VDU Akademinio sporto klubo bėgimo varžybų dalyviai prie VDU Didžiųjų rūmų, 1930. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Minint Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetį, Vytauto Didžiojo universitetas ir VDU Sporto centras organizuoja šiai sukakčiai skirtą simbolinį bėgimą / ėjimą – šeštadienį įveikti simbolinę 1922 metrų trasą nuo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelio iki VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto.
„Prieš 100 metų buvo įkurtas Lietuvos universitetas, kuriam vėliau suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Šio gražaus jubiliejaus proga universitete vyksta šimtai renginių ir iniciatyvų: konferencijos, parodos, koncertai, forumai. VDU rektorate atidaryta 100-mečiui skirta ekspozicija „Vivat Universitas Vytauti Magni!“, fotografijomis primenanti apie universiteto gyvenimą nuo pat jo įkūrimo, tarpukario veiklos iki atkūrimo 1989-aisiais bei šiandienos darbų.
Šimtmečiui minėti skirti renginiai parodo Vytauto Didžiojo universiteto įvairiapusiškumą – kviečiame į kultūrinius, mokslinius, sporto renginius. VDU yra Lietuvos sveikatą stiprinančių universitetų tinklo (LSSU) narys, tad šįkart subursime sportinei veiklai – simbolinei 1922 metrų distancijai“, – teigė VDU komunikacijos prorektorė doc. Vilma Bijeikienė.
Šis renginys tęsia sportinę tarpukario tradiciją – Vytauto Didžiojo universiteto Akademinis sporto klubas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje surengdavo tradicinį studentų bėgimą per Kauną. „Bėgimas sutraukdavo didelį skaičių dalyvių, apsilankydavo ir Lietuvos bei universiteto valdžios atstovai. Tokiais renginiais buvo siekiama atkreipti dėmesį, kad „Proto ir kūno jėgų pusiausvyrai palaikyti mūsų studentijai reikia labai rimtai susirūpinti sportu, nes apie tai užmiršus ir sveikatą susilpninus, baigus mokslus, gali prisieiti labai brangiai atsimokėti“, – pranešime cituojamas VDU istorikas Arvydas Pakštalis. VDU Akademinio sporto klubo bėgimo varžybų dalyviai prie VDU Didžiųjų rūmų, 1930. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka
Į simbolinį renginį jau užsiregistravę daugiau nei 200 dalyvių. „Labai džiugu, kad renginyje dalyvaus labai daug užsieniečių. Dalis jų – šiuo metu universitete vykstančio Europos universiteto aljanso „T4EU Europos kultūros festivalis“ dalyviai iš 6 partnerių šalių: Vokietijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Ispanijos ir Lenkijos. Taip pat dalyvaus daug universitete studijuojančių užsienio studentų“, – sakė VDU Sporto centro docentė Asta Mockienė. Anot jos, renginys nėra skirtas tik akademinei bendruomenei – jame dalyvauti gali visi norintieji.
Finišą pasiekusieji dalyviai vietoje medalių gaus atminimo ženkliukus su VDU simbolika, taip pat solidarumo su Ukraina ženklą – Ukrainos vėliavos spalvų apyrankes. Pirmieji 160 užsiregistravusiųjų pasipuoš marškinėliais su Lietuvos universiteto šimtmečio simbolika, teigiama VDU pranešime.
Vardan tos Lietuvos. Slaptai.lt nuotr.
Pasitelkę neuroninius tinklus ir kalbos technologijas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai išvystė šnekos sintezės technologiją, kuri jau taikoma ne tik šios aukštosios mokyklos tinklalapyje bei šalies naujienų portaluose, bet netrukus bus įdiegta ir Seimo interneto svetainėje.
