Kaja Kallas. EPA – ELTA nuotr.
Talinas, birželio 3 d. (dpa-ELTA). Estijos valdančioji koalicija žlugo po ginčo dėl socialinės gerovės politikos ir dabar ministrė pirmininkė Kaja Kallas turi ieškoti naujos vyriausybės partnerės.
Nuo 2021 metų sausio šalį valdė K. Kallas liberalios Reformų partijos ir kairiosios pakraipos Centro partijos aljansas.
Prieš krizę vyko ginčai dėl išmokų šeimoms ir vaikams įstatymo projekto, dėl jo Centro partija suvienijo jėgas su opozicija. Trečiadienį ji parlamente blokavo vyriausybės įstatymą dėl ikimokyklinio ugdymo.
„Estijai dabar labiau nei bet kada reikia veikiančios vyriausybės, grindžiamos bendromis vertybėmis. Saugumo padėtis Europoje nesuteikia man, kaip ministrei pirmininkei, galimybės tęsti bendradarbiavimą su Centro partija”, – sakė K. Kallas, tai pranešė radijas.
K. Kallas siūlymu, prezidentas Alaras Karisas atleido septynis Centro partijos ministrus. Atleistų ministrų darbą, kol bus sudaryta nauja koalicija, perims kiti ministrų kabineto nariai.
K. Kallas ir jos Reformų partija planuoja pradėti derybas su socialdemokratais ir konservatorių partija „Isamaa“. Pati viena Reformų partija neturi daugumos parlamente – jai priklauso tik 34 mandatai iš 101. Jei derybos žlugtų, žlugtų ir vyriausybė bei tektų rengti naujus rinkimus. Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Per beveik tris dešimtmečius, kai Estija išsivadavo iš byrančios Sovietų Sąjungos, Centro ir Reformų partijos valdė šalį pakaitomis.
Rusijos invazija į Ukrainą išgąsdino tris Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą, kurios visos yra Europos Sąjungos ir NATO narės. K. Kallas sakė tikinti, kad konfliktas „atvėrė visų parlamentinių partijų akis, kaip mums, kaip Rusijos kaimynei, svarbu bendrai suprasti grėsmes“.
Feisbuke ji sakė, kad Estijos ateitį užtikrins ne tik padidėjusios karinės išlaidos, bet ir „mūsų žmonių vienybė bei nepalaužiama valia ginti mūsų nepriklausomybę“.
Nelegalūs migrantai. VSAT nuotr.
Prezidentūra įvertino Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veiksmus nelegalių migrantų krizės metu. Prezidento vyriausiosios patarėjos Astos Skaisgirytės teigimu, krizės pradžioje prastai besitvarkę valdantieji tik po sušauktos Valstybės gynimo tarybos (VGT) ir aiškaus pokalbio su prezidentu ėmėsi rezultatą duodančių ryžtingų veiksmų.
„Jeigu pačioje pradžioje matėme, kad sekasi tvarkytis gana prastai, tai maždaug po mėnesio situacija pagerėjo, kai po sušauktos Valstybės gynimo tarybos ir aiškaus prezidento pokalbio su premjere, vidaus reikalų ministre ir kitais ministrais buvo imtasi ryžtingų priemonių“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė prezidento vyriausioji patarėja.
Pasak jos, labiausiai pasiteisino valstybės taikoma migrantų apgręžimo politika ir fizinio barjero Lietuvos pasienyje su Baltarusija statymas.
„Kelios iš tų ryžtingų priemonių, kaip matome, veikia. Pirmiausia atgręžimo politika ir fizinio barjero statymas“, – teigė patarėja.
A. Skaisgirytės teigimu, fizinį barjerą pasienyje reikėjo pradėti statyti anksčiau.
„Tai, kad barjerą reikėjo statyti jau gerokai anksčiau, buvo daug kartų pasakyta ir labai gerai, kad jis jau pradėtas statyti, gal tik darbai galėtų vykti greičiau, nei jie vyksta. Tačiau jie vyksta, ir tai yra labai svarbu“, – sakė patarėja. Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bet kuriuo atveju, pažymėjo ji, minėtos priemonės duoda rezultatą, nes socialiniuose tinkluose, tikino A. Skaisgirytė, Lietuva nebėra minima kaip perspektyvus kelias nelegaliai migracijai.
„Mūsų žiniomis, jau migrantų socialiniuose tinkluose plinta informacija, kad turbūt šis kelias užsidaro ir yra neperspektyvus. Visa tai mums yra į naudą, nes šiaip ar taip turime jau 4 tūkstančius žmonių, su kuriais reikia kažką daryti. Taigi problema nėra išspręsta, ir jų prieglobsčio prašymai turi būti labai greitai nagrinėjami, turi būti kalbamasi su kilmės šalimis, kaip juos grąžinti atgal“, – apibendrino A. Skaisgirytė.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išryškėjus antrojo Seimo rinkimų turo rezultatams, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) paskelbė, kad imasi iniciatyvos formuoti valdančiąją koaliciją.
„Galima taip sakyti“, – sekmadienį vėlyvą vakarą surengtoje spaudos konferencijoje sakė konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, kalbėdama apie partijos iniciatyvą formuoti naują parlamento daugumą.
Pasak I. Šimonytės ir TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio, dėl valdančiosios koalicijos formavimo pirmiausia bus kalbamasi su Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu.
„Skaičiai leidžia skambintis ir pirmąsias kalbas pradėti“, – sakė G. Landsbergis.
