Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė susitiko su projekto „Misija Sibiras“ atstovais ir padėkojo už prasmingą darbą puoselėjant šią iniciatyvą, sakoma Vyriausybės pranešime.
„Nuoširdžiai dėkoju šios idėjos sumanytojams, visiems ekspedicijų dalyviams, kurie parodė įkvepiantį tėvynės meilės, pagarbos mūsų tautos praeičiai pavyzdį. Gaila, kad „Misija Sibiras“ ekspedicijos nebus organizuojamos, tačiau esu tikra, kad šios iniciatyvos misija niekada nesibaigs, tik vyks kitomis, taip pat prasmingomis formomis“, – sakė premjerė.
Projektą „Misija Sibiras“ 2005 metais inicijavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba ir pirmoji ekspedicija į Irkutsko sritį išvyko 2006 metais, jos nepertraukiamai vyko iki COVID-19 pandemijos. Per 16 projekto gyvavimo metų buvo vykstama ne vien į Sibirą, bet ir Kazachstaną bei Tadžikistaną. 2012 m. projekto „Misija Sibiras“ įgyvendinimas perduotas labdaros ir paramos fondui „Jauniems“.
Nuo pirmosios ekspedicijos norą dalyvauti projekte pareiškė daugiau nei 14 000 jaunų žmonių, organizuota 18 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų ir inciatyvų, išleista knyga-albumas. Ekspedicijų metu aplankyta ir sutvarkyta 180 kapinių, pastatyta dešimtys atminimo ženklų, susitikta su daugiau nei 50 lietuvių, kurie tebegyvena Sibire ir kitose tremties bei kalinimo vietose. Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
Neseniai atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad projektą žino net 89 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, jo reikalingumu neabejoja net 91 proc. 31 proc. apklaustųjų projektas paskatino domėtis Lietuvos arba savo šeimos asmenine istorija.
2021 m. balandžio 27 d. iniciatyva „Misija Sibiras“ pranešė stabdanti projekto veiklas, susijusias su ekspedicijomis, nes lankyti grupėmis tremtinių ir politinių kalinių palaidojimo vietas tampa nebeįmanoma dėl pandemijos bei toliau prastėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių.
Siekiant išsaugoti projekto sudėtinę dalį – Gedulo ir vilties dienos minėjimo iniciatyvas Visuotinę tylos minutę bei akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, jos bus tęsiamos ir įgyvendinamos.
Bistrampolio aereodrome. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
Įprastai Panevėžio pašonėje esantis Bistrampolio dvaras gegužės mėnesį alsuodavo šventinėmis nuotaikomis – kasmet tuo pačiu metu istoriniame dvare vyksta tradicija tapęs festivalis. Ir nors šįmet visuotinis karantinas kiek pakoregavo planus, laužyti tradicijų organizatoriai neketina – kviečia XVIII festivalį sutikti kino bei muzikos švente dvaro aerodrome, po atviru dangumi.
Jau gegužės 8-10 dienomis dvaro aerodromas taps kino bei muzikos sale po atviru dangumi, sako organizatoriai. Per savaitgalį bus parodyta net 13 kino filmų, kasdien lankytojams skambės ir projekto „Lietuvos balsas“ laureato Lauryno Sičiūno atliekamos lietuviškos dainos.
Dvaro valdytojas, kunigas Rimantas Gudelis pasakoja, kad vieną kino seansą mobiliame, ant sunkvežimio įmontuotame ekrane, galės stebėti apie 60-80 automobilių. Iš viso aerodrome vienu metu gali tilpti arti keturių šimtų mašinų. Norintiems mėgautis kokybišku garsu lankytojams prireiks tik susireguliuoti radijo bangas, o muzikinių pasirodymų metu akis nukreipti į skrydžių valdymo balkoną.
Šių metų festivalį lydi romėnų filosofo Cicerono žodžiai: „Historia est magistra vitae“ (liet. Istorija yra gyvenimo mokytoja). Todėl didžiausias dėmesys bus skirtas istoriniams filmams, sakoma Bistrampolio dvaro pranešime.