Internete neseniai atsirado naujas balsas – bet kokį lietuvišką tekstą jau dabar galima išgirsti perskaitytą sklandžia, natūraliai skambančia lietuvių kalba. Tačiau šis balsas yra ne žmogaus, o kompiuterio, kuris tekstus perskaito automatiškai. Pasak šių technologijų vystymo projekto vadovo, VDU Informatikos fakulteto docento dr. Dariaus Amilevičiaus, universiteto informatikai ir humanitarai jau daug metų bendromis pastangomis vystė šnekos sintezės prototipą ir jam reikalingus papildomus sprendimus, pavyzdžiui, automatinį kirčiuoklį. Bet iki šiol nebuvo deramų sąlygų, rinkos poreikio ir finansavimo, kad šį technologinį sprendimą būtų galima paversti išbaigtu, tinkamu komerciniam taikymui.
„Panaudodami pažangiausias technologijas, projekte šį prototipą perkėlėme į naują lygmenį: suteikėme neuroninį balsą, kurio natūralumas jau mažai skiriasi nuo žmogaus. Šiuo metu kuriamas antrasis neuroninis balsas, tobulinamas santrumpų ir skaitmenų pavertimas tekstu. Planuojama įdiegti ir nelietuviškos rašybos žodžių sintezės metodus“, – vykdomus darbus pristato doc. dr. D. Amilevičius.
Anot vieno iš pagrindinių šios technologijos kūrėjų, VDU Informatikos fakulteto profesoriaus Gailiaus Raškinio, vystant kalbos technologijas teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Pastaruoju metu, žinoma, darbą apsunkino karantino sąlygos, kadangi reikėjo padaryti nemažai garso įrašų, o tai nebuvo paprasta dėl judėjimo ribojimų ir uždarytų patalpų. Tačiau ne ką mažesnis iššūkis buvo ir pačios kalbos kaip fenomeno sudėtingumas, ypač lietuvių.
„Bandant aprašyti kalbos reiškinius taisyklėmis, susiduriama su daugybe išimčių. Pavyzdžiui, tekste rašoma „Caritas“, bet tariama „Karitas“. Arba – trumpinys „gen.“ vienoje vietoje gali reikšti „generolas“, o kitoje – „generalinis“ ir taip toliau. Tai tik kalbinių problemų ledkalnio viršūnė“, – pasakoja VDU mokslininkas, pridurdamas, kad nemažas iššūkis buvo ir didelių skaičiavimo pajėgumų, galingos kompiuterinės technikos poreikis, būdingas taikant giliojo mokymo technologijas.
Specialistai kalbos technologijas vysto naujame projekte, kurį universitetas vykdo drauge su jo atžaline įmone „Intelektika“, sakoma VDU pranešime. Vystoma ne tik jau šnekos sintezė, kai tekstas paverčiamas balsu, bet ir priešingas procesas – kalbos automatinis užrašymas tekstu. Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Doc. dr. D. Amilevičius pabrėžia, kad šios technologijos nuo žmogaus pečių nuima daug rutininių darbų, leidžia atpalaiduoti rankas nuo klaviatūros, o akis – nuo ekrano. „Atsiveria virtualių asistentų, mokytojų, slaugos robotų, teisininkų, medicinos konsultantų ir kitos galimybės. Pavyzdžiui, medicinos sektoriuje tai gali atlaisvinti personalą nuo administracinio, duomenų suvedimo darbo, o sutaupytą laiką skirti pacientams“, – inovacijų privalumus įvardija mokslininkas.
Kalbos automatinis užrašymas tekstu buvo vystomas ir ankstesniame VDU projekte „Semantika-2“ – jo metu sukurtas bazinis modelis, kurio pagrindu internete jau dabar teikiamos nemokamos viešosios paslaugos, įvairių garso įrašų automatinis transkribavimas. „Bazinis modelis suteikė plačių galimybių tolesniam vystymui – tai ir daroma naujajame projekte. Tobuliname šį modelį, kad jis tinkamai atpažintų žemos kokybės signalus, pavyzdžiui, skambučių centrų telefoninius įrašus. Išvystytas sprendimas automatiškai tekstu pavers populiariausiomis platformomis („Zoom“ ir „Microsoft Teams“) organizuojamų vaizdo konferencijų įrašus“, – planus atskleidžia prof. G. Raškinis.