Konservatorių lyderių teigimu, kalbamasi bus su abiem liberaliomis partijomis.
„Pasitikėjimo lygis, kurį sugebėjome sukurti dirbdami opozicijoje tiek su Viktorija (Čmilyte-Nielsen – ELTA) ir jos atstovaujama partija, tiek su Aušrine (Armonaite – ELTA) tikrai leidžia pradėti kalbas, kurios būtų orios, garbingos ir grindžiamos dideliu pasitikėjimo kreditu“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Vis dėlto TS-LKD lyderiai neatmetė tikimybės dėl kai kurių programinių nuostatų bei palaikymo diskutuoti ir su kitomis politinėmis jėgomis.
„Nematau reikalo pradėti kokių nors kalbų dėl koalicijos, tačiau aš manau, kad mūsų siekis, kurį mes skelbėme prieš pirmąjį turą ir po jo – kad būsimoji koalicija ir Vyriausybė turi girdėti ne tik tuos rinkėjus, kurie balsavo už koaliciją sudarančias partijas.
Mes kviesime kitas politines jėgas, jei jos mato, kad jų darbai arba programinės nuostatos gali būti įgyvendintos, (…) prisidėti prie tų darbų, kurie, mūsų nuomone, yra patys svarbiausi Lietuvai“, – teigė G. Landsbergis.
„Tėvynės sąjungai niekada nebūna ramaus laiko bandyti formuoti Vyriausybę“
Kalbėdama apie svarbiausius naujos Vyriausybės ir valdančiosios daugumos laukiančius darbus, TS-LKD sąrašo lyderė I. Šimonytė išskyrė kitų metų valstybės biudžetą ir koronaviruso pandemijos valdymo priemones.
Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Turbūt, kad Tėvynės sąjungai niekada nebūna ramaus laiko bandyti formuoti Vyriausybę. Juokus padėjus į šoną – yra daug klausimų, kuriuos reikėtų spręsti gana sparčiai. Tai yra kitų metų biudžetas, kuris kelia nemažai klausimų, COVID-19 situacija. (…) Akivaizdu, kad didelės ramybės ta situacija nesuteikia, bet, kita vertus, reikia ir nebėgti įvykiams už akių – kad ir kaip ten būtų, šis Seimas dar dirbs dvi su puse savaitės“, – kalbėjo konservatorių sąrašo lyderė.
I.Šimonytė taip pat teigė, kad naujo Ministrų Kabineto nariai turėtų būti kompetentingi, turintys visuomenės pasitikėjimą.
„Kandidatų tikrai turim, bet žiūrėsime, ką gali pasiūlyti ir koalicijos partneriai“, – sakė I. Šimonytė.
Kandidate į premjeres konservatorių įvardijama politikė taip pat teigė, kad, jeigu TS-LKD su partneriais formuotų Vyriausybę, pirmiausia imtųsi koronaviruso pandemijos suvaldymo – siektų kalbėtis su mokslininkais ir priimti „įrodymais grįstus sprendimus“.
Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.
Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.
„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.
Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.
„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.
Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.
„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.
Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.
Po socialdemokratų sprendimo trauktis iš valdančiosios koalicijos Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad dabar „įeiname į politinio nestabilumo etapą“. Pasak šalies vadovės, tikėtina mažumos Vyriausybė bus palaikoma neformalios, margos ir ganėtinai nepastovios daugumos.
„Laukia rimtas atsakomybės egzaminas – ne tik tiems, kurie liks valdžioje, bet ir opozicijai“, – pažymėjo Prezidentė, vertindama šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos priimtą sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Socialdemokratų partijos tarybai šeštadienį balsavus už pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos, šios partijos deleguotiems ministrams ir parlamentinių komitetų pirmininkams teks per savaitę apsispręsti dėl savo pareigų. Tai reiškia, kad Seime ir Vyriausybėje artimiausiu metu turėtų vykti postų perskirstymas.
Šiuo metu aišku, kad Vyriausybėje turėtų nelikti ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus. Ji jau pareiškė, kad laikysis solidariai su partija ir trauksis iš savo užimamų pareigų. Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atvirkščiai – pareiškė, kad liksiąs ministro poste, o trauksis iš Socialdemokratų partijos.
Prezidentė pareiškė nematanti priežasčių keisti ministrą L. Linkevičių. Pasak šalies vadovės, jis yra „profesionalus diplomatas ir patyręs ministras“.
LSDP pirmininko Gintauto Palucko manymu, visi aukštas pareigas užimantys socialdemokratai turėtų palikti postus.
Socialdemokratų deleguota teisingumo ministrė Milda Vainiutė gali likti pareigose, nes ji nėra partijos narė ir jai LSDP sprendimai jai nėra taikomi.
Gresiant socialdemokratų partijos pasitraukimui iš valdančiosios koalicijos, politologas Bernaras Ivanovas neprognozuoja esminių permainų Vyriausybės darbotvarkėje.
Pasak jo, net jeigu ir įvyktų radikalus socialdemokratų atsiribojimas nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, pastaroji turi atsarginį variantą, kuriame svarbus vaidmuo bus skirtas prof. Vytauto Landsbergio vardui.
B. Ivanovo teigimu, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skyriams vėliau šį mėnesį apsisprendus dėl koalicijos, partijos išėjimas galėtų būti formalus, o jos deleguoti trys ministrai liktų Vyriausybėje.
