Nutrūko ketvirtį amžiaus trukęs kapų paieškos ir inventorizacijos procesas


Print

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame Gedulo ir vilties dienos bei Okupacijos ir genocido dienos minėjime kalbėjo bendrijos „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė. Skelbiame jos tekstą.

1989-ieji – romantiškojo Atgimimo, patriotinių dainų ir kalbų metai. Nors pirmosios kalbos apie politinius kalinius ir tremtinius buvo tylios, tarp artimų žmonių, laikui bėgant, prabilome. Aktyvesnieji ieškojo buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kalbino juos, rinko ir kaupė duomenis. Pamažu suvokėme, po kokius didžiulius Sibiro taigos, tundros ir amžino įšalo plotus buvo išblaškyti geriausi mūsų tautos sūnūs ir dukros. Atsiskleidė neregėtas kančių ir mirčių mastas. Drąsiausi ir atkakliausi suskato organizuoti vienminčių būrius ir vykti į atokiausias vietoves, kuriose buvo daugiausia sovietinio genocido aukų.

1989-aisiais Lietuvos moksleiviams buvo organizuota pirmoji ekspedicija į Sibirą, į Irkutsko sritį. Vadovas Arvydas Kalėda. Daugiau kaip 60 ekspedicijos dalyvių, pasipuošusių trispalvėmis kepurėmis, pasklido abipus geležinkelio Taišetas-Irkutskas ir nuo Irkutsko iki Kačiugo, esančio ant Lenos kranto. Moksleiviai tvarkė kapines – nuo kapų rovė krūmus ir piktžoles. Grupių vadovai braižė kapinių schemas, aprašė kapus, lankė archyvus ir rinko duomenis apie tremtinius.

1990-aisiais ekspedicija organizuota į pietinę Krasnojarsko krašto dalį, Chakasiją. 1991-ieji – tautos susitelkimo, laisvės gynimo ir skaudžių išgyvenimų laikas, taip pat 1941-ųjų metų birželio tremčių skaudus 50-metis. Reikėjo vykti į Altajų, į kurį 1941 m. buvo atgabentos pirmosios mūsų tautos masinio trėmimo aukos. Šią ir 1992-aisiais metais organizuotą ekspediciją į Buriatiją organizavo ir rėmė Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komitetas. Tokia buvo pradžia…

Ji nebuvo lengva, nes nuolat teko susidurti su finansinėmis, organizacinėmis ir kitomis problemomis. Tai paskatino įkurti visuomeninę organizaciją – bendriją „Lemtis“. Bendrijos tikslas – surinkti, išsaugoti ir propaguoti sovietinės okupacijos metais represuotų Lietuvos piliečių kultūrinį ir materialinį palikimą. Bendrija vykdė ir vykdo lietuvių tremties ir kalinimo vietų paieškos ir ten surastų kapinių ar palaidojimo vietų inventorizaciją, ir jau inventorizuotų kapų ir paminklų tvarkymo ir remonto darbus. Inventorizaciją vykdė vienas, kai kuriais atvejais, du žmonės, o kapų tvarkymo darbus, priklausomai nuo lėšų ir darbų apimties, atlieka 4-8 žmonės.

Bendrijos pirmininku nuo jos įkūrimo dienos yra Antanas Sadeckas, kuris pats dalyvavo 9-iose ekspedicijose… ir kokiose ekspedicijose… tada visam mėnesiui imdavo maistą iš Lietuvos. Prie būtino inventoriaus reikėjo palapinių, drabužių, avalynės, darbo įrankių. Kuprinės sverdavo apie 30 kg.

1993-1994 m. ekspedicijas rėmė LR Susisiekimo ministerijai pavaldžios įmonės. Tačiau nuo 1995-ųjų iki 1999-ųjų metų bendrijos veikla ruseno palaikoma tik entuziastų. Nepaisant to, per pirmąjį veiklos dešimtmetį pavyko suorganizuoti septynias ekspedicijas. Altajuje, Krasnojarsko krašte, Irkutsko srityje ir Buriatijos respublikoje buvo aplankyta apie 150 tremties ir buvusių lagerių vietovių, surastos 121 kapinės. Jos inventorizuotos, filmuotos, fotografuotos.

Siekiant ir toliau organizuoti ekspedicijas į tremties ir kalinimo vietas, vykdyti kapinių inventorizaciją, reikėjo rimtos valstybinių institucijų paramos. Nuo 2000-ųjų metų pagrindine bendrijos „Lemtis“ organizuojamų ekspedicijų rėmėja tapo LR Kultūros ministerija. Ji, su pertraukomis, rėmė iki šių dienų. Šiemet parama nebuvo skirta… Nutrūko ketvirtį amžiaus trukęs kapų paieškos ir inventorizacijos procesas, o liko tiek nedaug… apie 10-15 proc. iš visų iki šiol išlikusių tremties vietų. Nuo 2000-ųjų iki 2013-ųjų metų suorganizuotos 22 ekspedicijos. Ne kartą aplankyta Komija, Sverdlovsko, Tiumenės, Tomsko, Irkutsko sritys, daugelis Krasnojarsko krašto rajonų, Permės kraštas, Chakasija, Altajaus kraštas ir Altajaus respublika, Buriatija, Lenos delta ir dalis Jakutijos rajonų. Surasta ir inventorizuota apie 300 kapinių. Bendrijos pirmininkas Antanas Sadeckas, siekdamas, kad kuo platesnis žmonių ratas, ypač moksleiviai, susipažintų, žinotų ir nepamirštų, kad ir tolimame Sibire yra palaidota tūkstančiai tautiečių, ėmėsi iniciatyvos apibendrinti sukauptą medžiagą ir parodyti ją plačiajai visuomenei.

