Į val­džią – bet ku­rio­mis prie­mo­nė­mis


Print

Spa­lio 14 die­ną Lie­tu­vo­je vyks Sei­mo rin­ki­mai. Po­li­ti­kai, o tiks­liau jais be­si­de­dan­tys as­me­nys, sieks pa­si­ro­dy­ti su­si­rū­pi­nę vals­ty­bės pa­dė­ti­mi, Tau­tos li­ki­mu. Jų tiks­las – vėl pa­tek­ti į par­la­men­tą ir pra­temp­ti ket­ve­rius me­tus, nie­ko rim­to ne­nu­vei­kiant.

Vi­są mė­ne­sį vyks van­gi, nuo­bo­di rin­ki­mų kam­pa­ni­ja, kurios metu tiek po­li­ti­kai, tiek rin­kė­jai ne­iš­ven­gia­mai ro­dys apa­ti­ją ir abe­jin­gu­mą. Kaip pa­tar­ti rin­kė­jams, už ką bal­suo­ti, ku­rią par­ti­ją pa­si­rink­ti, ku­rios par­ti­jos at­sto­vams pri­tar­ti? Tai su­dė­tin­gas klau­si­mas, ku­rį nag­ri­nė­si­me iš­ti­sas pen­kias sa­vai­tes iki rin­ki­mų.

Įvai­rias sub­ti­ly­bes ver­ta bus pa­svars­ty­ti, kai DIDŽIOSIOS par­ti­jos ri­kiuo­ja­si į DIDŽIĄJĄ KOVĄ, at­mes­da­mos bet ko­kį pa­do­ru­mą, dažnai siek­da­mos tik sa­vo siau­rų egois­ti­nių tiks­lų. Fak­tiš­kai ki­toms par­ti­joms ga­li­my­bes pa­tek­ti į Sei­mą ir į val­džią DIDŽIOSIOS par­ti­jos yra pa­nai­ki­nu­sios ga­na sub­ti­liais, bet vis dėl­to de­ma­go­giš­kais me­to­dais.

Pa­gal jau se­niai nu­sta­ty­tą rin­ki­mų sis­te­mą, 70 Sei­mo na­rių ren­ka­mi pro­por­ci­niu bū­du pa­gal par­ti­jų są­ra­šus, ki­ta pu­sė – 71 par­la­men­ta­ras – ren­ka­ma tie­sio­giai. Be­je, tai ir­gi es­mės ne­kei­čia. Jei­gu miš­ri sis­te­ma kaž­kiek nau­din­ga ki­to­se ša­ly­se, tai Lie­tu­vo­je jos po­vei­kis tik nei­gia­mas. Sei­me įsi­tvir­ti­nu­sios „par­ti­jos“ nė ne­ban­do keis­ti su­sta­ba­rė­ju­sios sis­te­mos – jos ne­no­ri per­ei­ti į tie­sio­gi­nį vi­sų Sei­mo na­rių rin­ki­mą, nes joms miš­ri sis­te­ma yra pa­ran­ki.

Va­di­na­mo­sios sis­te­mi­nės par­ti­jos (anks­čiau jos sa­ve va­di­no tra­di­ci­nė­mis), t.y. Sei­me jau tu­rin­čios tam tik­rą at­sto­vų skai­čių, jo­kiu bū­du ne­no­ri įsi­leis­ti nau­jų su­si­for­ma­vu­sių po­li­ti­nių jė­gų, ku­rių yra pa­ly­gin­ti gau­su šių me­tų rin­ki­muo­se. Par­ti­jos (liau­dy­je daž­nai va­di­na­mos kla­nais, gru­puo­tė­mis) iš vi­sų jė­gų sie­kia iš­stum­ti nau­jas jė­gas iš vals­ty­bės gy­ve­ni­mo, su­truk­dy­ti joms at­ei­ti į vals­ty­bės val­dy­mą, to­dėl ku­ria­mi ir vyk­do­mi pa­gal „juo­dų­jų tech­no­lo­gi­jų“ prin­ci­pus su­kur­ti pro­jek­tai, ku­rių tiks­las – skal­dy­ti, kel­ti su­maiš­tį, juo­din­ti, šmeiž­ti nau­ją­sias vi­suo­me­ni­nes po­li­ti­nes jė­gas.

