visi bijojo, buvo drausmingi ir dauguma žmonių karantino reikalavimų laikėsi net vasarą, kai ribojimai buvo atlaisvinti. Tuo metu valdžia darė labai mažai ir pasiruošimas galimai antrai bangai buvo vangus. Vyriausybėje nevykdant jokios komunikacijos, suklestėjo sąmokslo teorijos, jos suklestėjo ir, kai pradėjo rudenį augti susirgimų skaičiai, Vyriausybė delsė iki paskutiniosios dienos, kad neįvestų visiškai griežto karantino. Ir visiškai griežtą karantiną įvedė jau tik Ingrida Šimonytė, kai ligoninės buvo perpildytos“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
R. Urbonaitės teigimu, vangi ekspremjero komunikacija ir delsimas įvesti griežtesnius ribojimus tapo sunkiai suvaldomu procesu, o atsakomybę informuoti visuomenę ir pakeisti požiūrį į pandemijos valdymą turėjo prisiimti I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Tam tikra prasme Skvernelis praslydo, nes vienu metu jis turėjo visišką visuomenės palaikymą ir laviravo, neįvedinėjo tokio karantino, kokį reikėjo įvesti. Prieš kelis mėnesius net ir Aurelijus Veryga vienoje laidoje pripažino, kad tai buvo klaida“, – teigė R. Urbonaitė.
„Kai prasidėjo antri pandemijos metai ir buvo didžiulė įtampa, sąmokslo teorijos veržėsi iš visų kampų, tai, natūralu, kad žmonių reakcijos į visus reikalavimus, vakcinas, karantiną ir saugojimąsi tapo sunkiai valdomu procesu, o tai ir sukėlė protestus. Taigi, pandemijos etapai, kuriuos išgyveno Šimonytė ir Skvernelis, labai skiriasi“, – pridūrė R. Urbonaitė.
T. Janeliūnas teigia esą protestų intensyvėjimui didesnės įtakos galėjo turėti ne premjerų komunikacija, tačiau pasikeitęs visuomenės požiūris į pandemiją. Anot jo, žmonių baimę dėl COVID-19 viruso pakeitė nuovargis, todėl imta aštriau reaguoti į atitinkamus pandemijos valdymo procesus.
„Pirmasis karantinas, kurį įvedė Skvernelio Vyriausybė, tai pavadinčiau šoko terapija. Visuomenė tiesiog bandė suprasti, kas vyksta. Pirmuosius du mėnesius žmonės bandė adaptuotis prie visiškai naujų aplinkybių ir niekas per daug negalvojo apie protestus (…). Kai atėjo šiokie tokie atoslūgiai ir nusiraminimas, reakcijos buvo kitokios. Visuomenei kai kurie sprendimai nelabai patiko ir atitinkamai vis dažniau atsirasdavo grupių, kurios aiškiai pasisakė tiek prieš skiepus, tiek prieš apribojimų naujas sąlygas, tiek prieš galimybių pasus. Tai, manau, kad protestai susidėjo palaipsniui. Kiekvienas apribojimas sukelia reakciją, jis mažina pasitikėjimą Vyriausybe, nes tų priekaištų kaupiasi ir, natūralu, kad visuomenė jau yra pavargusi“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
„Taigi, nesvarbu, kuri Vyriausybė būtų buvusi, vienaip ar kitaip visuomenė būtų reagavusi žymiai jautriau į tuos sprendimus, kuriuos bet kuri Vyriausybė būtų dariusi“, – pridūrė T. Janeliūnas. Riaušės prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
I. Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei teko atlaikyti ne tik su pandemija susijusius protestus, tačiau ir kontroversiškai vertinamą protesto akciją „Šeimų maršą“, nukreiptą prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, lyčių bei LGBT bendruomenės lygias teises visuomenėje.Tai buvo kone didžiausias pastarųjų metų protestas, subūręs apie dešimt tūkstančių žmonių. R. Urbonaitės teigimu, išaugusių protestų kiekį galėjo lemti ir pakitusi Vyriausybės politinė darbotvarkė.
