Jūsų dėmesiui – dar keletas Slaptai.lt nuotraukų.
Viena iš jų akivaizdžiai išsiskiria. Tai – trijų pirštų kombinacija.
Kam ji skirta, kam ji adresuojama?
2022.02.28; 10:00
valdžia
Algimantas Matulevičius. Ar pasirengę įveikti visus iššūkius?
Neseniai teko kalbėtis su tautiečiu, geru jaunystės laikų prieteliumi. Jis tuo metu su žmonele buvo užsienyje. Išgirdau mane visiškai nenustebinusius žodžius: „… žinai, nors mes stebime, kas vyksta Lietuvoje, bet per atstumą mažiau stresuojame, kažkaip susidaro toks jausmas, kad tai ne su mumis… bet kai prisimename, kad vis tiek reikės grįžti, šiurpas nupurto…”
Panašiai kalba ne vienas bendratautis – emigrantas.
O kaip mąstančio ir neabejingo žmogaus neims stresas, kai tavo mažoje Tėvynėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. Mums aiškina, kad demokratija pats geriausias valdymo būdas. Kad per rinkimus į valdžią išrenkami patys skaidriausi ir išmintingiausi valstybės sūnūs ir dukros ir jie sąžiningai bei garbingai vykdo savo pareigas, kad pateisintų šį didžiulį pasitikėjimą. Nors garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis teisingai pasakė, kad demokratija – nevykusi santvarka (ir čia iš karto pasitaisė), bet nieko geresnio pasaulis nesugalvojo“.
Negalima nesutikti su šio didžiojo žmogaus įžvalga su viena esmine išlyga. Kad ši santvarka neišsigimtų, būtina žmones nuo mažens mokyti joje gyventi. O kaip yra dabar? Kaip tūlas rimtas tautietis pasakytų, palaida bala arba chaosas. Kas pas mus moko būti savivaldybės tarybos nariu, meru, Seimo nariu, ministru, Prezidentu? Galų gale ar mokome, kaip dalyvauti savo valstybės kūrime. LR Konstitucijos 4 straipsnis iškilmingai skelbia, kad valstybės suverenas (t.y. šeimininkas) yra Tauta. Jis gali tiesiogiai ar per savo atstovus tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Kas ir yra politika. Žodynai taip mums paaiškina: politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas, valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus.
Manau, logiška, jeigu tai reikalų tvarkymo menas – tai to savaime per gimimą neįgyjame. Galime tik išmokti. Juk mokomės visų kitų gyvenimiškų dalykų. Dirbti kitus darbus be mokslo negali. O valstybės reikalus tvarkyti, ką paprasčiau? Keista, bet jau beveik 32 atkurtos nepriklausomybės metus vis bandoma įrodyti buvusio proletariato vado Vladimiro Ulijanovo –Leninio tezę, kad jis įrodys, „jog net virėja gali valdyti valstybę“. Mūsuose tai pastoviai įrodinėja tiek save vadinantys kairieji, tiek dešinieji. Bet bent man jie nei prie sovietų, nei dabar to nesugebėjo įrodyti. Nenoriu įžeisti virėjų, nes tai labai garbinga profesija, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Šiandien vietoj to, kad mokyti ir ruošti žmones gerai tvarkyti bendrus mūsų reikalus, elgiamasi atvirkščiai. Jau į parlamentą ruošiamasi rinkti tiesiai po mokyklos suolo. Nors iki 21 metų niekaip negalima spėti užbaigti net bakalauro studijų. Ką jau bekalbėti apie bent šiokią tokią gyvenimišką patirtį ir praktiškai nuveiktus realius darbus. Juk net eilinėms pareigoms darbdavys geriau renkasi jau patyrusį, turintį darbo patirtį, o ne tik po mokyklos. O čia į parlamentą, kuris ne tik įstatymus leidžia, bet privalo atlikti ir visų valstybės institucijų parlamentinę kontrolierę. Kai tai daroma, tik kad kažką pamėgdžioti ar įsiteikti, o ne rimtai valstybės vairą laikyti, tada ir gauname tokį apverktiną rezultatą, kokį stebime. Nesvarbu, kokia partija bebūtų, bet kas pas mus išrenkamas į Seimą. Kokią gyvenimišką patirtį ar svarbių darbų bagažą sukaupę buvę ar esantys ministrai. Vieną kitą surasime. O didesnė dalis net vadovavimo patirties, t.y. darbo su didesniais žmonių kolektyvais, neturi. Beje, yra ir tokių, kurie net normalaus išsimokslinimo nesugebėjo pasiekti, o jau ministrai. Tai gal išvis mokytis nereikia? Ar tai tikrai patys išmintingiausi Lietuvos sūnūs ir dukros ir, be to, ar doriausi.
COVID -19 ne iš dangaus nukrito, o atsirado dėl žmogaus grubaus kišimosi į Gyvąją Gamtą. Nuo to dabar kenčiame visi. Ir galime vieni kitus kaltinti kiek norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Su šia realybe privalome tiesiog susigyventi. Ne politikai nuo ligų išgydys. Politikai privalo mokėti sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri veiktų autonomiškai ir pati adekvačiai reaguotų į iškylančias grėsmes. O tų grėsmių, kaip pranašauja žinovai, dar bus ne viena. Tačiau grėsmių tai yra ir bus, o kur imti gabių politikų? Čia klausimas tikrai vertas milijono.
Juk dabartinių politikų elgesys net trijų krizių (pandemija, hibridinis karas, kainų šuolis) realybėje nebeišlaiko jokios kritikos. Kaip galima būti tokiems elementariai nesuvokiantiems, kad rietis tarpusavyje dabar jau ne tik nebegalima, bet net nusikalstama. Negi neužtenka sveiko proto, jog suprastume, kokios grėsmės pas mus atslinko.