Per par­ti­jų na­rius, pa­klūs­tan­čius va­dų įno­riams, vi­suo­me­nei sklei­džia­mi įvai­rūs gan­dai apie blo­gus „nau­jų­jų“ kės­lus, jie va­di­na­mi ap­si­šau­kė­liais, po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo ne­iš­ma­nė­liais, „prie­li­pais“ ir pan., o pas­kiau vyk­do­mas mi­nė­tas skal­dy­mas ir kir­ši­ni­mas. Ki­tas bū­das pa­veik­ti rin­kė­jus, ypač neap­si­spren­du­sius, yra įvai­ria­pu­sis sa­vęs aukš­ti­ni­mas, gy­ri­mas, gel­bė­to­jų iš sun­kios pa­dė­ties vaiz­da­vi­mas.

Net še­šios par­ti­jos da­bar val­do Lie­tu­vą. Val­dan­či­ą­ją ko­a­li­ci­ją su­da­ro Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai (TS-LKD), Li­be­ra­lų są­jū­dis bei Li­be­ra­lų ir cen­tro są­jun­ga ir opo­zi­ci­nės par­ti­jos – So­cial­de­mok­ra­tų, Dar­bo par­ti­ja, „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ (Ma­zu­ro­nio ir Pa­kso) par­ti­ja. Opo­zi­ci­nės par­ti­jos pa­de­da val­dan­čio­sioms įtvir­tin­ti egois­ti­niais tiks­lais sukurtą sis­te­mą.

Vi­sos šios še­šios par­ti­jos vien­bal­siai pri­ėmė įsta­ty­mą dėl Sei­me esan­čių par­ti­jų fi­nan­sa­vi­mo iš biu­dže­to. Pri­ėmė stai­giai, net ne­dis­ku­ta­vu­sios, nes ar­tė­jo rin­ki­mai, rei­kė­jo įtei­sin­ti pi­ni­gų pa­gro­bi­mą. Rei­kė­jo nuo Tau­tos pa­slėp­ti, kad šios še­šios val­dan­čios par­ti­jos grei­tai į ki­še­nes su­si­že­ria iš tė­vy­nės iš­gu­ja­mai Tau­tai pri­klau­san­čius biu­dže­to li­ku­čius. Joms tai bu­vo la­bai nau­din­ga: sa­vo di­de­les ir pla­čias ki­še­nes pa­pil­dė net 20 mln. li­tų. Nors kri­zė taip ir li­ko „ne­su­tram­dy­ta“, o Tau­ta to­liau nyks­ta ir iš­si­vaikš­čio­da­ma, ir at­si­sa­ky­da­ma gim­dy­ti.

Sei­me be­veik 20 me­tų įsi­tvir­ti­nu­sios par­ti­jos tu­ri ne tik iš biu­dže­to aki­mirks­niu pa­si­glemž­tus pi­ni­gus „įtei­sin­ti“. Pa­gal „ko­a­li­ci­nes su­tar­tis“ pa­si­skirs­čiu­sios mi­nis­te­ri­jas, jos val­do, re­gu­liuo­ja ir sa­vo dis­po­zi­ci­jo­je lai­ko mil­ži­niš­kus pi­ni­gų srau­tus. Juk ko­kią mi­nis­te­ri­ją be­paim­tum – ar TS-LKD val­do­mas Už­sie­nio rei­ka­lų, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo, Kraš­to ap­sau­gos, Ūkio, Ener­ge­ti­kos, Že­mės ūkio, Fi­nan­sų, ar Li­be­ra­lų są­jū­džio val­do­mas Kul­tū­ros, Su­si­sie­ki­mo, Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jas, ar li­be­ral­cen­tris­tų val­do­mas Ap­lin­kos, Vi­daus rei­ka­lų, Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jas – vi­sos jos val­do mi­li­jar­di­nes lė­šas, nuo ku­rių biu­dže­to „nu­gny­bus“ net ir ma­žą da­le­lę ga­li­ma tap­ti mi­li­jo­nie­riu­mi. Iš Eu­ro­pos Są­jun­gos gau­na­mas lė­šas per šias mi­nis­te­ri­jas ir­gi ne­sun­kiai per­ve­da sa­vo par­ti­jų „gru­pėms drau­gų“.

