Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą kolegiškam pokalbiui ir išsiaiškinti tokio jų protesto priežastis.
Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti tokie Centro gen. direktoriaus pakvietimai:
„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen.”
Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimą ignoravo.
Centro gen. direktorius prof. dr. A. Jakubauskas apgailestauja, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro problemomis, išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpsinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
Kovo 31-oji Azerbaidžanui – Gedulo diena. Kodėl ši pavasario diena paženklinta Juoduoju kaspinu? Atsakymą rasime analizuodami Azerbaidžano istoriją, tiksliau tariant – 1918-ųjų įvykius.
1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau jiems mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“.
Žodžiu, 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.
Gubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. 2016 metai. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo pabaigoje – balandžio pradžioje gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių. Išpuoliai prieš azerbaidžaniečius rengti ir kituose miestuose, regionuose – Šamachoje, Lenkarane, Nahyčevanėje, Karabache…
Ko siekė pogromų organizatoriai? Jų tikslas – užgrobti kuo daugiau žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai troško iš Baku, Gubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžaniečius persekiojo visame Azerbaidžane.
Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1916-aisiais metų surašymai skelbia, kad Gubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – mažumos. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Gubos rajonuose gyveno 64,15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Guboje buvo labai mažai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Guboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Prieš Azerbaidžaną buvo pradėtas pats tikriausias karas. Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo visas žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!
Gubos gyventojų portretai. Slaptai.lt nuotr.
Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.
Beje, azerbaidžaniečių istorikams gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.
2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas.
Azerbaidžaniečiai. Gubos muziejaus nuotrauka
Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė muziejų. Specialus įsakas pasirašytas 2009-aisiais.
Gubos jaunimas. Gubos muziejaus eksponatas
„Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Guba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Gubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Gubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Gubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, ji vis tiek prasiverš į paviršių. Kadangi nuslėpti tiesos neįmanoma.
Štai kodėl kovo 31-oji Azerbaidžane paskelbta Gedulo diena.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas penktadienį Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse pagerbė Tuskulėnų aukų atminimą.
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai įnešė vainiką, buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės.
Ši diena skirta atminti ir pagerbti 1944-1947 m. NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsiuose kalintiems, kankintiems ir vėliau nužudytiems 767 asmenims, kurių palaikai buvo slapta užkasti Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tik 7 žmonių palaikai buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio genocido aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. buvo perkelti į koplyčią-kolumbariumą.
Visą dieną, nuo 10 val. iki 18 val., lankytojams atverta koplyčia-kolumbariumas, nemokamai galima susipažinti su ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Apsilankyti bus galima ir rugsėjo 28-ąją.
Minint nužudytųjų atminimą surengta apžvalginė ekskursija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, vyko edukacinis žaidimas „Atrask Tuskulėnų dvaro lobį!“.
Prieš 75 metus, 1944 m. rugsėjo 28 naktį, į Tuskulėnų dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų lavonų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę. Taip prasidėjo tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija.
Į Tuskulėnų masinę kapavietę buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajovos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltinti karo ar kriminaliniais nukaltinimais, nusikaltimu žmoniškumui, dalyvavimu Holokauste.
Dauguma šių aukų – 613 – buvo kaltinti pačiu absurdiškiausiu sovietiniu kaltinimu – Tėvynės išdavimu.
Labai įvairios ir aukų tautybės: 559 lietuviai (sudaro beveik tris ketvirtadalius), 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, taip pat armėnas, čiuvašas, estas, uzbekas, osetinas, totorius, udmurtas.
Daugiausia aukų Tuskulėnuose užkasta 1945 m. kovo 2 d. – 42 žmonės ir kovo 21 d. – 45 žmonės. Buvo žudoma ir per lietuviams svarbias šventes: per 1945 m. Kūčias nužudyta 15, per 1946 m. Kalėdas – 17 žmonių.
Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, 4 kaliniams – po penkis kartus ir 2 kaliniams net po šešis kartus.
Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu 1947 m. kovo 26 d. jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.
Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas bei užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama. Archeologinių tyrimų metu duobėse rasta butelių duženų ir kamščių: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant aukų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudysčių metu buvo skiriami iš NKVD-MGB-KGB biudžeto.
Nužudytieji buvo užkasami arba visiškai nuogi, arba tik su apatiniais drabužiais. Tai buvo daroma dėl dviejų priežasčių: stengiantis nuslėpti nužudytųjų tapatybę bei apiplėšimo tikslais. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.
Iš NKVD-istų susirašinėjimo matyti, kad Tuskulėnų dvaras pirmiausia buvo pasirinktas dėl to, kad yra miesto teritorijoje: „atsižvelgiant į nepaprastai įtemptą padėtį Lietuvos SSR“ – bijota, kad nakties metu už miesto vežant nužudytųjų palaikus gali užpulti partizanai. Taip pat Tuskulėnai buvo netoli šaudymo vietos – KGB kalėjimo ir tuo pačiu pakankamai nuošali vieta.
Kaip masinė kapavietė Tuskulėnai naudoti iki 1947 m. balandžio 16 d., nes gegužės 26 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme. Nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti, bet aukos jau buvo užkasamos Našlaičių kapinėse.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro duomenimis, archeologinių tyrimų metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais. Antropologams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus. 2004 m. sovietinio teroro aukų palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą amžinojo poilsio vietą – koplyčią-kolumbariumą.
Rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių KGB rūmų cokolyje, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta ekspozicija – pernai rudenį joje apsilankęs popiežius Pranciškus sakė buvęs ypatingai sukrėstas.
Dėl 2012 metų gegužės 17-osios dienos Jūsų šeimoje įvykusios tragedijos sunku surasti paguodos žodžių…
Jų nėra. Gerbiama p. Neringa, ką tektų bepatirti, kokius nepagrįstus, neteisingus kaltinimus, nusikaltėlių bendrininkų primetamus Jums ir Jūsų artimiesiems, tektų išgirsti, teguodžia ir bent šiek tiek Jus visus suramina žinojimas, kad Jūsų sąžinė rami, jog padarėte viską, kad apgintumėt mergaitę.
Deja, prieš šitokio masto smurtą, prievartą ir chuliganiškus veiksmus atsilaikyti nebuvo įmanoma. Kaip dažnai pildosi poeto V. Mykolaičio-Putino posmuose išsakyti žodžiai:
“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.
Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.
Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.
Neseniai Seime buvo pristatyta Ruta Sepetys (akivaizdus pavyzdys, kaip Vakaruose iškraipomi lietuviški vardai ir pavardės) knyga “tarp pilkų debasų” – romanas apie 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių kančias Sibire.
Renginyje buvo apgailestauta, kad įvairių Europos šalių jaunimas labiau domisi šia Sovietų Sąjungos nusikaltimų tema negu lietuvių vaikai, kurių seneliai ir proseneliai patyrė Vakaruose nelabai girdėtą, nutylėtą genocidą. Ten vyrauja nuomonė, kad masiškai buvo naikinami tik žydai.