Taip vadinama pabėgėlių krizė čia jau ne tik diktatoriaus A. Lukašenkos, bet ir mūsų politikos strategų atsakomybės dalis. Nors iš tikrųjų tai jau ne pabėgėlių krizė, o pats tikrasis hibridinis karas. Jo formos ir būdai gali būti įvairūs ir ne visi mums iš karto atpažįstami. Mūsiškių atsakomybė glūdi labai paprastame atsakyme. Prieš įsiveliant į kokį nors konfliktą protingas visada numato bent dalį jo pasekmių ir tada sprendžia – verta ar ne. O mūsų užsienio politikos darytojai nusprendė užsiimti (vėl gi matomai iš revoliucionierių pasimokę) eksportuoti liberaliąją demokratiją į Baltarusiją, Rusiją bei dabar dar siūlo ir Kinijai. Tik nesusimąstė, ar Baltarusijos žmones pasiruošę ją priimti. Ar ne primena Afganistano, kur net 20 metų diegėme demokratiją, o jos atsisakyti tautai teprireikė mėnesio. Ne talibai laimėjo. Tauta nepriėmė. Jie negynė tai, kas ne jų. Niekas nesiginčija, kad A.Lukašenka ar V.Putinas diktatoriai, kad jie susidoroja su oponentais. Bet klausimas, ar Lietuvos valdžia yra tam, kad išrinktų/paskirtų Baltarusijos Prezidentą ar ji pagal priesaiką ir Konstituciją privalo rūpintis Lietuvos žmonių gerove.
Juk būti demokratinei santvarkai Baltarusijoje ar Rusijoje gali nuspręsti tik šių valstybių piliečiai. Pati demokratijos samprata tai diktuoja. Tai kodėl mes kaip sovietiniai stachanoviečiai labiausiai spaudėme, kad A.Lukašenkos neliktų. Kai tuo tarpu kitos ES senbuvės tai darė gan vangiai. Ir ką pasiekėme? Ką laimėjome? Nuo mūsų elgesio baltarusiams geriau gyventi pasidarė? Ar A.Lukašenkos nebeliko? Išvada aiški – tiesiog pasielgta karštakošiškai, vaikiškai nesugebant prognozuoti pasekmių.
Tarp kitko, dėl sankcijų, apie kurias čia daug kalbama, bet mažai daroma. Kas įvertino jų pasekmes paprastiems Baltarusijos žmonėms? Juk nereikia būti naiviems, A.Lukašenka asmeniškai nebadaus ir prieglobstį Rusijoje jis turi garantuotą, kaip buvęs Ukrainos kleptomanas Janukovičius. O kad Baltarusija jau Rusijos glėbyje ir kvailiui aišku. Tarp kitko ir oro erdvę į Baltarusiją jau seniai galima buvo jei ne visiškai tai bent gerokai pridaryti. Bet juk reikia dirbti, o ne plepėti. Reikia kiekvienam vadovui daryti konkrečius darbus, o ne tik pareiškimus spaudai ruošti. Juk Irakas neturi sienos su Baltarusija, iš kur daugiausia taip vadinamų pabėgėlių. Aišku, kad lėktuvai su jais skrenda per kitų šalių oro erdvę. Tai kodėl per tiek laiko nesusitarta bent su keliomis valstybėmis, kad tų lėktuvų nepraleistų. Galų gale ES gali dalį nuostolių kompensuoti. Ir šį darbą privalo daryti pats ministras su savo pavaduotojais, o Prezidentas jam padėti paskambindamas tų valstybių kolegoms. Jeigu norime pasiekti konkretų rezultatą, tai dirbkime. Juk bet kokio rango vadovas turi ir dalį tokio darbo, kurį tik pats gali nuveikti ir niekas kitas už jį to nepadarys. Valdžia duota ne tik kabinete sėdėti ir kalbas sakyti, ten reikia ir realius darbus daryti. Bet tai daryti reikia sugebėti. O tai ne kiekvienam duota.
Keistokai stebint situacija atrodo kai kurių mūsų politikų olimpinė ramybė. Toks įspūdis, kad viskas išsispręs savaime. Duok Dieve, kad būčiau neteisus, bet kad tai savaime išsispręs, labai abejotina. Daugiau tikėtinas kitas pavojingesnis scenarijus.Tai greičiau specialiai išprovokuoto karinio konflikto pasienyje grėsmė. Kaip bevadinsime A.Lukašenką, jis mums neligimityvus Prezidentas, o Rusijai atvirkščiai ir jis oficialiai paprašė Rusijos karinės pagalbos. Juk aiškiai kartojasi Sirijos scenarijus. Kai Rusija be skrupulų įsijungė į karą svetimoje šalyje ir JAV su tuo nemaloniu faktu susitaikė. Juk neplaniniai desantininkų mokymai mūsų pasienyje tikrai verčia sunerimti. Matomai tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas.
Kodėl apie tai rašau. Todėl, kad mane ir ne tik mane labai jaudina mūsų visų grandžių keista reakcija į vykstančius procesus. Tuo metu, kada prie mūsų sienų sukaupta hibridinio karo tūkstančiai dalyvių (kažkam tai patogiau juos vadinti pabėgėliais), o už jų realūs ginkluoti kariai, matomai valstybėje negali būti svarbesnių uždavinių kaip suvienyti Tautą. Tačiau norint tai padaryti, bent kažkuriam laikui turi būti atidėtos į šalį mūsuose taip mėgstamos politikų tarpusavio rietenos su prieskoniu, kuris kitą tirštesniais purvais apipils. Bei į politinę darbotvarkę šiam laikmečiui neaktualių klausimų tempimas. Kurie mus tik dar labiau supriešina, o ne suvienija.
Chrestomatinis to pavyzdys – rafinuotas bandymas palaipsniui legalizuoti narkotikus. Pradžioje tai buvo slepiama po silpnų narkotikų dekriminalizacijos skraiste. Vėliau tai išplėtota visiems narkotikams. Dabar nueita dar toliau, viešoje erdvėje pradėta dalintis jų vartojimo patirtimi su paslėptu naratyvu, kad tai nieko blogo ir t.t. ir pan. Tas pats vyksta ir su partnerystės įstatymu. Šią problemą reikia spręsti, bet dabar užtektų to, ką siūlo Seimo nario L.Kasčiūno grupė. O vėliau ramesniais laikais gal ir Referendumą galima surengti, nes kaip besisukti, vis tiek kitaip Konstitucijos nepakeisi ir neapeisi. Galų gale šiandien per didelė prabanga bartis. Laikmetis ne tas. Per tai nebelieka laiko užsiimti dar viena didžiule problema, kuri tik auga.
Tai nesustabdomas kainų kadrilius. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą žandikaulis ne vienam atvipo ir nebeužsidarė. O benzino kolonėlėse jau greitai litras 95 benzino perkops 1,5€ ir keliaus toliau. Juk aišku, kad energetikos kainos niešvengiamai sukels ir visų kitų prekių bei paslaugų kainas. Taip, kad problemos jau mūsų kieme ir jų tik daugės. Taigi ne laikas dabar antraeiliams ar trečiaeiliams dalykams. O rietenos prabanga, joms turi būt paskelbtas moratoriumas bent iki pavasario. Juk dar yra ir Lenkijos konfliktas su ES, kur vienareikšmiai privalome palaikyti Lenkiją. Jie teisūs. Nes ES – ne Briuselio biurokratai, o suverenių valstybių sąjunga. Bent į tokią stojome.