Už­tat pa­va­sa­rį ir vy­ko to­kios žiau­rios ko­vos dėl ke­lių vie­nai mi­nis­te­ri­jai pri­klau­su­sių pos­tų – tai bu­vo ge­ne­ra­li­nė re­pe­ti­ci­ja prieš rin­ki­mus. Kai ku­rių mi­nis­te­ri­jų pa­da­li­niai pa­skirs­ty­ti net ke­lioms par­ti­jos „ku­ruo­ti“. Pa­vyz­džiui, ži­no­ma, kad Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jai pri­klau­san­tys ke­liai, oro uos­tai, net­gi fi­nan­suo­ja­mi iš ES, val­do­mi Li­be­ra­lų są­jū­džio, o tai pa­čiai mi­nis­te­ri­jai pri­klau­san­tys „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liai“ yra „drau­giš­kai“, pa­gal se­ną tra­di­ci­ją val­do­mi so­cial­de­mok­ra­tų. Be­je, sa­vo in­ter­ne­ti­nia­me por­ta­le Vy­riau­sy­bės na­rių par­ti­nė pri­klau­so­my­bė ne­nu­ro­do­ma. Gal tai esą ne­svar­bu, nors kaip tik tu­rė­tų bū­ti pir­miau­sia pa­ro­do­ma, kaip ko­a­li­ci­nės Vy­riau­sy­bės „stip­ru­mo“ pa­ma­tas, o ne vi­so­ke­rio­pai sle­pia­ma.

Vi­sos šios še­šios par­ti­jos ren­gia „di­dį­jį šou“ – Sei­mo rin­ki­mų kom­pa­ni­ją, įsi­bė­gė­jan­čią mil­ži­niš­kais šuo­liais. Jau prieš dvi sa­vai­tes še­šios, o tiks­liau, pen­kios par­ti­jos per vie­ną ko­mer­ci­nę te­le­vi­zi­ją su­ren­gė pir­mą­jį „mū­šį“, ta­ria­mą sa­vo po­zi­ci­jų iš­aiš­ki­ni­mą „neišmanėliams“ Lie­tu­vos rin­kė­jams, tar­si jie per ket­ve­rius me­tus ne­bū­tų ma­tę tik­rų­jų val­dan­čių par­ti­jų veiks­mų ir dar­bų.

Pa­pirk­ti ana­li­ti­kai, sek­da­mi pa­pirk­tus te­le­vi­zi­jų lai­dų ve­dė­jus (juk šioms še­šioms par­ti­joms ati­duo­ti tik­rai di­de­li pi­ni­gai, ku­riuos jie ga­li mė­ty­ti už­merk­to­mis aki­mis, nes jie vis vien įkris į ku­rį nors rei­ka­lin­gą krep­šį) tei­gia­mai ver­ti­na kai ku­riuos val­dan­čiuo­sius, nors bū­tent Sei­me sė­din­čių par­ti­jų ly­de­rių ir jų „pa­ta­rė­jų“ pa­si­sa­ky­mai ro­do, kad jie ir to­liau ne­iš­ma­no nei be­dar­bys­tės lik­vi­da­vi­mo ir ma­ži­ni­mo klau­si­mų, nei ver­slo ska­ti­ni­mo, nei ko­o­pe­ra­ci­jos dar­bo rin­ko­je tarp dar­buo­to­jų ir darb­da­vių pro­ble­mų, nei iš vi­so ne­ro­do ko­kio nors eko­no­mi­kos kryp­ties kei­ti­mo­si.