„Protestų dėl LGBT būtų buvę ir anksčiau, jei tie klausimai būtų įvesti į politinę darbotvarkę. Politinė darbotvarkė šiais aspektais tikrai pradėjo kisti. Kai tokie klausimai atsiranda politinėje darbotvarkėje, natūralu, kad protestai yra išprovokuojami“, – teigė R. Urbonaitė. „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai prie Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Politologai sutaria: nors protestų priežastys skirtingos, premjerų komunikacija buvo panaši
T. Janeliūno teigimu, tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis pasirinko kelią ignoruoti priimamais sprendimais pasipiktinusią visuomenę. Visgi tai lėmė ir skirtingos protestuojančių asmenų grupės.
„Reikėtų pradėti nuo to, kad protestų grupės buvo labai skirtingos. Mokytojus galėjo paremti didžioji dalis visuomenės ir reikalavimai buvo suprantami, o parama jiems buvo žymiai didesnė negu dabar protestuojantiems antivakseriams. Dabartinė Vyriausybė per daug, matyt, nesitiki, kad jiems pavyks perkalbėti arba pakeisti jų poziciją, tai, natūralu, kad ir buvo pasirinkta komunikacija ignoruoti ir kartu turėti argumentus tai visuomenės daliai, kurios palaikymo ir reikia Vyriausybei“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Liūdnas žvilgsnis. Slaptai.lt foto
Visgi, T. Janeliūno nuomone, visuomenei išreiškus konkrečius nuogąstavimus dėl priimtų sprendimų, S. Skverneliui vertėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, o ne ignoruoti pasipiktinusią visuomenę.
„Skvernelio Vyriausybei galiausiai reikėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, nes buvo matyti, kad jau bendra visuomenės reakcija yra negatyvi ir laukia, kada bus priimtas sprendimas (dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo – ELTA). Iš Šimonytės kaip ir nesitikima, kad ji kalbės su antivakseriais ir darys jiems kažkokių nuolaidų“, – pridūrė T. Janeliūnas.
Stop propagandai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad abu premjerai pasirinko ignoruoti visuomenę, tačiau S. Skvernelis sprendimus priėmė ne tiesiogiai, tačiau per atsakingus asmenis. R. Urbonaitės vertinimu, analogišką strategiją galėjo pasirinkti ir I. Šimonytė.
„Tarkim, su mokytojais Skvernelis nėjo, nesiaiškino, veikė visai per kitus žmones ir netiesiogiai dalyvaudamas sprendė konfliktą, o su Šimonyte yra kitokia situacija. Tu tikrai neturi eiti kalbėti su žmonėmis, kurie pastatę kartuves, nes tas kalbėjimas gali nieko neduoti. Jei žmonės nori tave matyti, kad galėtų ant tavęs rėkti, tai čia nėra sprendimas. Tačiau, manau, taip pat buvo galima pasirinkti komunikuoti neutralioje aplinkoje ar per tarpininkus“, – teigė Mykolo Romerio universiteto politologė.
R. Urbonaitės teigimu, tiek I. Šimonytės, tiek S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės nepasižymėjo tinkama komunikacija. Anot jos, bendravimas su protestuojančiais premjerams tapo Achilo kulnu.
„Manau, kad abiem premjerams komunikacijos labai trūko, trūko aiškumo dėl vakcinacijos kampanijos, ji iš esmės nevyko arba vyko tikrai ne tokia, kokia turėjo būti, bet, aišku, gerų receptų kaip komunikuoti neranda ir kitos valstybės. Tai lengvų kelių nėra, bet, manau, kad apskritai politikų komunikacija tampa Achilo kulnu, tiek ji buvo Achilo kulnas Skverneliui, tiek ji yra Achilo kulnas ir šiuo metu dirbančiai Vyriausybei. Čia tikrai nė vienų negali pagirti dėl komunikacijos sklandumo, tikslingumo ir gero paruošimo“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Potencialo kilusiuose protestuose nemato
Vis dėlto T. Janeliūnas išaugusių protestų kiekio nelinkęs sureikšminti. Nors protestų buvo daug, palyginti su kitomis valstybėmis, savo aprėptimi jie nebuvo dideli.