Manau skaitančiam dabar aišku, kodėl pradėjau lyg tai nuo nekaltų dalykų, nuo mokėjimo tvarkyti valstybės reikalus. Gera būti valdžioje, kai pas mus ir kaimynus viskas gerai, bet kai susikaupia ne viena, o keletas rimčiausių ir sunkiai jų baigtį prognozuojamų krizinių problemų jų sprendimui reikia ne eilinių gabumų. Ir vien ekspertų patarimų čia neužteks. Patys valstybės politikai ir pareigūnai privalo tapti išmintingais ir veikliais. Tačiau ar užteks tam gyvenimiškos patirties, mokėjimo atlikti konkrečius darbus ir, žinoma, laikmečio svarbos suvokimo kultūros?
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas
2021.11.16; 06:00
Prof. Rasa Čepaitienė: „Grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios”
Su prof. Rasa ČEPAITIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Pirmiausia portalo slaptai.lt skaitytojams papasakokite, ką byloja Jūsų knyga „Nepolitkorektiška“? Kodėl jos prireikė, kokias temas joje gvildenate? Ar sulaukėte priekaištų, bauginimų?
Knyga nebuvo planuota. Ji susidėliojo iš jau kelis pastaruosius metus socialiniame tinkle rašomų tekstų, kuriuos dažnai persispausdindavo mažieji tinklapiai, nors joje yra ir keletas niekur anksčiau nepublikuotų straipsnių. Neturėjau idėjų, ką su šiuo besikaupiančių tekstų korpusu daryti, kol dr. Vytautas Rubavičius kartą nepaklausė – kada leisiu knygą? Taip kad visa atsakomybė už šią avantiūrą tenka jam. O jei rimtai, man pačiai buvo įdomu, kaip šie pavieniai įvairaus žanro tekstai (nuo istoriosofinių pasvarstymų iki filmų recenzijų ar net nevaikiškų pasakų) rengiant knygą susidėliojo ir suskambo netikėtai naujai, kas, tikiuosi, suteikė jai didesnės kokybės ir papildomų prasmių.
Knygoje gvildenu pačias įvairiausias temas, pradedant Lietuvos istorinio kelio apmąstymais ir baigiant jos ateities perspektyvomis. Šią straipsnių rinktinę, kuri labai skiriasi nuo man gerai pažįstamų akademinio žanro tekstų, įrėmina rūpestis, kas su mumis yra įvykę istorijoje ir vyksta dabar? Kodėl postsovietinėje Lietuvoje susiklostė tokia socioekonominė sistema, kuri daugumai neleidžia pasiekti savo tikslų, jaustis čia laimingais, verčia emigruoti arba vien materialiai bei dvasiškai vegetuoti? Per paprastus, kasdienius, dažnai asmeniškus pavyzdžius mėginau atskleisti mūsų savimonės ir savivokos metmenis, suprasti, kodėl turime tokių rimtų problemų su saviverte ir savigarba tiek individualiai, tiek kultūriškai bei politiškai.
Taigi ši knyga – tai ne tik publicistinė dabarties situacijos analizė su istoriniais ekskursais, kurių kaip kultūros istorikė, matyt, ir negalėčiau išvengti, bet ir savotiškas mano protestas ar kvietimas protestui prieš dabartinį Lietuvos nykimą. Mūsų viešosios erdvės autoriai dažnai aptaria šios keistos ligos simptomus, tačiau nemėgina paieškoti gilesnių jos priežasčių. Savo tekstuose ir pabandžiau tai padaryti, nes baksnoti į problemas ar grąžyti rankas nepakanka. Reikia suvokti, kodėl taip atsitiko ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Taigi ši knyga turi ir platesnius praktinius uždavinius. Pirmiausia, žinoma, sąmoningumo ir politinio susivokimo ugdymą, bet ne tik. Noriu žadinti viltį šiame visuotinio pesimizmo ir skeptiškumo amžiuje, nes tvirtai tikiu, kad Lietuva, jau nesyk savo istorijoje išsikapsčiusi ir iš sudėtingesnių padėčių, vėl ir vėl atgimusi kaip nepriklausoma valstybė, turi galimybę tai padaryti dar kartą. Tad dar ne viskas prarasta.
Kol kas reakcijos į knygą buvau daugiau privačios, dažnai susijusios su atpažinimo jausena. Girdėjau sakant „ji rašo tai, ką ir aš jaučiu, rašo kaip yra iš tikrųjų“. O juk sakyti tiesą ar bent jos ieškoti šioje melo, propagandos, viešųjų ryšių skleidžiamų manipuliacijų karalystėje tampa be galo aktualu ir svarbu kiekvienam iš mūsų ir, žinoma, nemenku intelektualiniu bei moraliniu iššūkiu autoriui. Knygoje, beje, pateikiama ir praktinių patarimų, kaip atpažinti propagandą bei manipuliacijas ir ką daryti jas atpažinus.
Lietuvoje – daug keistų, dviprasmiškų reiškinių. Sakykim, valdžios ir didžiosios žiniasklaidos neapykanta Šeimų maršui. Taip, šiame judėjime, kaip, beje, ir visur kitur, tikrai esama žmonių, kuriems nenorėtume paduoti rankos ar sėstis prie vieno stalo. Riaušių kėlimas prie Seimo – taip pat prastas argumentas. Tačiau tirpstančiai lietuvių tautai derėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į šeimos institucijos stiprinimą. Šeima turėtų būti svarbiausia aktualija. Dabar gi visas dėmesys atiduodamas partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų reikalams, nors puikiai žinome, jog taip gimstamumo nepadidinsime. Tokios Motinos Gamtos taisyklės.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad ne Šeimų maršas ar Lietuvos Šeimų Sąjūdis sukėlė riaušes prie LRS rugpjūčio 10 d. Tądien mitingą organizavo visai kiti žmonės, kurie, kiek žinau, irgi nekėlė jokių riaušių, o, mitingui pasibaigus, paragino jo dalyvius išsiskirstyti. Labiausiai panašu, kad tos vadinamosios riaušės, kurių metu, keista, nebuvo išdaužtas nei vienas Seimo langas nei apverstas ar padegtas nei vienas automobilis, gali būti organizuotos provyriausybinių provokatorių, nes protestuojantieji iš to nieko nelaimėjo, o vyriausybei taip buvo labai patogu juos diskredituoti paskelbiant kažkokiais asocialais ar antivalstybinių jėgų kontroliuojamais.