Nors da­bar jie ne­kal­ba (kar­tais net­gi ir nei­gia) apie mo­kes­čių di­di­ni­mą, ta­čiau po rin­ki­mų iš­kart bus di­di­na­mi mo­kes­čiai ir įve­da­mi nau­ji – tai jau se­niai skel­bė pats vy­riau­sias val­dan­čio­sios ko­a­li­ci­jos va­das. Tai reiš­kia, kad to­liau augs emig­ra­ci­ja, o eko­no­mi­ka bus la­bai ne­sta­bi­li. Tad po rin­ki­mų per­mai­nų, eko­no­mi­kos ki­li­mo ar dar­bo vie­tų kū­ri­mo ne­ga­li­ma ti­kė­tis. Per ket­ve­rius val­dy­mo me­tus emig­ra­ci­ja pa­sie­kė to­kį mas­tą, kad gre­sia tau­tos su­ny­ki­mas.

Prie to dar pri­si­de­da blo­gė­jan­tys de­mo­gra­finiai ro­dik­liai – gims­ta­mu­mas pa­sie­kė kri­ti­nę že­mą­ją ri­bą. Te­le­vi­zi­jos „de­ba­tuo­se“ prem­je­ras, at­sto­va­vęs TS-LKD, vis kal­bė­jo apie au­gan­tį eks­por­tą, ta­ria­mai gel­bė­jan­tį vi­są ša­lies eko­no­mi­ką. Po­pu­lis­tiš­kai kal­bė­jo apie kaž­ko­kį eks­por­tą į Ki­ni­ją, In­di­ją, Bra­zi­li­ją, nors ir to­liau tas eks­por­tas labai ribotas – tik į Ru­si­ją ar Bal­ta­ru­si­ją. Bet jei­gu tai di­di­na biu­dže­tą, tai jo­kiu bū­du ne­ati­ten­ka Tau­tai – ji ir to­liau skur­di­na­ma ne­pa­ke­lia­mais mo­kes­čiais, ku­rie, anot prem­je­ro, per­skirs­to­mi ma­žiau­siai iš vi­sų ES na­rių. Tad ar ga­li­ma ko nors ti­kė­tis? Var­gu.

Tai­gi se­no­sios, įky­rė­ju­sios par­ti­jos ri­kiuo­ja sa­vo ka­riau­ną. Ir ne­rei­kia už­si­deg­ti Ku­bi­liaus op­ti­miz­mu, esą jis ir to­liau val­dys, jei ne vie­nas su sa­vo iš­ti­ki­mą­ja par­ti­ja, tai ko­a­li­ci­jo­je su V. Us­pas­ki­cho ar­ba su A. Bra­zaus­ko – A. But­ke­vi­čiaus par­ti­ja. Prem­je­ro ro­do­mas op­ti­miz­mas mums jau įpras­tas – jis tik rin­kė­jams ap­gau­ti. Iš tie­sų jis jau ren­gia­si „su­si­krau­ti če­mo­da­nus“.

Ži­no­da­mas, kad nuo lap­kri­čio jau ne­val­dys Lie­tu­vos, ieš­ko sa­vo drau­gu­žiams šil­tų vie­te­lių, pa­vyz­džiui, sa­vo my­li­miau­sią kanc­le­rį D. Ma­tu­lio­nį ski­ria am­ba­sa­do­riu­mi į Vo­kie­ti­ją bū­tent nuo spa­lio pa­bai­gos, iš­kart po rin­ki­mų. Pa­na­šiai ir su ki­tais sa­vo bi­čiu­liais. Už­tat iš­ti­ki­mas A. Bra­zaus­ko ir G. Kir­ki­lo gin­kla­ne­šys J. Ber­na­to­nis, me­tęs di­plo­ma­ti­nę tar­ny­bą Bal­ta­ru­si­jo­je, kur bu­vo pa­skir­tas po dar­bo Es­ti­jo­je, par­va­žiuo­ja į Vil­nių. Tai­gi, jau da­bar vyks­ta pa­pras­čiau­sias kė­džių per­stum­dy­mas.