Lietuvių kalbai taikyti tokias technologijas nėra paprasta – lietuviškai kalba sąlyginai mažai žmonių pasaulyje, todėl ši kalba nėra komerciškai patraukli informacinių technologijų milžinams, tokiems kaip „Google“ ar „Microsoft“. Tad jei šioje srityje dirbantys mokslininkai nesulauktų reikiamos ES struktūrinių fondų ir šalies biudžeto paramos, apie lietuvių kalbos technologijų pažangą kalbėti būtų sunku arba neįmanoma, nors ligšiolinis Lietuvos įdirbis į kalbos technologijas gali būti vertinamas gana teigiamai.
„Jei lyginsimės su sprendimais anglų kalbai, atsiliekame kokybės, sprendimų tikslumo požiūriu. Tačiau jei lyginsimės su kitomis, mažiau kalbos išteklių turinčiomis kalbomis, neatsiliekame nuo bendro vidurkio, o kai kuriais atvejais netgi jį viršijame, ypač šnekos sintezės ir šnekos atpažinimo srityse.
Vytauto Didžiojo universitetas nuo pat atsikūrimo buvo lietuvių kalbos technologijų pionierius. Prieš dvidešimt metų profesorės Rūtos Petrauskaitės pasėta tekstynų lingvistikos ir kalbos technologijų tyrimų sėkla universitete rado tinkamą terpę. Todėl ji labai greitai prigijo ir jau duoda puikius vaisius – pirmiausia dėl VDU gilias tradicijas turinčio glaudaus bendradarbiavimo tarp informatikų ir humanitarų“, – primena doc. dr. D. Amilevičius. Jo teigimu, į ateitį galima žiūrėti optimistiškai – Lietuva ir dabartinė jos Vyriausybė planuoja skirti pakankamai daug dėmesio lietuvių kalbos skaitmeninimui bei skaitmenizavimui.
VDU pranešime primenama, kad šio universiteto mokslininkų kalbos technologijų tyrimai savo laiku leido Lietuvai pralenkti „Google“ – VDU įvykdė projektą, kurio metu buvo sukurta pirmoji mašininio vertimo sistema iš anglų į lietuvių kalbą. Dabar kalbos technologijas VDU kartu su savąja įmone UAB „Intelektika“ vysto projekte „Dirbtinio intelekto ir giliojo mokymosi technologijomis grįstų kalbos technologijų MTEP rezultatų komercinimas (ASTRA)“.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorius Aidas Perminas. VDU nuotr.
Akistata su COVID-19 ir karantinas Lietuvoje atnešė nemažai pokyčių į kasdienį gyvenimą, tuo pačiu keldami stresą bei sėdami nerimą, o kas bus toliau. Kaip įveikti tą nerimą, pataria Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto profesorius Aidas Perminas.
„Ši situacija visiems mums nauja, ir įprastos iššūkių įveikimo taktikos, kurių kiekvienas turime ir taikome, dabar nelabai tinka. Norint problemą išspręsti, pirmiausia reikia ją suprasti ir ramiai pagalvoti, su kuo susidūrėme. Tikslinga įvertinti visus galimus būdus šiai problemai spręsti, pasverti jų efektyvumą (naudą bei sąnaudas), pasirinkti geriausią sprendimo būdą ir nuosekliai jį įgyvendinti. Į emocijas orientuotas problemos įveikimo būdas yra nukreiptas į emocinės įtampos sumažinimą, kai nesiimama konkrečių veiksmų problemai spręsti. Problema išlieka, bet žmogus nusiramina. Tam gali padėti bet kokia raminanti veikla – filmų žiūrėjimas, knygų skaitymas, fizinis aktyvumas, įvairios relaksacijos technikos. Kiekvienas žmogus naudoja abu streso įveikimo būdus, ir jų naudingumas priklauso nuo aplinkybių. Jei įmanoma ką nors situacijoje pakeisti, verta dėti pastangas ir siekti, kad problema išsispręstų. Jei situacijos pakeisti nėra galimybių, lieka nusiraminti“, – sako profesorius.