Žinoma, tą vakarą prie Seimo liko ir daug nuoširdžiai savo nepasitenkinimą vykdoma politika ar tiesiog pasikalbėti su Seimo nariais norėjusių žmonių, kurie pakliuvo į savotiškus spąstus. Suiminėjant ne mėčiusius akmenis, o tuos, kurie prašė jų nemėtyti, buvo taipogi akivaizdžiai mėginta sukompromituoti LŠS narius, tačiau nepavyko. Apskritai šie įvykiai taip ir liko iki galo neišaiškinti. Iki šiol nežinome nei kas juos organizavo, nei kiek žmonių buvo sužeista, nors apie sužeistus policininkus žiniasklaida kalbėjo noriai ir garsiai.
Išankstinė žiniasklaidos „nemeilė“ Šeimų maršui ir nuolatinis purvo pylimas ant jo dalyvių, spėčiau, yra susijęs su tuo, kad šiame judėjime buvo pagrįstai įžvelgta reali grėsmė sukurtajai parazitinei santvarkai. Tos grėsmės nekėlė ir nekelia nei mažosios nesisteminės partijos, nei pavieniai opozicionieriai, kuriuos lengva marginalizuoti atimant priėjimą prie didžiųjų medijų arba apšmeižiant be teisės apsiginti, kam jau yra ištobulinti įrankiai bei įgūdžiai. Tačiau masinis paprastų žmonių, daugiausia nevilniečių, provincijos gyventojų judėjimas su daugumai priimtinomis ir dėl to sunkiai diskredituotinomis šeimos gynimo idėjomis, žinoma, buvo ir yra valdžiai neparankus, tad tikėtasi jį nuslopinti ar užgniaužti dar pačioje užuomazgoje. Tačiau netikėtai ėmė ir ištiko nesėkmė, nes mitingas Vingio parke buvo ne tik įspūdingas savo mastais, bet ir priminė Sąjūdžio mitingus savo dvasia. Šie juodinimo mėginimai tęsiami, todėl protestų dalyviai turėtų suvokti, kad pereiname į ilgųjų distancijų stadiją. Apčiuopiamesnių protesto rezultatų dar gali tekti palaukti, tačiau nereikėtų dėl to nusivilti, nuleisti rankas, prarasti kantrybę, manyti, kad jau viskas prarasta ir nieko nebepavyks pasiekti.
Sakyčiau, LŠS veiklos poveikis, priešingai, jau dabar yra itin reikšmingas. Pirmiausia, pačios tautos, atokiausiuose kampeliuose gyvenančių žmonių žadinimu bei jų politinio sąmoningumo ir žmogiškojo solidarumo skatinimu. Bet ne tik. Galutinai atsidengė paperkamos žiniasklaidos skleidžiami melai ir manipuliacijos, todėl vis daugiau žmonių liaujasi ja tikėti, nes, atvažiavę į Vilnių ir dalyvaujantys protestuose patys savo akimis pamato, kad yra visai ne taip, kaip jiems vakare paporina kokia nors „Panorama“. Galiausiai tai, kad prieš rugsėjo 10-osios mitingą LRS ir Vyriausybės pastatai buvo aptverti tvoromis ir sutrauktas beprecendentis represinių struktūrų atstovų ir riaušių malšinimo technikos kiekis, rodytų, kad ši valdžia, tik išoriškai demonstruojanti aroganciją ir nesiskaitymą, iš tiesų tiesiog paniškai bijo savo piliečių. O bijo, nes, matyt, išties turi dėl ko bijoti. Juk pati premjerė I. Šimonytė yra prasitarusi, kad jie tiesiog vykdo kažkieno iš aukščiau nuleidžiamus nurodymus, tad gali nepaisyti žmonių nuomonės ir daryti ką tik nori. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kam iš tiesų jie tarnauja ir ko siekia įvesdami tokias drakoniškas „pandemijos valdymo“ priemones, sveikatos ir gyvybių išsaugojimo pretekstu nepaisydami ekonomikos interesų, piliečių savijautos, moksleivių teisės gauti išsilavinimą ir t.t.?
Pernai spalį gavusi įgaliojimus valdančiųjų koalicija iš pat pradžių su Lietuvos visuomene ėmė elgtis lyg su kokiais svetimais užkariauto krašto gyventojais arba lyg su eksperimentiniais triušiais, išbandydama ant jų pačius keisčiausius ir kvailiausius nutarimus. Taip laužydama Konstituciją ir įstatymus, šimtmečiais susiklosčiusią socialinę sąrangą, tradicijas ir gyvenimo sampratą. Todėl nieko stebėtino, kad žmonės galiausiai tam pasipriešino, pasakė „gana“. Imama suvokti, kad tradicinė šeima tampa paskutiniu bastionu, kurio neapgynus kris visa tvirtovė, galutinai įsigalės vadinamoji mirties kultūra, kuriai žmogaus asmuo tėra tik sraigtelis mašinoje, tik „žmogiškasis išteklius“ Matricoje. Tačiau nesileiskime įtikinami, kad mūšis jau pralaimėtas, priešingai, jis dar tik prasideda ir kiekvienas bus pasvertas pagal tai, kurią pusę pasirinks. Šis mūšis už gyvybę ir laisvę dabar vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tik čia, atrodo, jis įgauna itin ryškias formas. Ir tai ne tik mūšis dėl asmens laisvių išsaugojimo šios itin keistos pandemijos sąlygomis, bet ir dėl pačios būsimosios pasaulio tvarkos ir žmogaus, kiekvieno iš mūsų, vietos joje.
Kokių dar kvailysčių, Jūsų manymu, padaryta Lietuvoje? Įsileista nelegalių migrantų, deramai neįrengta Lietuvos – Baltarusijos siena, nepagalvojus apie galimas pasekmes užsipulta Kinija, priešiškumas didingam Laisvės paminklui, kuris privalo stovėti Lukiškių aikštėje, užsispyrimas įteisinti dvigubą pilietybę, noras bet kokia kaina įtraukti į lietuviškąjį alfabetą lenkiškas raides..?
