“Aš sėdėjau prie vieno stalo su Brežnevu, Gromyka, kitais Politinio biuro nariais ir daug sužinojau apie šiuos žmones, Sovietų Sąjungos šeimininkus. Aš pamačiau, kaip greitai jie išsižada savo žodžių, keičia nuomonę. Supratau, kad veidmainyste ir moraliniu nuosmukiu persunkta kiekviena jų kūno lastelė. Supratau, kaip toli jie nuo liaudies, kuriai vadovauja.
Gromyka, pavyzdžiui, Maskvos gatvėmis pėsčias nėra vaikščiojęs beveik 40 metų! Ir visi kiti nebuvo geresni. Paauksuotame, pašvinkusiame ore, mirusiame Kremliuje jie įrengė savotišką muziejų, paauksuotą, bet suakmenėjusį, kaip musė gintaro gabale. Ir tie, kurie savo gyvenimą paskyrė šio muziejaus reliktų ir eksponatų išsaugojimui, bandė įdiegti sovietų liaudžiai tikėjimą sistema, paremta utopiniu mitu…
Kur kur, o Kremliuje buvo visiškai neįmanoma ieškoti tokių dalykų, kaip atvirumas, garbingumas ir tiesa”.
Continue reading „Arkadijus Ševčenka žinojo “viską apie viską””