Prie Prezidentūros susirinko basi tėčiai, protestuojantys prieš galimybių pasą vaikams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Visgi dar labai nedidelė dalis visuomenės yra tiek įaudrinta ar pasiryžusi protestuoti, kad imtųsi konkrečių veiksmų. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje aktyviai dalyvaujančių protestų akcijose žmonių dalis dar tikrai nėra labai didelė. Iš vienos pusės, tai liudija, kad valdžia susitvarko su iššūkiais. Iš kitos pusės, tai parodo, kad visuomenėje yra svarbesnių dalykų ir jie vis dar pasitiki valdžios institucijų galimybėmis spręsti problemas“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
R. Urbonaitė taip pat išaugusių protestų kiekio nelinkusi laikyti problema. Be to, jos nuomone, staiga išaugę protestų skaičiai apskritai pamažu išsikvepia.
„Matome, kad protestavimas tampa normaliu reiškiniu, įprastu reiškiniu. Matydama, kaip protestai nuo šių metų pavasario iki šių metų rudens staigiai išsikvėpė, aš dar būčiau labai atsargi su išvadomis, kad pradėsime matyti kitokį protesto veidą“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kur važiuoja šie rusų tankai
Politologų nuomonės išsiskiria diskutuojant dėl to, kokiai auditorijai skirtas Baltarusijos faktinio vadovo Aliaksandro Lukašenkos pareiškimas, esą šalis uždaro sieną su Vakarais.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas įsitikinęs, kad A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas tik iš dalies sutinka su tokiomis įžvalgomis ir mano, kad A. Lukašenkos žinutė labiau yra skirta Baltarusijos vidaus auditorijai, siekiant parodyti būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų.
„Daugelis mąsto, kad A. Lukašenka nori legitimizuoti savo valdžią, ieškodamas išorės priešų. Tačiau aš būčiau linkęs manyti, kad šie pareiškimai yra apgalvota Rusijos kariuomenės atvykimo ir nuolatinio buvimo Baltarusijoje dalis. Būtų prisidengiama nuolatinių pratybų poreikiu, stiprinant vakarines sienas, iš kurių Rusija mato daugiausiai grėsmės sau“, – Eltai teigė G. Česnakas.
„Aš tai matyčiau ne tik kaip kažkokį A. Lukašenkos dėmesio nukreipimą, bet didesnio plano struktūros dalį“, – pridūrė jis.
Politologas taip pat akcentuoja, kad šioje situacijoje Lietuvai reikėtų koncentruotis ne į faktinio Baltarusijos vadovo žodžius, o į tai, kokių veiksmų yra imamasi.
„Mes turėtume žiūrėti ne į tai, kas yra kalbama, o į tai, kas yra daroma. Jeigu Rusijos karinės pajėgos nuolatos pradės dalyvauti pratybose, tai bus jau ne retorikos problema, tai bus faktas, kurio ignoruoti nebebus galima. Po šita retorika, aš bijau, kad gali slėptis Rusijos karinio buvimo pateisinimas Baltarusijoje“, – savo nuomonę išsakė politologas.
Visgi G. Česnakas įsitikinęs, kad karinio saugumo prasme situacija regione blogėja. Politologas mano, kad Lietuvai reikėtų derėtis su savo sąjungininkais dėl didesnio jų įsitraukimo, siekiant užtikrinti saugumą regione.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Man atrodo, kad čia reikėtų kalbėtis su mūsų sąjungininkais dėl saugumo užtikrinimo ir galbūt net dėl jų šiek tiek stipresnio buvimo regione. Tačiau čia, akivaizdu, kad kyla tam tikros įtampos. Kai kurie Vakarų sąjungininkai, žinant iš jau ankstesnių patirčių, būtų linkę mažinti savo dalyvavimą Baltijos šalių gynyboje. Lietuva neturėtų to leisti, turėtų būti labai plačiai kalbama su partneriais apie realią saugumo situaciją“, – sakė G. Česnakas.
Jis taip pat pridūrė, kad Lietuva, siekdama didesnio saugumo, turėtų stiprinti ir savo oro gynybos pajėgumus. G. Česnakas mano, kad stiprinti oro gynybą būtina dėl to, jog provokacijų iš Baltarusijos pusės, jo įsitikinimu, gali daugėti.
„Mano suvokimu, reikia labai stebėti ir stiprinti oro gynybos galimybes, nes įvairių pažeidimų gali pagausėti. (…) Atrodo, kad tų provokacijų skaičius gali išaugti, gali padaugėti visokių kitų neplanuotų pratybų ir aš nebūtinai manau, kad tai galėtų išsivystyti į kažkokį potencialiai karinį konfliktą, tačiau pagausėjęs greitų pratybų skaičius, jis labai palengvina galimybes pradėti inicijuoti kažkokį karinį konfliktą“, – įžvalgomis dalinosi politologas.