Jau kurį laiką Bistrampolio dvaras bendradarbiauja su žymiu lenkų režisieriumi, dvaro statytojo Karolio Bistramo provaikaičiu Tadeušu Bistramu, sukūrusiu ne vieną istorinį filmą. Festivalio metu bus parodyti du šio režisieriaus ir Bistrampolio dvaro bendros kūrybos filmai.
Pirmasis, 2016 metais sukurtas dokumentinis filmas „Lietuviški „Tvano“ keliai“, menantis 1655 metų įvykius, kada Lietuva buvo okupuota švedų ir rusų, o mūsų krašto Laudos bajorai sukilo, vedė pirmuosius būrius, kurie ir pradėjo LDK išvadavimą. Šis filmas sukurtas pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romaną „Tvanas“. Būtent Bistrampolio dvare H. Senkevičius rašė šį vieną iš garsiausių savo kūrinių. Bistrampolio dvaras. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
Pastarasis filmas iki šiol dar nebuvo pasiekęs plačiosios auditorijos, tad festivalio lankytojams bus suteikta išskirtinė proga jį pamatyti drive-in seansų metu.
Antrasis režisieriaus darbas – praėjusiais metais sukurtas dokumentinis filmas „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“. Jame pasakojama apie du nestandartinius dvasininkus – Antaną Mackevičių ir Tėvą Stanislovą, – kurie įėjo tiek į lietuvių, tiek į lenkų istorijos puslapius.
Neatsitiktinai vienu iš festivalio filmų pasirinktas ir skausmingą lietuvių istoriją menantis ,,Tarp pilkų debesų“. Kunigas R. Gudelis jau šešerius metus kartu su bendraminčiais tvarko lietuvių tremtinių kapus Sibire: Irkutsko, Novosibirsko, Buriatijos srityse.
Kol didžioji dalis kultūros įstaigų ar turistinių objektų karantino metu išgyvena tikrą stagnaciją, Bistrampolio dvaras išlieka veiksnus – rengia drive-in ir fly-in mišias, jas transliuoja socialinėje erdvėje.
Kunigas sako žinojęs, jog didžioji dalis jo parapijiečių, nors ir yra vyresnio amžiaus, naudojasi kompiuteriu, socialiniais tinklais, todėl netrukus mišias jis ėmęs transliuoti socialinėje erdvėje. Bistrampolis. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
„Buriatijos lietuviai rašo, jog dėl karantino taip pat negali lankytis bažnyčioje, todėl Bistrampolio aerodrome laikomos mišios – vienintelės, kurias jie stebės vietos laiku“, – sako kunigas.
Palaikymo žinučių R. Gudelis teigia sulaukiantis ir iš Čikagos, Market Parko parapijos – vietos lietuviai taip pat jungiasi bendrai, kunigo virtualiai laikomai maldai.
Šeštadienį Vilniaus geležinkelio stotyje artimieji, draugai, džiaugdamiesi ir graudindamiesi, pasitiko sugrįžusius ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.
Šešiolika komandos narių išvyko liepos 17-ąją ir Karagandos apylinkėse tvarkė kapines, lankė buvusius lagerius, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais bei jų palikuoniais.
Skirtingų šaltinių duomenimis, sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių, ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol.
Todėl ir šiemet, kaip ir pernai, negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyko į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, tvarkyti lietuvių kapaviečių.
Projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų, ir per šį laikotarpį sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyko jau antrus metus iš eilės.
Nuo 2006 metų projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijos lankėsi Rusijoje, Tadžikistane ir Kazachstane.
Nežinia, kas taip lemtingai paveikė smegenis – neregėtai karšta vasara ar retai regimas ilgasis mėnulio užtemimas, – bet tiesiog nebespėjame aikčioti nuo politikų daromų kvailysčių, susijusių su didžiąja mūsų kaimyne Rusija.
Eilinį kartą meile Rusijai užsiliepsnojo Plungės meras Audrius Klišonis, vėl, kaip ir praėjusiais metais, palaiminęs jaunųjų plungiečių kelionę į tarptautiniu vadinamą Pamaskvėje vykstantį festivalį „Novyj mir“.