Taip 2001-aisiais metais pasirodė pirmasis foto albumas „Negrįžusiems“. Į minėtą rinkinį buvo sudėtos 1989-2000 metų ekspedicijų fotografijos iš Irkutsko srityje, Chakasijoje, Altajuje, Krasnojarsko krašto ir Buriatijos rajonuose aplankytų kapinių. 2003-iaisiais metais buvo išleista knyga „Obels žiedų ašaros“. Šioje knygoje aprašytos sunkios tremties ir kalinimo sąlygos, Sibire gyvenusių ir tebegyvenančių lietuvių likimai, lietuviškų kapinių ir jose esančių kapų būklė.

2004-aisiais metais išleista dar viena knyga – „Tėvyne, ilgesy miriau“. Tai dokumentinis leidinys, kuriame publikuoti tremties vietovių žemėlapiai, lietuviškų kapinių schemos, tremtyje gimusių ir mirusių sąrašai.

Be minėtų leidinių, bendrijos „Lemtis“ narys – nuo 1989 metų ekspedicijų dalyvis, nuo 2001-ųjų – ekspedicijų organizatorius ir vedlys – Gintautas Alekna – per pastaruosius penkiolika metų suorganizavęs 22, o per 25-erius metus dalyvavęs ir vadovavęs net 42 ekspedicijoms į Sibirą, sukūrė keletą dokumentinių filmų tremties, aplinkos apsaugos ir kultūros paveldo temomis, sukaupė apie 30 tūkst. nuotraukų, parengė ne vieną kilnojamąją fotografijų parodą, sukaupė apie 150 val. įvairiais formatais nufilmuotos medžiagos, iki šiol aktyviai dalyvauja krašto renginiuose.

Šiemet, minėdami bendrijos „Lemtis“ veiklos 25-metį, galime tik pasidžiaugti nuveiktais darbais ir unikaliais rezultatais.

Bendrijos nariai per 25 metus dalyvavo 42 ekspedicijose, aplankė beveik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos, tai sudaro apie 90 proc. visų išlikusių tremties vietų. Jie Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso išbuvo apie 700 dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo virš 400 000 km., aplankė apie 1000 tremties vietovių, apie 400 kapų ir kapaviečių. Didelė dalis užfiksuotų kapų ir kaimų jau yra sunykę, o juostose įamžinti tremtiniai – mirę.

Ilgalaikė bendrijos „Lemtis“ veikla – unikalus nevyriausybinės organizacijos ir entuziastų, matančių tame prasmę, veiklos pavyzdys. Padėkos žodžius šiandien tariame buvusiems ir esamiems ekspedicijų vadovams ir jų dalyviams, dėkojame buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, jų artimiesiems už nuolatinį palaikymą.

Liūdina, kad bendrijos atliktų darbų mastas kol kas pilnai nesuvoktas ir neįvertintas. Gintautas Alekna pernai Sibire išbuvo virš trijų mėnesių – pirmoje vasaros pusėje vadovavo trims ekspedicijoms, kurių metu buvo sutvarkytos 7 kapinės, padaryta ir pastatyta 12 naujų kryžių. Vėliau keliavo vienas – aplankė ir inventorizavo apie 60 naujų tremties vietovių. Šiai, 2014 metų vasarai suplanuoti darbai, negavus finansinės paramos, matyt, taip ir liks neįgyvendinti.

Sibiro kapinės – neįprastas, gilus, daugialypis mūsų tautos simbolis, kurtas svetimoje aplinkoje. Sibiro kryžiai ir antkapiai – tai svetimoje žemėje sukurta mūsų tautodailės dalis, rodanti lietuvių pagarbą mirusiems. Deja, jų savitumai mažai tyrinėti. 2004 m. Lietuva ratifikavo Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuria įsipareigojo dokumentuoti, saugoti ir puoselėti kryždirbystę ir kryžių simboliką. Ar tremties vietose pastatyti kryžiai ne Lietuvos kryždirbystės dalis?

Bene dešimtmetį buvo rengiamas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos vyriausybių susitarimas dėl karių ir civilių karo ir represijų aukų kapaviečių, tačiau šiandien tegalime konstatuoti liūdną faktą – lietuvių kapinės Sibire paliktos užmarščiai. Jų nesaugo jokie teisės aktai, tarpvalstybiniai susitarimai ar įsipareigojimai. Jas negailestingai naikina laikas, gamta, vietos gyventojai. Ant šių kapinių ganosi gyvuliai, tiesiami keliai, statomi ištisi naujų gyvenviečių kvartalai, jas paslepia statomų hidroelektrinių užtvankų vanduo.

Jeigu skiriama lėšų, bendrijos nariai per metus sutvarko keletą kapinių: apjuosia nauja tvora, išvalo teritoriją, atstato senus ir pastato kelis naujus kryžius. Tuo tarpu kitos dešimtys, esančios šalia tvarkomų ir tolimuose rajonuose, negrįžtamai nyksta. Taigi dabartinės ekspedicijos – tai laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo.

Tokia situacija suponuoja labai aiškų ir konkretų uždavinį mums visiems – ryžtis ir priimti sprendimą, kuris labai aiškai reglamentuotų Sibire likusių tremtinių ir buvusių politinių kalinių kapų priežiūros klausimą. Ryžkimės jau dabar. Ne dėl savęs, dėl augančios jaunos kartos, kad jie turėtų galimybę skaudžias istorijos pamokas mokytis gyvai, Sibiro platybėse prisiliesdami prie samanoto lietuviško kryžiaus ir suprasdami, kokią brangią kainą proseneliai ir seneliai sumokėjo už jų laisvę.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: bendrijos „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė.

2014.06.14; 19:41


Prisijunkite prie diskusijos