„Pratybų metu kariuomenės būna aukštoje parengtyje ir iš esmės pasirengę veikti. Taigi, pratybos bet kada gali potencialiai virsti konfliktu. Žinoma, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių saugumo situacija nuo to tikrai negerėja“, – taip pat pridūrė jis.
T. Janeliūnas: A. Lukašenkos pareiškimai skirti Baltarusijos vidaus auditorijai
Visgi politologas T. Janeliūnas laikosi kitokios pozicijos ir mano, kad A. Lukašenkos pareiškimai yra nukreipti tik į Baltarusijos vidaus auditoriją.
„Šios žinutės yra nukreiptos tik į vidaus auditoriją, nes jam reikia parodyti ryžtą ir būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų. Kai kas jau sako, kad A. Lukašenka yra visiškai neadekvatus ir jo sprendimai yra neadekvatūs, rodo pasimetimą, galbūt kažkokį perdėtą nerimą. Visgi aš manau, kad tam tikro racionalumo jo veiksmuose yra, todėl kažkokios provokacijos prieš NATO šalis A. Lukašenkai dabar būtų mažiausiai reikalingos“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologas, atkreipia dėmesį, kad kol kas A. Lukašenkos kalbos nėra palydėtos konkrečiais veiksmais. T. Janeliūnas įsitikinęs, kad tai tėra dar vienas faktinio Baltarusijos vadovo bandymas sustiprinti savo autoritetą.
„Kiek mes matome, ligi šiol nėra jokių ženklų, kad jis būtų liepęs iš tikrųjų uždaryti perėjimo punktus, nebepraleisti jokių keliautojų ar mašinų. Aš įsivaizduoju, kad tai yra tik retoriniai bandymai dar šiek tiek sustiprinti savo autoritetą“, – sakė T. Janeliūnas.
Jis taip pat tik iš dalies sutinka su G. Česnako mintimi, esą A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Politologas mano, kad A. Lukašenkai pretekstų į Baltarusiją pakviesti Rusijos karius nereikia. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Jeigu A. Lukašenkai iš tikrųjų reikėtų papildomų rusų karių, tai jam reikėtų ir kažkaip tai pagrįsti. Todėl atitinkamai būtų ieškoma preteksto, dėl ko rusų kariuomenės reikia. Bet iš kitos pusės, sakyčiau, kad apskritai A. Lukašenkai kažkokių ypatingų pretekstų pasikviesti Rusijos karius turbūt nereikia, nes pagal sąjunginės valstybės susitarimus ir Rusijos interesus, jam užtektų priimti sprendimą leisti Rusijai įsisteigti nuolatines bazes Baltarusijos teritorijoje“, – teigė politologas.
„Šia prasme nesu tikras, ar jam labai reiktų kažkokių papildomų provokacijų ar veiksmų, kad rusų kareiviai į Baltarusiją įžengtų. Tačiau variantų gali būti, neatmesčiau tokios galimybės, bet kol mes nematome kažkokių konkretesnių veiksmų iš Rusijos pusės karine prasme, tai yra tik interpretacijos“, – pridūrė jis.
T. Janeliūnas teigia, kad kol kas į A. Lukašenkos pareiškimus Lietuvai reaguoti būtų neadekvatu. Visgi politologas pripažįsta, kad, jeigu iš žvalgybos tarnybų būtų gautos žinios, patvirtinančios, kad tai reiškia didesnę Rusijos kariuomenės įtaką Baltarusijoje, Lietuva turėtų į tai reaguoti.
„Manau, kad reaguoti į tokius A. Lukašenkos pareiškimus būtų neadekvatu. Iš kitos pusės, jeigu būtų gauta žinių iš žvalgybos tarnybų, kad tai reiškia ir didesnę Rusijos kariuomenės įtaką ar aktyvumą, tada, žinoma, į tai turėtume reaguoti ir stiprinti NATO pajėgas šalia Baltarusijos sienų“,– savo nuomonę išsakė jis.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), užuot šiuo metu sprendęs su pandemijos krize susijusius saugumo klausimus, užsiima komiteto narių personalijų ginčais, teigia politologai. Anot jų, dabartinė NSGK veiklos darbotvarkė atspindi bendrą viso Seimo būseną – pasyvumą ir neefektyvumą.