„Daugiausia, kas gali įvykti, tai formalus pasitraukimas ir ministrų palikimas ten, kur jie dabar yra. Manau, kad iš esmės niekas per daug nepasikeis. Tiktai bus galima kalbėti socialdemokratams, kad jie laikosi savo nuostatų, kurios niekam nėra iki galo aiškios“, – antradienį naujienų agentūrai ELTA sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas B. Ivanovas.
Kalbėdamas apie LSDP frakcijos Seime tolesnį darbą, politikos ekspertas teigė, kad ši situacija bus kiek painesnė, bet jis atkreipė dėmesį, jog pati frakcija yra deklaravusi galimybę palaikyti Premjero Sauliaus Skvernelio kabineto veiklą.
„Čia jau įdomesnė istorija. Su LSDP frakcija gali būti taip, kad dalis kažkur pasitrauks, dalis liks, dalis palaikys, dalis nepalaikys. Štai čia chaoso, manau, gali būti. Bet pakartosiu: Vyriausybės darbui situacija frakcijoje neturėtų tokios lemiamos įtakos. (…) Seime gali būti kaip ir visada: vienas dalykas iškeltas į fasadą – savotiškas atsiribojimas, o visai kiti dalykai vyks už to fasado, t.y. įprastas darbas“, – aiškino B. Ivanovas.
Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
VDU dėstytojo teigimu, Ministrų Kabinetas galėtų išlaikyti platų palaikymą Seime, todėl kalbėti apie mažumos Vyriausybę būtų prasminga tik su išlygomis.
„Pagal formalius kriterijus – taip. Bet de facto, manau, tai nebus mažumos Vyriausybė, ji turės pakankamai platų palaikymą Seime ir neturėtų kilti kažkokių ypatingų problemų. O de jure galima vadinti mažumos Vyriausybe“, – kalbėjo politologas.
Paklaustas, ar tuo atveju, jei sužlugtų koalicija, įmanomas glaudesnis socialdemokratų bendradarbiavimas su dabar opozicijoje esančiais konservatoriais, B. Ivanovas teigė tokios galimybės neįžvelgiąs. Pasak jo, realu, kad tuomet valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) spręstų dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio statuso.
„Tada „valstiečiai“ pažadės ir priims pono V. Landsbergio prezidento statusą ir, manau, konservatoriai ant tos džiaugsmingos bangos palaikys Premjerą Saulių Skvernelį, kad ir kur jis vyktų ir ką darytų. Kur kas didesnė tikimybė yra tokia“, – svarstė B. Ivanovas, kalbėdamas apie Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) galimybę palaikyti S. Skvernelio Vyriausybę nesijungiant į koaliciją su „valstiečiais ir žaliaisiais“.
Ekspertas taip pat pabrėžė, kad V. Landsbergio klausimas yra ir vienas iš konservatorių ir socialdemokratų priešpriešos taškų. Kaip žinoma, ši tema pastaruoju metu vėl eskaluojama viešojoje erdvėje.
Atsakomybę dėl dabartinės situacijos koalicijoje B. Ivanovas linkęs perkelti būtent LSDP, kuri „kerta per koaliciją iš peties ir yra problemų priežastis“, kai savo ruožtu Premjeras S. Skvernelis tiesiog vykdantis anksčiau numatytus darbus.
Pasiteiravus, ar yra prasminga kelti klausimą dėl dalyvavimo koalicijoje ir ruoštis trauktis iš valdžios artėjant 2019 m. rinkimų virtinei, politologas pateikė savo versiją.
„Reikalas tas, kad finansinis „pyragas“ (Europos Sąjungos parama. – ELTA) mažėja ir 2020 metai jau ne už kalnų, o, kaip žinoma, kova dėl išteklių yra esminis politinės kovos momentas (…) Toks trypčiojimas, dabartinė situacija jiems tikrai nėra naudinga. Jiems reikia kuo greičiau apsispręsti“, – aiškino B. Ivanovas, turėdamas omenyje socialdemokratų partijos skyrių balsavimą dėl koalicijos.
LSDP skyriai dėl koalicijos balsuoja iki rugsėjo 20 d. Dabartiniais duomenimis, didžioji dauguma jau balsavusių skyrių pasisako už partijos pasitraukimą iš koalicijos.
Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?
Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina.
Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.
Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.
Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.
Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės
Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.
Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.
Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?
Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai
Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.
Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.
Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.
Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.
Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.
Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.
Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.
Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?
Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.
Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.
Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.
Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.
Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.
Laisvieji vilkai ir komanda
Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.
Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.
Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.
Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.
Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.
Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.
Kas toks Viktoras Pranckietis?
Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.
Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.
Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.
Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.
Meilė ir viltis
Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?
Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.
Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.
Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.
Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.
Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.
Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.
Ar partija gali supelyti?
Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.
Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.
Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?
Optimistinis epilogas
Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.
Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.
Po Žolinių vasarai įžengus į paskutinių šiltų dienų gamtoje ir atokvėpio visuomenėje etapą, ramios atostogų mintys iš tolimų ramių ir neramių kraštų grįžta į dabartį ir į Lietuvą, rudens sezoną versle, visuomenėje, vidaus ir užsienio politikoje, visose gyvenimo srityse, numatomų permainų bei jų sukurtų naujų situacijų kryžkeles.
Valstybės gyvenime aktualiausiu tampa valdančiosios koalicijos klausimas, tačiau ar tikrai visiems jis toks svarbus?