O juk, rodosi, pereitais metais jam jau buvo priveržti visi liberaliai išlaisvėję varžteliai, kai jo miesto jaunuolių delegacija tame menų festivalyje susitiko su visai nemeniška, Kremliaus šeriama propagandine baikerių organizacija „Naktiniai vilkai“.
Matyt, liberalų galvose telpa daugiau varžtelių, nei normalių žmonių, ir kai kurie liko nepriveržti, nes ne tik vėl buvo nutarta siųsti jaunimą į tą festivalį, bet meras dar ir mėgino iškreipti tiesą, nuslėpdamas savo asmeninius susitikimus (susitikimą?) su „Naktiniais vilkais“.
Be to, tik su atsipalaidavusiais varžteliais galvoje buvo galima nepastebėti, kaip palaipsniui tame tarptautiniame festivalyje mažėja tarptautiškumo: prieš keletą metų (po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos) iš festivalio dingo Lenkijos ir Ukrainos atstovai, o dabar neliko ir vokiečių. O kas liko? Liko baltarusiai, latviai iš Tukumo miestelio, na, ir nepamainomi plungiškiai. Kokia garbė, a niaaa?
Ir nei Plungės merui, nei kitiems miesto vadovams tiek anksčiau, tiek dabar neatėjo į galvą mintis, jog garbingiau ir pilietiškiau būtų – turint galvoje Lietuvos valdžios viešai deklaruojamą Ukrainos palaikymą, – solidarizuotis su ukrainiečiais ir lenkais, nei su baltarusiais?
Apie latvius nekalbu dėl ypatingos jų demografinio kontingento nacionalinės sudėties… Todėl atsigręžiu į Lietuvą ir svarstau: gal paskendę karbauskininkų apsibaksnojimuose su gabrielandsbergininkais, būsime pražiūrėję vietinės reikšmės geopolitinį akibrokštą: Plungės ir Skuodo atsiskyrimą nuo Lietuvos?
Rusiška agresija
Mat, ne tik Plungė, bet ir Skuodas negali atsispirti Rusijos žavesiui, ir tebetęsia dar sovietmečiu užsimezgusius draugiškus santykius su Chakasija (Rusijos federacija).
Ir kaip tik šiemet, kai Rusija atsisakė išduoti vizas jau daug metų rengiamos ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyviams, Skuodo savivaldybės atstovai, vadovaujami vicemerės Daivos Budrienės, lyg niekur nieko, šventiškai pasidabinę, su gražiai žydinčiais kardeliais rankose pritūpė Chakasijoje, pagerbdami čia gimusį, Latvijoje žuvusį, Skuode palaidotą Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Čebodajevą.
Šis lietuvių gestas padarė tokį didelį įspūdį Rusijos visuomenei, jog jį transliavo pagrindinis Rusijos televizijos kanalas „Rossija“.
Agresyvioji Rusija
Iš pradžių, sovietmečiu, su chakasais ‚broliavosi‘ moksleiviai. O jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą, santykiai peraugo į aukštesnį, politinį lygmenį: į Chakasiją su oficialiu vizitu išsiruošė Skuodo savivaldybės delegacija.
Beje, atsitiktinumas, ar ne, bet Skuodo Savivaldybės tarybos meru anuomet buvo Stasys Vainoras, Liberalų sąjūdžio narys (sic! – J.L.). Ir nors dabar Skuodo meras yra TS-LKD partijos narys Petras Pušinskas, tradicine tampanti jo partijos ideologinė giminystė su liberalais sužaidė su meru Pušinsku savo nelemtą žaidimą: Rusijos trauka pasirodė stipresnė už pilietines vertybes ir valstybės interesus.
Mąstant valstybiškai, po Rusijos valdžios akibrokšto „Misijai – Sibiras“ vienintelė pateisinama tokios oficialios delegacijos vizito į Rusiją priežastis ir tikslas, nemenkinantis Lietuvos valstybės orumo, galėjo būti tik lietuvių tremtinių kapaviečių lankymas ir tvarkymas.