Visos Jūsų išvardintos kvailystės ar, teisingiau tariant, niekšybės yra dėsninga neoliberalios sistemos, kaip ir dabartinių valdančiųjų nekompetencijos bei, tikėtina, sąmoningo kenkimo Lietuvai, paseka. Neoliberalizmas yra dabarties ideologija, didžiausiu siektinu gėriu paskelbusi pinigų „darymą“, todėl tampa geros ir priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios jų daugiau gauti, sukaupti ir panaudoti, nes, pasak garsiosios vieno bankininko frazės, „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. Naujoji pinigų moralė pateisina bet ką, kas tik leidžia siekti šio tikslo, tad, ja remiantis, sektina vertybe tampa parsiduoti tam, kas tik daugiau sumokės, įskaitant Tėvynės išdavystę. Svarbu suprasti, kad šia ideologija, pati to nesuvokdama yra užsikrėtusi daugybė žmonių, nematanti jos pragaištingų pasekmių tiek valstybei, tiek tautai, tiek galiausiai ir sau patiems. Daryčiau prielaidą, kad tos šaknys slypi sovietmetyje, kai dauguma patyrėme įvairių nepriteklių bei suvaržymų, todėl kai kam atsiradusios galimybės neribotai vartoti dabar visuotinai suvokiamos kaip siekinys ir ta tikroji laisvės išraiška, padėsianti užpildyti dvasinę tuštumą.
Kita nūnai suklestėjusi dar sovietmečiu išugdyta savybė – stebėtinas adaptatyvumas, t.y. gebėjimas prisitaikyti prie galią turinčių, uoliai vykdyti jų norus ar nutarimus nepaisant realių Lietuvos interesų mainais į kažkokią materialią ar simbolinę naudą. Rezultate turime reikalą su itin išaugusiu servilizmu aukščiau stovintiems, nuolankiai vykdant jų įsakymus, o į žemiau esančius ar tokiais laikomus žiūrint kaip į išnaudotinus išteklius, kurie privalo nuolankiai klausyti ir sėdėti tyliai, kas jau sukelia rimtų nuostolių valstybei ir jos žmonėms. Tačiau už tai nenešama jokia atsakomybė, kol kas mėgaujamasi nebaudžiamumu. Tačiau krizė neišvengiamai artėja.
Ar sutiksite su manimi, jog Lietuvoje – daug paslėptos cenzūros, daug specialiai kurstomų priešpriešų, intrigų, dezinformacijų?
Tai tampa neišvengiama, kai susiklosto padėtis, apie kurią ką tik kalbėjau. Kadangi valdantieji negali tiesiai, o ir nėra suinteresuoti įvardinti tikrosios reikalų padėties, jiems tenka dangstytis propaganda, mėtyti pėdas, tuo pačiu mėginant tildyti ar užjuokti oponuojančius. Todėl tenka mėginti nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų į visokius vienadienius skandalėlius, intrigėles, dezinformaciją, kad žmonės domėtųsi tik tuo, kas nereikšminga ir valdžiai nepavojinga ir vengtų išties svarbių temų. Tam pasitarnauja ir nuolatinis kiršinimas, nes dėl kažko (nesvarbu tai skiepai ar dar kas nors) nesutariantys žmonės nebus linkę peržengti šių, dažniausiai tariamų, dirbtinai sukeltų priešpriešų vardan didesnio tikslo, bendradarbiauti dėl aukštesnių dalykų. Kol kas šios strategijos valdantiesiems puikiai pasiteisina. Žmonės yra gerokai tarpusavyje sukiršinti ir linkę nesąmoningai atkartoti valdančiųjų aktyviai diegiamą retoriką, pateikiančią tikrovę kaip juodai baltą, kurioje jie esą yra neabejotino gėrio pusėje, o turintys kitokią nuomonę kokiu nors klausimu jau tampa įtartini ar net be jokių įrodymų priskiriami blogiukams ir kenkėjams.
Man keista, kad Lietuvos Seimas išaukštino 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje Lenkija visiškai ištrynė Lietuvos vardą. Lietuva didžiuojasi dokumentu, kuriame nebeliko Lietuvos nė kvapo?
Kiek domėjausi šiuo klausimu, situacija nėra tokia paprasta. Būtų klaida dabarties sąvokas ir supratimą apie valstybę ir tautą perkelti į kitas istorines epochas, tai vadinama anachronizmu. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po JAV Konstitucijos modernus esminių įstatyminių nuostatų sąvadas, kurio kūrėjai ne tik mėgino užbėgti už akių galutiniam valstybės sunaikinimui, bet ir nubrėžti jos atgaivinimo naujais pagrindais gaires. Nors išties joje neminimas Lietuvos vardas, tačiau jis vėl atsiranda tų pačių metų spalio 20 d. akte, kuris yra sudėtinė Konstitucijos dalis, kaip lenkų ir lietuvių valstybininkų derybų ir kompromisų paieškos rezultatas. Ši data irgi yra Atmintinų dienų sąraše.
Man keista, kad Lietuva, įskaitant ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, visiškai nesidomi tokių „veikėjų“ kaip Dušanskis, Zimanas ar Raslanas veikla? Nejaugi apie šių vyrų darbelius mūsų istorikai neišdrįs parašyti nė vienos mokslinės monografijos? Bijome Izraelio keršto?
Šį klausimą geriau reikėtų adresuoti LGGRTC darbuotojams, nesu susipažinusi su jų nuostatomis šia tema. Kiek galiu spręsti, galbūt esama ir baimės, nes konjunktūra akivaizdžiai kitoje pusėje, o galbūt ir nenoro į tai veltis. Nors galiu ir klysti, galbūt tokie tyrimai ir yra atliekami. Mūsų, istorikų, bendruomenė, nors ir nėra labai didelė, tačiau vieni apie kitų darbus dažnai sužinome jau tik jų rezultatams pasirodžius. Kalbant bendriau, Holokausto, kaip ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų bendrininkavimo su sovietų okupantais temos iki šiol lieka itin jautrios, o jas linkstama dar labiau įjautrinti. Ne vienas istorikas, kuris prie jų prisilietė, vadinkim, nekonvenciškai, patyrė demonstratyvius persekiojimus, neteko darbo ir reputacijos. Todėl šios baimės yra pagrįstos, nors dėl to, žinoma, tenka tik apgailestauti, nes istorijos moksle negali būti jokių temų tabu arba kanonizuotų ir nepajudinamų jų interpretacijų. Egzistuoja mokslininkų bendruomenės savireguliaciniai mechanizmai, sukauptų duomenų nuoseklaus argumentavimo ir įrodinėjimo principai, recenzavimas, todėl prieštaraučiau tam tikrų istorijos įvykių interpretacijų įtvirtinimui pasitelkus politinę ir medijų galią, o kitų atmetimui grasinant, darant spaudimą ar net pasinaudojant teisėsauga. Tai jau nebėra normali istorijos pažinimo praktika.
Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai? Išliksmim ar išnyksim?
Labai pozityviai vertinu tai, kad visuomenė pagaliau ėmė mobilizuotis prieš valdančiųjų užmačias kištis į privačius gyvenimus bei išpažįstamą pasaulėžiūrą ir juos reguliuoti bei kontroliuoti. Tačiau šios mobilizacijos tempai ir mastas, deja, dar nepakankami. Dalis visuomenės jau atsibudo ir vis labiau domisi tikrąja reikalų padėtimi. Tačiau kita dar miega arba priklauso tam siauram postsovietinės transformacijos laimėtojų ratui, kuris gauna didžiausią naudą iš sukurtosios sistemos ir nieko joje nekeistų bei neabejotinai aršiai priešintųsi mėginimams ką nors pakeisti. Akivaizdu, kad grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios ir didelės. Ateityje jų, matyt, irgi tik daugės. Mano minėta padėtis, susiklosčiusi dėl dešimtmečiais vykdytų neoliberalių įvairių gyvenimo sričių reformų jau suformavo tam tikrą pragmatinį gana cinišką mentalitetą ir sociokultūrines nuostatas, kuriose Lietuvai kaip valstybei ir lietuviams kaip tautai lieka vis mažiau vietos arba ji tampa vis labiau butaforinė.
Žinoma, negalime vertinti situacijos remdamiesi XIX a. nacionalizmo kategorijomis, tačiau reikia mąstyti ne tik apie konkrečių valdžios sprendimų (kaip kad diskriminacinio galimybių paso) atšaukimą arba (kaip kad prievartinės vakcinacijos) užkardymą, bet ir apie žymiai platesnius ir ilgalaikius valstybės ir tautos išlikimo klausimus. Asmeniškai sau įsivaizduoju vaidmenį, kiek įmanoma, viešojoje erdvėje žadinti žmonių sąmoningumą, savigarbą ir orumą. Kiek mano profesinės ir kultūrinės kompetencijos leidžia, mėginu atverti akis į gilesnes dalykų šaknis ir kartu su bendraminčiais ieškoti išeities. Turime rasti būdus, kaip lietuviškąją kultūrą ir Lietuvos kaip bendruomenės kūrimą padaryti ne tik įmanomu, bet ir sėkmingu nuolatiniu procesu, kam nemažai vietos skyriau ir savo knygoje „Nepolitkorektiška“.
2021.10.06; 06:00
Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne) laukiant ligos protrūkio (XIX)
Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.
Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.
Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.
Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.
Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.
Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?
Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.
O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.
Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.
(Bus daugiau)
2020.05.04; 14:30
Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XIII)
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
Antai G.Landsbergis, kreipdamasis tiesiogiai į D.Jauniškį https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/, bylojo:
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
(Bus daugiau)
2020.04.09; 16:00
Pusė gyventojų tikėjosi, kad valdžia su koronavirusu tvarkysis geriau
Viešojoje erdvėje skelbiant augančius už koronaviruso sukeltos krizės suvaldymą atsakingų politikų – sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos ir premjero Sauliaus Skvernelio – reitingus, kone pusė šalies gyventojų mano, kad valdžios pastangų dorojantis su virusu dedama per mažai.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ kovo 25–30 d. vykdytos apklausos metu respondentų teiravosi, ar valdžia (visos šalies institucijos bendrai), jų nuomone, su pandemija susitvarko geriau nei buvo galima tikėtis.
Tai, kad valdžios sprendimai viršijo turėtus lūkesčius įvardino kas dešimtas asmuo (10 proc.), tuo tarpu kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) tvirtina, kad valdžios jau atliktas darbas atitinka tai, ko iš jos ir buvo galima laukti.
Beveik pusė gyventojų mano, kad šiuo metu pastangų, kurias į krizės suvaldymą deda šalies valdžia, nepakanka. 45 proc. apklaustųjų nurodė, kad valdžia su pandemija ir jos pasekmėmis susitvarko blogiau, nei buvo tikėtasi.
Beveik dešimtadalis (9 proc.) respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ir nežinojo, kaip vertinti valdžios veiksmus krizės metu.
Kad valdžia susitvarko taip, kaip ir buvo tikėtasi, dažniau mano 30–49 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai su vidutinėmis ar didesnėmis šeimos pajamomis per mėnesį, taip pat vadovai bei specialistai ir tarnautojai, dirbantys privačiame sektoriuje.
Kad valdžia susitvarko geriau, nei tikėjosi, dažniau nurodė moterys, jaunimas iki 30 metų, dirbantys valstybiniame sektoriuje.
Galiausiai, kad valdžia susitvarko blogiau, nei jie tikėjosi, dažniau mano vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, pensininkai (septyni iš dešimties) bei darbininkai ir ūkininkai.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2020 metų kovo 25–30 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 500 Lietuvos gyventojų (18-74 metų) visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinio punkto, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.04.08; 00:30
Politologė: trūksta komunikacijos tarp savivaldybių ir centrinės valdžios
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė įsitikinusi, kad norint efektyviai suvaldyti dėl koronaviruso kilusią krizę būtina efektyvi komunikacija ir veiksmų koordinacija tarp centrinės valdžios ir savivaldybių, o jos, pasak ekspertės, kol kas trūksta.
Politologė pripažįsta savivaldybių ir centrinės valdžios nesutarimų kontekste įžvelgianti ir kai kurių merų politikavimą, tačiau akcentuoja, kad centrinė valdžia gali užkirsti tam kelią tik greitai reaguodama ir tiksliai komunikuodama informaciją.
„Visos krizės suvaldymo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip sugebama koordinuoti veiksmus tarp centrinės valdžios ir savivaldybių, nes vis dėlto savivaldybės turi ir dalį autonomijos. Todėl būtent gebėjimas koordinuoti, siekiant bendro tikslo ir bendro rezultato, tampa vienu svarbiausiu“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.
Pasak MRU politologės, centrinei valdžiai koordinuojant veiksmus labai svarbu komunikuoti su savivaldybėms. R. Urbonaitės teigimu, dar prieš Vyriausybei ar Sveikatos apsaugos ministerijai pateikiant savivaldybėms nurodymus reikėtų įsivertinti, ar jie apskritai gali būti įgyvendinti.
„Jeigu nėra tarimosi prieš priimant vieną ar kitą sprendimą ir įsivertinimo, ar ministro vienas, ar kitas sprendimas gali būti įgyvendintas, tai natūralu, kad galime turėti labai nemalonių pasekmių“, – sakė ekspertė.