Šalies piliečiai, kaip gyveno, taip ir gyvens, užsiims savais rūpesčiais ir iššūkiais, kuriuos turės įveikti, nepriklausomai kokia valdžia, partija, koalicija beįsitvirtintų abiejuose Gedimino prospekto valdžios rūmuose. Susireikšmina tik patys valdantieji.
Štai premjeras BNS naujienų agentūrai apie koalicijos ateitį aiškina: „<…> rimtai kalbant, mes tikrai negalime laukti ir nelauksime, kad būtume pastatyti prieš faktą. Turime daryti viską, kas susiję su Vyriausybės stabilumu ir tuo pačiu valstybės stabilumu, kad išvengtume tokių galbūt galimų politinių krizių“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Skambūs žodžiai, bet ne ant tanko pasilipus, net ne nuo statinės, o iš patogios vyriausybės vadovo kabinėto kėdutės, aidi neįtikinamai ir šiek tiek primena Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojaus Šarikovo pareiškimus, visų gerai prisimenamus iš Vladimiro Bortko filmo tokiu pačiu pavadinimu.
Išraiška, įtikėjimas savo teisingu reikalu akyse, odinė striukė, gūdus sovietmetis, šalia ryžtingai nusiteikusi tų laikų teisingumą ir policijos jėgą įkūnijanti NKVD smogikų grupė. Laimei – tai tik meno kūrinys, nors remiasi tikrais faktais, išskyrus patį šuns sužmogėjimo ir sušunėjimo procesą. Tačiau būtent jis taikliai ir atskleidžia esmę – žmogiškųjų silpnybių stereotipą, patyrus išbandymų valdžia, pinigais ir šlove gundymus. M. Bulgakovo kūrinys tapo nemirtingu, nes Šarikovas amžinas „herojus“ sutinkamas visų laikų civilizacijose.
Kam rūpi ir kam nerūpi koalicijos ateitis
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų paskutinių tyrimų duomenimis – 1/3 valstybės gyventojų galvoja, kad situacija šalyje gerėja, 2/3 – kad blogėja. Kaip jau įprasta – optimistai yra jauni, gaunantys didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turintys, dažniausiai didmiesčių gyventojai, o pesimistai – vyresnio amžiaus, skurdesnes pajamas ar iš viso jokių neturintys, žemesnio išsilavinimo, daugiausia regionų gyventojai. Kadangi į šį klausimą jau daug metų šios aiškiai išsiskiriančios dvi grupės atsako vienodai, tik retkarčiais kinta proporcijos, – tai rodo tą pačią jau daugelį metų besitęsiančią ir nuolat didėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų. Vieniems, kurie turi vilčių ir kol yra jauni, gyvenimas vis metai iš metų gerėja ir gerėja, o kitiems, kurie palaipsniui pereina į brandos ir senatvės amžių, vilčių stiklo pilaitė vis dažniau pradeda aižėti – gyvenimas metai iš metų blogėja ir blogėja.
Pasiruošęs emigruoti. Slaptai.lt nuotr.
Tai, ko gero, atitinka tikrovę, kadangi prie tų 66,66 proc. nepatenkintų iš 100 proc. Lietuvoje gyvenančių apklaustųjų, bemaž nesuklysime pridėję ir 23 proc. emigrantų, kurie šiuo atveju iš vietinės apklausos iškrenta, nors vis dar tebėra jei ir ne mūsų valstybės, tačiau šalies, lietuvių ir kt. pas mus gyvenančių tautų bendruomenės dalimi. Proporcijos grafike juos įskaičiavus tuomet kitaip persiskirstytų – maždaug 1/4 brėžtų gerėjimo kreivę, o 3/4 – blogėjimo, juk Lietuvą mūsų visų gerai pažįstami kaimynai, bičiuliai, giminės, bendradarbiai apleido ne nuo geresnio gyvenimo ir gražių ateities perspektyvų bėgdami.
Tačiau, ko gero, ir pesimistams, ir optimistams visiškai tas pats, kokia bus koalicija Seime ir kokių asmeninių ambicijų turi Lietuvos kelioliktos vyriausybės nariai ir pats Saulius 17-ąsis, Lietuvos premjeras, susirūpinęs, kad gali premjeru nebebūti ir dėl to nukentės valstybės stabilumas. Savo kėdutės sutapatinimas su valstybe, ant kurios galima atsisėsti, ne naujas reiškinys ir Lietuvos politikoje, o ir apskritai – žmogaus ir jo sėdimojo „sosto“ santykiuose.
Perspektyva – juoktis ar liūdėti?
Vis dėlto, paties S. Skvernelio ateities perspektyva – įdomus požiūrio rakursas koalicijos ateities kontekste, juolab, kad per bemaž metus trunkantį valdymą išryškėjo dabartinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančiosios daugumos suformuotos vyriausybės trūkumai ir privalumai bei atsiskleidė, kas yra kas, į politiką įžengusioje naujų žmonių stovykloje.
Pagrindiniai trūkumai – susiję su privalumais. Veržlumas ir entuziazmas, su kuriuo imtasi veiklos, be abejo, priskirtini prie pozityvių dalykų, o trūkumai – dėl vertybių nebuvimo ir kompetencijos stokos – veiklos rezultatai, prezidentės žodžiais tariant, – reformų karikatūros, kurios apima vis didesnes ir didesnes valstybės veiklos sritis. Jeigu karikatūrinio valdymo pradžią taikliai įvardino prezidentė, tai dabar pasekmes, ką reiškia pildyti komediantų užgaidas, patiria vis daugiau ir daugiau valstybės piliečių. Kad turinys, tempas, kryptis keistųsi – nederėtų tikėtis, juk matome premjero nusiteikimą – „negalime laukti ir nelauksime“.