„Iš tiesų NSGK veiklos situacija atspindi bendrą dabartinę Seimo būseną. Sunku prisiminti tokį neproduktyvų ir neefektyvų Seimą mūsų istorijoje po 1990 metų. Panašu, kad susipriešinimas Seime persiduoda ir į komitetus, todėl NSGK nėra išimtis. Ten yra daug ambicijų ir didelis noras kiek labiau asmeninius klausimus iškelti į darbotvarkę bei demonstruoti nepasitenkinimą vienas kitu. Tai vyksta ne tik tarp opozicijos ir valdančiųjų, bet ir tarp atskirų komiteto narių“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas.
Pasak profesoriaus, daug klausimų kyla ir dėl komiteto pirmininko Dainiaus Gaižausko, kuris, atlikdamas koronaviruso testą, galėjo pasinaudoti savo padėtimi.
„Net komiteto pirmininkas tokiu laikotarpiu sugeba sukelti įtarimų ir abejonių, ar jis pats nepiktnaudžiauja savo padėtimi pandemijos akivaizdoje. Tai irgi neprideda komitetui geros reputacijos“, – sakė T. Janeliūnas.
Penktadienį opozicija šaukia neeilinį NSGK posėdį, kuriame bus sprendžiama D. Gaižausko ateitis pirmininko poste. Profesoriaus teigimu, dėl D. Gaižausko nušalinimo pokyčiai komitete būtų menki. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Labai abejoju, ar tai kažką pakeistų, nes iš tikro tai „valstiečiams“ priklausantis komitetas ir atitinkamai pirmininko pozicija. Kita vertus, realiai komiteto pirmininko vaidmuo gali būti pakankamai svarbus nustatant darbotvarkę, tempą ir koordinuojant darbus taip, kad nebūtų, sakykim, pagrindinis reikalas peštis tarpusavyje. Kurį laiką V. Bakui tai pavykdavo padaryti. Tyrimas dėl Mindaugo Basčio ar dėl įtakos grupių poveikio politikos procesams, apskritai tai, ką matėme šios kadencijos Seimo pirmuosius dvejus metus, buvo tikrai neblogas komiteto darbo pavyzdys. Kai, nepaisant skirtumų tarp frakcijų, pavykdavo pirmininkui komiteto narius sutelkti bendram darbui, o ideologiniai, partiniai skirtumai nebūdavo kliūtis“, – sakė jis.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Andžejus Pukšto pritaria T. Janeliūnui ir teigia, kad NSGK pirmininko pakeitimas sunkiai pakeistų padėtį pačioje komiteto veikloje. Politologas siūlo komitetui darbus baigti senos sudėties. Vytauto Didžiojo universiteto politologas Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Žinoma, NSGK tikrai nėra vieta aiškintis partinius interesus. Kitas dalykas, epidemijos metu, kai yra karantinas, tai tikrai ne laikas asmenines ambicijas spręsti. Tai labai apmaudu. Tuo labiau, kad laviravimo laisvės ten kaip nėra. Yra koalicinė sutartis ir komitetas atitenka „valstiečiams“, tai nežinau, tos laviravimo galimybės labai kuklios. Būkime atviri, tarp „valstiečių“ nėra didelių nacionalinio saugumo ir tarptautinio saugumo specialistų. Situacija yra kokia yra. Todėl opozicija turėtų matyti, kad šis komitetas priklauso valdantiesiems, o tarp valdančių didelio pasirinkimo nėra. Tad čia jau reikėtų ieškoti kompromisų ir tai būtų jau antras NSGK pirmininko keitimas kadencijoje.
Opozicija taip pat turi dirbti konstruktyviai, ypač nacionalinio saugumo klausimais. Turi išlaikyti stabilumą ir valstybės interesą“, – Eltai sakė A. Pukšto.
Visgi, pasak A. Pukšto, NSGK veikla kėlė abejonių dar iki koronaviruso pandemijos.