Gyvenant karantino sąlygomis, anot jo, vertėtų ramiai įvertinti savo padėtį ir galimybes ją pagerinti. Visi žino, kad virusas užkrečiamas, bet yra aiškios rekomendacijos, kaip užsikrėtimo galimybę sumažinti iki minimumo. Vadinasi, jei žmogus šių rekomendacijų laikysis, tikimybė užsikrėsti labai sumažės. O visa kita nuo paties žmogaus nepriklauso, tad ir galvojimas apie tai ar blogi išgyvenimai situacijos nepakeis. Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).
Pasak VDU profesoriaus A. Permino, taip pat nusiteikti reikėtų ir dirbant namuose – „ši darbo forma man neįprasta, mažiau efektyvi, bet esamoje situacijoje nieko negaliu pakeisti, tad priimsiu ją ir be reikalo nejausiu įtampos.“
„Ilgainiui žmogus prisitaiko prie naujų aplinkybių ir produktyvumas sugrįžta. Dažnai stresą mums kelia pati mintis, kad reikės kažką daryti kitaip, nei esame įpratę. Mintyse kovojame su realybe, prieš ją burnojame, eikvodami tam energiją. Kitaip sakant, dalį streso „pasigaminame“ patys savo nelanksčiu mąstymu, noru, kad viskas būtų taip, kaip esame pratę. Kita vertus, ne visus darbus įmanoma dirbti namie. Tuomet belieka juos atidėti ir susitaikyti, kad kai kas nebus padaryta. Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kalbant apie dirbti trukdančius vaikus, pagalvokime, jog iš tiesų labai smagu, kad vaikų yra, kad jie bėgioja. Susikaupti tai gal ir trukdo, bet ryšiams su atžalomis palaikyti esama situacija yra palanki. Apskritai mūsų gyvenimas šiuo laikotarpiu turėtų tapti lėtesnis, galėtų atsirasti daugiau bendravimo su šeima, daugiau įsigilinimo į save, daugiau gyvenimo pajautimo“, – įsitikinęs psichologas.
Jis siūlo pasvarstyti, kas būtų šiuo metu tikslingiau. Gal nereikia dabar priverstinai tvarkytis, o verčiau maloniai praleisti laiką – grįžti prie užsiėmimų, kurie kadaise buvo malonūs, bet ilgainiui jiems neliko laiko, nes viską užgožė darbas? Dabar, kai darbo mažiau, atsiranda tuštuma, kurią reikia užpildyti. Gali būti, kad malonūs užsiėmimai jau visiškai užmiršti ir žmogus dabar nebežino kuo užsiimti, o neturėdamas užsiėmimo, jaučia nerimą. Bet vis tiek kiekvienas turi sritį, kuri traukia, nors iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo neracionaliai. Tereikia įsiklausyti į save.
Medinės Antano Česnulio skulptūros. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas atvejis, kai reikia dirbti namie, – teritorijoje, kuri asocijuojasi su poilsiu. Šioje situacijoje, anot prof. A. Permino, gali pagelbėti darbo vietos susiorganizavimas. Darbui reikėtų skirti tam tikrą kambarį ar bent stalą ir dirbti tik ten. Dar labai svarbu susiplanuoti dieną. Svarbu yra pasakyti sau, kada dirbu, o kada ne, ir nuosekliai šios dienotvarkės laikytis.