Pokyčiai neišvengiami
Ryžtingumas ir nusiteikimas išduoda, kad jau ir premjero aplinka supranta, jog rudenį koalicija neišvengiamai sudrebės. Socialdemokratai vis labiau suvokia, kad tolimesnis jų buvimas koalicijoje su populistinės retorikos ir pragmatinių interesų sklidinoje marginalų kompanijoje, Europoje populiarių populistinių jėgų atitikmeniu mūsų „Šiaurės provincijoje“, apsiskelbusia „profesionalų“ vyriausybe, gresia partijos identiteto praradimu ir greitesniu ar lėtesniu susinaikinimu.
Pokyčius partijoje jau parodė tai, kad socdemų partijos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas. Kuo geras ar kuo blogas jaunasis partijos vadas, atskira tema, tačiau aišku, kad šios partijos viduje atsirado „protesto balso“ veiksnys, o tai rodo socialdemokratų partijos kaip demokratinės struktūros brandą. Galime palikti socialdemokratijos identiteto ieškoti pačiam partijos pirmininkui su jį palaikančia partijos dauguma, tačiau jau aišku, kad klausimas, kokia valdžios sudėtis Lietuvą valdys toliau, išties pribrendo, nes ta pati arba taip pat – nebevaldys.
Kubikas – Rubikas
Labiausiai tikėtini naujos koalicijos variantai: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga (ar/ir Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo partijomis) arba Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Liberalų sąjūdžio sąjunga (ir/ar Tvarkos ir teisingumo partija, Lenkų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjunga). Tačiau visų šių koalicijų dėlionei prireiktų keleto prie savo kėdžių priaugusių Socialdemokratų frakcijos atstovų, t.y. jei dėl koalicijos sutariama su lenkų frakcija, socialdemokratų reikia daugiau, nes lenkų frakcijoje tik 8 nariai, o jei su liberalais, socialdemokratų reikia tik vieno kito, nes liberalų – 14.
Papildomų frakcijų (partijų) įtraukimas į valdančiąją koaliciją reikštų ir papildomas derybas koalicijos viduje dėl kiekvieno vyriausybės „užsakyto“ sprendimo, o tai reiškia, kad tokia išsiplėtusi koalicija pačiam S. Skverneliui mažai kuo skirtųsi nuo darbo mažumos Seime palaikomoje vyriausybėje. Mažumos vyriausybė be formalios koalicijos sutarties, premjero veiklos laisvės atžvilgiu, gal net būtų patrauklesnė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija, kol jų tikrasis lyderis „išvykęs emocinių atostogų“, nuolankiai bėgioja ant pavadėlio paskui gelbėtoją premjerą, o tas gali tartis su kuo nori ir dėl ko nori, su bet kuria frakcija, po to vykdyti arba nevykdyti susitarimus, pritaikyti juos pagal sau naudingesnius modelius.
Konservatoriai „už minimumą“ pas valstiečiams nedirbs
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir konservatorių santuoka mažai tikėtina. Ji galėjo būti nuo pat pradžių, po Seimo rikimų, o dabar konservatoriai matydami socialdemokratų padėtį koalicijoje, trina rankas, kad likimas juos nuo identiškos nelaimės išgelbėjo. Šiuo metu eiti į valdžią konservatoriams jau ir nėra praktinių motyvų, nes strateginiai partijos tikslai koncentruojasi į prezidento, europarlamento ir savivaldybių rinkimus 2019 m., kur koalicija su šiuo keistu valdančiuoju politiniu dariniu jiems jokių dividendų neatneštų.
Tad mažumos vyriausybė, su bent vienu nepretenzingu partneriu (lenkais arba liberalais), jei visi socialdemokratų frakcijos nariai visgi nuspręstų apsidrausti ir pasilikti su partija, veikti galėtų, tačiau ją labai greitai ištiktų pirmas rimtas iššūkis.
Nors, kaip parodė urėdijų įstatymo ir PVM už šildymą didinimo derybos su konservatoriais – S. Svernelis puikus vertelga ir, kai nėra saistomas kokių nors vertybinių įsitikinimų, gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, tačiau tokia savo elgsena jis išsikasė gana gilią duobę – įkris, išlips ar pasiliks joje – tik laikas parodys, tačiau duobė jau egzistuoja. Mažumos vyriausybė pradėjusi veikti čia pat ir susvyruotų. Net ir oponuojančios Socialdemokratų ir Konservatorių partijos lengvai sutartų, kad laikas skelbti šiam energingajam premjerui interpeliaciją ir, jei nepašalinti, tai bent supurtyti, arba pašalinimą surepetuoti.
Rimtų pretekstų esama. Socialdemokratai įsižeidę dėl jų ignoravimo koalicijoje ir net paniekinančios išdavystės – koalicijos partnerių sutarties su opozicija, – be to, jiems tai būtų proga pozicionuoti save visuomenėje, kaip oponuojančią valdantiesiems politinę jėgą, o konservatorių opozicija – irgi yra įsižeidusi, nes S. Skvernelis pasirodė nesąžiningas derybų partneris – išsiderėtas PVM už šildymą mažinimas vis viena yra padidinimas, kad ir ne toks ženklus, bet nei kiek ne mažiau skausmingas, tad gyventojų, taip pat ir konservatorių elektorato, bus sutiktas nepalankiai.