„Komiteto neefektyvumo problema buvo ir iki pandemijos. Vienas geriausių pavydžių – parlamentarės Irinos Rozovos sąsajų su rusų diplomatais tyrimo vertinimas, kuris tęsiasi jau beveik metus. Jie negali prieiti prie bendro sprendimo ir jo pateikti Seimo vadovybei. Tai iki epidemijos tie darbai nevyko sklandžiai. O kur yra silpna, tai pandemijos metu ten dar silpniau“, – sakė jis.
Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.
Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.
„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.
Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.
Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.
Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.
Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.
„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.
Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.
Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.
Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.
Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.
Kaip pažaboti korupciją?
O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.
Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius
Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.
Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.
Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.
Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.
Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.
Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.
Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.
Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių
Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė.
Politinė korupcija
Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.
Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.
Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.
Du sutapimai – elgsena tokia pati
Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.
Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.
Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.
EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė
Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.
Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis”, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.
Ar buvo planas „B“?
Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.
Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.
Socialdemokratų sprendimai
Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.
Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.
Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.
Liberalai – nebepageidautini
Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.
Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.
Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.
Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.
Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.
Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?
Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.
Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.
Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.
Kam tai naudinga?
Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?
Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.
Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją
Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.
Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.
Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos…
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.
Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.
Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).
Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…
Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.
Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.
Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.
Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.
x x x
Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.
x x x
Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!
Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.
x x x
Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.
x x x
Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.
x x x
Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.
x x x
Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.
Šį penktadienį, spalio 23 dieną, 11 val. Vilniuje (viešbutyje „Artis”, Liejyklos g. 11/Totorių g. 23) vyks vieši klausymai „Ar Lietuva tinkamai reaguoja į migracijos krizę?”
Klausymuose dalyvaus migracijos ekspertai, politikai, akademinio pasaulio atstovai.
Ar skaitėte žurnale „IQ“ liepos mėnesio numeryje paskelbtą Tomo Janeliūno publikaciją „Baimė visada iracionali“? Švelniai tariant, – keistas tekstas. O jei tektų vertinti atidžiau, priekabiau, – visiškai nepriimtinas. Mano supratimu, minėtą rašinį būtų lengva priskirti prie lietuvius menkinančių, žeminančių, nepilnavertiškumo kompleksą peršančių tekstų. Kodėl susidariau tokį įspūdį?
Žvelgiant „IQ“ politikos redaktoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Janeliūno akimis, mes, lietuviai, nieko nesuprantame, nesugebame, nepajėgiame. Regis, esame didžiausi nevykėliai.
Jei ne šį sekmadienį, tai vėliausiai po dviejų savaičių Lietuva turės naują prezidentą. Portalas slaptai.lt viliasi, jog lietuviai balsavo ne už tuos kandidatus, kurie televizijų debatuose ir laikraščių puslapiuose iškilmingai žadėjo pagerinti satykius su Rusija bei Lenkija. Tikrai neverta pasitikėti politikais, kurie tvirtina žiną, kaip susidraugauti su Maskva ir Varšuva.
Žinoma, mums būtų naudinga turėti nuoširdesnius santykius su dviem savo didžiaisiais kaimynais. Bet su dabartine Rusijos ir Lenkijos valdžia nuoširdesnė bičiulystė – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol Rusija ir Lenkija puoselėja ekspansines užmačias. Tad mūsų politikai, ketinantys parodyti, kaip neva galima suminkštinti Maskvos ir Varšuvos širdis, arba nuoširdžiai nesuvokia tarptautinės politikos ypatumų, arba meluoja rinkėjams.
Viena iš labiausiai nuliūdinusių, nustebinusių, net šokiravusių pastarojo meto publikacijų – tai brolio Astijaus svarstymai, kas nutiks jo mamai Vydmantuose, jei kur nors Švenčionyse prie lietuviškų užrašų atsirastų lenkiški pavadinimai (portalas 15min.lt).
Net nežinau, kaip derėtų vertinti šį brolio Astijaus pareiškimą. Kaip nesusipratimą, kaip nesusigaudymą, kaip naivumą? Tokius klausimus galėtų kelti nebent kosmopolitai, kuriems nusispjauti, žlugs ar išliks Lietuva.
Bet juk brolis Astijus, viliuosi, nepriklauso šiai kategorijai. Savo velykiniuose sveikinimuose jis lyg ir svarsto, kada sugriūna ir kada išlieka valstybės. Vadinasi, jam Lietuvos likimas rūpi. Jei nerūpėtų, nesvarstytų, kada valstybė žlunga, kada – stiprėja.