Jei­gu tai va­di­na­ma eu­ro­pie­tiš­ku­mu, tai la­bai liūd­na. Bet toks kė­džių per­stum­dy­mas ro­do, kad A. Ku­bi­lius jau ne­si­ti­ki lai­mė­ti (ar su­da­ry­ti „val­dan­čią“ ko­a­li­ci­ją su soc­de­mais, kaip apie tai sva­jo­ja A. Bra­zaus­ko ide­o­lo­gas Č. Jur­šė­nas), jei­gu sa­vo kad­rus iš­siun­čia į „la­bai šil­tas“ kė­des.

Per te­le­vi­zi­ją vis­kas vyks­ta la­bai ge­rai – vi­si auk­sa­bur­niai po­li­ti­kai ma­ži­na be­dar­bys­tę, vys­to ver­slą, kaip pa­pū­gos kar­to­da­mi fra­zę: be­dar­bys­tę ma­ži­na ver­slas, o ne Vy­riau­sy­bė. Vi­si jie vie­nas už ki­tą pro­tin­ges­ni, ener­gin­ges­ni, su­ma­nes­ni. At­ro­do, kad kal­nus nu­vers. Tik ma­to­mas jų ne­są­ži­nin­gu­mas: pa­tys už­im­da­mi ete­rį, nau­jiems kan­di­da­tams už­blo­ka­vo bet ko­kį ke­lią į te­le­vi­zi­ją.

Tai kaip čia da­bar? A. Ku­bi­lius pa­sa­kė, kad, jei­gu bus to­liau vyk­do­mi nu­ma­ty­ti dar­bai, t.y. jei jis bus prem­je­ru, ta­da iki 2015 me­tų su­kur­si­me 50–60 tūkst. nau­jų dar­bo vie­tų. Bet juk jo pa­ta­rė­jas, bu­vęs ūkio mi­nist­ras D. Krei­vys jau 2009 me­tų va­sa­rą su­kū­rė, kaip gy­rė­si, 30 tūkst. nau­jų dar­bo vie­tų. Pa­čia­me kri­zės įkarš­ty­je mi­nist­ras net tiek tūks­tan­čių dar­bo vie­tų su­kū­rė, o da­bar prem­je­ras, pra­šan­tis jam dar pa­lik­ti prem­je­ro pos­tą, per tre­jus me­tus tik vos dvi­gu­bai pa­jėgs vir­šy­ti mi­nist­ro pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Kaž­ko­kia ne­sėk­mė ko­vo­jant su kri­ze ir ma­ži­nant be­dar­bių skai­čių.

Prem­je­ras ir mi­nist­ras – „ste­buk­las“ de­ba­tuo­se pa­mir­šo pa­si­gir­ti, kad jiems ypač se­kė­si di­din­ti be­dar­bių skai­čių – tie­siog per me­tus jie jau vir­ši­jo iki tol pa­siek­tą skai­čių net pen­kis kar­tus. To ir rei­kė­jo lauk­ti, vyk­dant „struk­tū­ri­nes“ per­mai­nas: per tris nak­tis su nuo­lan­kiais sa­vo frak­ci­jos (par­ti­jos) na­riais dau­gu­mai par­duo­da­mų pre­kių ir pa­slau­gų PVM ta­ri­fą pa­di­di­no net pen­kis kar­tus.