„Žiniasklaidoje šiuo metu sklinda visokių žinių. Kai kurios yra labiau optimistiškos, kai kurios – visai pesimistiškos. Ir niekas nežino, kaip bus, nes įvykiai tikriausiai vystysis kažkokiu trečiuoju keliu. Tokioje nežinioje verta labiau įsiklausyti į racionalias ir optimistines žinias. Tai padės geriau jaustis situacijoje, kurioje mažai ką gali pakeisti.
Ir dar derėtų nepamiršti, kad vaikai yra tėvų reakcijų atspindys. Jaučiančius įtampą tėvus stebi vaikai ir persiima jų įtampa. Suaugusiesiems tai – dar viena priežastis, dėl kurios verta nusiraminti, nes savo reakcijomis mes mokome vaikus, kaip jaustis ir elgtis sudėtingose situacijose“, – pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Perminas.
Rusijos policija siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Prisimenant iškilų mąstytoją, filosofą, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenės narį, profesorių Leonidą Donskį, penktadienį Kaune bus surengta konferencija, kurios tema šiemet – „Building Bridges: Thoughts about the Other Russia“ („Tiesiant tiltus: mintys apie kitokią Rusiją“).
Filosofo atminimas bus pagerbtas filmo peržiūroje, tarptautinėje konferencijoje ir po jos vyksiančiame koncerte.
Pasak VDU atstovės Inos Žurkuvienės, pranešimus konferencijoje skaitys buvęs Helsinkio grupės narys ir buvęs politinis kalinys bei kadenciją baigęs ministras Viačeslavas Bachminas, kino prodiuseris Jevgenijus Gindilis, rašytojas ir „The Economist“ biuro Maskvoje vadovas Arkadijus Ostrovskis, kurio knyga „Rusijos išradimas“ („The Invention of Russia“) laimėjo prestižinę George‘o Orwello premiją, fizikė, Andrejaus Sacharovo anūkė Marina Sacharov-Liberman, rašytojas Michailas Šiškinas ir buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Rusijoje Andrew Woodas.
Tai – jau antroji konferencija, kurią VDU A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras organizuoja, pagerbdamas prof. L. Donskio (1962–2016) atminimą. Minimo centro vadovo, profesoriaus Roberto Van Voreno teigimu, renginyje bus siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad kalbant apie Rusiją, reikėtų atskirti jos valdžią nuo tautos – tai yra Vladimiro Putino vykdomą politiką nuo pačių Rusijos gyventojų.
Rusijos policija areštuoja protestuotoją. EPA – ELTA nuotr.
„Rusija yra mūsų kaimynė, tad ir rusai – mūsų kaimynai. Anksčiau ar vėliau V. Putino režimas išnyks ir, tikiuosi, horizonte pasirodys šviesesnė ateitis. Tiltus tiesti būtina, nes be pamatų bus tik dar sunkiau atkurti gerus kaimyninius santykius ir sugrąžinti padėtį, kurioje vienas kito vientisumas yra gerbiamas. Be to, pasmerkti tautą už jos vadovų skriaudas yra ne tik trumparegiška, bet ir nesąžininga. Net jei V. Putiną išties palaiko dauguma gyventojų, tai yra sovietinio, postsovietinio arba resovietizuoto mąstymo, propagandos krušos pasekmė. Tai – baimė, kuri yra įdiegta kone genetiškai per stalinistinį terorą ir žmonijos polinkį išlikti, ištverti audrą“, – paaiškina profesorius.
Organizatoriai taip pat pabrėžia, jog remtis juodai baltomis kategorijomis ar supaprastintais įvaizdžiais yra pavojinga ne tik dėl to, kad gali kilti rimtų nesusipratimų, bet ir todėl, kad taip pamirštami rusų disidentai – tie, kurie išdrįsta pasipriešinti Kremliaus vykdomai politikai.
Rusijos opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
Konferencijos programą pradės filmo „Rusijos opozicija“ peržiūra ir diskusija VDU mažojoje salėje. Filmą prodiusavo Rusijos filmų kūrėjas Jevgenijus Gindilis ir politologas Kirilas Rogovas.