Kitaip tariant, gudri konservatorių intrigėlė iš mažos pergalės gali tapti nemaloniu danties skausmu, tad interpeliacija premjerui būtų nebloga priemonė, jei danties sutaisyti nepavyks (PVM už šildymą sumažinti iki pradinio lygio), skaudamą dantį ištraukti. Nebent konservatoriai nuspręstų, kad kuo valstybėje blogiau, tuo geriau jiems, nes bus daugiau progų kritikuoti ir leis „valstiečiui“ ir „žaliajam“ S. Skverneliui valdyti ir išdarinėti ką tik tas sumano.
Valstiečių ir lenkų sąjunga
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, gana tikėtinas variantas, kurio atžvilgiu, panašu, kad palankiausiai nusiteikęs ir premjeras. Vis dar turėdamas vilčių pretenduoti į prezidento postą, jis turėtų parodyti save kaip įgalų veikėją kažką nuveikti tarptautiniuose santykiuose. O santykiai su Lenkija yra vienintelė sritis, kur jis gali pasireikšti – tai ir būtų koalicijos su lenkais sutarties pagrindu – pavardžių rašyba ir kt. lenkų tautinės mažumos keliami reikalavimai Lietuvoje.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai kuriems jų S. Skvernelis jau iš anksto, prevenciškai yra pritaręs, nes sprendimai, kai tokia koalicija jau egzistuotų, reakciją visuomenėje iššauks, tad premjeras, norėdamas atrodyti nuoseklus, tam ruošiasi – aiškins, kad „nuo pat pradžių sakiau ir sakau, kad turime daryti ir darome“. Tokia koalicija turi perspektyvą ir netgi ateityje galėtų vadintis Valstiečių ir lenkų sąjunga, vis vien tų „žaliųjų“ partijoje tik „1,5–2,5 žmogaus“, įskaitant veterinarijos gydytoją – Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadą.
„Žaliųjų“ dėmuo valstiečių partijoje kintamas, tad buvusius liaudininkus, vėliau naujuosius demokratus, o dabartinius žaliuosius, tiesiog pakeistų lenkai. Atrodo groteskiškai – tačiau groteskiškų reformų kūrėjams ir kitose srityse juodasis humoras leistinas reiškinys. Suprantama, ką tai reikštų Lietuvos valstybės perspektyvai – nelengvi klausimai. Norėdamas sutelkti maksimalias šalininkų gretas prezidento rinkimams, pretendentas turėtų derėtis ir su kita Lietuvos tautine mažuma – rusais, nors galbūt tai už jį atliktų koalicijos partneriai, kurie per anksčiau vykusius rinkimus, kaip visi prisimena, dalyvavo bendroje Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijoje. Pas lenkus „krikščioniškos šeimos“, kaip ir pas valstiečius „žalieji“, – kintamas dėmuo, skirtas tik rinkimų metu, mažiau politika besidomintiems piliečiams mulkinti.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
Tad kirvis kotą atitiks ir, nors kaip tai nepatraukliai atrodytų didelei daliai visuomenės – jos apatiškumu ir inercija gali pragmatiški Lietuvos politikai pasikliauti, juolab, kad neapatiška ir neinertiška nepatenkintųjų grupė iš Lietuvos jau yra emigravusi, tad nepatenkintieji ir šiuo atveju, ko gero, pasielgs taip pat – emigruos, ir dėl to šiai valdančiajai partijai tik geriau, o ne blogiau.
Valstybės aparato įtakingesni asmenys dėl vykdomos vyriausybės pertvarkos irgi yra eliminuojami, patys išeina, Konstitucijos garantas – prezidentė, ko gero, daugiausia ką darytų, pareikštų garsiai savo nuomonę, tačiau Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo dueto analogo jau niekas nebekvestionuotų.
Tai tik prognozė. Tačiau, kai S. Skvernelis mušasi į krūtinę dėl ne lietuviško raidyno įteisinimo, tokia versija turi teisę egzistuoti.
Valstiečiai ir liberalai – sutapimai ir skirtumai
Kitas variantas – galima Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Liberalų sąjūdžio sąjungos koalicija. Liberalai koalicijoje galėtų daryti tą patį, ką daro dabar, ruošti atsarginius įstatymų pakeitimų projektus valstiečiams ir žaliesiems, kai netyčia valdančių paruoštiems pritrūksta palaikymo, kaip prizą liberalai dar gautų valdyti 1–2 ministerijas – Užsienio, Teisingumo arba Ūkio. Visos jos ne pačios pelningiausios, bet įtakingos, tad perspektyvoje liberalų partijos žmonėms įdirbis praverstų.
Liberalų reputacija – susvyravusi, tačiau jie turi pastovų, ištikimą elektoratą ir – ar jie bus, ar nebus koalicijoje, visuomenės palankumo reitinguose nei daug laimės, nei daug praras. Gal kaip tik šios partijoms veidams būtų daugiau progų dažniau matytis viešajame eteryje, taip pat būtų galimybė išsiderėti iš S. Skvernelio smulkių dovanėlių liberalų merų valdomiems miestams, ypač Vilniui, kur Liberalų sąjūdžio pirmininkas baigia pasimiršti po „nušienautos“ Neries pakrantės gyvatvorių lapais. Vertybinių požiūriu, didžiųjų žemvaldžių ir neoliberaliai nusiteikusių verslininkų atstovų – „progresyvios visuomenės grupės“ požiūriai sutampa, tad tektų tartis tik dėl praktinių dalykų, o šioje srityje jie praktiškai ir sutartų.