Di­di­no to­dėl, kad iš­min­tin­ga­sis ki­ber­ne­ti­nės eko­no­mi­kos spe­cia­lis­tas, fi­nan­sų mi­nist­ras A. Še­me­ta pa­skai­čia­vo: pa­di­di­ni PVM 1 pro­cen­tu – į biu­dže­tą su­plau­kia 660 mln. li­tų per me­tus, pa­di­di­ni 2 proc. – 1620 mln., pa­di­di­ni 3 proc. – 1980 mln. li­tų, t.y. be­veik du mi­li­jar­dai. Tik ki­ber­ne­ti­nis mi­nist­ras ir prem­je­ras ne­pa­skai­čia­vo, kad pa­di­di­nus PVM, t.y. iš pre­ky­bi­nin­kų ir ga­min­to­jų at­ėmus tą mo­kes­čio dy­dį, au­to­ma­tiš­kai su­ma­žės jų pa­čių pa­ja­mos, jie taps skur­des­ni, ne­ga­lės mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mų, bus pri­vers­ti ma­žin­ti dar­buo­to­jų skai­čių, tai­gi pa­di­dės ne­dar­bas.

Ir ne­dar­bas, įve­dus „plokš­čiuo­sius“ mo­kes­čius, ku­riuos jau se­niai pa­sau­lio eko­no­mis­tai yra ne tik su­kri­ti­ka­vę, bet ir pa­smer­kę, pa­di­dė­jo dras­tiš­kai. O kaip gy­ven­ti dar­bo ne­tu­rin­čiam žmo­gui? Už­si­re­gist­ruo­ti dar­bo bir­žo­je ir lauk­ti ma­lo­nės? Taip ir bu­vo da­ro­ma. Bet vėl pra­si­dė­jo di­džiau­sios sank­ci­jos – ne­dar­bo pa­šal­pa esą per di­de­lė, jos ga­vi­mo ter­mi­nas – ir­gi per di­de­lis. Pa­šal­poms bu­vo pa­skelb­tas ne­gai­les­tin­gas ka­ras. Ta­čiau vėl iš­ki­lo di­le­ma – ką da­ry­ti jo­kių pa­ja­mų ne­gau­nan­čiam žmo­gui?

Tik­riau­sias ke­lias yra emig­ruo­ti – Is­pa­ni­jo­je rink­ti braš­kes ar po­mi­do­rus, Ai­ri­jo­je sta­ty­ti na­mus, kur­ti sa­vo fir­mas, Nor­ve­gi­jo­je ap­do­ro­ti su­gau­tą žu­vį. Taip ir pa­skli­do lie­tu­viai po „ša­lis pla­či­ą­sias“. Tik dai­nos lie­tu­viš­kos ten ne­skam­ba – per daug liūd­na ir per ma­ža pa­trio­tiz­mo su­kau­pė per so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją, o ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je kles­ti tik kai­ry­sis li­be­ra­liz­mas, pa­trio­tiz­mas iš­gu­ja­mas iš vi­sų gy­ve­ni­mo sri­čių. Di­din­da­mas emig­ra­ci­ją, prem­je­ras „ma­ži­no“ ne­dar­bą – juk iš­va­žiuo­da­mi į ki­tas ša­lis be­dar­biai dar­bo bir­žo­se ne­si­re­gist­ruo­ja ir pa­šal­pų ne­pra­šo.

O da­bar skel­bia­mas ne­dar­bo su­ma­žė­ji­mas ne toks jau žen­klus – juk emig­ruo­ja­ma ne tūks­tan­čiais, o de­šim­ti­mis tūks­tan­čių ir net šim­tais tūks­tan­čių, o be­dar­bių skai­čius per dve­jus me­tus su­ma­žė­jo vos treč­da­liu. Tik­rie­ji Lie­tu­vos be­dar­biai „sė­di“ (tiks­liau) dir­ba Bri­ta­ni­jo­je, Ai­ri­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Ja­po­ni­jo­je ir dar daug kur, net Aust­ra­li­jo­je, Sin­ga­pū­re, Tai­lan­de, In­do­ne­zi­jo­je, N. Zelandijoje.

Laikraštis „XXI amžius“

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.09.11


Prisijunkite prie diskusijos