Vienok skuodiečių delegacijos tikslas, kad ir kaip dabar besiaiškintų Skuodo valdžia, buvo anaiptol ne toks, o kitoks: „2018 m. vasario 14 d. gautas kvietimas dalyvauti Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos Askizo rajono šventėje „Tun pairam“, pranešama „Paaiškinime dėl Skuodo rajono delegacijos vizito Rusijos federacijos Chakasijos respublikoje“.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Vizito programa, sprendžiant iš žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, nebuvo suderinta, apie tremtinių kapų lankymą ir kapaviečių tvarkymą nė neužsiminta, todėl „Paaiškinime…“ įterpta frazė apie tai, kad nutarta, jog “šventėje reikėtų dalyvauti ir atstovauti Skuodo rajonui, orientuojantis tik į kultūrinius ir istorinius aspektus“ skamba mažų mažiausiai politiškai infantiliai.
Ne ta šalis pasirinkta, ir ne toks šiandien mūsų šalių abipusis aktualusis valstybinis – politinis kontekstas, ponai rajoninės reikšmės politikai, kad galima būtų tikėtis išvengti anos pusės politinių provokacijų!
Neišvengė jos Plungės jaunimėlis, neišvengė jos ir Skuodo savivaldybės delegacija. Todėl teisus yra Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Laurynas Kasčiūnas, įžvelgiantis išankstinio pasirengimo vizitams į Rusiją trūkumą bei į ją keliauti užsimaniusių lietuvių kritinio mąstymo stoką.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, dar pernai, po „Naktinių vilkų“ surengtos provokacijos Plungės kolektyvui, buvo parengtos rekomendacijos savivaldybėms, kaip bendrauti su Rusijos miestais ir nepatekti į propagandos pinkles. Tačiau ar kas nors pasidomėjo, ar rekomendacijos savivaldybes pasiekė? Ar jos buvo privalomos, ar tik pateiktos kaip laisvai pasirenkamas pasiūlymas?
Atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo pasikartojantys akibrokštai, savivaldybių politikai mažiau nei menkai nutuokia tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių vingrybėse, Užsienio reikalų ministerijai reikėtų imtis reguliaraus savivaldybių lygio politikų bei kultūros ir švietimo darbuotojų, kolektyvų ryšių su Rusijos federacija koordinatoriaus vaidmens. Antraip mes vėl ir vėl kaip sušlapę šunys purtysimės nuo valstybiškai mąstyti nenorinčių ar nesugebančių politikų verdamos jovalo…
Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame Gedulo ir vilties dienos bei Okupacijos ir genocido dienos minėjime kalbėjo bendrijos „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė. Skelbiame jos tekstą.
1989-ieji – romantiškojo Atgimimo, patriotinių dainų ir kalbų metai. Nors pirmosios kalbos apie politinius kalinius ir tremtinius buvo tylios, tarp artimų žmonių, laikui bėgant, prabilome. Aktyvesnieji ieškojo buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kalbino juos, rinko ir kaupė duomenis. Pamažu suvokėme, po kokius didžiulius Sibiro taigos, tundros ir amžino įšalo plotus buvo išblaškyti geriausi mūsų tautos sūnūs ir dukros. Atsiskleidė neregėtas kančių ir mirčių mastas. Drąsiausi ir atkakliausi suskato organizuoti vienminčių būrius ir vykti į atokiausias vietoves, kuriose buvo daugiausia sovietinio genocido aukų.
Neseniai Seime buvo pristatyta Ruta Sepetys (akivaizdus pavyzdys, kaip Vakaruose iškraipomi lietuviški vardai ir pavardės) knyga “tarp pilkų debasų” – romanas apie 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių kančias Sibire.
Renginyje buvo apgailestauta, kad įvairių Europos šalių jaunimas labiau domisi šia Sovietų Sąjungos nusikaltimų tema negu lietuvių vaikai, kurių seneliai ir proseneliai patyrė Vakaruose nelabai girdėtą, nutylėtą genocidą. Ten vyrauja nuomonė, kad masiškai buvo naikinami tik žydai.