R. Urbonaitės teigimu, komunikacijos su savivaldybėmis spragą puikiai iliustruoja ir nepasiteisinęs nurodymas iš užsienio grįžusius piliečius apgyvendinti savivaldybių paskirtose patalpose, kuriam, pasak politologės, miestai turėjo pasiruošti vos per kelias paras.
Nepavykusia komunikacija ekspertė laiko ir vėlų penktadienio vakarą sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos savivaldybėms pateiktą raštišką nurodymą laikinai trumpinti mobilių patikros punktų darbo laiką, didžiuosiuose šalies miestuose paliekant veikti tik po vieną mobilų punktą.
„Vakarykštė situacija, kai vėlų vakarą meras Remigijus Šimašius rodo sprendimą, kurį gavo faktiškai taip pat artėjant nakčiai, kad keičiama tvarka mobiliuosiuose punktuose (…), man kelia klausimą, ar ta komunikacija tarp savivaldos ir centrinės valdžios vyksta raštiškai, nes klausimas, o kodėl negali būti elementarus, paprastas pokalbis, per kurį būtų galima tai aptarti, įsivertinti“, – svarstė politologė.
„Aš suprantu, kad savivaldybių yra daug, bet yra tos didžiosios savivaldybės, kurioms dabar tenka viena didžiausių apkrovų, tai bent jau su jomis reikia pasitarti“, – pridūrė ekspertė, akcentuodama, kad savivaldybėms prieštaraujant joks ministerijos sprendimas negali būti įgyvendintas veiksmingai.
R. Urbonaitė teigia, kad šiomis ekstremaliomis sąlygomis norint efektyviai spręsti susidariusią krizę ir centrinė valdžia, ir savivaldybės pastangas bendrauti turėtų rodyti daug intensyviau.
„Aurelijus Veryga praėjusią dieną kalbėjo, kad savivaldybės pačios turi daugiau dirbti ir tvarkytisi, o ne tik siuntinėti visokius raštus. Tai taip pat rodo, kad mes čia turime dvipusį eismą ir jeigu nors vienas iš to eismo dalyvių iš esmės nesuvokia savo atsakomybės arba pats nėra suinteresuotas rezultatu, mūsų situacija bus bloga“, – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.
MRU politologės nuomone, negalima atmesti to, kad nesutarimai tarp centrinės valdžios ir savivaldybių kyla ir dėl kai kurių merų bandymo papolitikuoti. Visgi R. Urbonaitė įsitikinusi, kad netikslios informacijos paskleidimo atveju ministerija išspręstų problemą greitai reaguodama ir iškomunikuodama savo poziciją.
„Jeigu pamatai, kad viena ar kita savivaldybė, ypač tos didžiosios, kertinės, savivaldybės paskelbė informaciją, kuri yra netiksli, tu iškarto gali iškomunikuoti savo poziciją ir parodyti, kad vieno arba kito mero teiginiai yra ne visai atitinkantys realybę“, – kalbėjo ekspertė.
Apibendrindama MRU politologė pabrėžia, kad situacija yra komplikuota dėl to, jog centrinei valdžiai priimant sprendimus nėra iki galo apgalvojamos jų pasekmės ir efektyvia komunikacija nėra užbėgama už akių galimoms savivaldybių merų interpretacijoms.
„Situacija yra labai komplikuota ir, panašu, kad kartais priimat vieną ar kitą sprendimą nėra iki galo pagalvojama apie pasekmes ir neužbėgama už akių galimoms interpretacijoms“, – teigė R. Urbonaitė.
ELTA primena, kad vėlų penktadienio vakarą buvo pranešta, jog siekiant subalansuoti paimtųjų ėminių ir atliktų tyrimų kiekius, dviem dienomis – balandžio 5-6 dienomis – trumpinamas mobilių punktų darbo laikas. Dėl tos pačios priežasties šiomis dienomis didžiuosiuose miestuose veiks tik po vieną mobilų punktą. Mažinamos tyrimų apimtys susilaukė neigiamos Vilniaus mero R. Šimašiaus reakcijos.
Nesutarimų su centrine valdžia neišvengė ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Uostamiesčio meras dar praėjusį trečiadienį informavo karščiavimo kliniką steigsiąs Respublikinės Klaipėdos ligoninės Tuberkuliozės filiale, tačiau pastarąjį penktadienį gavo minėtos gydymo įstaigos raštą su priekaištais dėl tokio sprendimo. Todėl V. Grubliauskas ketvirtadienį kreipėsi į valdžios institucijas, kad būtų paaiškinta, kokią vertę turi savivaldybių Ekstremaliųjų situacijų komisijų priimti sprendimai. Į šią situaciją sureagavęs A. Veryga paragino Klaipėdos savivaldybę savarankiškai ieškoti sprendimų, o ne siųsti valdžios institucijoms raštus.
Pastarąjį antradienį įsigalėjo A. Verygos sprendimas iš užsienio grįžusius piliečius izoliuoti savivaldybių paskirtose patalpose. Šis ministerijos sprendimas susilaukė labai daug neigiamos reakcijos iš savivaldybių. Visgi jau kitą dieną Vyriausybės koronaviruso sukeltos situacijos valdymo komitetas pasitarime šią tvarką panaikino.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.04.05; 10:46
Po vyriausybės pakeitimo V. Putinas prakalbo apie valdžios perdavimą
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė nenorintis, kad valstybės vadovas šiuolaikinėje Rusijoje valdytų iki mirties ir tinkamai nepasirūpintų pareigų perdavimu įpėdiniui, kaip, pasak prezidento, dažnai nutikdavo sovietiniu laikotarpiu.
67-erių Rusijos lyderis pareiškė, kad valdžios perdavimo planas valstybei yra ypač svarbus. Prieš kelias dienas V. Putinui paskelbus pasiūlymą keisti Konstituciją, atsistatydino vyriausybė ir buvo paskirtas naujas premjeras.
Susitikimo su Antrojo pasaulinio karo veteranais metu jau du dešimtmečius Rusiją valdantis V. Putinas buvo paklaustas, ar, siekdamas visiškai atsisakyti prezidento valdymo laikotarpio apribojimų, svarstytų keisti Konstituciją. V. Putinas tokią galimybę atmetė.