Konferencija vyks VDU mažojoje salėje. Po konferencijos, penktadienio vakarą bendrą pasirodymą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengs pianistas Aleksejus Botvinovas ir rašytojas Michailas Šiškinas – čia pianino muzika bus suderinta su Sergejaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus laiškų skaitymu.
Nesutarimai ir sumaištis dėl universitetų jungimų, ypač keliant klausimą – technologiniai, gamtos ar humanitariniai mokslai turėtų būti plačios aprėpties klasikinio universiteto pagrindas – suteikė papildomą stimulą diskusijų dėl gamtos ir humanitarinių mokslų balanso, mokslininkų bendradarbiavimo ir konkurencijos pagyvinimo aktualizavimui.
Tiesą sakant, čia prisidėjo ir neužbaigti, metai iš metų besitęsiantys ginčai dėl būtino moksliškumo rodiklių skirtingų mokslų grupėse suvienodinimo, taikomosios mokslo vertės nustatymo ir pan. Nepulsiu neperspėjęs tarsi niekas iš nieko iškart įrodinėti apie išskirtinę humanitarijos reikšmę tautos gyvastingumo ir kultūrinio vyksmo nenutrūkstamumo palaikymui, nes toks veržimasis pro atviras duris gali tik paskatinti oponuojančios pusės įtarumo suvešėjimą. Tačiau net ir pabandžius išsižadėti išankstinio užsiangažavimo (kiek tai įmanoma), neįmanoma nukreipti žvilgsnį taip, kad imtum ir nepastebėtum, jog vienodų sąlygų skirtingoms esmiškai humanitarijos ir gamtamokslio sferoms reikalavimo forsavimas sukuria gausybę kultūros vientisumą ardančių disproporcijų arba, kitaip tariant, formalus lygybės reikalavimas čia kaip tik leidžia įtvirtinti turinio požiūriu nelygiavertę mokslų padėtį.
O taip yra visų pirma dėl to, jog šie mokslai skiriasi ne tik savo tyrimo dalyku, bet ir savo sąranga, tyrimo metodais, tyrimo metodų prasmingumą grindžiančiais principais (įsivaizduokime, jog šeriant tomis pačiomis avižomis asilą ir katiną, vienas iš šių gyvūnų riebės, o kitas anksčiau ar vėliau nudvės). Siekiant suvokti tokio skirtumo esmę išplėtotu pavidalu, toliau privalėsime atkreipti dėmesį į vieną kitą principinės reikmės aplinkybę.
Mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t.y. paties žmogaus ir objekto, t.y. gamtos sferas. Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančio subjekto.
Kaip buvo minėta, modernusis mokslas atsiranda tik subjekto ir objekto priešpriešos kontekste, orientuodamasis į užsubjektinę gamtos duotybę, t.y. į dalykų padėtį tuo pavidalu, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tokiu būdu naujųjų amžių mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi ir tokia moderniojo mokslo raiška yra neginčijamai pozityvus dalykas. Tačiau kyla klausimas – kiek tokia naujųjų amžių mokslo dehumanitarizuota patirtis tinka jau žmogaus tikrovės pažinimui, ar, pasiteisinusi gamtos tyrime, ji yra pakankama žmogaus, visuomenės ir istorijos pažinimui?
Labai iškalbingas yra psichologijos pavyzdys, bylojantis apie tai, kad nuo XIX a. pabaigos žengianti septynmyliais žingsniais moksliškumo linkme, besilygiuodama į gamtamokslio standartus, psichologija laimėjo tik tiek, kad pateikė žmogaus sampratos vulgarizacijos versiją ir išplėtojo pseudomokslinį žargoną su savaime besidauginančiais terminais. Tiesa sakant, nesuprantu net to, kas čia yra pirminis, o kas antrinis dalykas – žmogaus nuosmukis ir po to atsirandanti mokslingoji psichologija ar tokios psichologijos sugebėjimas ne tik sukonstruoti savo tyrimų objektą protingo kirmino pavidale, bet ir sudaiginti tikrovėje homo vulgaris tipažą.