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Tvarkos ir teisingumo partija yra galima, didelių skirtumų tarp jų nėra, tik premjerui nenaudingas Rolando Pakso, kaip galimo panašios į jį patį elgsenos politiko aktyvesnis pasirodymas Lietuvos padangėje, nes tokio tipo politikai mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, bet nemėgsta savo veidrodinio atspindžio savarankiškai žeme vaikštančio ir panašiu stiliumi viešai politikuojančio. Tad personalijų lygmenyje derybos tarp šių partijų turėtų strigti, ypač dar prisiminus S. Skvernelio ir Remigijaus Žemaitaičio viešus apsižodžiavimus, tad abiems politikams peržengti antipatijos ribą ir išsaugoti kažką panašaus į savarankiškų, principingų politikų veido kaukes, būtų pernelyg nepaprasta.
Tikslas – suskaldyti Socialdemokratų frakciją
Bėda tik ta, kad koalicija ir su liberaliais, ir su lenkų krikščioniškomis šeimomis, juolab neįtikėtinas susitarimas su Tvarkos ir teisingumo partijos atstovais, neturėtų reikiamos daugumos – 71 balso. Tad norint išvengti nemalonumo derėtis iš karto su dviem naujais koalicijos partneriais, S. Skernelio paakinti valstiečiai visomis išgalėmis stengiasi įtikinti socialdemokratų frakcijos narius žaliųjų teikiama nauda valstybės politikoje, o premjeras netgi pareiškė, kad kai kurie socialdemokratai galėtų išsaugoti postus vyriausybėje, jai socialdemokratų partijai nusprendus iš koalicijos pasitraukti, atskiri frakcijos nariai palaikys vyriausybės vykdomą politiką.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Galimybės, kad žaliųjų pagundoms kai kurie socialdemokratai pasiduos, nemenkos. Socialdemokratų frakcijoje Seime reikšmingą dalį sudaro dar nuo Lietuvos komunistų partijos veiklos tęsėjos – Lietuvos demokratinės darbo partijos laikų tebeveikiantys politikai – Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis ir kt., dar iki susijungimo su naujai įkurta Socialdemokratų partija ir po susijungimo, užėmę ir tebeužimantys aukštas pozicijas partinėje valdžios piramidėje.
Tad galbūt reikiama dauguma Seime, papildyta nors ir nebeturinčia realios atspirties visuomenėje ir rinkėjų palaikymo grupe, gali susidaryti. Koalicijos nutraukimui nepritariantys socialdemokratai Seime sudarytų atskirą ar įsijungtų į Mišrią Seimo narių frakcijos grupę ir turėtų joje daugumą. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sutarus su lenkais, jie išsaugotų bent 2, o gal ir visų 3 ministerijų valdymą savo rankose, o valstiečiams susitarus su liberalais – bent 1 ministerija jiems irgi pasiliktų.
Ar gali susitarti bet kas, su bet kuo?
Sunku spręsti kaip elgsis buvę komunarai, nes iš vienos pusės – tai tik jų asmeninio apsisprendimo reikalas, o iš kitos – nemaža tų pačių socialdemokratų partijos narių dalis, tikėtina, kad bent 20–30 proc., koalicijos nutraukimui nepritars ar apsiribos kompromisiniais pageidavimais – persiderėti koalicijos sutartį, nors ir žinodami, kad partnerių garantijos tik šakėmis ant ražienų paišomos. Nelengvi sprendimai lauks ir naujojo socialdemokratų pirmininko, kuriam jau neužteks turėti ir demonstruoti socialdemokratines vertybes, tačiau reikės subtilesnių, apgalvotų žingsnių – ar atsiriboti nuo partijos sprendimo nepaisančių frakcijos politikų, šalinti juos iš narių ir rizikuoti suskaldyti pačią socialdemokratų partiją, ar rinktis kompromisinius sprendimus, leistis į sudėtingesnes šachmatininkų varžybas.
Iškilminga rikiuotė Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą. Slaptai.lt nuotr.
Teoriškai dar įmanoma ir valstiečių – lenkų – liberalų koalicija, užbaigianti marginalijos Seime suformavimo etapą, tokio darinio privalumai ir trūkumai susidėtų į vieną visumą. Tačiau tuomet kalbant apie dvi Lietuvas atsirastų ne tik ekonominis–socialinis, bet ir teritorinis dviejų Lietuvų veiksnys. S. Skverneliui toks darinys, kaip ir bet kuris kitas, tiktų, tačiau iš jo naudos ir perspektyvos net ir jis vargu ar galėtų tikėtis, todėl šis koalicijos modelis, tikėtina, ir liks tik teoriniu, nebent bus naudojamas tik užsispyrusiems socialdemokratams ar konservatoriams pagąsdinti.
Lietuva Europoje
Tokia mozaika dėliojasi Lietuvos padangėje ir žemėje – socialdemokratų skyriai sprendžia fundamentalų savo partijos ir jos vaidmens valstybėje ateities klausimą, lenkų, krikščioniškų šeimų, liberalų teisingos ir tvarkingos jaunamartės laukia – ar žavingas ir turtingas jaunikis jas pakvies prie altoriaus, o valstiečiai spjaudosi, kad atėjus rudens derliaus nuėmimo sezonui, kruša telkiasi, nuostolių pridarys ir teks traukti žaliuosius iš kišenės, kad netektų per žiemos šalčius juodą plutą krimsti.