„Mano manymu, sugrįžimas į tokią situaciją, kokia buvo devinto dešimtmečio viduryje, kai visi valstybės vadovai išliko valdžioje iki jų dienų pabaigos ir kabinetą paliko nepasirūpinę tinkamomis sąlygomis valdžiai perduoti, keltų daug nerimo, – sakė V. Putinas. – Tad labai ačiū, tačiau manau, kad geriau negrįžti į devinto dešimtmečio situaciją.“
Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka valdė iki pat mirties. Po K. Černenkos į valdžią atėjęs Michailas Gorbačiovas įvykdė perestroiką ir valdė iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
V. Putinas, kuris 2024 m., ketvirtai kadencijai pasibaigus, turės palikti postą, teigė suprantąs, kad daugumai žmonių valdžios tęstinumas kelia nerimą.
„Dauguma mūsų žmonių sieja tai su visuomenės stabilumo, valstybės – užsienio bei vidaus politikos – stabilumo klausimu. Aš puikiai tai suprantu“, – teigė jis.
Manoma, kad V. Putinas siekia kontrolę išlaikyti ir tada, kai paliks Kremlių. Kritikai jį apkaltino organizuojant konstitucinės valstybės perversmą.
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.01.19; 19:10
LVŽS Taryba nusprendė: S. Skverneliu pasitiki, „valstiečiai“ valdančiojoje daugumoje liks
Tai pranešė pirmasis iš Kaune surengto posėdžio išėjęs „valstietis“ ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius.
Iš 73 balsavusiųjų, 3 balsavo prieš, 1 sugadino biuletenį ir 69 balsavo už pasitikėjimą ministru pirmininku.
Ministro teigimu, dėl pasitikėjimo R. Karbauskiu, kaip buvo planuota, Taryba nebalsavo, nes tai dabar visiškai nereikalinga.
Pats premjeras po posėdžio teigė, kad suformuluota pozicija jo atžvilgiu buvo daugiau moralinis pasitikrinimas ir, pabrėžė jis, įtakos jo sprendimams neturės.
„Rinkimai baigėsi taip, kaip baigėsi, ir man svarbu, ar ta politinė jėga, kuri mane delegavo vesti Seimo rinkimuose jų sąrašą, formuoti Vyriausybę ir vadovauti Vyriausybei, dabar pasitiki manimi. Man svarbus moralinis vertinimas ir aš tai priimu kaip moralinį įvertinimą“, – sakė S. Skvernelis.
Paklaustas, ar po išreikštos LVŽS pozicijos jis nepakeis deklaruoto sprendimo trauktis iš premjero pozicijų, teigė, kad į šį klausimą atsakė jau ne kartą.
„Ką galėjau, viską pakomentavau. Kai bus kokių žinių, jus informuosiu“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Tuo tarpu R. Karbauskis tikrintis, ar tebeturi pasitikėjimą partijoje, nemato reikalo. Visgi, pabrėžė jis, Tarybai atsisakius penktadienį balsuoti dėl pasitikėjimo juo, šis klausimas dar gali būti keliamas po rinkimų. Tačiau pats iniciatyvos tą daryti, teigė LVŽS lyderis, nerodys.
„Aš nematau dėl ko… Aš vakar bandžiau sakyti, kad aš nematau, dėl ko reikėtų barstytis galvą pelenais, nes savivaldybių rinkimuose surinkome 60 procentų daugiau mandatų, prezidento rinkimų antrajame ture yra gauta daugiau balsų negu Seimo rinkimuose“, – sakė R. Karbauskis.
Politikas taip pat pabrėžė, kad nesvarbu, kaip susiklostys Europos Parlamento rinkimai, iš valdančiųjų gretų „valstiečiai“ nesitrauks. Jo teigimu, pagrindinė to priežastis, kad nėra kam perduoti valdžią.
„Deja, Lietuvoje nėra kitos politinės jėgos, kuri drįstų imtis atsakomybės. Todėl nebereikia kalbėti, kad mes nedirbsime. Šiandien Taryba balsavo dėl to, kad mes toliau dirbame, mes turime formuoti daugumą, mes liksime daugumoje, ji bus plečiama ir stiprinama“, – sakė R. Karbauskis., pabrėždamas, kad tikėjosi konservatorių sutikimo perimti iš jų valdžią.
„Aš tikėjausi, kad Gabrielius Landsbergis, kuris dvejus su puse metų žemino mus, visais būdais žemindamas mūsų darbus, turės savyje atsakomybės ir valios pasakyti, kad jis yra pasiruošęs imtis atsakomybės“, – sakė jis.
Tai, kad oficialiai konservatoriams nebuvo pasiūlyta perimti valdžią, pasak R. Karbauskio, nėra svarbu. Jo teigimu viešojoje erdvėje daug kartų buvo pasakyta, kad jie neketina perimti valdžios vairą.
ELTA primena, kad prieš prasidedant Tarybos posėdžiui Ramūnas Karbauskis teigė, kad balsavimui dėl pasitikėjimo premjeru S. Skverneliu yra pasiruošta, tačiau nebūtinai ši procedūra bus įgyvendinta.
„Biuleteniai yra paruošti, bet nežinau, ar partija norės tai daryti, nes frakcija yra išreiškusi pasitikėjimą Sauliumi Skverneliu“, – prieš prasidedant partijos tarybos posėdžiui Kaune teigė LVŽS pirmininkas, pridūręs, kad ministras pirmininkas nėra partijos narys.
Penktadienį „valstiečiai“ susirinko į Tarybos posėdį, kuriame aptarė partijai nesėkmingus praėjusius Prezidento rinkimus ir pasiruošimą artėjantiems rinkimams į Europos Parlamentą.
R. Karbauskis yra pareiškęs, jog nesėkmės Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose atveju „valstiečiai“ trauksis iš valdančiosios daugumos. Politikas prieš rinkimus principingai deklaravo, kad jei prezidento rinkimų nelaimės S. Skvernelis, o EP rinkimų – LVŽS, tai traktuos kaip rodomą visuomenės nusivylimą jo vadovaujama valdančiąja partija. Premjerui pralaimėjus rinkimus, šią nuostatą ir iniciatyvą trauktis R. Karbauskis pakeitė.
Iki rinkimų trauktis pralaimėjimo Prezidento rinkimų atveju sutarusi LVŽS frakcija, antradienį posėdžiavusi Seime, savo nuomonę taip pat pakeitė ir nusprendė likti valdančiojoje daugumoje.
Apie pasitraukimą iš Vyriausybės vadovo posto yra paskelbęs ir S. Skvernelis. Jo teigimu, liepos 12 dieną bus įteiktas atsistatydinimo pareiškimas.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.05.18; 07:00
Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )
Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?
Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?
Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.