Iš kitos pusės, pripažįstant žmogaus tikrovės specifiškumą, istorinėje metodologinės minties plėtotėje buvo bandoma apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Šalia gamtamokslinio metodo apibrėžties, drauge neigiant tokio metodo universalumą, atsisakant fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį, plėtojosi diskusijos apie humanitarinio ir socialinio žinojimo metodologinių procedūrų savitumą, tuo pagrindu neokantininkams bandant išskirti du mokslo tipus, o hermeneutinėje tradicijoje gamtos mokslams priešpastatant vadinamuosius dvasios mokslus.
Tiesa sakant, diskusijos šiuo klausimu literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta. Lengva įsivaizduoti, jog mokslininkas, užsiėmęs konkrečiais tyrimais ir čia pelnantis sėkmę, neturi nei laiko, nei noro įsivelti į tokios diskusijos prieštaras. Kaip atrodo, toks atsiribojimas gali būti suprastas kaip visiškai sveikas dalykas. Kita vertus, didelė problema iškyla tada, kai, pavyzdžiui, fizikas (gali būti chemikas ir t.t.), remdamasis savo patirtimi fizikinių tyrinėjimų sferoje, daug nesusimąstydamas dalina patarimus, tarkime, lituanistams ar filosofams, bando nustatyti jų darbo „moksliškumo” koeficientą, vertina kitose sferose dirbančių žmonių darbo rezultatyvumą. Žiūrint iš šio taško, žinoma, pageidautina, jog mokslo politiką vairuojantys asmenys nors kažką minimaliai nujaustų apie mokslų skirtumus, taip pat apie principinę perskyra žinojimo struktūroje.
Vis tik yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius. Tai detektyvas. Kaip atrodo, šio žanro plėtotėje labai netikėtai, taigi, galimas daiktas, ne dėsningu pavidalu, o visai atsitiktinai, prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo refleksijos klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi, iškilę A. Konan Doilio (Arthur Ignatius Conan Doyle) ir atitinkamai G. Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūryboje, detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra kažkiek pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, kurios įtikinamu būdu leidžia paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.
Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi, detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu.
Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią” reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa rankose antspaudą. Iš kitos pusės, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, neretai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.
Garsus mokslo istorikas, filosofas, fizikas pagal išsilavinimą Thomas Kuhnas savo epochinės reikšmės darbe Mokslo revoliucijų struktūra taip ir apibrėžiamokslo įprasta to žodžio prasme raiškos pobūdį, t.y. mokslo pažangą visų pirma nusako kaip galvosūkių sprendimo pažangą. Krinta į akis ir tai, jog tokia šiandienos mokslo raiška lemia ir mokslinio darbo rezultatyvumo demonstracijos formas. Kaip pastebi tas pats T. Khunas, labiausiai adekvačiu pavidalu tokio (kaip galvosūkių sprendimo) mokslinio darbo rezultatyvumą liudija trumpi straipsniai, neretai būtent kolektyvinės publikacijos tarptautiniuose mokslo žurnaluose, išdėstant paprastai laboratorijoje rastą sprendimą trumpai ir aiškiai. Todėl esą monografijos čia jau vis labiau akivaizdžiai traktuojamos kaip lengvabūdiško diskurso pavyzdžiai, tinkamas dalykas tik pateikiant mokslo istorijos, kuri, kaip žinome, pačiam mokslininkui dažniausiai yra menkai svarbi, apybraižas, komponuojant vadovėlinę medžiagą, bet pernelyg griozdiška forma tyrimo aktualijų išsakymui.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, koks nykus ir nuskurdęs būtų mūsų kultūros peizažas be žodingųjų Arvydo Šliogerio tomų, kviečiančių mus į kelionę be pabaigos ir neretai paklaidinančių miško tankmėje.