Kitame Europos Sąjungos gale, pietuose, situacija ne tokia rami ir problemos kitos. Pilkasis kardinolas turės susirūpinti teisėtos šeimos saugumu, gal net į Lietuvą ją persigabens, bet jam, kaip valstiečių ir žaliųjų partiečiams dėl jo, skirtingi, tačiau kiti rūpesčiai galvoje. Nebent premjeras prisiminęs, kad reikia rodyti iniciatyvą ir tarptautinės politikos supratimą, bandys savo profesinę ilgametės tarnybos policijoje patirtį pasiūlyti ES kolegoms, turintiems didesnių rūpesčių susijusių su naujomis terorizmo grėsmėmis, nei audros vandens stiklinėje prie Baltijos.
Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.
„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.
A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.
„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.
Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.
A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).
Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.
„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.
Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.
Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.
Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.
Vertinant pagal spaudoje skelbiamą informaciją apie tai, kaip Vyriausybė elgėsi galutinių derybų metu, permesdama atsakomybę savivaldybėms bei vengdama susitikimų su „Chevron“, galima tiesiog graudžiai pajuokauti, kad V. Mazuronis tiesiog „prabaliovojo“ sutartį su „Chevron“.
Bet, be abejo, kad didžiausia atsakomybė tenka pačiam Premjerui Algirdui Butkevičiui – jo tiesiog unikaliam sugebėjimui neturėti politinės valios ir vengti politinės lyderystės atsakomybės ten, kur tokia atsakomybė yra būtina. Vyriausybė per pusę metų iki šiol ir nepateikė nuomonės dėl skalūninių dujų gavybos apmokestinimo.
Deja, „Chevron“ išėjimas yra tiesiog didžiausias šios Vyriausybės veiklos, ar neveiklos, „pasiekimas“. Ir šitos valdžios simbolis.
Tai, kas vyksta visą mėnesį po rinkimų, verta meninio filmo, netgi daugiaserijinio, su intrigomis, papirkinėjimais, ašaromis ir džiaugsmais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, pasirengusi aiškiai konfrontacijai su sudaryta naująja valdančiąja koalicija. Paskirtajam premjerui A. Butkevičiui parinkus beveik visus ministrus, ji pareiškė, jog nėra gavusi ministrų sąrašo, kuriam galėtų pritarti.
Tai ji padarė ne kurioje nors oficialioje spaudos konferencijoje ar kokiame nors valdžios renginyje, bet lankydamasi savo buvusioje mokykloje.
Paklausta, ar jau gavo kultūros ministro kandidatūrą, Prezidentė nutarė apie A. Butkevičiaus formuojamą komandą pasisakyti plačiau. „Gal suformuluokim klausimą taip: ar Prezidentė gavo ministrų kabineto sąrašą, kuriam pritaria? Norėčiau pasakyti, tokio bendro sąrašo negavau. Ir todėl visiškai nesvarbu, ar kultūros, ar koks kitoks ministras. Kol kas dekreto pasirašyti dėl Vyriausybės skyrimo negaliu tol, kol negausiu visų kandidatūrų, kurios yra suderintos ir man tinkamos. Ir apie tai žino gerbiamasis premjeras“.
Spalio 14 dieną Lietuvoje vyks Seimo rinkimai. Politikai, o tiksliau jais besidedantys asmenys, sieks pasirodyti susirūpinę valstybės padėtimi, Tautos likimu. Jų tikslas – vėl patekti į parlamentą ir pratempti ketverius metus, nieko rimto nenuveikiant.
Visą mėnesį vyks vangi, nuobodi rinkimų kampanija, kurios metu tiek politikai, tiek rinkėjai neišvengiamai rodys apatiją ir abejingumą. Kaip patarti rinkėjams, už ką balsuoti, kurią partiją pasirinkti, kurios partijos atstovams pritarti? Tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėsime ištisas penkias savaites iki rinkimų.
Įvairias subtilybes verta bus pasvarstyti, kai DIDŽIOSIOS partijos rikiuojasi į DIDŽIĄJĄ KOVĄ, atmesdamos bet kokį padorumą, dažnai siekdamos tik savo siaurų egoistinių tikslų. Faktiškai kitoms partijoms galimybes patekti į Seimą ir į valdžią DIDŽIOSIOS partijos yra panaikinusios gana subtiliais, bet vis dėlto demagogiškais metodais.
Ne, tai nebus komentaras apie homoseksualų teises į šeimą. Manau, turime daug didesnių problemų. Sako, visa Europa stovi ties žlugimo riba, o euras beveik pasmerktas. Jei ne išnykimui, tai bent jau ženkliam nuvertėjimui.
Apokaliptinės pranašystės greičiausiai neišsipildys. Tačiau Europa ir galbūt visas pasaulis akivaizdžiai klimpsta į ekonominio sąstingio fazę. Bent jau tokia tikimybė šiuo metu yra pati didžiausia. Taigi Lietuvai reikia būti pasirengusiai atlaikyti dar vieną smūgį iš išorės. Po 2008-2009 metų krizės visą laiką augęs eksportas, nuo kurio esame labai priklausomi, traukiantis rinkoms, vėl ims mažėti. Sunkiau bus pasiskolinti ir pinigų.