Dar viena asociacija leidžia susieti šio straipsnelio temą su A. Konan Doilio kūryba. Čia turiu galvoje objektiškumo (ir objektyvumo) potemę. Jau kalbėjome apie tai, jog mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda tik moderniaisiais laikais, kai „realybės esatis įstatoma į objektiškumą” (M. Heideggerio išsireiškimas). Tačiau akivaizdu ir tai, jog toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo garantija. Dar daugiau, – galime sakyti, jog pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio prasme. Savo ruožtu technikos pažangos poreikiai apsprendžia, jog toks konstrukcinis pradas vis labiau įsivyrauja mūsų sąmonėje ir pasaulyje, tampa mūsų gyvenimo dominante. Taigi yra pagrindas manyti, jog objektyvuojančios nuostatos moderniųjų laikų mokslinis pažinimas vis labiau atplyšta nuo realios būties, kaupia savyje nubūtinimo energiją, neretai tampa tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. O pasirinkę detektyvinį siužetą kaip atskaitos tašką diskusijoje apie mokslų skirtumus atkreipkime dėmesį dar į tai, kad tikrasis Šerloko Holmso talentas geriausiai išryškėja siekiant atskleisti talentingo matematikos profesoriaus, genialų nusikaltimo galvosūkių konstruktoriaus Moriarti kėslus, kuris savo ruožtu, ko gero, yra garsiojo seklio arter ego kraštutinai susvetimėjusiu, taigi neatpažįstamu jau kaip toks pavidalu.
Savo ruožtu tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo” personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą apsprendusius motyvus, siekiant prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Terminologiškai tariant, čia numatoma transsubjektyvumo procedūra.
Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.
Šerloko Holmso profilis
Savęs pažinimo imperatyvas vis tik nėra toks aiškus ir paprastas, kaip to norėtųsi, taigi čia kol kas atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog kultūros rezultatų pažinimas grįžtamuoju ryšiu veda žmogų savęs pažinimo linkme. Tokia kelionė, žinoma, užsitęsia, be galo ištįsta laike. Čia nėra tokių aiškių etapų, atkarpos padalijimų kaip galvosūkių spendimo ir išsprendimo atvejais, tačiau visados lydi neprarandamas paslapties plevenimas.
Tačiau tikrai detektyvinį siužetą kuria įsisąmoninimas fakto, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga.Filosofija geriausiai liudija tą esminį žmogaus būties paradoksalumą, jog baigtinė būtybė gali būti atvira begalybei. Forsuojant tokią filosofijos sampratą, drauge nenorime įpiršti minties, kad filosofinis švietimas yra nereikalingas kaip neva nieko negalintis prie žmogaus nei pridėti, nei atimti.
Na, pastebėkime bent tai, kad nemąstymo epochoje filosofija praverčia kaip priemonė, neleidžianti susitapatinti su epocha. Todėl keistai bent šių eilučių autoriui atrodo garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto, kurio artes liiberales programai negali nepritarti sveiko proto žmogus, apsisprendimas filosofiją universitete laikyti laisvai pasirenkamu dalyku, lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas (tokį, švelniai tariant, neadekvatų apsisprendimą strimgalviais puolė pamėgdžioti ir Aleksandro Stulginskio universitetas, greitu laiku planuojantis susijungti su VDU). Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.
Batai. Slaptai.lt nuotr.
Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą. Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos spektro batų parduotuvėje, galiausiai turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, tačiau neįtikėtina, kad alternatyvos pavidalą įgytų stokojantys bendro vardiklio, nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai ir galėtume laisvai rinktis tarp tokių palyginimo atskaitos taško neturinčių, taigi iš principo nekonvertuojamų vienas į kitą dalykų kaip, tarkime, debesys ir batai…
VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą. Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.
Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.
